Įvažiavusius į Saldutiškio miestelį pasitinka kalva. Ant jos geltonuoja raidės, užuomaršoms aiškinan­čios, kur įvažiuota. Toliau – vėl kalva ir laipteliai, ve­dantys į viršų. Šalimais stirkso antkapius, kryžius bei pamaldžią nuotaiką žiūrovų akims žadantis už­rašas „Dvaro kalno kapinės“. Tačiau kryžių nėra. Ne todėl, kad Dievas miegojo. Dvaro kalnas – dar vie­nas ne tik pasaulį, bet ir mūsų šalį ištikusių viena kitą lydėjusių istorinių tragedijų – Antrojo pasauli­nio karo, Lietuvos okupacijų, žydų tautybės Lietu­vos piliečių genocido – liudininkas. Ne tik jų, bet ir daugybės įvairių tautų žmonių žūčių, sąlygotų dvie­jų tarpusavyje kovojusių ideologijų – komunizmo bei nacizmo.

Menas gali padėti suprasti

Dalį Saldutiškio apylinkėse Antrojo pasaulinio karo metu nužudytų žmonių kūnų vėliau paslėpė Dvaro kalno žemė. Ant kalno įtvirtinta apledėjusi len­telė iš granito lietuvių bei he­brajų kalbomis skelbia: „Šiose kapinėse 1960 m. buvo perlai­doti įvairiose Saldutiškio apy­linkių vietose 1941 m. nacių ir jų vietinių talkininkų nužudytų civilių, tarp jų – 67 žydų tauty­bės Lietuvos piliečių palaikai.“ Kaip skelbiama, daugelis čia užkastų kūnų – genocido aukos. Kalnas apsuptas medžių, o ply­name, neaukšta tvorele aptver­tame jo viduryje stūkso pamin­klinis akmuo su užrašu „Antrojo pasaulinio karo aukoms atmin­ti“ bei pastatytos trys lentelės su įrėžtais trumpais sakiniais lietu­vių, rusų ir hebrajų kalbomis. Norint nežinantiems paaiškin­ti žodžių „genocidas“ ar „ho­lokaustas“ prasmę, galima pa­rodyti populiarius, reikšmingus apdovanojimus susižėrusius fil­mus „Šindlerio sąrašas“ (reži­sierius Steven Spielberg) bei „Gyvenimas yra gražus“ (reži­sierius Roberto Benigni). Taip pat pasiūlyti perskaityti 2012 m. leidyklos „Kitos knygos“ išleis­tą į lietuvių kalbą išverstą ame­rikiečio Art Spiegelman grafinį romaną „Maus“, kuriame auto­rius apie holokausto siaubą pa­sakoja komiksais – jais pertei­kia savo žydų tautybės tėvo iš Lenkijos kilusio Vladek Spie­gelman išgyvenimus. Žydų tau­tybės asmenys čia nupiešti kaip pelės, vokiečių – kaip katės. Knygoje gyvūnais vaizduoja­mi ir daugiau įvairių tautų per­sonažų. Čia rasime kiaulių, šunų, žuvų, kandžių, šiaurės el­nių, varlių. Kiekvienas gyvūnas romane atstovauja kuriai nors tautai. Norint karo ir genocido siaubo nepatyrusiems skaity­tojams bei žiūrovams atskleis­ti tuometį, lyg suskilusį, pasau­lį, meninės priemonės gali būti tinkamos, skatinančios įsijaus­ti, suprasti, užjausti. Bet užsi­degus kino salių šviesoms min­tys nutolsta – kyla pavojus, kad žiūrovai gali priimti praeitį lyg baisią pasaką ar ją suvokti vien tik kaip meno kūrinį, nors mi­nimi įvykiai vyko tikrovėje, pa­lyginus neseniai. Verta paminė­ti, kad Europos žmogaus teisių teismas 2019 m. nutarė, jog re­presijos prieš Lietuvos partiza­nus taip pat gali būti pripažintos genocidu. Apie jų kapus Dvaro kalno kapinėse neužsimenama.

