Povilas Rukas, gyvenantis savo senelio Anupro Gaivenio namuose, pasakojo kad žemę Sarakalnyje (Saldutiškio sen.) pirko iš Amerikos kasyklų grįžęs jo senelis Anupras su broliu Kazimieru. Jie įsigijo Sarakalnio dvarą su šimtu hektarų ir žemę pasidalijo pusiau. Pašnekovas taip pat yra girdėjęs, kad dvaro ponas Zembla (taip dvarponį vadino vietiniai, o Utenos krašto enciklopedija pateikia tikrąją pavardę – Uzembla) buvęs labai piktas, pririšęs prie suolo rykštėmis plakdavo savo baudžiauninkus. Brolių žemę skyrė keliukas, prie kurio priešais vienas kitą jie pasistatė beveik tokius pačius medinius, ilgus namus. Beje, medinis dvaras neišliko, jo vietoje stovi šiuolaikinis namas, priklausantis aktoriui Česlovui Stoniui.
Arklys po šiaudiniu dvaro stogu
P. Ruko dėdė Vladas, mamos brolis, pamiškėje turėjo pasistatęs gerus namus, kai jį išvežė į Sibirą, juos nugriovė ir išgabeno į Švenčionėlius (Švenčionių r.). Sovietai nugriovė ir didelį dvaro klojimą, kuriame laikyta ir tuometinė technika. Taip pat ir didelį tvartą. Kad dvaro neištiktų klojimo likimas, pašnekovo tėvai stengėsi sudaryti įvaizdį, jog jis gyvenamas – kurį laiką gyveno per du namus. P. Rukas prisimena dvarą jau buvus kiek nugyventą – jame laikytas arklys. Tačiau šiaudinis stogas buvo tvirtas, gerai padarytas. Vidury namo buvo prieangis, į vieną pusę tęsėsi gyvenamieji kambariai, o kitame gale vykdavo šokiai.
Kai rusai atvažiavo vežti Kazimiero Gaivenio šeimos, šis su žmona pasislėpė. Tačiau trėmėjai sugavo jų vaikus ir visai nesikrimto, kad tėvai pabėgo – sakė, patys pas vaikus ateis. Ir jie buvo teisūs. Tiesa, ir vienas vaikas, Julius, buvo pabėgęs pas tetą, ta paguldė ant krosnies tarp savųjų ir gaudytojai neatpažino to, kurio reikėjo. Julius Gaivenis liko Lietuvoje.
Sustabdyta elektra ir žieminis futbolas
Rukų šaknys – Kulinių kaime (Saldutiškio sen.). Pašnekovo tėvas, Linas Rukas, kilęs iš aštuonių vaikų šeimos, su žmona Adele susilaukė keturių sūnų. Negalėdami susitvarkyti su pametinukais, Povilą atidavė auginti Kulinių seneliams. Augo ten vaikas iki mokyklos. Dėl tėvo vardo vaikai mokykloje buvo pravardžiuojami Lyniokais arba Karosiokais. L. Rukas vienu metu dirbo apylinkės pirmininku, jis atidarė pradines mokyklas Ripaičiuose, Strokiniuose (Saldutiškio sen.), Ginučiuose (Ignalinos r.). Pašnekovas lankė Ripaičių mokyklą (tremtinio Antano Mačiulio namuose). Tuo metu mokytojavo Grybauskas, po jo – Angelė Aleknaitė.
Baigę pradinę mokyklą dviračiais (žiemą – slidėmis) mindavo į Kirdeikių vidurinę. Vienintelis P. Ruko klasiokas, būsimasis chirurgas Eugenijus Dicevičius, galėjo pasipuikuoti mopedu.
Ne tik Rukų šeima buvo gausi – į pokalbį įsitraukęs P. Ruko brolis Jonas skaičiavo aplinkinius: Aleknos – 4, Čipinių ir Makavecko – po 5, o Paukštės – net 7. Kai tiek daug vaikų, tai nesunku buvo sudaryti ir dvi futbolo komandas, kurios grumdavosi lygiame lauke prie Čipinio (Ripaičių kaime).
Neapsieita ir be muštynių, tiesa, ne futbolo lauke, o šokių aikštelėj. Didžiausia nesantaika buvo tarp kirdeikiškių ir linkmeniškių. Dažniausiai į kailį gaudavo su mažesnėmis pajėgomis atvykę svečiai.
Žiemą per fizinio pamokas ant ežero, ant sukietėjusio sniego žaisdavo futbolą, grįždami namo ieškodavo kiek galima statesnio kalno. Ir nesvarbu, kad neišvengta sugurintų nosių, sulūžusių rogių… Iššūkių neišlaikydavo ir slidės – per sezoną reikėdavo ne vienos poros.
J. Rukas atsiminė, kad kai ėjo į penktą klasę, Kirdeikių mokykloje elektrą gamindavo dyzelinis, greičiausiai traktoriaus, variklis. Vyresnieji pasistengdavo, kad kartais jis nustotų veikęs, tad mokiniai, kol sunkiai užvedamas variklis vėl pradėdavo suktis, visą valandą žaisdavo futbolą. Kirdeikiuose tuo metu mokiniai į vieną pamainą „netilpdavo“, besimokantys po pietų namo grįždavo tik aštuntą vakare – Rukus mama Ripaičiuose pasitikdavo pasišviesdama panaru. Pamokas darydavo dar prie žibalinės lempos, elektrą įvedė gal 1965 m.
Karvė, užkištu snukiu
Anot brolių, vasaros būdavo parduotos: šienas, daržai… Oficialiai buvo leista laikyti tik vieną karvę, kitos būdavo paslėptos. „Atvažiuoja pirmininkas, tuoj leki į tvartą – snukį karvei užkiši, kad nerėktų“, – juokėsi J. Rukas Suprantama, trūko pašaro, tad teko jį vogti iš tarybinio ūkio žaiginių. Kartą su viena karve įkliuvo – teko iškart parduoti, nes būtų konfiskavę. Rukai pripažino, kad pirmininkų būta visokių, ir vis dėlto gelbėjo tai, kad Sarakalnis buvo užkampis. Dažniausiai pakenkdavo kieno nors pavydus liežuvis. Sodyboje būdavo suariamas kiekvienas tinkamesnis plotelis, nes „reikėjo gyventi“ – su 60 arų sklypeliu nelabai išsiversi. Matuodavo šieną, jei per daug turi, duos šerti valdišką gyvulį. Todėl žmonės stengdavosi šieną suminti kiek galima stipriau, kad daugiau tilptų. Karvei buvo skirta 1,5 tonos, arkliui – 2. Arklį, su kuriuo važiuodavo į darbą, prižiūrėdavo kaip nuosavą, bet iš tikrųjų jis priklausė tarybiniam ūkiui.
