Alžutėnų kaime (Saldutiškio sen.), pasak vietinių, gyveno daug Grašių, Leleivų ir Ryliškių. Pavyzdžiui, Juozo Grašio senelius kažkodėl vadino Vaičiuliais, kitus Grašius – Sykiokais. Jei dėl Grašių giminystės galima dvejoti, tai Leleivos buvo susaistyti giminystės ryšiais. Anot J. Grašio, nors pro kaimą ėjo melioracija, tačiau gyventojų niekas prievarta keltis nevertė. Vis dėlto, ne visi norėjo vienkiemiuose likti. Utenos rajono pariby esantys Alžutėnai anksčiau priklausė Švenčionėlių rajonui, o paštą nešiojo Kirdeikių laiškanešiai.

Brangiai kainavę nervai

J. Grašiui kaimynas Mykolas Balčiūnas pasakojo, kad jis su broliu Kazimieru buvo partizanais. Kartą jie gulėjo pakelėje, Alžutėnuose, kai pro šalį žygiavo garnizonas. Gal būtų ir praėjęs, bet neišlaikė gulinčiųjų įtempti nervai ir atidengė ugnį. Kazimierą pašovė ir jis mirė. Tuomet Mykolas nuėjo pas „skrebėnus“ prašyti, kad leistų brolį palaidoti. Nežinia, ar jis davė kokį kyšį „liaudies gynėjams“ ar ne, tačiau šie leido. Tik prisakė, kad palaidotų tyliai, savųjų tarpe. Pats Mykolas buvo daugiau ryšininkas, dar labai jaunas, jo taip ir nepagavo, neįrodė, kad jis kaip nors prisidėjo prie partizanų ar jiems padėjo. Mykolas palaidotas Alžutėnų kapuose, čia ilsisi ir brolis Kazimieras, taip pat sesuo Monika bei tėvai – iš viso stovi trys paminklai.

Alžutėnuose žuvo ir Bonifacas (Danipocas) Ryliškis, kuris buvo siuvėjas, dirbo Panevėžyje, tačiau atvažiavęs kažkokiu būdu padėjo partizanams. Jo brolis Jonas buvo kalvis.

Anot J. Grašio, kalbino partizanai į savo gretas ir pašnekovo tėvą, bet jį atkalbėjo žmona („Motina buvo politikė kieta!“): „Meluoja tau šitie amerikonai! Tu nesikišk, kur tau nereikia, įkiši galvų – nušaus!“

Pasprukę slapukai ir alkani skrebai

J. Grašys iš savo dėdės Kazio Grašio žino, kad jo sodyboje buvo iškasta nedidelė slėptuvė, joje slėpėsi nenorėjusieji tarnauti svetimoje kariuomenėje. Per Kūčias pro kaimą ėjo kareiviai ir pamatė įtartinus pėdsakus prie K. Grašio klojimo. Rado slėptuvę, atidarė dangtį, o ten – sėdi du vyrai. Uždarė, nuėjo į trobą, liepė šeimininkui atidaryti. Nebuvo tam kur dingti, teko atidaryti, ir slapukai, „vienas pusiau basas su kojinėm, kitas dar kažkaip insiavįs kažkokiuos kuntapliuos“, išlindo. Atsistojo. O visai šalia – miškas, pasileido bėgti – vienas į vieną pusę, kitas į kitą. Pylė kareiviai automatų serijomis, K. Grašys stebėjosi, kaip nepataikė, bet bėgliai paspruko. Vienas jų atbėgo pas slėpiko brolį, pasišildė ant pečiaus gal pusvalandį, o paskui vėl išbėgo, nes močiotė bijojo, kad kariuomenė neužeitų. Vėliau vienas iš bėglių žuvo, o kitas pateko į kalėjimą, dėdė taip pat buvo nuteistas 25 metams kalėjimo. Tiesa, mirus Stalinui ir pritaikius amnestiją, atsėdėjo gal tik pusę laiko.

Partizanų kaime ieškojo ne tik slankiojantys skrebai, bet ir kariuomenė. Pas Grašius gryčioje, toje pusėje, kur nebuvo grindų, šunys kasė aslą, ieškodami „banditų“. O „skrebionai“ tokie rimti nebuvo, apklausinėję, ar nėra miškinių, apdaužę kaimiečius, mieliau kėsinosi į jų dešras ar lašinius nei rūpinosi „liaudies priešų“ paieškomis. „Kai dabar pamisliji, tai va, būtum jų vietoj, pasiielgtum ne prasčiau, kai nori valgyt“, – juokėsi humoro nestokojantis alžutėniškis.

