Vėlinės – šventė, kai beveik visi jaučia pareigą ateiti į kapines uždegti žvakutę. Vėlines mini įvairios religinės konfesijos. Kuo skiriasi Romos katalikų mirusiųjų pagerbimo šventė nuo stačiatikių ir kas buvo (tam tikrais aspektais – ir tebėra mums) Vėlinės mūsų protėviams, gyvenusiems pagal gamtos padiktuotą gyvenimo ratą?

Daugiau laiko susikaupti

Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios vikaras Kazimieras Kęstutis Gurklys „Utenos dienai” teigė, kad pirmiausia Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo diena. Pasak dvasininko, anksčiau Visų šventųjų diena, švenčiama lapkričio 1-ą, ir Vėlinės, minimos lapkričio 2-ą, buvo labiau išskirtos kaip skirtingos, bet tuo pačiu savo turiniu artimos šventės. Prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę kunigai aukodavo šv. Mišias nusisukę nuo žmonių, veidu į altorių. Tačiau kardinolo Vincento Sladkevičiaus nurodymu, greičiausiai siekiant priartinti Bažnyčią prie žmogaus, ši tvarka buvo pakeista. Kita vertus, anot K. K. Gurklio, nors skirtingame krašte gali būti tam tikrų savitumų, pagal Romos Katalikų Bažnyčios kanonus, mišiolas (svarbiausia katalikų liturginė knyga, kunigų naudojama per pamaldas) įpareigoja dvasininkus nenukrypti nuo šv. Mišių esmės.
Vikaras sveikino Seimo sprendimą Vėlines nuo kitų metų paskelbti ne darbo diena. Anot jo, žmonės turės daugiau laiko: Visų šventųjų dieną nueis į bažnyčią, o per Vėlines aplankys artimųjų kapus ir dar kartą pasimels Dievo namuose.
Anot K. K. Gurklio, kartu su atkeliaujančiu gamtos apmirimu ateina ir žmonių susikaupimo metas: „Žmonės susikaupia prie mirusiojo kapo. Malda, ryšys su vėlėmis, bendrystė su mirusiaisiais. Visų šventųjų dieną prisimenami visi šventieji, o per Vėlines pasimeldžiama ne tik už savus, bet ir už viso pasaulio mirusiuosius.”
Vikaras pasidžiaugė, kad tvarkomos visos kapinės ir apleisti kapai nebado akių. Jiems dėmesio skiria savivaldybės arba visiškai svetimi žmonės uždega žvakelę. Dvasininkas pastebėjo, kad į kapines pagerbti mirusiųjų eina visi, o į bažnyčią, maldos namus, – nebūtinai. Yra ir tokių žmonių, kurie išvis neina į bažnyčią, tačiau tai dar nereiškia, kad žmogus netikintis.

Mirę kariai, protėviai ir artimieji

Ne tik Utenos Viešpaties Pakilimo į dangų cerkvę, bet ir Užpalių, Rokiškio bei Zarasų stačiatikių maldos namus aptarnaujantis tėvas Sergejus teigė, kad viena iš lapkričio pirmų dienų (ji gali skirtis) stačiatikių minima kaip mirusiųjų diena. Anot kunigo, ši tradicija, atėjusi nuo Kulikovo mūšio laikų (1380 m.), iš pradžių siejosi su šiose kautynėse kritusių rusų karių pagerbimu, tačiau palaipsniui išsivystė į visų mirusiųjų paminėjimo dieną. Žmonės eina lankyti artimųjų kapų, dega ant jų žvakes, meldžiasi už savo tėvus, šeimos narius. Beje, yra manančių, kad šis paminėjimas yra kur kas senesnis už Kulikovo mūšį. Senais, greičiausiai dar pagonybės, laikais ši diena buvo susijusi su išėjusiaisiais iš šito pasaulio į kitą – protėvių (tėvų) – buveinę.
Pasak tėvo Sergejaus, daug šiuolaikinių stačiatikių šeimų yra mišrios, todėl kapų bei cerkvės lankymas yra panašių – stačiatikiškų ir katalikiškų – tradicijų samplaika. Kita vertus, pašnekovas teigė, kad tiek Romos katalikai, tiek stačiatikiai yra krikščionys, sutaria dėl pagrindinių tikėjimo tiesų, todėl jų kai kurios šventės yra panašios ir vyksta beveik tuo pačiu metu.