Ant kalno rado kareivių kūnus

Redaktorius Dainius Guo­bis bei gamtos mokslų dakta­ras Romualdas Šimkūnas skai­tytojus plačiau supažindina su šiomis kapinėmis – autoriai jas vadina taip, kaip jos būdavo vadinamos sovietinės okupa­cijos metais – karių kapinėmis (bendraautorių straipsnis „Ka­rių kapinės“ išspausdintas Jū­ratės Baltrukaitienės sudaryto­je monografijoje „Saldutiškis“ (38-oji serijos „Lietuvos vals­čiai“ knyga), leidykla „Vers­mė“, Vilnius, 2019 m. Toliau bus remiamasi šioje knygoje pateikto straipsnio ištraukomis – aut. past.). R. Šimkūnas bei D. Guobis aprašo kapinių įsikū­rimo pradžią ir pirmuosius ka­pus – ant kalvos 1944 m. liepos 15–16 d. buvo rasti dviejų ka­reivių kūnai. Žmonės juos pa­laidojo ten, kur jie buvo ras­ti. „Rugpjūčio mėnesį Lamėsto paežerėje žuvo du lakūnai. Juos palaidojo irgi ant kalvos, ša­lia kareivių kapo“, – rašė auto­riai. Jų teigimu, paminklą žuvu­siems lakūnams atstojo lėktuvo sparno nuolauža. D. Guobis bei R. Šimkūnas užsimena apie lai­kmečio sudėtingumą, sąlygoju­sį nekaltų žmonių žūtis. Kaip jie rašė, visose pamiškėse, dur­pynuose, sodybose ir miškuo­se buvo slaptų kapų, apie ku­riuos žmonės spėliojo ar žinojo juos ten esant, tačiau valdžiai bijojo pranešti. Autoriai vardi­ja vietiniams gyventojams žino­mas vietas, kuriose kraujo pra­lieta daugiausia: „Daugiausia sušaudyta miške už Antakalnio (žydai), Balčiūno lauke (Ven­clovų), Pakiaunės raiste, Ge­niakalnio raiste, prie J. Ulčicko sodybos ir kt.“ Straipsnyje už­simenama, kad tuomečio Sal­dutiškio mokyklos mokytojo Juozo Žernio bei mokinių tėvų iniciatyva suburti žmonės pa­dėjo į kapines perkelti įvairiose vietose užkastus civilių palai­kus – perkėlimas vyko 1960 m. liepos 17–20 d.

„Pasklido baisus kvapas. Dujokaukių nebuvo“

Saldutiškio bibliotekos kraš­totyrinė medžiaga „Saldutiš­kio Dvaro kalno-karių kapinės“ (pasidalijo bibliotekininkė Re­gina Kirkienė. Toliau bus re­miamasi čia pateikta informa­cija – aut. past.) apie dar vieną – jau ne civilių – palaikų per­kėlimo procedūrą pateikia jame dalyvavusių gyventojų prisimi­nimus (cituojama kalba pataisy­ta – aut. past): „Suderinę su Ute­nos komisariatu kapo tranšėją, pradėjome kasti už paminklo (kapinėse stovėjo paminklas su užrašais rusų kalba „Šlovė he­rojams“ bei „Šlovė Tėvynės gy­nėjams“ – aut. past.). Radome karių palaikus neliestuose kars­tuose. Pranešėme kariniam ko­misariatui, rajono valdžiai. At­važiavę apžiūrėjo, o palaikus liepė užkasti. Tranšėją liepė kasti už vakarinės tvoros. Vaka­rinė tvoros dalis buvo nuardyta ir už tranšėjos perkelta į vakarų pusę. Karinio komisariato atsto­vas paaiškino, kad reikėjo kasti už kapo teritorijos. Mes negal­vojome, kad čia tiek daug karių palaikų.“ Pasak prisiminimo, tranšėją kasė „Ąžuolo“ kolūkio kolūkiečiai. Jiems vadovavo Jonas Bulka ir Jonas Gasiulis. Kraštotyrinėje medžiagoje pa­teikti Antano Klimašausko (An­tuko), Vlado Tijunėlio bei Juozo Klimašausko prisiminimai: „Jie papasakojo, kad tuo metu, kai vyko karių palaikų perkėlimas į masines administracinių centrų kapines, iš Švenčionių 21 val. buvo atvažiavęs sunkvežimis. Jis paliko du karstus ir karinin­ką. Karininkas liepė pirmiausia nugriauti ir sudeginti tvoras. Pa­matę laužą ėmė rinktis saldutiš­kiečiai. Pradėjo kasti. Pasklido baisus kvapas. Dujokaukių ne­buvo. Kažkas pasisiūlė mėginti palaikus perkelti, tik reikia sa­manės. Karininkas davė kiek tai rublių, o ir patys kiek tai susi­dėjo. Iš Stasiūnų atgabeno ke­lias gumines pūsles. Pasivaiši­no ir vėl mėgino laužo šviesoje liesti palaikus, bet žiaukčioda­mi turėję bėgti. Toliau tęsė sa­manės ragavimą ir dar kartą su­suko į Stasiūnus. Ryte atvažiavę kariškiai rado tuščius karstus ir miegančius darbininkus. Įsitiki­nę, kad čia masinės kapinės, lie­pė užversti ir vietos valdžiai nu­rodė vėl aptverti bei prižiūrėti kapines.“ Tvora ir dabar tebėra, bet paminklas su didvyrius šlo­vinančiais užrašais rusų kalba nugriautas 1998 m. vadovaujant tuomečiam Saldutiškio seniūni­jos seniūnui Vytautui Zabaraus­kui (būtina pažymėti, kad čia minimi žuvę Lietuvą okupavu­sios Sovietinės armijos kariai. Antrojo pasaulinio karo pabai­ga ne visiems Lietuvoje atnešė lauktą palengvėjimą, tad hero­jų, ne savo noru patekusių į karo „mėsmalę“ žiauriai nužudy­tų jaunuolių, pasaulį palikusių jiems svetimame krašte, šlovi­nimas yra 50 m. trukusios šalies okupacijos iliustracija. Sovie­tų valdžios viešpatavimą, taip pat, kaip ir nacistinės Vokieti­jos valdžios siautėjimą, lydėjo žiaurumas. Sovietinei okupaci­nei valdžiai neįtikę gyventojai būdavo persekiojami, tremia­mi į atšiauriausias Rusijos vie­tas ar pradanginami be pėdsakų. Vienas iš pavyzdžių – Vilniaus Tuskulėnų masinė kapavietė. Su Tuskulėnuose palaidotais as­menimis buvo žiauriai susido­rota. Ten ilsisi mažiausiai 767 palaikai – aut. past.).