Špekuliantų kiaušiniai

Anot J. Grašio, žmones, kurie veždavo kažką parduoti į Leningradą ar kitur į Rasiją, vadino špekuliantais. Dažniausiai veždavo kažką iš savo ūkio, pavyzdžiui, kiaušinius, tačiau iš apylinkės turėjo gauti pažymą, kad pardavėjas tikrai laiko paukščius. Jei milicijai patikrinimo metu pardavėjas nepateikdavo tokio dokumento, jo prekės būdavo konfiskuojamos. Špekuliantai į Lietuvą atveždavo įvairių daiktų, kai kuriuos, aišku, pasilikdavo ir sau. Štai pas J. Grašį ant sienos kabo M. Balčiūno penkiasdešimtkažkelintaisiais iš Leningrado parsivežtas laikrodis. Beje, ankstesnio šeimininko namuose jis neveikė, ir tik Grašių sodyboje, J. Grašiui įsitikinus, kad šis prietaisas turi būti pakabintas gulsčiuko tikslumu, įrenginys skaičiuoja laiką. Laikrodis veikia dar gerai ir todėl, kad, laikrodininkei patarus, iki galo jis neprisukamas.

Apsukrus dvarininkas

M. Balčiūnas, gimęs 1919 m., 2015 m. mirė bevaikis (jo žmona mirė dar anksčiau), jo sesuo irgi mirė nesulaukusi vaikų. Tad vyras, puikiai sutaręs su J. Grašiu, už pagalbą, o paskui ir priežiūrą, šiam paliko savo namus ir žemę. 96 metų senolio laidotuvėmis Alžutėnų kapuose taip pat rūpinosi Grašiai. Kaimo senbuvis pašnekovui pripasakojo daug įdomių dalykų, tik dabar sunku viską atsiminti. O kiek dainų mokėjo!.. J. Grašys gailisi neužrašęs tų niekur negirdėtų posmų. M. Balčiūno, kaime vadinto Mykola, Mykaliuku, žmonos tėvas Mieželis turėjo nupirkęs pusę netolimo Petkūniškio dvaro. Matydamas, kad rusai jau beldžiasi į Lietuvos nepriklausomybės vartus, ir jausdamas, kad geruoju tai nesibaigs, apsukrus Mieželis, ne veltui vadintas kaimo seniūnu, padalijo savo vaikams žemę po penkis hektarus. Kai vieną jo dukterų, būsimą Balčiūnienę, per neapsižiūrėjimą suėmė ir jau vežė, kur baltosios meškos, patikrinę dokumentus, pamatė, kad vietoj 25 hektarų ji turinti tik penkis, tad paleido – mergina pėsčiomis grįžo iš Švenčionėlių.

Ir už traktorių, ir už mašiną

J. Grašys buvo nuvykęs į Smolenską (Rusija), atsivežė penkis ardėnų (viena iš seniausių traukiamųjų arklių veislių, kilusi iš Ardėnų srities Belgijoje, Liuksemburge ir Prancūzijoje – aut. past.) veislės arklius. Gailisi pardavęs – reikėjo laikyti. Tačiau vieną kumelę pasiliko. Kai pavogė devintuką, pasiėmė iš pusbrolio lineiką, uždėjo guminius ratus ir važiuodavo į Kirdeikius – kumelė kaip bitė eidavo! „Sveria gal penkis šimtus, bet gyvulys – auksinis! Traktarių kumeli užsivesdavau! Įsikinkau, vadelas par lungų, tympt, patraukia kakius 5–7 metrus ir psio – užūvedžiau! Traktarius gi grait užsiveda – dyzelis“, – šypsojosi J. Grašys. Jis gyrė šiuos arklius ne tik už jėgą ir ištvermę, bet ir už susilaikymą – niekada, išėjus arti lauko, šie nepuls pirma pasitaikiusia proga pešti žolės, be to, nebaisu juos palikti, kur paliksi – ten ir rasi. Vyras pasakojo, kaip kartą matė kiek toliau nuo fermos kinkinyje (beje, jų vežimas tada buvo traktorinė priekaba) paliktus du „jardanus“, kurie stovėjo kaip įbesti ir laukė šeimininko. Žavi ir jų ištikimybė: J. Grašys paskolino arklį kaimynui, šis veda gyvulį, o tas, nors nė karto ir neįspyrė, bet galine koja bando rodyti, kaip nori prašalaičiui kepštelt.

Kol neturėjo traktoriaus, alžutėniškis beveik visus darbus atlikdavo arkliu. Gal keturis kumeliukus buvo atvedusi smolenskiškė – dar visai neseniai pašnekovas pardavė paskutinę ardėnų veislės kumeliotę.