Trečiadienį Utenoje lankėsi Dakaro ralio legenda Antanas Juknevičius. Per daugiau nei tris mėnesius truksiantį turą lenktynininkas lankosi Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kuriuose įsikūrusios KREDA kredito unijos. Anot šios finansų įstaigos atstovų, bendras KREDA ir A. Juknevičiaus projektas – paskata žmonėms po karantino iššūkių vėl grįžti į aktyvų socialinį gyvenimą ir proga dar labiau įsilieti į miestų, kuriuose jos veikia, bendruomenes.
Padeda vieni kitiems
Ignalinos kredito unijos, KREDA kredito unijų grupės narės, administracijos vadovė Violeta Čeponienė pasakojo, jog A. Juknevičius pernai atvyko į kredito uniją ir išdėstė savo viziją. Pasak jos, sužavėjo lenktynininko ryžtas bei užsispyrimas, todėl KREDA nutarė tapti komandos partneriais. Be to, finansų įstaigos vadovai lenktynininko istorijoje įžvelgė panašumų su KREDA įsikūrimu, kai 11 kredito unijų atsiskyrė nuo centrinės unijos ir pradėjo savo savarankišką kelią. „Kaip ir A. Juknevičius, pradėjome nuo nulio, bet turėjome ambicijų ir ryžto“, – sakė V. Čeponienė.
Anot administracijos vadovės, lenktynininkas, atsidėkodamas už paramą komandai, suorganizavo šį turą ir lanko visus miestus bei miestelius, kuriuose įsikūrusios KREDA kredito unijos, pasakoja į renginį atėjusiems svečiams Dakaro ralio istorijas.
Utenoje – legendinis automobilis
Ilgametis Dakaro ralio dalyvis šįkart pabuvojo Utenos regioniniame profesinio mokymo centre (toliau – Utenos RPMC). Iš Anykščių krašto kilęs A. Juknevičius džiaugėsi galimybe aplankyti Uteną ir sakė, kad visi lenktynininkai, dalyvavę Dakaro ralyje (ir Vaidotas Žala, ir Benediktas Vanagas…), turi vienokių ar kitokių sąsajų su Utena, o jis pats čia praleisdavo vaikystės vasaras. Anot lenktynininko, Utenoje jis turėjo dalyvauti didelėje šventėje, bet dėl koronaviruso suvaržymų įvedus įvairius apribojimus renginiams kartu su KREDA nusprendė pradžiuginti Utenos RPMC mokinius.
Pasak lenktynininko, į Uteną jis atvyko komandos palaikymo automobiliu „Toyota Land Cruiser“, kuris jau nukeliavęs per 200 tūkst. kilometrų ir aplankęs tokias šalis kaip Argentina, Bolivija, Čilė, Paragvajus ir Peru Lotynų Amerikoje, Marokas, Mauritanija, Tunisas ir Egiptas Afrikos žemyne, juo išmaišyta visa Europa, o kartą iš Lietuvos per Maskvą nuvažiuota net iki Pekino, paskui apsilankyta šiauriausiame Europos taške Nordkape ir per Norvegiją bei Švediją grįžta namo.
Laimingas atsitiktinumas
Dakaro ralio legenda pasakojo susirinkusiems mokiniams bei dėstytojams apie pirmuosius savo žingsnius šiose lenktynininkų Everestu vadinamose varžybose, apie užsidegimą siekti užsibrėžto tikslo. „Kai sugalvojome dalyvauti Dakaro ralyje, neturėjome nieko, – prisiminė A. Juknevičius. – Nusipirkome už 5 000 dolerių seną automobilį, jau dalyvavusį šiame ralyje, patys jį susiremontavome, paruošėme taip, kaip mums atrodė. Susikrovėme į jį savo daiktus, šiek tiek atsarginių dalių ir savo eiga išvažiavome į varžybas. Tai buvo visiška avantiūra.“ Visgi, anot lenktynininko, nėra kalnų, į kuriuos negalima įkopti, ar vandenynų, kurių negalima perplaukti, tereikia labai norėti ir kryptingai to siekti. „Mūsų pirmasis automobilis buvo su lingėmis – archaika, tokių Dakaro ralyje jau seniai nėra, – pasakojimą tęsė A. Juknevičius. – Bet mes tik tokį įstengėme nusipirkti. Libijoje bevažiuojant sulūžo vienos lingės motininis lapas. Atsarginių lingių neturėjom, į ką kreipėmės – taip pat niekas neturėjo, parduotuvių nėra. Šiaip ne taip finišavome. Galvojome – viskas… Bet ryžomės kitą dieną startuoti. Prieš startą nuėjau už kopos ir pamačiau didžiulę metalo krūvą – Antrojo pasaulinio karo technikos liekanas. Ir toje krūvoje radau idealiai mums tinkančias linges. Parsitempiau – penkiolika minučių iki starto. Prisiveržėme linges prie rato. Startavome, pavažiavome porą kilometrų, nusiėmėme šalmus, per valandą susidėjome tas linges ir ramiai nuvažiavome iki finišo.“
Po motyvuojančio pasakojimo A. Juknevičius atsakinėjo į auditorijos užduotus klausimus, o įdomiausius klausimus sugalvojusiems mokiniams dovanojo dvi KREDA Dakaro ralio komandos kepuraites bei kitų prizų.
Vytauto Ridiko nuotr.
