Žmonija mirusiuosius kremuoja nuo neatmenamų laikų. Kai kurios pasaulio šalys šios praktikos nebuvo atsisakiusios niekada, o Lietuvoje pagonybės laikus menantis paprotys buvo prisimintas tik XX amžiaus pradžioje. Būtent apie mirusiųjų kremavimą ir pasikalbėjome su UAB „Amenus“ vadovu Žilvinu Tumosa, valdančiu krematoriumą Utenoje.
Gal galite uteniškiams priminti, kaip apskritai kilo idėja įrengti krematoriumą Utenoje?
Laidojimo paslaugų sektorius man gerai pažįstamas – sukaupiau ilgametę patirtį dirbdamas laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“, kurie Vilniuje ir Druskininkuose veikia jau tris dešimtmečius. Būtent šis darbas leido aiškiai pamatyti augantį alternatyvių laidojimo paslaugų poreikį, nes anksčiau kremavimą rinkdavosi tik 2–3 iš dešimties mirusiojo artimųjų, o šiandien šis skaičius ženkliai keičiasi. Taip nuo 2024 metų rudens Utenoje atsirado krematoriumas, kuriam vietą pasirinkome neatsitiktinai.
Utena yra regiono centras, kur telkiasi socialinių bei medicinos paslaugų centrai, turi gerą susisiekimą su aplinkiniais miestais ir tinkamą infrastruktūrą. Šiaurės rytų Lietuvoje nebuvo krematoriumo, ir mes šią spragą užpildėme. Uteniškiai gali didžiuotis, kad rajonas nuo šiol išsiskiria ne tik tuo, jog yra vienas pirmųjų Lietuvoje suskaitmeninęs savo kapines, bet ir tuo, kad čia pastatytas moderniausias šalyje krematoriumas.
Kremavimo paslaugos vis labiau populiarėja Lietuvoje, kada jos mūsų šalyje apskritai buvo pradėtos teikti?
Palaikų kremavimas Lietuvoje buvo įteisintas dar 1932 metais, o po ketverių metų, 1936-aisiais, Kauno medicinos universitete pradėjo veikti pirmasis techninis krematoriumas, tačiau laikui bėgant jis nebeatitiko modernių standartų ir 2003 metais buvo uždarytas. Tik po beveik dešimtmečio, 2011-aisiais, Kėdainiuose atsirado krematoriumas – iki tol žmonėms tekdavo važiuoti į Latviją, Lenkiją, o tai buvo ne tik brangu, bet ir sudėtinga logistine prasme.
Nors dabar krematoriumų Lietuvoje yra net keli, palyginti su kitomis Europos šalimis, dar nesame tarp pirmaujančių valstybių: pavyzdžiui, Švedijoje ir Danijoje kremuojama apie 80 proc. visų mirusiųjų, Jungtinėje Karalystėje – apie 78 proc., Japonijoje šis rodiklis siekia net 99 proc., o Lietuvoje apie 60 proc. Tačiau tendencijos rodo, kad ir mūsų šalyje ši paslauga tampa vis populiaresnė. Tiesa, pastebiu, kad ne visiems tokia plėtra patinka. Pavyzdžiui, iš uteniškių teko ne kartą išgirsti, kad kai kurie laidojimo namai jiems suteikė klaidinančią informaciją esą mūsų krematoriumas neveikia ar nėra laisvo kremavimo laiko, nors iš tikrųjų dirbame visą parą, taip pat savaitgaliais ir švenčių dienomis, kuomet yra užsakymų. Žmonės buvo priversti rinktis kremavimą kituose miestuose, nors turėjo galimybę pasinaudoti šia paslauga vietoje ir už gerokai mažesnę kainą. Kodėl taip daroma – ar dėl finansinių paskatų, ar bijant konkurencijos, nežinau, tačiau apmaudu, kad šioje situacijoje nukenčia tie, kurie ir taip tuo metu yra prislėgti netekties skausmo.
Kiek kremavimas trunka? Ar pas jus yra galimybė su velioniu atsisveikinti artimiesiems prieš ar po kremavimo?
Pagal Lietuvos krematoriumų vidurkį, kremavimo procesas trunka nuo 120 iki 180 minučių, priklausomai nuo daugelio veiksnių – velionio kūno sudėjimo, pasirinkto karsto tipo ir kremavimo krosnies nustatymų. Drįstu teigti, kad „Amenus“ krematoriumas savo sektoriuje yra greičiausias, nes kremavimo procesas valdomas automatizuotai – visą darbo procesą galima kontroliuoti nuotoliniu būdu, automatinės funkcijos leidžia aušinti ir atskirti kremuotų palaikų pelenus nuo pašalinių kietųjų dalelių – metalinių, medinių elementų, likusių nuo sudegusio karsto, kurie į urną nepatenka. Viską galime atlikti per 60–90 min., o tai reiškia, kad artimiesiems urnos laukti reikia trumpiau.
Be jokios abejonės, artimojo mirtis – skaudžiausias įvykis gyvenime, tad įrengėme poilsio zoną, kur stebėdami ekrane rodomus gamtos vaizdus, žmonės gali šiek tiek emociškai nurimti, ir salę, kurioje gali surengti atsisveikinimo ceremoniją prieš ar po kremavimo.
Apskritai, kadangi mums svarbu, jog atsisveikinimas su mirusiaisiais būtų pagarbus, mūsų komandoje dirba ne tik su modernia kremavimo įranga gebantys dirbti specialistai, bet ir tie, kurie gali visokeriopai suprasti bei padėti bet kuriam gedinčiajam – moka bent tris kalbas ir turi psichologinių žinių, kaip tokiais atvejais žmogų paguosti, nuraminti.
