Parašęs savo penkiatomę autobiografinių knygų „Už ką?" seriją, jos autorius Vladas Butleris (1887 m. Civilske–1945 m. Čekijoje) pamini, kad jų giminė kilusi iš Irlandijos (Airijos) bajorų. Jo protėvis Valteris 17 amž. pirmoje pusėje įsikūręs Lietuvoje, Kauno gubernijos ribose, į kurias tuomet įėjo ir Ukmergės (Vilkmergės pavadinimu) apskričiai priklausiusi Utena su savo valsčiais.

Kauno plentu už Utenos, pasiekus Jasonis ir pasukus keliu į kairę, netoliese rasime Avižienius. Avižienių dvaras ir kaimas (Leliūnų sen.) buvo netoli nuo kito – Jasonių dvaro, valdytas Pomarnackių, čia turėjusių 139 dešimtines žemės. Dvaro savininkas buvo Tadeušas Pomarnackis.

Daugailių seniūnijos pakraštyje, į pietus nuo Antandrajos, kairėje kelio Kaunas–Zarasai– Daugpilis atkarpos Utena–Zarasai pusėje, Degsnio kaime, niūriai kėpso Degsnio dvaras. Iš pro išdaužytus langus, nubyrėjusių sienų plyšius vėjo nešiojamos gyvenimų istorijos liko tik menkos žinios, tačiau nei tai, nei kritinė pastatų būklė neatbaidė dabartinio dvaro savininko Raimondo Černiausko, kuris nusipirko sodybą pasiryžęs prikelti dvarą naujam gyvenimui.

Kadaise krašto šviesuliu ir kultūrinio bei tautinio gyvenimo lopšiu buvusio Tauragnų dvaro didybės likę tik pėdsakai – po karo, sovietų okupacijos ir kolūkiečių šeimininkavimo jis buvo kone nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę protėvių žemę susigrąžinęs Tauragnus valdžiusių Gineičių palikuonis Rimantas Gineitis kantriai lyg dėlionę stengiasi atkurti šeimos istoriją, iš atminties ir istorinių archyvų vieną po kitos traukdamas svarbias datas bei pavardes, brėždamas giminės medžio šakas ir kabindamas ant jų vis naują lapelį su pavarde. Nuo kalno žvelgdamas į vaizdingas apylinkes ir po kojomis tyvuliuojantį Labės ežerą, tauragniškis smulkmeniškai pasakoja Gineičių šeimos istoriją, negrįžtamai pakeistą giminę užklupusių represijų ir tėviškės netekties.

Noliškis – kaimas Utenos rajone. Klausimas: apie kurį Noliškį eina kalba? Utenos rajone Noliškiai yra du: vienas –Leliūnų seniūnijoje, 4 km nuo Pakalnių, antras – Daugailių seniūnijoje, netoli Spitrėnų. Šį kartą – apie pastarąjį, kuriame anuomet stovėjo, augo, tačiau vėliau sunyko dvaras, ir šiandien tik likę griuvėsiai mena čia buvus vieną seniausių Utenos krašto dvarų.

Apžvelgus keletą Utenos rajone esančių dvarų, žvilgsnis nukrypsta ir į Tauragnus, įsikūrusius didingo ežero, vadinamo Tauragnu, pašonėje. Gyvenimas ten įsisuko gerokai anksčiau, nei miestelis pradėjo skaičiuoti įkūrimo metus. Apie tai liudija įvairių tyrinėtojų radiniai. Ir nors praeitis apgaubta laiko migla, istorija nenutyli faktų apie kažkada ant Taurapilio kalno stovėjusią pilį ir dvarą, pūpsojusį ant gražios kalvos tarp Labės ir Tauragno ežerų.

Apžvelgus keletą Utenos rajone esančių dvarų, žvilgsnis nukrypsta ir į Tauragnus, įsikūrusius didingo ežero, vadinamo Tauragnu, pašonėje. Gyvenimas ten įsisuko gerokai anksčiau, nei miestelis pradėjo skaičiuoti įkūrimo metus. Apie tai liudija įvairių tyrinėtojų radiniai. Ir nors praeitis apgaubta laiko migla, istorija nenutyli faktų apie kažkada ant Taurapilio kalno stovėjusią pilį ir dvarą, pūpsojusį ant gražios kalvos tarp Labės ir Tauragno ežerų.

Europos Sąjungos (toliau – ES) struktūrinių fondų parama neatpažįstamai pakeitė Utenos veidą. Rajono gyventojams ir apsilankantiems svečiams besidžiaugiant europietiška infrastruktūra, atgijusiomis viešosiomis erdvėmis, valdžios atstovai akcentuoja, jog be milijoninių ES lėšų tokių rezultatų pasiekti būtų buvę neįmanoma dar daug metų. Kaip pasikeitė Utenos rajonas įgyvendinant ES projektus – „Utenos dienos“ fotoreportaže.

