Projektai
Projektai

Loreta Juškėnienė: „Nors esame mėgėjų teatras, tai nereiškia, kad dirbame bet kaip...“
  • AutoriusDeimantė KAZOKAITĖ
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Loreta Juškėnienė: „Nors esame mėgėjų teatras, tai nereiškia, kad dirbame bet kaip...“

Tauragnų miestelis gali pasigirti ne tik išskirtiniu gamtovaizdžiu ar giliausiu Lietuvos ežeru, bet ir ilgus dešimtmečius puoselėjamomis kultūros tradicijomis. Tauragnų mėgėjiško teatro pradininkas vikaras Juozas Šnapštys-Margalis dar 1908 m. pavasarį tauragniškiams pasiūlė ką nors suvaidinti. Tų pačių metų birželio mėnesį Justino Toleikio-Baužio klojimas buvo iššluotas, suolai sustatyti, scena, kurios pakilimą sumeistravo Silvestras Toleikis, užtraukta tauragniškių austomis lovatiesėmis. Gausiai susirinkusiems žiūrovams tąsyk pristatyta Dviejų Moterų komedija „Velnias spąstuose". J. Šnapščiui-Margaliui išvykus į Žemaitiją, tauragniškiai vaidintojai neišsiskirstė – telkėsi apie tuos žmones, kurie buvo susiję su menu ir laisvalaikį aukojo scenai. „Utenos diena" apie Utenos kultūros centro (UKC) Tauragnų skyriaus mėgėjų teatro „Mokas" nūdieną kalbėjosi su jo režisiere Loreta Juškėniene.

Utenos mėgėjų teatro kuopa

Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

Raimundas Kunickas: „Lėlių teatras turi mokyti ir džiuginti vaikus“

Režisierius ir dailininkas Raimundas Kunickas Utenos kultūros istorijoje paliko reikšmingą pėdsaką – sukūrė iki šiol veikiantį lėlių teatrą „Zuikis Puikis". 1974 metų gruodžio mėnesį buvo parodytas pirmas šio teatro spektaklis – I. Poprovskio „Katinėlio Motiko nuotykiai". 1978 metais kolektyvui buvo suteiktas „Zuikio Puikio" liaudies teatro vardas – tai buvo didelis įvertinimas ir aktoriams, režisieriui, ir pačiai Utenai. Kokį kelią iki teatro įkūrimo nuėjo režisierius, kaip jis statė spektaklius ir ko siekė tokiais vaidinimais, „Utenos dienos" skaitytojams papasakojo pats R. Kunickas.

Utenos mėgėjų teatro kuopos įkūrėjo atminimą saugo duktė
  • AutoriusNeringa JONAVIČIENĖ
  • Priedai17 foto
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Utenos mėgėjų teatro kuopos įkūrėjo atminimą saugo duktė

Mėgėjiško teatro Utenoje pradininko ir režisieriaus, 1927 m. įkūrusio Utenos teatro mėgėjų kuopą ir visą laiką buvusio jos pirmininku, Liudo Urbanavičiaus-Urbonaičio atminimą bei gausų dokumentinį palikimą atidžiai tvarkanti ir sauganti jo dukra Danguolė Jonaitienė tėvą prisimena neslėpdama susižavėjimo bei didžiulės pagarbos. Konferencijose skaitydama pranešimus, savo namų duris atverdama kiekvienam tarpukario Utena besidominčiam istorijos trupinių rankiotojui, 1925 metais gimusi gyvybinga moteris nestokoja energijos skleisti L. Urbanavičiaus-Urbonaičio epistoliniam palikimui, bibliografinės ir teatrinės veiklos prisiminimui. „Utenos dienai" ji priminė žinomus tarpukario visuomenės veikėjo biografijos faktus ir atskleidė asmeninio gyvenimo detalių.

Patarimai vaidintojams: kas, kaip ir kada?

XX amžiaus pradžioje ir vėliau mėgėjų teatro veikla sietina su inteligentijos laisvalaikio išraiška. Savamoksliai režisieriai ir aktoriai, nepaisydami cenzūros, vaidino, muzikavo. Ar viskas sklandžiai sekėsi? Ar buvo publikos įvertinti? Visų pirma vaidintojams trūko žinių. Mėgėjų teatrams į pagalbą ateidavo žiniasklaida.

Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcija: misija, veikla, tikslai ir uždaviniai

Lietuvos kultūros panoramoje teatras užėmė vieną pagrindinių pozicijų. Didelis dėmesys skirtas dramaturgijai, režisieriams, aktoriams. Bėgant metams didėjo teatro vaidmuo, buvo išugdytas profesionalių aktorių būrys, įsteigtas valstybinis teatras ir kt. Ir viso to pradžia – mėgėjų teatro veikla. Laikraščio „Utenos diena" 19 numeryje buvo rašyta apie Lietuvos mėgėjų teatro fragmentus. Šį kartą skaitytojams pateikiame žinių apie Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcijos veiklą. Ši institucija buvo atsakinga už teatro plėtrą, populiarinimą ir kokybę.

Tradicijos, verslas, estetika, komunikacija – amatininkų kasdienybė

Namų pramonė kilusi iš senovės laikų. Įvairius daiktus, reikalingus kasdieniame gyvenime, žmogus buvo priverstas pats pasidaryti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė seniausiais laikais, nes archeologija išlaikė daiktus, pagamintus tik iš patvarios medžiagos – akmens, molio. Apie XIV a. sparčiai padaugėjo amatininkų, gyvenusių iš savo verslo. Amatininkystė sustiprėjo XVIII–XIX a. Lietuvoje apie 1920–1930 m. amatai dar turėjo svarbią reikšmę, tačiau besivystanti pramonė sparčiai išstūmė amatininkų dirbtuves.

Apie šokio reikšmę lietuvių kultūrai...

Kaip ir kitos kūrybos rūšys, choreografija visuomet buvo labai susijusi su liaudies buitimi, darbu ir papročiais. Lietuvių liaudies choreografija, atsiradusi žiloje senovėje, formavosi darbo bei visuomeninio gyvenimo procese. Šokis buvo neatskiriamas svarbesnių žmogaus gyvenimo įvykių palydovas. Jo turinyje atsispindi lietuvių liaudies gyvenimas, tautos charakteris ir moralė.

Lietuvos mėgėjų teatro veiklos fragmentai

Daugelis žmonių, besidominčių Lietuvos teatro istorija, puikiai žino vieną faktą – 1899 metų vasarą Palangoje buvo parodytas pirmasis viešas spektaklis Antano Vilkutaičio-Keturakio (1864–1913 m.) komedija „Amerika pirtyje". Nuo tos atmintinos datos mus skiria metų virtinė, ženklinanti lietuviško viešo teatro pradžią.

Utenos dvaro istorija

Apžvelgus didumą Utenos rajono dvarų, beliko šiek tiek dėmesio skirti ir Utenos dvarui. Kaip ir gyvenvietė, taip ir dvaras, yra vieni seniausių Lietuvoje. Itin plačiai apie Utenos dvarą, jo istoriją rašo ne kartą jau minėtas Antanas Gasperaitis. Savo knygoje „Rykščių raudos Utenos dvaruos" autorius, be rajono dvarų bei dvarelių, apžvelgė ir Utenos dvarą. Keletą jo publikacijų pateikiame ir Jums, mieli skaitytojai.

Iki šiol išliko tik mūrinė altana, kurią perstatė ir prižiūri skulptūras dirbantis Valentinas Šimonėlis

Sirutėnų dvaras buvo tik už trijų kilometrų į šiaurę nuo Utenos. Jau 1774 m. jį valdė Tomašas Lappo. Lopai šį dvarą valdė ir 1784 m.

Leliūnų dvaro Butleriai
  • AutoriusAntanas GASPERAITIS

Leliūnų dvaro Butleriai

Parašęs savo penkiatomę autobiografinių knygų „Už ką?" seriją, jos autorius Vladas Butleris (1887 m. Civilske–1945 m. Čekijoje) pamini, kad jų giminė kilusi iš Irlandijos (Airijos) bajorų. Jo protėvis Valteris 17 amž. pirmoje pusėje įsikūręs Lietuvoje, Kauno gubernijos ribose, į kurias tuomet įėjo ir Ukmergės (Vilkmergės pavadinimu) apskričiai priklausiusi Utena su savo valsčiais.

