Utenos kultūros centro (UKC) Užpalių skyriaus kanklininkų ansamblis „Pasagėlė" suskaičiavo 25-erius veiklos metus. Šia proga Užpaliuose buvo surengtas koncertas, kuriame jaunaisiais kanklininkais džiaugėsi dvejus metus „Pasagėlei" vadovaujanti Anykščių muzikos mokyklos mokytoja Jolita Novikienė, prisiminimais dalijosi kolektyvo įkūrėja ir ilgametė vadovė Asta Motuzienė, „Utenos dienai" papasakojusi, kaip „Pasagėlės" gyvenimas klostėsi jos vadovavimo laikotarpiu.

Kaip pasakė žymus amerikiečių verslininkas Džonas Vilardas Mariotas: „Geras miškas lengvai neužauga – kuo didesnis vėjas, tuo tvirtesni medžiai." Lietuvai taip pat teko iškęsti nemažai likimo audrų, gal todėl jos žemė išaugino daug tvirtų, darbščių ir nagingų žmonių. Tokių netrūksta ir Utenos krašte. Vienas iš jų – anksčiau uteniškis, dabar jau sudeikietis Jonas Tamošiūnas, savamokslis stalius-dailidė, savomis rankomis kuriantis grožį iš medžio.

Lina ir Adomas Šimkaičiai – menininkai, prieš ketverius metus palikę beprotiškais tempais skriejantį Vilnių ir atvykę į Utenos rajoną kurti – gyvenimą, santykius, aplinką... Būdami jauni ir aktyvūs jie greitai įsiliejo į Užpalių bendruomenę, perimdami vietines tradicijas ir įpūsdami naujų vėjų. Tai buvo pastebėta – Adomas išrinktas Užpalių bendruomenės pirmininku, šalia jo – žmona Lina, per renginius dažnai matoma su fotoaparatu kruopščiai fiksuojanti džiugias akimirkas, ir trys dukros Ugnė, Rusnė bei Aušrinė, kartu su tėvais stačia galva neriančios į kūrybą, atradimus ir kaimo teikiamus malonumus.

Ignalinoje augusi tradicinių amatų meistrė, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo vilnos, milo vėlimo amato puoselėtoja ir trijų vaikų mama Jolita Juneliūnienė vilnos vėlimu užsiima dešimt metų. Savarankiškai velti išmokusios 37-erių moters rankose gimsta tautinio paveldo produktai – velti batai, kepurės, klumpės, veltinys (žaliava). Save paprastu kaimo žmogumi vadinanti J. Juneliūnienė mielai sutiko atsakyti į „Utenos dienos" klausimus ir pasidalyti prisiminimais.

Utenos kraštotyros muziejaus padalinys tradicinių amatų centras „Svirnas" į savo veiklos kraitį jau beria trečių metų turinį. 2013 m. lapkričio 8 dieną atidarytame centre per šiuos metus šurmuliavo amatininkai, tautodailininkai, kūrėjai, jaunimas ir brandaus amžiaus sulaukę uteniškiai bei svečiai iš kitų rajonų. Visus juos mielai priima ir savo rūpesčiu bei globa apgobia centro vadovė Dalia Urbonienė, papasakojusi „Utenos dienos" skaitytojams, kaip sekasi puoselėti tradicinius amatus, kokios veiklos labiausiai domina uteniškius.

Veiklos ir idėjų kupina uteniškė Jūratė Lukšienė neseniai ryžosi bene didžiausiai gyvenimo avantiūrai – kartu su ne ką mažiau kūrybinga buvusia klasės drauge Jolanta Bondzinskiene vos per kelis mėnesius įkūrė jaukią „J&J" krautuvėlę, kurioje, be daugybės kitų dalykų, galima rasti ir vienetinių rankų darbo mezginių. Dar vaikystėje virbalus prisijaukinusi ir iki šiol jų iš rankų nepaleidžianti pašnekovė juokavo, kad yra ligonė, be mezgimo negalinti ištverti nė dienos. Tiesa, vietoje nenustygstanti uteniškė, nuo kurios veido viso pokalbio metu nedingo šypsena, turi ir daugiau talentų.

Spalio 8 dieną Utenoje vyko ketvirtoji respublikinė Peterburgo armonikų šventė, organizuojama etnomuzikologų Rimos ir Raimondo Garsonų. Gausiai susirinkusi publika turėjo progos pasiklausyti vis dažniau matomo ir girdimo instrumento melodijų, susitikti seniai matytus muzikantus ar atrasti naujus, kurie neleidžia Peterburgo armonikai grimzti į užmarštį.