Tikslus skaičius nežinomas

Pagal įvairiuose šaltiniuo­se pateiktus duomenis kapinėse amžinojo poilsio atgulusių žmo­nių skaičius skiriasi. Ne visur minimi ir trys vokiečių tankis­tai, sudegę tanke, kaip kraštoty­rinėje medžiagoje vadinama, „ti­gre“. 2018 m. kapinės įtrauktos į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Jos aprašytos registro internetinėje svetainė­je: „Palaidoti Antrojo pasauli­nio karo Sovietų Sąjungos kariai (informaciniame ženkle nurody­ti 49 nežinomi kariai) ir 1941 m. nužudyti Lietuvos piliečiai: lie­tuviai, rusai, lenkai, žydai (tarp jų komunistai ir sovietiniai akty­vistai), daugiau kaip 80 žmonių (daugiausia žydų vyrų, moterų ir vaikų). 1941 m. nužudytųjų pa­laikai ir 1944 m. žuvusių 33 So­vietų Sąjungos karių palaikai.“

Viena mergaitė buvo išgelbėta

R. Kirkienė „Utenos dienai“ užsiminė, kad bent vienas žmo­gus į masines kapines neatgulė – žydų tautybės mergaitė Hana Kacaitė buvo išgelbėta vieti­nių gyventojų. Anot bibliote­kininkės, ją priglaudė Petronė­lė Bliudžiuvienė, o Hanos Onos vardu pakrikštijo Jataučių šei­ma, kuri vėliau ją išvežė į kai­mą pas pažįstamus. R. Kirkie­nė nežino tolimesnio mergaitės likimo, tačiau girdėjo, kad už­augusi ji lankėsi Saldutiškyje. Apie tai R. Kirkienė paminėjo ir savo straipsnyje, išspausdin­tame internetinėje gyvojo kraš­to enciklopedijoje „Graži tu mano“. Moteris sakė, kad dau­giausia žydų tautybės gyvento­jų gyveno Saldutiškio Stoties gatvėje. Anot jos, viename ga­tvės namų gyveno rabinas. Čia virė gyvenimas: veikė klegan­čios parduotuvėlės, kepykla.

Autorė Aurelija Kairytė–Smolianskienė, autorės nuotr.