Vyžuonos upės, atitekančios nuo Utenos tik kitu, Krašuonos pavadinimu, paliose, arti plento į Vyžuonas, medžiais apsodintas keliukas veda į garsiąsias mūsų krašte Vyžuonėles, į buvusį dvarą. Šią vietovę išgarsino didžiojo rusų dailininko Iljos Repino atvykimas 1893 metų spalio mėnesį, kai jis, važiuodamas į Vakarų Europą, užsuko čia pas savo mokinę dailininkę Marianą Veriovkiną, gyvenusią savo tėvo Vladimiro 1879 metais iš vieno turtingiausių Lietuvos dvarininkų Edvardo Čapskio įsigytame dvare, kurį Veriovkinai gavo kaip dovaną ir pavadino jį Blagodat vardu.

1889 m. Utenos krašto žemvaldžių sąraše Vyžuonėlių dvaro valdytojo Vladimiro Nikolajevičiaus Veriovkino vardu įrašyta net 1 815 dešimtinių (1 982,88 ha – red. past.) žemės.
„Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše” (Kaunas, 1889) yra atskirai įrašyti dviejų savininkų – Vladimiro Nikolajevičiaus Veriovkino, generolo, stačiatikio, 1 815 dešimtinių Blagodat (Vyžuonėlių) ir Eduardo Čapskio, grafo, kataliko, 1 519 dešimtinių (1 659,50 ha – red. past.) Vyžuonų dvarai.
Apie pustrečio tūkstančio baudžiauninkų turėjęs savo dvaruose E. Čapskis, kurio giminė kilusi iš vokiečių ir vadinusis Huttenais, pasižymėjusi žiauriu elgesiu su savo baudžiauninkais. Lietuvoje jo brolis Marijonas turėjo dvarą Kėdainiuose, didelę biblioteką, numizmatikos rinkinius. Jis buvo Kauno gubernijos bajorų maršalka. Kitas brolis Adolfas – Žemaitijos dvarininkas, buvęs karininkas, senienų rinkėjas. Blogai elgėsi Čapskiai, Lietuvoje atleidinėdami baudžiauninkus, visai nepalikdami jiems žemės.
Adomas Kaškauskas, vietinis žmogus, iš savo tėvo girdėjo, kad Vyžuonose buvęs bjaurus ponas lenkas, 1863 m. sukilimo metais pakoręs savo parankinį. Jo draugas generolas Veriovkinas buvęs Kronštadto komendantas. „Duosi dvarą, išgelbėsiu nuo kalėjimo”, – pasiūlęs tam nuteistam Vyžuonų dvarininkui Čapskiui. Jis Veriovkinui ir davęs Vyžuonėles. Tas generolas Veriovkinas atsivežęs į Vyžuonėles ir arklį, kuris jį išgelbėjęs, pernešdamas nuo turkų per Dunojų. Arklys laisvai ganydavosi po javus, daržus, o kai nusibaigęs, Skaistašilyje jam pastatę akmenį su iškalta arklio galva. Tas apaugęs samanom, ir jį paskui Kaškauskai įmūriję ūkinio pastato pamatuos.
Eduardas Čapskis (1819–1888) Kėdainių krašte turėjęs dvarą, vėliau įsigijo didžiausią Utenos krašte Vyžuonų dvarą (1 982 ha) su Vyžuonėlių, Maželiškių palivarkais. Štai šiuodu palivarkus Čapskis 1879 m. Už jo išgelbėjimą iš kalėjimo, į kurį buvo patekęs už 1863-iųjų metų sukilėlių rėmimą, ir padovanojęs Vladimirui Veriovkinui, 1855 m. turkų-rusų karo dalyviui, vėliau Vilniaus gubernijos karo komendantui. 1896 m. Vladimirui mirus, Vyžuonėles perėmė jo sūnus Piotras, nuo 1904 m. caro Aleksandro II paskirtas Kauno, o nuo 1912 iki 1915 m. Vilniaus gubernatoriumi.
Yra pasakojimas, kad kadaise, kai dvarą valdęs kažkoks P. Praniauskas, jis primušęs baudžiauninko M. Sauliuko žmoną, o šisai už tai šį poną užmušęs. Tuomet Sauliuką Vilkmergėje (Ukmergėje) nuteisę „suketvirčiuoti”, o jo kūno dalys buvusios išsmaigytos pakelėje. Be to, 1789 m. Vyžuonėles yra valdęs kunigaikštis Druckis-Liubeckis, prieš kurį valstiečiai irgi maištavę.
Lietuvos nepriklausomybės laikais P. Veriovkinas valdė jam paliktą apkarpytą žemę, gerai ūkininkavo, laikė daug galvijų, pristatinėjo pieną į Utenos pieninę, prie kurios statymo buvo prisidėjęs. Jis buvo perėmęs ir cerkvelės Utenos centre statybą. Vyžuonėlių dvare gyveno ir jo sesuo Mariana Veriovkina, dailininkė, I. Repino mokinė. Veriovkinai turėjo gerą biblioteką, daug paveikslų, salone kabėjo jam padovanotas Vyčio paveikslas.
Iki šiol yra išlikę statinių: medinis, rusiškai ornamentuotas gyvenamasis pastatas, karietinė, tvartas, du kluonai, arklidė, kumetynas. Priešingoje posūkio iš plento į Vyžuonėles pusėje išliko paminklas su 1885, 1896 m. Elizavetos Dragan-Veriovkinos ir jos vyro Vladimiro mirties datomis, o paminklo nišoje – Mergelės Marijos skulptūrėlė.
