Nuodėguliai – nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorsaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).

Vedybos, žentai ir marčios

Vesdavo Nuodėgulių kaimo vaikinai ir vietines, ir tolimesnių kaimų nuotakas. Štai dar XIX a. pabaigoje Jonas Šapoka pasirinko sau žmona Emiliją Šiožinytę, bajoro Vinco Šiožinio dukterį, Stanislovas Šiožinys, taip pat bajoras, vedė Marijoną Pečiūraitę, Alžbieta Čičinytė ištekėjo už Leono Kazoko.
Savo kaimo merginą XX a. pirmoje pusėje vedė taip pat keletas vaikinų: Kazimieras Šiožinys – Valę Liseikaitę, Jonas Novodvorskis – Veroniką Šapokaitę, Tapylius Garšva – Kaziunę Novodvorskaitę, Zigmantas Karalius – Jadvygą Kazlauskaitę, Antanas Tamošiūnas – Valeriją Karaliūtę.
Kitų jaunikių akys krypdavo į gretimų arba tolimesnių kaimų nuotakas. Sunku šiandien pasakyti, ar didesnių pasogų savo ne per šauniems ūkeliams sustiprinti ieškodamas, ar liežuvingų piršlių suviliotas ne vienas nuodėguliškis parsivežė pačią iš Užpalių krašto, garsėjusio derlingomis žemėmis ir pilnomis rietimų kraičio skryniomis…
Barbora, Antano Kazoko pirmoji žmona, buvo Sirvydytė iš Jociškių kaimo (Užpalių sen.), antroji – Angelė Indrašytė – taip pat užpalietė, iš Rameikių kaimo (Užpalių sen.). Jono Tursos antroji gyvenimo draugė – Vaitonytė iš Kušnieriūnų (Užpalių sen.), Alfonso Remeikio Emilė Talaikienė – taip pat iš Užpalių krašto.

Nuotakų ir jaunikių mainai

Nuodėgulių marčios suvežtos ir iš daugelio kitų kaimų. Petras Šiožinys susirado nuotaką Vidžiūnuose (Tauragnų sen.), Ignasius Čičinis – Oną Morkūnaitę nuo Vyžuonų, Jonas Mierkis – Apčelauskaitę Tauragnuose, Vacius Sipavičius – Adelę Raslanaitę iš Dičiūnų (Utenos sen.) ir t. t.
Nuodėgulių merginas nusižiūrėdavo ir kitų kaimų jaunikiai – išsigabendavo į savo „aukštuosius dvarelius”: Adelė Mikulėnaitė nutekėjo į Taukelius (Daugailių sen.), Marijona Čičinytė – į Drąsėnus (Daugailių sen.), Bronė Tamošiūnaitė – į Ruklius (Daugailių sen.), Alžbieta Mieliauskaitė – į Šeimyniškius (Sudeikių sen.) prie Alaušo.
Nenorėdami skaldyti ūkio, tėvai arba vyresnieji broliai išmokėdavo jaunesniajam dalią ir išleisdavo užkuriomis. Duodavo pinigais, be to, dažniausiai skirdavo ir pakinkytą arklį, karvę, dar kitokio turto pridėdavo. Taip „išpasogytas” buvo Jurgio Šeduikio brolis Kazimieras – išėjo užkuriom į Maneičių kaimą (Daugailių sen.), Antanas Mierkis susirado vietą tarp užpalėnų.