Ar taikomi kokie nors reikalavimai velionio, kurio palaikai bus kremuojami, drabužiams, karstui?
Svarbu, kad mirusysis į paskutinę savo kelionę būtų išlydėtas oriai – tvarkingais drabužiais ar bent įvyniotas į drobulę, o ne paliktas transportavimo pakuotėje. Ir tai tikrai nereiškia, kad būtina pirkti brangius drabužius, tik rekomenduojame rinktis natūralius audinius – drabužius iš medvilnės, lino ar šilko, nes jie lengvai sudega ir nepalieka kenksmingų likučių. Taip pat siūlome rinktis specialiai kremavimui pritaikytus ekologiškus karstus, kurie ne tik atitinka visus aplinkosaugos standartus, bet ir užtikrina pagarbų bei tinkamą atsisveikinimo procesą.
Tai tik detalės, tačiau jos labai svarbios sklandžiam kremavimo procesui ir neturi neigiamo poveikio aplinkai.
Ar galima atsisveikinimo su velioniu paslaugą pirkti iš laidojimo namų, veikiančių Utenoje ar kituose miestuose, o pas jus – tik kremavimą?
Kartais būna, kad žmonės atsisveikinimo ceremoniją renkasi organizuoti kitame mieste, nei vyksta kremavimas – galbūt, mirusysis buvo kilęs iš kito miesto, gal artimiesiems ten susirinkti patogiau ar ta vieta turi ypatingą emocinę reikšmę šeimai. Artimieji gali pasirinkti atsisveikinimo ceremoniją organizuoti bet kuriuose laidojimo namuose bet kuriame mieste, o pas mus atlikti tik kremavimą. Tik svarbu iš anksto suderinti kremavimo datą ir laiką, kad procesas vyktų sklandžiai. Viskas įmanoma ir įgyvendinama.
Kokia yra kremavimo kaina, ar ji mažesnė nei kituose miestuose?
Krematoriume įdiegėme visas naujausias technologijas ir drąsiai galiu teigti, kad rinkoje esame pigiausi – šiuo metu kremavimo paslauga pas mus kainuoja 338 eurus, be to, planuojame taikyti nuolaidas vaikams ir žuvusiųjų kare Ukrainoje šeimoms. Mūsų tikslas – ne greičiau atgauti investicijas, o užtikrinti, kad kremavimo paslaugos būtų prieinamos visiems, nepriklausomai nuo jų finansinės situacijos ar kitų aplinkybių.
Kada giminaičiai paprastai pasirenka urną, kada kapsulę? Ar turite platų jų asortimentą?
Kai kalbamės su giminaičiais, kas geriausiai atitiktų jų lūkesčius, užduodame du pagrindinius klausimus – ar pelenus norės saugoti ir ar šiai talpai nori suteikti simbolinę prasmę.
Urną rekomenduojame tiems, kurie nori ilgaamžiškumo, estetikos ir simbolinės prasmės, mat ji dažnai laikoma kolumbariume ar net namuose, kaip artimojo atminimo objektas. Dėl šios priežasties urnos yra originalaus dizaino – gaminamos iš metalo, medžio, keramikos ar akmens – ir gali būti dekoruotos pagal velionio asmenybę bei religinius įsitikinimus. Kapsulė dažniausiai pasirenkama dėl praktiškumo, nes yra lengva, paprastos standartizuotos formos ir telpa į urną ar kolumbariumo nišą. Tai gali būti laikinas sprendimas, jei artimieji dar neapsisprendė dėl galutinio urnos dizaino, taip pat kapsulė naudojama planuojant pelenus išbarstyti gamtoje ar laidojant tiesiogiai kapavietėje. Kadangi užklausų gauname įvairių, turime platų urnų asortimentą, kad galėtume patenkinti skirtingus artimųjų pageidavimus.
Jūs turite labai gražią idėją Utenai – norite čia įkurti vadinamąjį sielų parką. Gal galite ją plačiau pristatyti?
Turime išskirtinį pasiūlymą uteniškiams ir jiems atstovaujantiems politikams. Prašytume savivaldybės parinkti vieną iš parkų, alėją, o gal tiesiog tuščią, bet, svarbu, prižiūrimą sklypą. Tai nebūtinai turi būti kapinės. Netgi priešingai, mes siūlytume patogiai pasiekiamą vietą uteniškiams ar svečiams iš kito miesto, kuri būtų Utenos mieste. Žmonės po kremavimo galėtų pasirinkti ekologišką urną (popierinė, kartoninė). Sielų parke būtų galima pasodinti medelį, o urną užkasti po juo. Jokių antkapių ar kryžių. Tiesiog medžių alėja su gražia žolyte. Svarbu, kad būtų vienodi medžiai, tarkime, ąžuolai ir liepos. Po kurio laiko tokia vieta iš tiesų pavirstų sielų parku – tikrai gražu.
Man teko lankytis Italijoje, kur sielų parkuose yra suoliukų norintiems prisėsti ir prisiminti išėjusiuosius. Suoliukus galėtų nusipirkti patys žmonės, kaip dabar perka antkapius, o ant jų būtų prikabintos nedidelio formato lentelės (pvz., „Petrauskų šeima“). Svarbu, kad visi suoliukai, kaip ir medžiai, būtų vienodi. Medelių sodinimu ir suoliukų pastatymu galbūt galėtų užsiimti apželdinimo įmonė. Šią idėją plačiau būtinai pristatysime uteniškiams ir rajono valdžios atstovams.