Su Piotro Veriovkino šeima čia gyveno ir jo sesuo dailininkė Mariana. Ji turėjo dar tėvo pastatytą dailės ateljė (šis medinis ornamentuotas pastatas išlikęs). Anksčiau, kai ji mokėsi Rusijoje, privatus jos mokytojas buvo rusų dailininkas I Repinas, kuris ir vėliau į Vyžuonėles iki 1903 m. pavasario rašė jai laiškus. Jis gyrė Vyžuonėlių sodybą, Marianos tapybą, sykiu pakritikuodamas modernius jos bičiulio Javlenskio darbus.
Jei ne 1905 metų judėjimo malšinimas, Piotras būtų laikomas nearšiu gubernatoriumi Lietuvoje. Tai buvo švietėjiškos krypties dvarininkas. Savo ūkyje jis įsteigė pradinę rusišką mokyklą, o vėliau jai skyrė pastatą pamiškėje. Iš Vyžuonų atvažinėjo kunigai dėstyti tikybos dalykų. Iš savo kumečių jis sudarė dūdų orkestrą. Dukros klojime ruošdavo vaidinimus. Jos buvo geros liaudiškų dainų daininkės. Mėgo jodinėti, buvo visuomeniškos. Vaidindavo jos ir kaimyniniame Naujasodyje, o raitos pasiekdavo net Tauragnų kraštą. Vėliau kaip dainininkės jos keliavo po Europą. Vienas iš Piotro sūnų buvo baigęs aukštąją karininkų mokyklą.
Piotras buvo atlaidus žmogus. Sykį medžiodamas Užukapių laukuose Kaškauskų Adomas nušovė įkyrų, gainiojantį gyvulius Veriovkinų šunėką. Sutiko Adomas Piotrą, kuris jam ir sako: „Tavo brolis mano gončių nububijo.” – „Ne brolis, o aš…” – prisipažino Adomas. Pagailėjo kiek šunėko, bet tuomet nė neišbarė kaimyno.
„Aštuoniolika dūšių turiu, ir visos nedirbančios, – padejuodavęs kaimynams Piotras. – Įeinu virtuvėn, paskaičiuoju po du kotletus kiekvienam…”
Adomo tėvokas, Piotrui būnant Kauno guvernatoriumi, tarnavo pas jį miškininku. Pavogė sykį vienas ūkininkėlis iš Veriovkino miško kelias pušis. Sužinojo Piotras. Sučiuptasis atėjo atsiprašyti. „Kaltas aš, aukštai gerbiamas pone…” Pasižiūrėjo Piotras į vyžotą, apiplyšusį žmogelį, mosterėjo ranka ir dovanojo.
Piotro žmona, sako, buvusi anglė – tikra naginė. Ji ir patį vyrą, ir ūkį tvarkė. Trys dukros po užsienį, po Italijas nardė, net operose, sako, dainavusios. Po nkoncertų užsienyje Veriovkinaitės atveždavo saldainių ir visus, net tarnus, vaišindavo. Nastė buvo vyriška, energinga, jodinėdavo apsirengusi kaukazietiškais drabužiais. Jos vyras buvo valdininkas, inžinierius; paskui jie išsiskyrė, nes tas buvęs girtuoklis.
Piotro pati sykį pasakojo sapną: sėdinti prie šiltos krosnies; atėjo kažkoks nepažįstamas, paėmė už galvos iš užpakalio, suspaudė, pabučiavo, pasakė: tavo duktė žuvo. Ir tikrai tą dieną, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, ji žuvo. Dargi po sapno atėjęs Petenka. O ji jam: „Petenka, kur Majačka?” Greit gavo telegramą, kad dukra tikrai žuvusi.
Sode stovėjo Piotro sesers Marianos namelis, vadinamas risovalnia. Medžiojo ji sykį Medenių miške ir persišovė ranką. Tą įvykį atsiminė Adomas Kaškauskas. Jo tėvokas tada patarnaudavo Veriovkinams dvare. Jis dar ir jų eigulys buvo. Pasidarė ten, kumetyne jo šeimai striuka: langeliukai siauri, kumetyne tamsu, šalta. Sugalvojo prašyti: „Čia, šone Skaistašilio, yra mano senelių žemė. Ar ponas neduotum lopinėlio žemės gryčelei pasistatyt?” – „Eik, statykis ir gyvenk… „– pasakęs.
Čia pat ir Adomo sentėvių kapinėlės po pušimis. Ir Vyžuonos pakrantės, ir arti jų Užukapis.
Dvare vaidinimų metu kumečiai beveik nedalyvaudavo. Dainuodavo Piotro dukros, kurios su susirinkusiais kalbėdavosi lietuviškai. Jos skaitydavo net ir prancūziškas knygas. Po 1914 m. karo dvare pagrodavo vakarėliuose uteniškiai muzikantai Ramonas, Kunigėlis, Palijoniškio Skurkių Adomas. Iškraipytai patirlindavo kartais ir žydeliukai. Atvažiuodavo Piotro brolis, atsiveždavo cigarų, kuriuos dar nesurūkytus numesdavo.