Pavardžių kaita

Ir į Nuodėgulių kaimą atėjo nemažai užkurių, nes užkurinių panų ir čia būta ne vienos. Taip metams bėgant vienos pavardės išnykdavo, atsirasdavo naujų – atėjusių užkurių. Štai XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje kaimo užkurinės: Barbora Pečiūraitė, Lucija Palepšytė, Anelė Aismontaitė, Liudvisia Pimpytė, Veronika Snarskytė.
Taip vietoje Pečiūrų ilgainiui atsirado Mierkiai (Jonas Mierkis iš Kėpių, Užpalių sen.), vietoje Palepšių – Barysai (Teofilis Barysa iš Žadavainių, Daugailių sen.), Aismontų užkuriu tapo Tamošius Čičinis iš Baltakarčių (Sudeikių sen.), Pimpės – Rapolas Pakalnis iš Maneičių (Daugailių sen.), Snarskių – Jonas Novodvorskis nuo Minsko (Baltarusija). Tiesiant plentą Kaunas–Zarasai jis buvo darbų vykdytoju. Matyt, jo būta galvoto vyro, bet nelabai raštingo – darbų apskaitą ant lazdos žymėdavo. Bet buvo išdidus.
XX a. trečiajame–penktajame dešimtmečiuose vėl plūstelėjo nauja užkurių banga: Marijona Mieliauskaitė užsiėmė užkurį Alfonsą Matačiūną iš Vidžiūnų (Tauragnų sen.), Kastulia Šiožinytė – Alfonsą Remeikį iš Ilčiukų (Užpalių sen.), Adalia Šiožinytė – Joną Ramošką iš Ruklių (Daugailių sen.), Marijona Šiožinytė – Adolfą Šyvį ir t. t.

Laimės ieškoti

Nedaug gal rastume Lietuvoje kaimų, iš kurių, vargo vejami ir norėdami sugauti savo laimę, nebūtų išvykę į svečias šalis įvairaus amžiaus žmonės, bet daugiausia jaunimas. Ir Nuodėguliai – ne išimtis. Ir čia atsirado tokių, kuriuos paviliojo artimi ar tolimi miestai, nepažįstami kraštai. Gana intensyvi emigracija vyko XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.
Juozapas Mieliauskas ir Juozapas Novodvorkis nebuvo linkę prie ūkio – pasirinko „zimagoro” dalią: klajojo po Lietuvą dirbdami prie kelių tiesimo – skaldė akmenis, kasė griovius.
Ignasius Tamošiūnas, Antanas Šapoka kurį laiką buvo parsisamdę pas Latvijos ūkininkus, kurie geriau mokėdavo. Ten buvo išvykusi ir Marijona Šiožinaitė su savo vyru Adolfu Šyviu. Užsidirbę šiek tiek pinigų, grįžo į Lietuvą, statėsi trobeles, tvarkėsi, stengėsi prasigyventi.

Į svečius kraštus

Ignasius Tamošiūnas su savo arkliu dirbo daugelyje Lietuvos vietų: prie statybų Kaune, statant Panevėžio cukraus fabriką, Ramygaloje vežiodavo smėlį ir žvyrą tiesiamam plentui.
Juozapas Šapoka, pardavęs tėvų palikimą Aleksandrui Karaliui (1931 metais) išvažiavo į Kauną. Jam pavyko įsikurti, ten visą laiką gyveno, ten ir mirė. Palikęs gimtuosius namus, Kaune apsigyveno ir jo pusbrolis Steponas Šapoka, tapdamas eiliniu valdininkėliu.
Kitų nuodėguliškių laukė tolimesnės kelionės. Jauni šio kaimo žmonės dažniausiai atsidurdavo Peterburge, rečiau – Maskvoje. Šiuose miestuose ilgiau ar trumpiau gyveno Norbertas Šiožinys, Juozapas Garšva, Petras Šiožinys.
Tapylia Šiožinaitė, norėdama užsidirbti pinigų, išvažiavo į Peterburgą, kur jau buvo nuvykęs jos brolis Petras. Tenai ištekėjo už lenko Stanislovo Kazlovskio. Buvo nuvažiavę į Lenkiją, bet ilgai drauge negyveno. Tapylia grįžo į Lietuvą ir čia viena užaugino dvi dukteris – Jadvygą ir Salomėją.

