Daugelis žmonių, besidominčių Lietuvos teatro istorija, puikiai žino vieną faktą – 1899 metų vasarą Palangoje buvo parodytas pirmasis viešas spektaklis Antano Vilkutaičio-Keturakio (1864–1913 m.) komedija „Amerika pirtyje”. Nuo tos atmintinos datos mus skiria metų virtinė, ženklinanti lietuviško viešo teatro pradžią.

Amerikos lietuvių bendruomenės inteligentai Čikagos dienraštyje „Lietuva” 1894 m. rašė, kad pirmasis lietuviškas spektaklis Aleksandro Vitkausko „Genovaitė” buvo pastatytas Čikagoje 1894 metų balandžio 22 dieną. Vakaro metu surinktos lėšos skirtos „lietuviškos bažnyčios ir tų nelaimingų mūsų brolių, vaitojančių kalinyje „maskoliškam” paremti. O 1909 metais „Lietuvos žiniose” rašoma, kad pirmojo viešo lietuviško teatro pradžia reikėtų laikyti ne 1899 m., o 1894 m. Tais metais Čikagos „Birutės” draugija pastatė Aleksandro Fromo-Gužučio „Išgriovimą Kauno pilies”. 1885 metais Amerikos lietuviai parodė Jono Šliūpo išverstą Karlo Gutzkowo tragediją „Patkulis”. Amerikos lietuviai ragino artėjančiam (1910 m.) lietuviško teatro 25-mečiui rinkti istorinę medžiagą, „kas mūsų per tuos 25 metus lietuvių scenoje nuveikta, sustatymui nors kokios lietuvių teatro istorijos monografijos”.
Lietuvos teatro istorijos tyrinėtojai rašo, kad mėgėjų teatro veiklos ištakos siekia XVI amžių, kai į Lietuvą atsikėlė jėzuitai. Vilniuje, Kražiuose ir kituose miestuose jėzuitai steigė vienuolynus, mokyklas. Buvo kūrybingi kultūros baruose. Vienuolių pastangomis pirmieji teatriniai elementai buvo įdiegti bažnyčiose pamaldų ar apeigų metu kaip priemonė stiprinti parapijiečių tikėjimą. Pavyzdžiui, švenčiant Dievo kūno garbinimo iškilmes, buvo rengiamos puošnios eitynės centrinėmis miesto gatvėmis. Jos nepamirštos iki mūsų dienų. Utenos istorijoje liko šiurpus įvykis: 1879 m. gegužės 31 dieną per Devintinių atlaidų iškilmes mieste kilo gaisras, sudegė daug gyvenamųjų namų, taip pat ir bažnyčia su pagalbiniais pastatais.
Metams bėgant teatralizuoti, uždari teatriniai renginiai, šventės vyko Lietuvos dvaruose. 1887 m. vasarą Vyžuonėlių dvare (Utena), švenčiant dvarininko Veriovkino dukters 27-ąjį gimtadienį, buvo surengta šventinė popietė, kurios metu vaidino personažai – meška su vedliu, žydas, meistras su sviestmuše ir katinas ilga šiaudine uodega. Katinas buvo judrus, visus šventės svečius šaižė uodega, o nuskriaustieji taikėsi ją nutraukti… Bet jiems to padaryti nesisekė… Šventė tęsėsi. Visi šoko, dainavo. Vaišinosi obuoliais, pyragais, ledinukais ir gėrimais.
Dėl griežtos carinės cenzūros spektakliai buvo vaidinami lietuvių kalba toli nuo didžiųjų miestų centrų – ūkininkų trobose, klėtyse. Juos rengė vasaros atostogų sugrįžę studentai iš Rusijos miestų. Viešas lietuviškas vaidinimas buvo tik svajonėse.
XX amžiaus pradžioje ėmė rastis pragiedrulių, nuojautos, kad galima išsivaduoti iš carizmo gniaužtų, būti savo šalies šeimininkais. Didelis istorijos laimėjimas – lietuviškos spaudos atgavimas 1904 m. 1906–1907 m. buvo suteikta teisė iš Rusijos grįžti mokytojams į savo kraštą. Mokytojai įsitraukė į švietimo, kultūros veiklą: buvo spektaklių organizatoriai, režisieriai ir lietuviškų pjesių kūrėjai. Jiems pagalbos ranką ištiesė Peterburgo lietuvių bendruomenė.
