Kas yra pribuvėja žino dažnas, tačiau kokią misiją atlieka mirties dula, turbūt aišku ne kiekvienam. Kaimyniniame Zarasų rajone gyvena moteris, išmaišiusi pasaulį ir perpildžiusi savo gyvenimo taurę įvairiomis patirtimis. Ištroškusi ramybės ir tylos, ji grįžo į gimtą kraštą, pradėjo organizuoti stovyklas, edukacijas savo Mozaikų sodyboje, esančioje Biržūnų kaime, bei tapo mirties dula. Apie gyvenimo vingius, praradimus ir atradimus moteris mielai sutiko papasakoti mūsų skaitytojams.

Pamilo kunigą

Dovilė Vitkevičiūtė dar besimokydama dvyliktoje klasėje tapo mama. Tuo metu šis įvykis sukėlė daug atgarsių, mat paauglė susilaukė kūdikio nuo kunigo, kuris jai tuo metu dėstė tikybą. Merginos pažintis su dvasininku pakeitė jų abiejų gyvenimą. Vyras metė kunigystę, vedė Dovilę, pora susilaukė dviejų dukrų. Deja šeimai buvo lemta iširti, nes kunigo gyvenimo kelyje pasitaikė kita moteris.

„Kai susipažinom, man buvo 16 metų, kai išsiskyrėm – 24-eri. Metus laiko dar bandžiau išsaugoti santuoką, kol pagaliau supratau, kad jo širdis priklauso kitai“, – atviravo pašnekovė.

Po skyrybų kelerius metus pagyvenusi viena, moteris susipažino su Zarasuose viešėjusiu kaimyninės Lenkijos Zdunska Volia miesto meru. Netrukus tarp poros užsimezgė draugystė ir užgimė jausmai. Po metų Dovilė išvyko į Lenkiją ir ištekėjo antrą kartą bei susilaukė dar dviejų dukterų. Tačiau ir antroji moters santuoka trukusi 10 metų iširo. Po skyrybų moteris liko gyventi Lenkijoje, vystė ten pradėtą verslą, daug keliavo po įvairias pasaulio šalis verslo reikalais, tačiau 2020-ųjų pavasarį grįžo į savo gimtą kraštą.

„Prasidėjus karantinui niekas negalėjo pasakyti, kiek laiko tokia situacija tęsis. Pasiūliau dukroms kartu važiuoti į Lietuvą. Svarstėme, kad kaime bent po kiemą laisvai vaikščiosime, o esant bėdai dar ir daržovių užsiauginsime. Taigi surizikavome“, – apie sugrįžimą į Lietuvą pasakojo moteris.

Atrado palaimos vietą

Keliaudama po pasaulį moteris suprato, kad žmonės, ypač gyvenantys didmiesčiuose, yra labai pervargę, ir jiems, kaip ir jai pačiai, reikia tylos bei detokso nuo civilizacijos. Prasidėjus pandemijai ore pakibo moters turimas verslas, be to, Lenkija, kaip sakė pašnekovė, nebuvo svajonių šalis, kurioje ji norėtų likti gyventi. Taigi ji grįžo į Lietuvą. Sodybą Biržūnų kaime buvo nusipirkusi dar tuomet, kai gyveno santuokoje su antruoju vyru. Jis mėgo poilsį šiame krašte, o Dovilei šis kraštas buvo brangus dėl savo šaknų. Po skyrybų sodyba gimtajame krašte atiteko Dovilei.

„Tyla, tamsa, žmonių nebuvimas šitame kaime po visų šanchajų, dubajų man tapo palaimos vieta. Taigi nusprendžiau uždirbtus pinigus investuoti į šią sodybą ir pradėti čia rengti tarptautines stovyklas, kur galima atgauti tiek fizines, tiek dvasines jėgas. Pati buvau pervargusi, tai turbūt ir kitiems norėjau sukurti vietą ramybei, apsivalymui. Norėjau sukurti tai, ko pati labiausiai norėjau“, – pasakojo Dovilė.

