Plačiai nusidriekęs tarp dviejų ežerų, apjuostas sunykusių arba visai išnykusių gyvenviečių, vis dar gyvuoja senas Stabulankių kaimas. Tiesa, vietovėje, dar pokariu galėjusioje pasigirti net pusšimčiu sodybų, išliko vos keli seni namai. XX a. Stabulankių kaimas buvo glaudžiai susijęs su siauruoju geležinkeliu, kuriuo sodiečiai galėdavo nukakti ne tik į Uteną, bet ir Panevėžį. Dalis gyventojų dirbo geležinkelio priežiūros ir remonto darbus. Nors oficialus kaimo pavadinimas Stabulankiai, bet senieji gyventojai tebevadina jį Stubulunkiais – taip, kaip yra pratę nuo vaikystės. Paskutinėje publikacijų apie kaimą ciklo dalyje – buvusios stabulankietės Onos Kvietkauskienės (Kėblytės) pasakojimas.

Vokiečių pamylėta cukrumi

O. Kvietkauskienė gimė 1942 metais. Moteris pasakojo, kad jos atėjimas į šį pasaulį nebuvo lengvas. Po gimdymo kilus kraujavimui pašnekovės mamą išvežė į Utenos ligoninę, o „kūdikis buvo paliktas pas bobutę Dievo valioje numirti“. „Žmonėms vaikas nebuvo toks svarbus kaip jo krikštas. Jei kūdikėlis numirtų nekrikštytas, tai būtų didelė nuodėmė ir tokiam vaikeliui, ir tėvams. Todėl, kai mamą išvežė į ligoninę, tėtis nuėjo pas savo pusbrolį Kutką: „Juozapai, būk geras, pakrikštyk mano mergaitę“, – pasakojo šiuo metu Kaune gyvenanti O. Kvietkauskienė. Giminaitis sutiko. Pakrikštiję kūdikį, krikštatėviai iš bažnyčios važiavo namo. Žiūrėdama į mažosios veidelį, krikštamotė baiminosi, kad ši gali neišgyventi, tačiau J. Kutka buvo kategoriškas: „Mergaitė nusijuokė – tikrai gyvens.“ Kai naujakrikštę parvežė namo, mama tebegulėjo ligoninėje. Tėvas maitindavo dukrą nevirintu, neskiestu, žodžiu, žaliu karvės pienu. Mama iš ligoninės grįžo tik po dviejų savaičių ir, žinoma, be pieno, tad, pasak buvusios stabulankietės, mergaitė taip ir užaugo neparagavusi nė lašo motinos pieno.

O. Kvietkauskienė pasakojo, kad sulaukusi gal tik mėnesio amžiaus su mama ir dar dviem seserimis buvo sode prie namų. Staiga gimdytoja pamatė per kalniuką atjojant vokiečius. Jauna moteris išsigando, pasičiupo pašnekovės seseris ir pasislėpė. Kūdikis liko. Iš slėptuvės mama stebėjo, ką kareiviai darys. Vienas jų nulipo, kažką padėjo prie vaiko ir vokiečiai nujojo. Moteris, baimindamasi, kad ateiviai bus padarę mažajai ką nors blogo, prisiartino prie Onutės. Kūdikio galvūgalyje ji aptiko du gabalus cukraus. „Esu vokiečių pamylėta cukrumi“, – sakė pašnekovė.

Kita vertus, moteris atsiminė ir labai nemalonų įvykį, susijusį su vokiečiais. Jos motina, atitekėdama į Stabulankius, atsivežė kraičio labai gražų arklį. Tėvas, norėdamas pasididžiuoti tokiu gyvuliu, nuvažiavo į turgų. Priėjo vokietis, paglostė arklį, liepė važnyčiotojui šį iškinkyti, užšoko ant jo ir nujojo. Daugiau to gražaus gyvulio tėvas neregėjo.

O. Kvietkauskienė atsiminė, kad vaikystėje jų gausiai šeimai teko kęsti nepriteklių. Turėjo karvę, ji krito. Pardavė dvi paaugintas kiaules, nusipirko telyčią (karvei neužteko pinigų). „Dvejus metus neturėjome nei savo pieno, nei mėsos. Kai atsimenu, kaip vargome ir kokie buvo nuostabūs Stabulankių žmonės, be ašarų negaliu pasakoti. Kas pjauna kiaulę – visi atneša skerstuvių. Ir pieno duodavo. Ypač vieni iš Laucių, kurių vaikai jau buvo dideli. Jie gyveno turtingiau, atnešdavo po kibirą pieno. Pieną mama ir virindavo, ir į šulinį leisdavo – kad tik ilgiau jį išlaikytų. Mes, vaikai, kaip šventės laukdavome vakarienės – pieniškos sriubos“, – su jauduliu vaikystės prisiminimais dalijosi buvusi stabulankietė.

