XX amžiaus pradžioje ir vėliau mėgėjų teatro veikla sietina su inteligentijos laisvalaikio išraiška. Savamoksliai režisieriai ir aktoriai, nepaisydami cenzūros, vaidino, muzikavo. Ar viskas sklandžiai sekėsi? Ar buvo publikos įvertinti? Visų pirma vaidintojams trūko žinių. Mėgėjų teatrams į pagalbą ateidavo žiniasklaida.

Pavyzdžiui, tris dienas per savaitę išeidavęs laikraštis „Viltis” (buvo leidžiamas 1907–1915 m., red. Antanas Smetona) rašė vaidintojams patarimus, populiarino jų veiklą, kvietė bendradarbiauti žiniasklaidoje. Apie teatro uždavinius, priedermę lietuvių kalbai, kaip sceninei raiškos priemonei (teatro scenoje lietuvių kalba turi skambėti be priemaišų, gryna, skambi, lengva), daug dėmesio skyrė žurnalas „Meno dienos. Teatras. Muzika. Dailė. Kinas” ir kt. žurnalai.
Straipsnių autoriai mėgėjų teatro vadovams priminė, kad Kauno gubernijos teatrai turi prieš gerą mėnesį iš gubernatoriaus gauti leidimą ruošti vakarėlius su vaidinimais, bet neturi žinių, kaip tai padaryti, kaip „vakarus taisyt”, kokiais keliais reikia eiti, kad „išgautų leidimus” ir kt. Buvo duodama konkrečių patarimų.

1. Pirmiausia siunčiamas prašymas Kauno gubernatoriui.
2. Reikia užklijuoti 2 markes.
3. Nurodyti datą, kada bus ruošiamas vakaras, jo vieta.
4. Nurodyti asmenį, kas prisiima už vakaro tvarką.
5. Rašyti vaidinimo pavadinimą ir turinį, vaidmenų atlikėjus ir jų roles, nurodyti, kas dainuos ir deklamuos.
6. Kokiam tikslui bus skirtos pajamos.
7. Pažymėti, ar bus giedamas himnas.
8. Prie bilietų šaknelių pridėti markes 2, 5, 10 kapeikų vertės.
9. Žiūrovų salėje palikti vieną vietą „vyresnybei sėdėti”.
10. Jei vakaras vyktų „valdiškoje mokykloje”, reikia gauti leidimą iš Mokyklų direkcijos.
11. Jei bus „taisomas bufetas”, įsigyti leidimą už vieną rublį.
12. Pasibaigus vakarui, reikia bilietų puses „įduoti policijai”, kuriai reikia skirti dalį gauto pelno.

1910 metų liepos mėnesį „Viltyje” buvo paskelbtas išsamus straipsnis „Mūsų teatro ydos”. Rašinio autorius ragino rinktis lietuvių dramaturgų pjeses, žadinti visuomenėje kilnius jausmus lietuvių kalbai, kultūrai. Režisieriams, vakaronių organizatoriams nurodė, kad vakaro metu reikia rodyti tik vieną spektaklį, o ne du, kaip jau buvo įprasta, – vieną rimtą, kitą komediją. Autoriaus nuomone, žiūrovai, stebėdami antrąją vakaro linksmąją dalį, pamiršta, ką išgyveno per pirmąjį spektaklį. Linkėjo ateityje mokytis iš klaidų. Vėliau spaudoje pasirodė ir daugiau patarimų mėgėjų teatrų vaidintojams. Vienas reikšmingesnių leidinių buvo Petro Tarulio 1924 metais išleista knyga „Sodžiaus teatras. Patarimai sodžiaus vaidintojams”.

Kai kurie leidinyje pateikti patarimai aktualūs ir šiomis dienomis. Štai keletas fragmentų:

I. Teatras ir mokykla. Teatro vaidmuo.
1. Sodžiaus teatro užduotis – ne tik teikti estetinio pasigėrėjimo, bet ir lavinti, mokyti žiūrovą. Statomi veikalai turi būti aukšto meninio lygio.
2. Teatras jungia šias meno šakas: muziką, dailę, šokį.
3. Teatras suteikia žiūrovui istorinių, filosofinių, etnografinių žinių.
4. Teatras padeda fiziniam ir dvasiniam žmogaus auklėjimui.
II. Patarimai sodžiaus vaidintojams.
1. Reikia atminti, kad žiūrovas vaidinimus ne tik klauso, bet ir žiūri.
2. Jo akys ir ausys turi būti lygiai prie veiksmo pritraukiamos.

III. Scenos įrengimas.

1. Turi būti tinkamai paruošta, kad žiūrovas gerai girdėtų ir matytų.
2. Turi būti šiek tiek pakili. Ji turi tarnauti aktoriui atliekant vaidmenį.
3. Turi būti trys įėjimai į sceną.
4. Scenos dekoravimui reikia pilkos ar rusvos spalvos audeklo, kuris kabinamas 2–3 eilėmis iš šonų.
5. Suflerio būdelė turi būti neaukšta, kad neslėptų vaidintojų nuo žiūrovų.
6. Baldai ir kitas inventorius turi padėti vaidintojams, o ne trukdyti.

