Aplenkdami vakarykštį save projekto „Šviesioji gyvenimo pusė“ dalyviai – būsimi savanoriai – dalyvaudami bendrųjų ir specifinių įgūdžių mokymuose, suvokė, kad savanorystės išmokti negalima, bet patyrė, jog galima mokytis dirbti komandoje, bendrauti ir bendradarbiauti, patirti teigiamų emocijų, pozityviai mąstyti. Mes patys sau atsakėme, kad esame pašaukti kilniam tikslui – bendrai veiklai, kuri mus dar labiau suartins.
Apie projektą
Projektas „Šviesioji gyvenimo pusė” parengtas vadovaujantis 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu” priemonės „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas” projekto finansavimo sąlygų aprašo bendraisiais reikalavimais bei atitinka Utenos miesto vietos veiklos grupės 2016–2022 metų vietos plėtros strategijos iškeltus uždavinius. Projekto „Šviesioji gyvenimo pusė” veikla finansuojama iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Lietuvos Respublikos valstybės bei Utenos rajono savivaldybės biudžeto lėšų.
Anot muziejaus direktorės bei projekto koordinatorės Lilijos Jovarienės, pastarųjų metų duomenų analizė parodė, kad Utenos mieste socialinę atskirtį patiriančių suaugusių negalią turinčių asmenų skaičius didėja: 2011 metais – 1 074 asmenys, 2015 metais – 1 110 asmenų, 2017 metais – 2177 asmenys. Direktorės teigimu, socialines paslaugas Utenos rajono savivaldybėje teikia socialinių paslaugų įstaigos, tačiau finansinių resursų trūkumas trukdo socialinę atskirtį patiriantiems asmenims suteikti visą reikiamą pagalbą, todėl šioje socialinių paslaugų teikimo sferoje labai aktuali viešųjų ir nevyriausybinių organizacijų veikla. Šis projektas, pasak L. Jovarienės, kurs bendradarbiavimo sąsajas tarp negalią turinčių asmenų ir vietos bendruomenės, siekiant sukurti ilgalaikius socialinius tinklus, paskatinti bendravimą, didesnį supratimą ir padidinti savitarpio pagalbą. Kaip paaiškino muziejaus vadovė, projekto metu suburti, išugdyti ir darbui su negalią turinčiais žmonėmis paruošti savanoriai pagal parengtas ir pritaikytas specializuotas edukacines programas neįgaliesiems ves mokymus Tradicinių amatų centre „Svirnas”, kur kartu mokysis velti vilną, degti raku keramiką, gaminti puodelius, karpyti karpinius, rinkti žoleles arbatai, austi, kepti tradicinius kepinius, drožti prieverpstes, kurti medžio raižinius. Visa tai, ką išmoks ir patirs, projekto dalyviai galės pademonstruoti projekto renginiuose, socialinėse akcijose bei pritaikyti savo gyvenime.
Kaip teigė L. Jovarienė, pakvietimai dalyvauti projekto veiklose buvo išsiųsti visoms Utenos rajono neįgaliųjų organizacijoms, tačiau planuojamose veiklose laukiami visi negalią turintys Utenos rajono gyventojai.
Projektas penktadienį, lapkričio 16 dieną, prasidėjo renginiu „Menas bendrauti” ir tęsis 18 mėnesių iki 2020 metų kovo mėnesio forumo Baltų arenoje, kuriame dalyvavimas bus kaip baigiamasis projekto akcentas.
