Irena Juotkienė – uteniškė, tačiau tik sąlygiškai. Gimė, augo, mokėsi ir iki šiol ji dirba Kuktiškių miestelyje. Kaip pati sako, tarp savų. O savi – ne tik draugai, pažįstami, artimieji. Jai savi ir skaitytojai (I. Juotkienė – bibliotekininkė), ir bendramintės, su kuriomis užsiimdama širdžiai miela veikla. Gyvenimo mėtyta ir vėtyta, tačiau nepalūžusi moteris šiandien kuria spalvingus, mielus, šiltus, kartais ir pašėlusiai linksmus gaminius iš vilnos.

Utenoje gyvenanti tautodailininkė, kuriai prieš penkerius metus buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, Jolita Levčenkienė (Gradauskaitė) pirmą personalinę parodą surengė 2007-aisiais. Šiandien menininkės, tapančios paveikslus ant drobės, mezgančios riešines, kuriančios keramikos dirbinius bei sutažo papuošalus, kraityje jų – kelios dešimtys. Šventiniam maratonui intensyviai besirengianti meno kūrėja, daugelyje savo darbų vaizduojanti, jos įsitikinimu, tobuliausią gyvūną (žirgą), „Utenos dienai" atskleidė, kad didžiausiu įvertinimu laiko ne padėkas ar apdovanojimus, o žmones, kurie žavisi jos kūryba.

Keramikei Žydrūnei Pažusienei gyvenimas tikrai nepagailėjo sunkių išbandymų. Palaidojo tėvelį, sesę, du savo per anksti gimusius vaikus, močiutę ir visai neseniai – vyrą. Gal todėl iš linksmos bei energingos moters teliko tik šešėlis liūdesio sklidinomis akimis. Ir gal dėl to dabar, vos pravėrusi savo dirbtuvės duris, jas ir vėl uždaro... Bet norisi tikėti, kad gal ne dabar, gal vėliau, bet būtinai kada nors iš naujo gyvenimo džiaugsmu suspindės Žydrūnės akys, rankos kurs grožį iš molio ir ryškiomis glazūros spalvomis sutviskės nuostabūs keramikos dirbiniai. O kol kas moteris ramiai dirba mylimą darbą – moko neįgalius vaikus ir suaugusiuosius lipdyti iš molio ir taip padeda šiems gyvenimo nuskriaustiems žmonėms turtinti savo vidinį pasaulį, atrasti ramybę.

Ne vieną veiklos sritį išmėginusi meniškos sielos kuktiškietė Edita Kaniušėnienė šiandien daugiausia savo dėmesio ir laiko skiria liepos mėnesį duris atvėrusiai nuosavai vilnos krautuvėlei „Veliam". Optimizmo nestokojanti verslininkė ne tik prekiauja pačios veltais gaminiais, bet ir rengia šlepečių bei riešinių vėlimo kursus. Prie puodelio kvapnios arbatos jaukiai įrengtos krautuvėlės savininkė „Utenos dienai" papasakojo apie verslu virtusį pomėgį ir atskleidė, kad vilnos vėlimas – daug fizinių jėgų bei kantrybės reikalaujantis, tačiau labai įdomus darbas, kuriame nėra monotonijos.

Metalo apdirbimo įmonėje dirbantis Benediktas Rūkas laisvalaikiu puoselėja vieną seniausių amatų – kalvystę. Radęs laisvą minutę jis skuba į kieme stovintį nedidelį garažą, kuriame metalines idėjas, užgimusias galvoje, paverčia kūnu. Ne vienus metus aviamodeliavimui paskyręs 26-erių uteniškis menine kalvyste susidomėjo besimokydamas suvirintojo amato. Savo kūrybinį kelią nuo židinio žarsteklių bei metalinių rožių gamybos pradėjęs jaunasis kalvis šiandien imasi ir gerokai sudėtingesnių darbų.

Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

Šiomis dienomis Utenos kraštotyros muziejaus lankytojai, užėję pasižvalgyti po čia eksponuojamas parodas, gali rasti dar Utenoje nematytą debiutuojančios kūrėjos parodą „Lino mūza". Justiną Kulbačiauskaitę-Žebelienę vadinti debiutante būtų šiek tiek neteisinga, turint omenyje, kad jos kūrybos kelias prasidėjo dar studijuojant Utenos kolegijoje, tačiau surengtų parodų skaičiumi – tai naujokė menininkų pasaulyje.

Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

Plastikinis maišelis gamtoje suyra per 15 metų, tačiau šiukšlių laidojimo vietose, kur jo nepasiekia saulės spinduliai ir medžiagas ardantys mikroorganizmai, jis gali išlikti net keturis šimtmečius. Tai tik vienas iš pavyzdžių, įrodančių, kaip svarbu tinkamai tvarkyti atliekas. „Sąvartynai nėra guminiai, – sakė Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorius Dalius Krinickas. – Jie greitai užsipildo. Be to, bioskaidžios atliekos pūdamos išskiria dujų, prisidedančių prie klimato kaitos, o plastiko, stiklo, popieriaus nebeįmanoma panaudoti. Naujoms pakuotėms gaminti vėl eikvojami gamtos ištekliai."