Ypatingas laikas

Prigimtinio baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva” vaidila Jonas Vaiškūnas (jis taip pat yra etnokosmologas, fizikas, muziejininkas) sakė: „Vėlinės – ypatingas laikas. Šventė yra laikas, šventas laikas. Kuo skiriasi šventas laikas nuo paprasto laiko? Šventa vieta ir šventu laiku. Tai fizikiniai parametrai – erdvė ir laikas. Ypatingas laikas ypatingoje vietoje. Kiekvienas laikas turi savo darbus. Jei jų nepadarai laiku, turėsi laukti vėl tinkamo laiko. Žmogui planų nereikia. Saulė – planas. Mėnulis – planas. Metai patys sudėlioja, ką žmogus turi per šį laikotarpį padaryti. O kai viskas, kas turėjo būti padaryta, būna atlikta, ateina nauji metai.” Dabar, anot J. Vaiškūno, mes gyvename belaikėje erdvėje, nes mūsų pinigai, mūsų biudžetas neatitinka metų rato, darbai nusitęsia, yra atidedami kitiems metams, nebėra padarytų darbų, kurie stumtų žmogų į kitus metus.

Mirties baimė

Pasak J. Vaiškūno, šiuolaikinių žmonių pasaulio ir erdvės suvokimas yra pasikeitęs. Vaidila kalbėjo: „Šiame pasaulyje mirčiai vietos nepaliekama, ji stumiama į šalį kuo toliau nuo mūsų, kad jos nematytume. Jeigu ji kur nors pasirodo, mums pasidaro baisu, imame švilpauti, juoktis, bandome kažkaip save drąsinti. Pavyzdžiui, Helovinas – senovės keltų ir germanų tautų paveldas – staiga pavirto linksma pramoga pasišaipyti iš mirties. Ir tik tą dieną ji prisimenama bent jau tokiu būdu, paskui visai pamirštama. Jeigu mūsų namuose mirtį primena senelis ar neįgalus žmogus, mes stengiamės kuo greičiau jį išvežti į prieglaudą. Mirtis nebūtinai – miręs žmogus. Tai – senstantis, mirštantis žmogus. Mes stengiamės tokiais žmonėmis atsikratyti, nes mirtis mums – galas, kažkieno pabaiga.”

Pasiruošę mirti

„Mes ateiname į kapus ir meldžiamės tiems mirusiesiems, tarp kurių gimimo ir mirimo datų ant antkapio yra iškaltas brūkšnelis. Tada susimąstome, kas yra mūsų gyvenimas. Tai – vienas skaičius ir brūkšnelis, pasibaigiantis kitu skaičiumi. Tie žmonės, kurie dar būdami gyvi prie gimimo datos išsikala brūkšnelį, nebijo mirties. O tie, kurie to nepadaro, yra nepasiruošę mirti, nenori apie tai galvoti. Mes visi mirsime ir nežinome, kada. Šiandien mes gyvename, bet nežinome, ar sulauksime vakaro. Vakar jau nebėra. Mes galime prisiminti, apraudoti, aptarti, bet vakar jau nebėra. Mes mirčiai nepasiruošę, nes apie ją negalvojame, jos bijome. O bobutė kaime pasiruošusi? Pasiruošusi: pas ją „ant aukšto” karstas, visos reikalingos įkapės, testamentas parašytas, žemė vaikams padalyta. Ji kasdien pasiruošusi. Senovėje, jei senas žmogus važiuodavo ilgesniam laikui aplankyti giminių, veždavosi su savimi karstą, įkapes – o jeigu ten numirs? Žmonės, kurie nebijo ant antkapio iš anksto iškalti savo gimimo datos su brūkšneliu, yra iš kito pasaulio. Jie pasiruošę mirti, nes žino, kur važiuos. Jeigu ten nieko nebūtų, tuomet kam ruoštis? Jie jaučia atsakomybę ne tik už savo gyvenimą, laiką, praleistą žemėje, bet ir už tų, kuriuos čia paliks. Tai senosios pasaulėžiūros palikimas. Joje visi šie dalykai buvo aiškiai apibrėžti ir kiekvieną dieną įvairiais veiksmais liudijami”, – samprotavo J. Vaiškūnas.