Vyžuonos upės, atitekančios nuo Utenos tik kitu, Krašuonos pavadinimu, paliose, arti plento į Vyžuonas, medžiais apsodintas keliukas veda į garsiąsias mūsų krašte Vyžuonėles, į buvusį dvarą. Šią vietovę išgarsino didžiojo rusų dailininko Iljos Repino atvykimas 1893 metų spalio mėnesį, kai jis, važiuodamas į Vakarų Europą, užsuko čia pas savo mokinę dailininkę Marianą Veriovkiną, gyvenusią savo tėvo Vladimiro 1879 metais iš vieno turtingiausių Lietuvos dvarininkų Edvardo Čapskio įsigytame dvare, kurį Veriovkinai gavo kaip dovaną ir pavadino jį Blagodat vardu.

Dvaro ūkvedžiu buvo Kutka. Be jo, keturi laukų darbininkai, stalius, daržininkas, kalvis, panaktinis, prižiūrėjęs naktigonius, ir du piemenys. Žiemą ledus kirsdavo pieno produktų ledainei. Utenos pusėj, Kauliniškio miške, buvo malūnas. Piotro pati spausdavo darbininkus bei dvaro nuomininkus Medinių, Maželiškio palivarkuose.
Petras Skukauskas prisiminė, kad iš pradžių mokykla buvusi tame pačiame pastate, kur buvo įrengtos stalių dirbtuvės. Paskui į Mielakių pusę pastatė gražią dviklasę mokyklą su trimis kambariais, kur sykiu gyveno ir mokytojas. Buvo ten rusiška krosnis, prie kurios mokiniai susikabindavo sulytus rūbus. Į šią mokyklą mokiniai eidavo trejus metus, o po to į Uteną, į rusišką miesto mokyklą pas Markulį. Tą mokyklą pastatė apie 1906 metus. Prieš rusų ir japonų karą 1904 m. Adomas Kaškauskas išėjo iš dvaro. Smagokai mušdavo tas rusas mokytojas lietuviukus. Vaikai jam eidavo dar ir kiškių už varovus varyti.
Veriovkinai kartais dvare ruošdavo šokius, o Kaškauskų Adomiokas grodavo. Nastė, Piotro dukra, sakydavusi, jog kai tėvas važiavo pas carą, buvo užsivilkęs rūbais, pirktais už tūkstantį rublių. Piotras savo dvaro žemių tada, kai buvo gubernatorius, nežiūrėjęs, viską tvarkiusi jo žmona. Tik Petrinių švęsti atvažiuodavęs, dūdų orkestrą iš Utenos pasikviesdamas.
Veriovkino kumečiai buvo Baškevičiai, Balčiūnai, Petras ir Jonas Vaitkevičiai bei kiti.
Nemėgo jie Piotro šeimos, net ir jo paties, už sukčiavimus Utenos pieninėje, kurios bendrovės valdyboje jis tarpukario metais buvo valdybos pirmininku. Tuo metu Vyžuonėlėse ėmė gaminti olandiškus sūrius. Jis pats imdavo ir išbrokuodavo juos, o paskui išbrokuotus slapčia pardavinėdavo. Kumečiai ir kiti ūkininkai šitaip buvo labai skriaudžiami. Sykį valdyboje esantis Meškauskas su kaimynu Juozu Vėgėle nuėjo į posėdį, kur buvo svarstoma dėl Piotro sukčiavimo. Nepadėjo ir tas. Tuomet kumečiai su broliais Balčiūnais nutarė vieną naktį patykoti Piotro ir priluokyti. Bet tas, išgirdęs grasinimus, nemačiomis iš dvaro pranyko. Įsiveržė kumečiai į pakajus, išnarstė kambarius ir, neradę jo, spjaudydamiesi grįžo nieko nepešę.
Labai kumečiai pyko, nekęsdami ponios Veriovkinos. Mat toji kaizerininkų okupacijos metais, simpatizuodama jiems, gainiojo visus valstiečius darbams į dvarą, kaip į baudžiavą. Po karo Balčiūnai irgi nutarė atkeršyti.
Kai Utenoje statė pieninę, trūko cemento. Iš kur jo pirkti, iš Rusijos? Piotras susirinkime atsigręžė į Baltrūną Juozą, kurio brolis Petras devynioliktais metais buvo revkomo pirmininku, bet Piotras tada pasakė: „Komunistinio cemento man nereikia.” Pieninei kuriantis, Juozas važinėjo plytų, lentų į Saldutiškį ir kitur. Pieną veždavo dvaro samdiniai. Pastačius pieninę, jos viršuje gyveno Pilkauskas, Raudonikis. Juozas Baltrūnas iš Narkūnų, Jonas Liulevičius iš Utėlynės buvo valdybos nariai. Už kiekvieną posėdį jie gaudavo po 10 litų.
1940 m. atėjus rusams, prieš nusavinant žemę, stovi štai Piotras ant pieninės laiptų ir sako Juozui Baltrūnui rusiškai: „Tu žinai, kas bus? Žemę tai atims, o kur ganysis karvės?” ‒ „Jeigu paims žemę, tai ir karves paims”, ‒ pasakė jam Juozas, o Piotras numojo ranka ir sutiko: „Da da da.”
Eina Piotras penktajame dešimtmetyje cerkvelės linkui, kur palaidoti jo vaikai, artimieji.
‒ Ateik! ‒ pašaukia Juozą arčiau ir sako jam tyliai: ‒ Tu nežinai, kur aš buvau. Aš nemaniau, kad reiks turmoj sėdėt… Pašaukė, tardė tardė ir…
Dukros jau buvo pasitraukusios į Vakarus. Paskui jos atsiuntė dokumentus, ir jis greit išvažiavo pas jas.
Juozas dažnokai pieninės reikalais lankėsi pas Piotrą Vyžuonėlėse. Salone ant sienos kabojęs paveikslas ‒ Vytis su spalvotais spinduliais. „Man šį paveikslą 1905 metais dovanojo lietuviai.” Juozui sakė, kad jautęs, jog atgims Lietuva. Mokėjo jis ir lietuviškai rašyti. Sykį pas dukras buvo atvažiavęs dainininkas, lyg tai italas.