Utenos kultūros centro (UKC) Užpalių skyriaus kanklininkų ansamblis „Pasagėlė" suskaičiavo 25-erius veiklos metus. Šia proga Užpaliuose buvo surengtas koncertas, kuriame jaunaisiais kanklininkais džiaugėsi dvejus metus „Pasagėlei" vadovaujanti Anykščių muzikos mokyklos mokytoja Jolita Novikienė, prisiminimais dalijosi kolektyvo įkūrėja ir ilgametė vadovė Asta Motuzienė, „Utenos dienai" papasakojusi, kaip „Pasagėlės" gyvenimas klostėsi jos vadovavimo laikotarpiu.

Kaip pasakė žymus amerikiečių verslininkas Džonas Vilardas Mariotas: „Geras miškas lengvai neužauga – kuo didesnis vėjas, tuo tvirtesni medžiai." Lietuvai taip pat teko iškęsti nemažai likimo audrų, gal todėl jos žemė išaugino daug tvirtų, darbščių ir nagingų žmonių. Tokių netrūksta ir Utenos krašte. Vienas iš jų – anksčiau uteniškis, dabar jau sudeikietis Jonas Tamošiūnas, savamokslis stalius-dailidė, savomis rankomis kuriantis grožį iš medžio.

Lina ir Adomas Šimkaičiai – menininkai, prieš ketverius metus palikę beprotiškais tempais skriejantį Vilnių ir atvykę į Utenos rajoną kurti – gyvenimą, santykius, aplinką... Būdami jauni ir aktyvūs jie greitai įsiliejo į Užpalių bendruomenę, perimdami vietines tradicijas ir įpūsdami naujų vėjų. Tai buvo pastebėta – Adomas išrinktas Užpalių bendruomenės pirmininku, šalia jo – žmona Lina, per renginius dažnai matoma su fotoaparatu kruopščiai fiksuojanti džiugias akimirkas, ir trys dukros Ugnė, Rusnė bei Aušrinė, kartu su tėvais stačia galva neriančios į kūrybą, atradimus ir kaimo teikiamus malonumus.

Ignalinoje augusi tradicinių amatų meistrė, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo vilnos, milo vėlimo amato puoselėtoja ir trijų vaikų mama Jolita Juneliūnienė vilnos vėlimu užsiima dešimt metų. Savarankiškai velti išmokusios 37-erių moters rankose gimsta tautinio paveldo produktai – velti batai, kepurės, klumpės, veltinys (žaliava). Save paprastu kaimo žmogumi vadinanti J. Juneliūnienė mielai sutiko atsakyti į „Utenos dienos" klausimus ir pasidalyti prisiminimais.

Utenos kraštotyros muziejaus padalinys tradicinių amatų centras „Svirnas" į savo veiklos kraitį jau beria trečių metų turinį. 2013 m. lapkričio 8 dieną atidarytame centre per šiuos metus šurmuliavo amatininkai, tautodailininkai, kūrėjai, jaunimas ir brandaus amžiaus sulaukę uteniškiai bei svečiai iš kitų rajonų. Visus juos mielai priima ir savo rūpesčiu bei globa apgobia centro vadovė Dalia Urbonienė, papasakojusi „Utenos dienos" skaitytojams, kaip sekasi puoselėti tradicinius amatus, kokios veiklos labiausiai domina uteniškius.

Veiklos ir idėjų kupina uteniškė Jūratė Lukšienė neseniai ryžosi bene didžiausiai gyvenimo avantiūrai – kartu su ne ką mažiau kūrybinga buvusia klasės drauge Jolanta Bondzinskiene vos per kelis mėnesius įkūrė jaukią „J&J" krautuvėlę, kurioje, be daugybės kitų dalykų, galima rasti ir vienetinių rankų darbo mezginių. Dar vaikystėje virbalus prisijaukinusi ir iki šiol jų iš rankų nepaleidžianti pašnekovė juokavo, kad yra ligonė, be mezgimo negalinti ištverti nė dienos. Tiesa, vietoje nenustygstanti uteniškė, nuo kurios veido viso pokalbio metu nedingo šypsena, turi ir daugiau talentų.

Spalio 8 dieną Utenoje vyko ketvirtoji respublikinė Peterburgo armonikų šventė, organizuojama etnomuzikologų Rimos ir Raimondo Garsonų. Gausiai susirinkusi publika turėjo progos pasiklausyti vis dažniau matomo ir girdimo instrumento melodijų, susitikti seniai matytus muzikantus ar atrasti naujus, kurie neleidžia Peterburgo armonikai grimzti į užmarštį.

Pomėgį megzti prieš trejus metus verslu pavertusi jauna uteniškė Dalia Michailovienė – viena iš kūrybinių industrijų centro „Taurapilis" rezidentų. Išleidusi dukras į mokyklą moteris kiekvieną rytą skuba į pirmame neseniai atnaujinto pastato aukšte įsikūrusią tekstilės studiją, kurioje kol kas šeimininkauja viena. Nedidelėje patalpoje yra viskas, ko reikia norint įgyvendinti klientų, kurių šiandien tikrai netrūksta, pageidavimus. Čia gimsta stilingi megztiniai, suknelės, šalikai, paltai. Kūrybinga mezgėja „Utenos dienai" papasakojo, kodėl pasuko nuosavo verslo keliu, atskleidė, kas jai teikia didžiausią laimę.

Utenos kraštotyros muziejaus padalinys tradicinių amatų centras „Svirnas" visą rugsėjo mėnesį įgyvendino projektą „Sėkmės pamokos". Keturi uteniškiams gerai žinomi meistrai – Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, Jolita Juneliūnienė, Vaiva Lašienė bei Vytautas Valiušis – visus norinčius mokė pasidaryti medžio raižinį, pasigaminti veltinių, austi ir žiesti.