Pašnekovė džiaugiasi, kad ją, atvykusią, vietos žmonės priėmė draugiškai, mat ji šiame krašte sava ir daug kam pažįstama nuo vaikystės.

„Nors tuomet gyvenau Zarasuose, bet dalyvaudama saviveikloje buvau žinoma iš sceninių renginių ir pan. Čia gyvena labai geri žmonės. O mieste dažnai ir vienoje laiptinėje gyvenantys kaimynai vienas kito nepažįsta“, – atviravo moteris.

Taigi atvažiavusi čia Dovilė netrukus sulaukė ir darbo pasiūlymų. Aplinkinių bažnyčių klebonai Dovilei siūlėvargonuoti, kultūros centre buvo siūloma vadovauti saviveiklos kolektyvui. Moteris ir vargonais griežė, ir folkloro kolektyvui vadovavo, tačiau galiausiai pasiliko tik tas veiklas, kur, kaip pati sakė, jaučiasi geriausiai. Dar prieš 20 metų Dovilė su scenos draugu gitaristu Aidu Norvaišu buvo sukūrę dainuojamosios poezijos duetą „Dūzgana“. Tačiau po metų veiklos duetas iširo. Po daugelio metų, išgyvenusi antros santuokos griūtį ir grįžusi į Lietuvą, Dovilė ir

gitaristas A. Norvaišas vėl surado vienas kitą ir nusprendė atgaivinti seną veiklą, senas dainas.

„Esame sukūrę naujų dainų. Turime dainų ciklą „12 meilės mėnesių Zarasuos“, – apie vieną iš širdžiai artimų veiklų pasakojo pašnekovė. Moteris taip pat dirba Visagino kultūros centre renginių organizatore, savo sodyboje su bendramintėmis organizuoja mozaikų, senovinių prausynų edukacijas, mergvakario apeigas, fotosesijas ir kt.

Ėmėsi sielovadinės veiklos

Dar viena Dovilės širdžiai artima veikla – sielovada. Moteris save vadina mirties dula, ji ne tik dalyvauja šermenyse, laidotuvėse, meldžiasi, gieda ar atlieka mirusiojo palydėjimo apeigas, bet taip pat suteikia ir paguodą, dvasinius pokalbius artėjantiems prie mirties slenksčio, dvasinį palaikymą gedintiems. Artimųjų pageidavimu paruošia atsisveikinimo su velioniu kalbą, groja kanklėmis.
Laidotuvėse dula, artimiesiems pageidaujant, atlieka velionio mėgstamas dainas. Dainų žodžiai, net jeigu jos yra gana linksmos, atsisveikinimo kontekste nuskamba visai kitaip nei įprasta, o kartais paliečia artimųjų širdis labiau nei giesmės. Pasak pašnekovės, giedojimo esmė yra pakylėti žmones nuo kapo duobės tamsos į dangų, kad atsisveikinimas būtų šviesesnis.

Mirties dula save vadinanti moteris pataria per laidotuves nevengti liūdesio. Ji pastebi, kaip neretai velionio artimieji dvasinį netekties skausmą malšina raminamaisiais vaistais. Moteris sako, kad nuo skausmo tokiu būdu pabėgti nepavyks, sielvartą iškęsti vis tiek teks.

Atsisveikinimą su mirusiu artimuoju pašnekovė pataria rengti negalvojant apie tai, ką pasakys aplinkiniai. Svarbiausia suprasti, kad tai – paskutinė velionio gyvenimo šventė ir ji, kaip tikino Dovilė, turi būti tokia, kokia jam pačiam būtų patikusi.

Pašnekovė įvardijo septynis žingsnius, kurie palengvina atsisveikinimą su mirusiuoju. Jie panašūs į psichologų išskiriamas gedėjimo stadijas. Šių žingsnių permąstymas gali padėti ne tik tiems, kurie išgyvena netektį, bet ir tiems, kurie ją patyrė seniau, bet jų širdis vis dar neranda ramybės.
Pirmas žingsnis – atleidimas.