Vaikai maitindavo mokytoją

Pasak pašnekovės, pas Laucius (Pranciškiokus) buvo nuspręsta įkurti mokyklą, nes tuo metu jų namas buvo tuščias (Vincas Laucius-Kirvis partizanavo, o jo šeima slapstėsi). Tokiam sprendimui įtakos turėjo ir tai, kad netoliese gyveno daug vaikų (Kėbliai, Balaišiai). Buvo svarstyta ir apie Zabulionio namus, bet šie buvo atmesti, nes jis gyveno toliau, link Pagirių, tad vaikams būtų reikėję toliau eiti, susirinktų mažiau mokinių.

„Ateidavom į mokyklą 23–24 mokiniai, mokytoja ir klausdavo: „Na, vaikai, ką šiandien taip skaniai valgėte? Ko įsidėjote?“ O vaikai atnešdavo mokytojai pieno, bulvių, duonos – kas ko turėjo. Geriau gyvenantys atnešdavo skerstuvių. Taip mokytoją ir pramaitindavome“, – pasakojo kalbinta moteris.

Pradinėje mokykloje pašnekovė turėjo tris mokytojas – Zablackienę, Danguolę Šerėnienę (Malaiškaitę) ir Joaną Laucienę (Kemėšiūtę). Tiek D. Šerėnienė, tiek J. Laucienė buvo ne vietinės, o ištekėjusios už stabulankiečių.

Anot kaunietės, mokytojoms vaikai pokštų nekrėsdavo. „Mokytoja buvo didelėje pagarboje“, – teigė O. Kvietkauskienė.

Pašnekovė sakė gimtąjį kaimą palikusi dvylikos metų – išvažiavo į Kauną prižiūrėti vyresnės sesers vaikų. Kad nebūtų gėda, jog baigė tik keturias klases, lankė vakarinę. Šešiolikos metų išsiėmė pasą, o septyniolikos nuėjo dirbti į duonos kombinatą. „Anksčiau prisiregistruoti mieste buvo taip pat svarbu, kaip dabar laimėti žaliąją kortą“, – sakė O. Kvietkauskienė.

Kalėdojančio kunigo vežlys

Anot pašnekovės, J. Balaišis kaime buvo tas žmogus, kuris ir vidury nakties pakeltas atveždavo gydytoją ar kunigą. „Niekada nepasakė, kad negali, yra pavargęs ar pan. Jis buvo labai darbštus, nagingas žmogus. Ir jo pirmoji žmona Ona buvo labai gera bei darbšti moteriškė. Jie ir savo giminaitę Vandą Eismontaitę paėmė globoti“, – gerų žodžių buvusiems kaimynams negailėjo kaunietė.

Pasak moters, nagingas buvo ir jos tėvas. Pasigaminęs tekinimo stakles, ne tik stabulankiečiams, bet ir kitų kaimų gyventojams tekindavo verpimo ratelių dalis. „Vasarą nebūdavo laiko, bet ilgais žiemos vakarais mama ausdavo, verpdavo, o tėtė tekindavo, – kalbėjo buvusi stabulankietė. – Mums, vaikams, būdavo linksma tarp drožlių…“

Kryžių, pasak O. Kvietkauskienės, kaime buvo nemažai. Per Kryžiaus dienas tris birželio vakarus, sustodami prie kiekvieno kryžiaus, stabulankiečiai nešdavo kryžių per kaimą. Kelionė baigdavosi kapinėse. Eidavo nemažai žmonių, beveik visi kaimo vaikai.

Balaišių sodyboje stovėjęs kryžius, anot moters, buvo gamintas paties J. Balaišio. Pašnekovė atsiminė, kad jį pastatė tada, kai ji ėjo į pirmą klasę. Kryžiaus papuošimus (burbuoles) ištekino jos tėvas. Kryžių šventino kunigas. Beje, Stabulankių kaime kalėdojantį kunigą, pasak O. Kvietkauskienės, visada vežiodavo J. Balaišis. Kunigą lydėdavo zakristijonas su vežimu, į kurį kaimo gyventojai prikraudavo grūdų, drobių ir kito gero. Kad kunigo trobon neįsileistų, anot kaunietės, nėra buvę, nes dvasininko apsilankymas prilygo šventei: sutvarkydavo namus, namiškiai šventiškai apsirengdavo, vaikai gaudavo saldainių, zakristijonas pagiedodavo, kunigas pašventindavo namus…

Gegužinės pamaldos, anot O. Kvietkauskienės, vykdavo ne tik gegužės, bet ir birželio vakarais. Todėl pagal mėnesį jos buvo skiriamos į gegužines ir birželines. Į jas pas Juozapą Kutką ir Fabijoną Zabulionį daugiausia rinkdavosi jaunimas.