Kumetyne visi kumečiai (kutnikai) beveik badaudavo. Užvalgę bulvelių su nugriebtu pienu, vilkintys rudinėlėm, suvargę, apšepę brido caro gubernatoriaus laukais nuo tamsos iki tamsos, laukdami tik vienos šventės ‒ Petrinių. Dar ir rugiapjūtės pabaigtuvių vakaro, kai moterys nupindavo iš rugių šiaudelių juostas, vainikus abiem ponams. Piotras atsidėkodamas savo juodanugariams, suėjusiems su dalgėmis, linkterdamas pabučiuodavo jų prakaituotas galvas. O kumečių vaikai tuomet padūkę kūlversčiais zyliodavo siausdami. Tik Lukštų mažieji žiūrėdavo pro užrūkusį vienintelį kumetyno kambarėlio langą…
Taip būdavę ir per Petrines. Kluonienoje įkasdavo stulpus, ant jų sukabindavo spalvotus žibintus. Sugužėdavo jaunimas, atveždavo muzikantus su armonikom ir smuikais. Su Baškevičių Antanu dažnai grodavo jasoniškis jaunuolis. Už pasveikinimą Piotras moteris aprišdavęs skarytėmis. Kibiruos alaus lauke ant stalų atnešdavo.
Po Pirmojo pasaulinio karo, Piotrui grįžus į dvarą, kaimo vyrai buvo sušaukti į pasitarimą. Ponui buvo palikta 100 ha, paskui iki 80. Sumažinta buvo ir gyvulių.
Piotro vežikas Pranciškus Marganavičius, barzdotas seniokas, apsivilkęs ilgą sermėgą, su kutuotu botagu sėsdavo į karietą, kurion prilipdavo kupetos kumečiokų. Paskui jis su ponu išdardėdavo tai į Medinius, tai į Maželiškį ‒ ten gyveno kiti Veriovkinai. Dažnai brikele iš Utenos atvažiuodavo daktaras Antanas Vadopalas. Kai Baškevičienė mirė, jis liepė išnešti iš kumetyno šiltine užkrėstus šiaudus ir sudeginti. Šiaudų pelenuose vaikai rado dar caro sidabriniokų krūvelę… Prieš Velykas moterėlė dar žadėjo sukniotes mergiotėm nupirkt, bet nebespėjo ‒ mirė. Komisoriumi arba prekių žinovu prie dvaro dirbo jaunas, tvarkingas agronomas Zenius Lelėnas, vėliau vedęs Katinaitę iš Rašės dvaro.
Savanoriams tada Lietuvos valdžia iš dvaro davė po 8 hektarus žemės. Už tėvą, atidirbusį dvare 30 metų, tiek pat gavo ir vyresnysis Baškevičius. Per karą ponas Veriovkinas buvo pasitraukęs į Rusiją. Jo Nataša sakė: „Nenorėkite, kad liktų vokiečiai ‒ jie visų nekenčia.” Vokiečiai tada arti trejų metų gyveno dvare. Pjovė egles, dėjo klėtyse grindis, varė jaunimą linksmintis grojant kareivių orkestrui. Į Vokietiją gabeno grūdus, bulves.
Sekmadieniai į dvarą tada sueidavo daug atėjūnų karo pabėgėlių. Rinkdavosi vidurdieniais, paskui anksti išsiskirstydavo. Vasarą į Vyžuonėles suvažiuodavo Veriovkinaitės. Jaunesnioji Marija buvo ištekėjusi už išdykėlio inžinieriaus Kliaugos, Anastazija už popo sūnaus Cibaševo. Jų palocius aptarnaudavo bent dvi skalbėjos. Melžėjos nešiodavo baltas prijuostes.
Sykį į dvaro tvartus įlindo nepilnaprotis užpalėnas Baukys ir uždegė šiaudų vežimą, o pats sėdėjo ant kito vežimo su deglu ir gąsdino: „Aš neturiu gyvenimo, tai ir jūs neturėkit!” Supleškino tada tvartus net su keturiasdešimčia raguočių. Trim arkliais atvažiavę ugniagesiai tik kumetyną beišgelbėjo.
Pakajuose stovėjo didelės pintinės su Veriovkinų drabužiais. Pasipuošę jie važiuodavo į savo cerkvę Utenoje kalvio Vilūno iš Kiburių taisytais ratais arba lineika.
Už Vyžuonų vieškelio, Pagrundėlėje, stovėjo koplytėlė su Marija ir Veriovkinų datomis.
Pirmajame pasauliniame kare kumečių vaikai badavo, verkdami duonos. Tėvas Baškevičius nusiuntė savo mergaitę pas žydą Dovydą į Kauliniškio malūną kepalioko duonos. Vasiliauskų tėvokas atėjęs nuramino: „Neverkit, dviem kepalams miltų turiu ir aš, duosiu jums.” Tada, kai vokiečiai saugojo laukus, žmonės pritykodavo pasiblokšti javų, krosnyje pasidžiovinę grūdų, susimaldavo duonai. Baškevičiai, kaip ir kiti, turėjo vieną virtuvytę kartu su kaimynais. Sueina moterys, kalbasi, dejuoja, kad vokiečiai valgo kiaulieną, o jie badauja. Vokiečiai gyveno tąsyk sykiu su belaisviais, o kumečių buvo daug ir visi badavo.
Lietuvai atsikūrus, kumečiai išsikėlė į vienkiemius. Užaugo vaikai. Petras Vasiliauskas, Feliksas Kazlauskas, Boleslovas, Antanas ir Bronius Baškevičiai už tėvų vargus Lietuvos valdžios buvo apdovanoti 3‒4 ha sklypais ir sudarė atskirą Laibučių kaimelį. Jurgio Balčiūno, dvaro staliaus, sūnus Petras labai nekentė gubernatoriaus, o ypač gubernatorienės. Vėliau ji susirgo vėžiu.

