Vieno Saldutiškio seniūnijos Mineiškiemio kaimo gyventojo neabejingumas bei seniai mirusio tėvo pa­sakojimai, įstrigę jam, tuomet dar vaikui, į galvą, tapo atspirties tašku, nuo kurio ir prasidėjo ši is­torija. Praūžę karai nuklojo mirusiųjų kūnais žolę, daugybė svetimtaučių karių, atsidūrusių jiems at­šiaurioje Lietuvos teritorijoje, niekada nebegrįžo į savo šalis, niekada nebepamatė artimųjų, neapkabi­no savo vaikų, galbūt, tebegyvenančių už šimtų kilo­metrų nuo Mineiškiemio. Kaimo gyventojui bitinin­kui Jonui Blažiui buvo svarbu pabaigti giminių bei tėvo pradėtą darbą ir palaidoti tris Antrojo pasauli­nio karo čia atvytus karius, niekada nebeišvykusius į tėvynę. „Utenos diena“ tęsia pasakojimą apie Mi­neiškiemio kaimo istoriją, kurios atgarsiai nukeliavo stulbinančiai toli – apie tai buvo sukurtas ir filmas.

Žmogus gyvena trumpai

Nors gyvename, atrodytų, pažangių technologijų pripil­dytoje buityje, negalime žinoti daugelio dalykų; kas slypi po žeme, ką žymi vienas ar kitas medis, akmuo, senovinis kry­žius. Žemė žmogui neperregi­ma plika akimi, o ir su profesi­onalia įranga ją gali būti sunku prakalbinti. Žmogaus „galio­jimo laikas“ trumpesnis negu šalia namų pasodinto medžio, tad daugelis po kojomis sly­pinčių paslapčių lieka neįmin­tos – liudininkai jas pasiima iš­eidami, atguldami toje pačioje, tik jau kapinių, žemėje. Taip ne tik išnyksta daugybė istorijų, bet ir užsiverčia šimtai nepra­dėtų rašyti knygų, straipsnių. Mineiškiemyje gyvenantis bi­tininkas J. Blažys tai tarsi pa­tvirtino. Padėjęs surasti Antro­jo pasaulinio karo laikotarpiu jo tėvo bei giminių palaidotus karius Mineiškiemio gyven­tojas tapo ir dokumentinio fil­mo herojumi – paiešką fiksavo žinomo Lietuvos kino režisie­riaus Audriaus Stonio filmavi­mo kamera.

Vokiečių kareivis mirė dobilų pievoje

„1944 m. per Jonines ant kal­no stovėjo į žaginį sukrauti do­bilai. Per kaimą su arkliais ėjo rusų kareiviai varydamiesi be­laisvius vokiečių karius – tris gyvus ir sveikus, o vieną su­žeistą. Jį norėjo užkasti ar nu­šauti, bet rusų karininkas kažką pas Blažius valgė ir šeiminin­kai pasiūlė jam palikti tą vokietį ramybėje. Jis buvo karininkas. Rusai išvyko ir jį paliko. Vo­kietis, paliktas vienas, pradėjo žmonėms mojuoti. Prie jo priė­jo mano tėvas bei jo sesuo ir at­sivedė jį į namų prieangį. Žinot, kaip vokietis, su juo kaimo gy­ventojai nemokėjo susikalbėti, bet pas kaimynus Kirkas buvo atvykusi viešnia iš Klaipėdos. Tą moterį mano giminės pasi­kvietė kaip vertėją. Karininkas pasakė, iš kokių jis kraštų, pa­pasakojo, kad turi vaikų bei ėjo kariauti, nes Rytų Prūsijos teri­torijoje jam už tai buvo pažadė­ta žemės. Prie tų žaginių jis tą pačią dieną ir mirė. Vienas žmo­gus vėliau pasakojo, kad Sara­kalnio kaime rusų kariai sušau­dė ir užkasė tuos kitus vokiečių belaisvius. O kam tu tai praneši, niekam tada negalėjai pranešti“, – sakė J. Blažys. Vyras užsimi­nė, kad tuo metu jis buvo dar vi­sai mažas. Pasak pašnekovo, jis tarsi prisimena dar gyvą vokie­tį. Šalia šeimos namo prieangio augo braškės. „Lyg matau savo tetą skinančią kvepiančias braš­kes. Kaip vaikui norėdavosi tų saldžių uogų… Tarsi per miglas atsimenu sužeistąjį sėdintį prie mūsų namelio ir jas valgantį“, – pasakojo vyras.