„Visi vargom, bet buvom labai draugiški. Dabar tokių žmonių nebėra… Jaunimas susirinkdavo vakaruškon, beje, ir pas tą patį J. Balaišį. Ateidavo muzikantai, turėję akordeoną, armoniką. Groja, visi šoka. Mes, vaikai (aš, mano trejais metais vyresnė sesuo Genovaitė, Stasys Balaišis), sėdėdami ant krosnies klausydavome muzikos, stebėdavome, kas su kuo šoka. Grindų nebuvo, kad asla nedulkėtų, papildavo vandens. Žiemos metu – ilgi vakarai, todėl jaunimas susiburdavo dar dažniau nei vasarą. Susirinkdavo net ir advento bei gavėnios metu, kai šokti bei linksmintis nebuvo galima. Žaisdavo žaidimus“, – porino pašnekovė ir pabrėžė, kad kaimo žmones daina lydėdavo kiekviename darbe.

Traukinį palydėdavo minia

O. Kvietkauskienė atsiminė, kad jos vaikystėje žiemos būdavo labai šaltos. Priversdavo daug sniego. „Kai tėtė išsikasdavo tunelį į klojimą, tai jo einančio su šienu net nesimatydavo. Ryte po pūgos vos duris atidarydavai – kiek sniego būdavo! Šalti pradėdavo tuoj po Visų šventųjų. Žiema tęsdavosi iki balandžio mėnesio. Atodrėkių žiemos metu nebūdavo. Iki mokyklos vaikai žiemos linksmybių nematydavo, nes neturėdavo kuo apsiauti“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė. Vis dėlto moteris pripažino, kad nors vaikystėje teko daug vargo patirti, bet ji buvo gana įdomi.

O. Kvietkauskienė tvirtino, kad jos gimtojo kaimo ežeras visada turėjo tik Apšlavo pavadinimą. Kito ji nėra girdėjusi. Tėvas į peikenomis iškirstas eketes eidavo blizgiauti, o vasarą traukti tinklų atvažiuodavo valstybiniai žvejai. Kadangi jų būdavo tik trys–keturi, į pagalbą kviesdavosi kaimo vyrus (J. Balaišį, Aleksandrą Kėblį). Šie kaip užmokestį gaudavo žuvies.

Pasak pašnekovės, ežere nuskendo nemažai žmonių. V. Eismontaitės tėvas nuskendo žiemą – ant eketės krašto tik kepurę rado. Kažkada seniai didelis vėjas apvertė valtį – prigėrė du berniukai, vienas jų buvo Algirdo Lauciaus brolis.

Buvusi stabulankietė atsimena, kad ežere ne tik žmonės maudydavosi – ir arklius šveisdavo. Visi, kurių žemė ribojosi su ežeru, turėjo savo lieptus. Pakrantės medžiais nebuvo apaugusios – gyventojai juos iškirsdavo malkoms.

Pagal traukinį kaimo žmonės nusistatydavo laikrodžius. Anot pašnekovės, gal traukinys taip tiksliai nevažiuodavo, kaip stabulankiečiams atrodydavo, tačiau jie buvo šventai įsitikinę, kad kitaip būti negali. O. Kvietkauskienė teigė, kad palydėti traukinį savaitgaliais susirinkdavo net kelių kaimų žmonės – buvo tokia tradicija. Beje, iš geležinkeliečių namų kažkas kiekvieną rytą ir vakarą ateidavo su žibintu – kad traukinys matytų, kur reikia sustoti.

Moteris pasakojo, kad kai girti vyrai grįždavo iš turgaus, atsirasdavo tokių pokštininkų, kurie apsukdavo miegančio važnyčiotojo arklį. Todėl sakydavo, kad ties Pagriaumėle vaidenasi. Vis dėlto atsirado gudruolių, nusprendusių išsiaiškinti, ar tikrai vaidenasi. Jie apsimetė girtais ir sučiupo „vaiduoklius“.

„Nieko vaikystėje neturėjom, todėl viską patys susikurdavom – tikino moteris. – Daug žaidimų mokėjom – kerepėtą, užkaltinį… Mažesnieji mokydavosi iš vyresniųjų – ką šie darydavo, tą mažiukai atkartodavo.“

Nors vaikystė buvo sunki – reikėjo daug dirbti, ne visada būdavo ką valgyti, bet O. Kvietkauskienės atmintyje Stabulankiai išliko kaip gražus kaimas su mokykla, biblioteka-skaitykla, ežeru, traukiniu, o svarbiausia – draugiškais, linksmais ir labai dainingais žmonėmis.