IV. Žiūrovų salė.

1. Vaidinimas pasiseks, jei žiūrovas gerai matys ir girdės. Salės grindys turi tolygiai aukštėti, kad žiūrovai vieni kitiems nekliudytų.
2. Žiūrovus pratinti laiku ateiti į teatrą. Salės tvarkdariai turi tyliai tvarkyti salę.
3. Rūbininko vaidmuo svarbus, jis neturi erzinti ar įžeisti žmogų, stengtis, kad žiūrovas neprarastų ūpo eiti į teatrą.
4. Sceną žiūrovams atidengti tada, kai viskas paruošta vaidinimui.
5. Numatyti pertraukos laiką keičiant dekoracijas ar aktoriams persirengiant.
6. Po trečio skambučio žiūrovai turi būti salėje ir užimti savo sėdimas vietas (tas pačias).
V. Vaidmens kūrimas.
1. Aktorius scenoje vaizduoja sutartą asmenį. Gerai suvaidinti – gero ūpo nepakanka. Sėkmę lemia šalia esantys kolegos aktoriai, apšvietėjai, scenos darbininkai, režisierius.
2. Aktorius scenoje turi mokėti nežymiais judesiais išreikšti vaizduojamo asmens vidinius pergyvenimus, turi išmokti vaikščioti ir kaip jaunas, ir kaip senas žmogus.
3. Aktoriaus rankų padėjimas. Prisiminti liaudies patarlę: „Rankas laužo iš skausmo, rankas trina iš džiaugsmo.” Rankos turi būti gyvos ir padėti vaidintojui.
4. Eisena lengva, laisva.
5. Nuolat lavinti balsą, dikciją, girdimai kalbėti (patariama garsiai tekstą skaityti arba giedoti giesmes, dainuoti chore).
6. Aktoriui svarbi ir šypsena. Ją išgauti galima mokantis prieš veidrodį.
7. Vaidintojas vidumi turi išjausti rolę. Jei to nebus, tai veide bus tik nieko nereiškianti grimasa.
8. Vaidmens tekstą mokytis atmintinai namuose tik tada, kai bus pirma repeticija. Režisierius diskutuoja su aktoriais, sudaro darbo planą, skaitomas visas pjesės tekstas.
9. Svarbus įsakymas – išmokti gerai tekstą atmintinai. Aktoriai, nemokantys teksto, neturi būti leidžiami į sceną. „Nes pakanka jau iš savęs ir publikos tyčiotis.” Neleistina, kad vaidintojas lauktų iš suflerio išsigelbėjimo.

VI. Repeticijos.

1. Repeticijų metu įsijausti į vaizduojamo asmens charakterį.
2. Repeticijų metu rūkyti nepatariama – „dantyse laikant papirosą”. Apsirengti lengvais rūbais, kad nevaržytų judesių.
3. Prieš spektaklį bent 4–5 val. nevalgyti, nes privalgius snaudulys ima. „Šykštu” eiti į sceną girtam. Netikęs posakis „Išgėrė dėl drąsumo.”
4. Aktoriai eina vaidinti prieš dvi valandas. Laikas skirtas grimui, aprangai. Režisierius patikrina, ar tinkamai aktoriai pasiruošė spektakliui.
5. Joks pašalinis triukšmas negali „vilioti”, nes tikslas vienas – menas.
Knygoje „Sodžiaus teatras. Patarimai sodžiaus vaidintojams” greta duotų išsamių patarimų primenama, kad aktoriai turi gerai išmanyti mimikos, grimo meną (grimą pagaminti, uždėti ir nuimti), naudotis peruku, rūbais. Duoda patarimų, kaip vaizduoti bailumą, pyktį, meilės jausmą arba kaip stovėti, judėti, sėdėti, juoktis, verkti ir kt.
1936 metais pasirodžiusioje Vytauto Bičiūno knygoje „Liaudies teatras” panašių patarimų pateikta mėgėjams režisieriams, vaidintojams, administratoriams ir šiaip scenos rengėjams.
Lietuvių kalbai, sklindančiai iš teatro scenos, neliko abejingi kalbos tyrinėtojai. Kalbininkas Pranas Skardžius rašo, kad valstybinė kalba yra viena reikšmingiausių ir sudėtingiausių sceninių reiškimo priemonių, kad ji ne tik teatro kolektyvui, bet ir klausytojui turi būti ištobulinta, sutvarkyta. „Tuo turi rūpintis teatras, jo priedermė ir uždavinys.”

Pagal Joanos Vigos Čiplytės knygą „Lietuvos mėgėjų teatro ištakos. Utenos mėgėjų teatras 1908–1940″ parengė Neringa JONAVIČIENĖ
Jurgitos Pavilonienės nuotr.