Vyžuonos upės, atitekančios nuo Utenos tik kitu, Krašuonos pavadinimu, paliose, arti plento į Vyžuonas, medžiais apsodintas keliukas veda į garsiąsias mūsų krašte Vyžuonėles, į buvusį dvarą. Šią vietovę išgarsino didžiojo rusų dailininko Iljos Repino atvykimas 1893 metų spalio mėnesį, kai jis, važiuodamas į Vakarų Europą, užsuko čia pas savo mokinę dailininkę Marianą Veriovkiną, gyvenusią savo tėvo Vladimiro 1879 metais iš vieno turtingiausių Lietuvos dvarininkų Edvardo Čapskio įsigytame dvare, kurį Veriovkinai gavo kaip dovaną ir pavadino jį Blagodat vardu.

Regina Vaitkevičiūtė-Januškevičienė prisimena, kaip jos tėvas Vincas su šeima gyveno Veriovkinų dvare. Kumečiavo.
„Piotras turėjo du sūnus: vyresnysis Vladimiras mokėsi karo akademijoje, o jaunėlis Petia pažų korpuse. Vyresnioji dukra Natalija buvusi didelė demokratė, draugavo su samdiniais, studentais, kurie nuolat čia lankėsi; draugavo ir su baltarusiais, atvažinėjančiais statyboms.” Regina atsiminimuose rašė: „Kai gubernatorienė išvažiuodavo į Peterburgą arba į svečius, bėgdavome drauge į vakarėlius… Ji buvo iš prigimties labai gera, patrauklios išvaizdos ir narsi, mokėjo daug liaudies ir revoliucinių dainų. Po 1917 m. revoliucijos Nata pasiliko Rusijoje. Kartą mudvi susitikome eilėje prie duonos. Karo metu ji buvo gailestingoji sesuo, o paskui kažkur dingo… Jaunesnioji – Marija – buvo į motiną: išdidi, tikra aristokratė. Ji mokėsi kilmingųjų mergelių institute… Vladimiras ir Petia man meilindavosi, kviesdavo į pasimatymus…
Nors Kauno gubernatorius Veriovkinas dar gerokai prieš pirmąjį imperialistinį karą laikė save „demokratu”, bet Lietuvos liaudis neužmiršo 1905 m. sausio, kada Veriovkinas malšino revoliuciją, mėgindamas „pažadais” nuraminti darbininkus, o paskui tie „pažadai” pavirto dragūnų karfais ir policijos kulkomis.”
Toliau Regina pasakojo tokį atsitikimą, kai sykį buvo švenčiama kasmetinė Veriovkino vardo diena – Petrinės.
„Mano tėvas lakstydavo po visą sodybą, žiūrėdamas tvarkos. Ponai išeidavo į terasą, o samdiniai sudainuodavo „Ilgiausių metų”. Paskui jaunimas imdavo šokti. Atsimenu, kaip Nata šoko hopaką su vienu rusų darbininku. Vladimiras pasičiupo mane už parankėsir nusivedė į altaną. Pasirodo, ten manęs laukė butelis šampao, gabalas torto ir dėžė saldainių. Nespėjus pasivaišinti, įpuolė tėvas, sviedė šampaną į kampą ir išsitempė mane už kasų, sugėdintą parsivedė namo ir užrakino prigrasinęs: „Dar sykį pamatysiu su tuo ponaičiuku – nušausiu.”
Adomas pasakojo, kad Piotro brolis Daugpilyje buvo prokuroru ir labai girtuokliavo.
Net ir Piotro sūnus pragėriojęs malūną prie Utenos.
Piotras turėjo reumatą kojose – lipdamas į lineiką išmesdavo koją. Vasaromis važinėjo į užsienį gydytis purvo voniose.
Turėjo daug knygų, paveikslų, matyt, ir sesers pieštų. Pats iš stoties parsiveždavo knygas. Tarną Joną Tuziką dukros siųsdavo į Uteną pirkinių. Liepdavo ir jo žmona. Samdinys Vasiliauskas prižiūrinėjo inspektus.
Gyvenamasis pastatas dvare buvo medinis, su ornamentais. Tvartai raudonplyčiai. Už tvartų senieji pakajai. Parke palaidojo Piotro sūnų Piotką. Toje parko vakarinėje dalyje, ties dideliais medžiais. Vėliau ten po šio karo minėtoje vietoje padarė technikos parką. Nei kapo, nei medžių neliko.