Pomarnackių dvaras Avižieniuose

Kauno plentu už Utenos, pasiekus Jasonis ir pasukus keliu į kairę, netoliese rasime Avižienius. Avižienių dvaras ir kaimas (Leliūnų sen.) buvo netoli nuo kito – Jasonių dvaro, valdytas Pomarnackių, čia turėjusių 139 dešimtines žemės. Dvaro savininkas buvo Tadeušas Pomarnackis.

Utenos dvaro Rešės palivarko epopėja, arba koks gražus buvo palocėlis

Gyvename gražiame Rytų Aukštaitijos krašte. Utena rašytiniuose šaltiniuose minima jau ne vieną šimtmetį. Šiame mieste ir aplink jį kūrėsi ir gyveno daug kartų. Priminimas apie Rešės dvarelį praplės „Indrajos" skaitytojų akiratį ir papildys Utenos rajone esančių, užmarštin nueinančių dvarų, kurie anuomet buvo ekonominio ir kultūrinio gyvenimo židinys, istorijas. Nupūtus kai kurias užmaršties dulkes, visu grožiu iškyla šiuo metu sunykęs Rešės palivarkas.

Degsnėnuos – Kozielos-Poklevskiai

Gražiausias Utenos krašto paežerių vietas išsirinko į Lietuvą atsidanginę svetimtaučiai iš Lenkijos, Rusijos pakampių – prie Alaušo, Indrajo ir kitų ežerų ir upių. Aplipo mūsų senolių žemė dvarais, kaip piktšašiais; siurbė jie lietuvėlius baudžiauninkus kaip erkės ne vieną amžių. Dvarai susigrobė šimtus ir tūkstančius dešimtinių miškų, vandenų, žemės. Krauzai, Poklevskiai, Križickiai, Pilsudskiai, Veriovkinai ir virtinės kitų. Buvo jie dauguma Romos katalikai ir bažnytinėse knygose, dokumentuose pasirašinėjo sudvigubintomis lenkiškomis, rusiškomis raidėmis fon kelles, Lappo, Kozzello pavardėmis, reikalaudami, skirtingai nuo valstiečių, prie jų pavardės visur įrašyti žodį dvarininkas.

Raimondas Černiauskas: „Degsnio dvaro vieta – išskirtinė“

Daugailių seniūnijos pakraštyje, į pietus nuo Antandrajos, kairėje kelio Kaunas–Zarasai– Daugpilis atkarpos Utena–Zarasai pusėje, Degsnio kaime, niūriai kėpso Degsnio dvaras. Iš pro išdaužytus langus, nubyrėjusių sienų plyšius vėjo nešiojamos gyvenimų istorijos liko tik menkos žinios, tačiau nei tai, nei kritinė pastatų būklė neatbaidė dabartinio dvaro savininko Raimondo Černiausko, kuris nusipirko sodybą pasiryžęs prikelti dvarą naujam gyvenimui.

Tauragnų dvarininkų atminimui išblėsti neleidžia jų palikuonis
  • AutoriusNeringa JONAVIČIENĖ
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Tauragnų dvarininkų atminimui išblėsti neleidžia jų palikuonis

Kadaise krašto šviesuliu ir kultūrinio bei tautinio gyvenimo lopšiu buvusio Tauragnų dvaro didybės likę tik pėdsakai – po karo, sovietų okupacijos ir kolūkiečių šeimininkavimo jis buvo kone nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę protėvių žemę susigrąžinęs Tauragnus valdžiusių Gineičių palikuonis Rimantas Gineitis kantriai lyg dėlionę stengiasi atkurti šeimos istoriją, iš atminties ir istorinių archyvų vieną po kitos traukdamas svarbias datas bei pavardes, brėždamas giminės medžio šakas ir kabindamas ant jų vis naują lapelį su pavarde. Nuo kalno žvelgdamas į vaizdingas apylinkes ir po kojomis tyvuliuojantį Labės ežerą, tauragniškis smulkmeniškai pasakoja Gineičių šeimos istoriją, negrįžtamai pakeistą giminę užklupusių represijų ir tėviškės netekties.

