Utenoje gyvenanti Emilija Leipuvienė puoselėja itin didelio kruopštumo reikalaujantį hobį – moteris mezga riešines. Nepaisant to, kad Emilija yra labai užimta – kartu su vyru ūkininkauja, augina du vaikus – mylimam pomėgiui laiko nestokoja. Ji sakė, jog puikiai pailsi ir atsipalaiduoja kurdama vis naujus mezginius.

Paklausta, kaip ir kada ji sumanė užsiimti mezgimu, uteniškė nedvejodama atsakė, jog viskas prasidėjo nuo mamos: „Ji vis mezgė, mezgė – nutariau ir aš pabandyti. Visai patiko. Esu bandžiusi megzti ir kepuraites, pirštines, kojines. Tačiau tai tikrai ne man. Esu dariusi nertas apyrankes, esu piešusi, mat baigiau dailės mokyklą“.

Moteris taip pat tvirtino, kad ir vyresnioji dukra domisi rankdarbiais: „Didžioji dukra daro pakabukus, grandinėles, apyrankes – ji gamina kitokius rankdarbius, bet, manau, paaugusi irgi pradės kažką panašaus kurti.“

Prakalbus apie ateities planus hobį galbūt paversti verslu, Emilija pasakojo, kad minčių tikrai yra, tačiau tam ji šiuo metu neranda laiko, o mezgimą laiko šaltojo sezono hobiu. „Buvau mamai užsiminusi apie savo idėją sukurti tinklalapį, gautųsi darbų katalogas – taip galbūt išeitų padaryti ir šiokį tokį verslą,“ – trumpai apibūdino savo ateities planus. – „Jaučiasi, kad pabrango siūlai. Anksčiau tekdavo megzti naudojant vilnonius siūlus, o dabar gerų siūlų tikrai reikia paieškoti“. Taip pat darbai reikalauja daugiau laiko nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – kruopščiai numegztas riešines pagaminti gali prireikti ir mėnesio. Moteris tikino, kad dirbdama dvi dienas be didesnės pertraukos gali sukurti tik vieną porą riešinių. Žinoma, pasak jos, daug kas priklauso ir nuo norimo rankdarbio ilgio.

Kūrėjai teko dalyvauti daugybėje parodų bei mugių – dar vaikystės metais kartu su mama ji aplankė pirmąsias savo muges. „Pirma mugė, kurią pamenu, vadinosi „Skamba, skamba kankliai“. Tuomet mugėje buvo pristatomos pirmosios riešinės, o mama dažniau prekiaudavo kepuraitėmis“. Taip pat moteris stengiasi nepraleisti ir Kaziuko mugių, kur pardavinėja savo numegztus darbus, ne kartą yra apdovanota ir padėkomis.

Įdomu, kad asmeninės parodos gimsta kartu su E. Leipuvienės atžalomis – jas teko rengti abiejų nėštumų metu. „Pirmoji asmeninė paroda, kuomet laukiausi dukros, prieš 11 metų vyko Molėtų parapijos namuose, o antroji – Antazavės dvare prieš gimstant sūnui. Tai buvo maždaug prieš trejus metus“, – prisiminė pašnekovė. Moteris ir toliau žada rengti parodas. „Nors vaikų daugiau neplanuoju, parodos tikrai bus“, – šyptelėjo riešinių kūrėja.

„Patarčiau pradėti nuo idėjos. Jei jau pasiimsi siūlą, karoliukus, virbalus, turi iš karto matyti, ką nori sukurti,“ – tokį patarimą E. Leipuvienė davė jauniems kūrėjams, norintiems užsiimti menu, tačiau nežinantiems, nuo ko viską pradėti.

E. Leipuvienės asmeninio archyvo ir Vytauto Ridiko nuotr.

V. Ridiko vaizdo įrašas