Projektai
Liaudies muzikantai ir Peterburgo armonikos renesansas

Praėjusiame „Utenos dienos" numeryje (liepos 16 d., Nr. 055) laikraščio skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su kai kam jau gerai žinomu ir pažįstamu, o kai kam dar tik dabar supažindintu etnomuzikologu Raimondu Garsonu. Jis – ne tik tyrinėtojas, kurį domina liaudies muzika, bet ir muzikantas, į rankas dažniausiai paimantis Peterburgo armoniką. Unikalus instrumentas R. Garsoną suvedė su daugybe bendraminčių, kurie stengiasi, kad Peterburgo armonika netaptų muziejine retenybe ir grojančių ja būtų kuo daugiau.

Raimondas Garsonas: „Muzika nėra tik natos, tai – jausmas“

Kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra pasakęs, kad muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas. Tokiai misijai, nėra abejonių, pasirenkami ypatingi žmonės, ne tik turintys gebėjimų pagroti, padainuoti, bet ir gebantys burti aplink save bendraminčius, surasti naujus talentus, ugdyti jaunąją kartą. „Muzika yra visas mano gyvenimas", – sako uteniškiams gerai žinomas etnomuzikologas Raimondas Garsonas ir prisipažįsta, kad niekada net nesvarstė rinktis kitokią profesiją.

Utenos krašto liaudies muzikantai ir kapelos

XX amžiaus pirmame– penktame dešimtmetyje išryškėjo du liaudiško muzikavimo laikotarpiai, kuriuos lėmė Europoje suaktyvėjęs naujų dumpinių instrumentų kūrimas, gamyba ir sklaida, tačiau mėgiamų instrumentų tam tikrose vietovėse išpopuliarėjimui ir įsitvirtinimui didelę reikšmę turėjo muzikantų pasirinkimas.

Karininko duonos ragavusiam režisieriui svarbiausia – aktoriaus atsiskleidimas
  • AutoriusNeringa JONAVIČIENĖ
  • Priedai9 foto
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Karininko duonos ragavusiam režisieriui svarbiausia – aktoriaus atsiskleidimas

Vienas ryškiausių šalyje šio meto mėgėjų teatrų režisierių Šarūnas Kunickas, vadovaujantis Utenos kultūros centro mėgėjų teatrui „Žaliaduoniai" ir Leliūnų teatrui „Le liūnė", paskutinėmis pavasario dienomis teatro mėgėjus pradžiugino premjera – uteniškiai užplūdo Utenos kultūros centro salę ir mėgavosi spektakliu „Upė ant asfalto", pastatytu pagal Dmitrijaus Lipskerovo pjesę. Po premjeros neskubėję skirstytis žiūrovai neslėpė susižavėjimo naujausiu režisieriaus darbu ir dėkojo tiek plojimais, tiek gėlėmis, tiek nuoširdžiu „ačiū". Premjera liko patenkintas ir pats teatralas, o tai – gana reta aukštai kartelę keliančiam menininkui.

Teatro entuziastė Laimutė Gudaitė griauna nusistovėjusias tradicijas
  • AutoriusDeimantė KAZOKAITĖ
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Teatro entuziastė Laimutė Gudaitė griauna nusistovėjusias tradicijas

Praėjusių metų spalio mėnesį Utenoje pradėjo veikti L. Gudaitės teatro mokykla, kuriai vadovauja ilgametę patirtį turinti režisierė, teatrologė, teatro mokytoja Laimutė Gudaitė, daliai uteniškių pažįstama kaip dešimtmetį gyvavusio vaikų ir jaunimo teatro „Pepė" įkūrėja. „Utenos diena" į Uteną gyventi ir dirbti grįžusios teatro entuziastės klausė, kaip jai sekasi įgyvendinti savo sumanymus, su kokiomis kliūtimis susidūrė iškeitusi sostinę į gerokai mažesnį miestą.