Noliškio dvaras – vertę praradęs objektas turi savo istoriją

Noliškis – kaimas Utenos rajone. Klausimas: apie kurį Noliškį eina kalba? Utenos rajone Noliškiai yra du: vienas –Leliūnų seniūnijoje, 4 km nuo Pakalnių, antras – Daugailių seniūnijoje, netoli Spitrėnų. Šį kartą – apie pastarąjį, kuriame anuomet stovėjo, augo, tačiau vėliau sunyko dvaras, ir šiandien tik likę griuvėsiai mena čia buvus vieną seniausių Utenos krašto dvarų.

Tauragnų dvaras: istorija nenutyli faktų...

Apžvelgus keletą Utenos rajone esančių dvarų, žvilgsnis nukrypsta ir į Tauragnus, įsikūrusius didingo ežero, vadinamo Tauragnu, pašonėje. Gyvenimas ten įsisuko gerokai anksčiau, nei miestelis pradėjo skaičiuoti įkūrimo metus. Apie tai liudija įvairių tyrinėtojų radiniai. Ir nors praeitis apgaubta laiko migla, istorija nenutyli faktų apie kažkada ant Taurapilio kalno stovėjusią pilį ir dvarą, pūpsojusį ant gražios kalvos tarp Labės ir Tauragno ežerų.

Tauragnų dvaras: istorija nenutyli faktų...

Apžvelgus keletą Utenos rajone esančių dvarų, žvilgsnis nukrypsta ir į Tauragnus, įsikūrusius didingo ežero, vadinamo Tauragnu, pašonėje. Gyvenimas ten įsisuko gerokai anksčiau, nei miestelis pradėjo skaičiuoti įkūrimo metus. Apie tai liudija įvairių tyrinėtojų radiniai. Ir nors praeitis apgaubta laiko migla, istorija nenutyli faktų apie kažkada ant Taurapilio kalno stovėjusią pilį ir dvarą, pūpsojusį ant gražios kalvos tarp Labės ir Tauragno ežerų.

Europos Sąjungos parama pakeitė Uteną

Europos Sąjungos (toliau – ES) struktūrinių fondų parama neatpažįstamai pakeitė Utenos veidą. Rajono gyventojams ir apsilankantiems svečiams besidžiaugiant europietiška infrastruktūra, atgijusiomis viešosiomis erdvėmis, valdžios atstovai akcentuoja, jog be milijoninių ES lėšų tokių rezultatų pasiekti būtų buvę neįmanoma dar daug metų. Kaip pasikeitė Utenos rajonas įgyvendinant ES projektus – „Utenos dienos“ fotoreportaže.

E. sveikata pagerins sveikatos paslaugų kokybę

Utenos regione įdiegta e. sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinė sistema (IS), kuri, įdiegus regioninę sveikatos priežiūros įstaigų informacinę sistemą (SPĮIS) aštuoniose Utenos regiono sveikatos priežiūros įstaigose (SPĮ), išplėtos informacinių technologijų infrastruktūrą. SPĮIS naudotojais taps visi sveikatinimo veiklos dalyviai: įstaigos, gydytojai ir pacientai, vaistinės, valstybinė ligonių kasa, valstybės registrai. Įgyvendinant projektą „Elektroninių sveikatos paslaugų plėtra Utenos regiono asmens sveikatos priežiūros įstaigose"dalyvavo Utenos, Anykščių, Ignalinos, Visagino, Zarasų rajonų savivaldybių ligoninės, Utenos ir Molėtų pirminės sveikos priežiūros centrai bei Ignalinos poliklinika.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5363
Vakar apsilankė:8478
Šią savaitę apsilankė:44466
Šį mėnesį apsilankė:164933
Viso (nuo 2015-02-16):11382780
Šiuo metu naršo:
100
2019-10-19
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!