Būdamas Kauno gubernatoriumi P. Veriovkinas leido Utenos krašte tengti lietuviškus vakarus, padėjo pastatyti pirmąją gerą ligoninę Utenoje, įsteigti valstybinę miesto mokyklą. Dar jaunas, grįžęs iš Rusijos, Juozas Petrėnas, būsimas rašytojas, nuvykęs pas Veriovkiną, prašyti leidimo surengti lietuvišką vakarą. Vėliau „Dienoje” parašė apybraižą „Gubernatoriaus dvaras”. Nuo 1912 m. P. Veriovkinas buvo paskirtas Vilniaus gubernatoriumi, o 1914 m., prasidėjus karui, su gubernatūra evakavosi į Dysną. Po bolševikų perversmo įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje, kur nuo sušaudymo jį išgelbėjo lietuvių socialdemokratų veikėjai. 1919 m. jisai grįžo į Lietuvą, į Blagodat dvarą, tarpukariu pavadintą Laimučių-Vyžuonėlių dvaru.
Tyrinėdama Piotro sesers dailininkės Marianos Veriovkinos kūrybą, meno istorikė dr. Laima Laučkaitė, išstudijavusi M. Veriovkinos laiškus, saugomus Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje, atrado juose didelį Marianos prisirišimą prie Vyžuonėlių, vietos gyventojų, jos pagalbą jiems. Brolis Piotras irgi palaikė draugiškus santykius su lietuvių atgimimo veikėjais, tokiais kaip J. Basanavičius, A. Smetona. Marianos, tolerantiškos demokratės, ir jos brolio pažiūras dr. L. Laučkaitė įvertina taip: „Marianos išdėstytą negailestingą aukštesniojo visuomenės sluoksnio (valdininkų, pirklių, dvarininkų, kariškių) dvasinės krizės diagnozę padėjo nustatyti aukščiausiasis caro vietininkas Kauno guvernatoriu Veriovkinas. Matyt, pokalbiai su juo vertė dailininkę daryti tokias išvadas: „Niekšybė – štai rusų gyvenimo lozungas, be to, tamsybė ir sustingimas. Visa pažanga melaginga, visos šnekos apie ją – tuščios. <…> O regėti, kaip visa tai, kas gera, yra pasmerkta ir matyti šį bejėgiškumą – tai kančia, kurią sunku ištverti. Rašau tau iš gubernatoriaus namų. Čia būtų lengva kvėpuoti, bet rik dėl to, kad jų šeimininkai yra žmonės, o ne valdininkėliai ir netarnauja pilvui, – visa tai, ką rašau, juntu kankinamai skaudžiai.”
Mariana matė, kad Piotras ir Sofija (jo žmona) Veriovkinai buvo atsidavę altruistinei visuomenės veiklai, nepraradę idealizmo, tačiau jų pastangos pakeisti padėtį pasirodė bergždžios. Studijuodama Šveicarijoje, Ciūriche, Mariana buvo pažįstama su žymiais lietuvių studentais, taip pat ir užsienio įžymybėmis, tokiomis kaip poetas R. M. Rilke ir kt. Iš Vyžuonėlių laikotarpio jos dailės darbai 1940 m. buvo išblaškyti, paveikslai išplėšti iš rėmų, išbarstyti dvare po kalmbarius. Tik Utenos bibliotekos vedėju dirbęs H. Raštikis kai ką surado, atvežė į biblioteką. Jis į Kauno centrinę biblioteką perdavė apie 2000 knygų kartu su paveikslais. Su 1938 m. mirusia seserimi Piotras atsisveikino Askonoje, kur ji ir buvo palaidota.
Veriovkinų Rojus – Vyžuonėlės liko toli. Iki šiol išliko 1888 m. perstatytas jų gyvenamasis namas. Medinių ir Maželiškių palivarkai, kadaise atiduoti Piotro broliui Vsevolodui, sunyko.
Visi Veriovkinai, ypač Mariana, buvo labai tikintys stačiatikiai. Iki Surdegio miestelio, kuriame Rusijos valdžia bažnyčią buvo pavertusi cerkve, jie su grupe tikinčiųjų eidavo giedodami pro Debeikius, pašventupiais, nakvodami Troškūnų Montvilų dvare. Laiškuose ji bodėjosi lenkų dvarininkų šykštumu, jų charakteriais.