Išskirti du pasauliai

J. Vaiškūnas pasakojo: „Dabar pasaulėžiūra tiek pasikeitusi, kad žmonės yra visiškai susipainioję. O kažkada tos dausos, mirusieji, dievai buvo mūsų, mes mirusiųjų neišsiųsdavome pas Abraomą ar į senelių prieglaudą – išleisdavome pas savus, protėvius. Tradicija yra nutrūkusi. Mes nemaitiname vėlių ant kapų, neatveriame langų per Kūčias ir nekviečiame jų vaišintis. Du pasauliai – gyvųjų ir mirusiųjų – tuo metu susijungdavo. Dabartiniame mūsų pasaulyje mirčiai, vėlėms, apeigoms vietos nėra, nes viskas eina per kūną ir protą, nustumiant dvasinį pasaulį į šoną. Kodėl mes minime Vėlines būtent tokiu laiku? Gamta apmiršta ir tai mus paskatina galvoti apie mirtį. Gamta mums parodo, kokiu keliu reikia eiti: mes turime pabaigti darbus, turime sukaupti atsargų žiemai, kad išgyventume iki Užgavėnių, kada galėsime atsigavėti, išeiti iš žiemos kalėjimo. Tuomet vėl galėsime išeiti į laukus ir daryti tuos darbus, kuriuos mums leis padaryti gamta. Ji leis pratęsti gyvenimą.”

Vėliava vėlėms

Etnokosmologas teigė, kad Vėlinės kaip vėlių, protėvių pagerbimo šventė būdavo prieš visas didžiąsias šventes: Kūčias, Velykas, Žolinę. Net per vestuves nuotaka eidavo su veliumu – vėlių ženklu, žyminčiu naują gyvenimą, didžiausią brandą. Lygiai taip pat ir vėliava. Ją nešantis žmogus supranta, kad jis yra tik vienetas, paskui vėliavą einanti visa jo didžioji giminė yra ne tik tie, kurie seka vėliavą, bet ir visos vėlės. Sakoma, kad naktį per Vėlines visos vėlės ateina į bažnyčią melstis. Jeigu žmogus ateitų tą naktį į bažnyčią, negalėtų per vėles praeiti. O mirusių naujagimių vėlės, kurios negali paeiti, kabinasi žmogui į skvernus, kad jis jas įneštų į bažnyčią ir ten nupurtęs paliktų. Žmonės vėles įsivaizdavo kaip būtybes, turinčias materialinį kūną. Vėles galima pamatyti, tačiau jas regėdavo tik dvasiaregiai, kuriems su šia antgamtine galia anaiptol nebuvo lengva gyventi – jie matydavo daugiau nei visi kiti žmonės.
Pasak J. Vaiškūno, mirusiųjų ir gyvųjų pasauliai buvo susipynę. Vėlės nebuvo išstumtos iš gyvųjų pasaulio ir užtvertos kapinėse. Vėlės buvo prisimenamos ir dalyvaudavo per kiekvieną šventę. Senais laikais mirusieji būdavo laidojami po arba prie židinio, po slenksčiu. Jų vėlės kas naktį, kai vėlu, ateidavo į namus, o saulei tekant būdavo mandagiai išprašomos lauk. Gaidžiui užgiedojus, jos dingdavo, nes šviesos pasaulis buvo ne jų pasaulis. Žmonės nuolat bendraudavo su vėlėmis, todėl nejausdavo jokios baimės.