Utenos regione įdiegta e. sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinė sistema (IS), kuri, įdiegus regioninę sveikatos priežiūros įstaigų informacinę sistemą (SPĮIS) aštuoniose Utenos regiono sveikatos priežiūros įstaigose (SPĮ), išplėtos informacinių technologijų infrastruktūrą. SPĮIS naudotojais taps visi sveikatinimo veiklos dalyviai: įstaigos, gydytojai ir pacientai, vaistinės, valstybinė ligonių kasa, valstybės registrai. Įgyvendinant projektą „Elektroninių sveikatos paslaugų plėtra Utenos regiono asmens sveikatos priežiūros įstaigose"dalyvavo Utenos, Anykščių, Ignalinos, Visagino, Zarasų rajonų savivaldybių ligoninės, Utenos ir Molėtų pirminės sveikos priežiūros centrai bei Ignalinos poliklinika.

Finišo tiesiąją pasiekė Palangos gatvės rekonstrukcijos darbai, vykdyti dviem etapais. Šiuo metu Palangos gatvė, pasinaudojus 2007–2013 m. Europos Sąjungos (ES) parama, tapo viena moderniausių gatvių Utenoje. Projektai finansuoti pagal ES struktūrinės paramos programos „Ekonomikos augimo veiksmų programa" prioriteto „Esminė ekonominė infrastruktūra" priemonę „Savivaldos transporto infrastruktūros modernizavimas ir plėtra". Pirmojo projekto „Palangos gatvės dalies nuo K. Donelaičio gatvės iki Kupiškio g. Utenoje rekonstravimas" bendra vertė – 886 878,5 Eur, ES dalis – 753 846,72 Eur. Projekto „Utenos miesto Palangos gatvės dalies nuo J. Basanavičiaus g. iki Kupiškio g. rekonstravimas" darbams iš viso buvo skirta 427 463,84 Eur., iš jų ES dalis – 343 136,49 Eur.

Nerami ir maištinga ekspresionizmo raitelės Marianos Veriovkinos dvasia vis dažniau ir drąsiau prasklendžia virš jos taip mėgto dabar nykstančio Vyžuonėlių dvaro statinių su lakonišku hamletišku klausimu: „Būti ar nebūti?" Apie šį neeilinį kultūrinį renginį „Utenos dienoje" jau buvo rašyta, kviesti žiūrovai, kurių į visus susitikimus susirinko gausiai. Neabejingi jie ir šio susitikimo bei plenero dalyviai naujai atgimstančiam dar vienam kultūros židiniui Utenos apylinkėse.

Bene visuose šaltiniuose Vyžuonų dvaro istorija siejama su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Vytauto laikų didiko Kristino Astiko vardu. Būdamas Vytauto bendražygiu Kristinas Astikas šiuose kraštuose gavo dideles žemės valdas, tarp jų – ir Vyžuonas. K. Astiko sūnus Radvila buvo Radvilų giminės pradininkas. XV a. dvaras priklausė Lozovskiams, iš kurių vienas jį užrašė savo sūnui Michnai. XVI–XVIII a. buvo biržiškių Radvilų giminės nuosavybė. Vyžuonų dvaro savininkai nuolat keitėsi. Jais buvo Tiškevičiai, paskui Vaitiekus Puslovskis, kurio sūnus Ksaveras 1856 m. perdavė dvarą Eduardui Čapskiui. Šioje straipsnių apie Vyžuonų dvarą ciklo dalyje, remiantis Vytauto didžiojo karo muziejaus 2009 m. almanachu, pažintis su dvarininku E. Čapskiu.

„Utenos diena“ tęsia rubriką „Dvarų istorijos“. Skaitytojams jau pristatėme šešis Utenos rajone esančius dvarus, supažindinome su jų būkle ir perspektyvomis. Šį kartą žurnalistų dėmesys krypsta į Vyžuonas. Kultūros vertybių registre įregistruotas Vyžuonų buvusio dvaro sodybos kompleksas, kurį sudaro išlikę kumetynas, tvartas, ūkinis pastatas, grūdų sandėlis, kluonas, gyvenamasis namas, kalvė, spirito rezervuaras ir spirito varykla. Publikaciją apie dvarą yra parengęs prof. Algirdas Vyžintas („Vyžuonos. Kraštas ir žmonės"). Skaitytojų dėmesiui – profesoriaus straipsnis.