Parengta pagal knygą „Rykščių raudos Utenos dvaruos”

Linos Narčienės nuotr.

Vytauto Ridiko nuotr.

Vyžuonėlių dvaro valdose

Antanas GASPERAITIS

Tęsinys. Pradžia Nr. 61

Vyžuonos upės, atitekančios nuo Utenos tik kitu, Krašuonos pavadinimu, paliose, arti plento į Vyžuonas, medžiais apsodintas keliukas veda į garsiąsias mūsų krašte Vyžuonėles, į buvusį dvarą. Šią vietovę išgarsino didžiojo rusų dailininko Iljos Repino atvykimas 1893 metų spalio mėnesį, kai jis, važiuodamas į Vakarų Europą, užsuko čia pas savo mokinę dailininkę Marianą Veriovkiną, gyvenusią savo tėvo Vladimiro 1879 metais iš vieno turtingiausių Lietuvos dvarininkų Edvardo Čapskio įsigytame dvare, kurį Veriovkinai gavo kaip dovaną ir pavadino jį Blagodat vardu.

Regina Vaitkevičiūtė-Januškevičienė prisimena, kaip jos tėvas Vincas su šeima gyveno Veriovkinų dvare. Kumečiavo.

„Piotras turėjo du sūnus: vyresnysis Vladimiras mokėsi karo akademijoje, o jaunėlis Petia pažų korpuse. Vyresnioji dukra Natalija buvusi didelė demokratė, draugavo su samdiniais, studentais, kurie nuolat čia lankėsi; draugavo ir su baltarusiais, atvažinėjančiais statyboms.“ Regina atsiminimuose rašė: „Kai gubernatorienė išvažiuodavo į Peterburgą arba į svečius, bėgdavome drauge į vakarėlius… Ji buvo iš prigimties labai gera, patrauklios išvaizdos ir narsi, mokėjo daug liaudies ir revoliucinių dainų. Po 1917 m. revoliucijos Nata pasiliko Rusijoje. Kartą mudvi susitikome eilėje prie duonos. Karo metu ji buvo gailestingoji sesuo, o paskui kažkur dingo… Jaunesnioji – Marija – buvo į motiną: išdidi, tikra aristokratė. Ji mokėsi kilmingųjų mergelių institute… Vladimiras ir Petia man meilindavosi, kviesdavo į pasimatymus…

Nors Kauno gubernatorius Veriovkinas dar gerokai prieš pirmąjį imperialistinį karą laikė save „demokratu“, bet Lietuvos liaudis neužmiršo 1905 m. sausio, kada Veriovkinas malšino revoliuciją, mėgindamas „pažadais“ nuraminti darbininkus, o paskui tie „pažadai“ pavirto dragūnų karfais ir policijos kulkomis.“

Toliau Regina pasakojo tokį atsitikimą, kai sykį buvo švenčiama kasmetinė Veriovkino vardo diena – Petrinės.

„Mano tėvas lakstydavo po visą sodybą, žiūrėdamas tvarkos. Ponai išeidavo į terasą, o samdiniai sudainuodavo „Ilgiausių metų“. Paskui jaunimas imdavo šokti. Atsimenu, kaip Nata šoko hopaką su vienu rusų darbininku. Vladimiras pasičiupo mane už parankėsir nusivedė į altaną. Pasirodo, ten manęs laukė butelis šampao, gabalas torto ir dėžė saldainių. Nespėjus pasivaišinti, įpuolė tėvas, sviedė šampaną į kampą ir išsitempė mane už kasų, sugėdintą parsivedė namo ir užrakino prigrasinęs: „Dar sykį pamatysiu su tuo ponaičiuku – nušausiu.“

Adomas pasakojo, kad Piotro brolis Daugpilyje buvo prokuroru ir labai girtuokliavo.

Net ir Piotro sūnus pragėriojęs malūną prie Utenos.

Piotras turėjo reumatą kojose – lipdamas į lineiką išmesdavo koją. Vasaromis važinėjo į užsienį gydytis purvo voniose.

