Vienas labiausiai patyrusių Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) diplomatų Vygaudas Ušackas šį rudenį užbaigė ES ambasadoriaus Rusijoje kadenciją ir su žmona Loreta grįžo gyventi į Vilnių. Vos spėjęs grįžti namo jis sulaukė malonių naujienų. Oficialios ceremonijos metu gruodžio 12-os vakarą Urbino mieste Italijoje vienam įtakingiausių diplomatų V. Ušackui buvo įteiktos garbės regalijos. Prieš pat Naujuosius metus V. Ušackas lankėsi „Utenos dienos“ redakcijoje ir atsakė į keletą klausimų.
Kodėl nusprendėte baigti sėkmingą, 26 metus trukusią diplomatinę karjerą ir grįžti į Lietuvą? Ar ilgai brandinote šią mintį?
Ši mintis kilo labai natūraliai, kadangi visi gyvenimo etapai turi savo periodus. Likimas mane blaškė visur ir esu jam labai dėkingas už tai, nes teko dirbti atsakingiausiuose Lietuvai ir Europai baruose. Buvau ir vyriausiasis derybininkas dėl Lietuvos įstojimo į ES, ir ambasadorius JAV, ir Didžiojoje Britanijoje, Lietuvos užsienio reikalų ministras, vėliau ėjau ES ambasadoriaus pareigas Afganistane, Rusijoje. Ateina laikas, kai gali padaryti pauzę, sugrįžti į Lietuvą ir dalytis savo patirtimi su jaunąja karta ir ne tik su ja. Negaliu užsiskleisti ir laikyti savyje tų įžvalgų ir sukaupto kapitalo, tiek įvairiausių patirčių, antra, noriu aktyviau dalyvauti ir diskutuoti Lietuvos politiniais klausimais. Manau, kad mano sukaupta diplomatinė patirtis ir ne tik ji pravers diskutuojant apie Lietuvos dabartį ir ateitį. Ir trečia, baigus tiesioginę diplomatinę karjerą gyvenimas gali įvairiai pasisukti. Noriu išnaudoti pažinčių tinklą ir ryšius visame pasaulyje nuo Amerikos ir Kinijos iki Singapūro ir kitur, kad galėčiau skleisti žodį apie Lietuvą, ją garsinti, kad pritraukčiau daugiau investuotojų, turistų, žmonių, kurie daugiau žinotų apie Lietuvą. Todėl aktyviai dalyvauju konferencijose, renginiuose įvairiuose pasaulio kraštuose, kur mane kviečia, ir taip prisidedu prie Lietuvos vardo garsinimo.
Kurį iš gyvenimo egzaminų įvardytumėte svarbiausiu ir didžiausiu diplomatijos egzaminu?
Buvo daug egzaminų ir jie visi buvo unikalūs. Kai buvau derybininkas dėl Lietuvos įstojimo į ES 2000–2001 metais, tai buvo derybinio garvežio užvedimas ir tai buvo didelis egzaminas, labiau susijęs su Lietuvos vidaus politika. Žmonės tuo metu labai netikėjo ar bijojo ES. Ypač žemdirbiai, jie manė, kad atvažiuos vokiečiai bei švedai ir viską supirks, nieko nebeliks, o dabar matom, kad ūkininkai yra didžiausi naudos gavėjai. Tai buvo skirtingi egzaminai.
Amerikoje buvo vėl kitas darbas, tai buvo beldimas į duris ir narystės NATO užsitikrinimas. Londone buvo dar kitaip, neįprastas diplomatijos egzaminas, susidūrėme su visiškai kita aplinka, kai reikėjo ginti Lietuvos piliečių teises, interesus, gal apie tai ne tiek daug rašoma. Anglijoje yra daug žmonių išnaudojimo atvejų, kai lietuviams yra pažadama viena alga, o mokama kita, pažadamos vienos gyvenimo sąlygos, o gyvenama labai prastomis sąlygomis. Vėliau buvo Afganistanas ir Rusija. Žvelgiant iš ten, kur esu, neįprasčiausia aplinka buvo Afganistane, nes buvau karinio konflikto zonoje. Man, katalikui, atsidurti musulmonų apsuptyje buvo naujas pažinimas, kitokia aplinka. Viena skurdžiausių pasaulio valstybių padėjo suprasti, kokie mes esam laimingi, gyvenam laisvoje, nepriklausomoje valstybėje, esame viena iš 50-ies labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio valstybių iš 200. Mes tą užmirštame.
Pakeliavęs po Afriką, Azijos šalis supranti, kad per daug vienas kitą kaltiname, per daug yra negatyvo ir pavydo, burbėjimo. Turėtume labiau skleisti optimizmą bei palaikymą ir paramą vienas kitam. Lietuva turi kuo didžiuotis. Stebuklas, kad po beveik 60 okupacijos metų mes atkūrėm savo valstybę, turim savo šalį, savo ekonomiką, savo institucijas. Suprantama, yra daug problemų, ypač tų, kurios susijusios su žmonių skaičiaus mažėjimu.
Priminkite „Utenos dienos” skaitytojams, ką dabar veikiate Lietuvoje.