Pomėgį megzti prieš trejus metus verslu pavertusi jauna uteniškė Dalia Michailovienė – viena iš kūrybinių industrijų centro „Taurapilis" rezidentų. Išleidusi dukras į mokyklą moteris kiekvieną rytą skuba į pirmame neseniai atnaujinto pastato aukšte įsikūrusią tekstilės studiją, kurioje kol kas šeimininkauja viena. Nedidelėje patalpoje yra viskas, ko reikia norint įgyvendinti klientų, kurių šiandien tikrai netrūksta, pageidavimus. Čia gimsta stilingi megztiniai, suknelės, šalikai, paltai. Kūrybinga mezgėja „Utenos dienai" papasakojo, kodėl pasuko nuosavo verslo keliu, atskleidė, kas jai teikia didžiausią laimę.

Utenos kraštotyros muziejaus padalinys tradicinių amatų centras „Svirnas" visą rugsėjo mėnesį įgyvendino projektą „Sėkmės pamokos". Keturi uteniškiams gerai žinomi meistrai – Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, Jolita Juneliūnienė, Vaiva Lašienė bei Vytautas Valiušis – visus norinčius mokė pasidaryti medžio raižinį, pasigaminti veltinių, austi ir žiesti.

Lapkričio mėnesį savo veiklos 20-metį minėsiančio Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Vieversa" įkūrėja bei vadovė Roberta Macelienė, šokti mokanti mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" auklėtinius, iš tiesų turi kuo didžiuotis – ji buvo išrinkta geriausia 2015–2016 mokslo metų šokio mokytoja Lietuvoje. Kelis dešimtmečius lietuvių liaudies šokio paslaptimis su vaikais besidalijanti ir patriotiškumo sėklą jų širdyse brandinanti pedagogė ne tik papasakojo apie tai, kuo gyvena šiandien, bet ir prisiminimais sugrįžo į aktyvią bei turiningą vaikystę, sunkius studijų metus.

Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

Beveik penkis dešimtmečius Utenoje gyvenantis liaudies muzikantas Kazys Mackonis augo Ignalinos krašte – tą išduoda savita tarmė. Akordeoną gerai įvaldęs pašnekovas, vestuvių muzikanto duoną valgyti pradėjęs dar vaikystėje, šiandien sakė jau nesuskaičiuojantis, keliuose šimtuose švenčių jam teko groti. Iškalbos nestokojantis uteniškis, be muzikinės klausos, turi ir auksines rankas, kurios antram gyvenimui prikėlė ne vieną liaudies muzikos instrumentą. Į aštuntą dešimtį įžengęs muzikantas, pokalbį paįvairinęs nuotaikingomis melodijomis, papasakojo, kuo gyvena šiandien, ir trumpam pravėrė seniai užtrenktas jaunystės duris.

Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta" vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis", niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių". Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

Kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra pasakęs, kad muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas. Tokiai misijai, nėra abejonių, pasirenkami ypatingi žmonės, ne tik turintys gebėjimų pagroti, padainuoti, bet ir gebantys burti aplink save bendraminčius, surasti naujus talentus, ugdyti jaunąją kartą. „Muzika yra visas mano gyvenimas", – sako uteniškiams gerai žinomas etnomuzikologas Raimondas Garsonas ir prisipažįsta, kad niekada net nesvarstė rinktis kitokią profesiją.

Vienas ryškiausių šalyje šio meto mėgėjų teatrų režisierių Šarūnas Kunickas, vadovaujantis Utenos kultūros centro mėgėjų teatrui „Žaliaduoniai" ir Leliūnų teatrui „Le liūnė", paskutinėmis pavasario dienomis teatro mėgėjus pradžiugino premjera – uteniškiai užplūdo Utenos kultūros centro salę ir mėgavosi spektakliu „Upė ant asfalto", pastatytu pagal Dmitrijaus Lipskerovo pjesę. Po premjeros neskubėję skirstytis žiūrovai neslėpė susižavėjimo naujausiu režisieriaus darbu ir dėkojo tiek plojimais, tiek gėlėmis, tiek nuoširdžiu „ačiū". Premjera liko patenkintas ir pats teatralas, o tai – gana reta aukštai kartelę keliančiam menininkui.