Bijojo, kad negyvėlius ras saugumas

Pašnekovas papasakojo, kad dar anksčiau, prieš Mineiškie­myje atsirandant vokiečių ka­riui, jo artimieji netoliese rado du negyvus rusų kareivius. „Tarsi tuo metu vyko susišau­dymas tarp vokiečių ir rusų ka­riuomenių. Vokiečiai buvo Kir­deikiuose, o rusų kariuomenė čia pat. Na, ir Blažiai užkasė du negyvėlius tokiame ravelyje ne­toli namų – gi negulės ant lauko mirę žmonės. Be to, šeima bijo­jo, kad lavonus kas nors ras ir Blažius apkaltins: „O gal čia jūs sušaudėte?“ Ėjo kalba, kad nu­veš kūnus į Kirdeikių kapines, bet buvo baisu, jog kas to ne­pamatytų. Tad palaukė, kol su­tems, ir užkasė. Iš pradžių tos vietos buvo aptvertos. Šeimos nariai ten sodino gėles. Tėvo jauniausias brolis ir sesuo paso­dino ąžuoliuką. Per Visų šven­tųjų šventę uždegdavo žvakių“, – sakė pašnekovas.

Dėl užkastų palaikų buvo neramu

Praslinko daugybė metų. Su­augusiųjų įvykio liudininkų tarp gyvųjų jau seniai neliko. Pasak J. Blažio, dėl gulinčių netoli namų trijų žmonių palai­kų jam jau ilgai buvo neramu: „Galvojau, gaila, kažkokiame ravelyje guli. Argi jie, žmonės, dėl ko nors kalti?“ Pašnekovas prisipažino, kad dar gyvenda­mas Marijampolėje (kaip mi­nėta ankstesniame straipsnyje apie Mineiškiemį, iš čia kilęs vyras į gimtinę gyventi grįžo po tėvo mirties), dėl jo žemė­je gulinčių palaikų buvo sakęs ir tuometiniams vietiniams val­dininkams, tačiau žymios re­akcijos nesulaukė: „Vėliau, kai atvykau į Mineiškiemį, sau galvojau: „Vis tiek aš savo pasieksiu.“

Pasiūlė sukurti dokumentinį filmą

J. Blažys sakė, kad dėl pa­laikų perlaidojimo jam padėjo draugystė su aktoriumi Česlovu Stoniu – netolimame nuo Mi­neiškiemio Saldutiškio seniū­nijos Sarakalnio kaime žymus aktorius turi sodybą. J. Blažys sakė, kad jo galvosūkį sužino­jęs pažįstamas apie trijų ka­rių kapą perpasakojo savo sū­nui kino režisieriui A. Stoniui: „Jis atvažiavo į Mineiškiemį, apsižiūrėjo ir nutarė: „Sukursi­me mes dokumentinį filmą apie tai.“ Pasak pašnekovo, tiksli pa­laikų vietos paieška su režisie­riaus pagalbininkais vyko apie dvejus metus. „Greta pasodin­tas ąžuolas išaugo į didelį ir sto­rą medį. Galvojau, kad jis galė­jo būti kaip kryžius – kūnams virš galvų. Maniau, kad taip tu­rėtų būti, bet tie Blažiai buvo kytragalviai – gudriai sodino taip, kad kiti nesuprastų, jog jie pažymėjo kapą. Medį pasodi­no kokiais penkiais metrais to­liau. O kai saugumiečiai vėliau pradėjo ieškoti tų kareivių, pa­sibaigė ir gėlės, ir tvorelės, ir visi kapų pagražinimai. Kažkas jiems, matyt, nunešė tą žinią. Stribai dažnai ateidavo į Mine­iškiemį, nes ieškojo dar ir par­tizanų slėptuvės – grindų lentas ardydavo. Tėvas gavo lupti, bet niekas niekam kapo vietos neiš­davė. Jį dažniausiai saugumas aiškintis kviesdavosi“, – pasa­kojo vyras. Pasak jo, už jį vy­resnio ir todėl kiek daugiau pri­simenančio kaimyno nuomone, aptvėrimai buvo pačioje žemu­moje – jis su mama pro ten eida­vo į Kirdeikių bažnyčią ir gėly­nus įsidėmėjo: „Kai pradėjo ten kapstytis, tai ir rado.“