Neapčiuopiama materija

„Romuvos” vaidila teigė, kad šiuolaikinis žmogus netiki vėlėmis: „Ko negalima paliesti, to nėra. Nėra tokių fizikinių prietaisų, kurie užfiksuotų vėlių egzistavimą. Tačiau mobiliojo telefono bangos yra, nors jų ir nematome. Vadinasi, egzistuoja tam tikros materijos formos, kurių mes nematome.” Pasak pašnekovo, galima visus dalykus paaiškinti racionaliai, tačiau yra žmogaus psichika. Jeigu žmogų pamatei, tai jis nedingo, jis liko toje vietoje, kur tu jį pamatei ar sutikai. Jei tu jį sutiksi dar keletą kartų, jis dar labiau įsitvirtins tavo psichikoje, o jei jį matysi visą gyvenimą – jis su tavimi bus nuolat. Anot J. Vaiškūno, kiek žmogų įsileidi į save, tiek jis ir yra su tavimi. „Mirusieji yra mumyse. Vėlinės, žvakučių deginimas kapinėse, apeigos, veliumas – tai bandymas užmegzti ryšį ne su virš dangaus skliauto gyvenančiais ar pragare kenčiančiais protėviais. Tai pokalbis su savo siela. Arba tu ją nuramini, arba tu pasijuoki iš savo jausmų, nustumdamas juos į šalį. Tačiau jie niekur nedings, ir jeigu tu su jais nesikalbi, nesuvaldai jų, jie vis tiek dalyvaus tavo gyvenime, tik kaip išorinė jėga, kurios pasireiškimų tu nesuprasi”, – aiškino etnokosmologas. Jo teigimu, anksčiau tokius dalykus suprasti padėdavo žyniai (vėliau ir kunigai), kurie, naudodami savo vaizdinius, projektuodavo visą dvasinį pasaulį į gyvenimo erdvės ekraną. Jie tai darė ne todėl, kad norėtų moksliškai įrodyti sielos, vėlių, anapusinio pasaulio buvimą. Jiems buvo svarbu, kad žmogus gyventų harmoningai su savo siela, kad jis palaikytų darną su mirtimi, su mirusiaisiais. Buvo svarbu suprasti, kad gyvenimas ir mirtis yra vieno ir to paties rato grandinė. Esą štai kodėl mirusieji turi būti minimi visuomenėje. „Gyvenimo prasmė – gyvybės išsaugojimas ir pratęsimas, savo patirties perdavimas – teigė J. Vaiškūnas. – Žmonės negali nuolat būti geri, reikia atnaujinti padermę, kuri ateitų su nauja aistra. Kam reikalinga ir ką kuria visa šita ilga gyvybių grandinė? Atsakymų gali būti įvairių, gal niekas tiksliai jų nežino. Tačiau, žiūrint į pasaulio visumą, savo gyvenime mes geriausiai atliekame tai, kas užtikrina ryšį tarp praeities ir dabarties.”

Ar įmanoma susigrąžinti šventą laiką?

Anot J. Vaiškūno, mūsų šventės kartais mums trukdo, nes mes nesuspėjame su savo planais. Pykstame, kad šventės trukdo juos įgyvendinti. Pas mus nebelieka paprasto – darbo – ir švento – švenčių – laiko. Ar įmanoma tas šventes sugrąžinti? „Įmanoma, bet tai – švietimo klausimas, –įsitikinęs „Romuvos” vaidila. – Tėvai per savo nuolatinį skubėjimą jau nebeturi laiko savo atžaloms sekti pasakų – tai paliekama darželiams, mokykloms. Ugdymo ir švietimo įstaigos tai turėtų atlikti labai rimtai, tačiau mūsų globaliame pasaulyje, kai siekiama kuo didesnio žmogaus mobilumo, atsisakymo savo šaknų, skatinamas bet koks pakantumas, tautinis auklėjimas yra kažkiek nepatogus”. Pasak etnokosmologo, tai klaidingas mąstymas. Jo nuomone, tik įsišaknijęs į savo tautos tradicijas individas supras ir įvertins kitos tautos papročių savitumą.

Autoriaus nuotr.