Dar gerokai prieš septintą ryto Utenos kelių seniūnijų ūkininkai, pasikvietę draugėn ir pulkelį zarasiškių, Utenos rajono savivaldybės prieduryje būriuodamiesi vylėsi, kad į piketą Vilniuje išlydės ir valdininkai. Nors autobusas su 45 ūkininkais išvažiavo be penkiolikos aštuonios ir kai kurie savivaldybės tarnautojai jau rinkosi į darbą, sodžiaus darbštuoliais, susiruošusių ginti savo teisių Vilniuje, nesusidomėjo nė vienas. Nepalaikė jų ryžto ir Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) ir abiejų savivaldybių skyriai, nors kitų savivaldybių pienininkai būrėsi po LŪS sąjungos vėliava. Rytų aukštaičiai sostinėn išvažiavo su europietišku autobusu, bet veždamiesi panašiai senas bėdas, kaip prieškario pirmtakai, anuomečiu neturėdami kam parduoti pulkus užaugintų žąsų.

– Tai kur jūsų žalosios, margosios palydovės, kurioms ketinote sostinę parodyti – klausėme.
– Taigi neleido, kad kelionė nenukankintų, o ūkininkas mūčyjimo užgrūdintas atlaikys, – vienas per kitą karščiavosi su pieno bidonėliais rinkdamiesi. – Šiaip tai reikėjo srutovežiais suvažiavus kokį kombinatą užblokuoti: kad perdirbėjai verksmais mūsų pieno neatskiestų ir kaip už gerą normalią kainą plėštų… Nors pieno bidonėlius pasiėmėme, ministrei plausim kojas, sako nusižeminimas padeda, ne be reikalo popiežiai plauna ir nusikaltėliams, ir puolusiesiems.
– Jau įsidrąsinote piketuoti, gal bursitės patys pieną perdirbti? – klausiau, ir žinojau, kas gali geriausiai į jį atsakyti.
Tai Vilniun vienas iš trijų Zakarauskų susiruošęs santūraus būdo ūkininkas iš Vaikutėnų Stasys Zakarauskas, prie žemės pririšęs ir du sūnus – Saulių ir savo bendravardį Stasį. Bemaž prieš aštuonerius metus, kai supirkimo kainos buvo nukritusios iki keliasdešimties lietuviškų centų, ryžosi statyti nedidelį pieno perdirbimo cechą, kuriame suko grietinę, sunkė varškę, spaudė sūrius ir netgi mušė sviestą, tačiau šeimos verslas gana greitai žlugo. Atsilaikyti prieš perdirbėjų ir perpardavinėtojų monopolį – savižudiška idėja. Dabar nuo visiško bankroto gelbsti tai, kad dar viename kumštyje laikosi tėvų ir sūnų ūkiai.
Utenos, panašiai ir Zarasų nederlingų žemių ūkininkai, kur tik pavienėse vietovėse įmanoma pelningai auginti grūdines, be pienininkystės neįsivaizduoja kito kelio. Per tiek laiko modernizuotos fermos, suformuotos karvių bandos, ne vienas ir ne du dar „sėdi” bankų kišenėse. Tik dieviška kantrybė juos dar laiko neišskerdus galvijų, neužtrenkus fermų durų. Bet maištaujantis sodietis gal pagaliau privers suklusti valdžią, kuri visai netrukus trokš rudeninio rinkimų sėkmės derliaus.

Autorės nuotr.