Turėjo daug knygų, paveikslų, matyt, ir sesers pieštų. Pats iš stoties parsiveždavo knygas. Tarną Joną Tuziką dukros siųsdavo į Uteną pirkinių. Liepdavo ir jo žmona. Samdinys Vasiliauskas prižiūrinėjo inspektus.

Gyvenamasis pastatas dvare buvo medinis, su ornamentais. Tvartai raudonplyčiai. Už tvartų senieji pakajai. Parke palaidojo Piotro sūnų Piotką. Toje parko vakarinėje dalyje, ties dideliais medžiais. Vėliau ten po šio karo minėtoje vietoje padarė technikos parką. Nei kapo, nei medžių neliko.

Būdamas Kauno gubernatoriumi P. Veriovkinas leido Utenos krašte tengti lietuviškus vakarus, padėjo pastatyti pirmąją gerą ligoninę Utenoje, įsteigti valstybinę miesto mokyklą. Dar jaunas, grįžęs iš Rusijos, Juozas Petrėnas, būsimas rašytojas, nuvykęs pas Veriovkiną, prašyti leidimo surengti lietuvišką vakarą. Vėliau „Dienoje“ parašė apybraižą „Gubernatoriaus dvaras“. Nuo 1912 m. P. Veriovkinas buvo paskirtas Vilniaus gubernatoriumi, o 1914 m., prasidėjus karui, su gubernatūra evakavosi į Dysną. Po bolševikų perversmo įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje, kur nuo sušaudymo jį išgelbėjo lietuvių socialdemokratų veikėjai. 1919 m. jisai grįžo į Lietuvą, į Blagodat dvarą, tarpukariu pavadintą Laimučių-Vyžuonėlių dvaru.

Tyrinėdama Piotro sesers dailininkės Marianos Veriovkinos kūrybą, meno istorikė dr. Laima Laučkaitė, išstudijavusi M. Veriovkinos laiškus, saugomus Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje, atrado juose didelį Marianos prisirišimą prie Vyžuonėlių, vietos gyventojų, jos pagalbą jiems. Brolis Piotras irgi palaikė draugiškus santykius su lietuvių atgimimo veikėjais, tokiais kaip J. Basanavičius, A. Smetona. Marianos, tolerantiškos demokratės, ir jos brolio pažiūras dr. L. Laučkaitė įvertina taip: „Marianos išdėstytą negailestingą aukštesniojo visuomenės sluoksnio (valdininkų, pirklių, dvarininkų, kariškių) dvasinės krizės diagnozę padėjo nustatyti aukščiausiasis caro vietininkas Kauno guvernatoriu Veriovkinas. Matyt, pokalbiai su juo vertė dailininkę daryti tokias išvadas: „Niekšybė – štai rusų gyvenimo lozungas, be to, tamsybė ir sustingimas. Visa pažanga melaginga, visos šnekos apie ją – tuščios. <…> O regėti, kaip visa tai, kas gera, yra pasmerkta ir matyti šį bejėgiškumą – tai kančia, kurią sunku ištverti. Rašau tau iš gubernatoriaus namų. Čia būtų lengva kvėpuoti, bet rik dėl to, kad jų šeimininkai yra žmonės, o ne valdininkėliai ir netarnauja pilvui, – visa tai, ką rašau, juntu kankinamai skaudžiai.“

Mariana matė, kad Piotras ir Sofija (jo žmona) Veriovkinai buvo atsidavę altruistinei visuomenės veiklai, nepraradę idealizmo, tačiau jų pastangos pakeisti padėtį pasirodė bergždžios. Studijuodama Šveicarijoje, Ciūriche, Mariana buvo pažįstama su žymiais lietuvių studentais, taip pat ir užsienio įžymybėmis, tokiomis kaip poetas R. M. Rilke ir kt. Iš Vyžuonėlių laikotarpio jos dailės darbai 1940 m. buvo išblaškyti, paveikslai išplėšti iš rėmų, išbarstyti dvare po kalmbarius. Tik Utenos bibliotekos vedėju dirbęs H. Raštikis kai ką surado, atvežė į biblioteką. Jis į Kauno centrinę biblioteką perdavė apie 2000 knygų kartu su paveikslais. Su 1938 m. mirusia seserimi Piotras atsisveikino Askonoje, kur ji ir buvo palaidota.

Veriovkinų Rojus – Vyžuonėlės liko toli. Iki šiol išliko 1888 m. perstatytas jų gyvenamasis namas. Medinių ir Maželiškių palivarkai, kadaise atiduoti Piotro broliui Vsevolodui, sunyko.

Visi Veriovkinai, ypač Mariana, buvo labai tikintys stačiatikiai. Iki Surdegio miestelio, kuriame Rusijos valdžia bažnyčią buvo pavertusi cerkve, jie su grupe tikinčiųjų eidavo giedodami pro Debeikius, pašventupiais, nakvodami Troškūnų Montvilų dvare. Laiškuose ji bodėjosi lenkų dvarininkų šykštumu, jų charakteriais.