„Kaip rašoma evangelijoje: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Kiekvieno mirštančiojo artimieji pajunta didesnę ar mažesnę kaltę dėl to, kad kažko nepadarė arba padarė ne taip, kaip reikėjo, ir jau nieko negali pakeisti. Kadangi nieko pakeisti neišeina, telieka sau ar kitam už tai atleisti. Kai kaltės jausmas ypač stiprus, rekomenduojama savita terapija – kelias dienas rankoje nuolat nešiojamas akmuo, kaip tos kaltės simbolis, o galiausiai jis išmetamas į vandenį ar į pievą. Atsikračius naštos – palengvėja. Taip pat gali padėti ir laiško mirusiajam rašymas“, – pasakojo moteris.

Antras žingsnis yra viltis. Tikintieji, bet neretai ir netikintieji įgauna tikėjimo viltį, kad kažkada vėliau, tegul ir būdami kitame pavidale, su prarastu artimuoju vėl susitiks.

Trečias yra pasirūpinimo artimaisiais žingsnis.

„Senesni žmonės prieš mirtį dažnai pasirūpina palikimo klausimais, ir tuo, kad likę vieni artimieji vieni kitus paglobotų ir neturėtų pagrindo nesutarimams. Kažkas turėtų perimti ir pratęsti šeimos tradicijas“, – apie atsisveikinimo su mirusiuoju žingsnių seką aiškino moteris.

Ketvirtas žingsnis – vienišumas. Atsidūrus ties netekties riba labai išryškėja vienatvės jausmas. Dovilės teigimu, iš vienos pusės, visada esame vieni, iš kitos, galima sakyti, kad niekada nesame vieni, nes dvasinis pasaulis visada yra su mumis.

Penktas žingsnis – noras gyventi.

„Net ir seniems žmonėms, kurie sako, kaip nuo visko pavargo ir nori greičiau palikti šį pasaulį, mirčiai priartėjus kyla nenumaldomas noras dar truputį pagyventi – toks yra kiekvieno iš mūsų prigimtinis instinktas. Išėjimą palengvina žinojimas, kad perėjus į kitą pasaulį, susitiksi su seniau mirusiais artimaisiais. Kai kurie mirštantieji paskutinėmis gyvenimo valandomis net sako, kad juos jau mato“, – teigė mirties dula.

Šeštas – susitaikymas. Ties šiuo žingsniu telieka suprasti, kad viskas, ką žmogus galėjo padaryti, jau padarė, ką turėjo patirti – patyrė, ką galėjo duoti kitiems – davė. Tačiau su gyvaisiais jis ir toliau pasiliks jų mintyse, sapnuose ir pan.

Paskutinis septintas žingsnis – perėjimas į anapus. Pasak moters, į šį skausmingą faktą galima žvelgti su viltimi, kad žmogus miršta žemėje, bet gimsta danguje, kur sutiks Viešpatį ir kadaise prarastus artimuosius. Mirties akivaizdoje, pasak pašnekovės, svarbus ir dėkingumas. Padėkoti turime už mirusiojo gyvenimą, už bendrus išgyvenimus, už jo pastangas, už viską, ką jis savyje ir kituose išugdė.
Taigi po gyvenimo klajonių ir kelionių atradusi ramybę pati, Dovilė ramybę padeda rasti ir tiems, kas patiria sunkius dvasinius išgyvenimus.

„Visas gyvenimo džiaugsmas yra mumyse. Tu gali jaustis vienišas didmiesčio minioje, vienišas santykiuose, o gali būti laimingas ir gyvendamas vidury miško. Tai aš ir esu pastarasis variantas“, – pasakojo D. Vitkevičiūtė ir žadėjo daugiau pasakojimų apie savo gyvenimą kada nors užrašyti knygoje.

Dovilės Vitkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.