Tauragnų miestelis gali pasigirti ne tik išskirtiniu gamtovaizdžiu ar giliausiu Lietuvos ežeru, bet ir ilgus dešimtmečius puoselėjamomis kultūros tradicijomis. Tauragnų mėgėjiško teatro pradininkas vikaras Juozas Šnapštys-Margalis dar 1908 m. pavasarį tauragniškiams pasiūlė ką nors suvaidinti. Tų pačių metų birželio mėnesį Justino Toleikio-Baužio klojimas buvo iššluotas, suolai sustatyti, scena, kurios pakilimą sumeistravo Silvestras Toleikis, užtraukta tauragniškių austomis lovatiesėmis. Gausiai susirinkusiems žiūrovams tąsyk pristatyta Dviejų Moterų komedija „Velnias spąstuose". J. Šnapščiui-Margaliui išvykus į Žemaitiją, tauragniškiai vaidintojai neišsiskirstė – telkėsi apie tuos žmones, kurie buvo susiję su menu ir laisvalaikį aukojo scenai. „Utenos diena" apie Utenos kultūros centro (UKC) Tauragnų skyriaus mėgėjų teatro „Mokas" nūdieną kalbėjosi su jo režisiere Loreta Juškėniene.

Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

Režisierius ir dailininkas Raimundas Kunickas Utenos kultūros istorijoje paliko reikšmingą pėdsaką – sukūrė iki šiol veikiantį lėlių teatrą „Zuikis Puikis". 1974 metų gruodžio mėnesį buvo parodytas pirmas šio teatro spektaklis – I. Poprovskio „Katinėlio Motiko nuotykiai". 1978 metais kolektyvui buvo suteiktas „Zuikio Puikio" liaudies teatro vardas – tai buvo didelis įvertinimas ir aktoriams, režisieriui, ir pačiai Utenai. Kokį kelią iki teatro įkūrimo nuėjo režisierius, kaip jis statė spektaklius ir ko siekė tokiais vaidinimais, „Utenos dienos" skaitytojams papasakojo pats R. Kunickas.

XX amžiaus pradžioje ir vėliau mėgėjų teatro veikla sietina su inteligentijos laisvalaikio išraiška. Savamoksliai režisieriai ir aktoriai, nepaisydami cenzūros, vaidino, muzikavo. Ar viskas sklandžiai sekėsi? Ar buvo publikos įvertinti? Visų pirma vaidintojams trūko žinių. Mėgėjų teatrams į pagalbą ateidavo žiniasklaida.

Lietuvos kultūros panoramoje teatras užėmė vieną pagrindinių pozicijų. Didelis dėmesys skirtas dramaturgijai, režisieriams, aktoriams. Bėgant metams didėjo teatro vaidmuo, buvo išugdytas profesionalių aktorių būrys, įsteigtas valstybinis teatras ir kt. Ir viso to pradžia – mėgėjų teatro veikla. Laikraščio „Utenos diena" 19 numeryje buvo rašyta apie Lietuvos mėgėjų teatro fragmentus. Šį kartą skaitytojams pateikiame žinių apie Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcijos veiklą. Ši institucija buvo atsakinga už teatro plėtrą, populiarinimą ir kokybę.

Namų pramonė kilusi iš senovės laikų. Įvairius daiktus, reikalingus kasdieniame gyvenime, žmogus buvo priverstas pats pasidaryti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė seniausiais laikais, nes archeologija išlaikė daiktus, pagamintus tik iš patvarios medžiagos – akmens, molio. Apie XIV a. sparčiai padaugėjo amatininkų, gyvenusių iš savo verslo. Amatininkystė sustiprėjo XVIII–XIX a. Lietuvoje apie 1920–1930 m. amatai dar turėjo svarbią reikšmę, tačiau besivystanti pramonė sparčiai išstūmė amatininkų dirbtuves.

Kaip ir kitos kūrybos rūšys, choreografija visuomet buvo labai susijusi su liaudies buitimi, darbu ir papročiais. Lietuvių liaudies choreografija, atsiradusi žiloje senovėje, formavosi darbo bei visuomeninio gyvenimo procese. Šokis buvo neatskiriamas svarbesnių žmogaus gyvenimo įvykių palydovas. Jo turinyje atsispindi lietuvių liaudies gyvenimas, tautos charakteris ir moralė.

Daugelis žmonių, besidominčių Lietuvos teatro istorija, puikiai žino vieną faktą – 1899 metų vasarą Palangoje buvo parodytas pirmasis viešas spektaklis Antano Vilkutaičio-Keturakio (1864–1913 m.) komedija „Amerika pirtyje". Nuo tos atmintinos datos mus skiria metų virtinė, ženklinanti lietuviško viešo teatro pradžią.

Apžvelgus didumą Utenos rajono dvarų, beliko šiek tiek dėmesio skirti ir Utenos dvarui. Kaip ir gyvenvietė, taip ir dvaras, yra vieni seniausių Lietuvoje. Itin plačiai apie Utenos dvarą, jo istoriją rašo ne kartą jau minėtas Antanas Gasperaitis. Savo knygoje „Rykščių raudos Utenos dvaruos" autorius, be rajono dvarų bei dvarelių, apžvelgė ir Utenos dvarą. Keletą jo publikacijų pateikiame ir Jums, mieli skaitytojai.

Sirutėnų dvaras buvo tik už trijų kilometrų į šiaurę nuo Utenos. Jau 1774 m. jį valdė Tomašas Lappo. Lopai šį dvarą valdė ir 1784 m.

Gyvename gražiame Rytų Aukštaitijos krašte. Utena rašytiniuose šaltiniuose minima jau ne vieną šimtmetį. Šiame mieste ir aplink jį kūrėsi ir gyveno daug kartų. Priminimas apie Rešės dvarelį praplės „Indrajos" skaitytojų akiratį ir papildys Utenos rajone esančių, užmarštin nueinančių dvarų, kurie anuomet buvo ekonominio ir kultūrinio gyvenimo židinys, istorijas. Nupūtus kai kurias užmaršties dulkes, visu grožiu iškyla šiuo metu sunykęs Rešės palivarkas.

Gražiausias Utenos krašto paežerių vietas išsirinko į Lietuvą atsidanginę svetimtaučiai iš Lenkijos, Rusijos pakampių – prie Alaušo, Indrajo ir kitų ežerų ir upių. Aplipo mūsų senolių žemė dvarais, kaip piktšašiais; siurbė jie lietuvėlius baudžiauninkus kaip erkės ne vieną amžių. Dvarai susigrobė šimtus ir tūkstančius dešimtinių miškų, vandenų, žemės. Krauzai, Poklevskiai, Križickiai, Pilsudskiai, Veriovkinai ir virtinės kitų. Buvo jie dauguma Romos katalikai ir bažnytinėse knygose, dokumentuose pasirašinėjo sudvigubintomis lenkiškomis, rusiškomis raidėmis fon kelles, Lappo, Kozzello pavardėmis, reikalaudami, skirtingai nuo valstiečių, prie jų pavardės visur įrašyti žodį dvarininkas.