Pirmasis žingsnis – savanorių komandos formavimas
Bene svarbiausias projekto etapas – žmonių, pasišventusių savanorystei, paieška. Visą lapkričio mėnesį buvo kviečiami ir apmokomi savanoriai, dirbsiantys su negalią turinčiais žmonėmis. Savanorių veiklą koordinuojanti muziejaus padalinio Tradicinių amatų centro „Svirnas” vadovė Dalia Urbonienė pasakojo, jog pirmiausia buvo kviečiami norintys savanoriauti uteniškiai, o pasiryžę pamėginti – sukviesti į seminarą, kuriame vadybos konsultacijų ir mokymų kompanijos „OVC Consulting” mokymų konsultantas Šarūnas Dignaitis pasakojo apie savanorystę, jos iššūkius, komandos svarbą ir pan. D. Urbonienė aiškino, kad savanorystė nėra vien geradarystė, savanoriai projekto metu iš tiesų galės daug ko pasimokyti iš vykdomų projekto veiklų. „Manau, savanorystė ypač aktuali jaunimui, nes reikės ne tik dalyti savo gerumą, bet ir susidurti su įvairiais iššūkiais”, – sakė „Svirno” vadovė.
Tvirtai apsisprendę tapti savanoriais įvairių profesijų ir amžiaus žmonės šią savaitę vėl buvo suburti į savanorių bendrųjų ir specifinių įgūdžių mokymus, kuriuose buvo mokomi bendrauti, atpažinti bei valdyti emocijas, palaikyti vidinę pusiausvyrą, energiją ir darbingumą dirbant su turinčiais negalią. Buvo praktikuojamos įvairios įtampos valdymo technikos. Šiuos mokymus vedė minėtos kompanijos mokymų vyriausioji konsultantė Mirolanda Trakumaitė. Tarp daugiau nei trisdešimties savanorių – studentai, mokiniai, senjorai, muziejaus darbuotojai, tautodailininkai.
Pasiryžę ne tik duoti, bet ir imti
Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos devintokas Rojus sakė, kad ryžosi savanoriauti, nes norėjo suprasti, jog ne visų gyvenimas yra rožėmis klotas ir paprastas, troško pažinti kitą gyvenimo pusę. Rojus žinojo, kad teks mokytis bendrauti su neįgaliaisiais, todėl jam buvo svarbu, kad bendravimo subtilybių mokys kvalifikuoti psichologai, kurie padės geriau suprasti žmogaus psichologiją, praplėsti savo akiratį. Anksčiau mažai su neįgaliaisiais bendravęs vaikinas prisipažino, kad iš pradžių jautė gailestį kitokiems žmonėms, bet vėliau suprato, kad tas jausmas nereikalingas nei neįgaliam žmogui, nei jam pačiam, todėl pripažino, kad ir žmonės su negalia yra tokie pat kaip visi ir su baime į būsimą bendravimą tikrai nežvelgia.
Tautodailininkė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja Regina iš karto atsiliepė į kvietimą tapti savanore, nes prisipažino jaučianti veiklos ir bendravimo trūkumą. Mokymų dalyvė Vida sakė, kad projekto dalyvių problemos artimos jai pačiai, būtent todėl pasišovė padėti tiems, kam reikalinga pagalba. „Kiekviena diena duoda žmogui kažką naujo bei įdomaus, o kai gali dar ir tobulėti, tai išvis labai gera”, – tikino moteris ir pridūrė, kad tikisi, jog pasibaigus projektui projekto dalyviai nepamirš vieni kitų ir gatvėje pasisveikins bei pabendraus. „Savanorystė yra pats geriausias dalykas, – susimąstė Regina. – Šiuolaikinė visuomenė yra pripratusi viską daryti tik dėl pinigų ir materialių dalykų, o čia ateini pats dvasiškai tobulėti ir padėti kitiems, neprašydamas atlygio.”
Socialinį darbą studijuojanti Utenos kolegijos trečiakursė Ieva tvirtino, kad norėjosi išbandyti bei ugdyti save ir labiau įsigilinti, pažinti kitokius žmones. Mergina, tvirtai apsisprendusi socialinį darbą dirbti ir po studijų, vylėsi, kad pasibaigus projektui bendravimas bei bendradarbiavimas išliks, o negalią turinčius žmones ji apibūdino kaip gerokai atviresnius ir kūrybiškesnius, pasaulį matančius kitomis akimis.
Vytauto Ridiko nuotr.