XIX amžiaus pabaigoje didelį postūmį lietuvių teatrinei veiklai davė atgarsiai iš Peterburgo, kur 1892 m. mėgėjų teatro vaidintojai buvo pastatę Keturakio komediją „Amerika pirtyje” ir 1894–1895 m. Aleksandro Fromo-Gužučio „Išgriovimą Kauno pilies”, Jozefo Blizinskio komediją „Žentas dėl parodos”. Peterburgo lietuviai ragino šias ir kitas pjeses vaidinti Lietuvoje. Siuntė pjesių tekstus į Lietuvą, nes jos jau buvo cenzūros įvertintos ir antspauduotos. Tad XX amžiaus pradžioje Vilniuje, Kaune, Jurbarke, Raseiniuose, net Rygoje ir kitose vietovėse buvo statomos tos pačios pjesės (spauda skelbė, kokiomis sąlygomis galima įsigyti dramaturgijos veikalų).
Pavyzdžiui, 1909 m. Panevėžyje, 1911 m. Kriukuose ir Joniškyje pastatytas A. Macijausko „Užburtas kunigaikštis”; 1911 m. Šiauliuose – H. Hejermanso „Du keliu” ir A. L. Suchodolskio „Ūkanos”; 1912 m. Rokiškyje ir Kriukuose – A. L. Suchodolskio „Ūkanos”; 1913 m. Kaune – L. Tolstojaus „Patamsio galybė” ir A. Vitkausko „Genovaitė” (teatrališkas perstatymas J. Griniaus, G. Landsbergio-Žemkalnio) ir t. t.
Tačiau Lietuvoje viešai vaidinti lietuvių kalba naujai parašytas ar išverstas iš kitų kalbų pjeses buvo draudžiama. Teatro istorikas prof. Vytautas Maknys rašė, kad vieninteliame carinės Rusijos imperijos krašte, Lietuvoje, nuo 1890 m. buvo uždrausta vaidinti savo gimtąja kalba. Tad teatrų režisieriams teko prašyti gubernatūros leidimų. Leidimus Peterburge išduodavo Peterburgo universiteto dėstytojas cenzorius Eduardas Volteris (1856–1941 m.), kuris su Peterburgo lietuvių bendruomene palaikė tiesioginius ir draugiškus ryšius. E. Volterio dėka Peterburge buvo sukaupta didelė scenos veikalų biblioteka.

***
Aktyvėjančią mėgėjų teatro veiklą nutraukė 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Dauguma inteligentų, mokinių pasitraukė į Rusiją. Lietuvos profesionalus ir mėgėjų teatrai išskleidė sparnus tik po 1918 m. Vasario 16-osios Akto paskelbimo. Kultūrinis gyvenimas atgijo miestuose ir kaimuose. Atgijo ir Panevėžio vyskupijoje – Panevėžyje, Utenoje, Rokiškyje, Kupiškyje, Biržuose ir kt.
Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875–1958 m.) ragino kunigus steigti prie bažnyčių parapijos namus su sale, biblioteka. Prašė telkti jaunimą į pavasarininkų, ateitininkų, skautų organizacijas, rengti vaidinimus ir kt. Taip skleidėsi kūrybinga jaunimo visuomeninė veikla, teatro mėgėjų – kunigų, mokytojų, dramaturgų ir režisierių – būrys. Dauguma mėgėjų teatro vaidintojų buvo išsilavinę žmonės, sugebantys organizuoti renginius, mokantys gražiai ir raiškiai kalbėti, skaityti eiles. Tai buvo labai svarbu, nes prieš spektaklius buvo skaitoma Jono Mačiulio-Maironio, Antano Baranausko ir kitų poetų kūryba. Pasitaikė ir nesklandumų. Pavyzdžiui, to meto spaudoje buvo rašoma, kad skaitovų lygis žemas, kad aktoriai blogai taria žodžius ir kad reikia tobulinti kalbą. Gerą pavyzdį rodė 1922 m. vasario 28 dieną Panevėžyje suburtas Lietuvių mylėtojų artistų būrelis „Viltis” (vadovas Justinas Krasauskas), kuris 1922–1923 m. turėjo labai spalvingą repertuarą. Buvo suvaidintos šios pjesės: Dvi Moteri „Litvomanai”, G. Petkevičaitės-Bitės „Kova”, Kazio Puidos „Mirga”, Ivano Togobočnio dramos „Žmogžudžiai” ir „Iš meilės”. Buvo pastatyta ir nežinomų autorių pjesių „Užburti turtai”, „Gyvenimo verpetai”. 1920–1922 m. Panevėžio miesto ir apskrities viršininko raštinėje buvo įregistruotos šios kultūrinės draugijos: meno ir kultūros draugija „Aidas”, Žydų dramos, muzikos, dailės draugija, Panevėžio darbininkų dramos-muzikos draugija „Šviesa”.