Į Lietuvą grįžau spalio 1 dieną, kai baigėsi beveik aštuonerius metus trukusi tarnyba ES – buvau ES ambasadorius Afganistane ir Rusijoje. Dabar esu Kauno technologijos universiteto Europos instituto direktorius. Dirbu tarp Vilniaus ir Kauno bei likusio pasaulio, nes beveik pusę savo laiko praleidžiu važinėdamas po konferencijas ir seminarus. Esu ES Užsienio reikalų tarybos narys, Ukrainos draugų grupės, kuriai vadovauja buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas, narys. Savo patirtimi ir savo autoritetu stengiuosi formuoti Lietuvai palankius politinius sprendimus, pasisakydamas konferencijose stengiuosi garsinti šalies vardą, sudominti potencialius investuotojus, prekybos partnerius, turistus, padedu jiems atrasti nuostabią mūsų šalį. Kai buvome susitikę su rotariečiais, juokais bei rimtai kalbėjome, kad klimato kaita atneš naujų bangų į Lietuvą. Pas mus jau iš ES šalių važiuoja užsieniečiai, norintys įsikurti Lietuvoje, nes ji yra saugesnė, ramesnė, stabilesnė šalis nei daugelis kitų šalių, o unikali gamta dar nėra visiškai atrasta. Kuo daugiau tokių neoficialių ambasadorių, tuo Lietuvai geriau.
Man Utenos rajone esančios Bajoriškės, kur turiu sodybą, yra stabiliausias pasaulio taškas. Nors esu pasaulio pilietis, pirmiausia esu Lietuvos, Bajoriškių ir Daugailių pilietis. Šv. Kalėdas ir savaitgalius su šeima stengiamės praleisti Bajoriškėse, pasivaikščioti miške, pasidžiaugti gamta, paplaukioti Indrajo ežere ir pabendrauti su vietiniais žmonėmis.
Kokią duoklę žadate atiduoti politinei veiklai?
Politika – tai dviejų krypčių judėjimas, gali daryti tiek, kiek žmonės pritaria tavo mintims ir tavo pasiūlymams. Jeigu mano formuluojami receptai Lietuvos gerovės ir saugumo tolimesnei raidai bei plėtrai sulauks žmonių palaikymo ir pritarimo, aktyviau dalyvausiu politiniame gyvenime. Žmonės klausia ir kai kurie ragina dalyvauti už pusantrų metų vyksiančiuose šalies prezidento rinkimuose. Tokio sprendimo dar nepriėmiau, todėl noriu išgirsti žmonių nuoskaudas, bėdas ir pasiūlymus, ir tik pamatęs, ar yra tas dviejų krypčių judėjimas, ar mes suprantam problemas panašiai, kitų metų viduryje priimsiu sprendimą, kandidatuoti ar ne į šalies prezidentus.
Jaučiu žmonių dėmesį, jų smalsumą. Šiuolaikiniame Lietuvos politiniame gyvenime, palyginti su praėjusiais rinkimais, ta kampanija, įvairios spekuliacijos ir kalbos prasidės labai anksti, nes rinkimų kampanija labai trumpa, ji trunka tik 4–5 mėnesius. Tai suprantama, nes prezidento postas labai svarbus. Aš klausysiu žmonių nuomonės ir tikėsiu jų palaikymu.
Didelę savo laisvalaikio dalį skiriate labdaringai veiklai Utenos rajone. Nuo kada įsitraukėte į šią veiklą?
Nuo pat sugrįžimo į Bajoriškes 1999 metais pagal mūsų šeimos tradiciją pirmiausia ėjau susipažinti su savo kaimynais. Pirmieji buvo Juozas ir Irina Gaidžiai iš Bajoriškės kaimo, kiti kaimynai – Daugailių pagrindinė mokykla, ten sutikau nuostabių žmonių, kuriuos vadinu kaimo vaižgantais vaižgantėliais, kaip Stasys Dervinis ir jo žmona Svetlana, kurie rūpinasi mokiniais. Tada sužinojau, kad per dešimt nepriklausomybės metų šioje mokykloje ar bendruomenėje beveik nebuvo jokių švenčių, renginių, todėl įsitraukiau į bendruomenės gyvenimą, 1999 metais pradėjom rengti ambasadoriaus krepšinio taurės turnyrą. Vėliau kartu su buvusiu rajono švietimo skyriaus vedėju Alvydu Puodžiuku parengėme vaikų vasaros stovyklų projektą. Iš pradžių prisidėjau finansiškai pats, vėliau man būnant Amerikoje ta veikla smarkiai išsiplėtė, mes metus vaikų vasaros stovyklas rėmėme ne tik Utenos rajone, bet dar 24-iuose rajonuose.
Vėliau susipažinau su Utenos Rotary klubo nariais. Jie užsiminė apie Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios kleboną kun. Saulių Kalvaitį, kuris įkūrė krizių centrą „Angelų pieva”. Tai yra mūsų parapija, todėl per šventes su šeima einu į šią bažnyčią. Sužinojau, kad kun. S. Kalvaičio vadovaujamam krizių centrui labai trūksta autobusiuko. Kadangi nusipirkau naują automobilį, pasijutau labai nepatogiai, kodėl aš važinėju geru automobiliu, o klebonas turi važinėti blogu, todėl skyrėm ir savo asmeninių lėšų šiai labdaros akcijai.
Nuo 2009 metų su žmona Loreta paglobojam Leliūnų socialinės globos namus. Jei neklystu, 2009 metais juose lankėmės kartu su Kinijos ambasadoriumi Lietuvoje, kuris padovanojo didelį televizorių, o mes su žmona prieš šv. Kalėdas visada atvežam globos namų gyventojams dovanėlių. Kartais atsivežam ir muzikantų ar dainininką. Tai nuostabi bendruomenė, jų gyventojai turi šiltus namus ir žmones, kurie jais rūpinasi. Mums yra tik malonumas šiek tiek prisiliesti prie jų likimo.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi
Elvyra SABALYTĖ
elvyra@utenosdiena.lt
Linos Narčienės ir Vytauto Ridiko nuotr.