Už jūrų marių

Adalia Šapokaitė, Kasčiaus duktė, taip pat buvo Peterburge, tarnavo pas ponus. Sugebėjo jiems įtikti, nes buvo darbšti, tvarkinga, paklusni, sąžininga, todėl ponai, važiuodami į užsienį, nepalikdavo ir Adalios. Pabuvojo Suomojoje ir kituose kraštuose. Būdama rimta ir neišlaidi, susitaupė pinigų. Grįžusi namo, pirko ūkelį, paskui įsigijo Petroniškio vienkiemį viensėdį gal, nes toks yra (Sudeikių sen.). Buvo ištekėjusi už Antano Jasūdžio. Gyvenimą užbaigė Sudeikiuose, ten nusipirkusi gryčiutę.
Į Argentiną laimės ieškoti išvyko Saverija Tamošiūnaitė. Pasisekė jai darbo gauti viename restorane. Buvo graži, šviesiaplaukė mergina, gal todėl ją įsimylėjo juodaodis restorano savininkas. Nenorėdama su tuo sutikti, Saverija ryžosi palikti šią darbovietę ir persikėlė į kitą miestą.
Kazimieras Mieliauskas išvyko „ant uždarbių” į Braziliją. Leonas Kazokas sunkiai dirbo Amerikoje. Susitaupęs dolerių, grįžo į Nuodėgulius. Pirko vienkiemį, esantį gražiame gamtos kampelyje, prie Alaušo ežero ir Ruklių šilelio. Pastatė, anų laikų akimis žiūrint, gražų gyvenamąjį namą.
Amerikoje laimės ieškojo ir Antanas Čičinis, bet vargu ar surado.

Smalsūs žmonės

Nuodėgulių žmonės smalsūs, viskas jiems įdomu. Ypač sudomino išgirsti pasakojimai apie „kalbančią dėžę”. Mat 1926 m. birželio 12 d. Kaune pradėjo veikti Lietuvos radiofonas.
1928 m. tą stebuklingą daiktą įsigijo pasiturintis ūkininkas Rastenis, gyvenantis už Noliškio (Daugailių sen.) dvaro. Nuodėguliškiai, sužinoję, kad Rastenio namuose yra toji „kalbanti dėžė”, norėdami patys pamatyti ir išgirsti tą stebuklą, pasikinkė arklius, važiavo apie 10 km. Ką reiškia kilometrai, kai labai rūpi pamatyti tai, kas nematyta… Pas Rastenį smalsuolių prisirinkdavo pilna gryčia! Mokestis už pasiklausymą – 20 centų.
Po metų kitų ir Nuodėgulių kaimo gyventojas Jonas Tursa nusipirko ausinį radijo imtuvą. Kiek buvo bėgiojimo ir rūpesčių, kol pastatė aukštas kartis antenai! Ir su kokiu nekantrumu laukdavo vyrai eilės, kada galės priglausti prie ausies nors vieną radijo ausinę ir išgirsti stebuklingai iš eterio atplaukiančius žodžius.

Klausytojų ratas plėtėsi

Apie 1931 m. radijo antena buvo ištiesta ir virš Aleksandro Karaliaus gryčios. Ir čia vakarais, po darbų, būdavo pilna ne tik vyrų, bet ir moterų su vaikais. Ir skaudžiai teko nukentėti ne vienam vaikeliui, ne laiku sukrykštusiam ar ištarusiam žodelį, kai visi norėjo tik klausytis, ką gana tyliai „kalbėdavo” ant lėkštės padėtos radijo ausinės.
Jau gyvendami vienkiemyje, apie ketvirtojo dešimtmečio vidurį, taip pat ausinius radijo imtuvus nusipirko Petras Šiožinys ir Norbertas Tamošiūnas. Klausytojų netrūko ir šiuose namuose.
Netrukus gerus radijo aparatus įsigijo mokytojų Uršulės Drobelienės ir Reginos Ubeikienės šeimos iš gretimo Ruklių kaimo. Ten vakarais, ypač pas Ubeiką, rinkdavosi ir smalsesni Nuodėgulių kaimo žmonės.

Patarėjai ir fokusininkai kaime

Noriai lankydavosi kaimiečiai Čičinienės gryčioje, kai čia iš Utenos apskrities centro atvykdavo agronomas kontrolasistentas, zootechnikas ar namų ūkio specialistė, gera patarėja kaimo moterims. Žemės ūkio specialistai patardavo, kaip gauti geresnį derlių, kaip prižiūrėti gyvulius, kad jie duotų daugiau naudos. Kai kurie ūkininkai pradėjo prenumeruotis laikraščius „Ūkininko patarėjas”, „Lietuvos ūkininkas”.
Pilna gryčia kaimiečių buvo ir tada, kai iš kažkur atvažiavęs „fokusininkas” už puslitrį rodė įvairiausias akių apgavystes, pavyzdžiui, „sugavęs” ir „įrišęs” į skarelės kampą, šokdino „velniuką”.