Gražią iniciatyvą parodė Biržų gimnazistai. 1922 m. Biržų gimnazijos mokiniai suvaidino Sofijos Čiurlionienės vieno veiksmo komediją „Kuprotas oželis”. Stropusis gimnazijos direktorius V. Gritė laikraštyje „Biržų žinios” pateikė renginio metu surinktų pajamų ataskaitą už parduotus bilietus ir kitus priedus – 345,20 Lt. Išleista 108,97 Lt (už bilietų spausdinimą – 17,80 Lt, už grimą – 6 Lt, už salės nuomą – 40 Lt ir kt.). Iš viso gauta pelno – 241,03 Lt ir 15 sidabrinių kapeikų. 1935 m. Šiaulių miesto Šaulių sąjungos meno mėgėjų studijos kolektyvas vaidino 3 veiksmų komediją „Futbolo karalius” (rež. Laucius), Panevėžio rajono Uliūnų pavasarininkai 5 veiksmų dramą „Užkeikti pinigai” (rež. P. Mikalauskas) suvaidino Kalnelių pradinės mokyklos salėje, Truskavos meno būrelis „Žiedas” pasirinko pjesę „Žmogžudžio duktė”. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad mėgėjų teatro kuopų, ratelių, būrelių vaidintojai buvo aktyvūs.
Lietuvos mėgėjų teatro sambūrio veikla domėjosi ir ją vertino Kauno teatro režisierius Antanas Sutkus (1892–1968 m.). Režisierius rašo, kad mėgėjų teatro kuopos daugiausia vaidino komedijas, kurios buvo suprantamos sodžiaus gyventojams. Artistai į savo vaidmenis tik pusiau įsijausdavo, bet nepersikūnijo – vaizdavo „savo herojų per tam tikrą distanciją”. Pasak režisieriaus A. Sutkaus, toks „pusiau įsijautimas” buvo būdingas liaudiškiems vaidinimams. Daugiausia vaidinta verstinių kūrinių – komedijų, satyrų. Tokie vaidinimai kaip Marcelino Šikšnio-Šiaulėniškio „Kęstutis”, „Pilėnų kunigaikštis”, Julijaus Slovackio „Mindaugas” ir kt. turėjo „vertės ir grožio” dėl to, kad buvo lietuvių dramaturgų sukurtos pjesės ir vaidinta lietuvių kalba.
Kelti sodžiaus režisierių ir aktorių meninį lygį ryžosi 1921 m. įkurtos Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcijos nariai scenaristas Petras Tarulis (Brundalas, tikr. Juozas Petrėnas), Vytautas Bičiūnas, aktorius Stasys Pilka ir kt.
Aktorius S. Pilka rašė, kad teatro misija, be pramogos tikslų, yra tautos auklėjimo, kultūros skiepijimo priemonių visuma. Lietuvoje pasklidus sodžiaus teatrui, režisieriams buvo iškelta užduotis: rinkti veikalus ir statyti spektaklius tuos, kurie turį vieną ar kitą aukštą idėją, kurie auklėją žmones. Pateikė 68 komedijų, dramų sąrašą.
1924 m. Šiauliuose buvo išleistas leidinys „Mėgėjų teatras” (red. Liudvikas Jakavičius), o 1936 m. pasirodė Vytauto Bičiūno parengta knyga „Liaudies teatras”.

Pagal Joanos Vigos Čiplytės knygą „Lietuvos mėgėjų teatro ištakos. Utenos mėgėjų teatras 1908–1940″ parengė Jurgita Pavilonienė