Už kario ženkliuką galėjo gauti stiklinę spirito

Specialistams teko nemažai pavargti, kol J. Blažio valdo­se palaikus surado. „Niekas ne­sakė, kad išsigalvoju. Bet man paskui sarmata darėsi. Neran­da – neranda. Vėliau surado ir tą vokietį atskirai nuo kitų palaido­tą, ir tuos du ruselius, na, ir vis­kas… Ir paskui jie dar tyrė, ieš­kojo jo Berlyno archyvuose, bet ant karių palaikų nebuvo meta­linio ant kaklo kabinamo kario skiriamojo ženkliuko. Žmonės sakė, lyg tuomet duodavo stikli­nę spirito už tai, jeigu priduoda­vai tą kareivio ženklelį. Mažum, kas nusiėmė, – svarstė pašneko­vas. – Nepavykus išsiaiškinti ta­patybių, vokiečio palaikus pa­laidojo Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse, o rusų kareivius Utenos karių kapinėse. Ir aš juos vis ruošiuosi aplankyti.“

„Gertuvėje kažkas kliuksėjo…“

Vyras papasakojo, kad buvo rasti ne tik palaikai, bet ir rusų karių daiktai su iškaltomis ar kitaip pažymėtomis pavar­dėmis: gertuvės su užrašais „Levin“ bei „Rakin“, šaukštas su išbraižytais inicialais – ne­paisant to, jokios informacijos apie karių tapatybes nepavyko rasti: „Tyrėjai ieškojo, bet jiems buvo pasakyta: „Jeigu norite ką nors sužinoti, prašome, duokite dokumentus.“ Nebuvau niekada to matęs, kaip kruopščiai jie dir­bo! Valė šepetukais tuos kauliu­kus.“ Vyro teigimu, prie palaikų dirbę žmonės dar rado vokiečio karininko aprangos dalių, rusų karių batus: „Buvo rasti antpe­čiai, blizgučiai… Vienoje rastų ruso gertuvių kažkas kliuksėjo. Nežinau, ar ten buvo vanduo, ar koks kitas skystis.“ Pašnekovas teigė, kad į gertuves negalėjo patekti pavasario polaidžių van­dens – viduje buvo išlikę auten­tiško rusų kario gėrimo: „Tyrė­jai visaip ją vartė. Ta gertuvė tai fleškė, lygiai tokia, kokias nau­doja ir dabar. Ji buvo nesurūdi­jusi ir pagaminta iš tokio me­talo, kad nesurūdytų niekada. Ir šaukštas buvo normalus, be rūdžių.“

Smagu ant dūšios…

J. Blažio žodžiais tariant, jam labai smagu ant dūšios, kad ka­riai iškeliavo iš Mineiškiemio ir surado poilsio vietas: „Jau buvau senas, gyvenimo matęs, bet vis tiek būdavo labai nema­lonu aplink vaikščioti, kol jie ten gulėjo.“

Nors visų trijų kareivių var­dai liko neįminti, paieškų is­torija, kartu kažkada gyvenę žmonės, šiuo išskirtiniu atve­ju nenuėjo į užmarštį – juk prie jų ir prie Mineiškiemio žemės „prisilietė“ režisieriaus A. Sto­nio filmavimo kamera. Apie tai 2013 m. buvo sukurtas do­kumentinis filmas „Kenota­fas“, 2014 m. pelnęs „Sidabri­nės gervės“ apdovanojimą kaip geriausias dokumentinis fil­mas. Pasak 2006 m. išleistos Visuotinės lietuvių enciklope­dijos (išleido Mokslo ir enci­klopedijų leidybos institutas, Vilnius), kenotafas – „simboli­nis antkapinis paminklas, sta­tomas pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma. Dažnai statomas tuo atveju, jei mirusiojo palai­kai yra sunkiai pasiekiamoje vietoje, jei jie negali būti pa­laidoti tėvynėje, jei mirusysis buvo kremuotas“. Lietuvių fil­mų centro internetinėje svetai­nėje filmą pristatančiame įraše keliami klausimai: „Ar išny­ko prieš septyniasdešimt metų žmones kausčiusi baimė? Ar dabar, po tiek metų, kareiviams lengva surasti kelią į amžino poilsio vietą?“ Peržiūrėję do­kumentinį kūrinį, matome, kad neatpažintiems kariams suras­ti ramybės vietą, bent jau šiuo atveju, buvo nelengva ne tik dėl ilgai trukusių paieškų. Fil­me skamba teiginys, jog iškas­tas karys pridaro daugybę pro­blemų įvairioms institucijoms.

Nors vokiečių karininkas že­mės Rytų Prūsijoje negavo – jis apie septyniasdešimt metų „valdė“ gabalėlį Mineiškiemio žemės. Galime paspėlioti, kiek Antrojo pasaulinio karo „nuga­lėtojų“ bei „pralaimėtojų“ kau­lų glūdi po Utenos apylinkių pievomis.