Aktorius Česlovas Stonys: „Aš niekada dėl nieko nesigailėjau“
  • AutoriusDeimantė KAZOKAITĖ
  • Priedai5 foto
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Aktorius Česlovas Stonys: „Aš niekada dėl nieko nesigailėjau“

Atokiame Saldutiškio seniūnijos Sarakalnio kaime vasaras leidžiantis aktorius Česlovas Stonys, garsaus kino režisieriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Audriaus Stonio ir televizijos laidų vedėjos Aistės Stonytės-Budzinauskienės tėvas, teatro duris užvėrė jau seniai. Septyniasdešimties metų slenkstį peržengęs pašnekovas kone dvi valandas trukusio pokalbio metu žurnalistams papasakojo apie tai, kodėl negrįžtamai paliko teatrą, dalijosi prisiminimais ir be paliovos kalbėjo apie širdžiai mielą veiklą, kuria užsiimdamas gali jaustis nuo nieko nepriklausomas.

Daugailių krašto kultūrinio gyvenimo metraštyje – teatro istorija

Plojimai, ovacijos, juokas, pamąstymai, gera nuotaika... Tokie patyrimai ar emocijos užplūsta kiekvienąkart apsilankius teatre. Ir nebūtinai teatras turi būti profesionalus. Dažnai „aukštumoje" esantys artistai nepasiekiami sodybų tuštėjimo metą išgyvenantiems Lietuvos kampeliams. O juk ir čia netrūksta kultūringų, išsilavinusių gyventojų. Tokiu atveju, jie patys imasi iniciatyvos ir kuria savo teatrą – taip, kaip moka, kaip išmano. Ir stebėtis nėra ko, kai salės lūžta nuo žiūrovų gausos. Jų niekada netrūksta ir Daugailiuose, kai čia rodomas naujas spektaklis, režisuotas Utenos kultūros centro (UKC) Daugailių skyriaus kultūrinių renginių organizatorės Jūratės Paliulienės.

Angelė Dikmonienė: „Aš seno sukirpimo – modernus teatras ne man“

Prieš dvejus metus, Utenos kultūros centro (UKC) Sudeikių skyriuje pradėjus dirbti kultūrinių renginių organizatorei Angelei Dikmonienei, miestelyje driokstelėjo žinia – susibūrė naujas kolektyvas – kapela. Į pirmą viešą pasirodymą susirinko pilna salė smalsuolių, panorusių pamatyti ir įvertinti naują kolektyvą. Tąkart salė ūžė nuo ovacijų. Tačiau sudeikiečių laukė dar didesnis netikėtumas – nepailstanti A. Dikmonienė šių metų balandžio mėnesio pradžioje pakvietė į spektaklio premjerą – Sudeikiuose atsirado mėgėjų teatras. Debiutas sutraukė didelį būrį žiūrovų – vietų atsisėsti gavo ne visi. Kaip kilo mintis suburti teatrą ir kaip sekasi auginti artistus, „Utenos dienos" skaitytojams papasakojo režisierė A. Dikmonienė.

Juozas Bartašius – žmogus, visapusiškai auginęs Uteną

Utenoje viena miesto gatvė 2015 metais pavadinta Juozo Bartašiaus vardu. Kas buvo tas asmuo, kurio atminimą rajono valdžia pagerbė pavadindama jo vardu gatvę? Retas uteniškis galėtų pasakyti, o miesto svečias – juolab. Vis dėlto šis žmogus paliko gilų pėdsaką miesto visuomeninėje ir kultūrinėje dirvoje.

Loreta Juškėnienė: „Nors esame mėgėjų teatras, tai nereiškia, kad dirbame bet kaip...“
  • AutoriusDeimantė KAZOKAITĖ
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Loreta Juškėnienė: „Nors esame mėgėjų teatras, tai nereiškia, kad dirbame bet kaip...“

Tauragnų miestelis gali pasigirti ne tik išskirtiniu gamtovaizdžiu ar giliausiu Lietuvos ežeru, bet ir ilgus dešimtmečius puoselėjamomis kultūros tradicijomis. Tauragnų mėgėjiško teatro pradininkas vikaras Juozas Šnapštys-Margalis dar 1908 m. pavasarį tauragniškiams pasiūlė ką nors suvaidinti. Tų pačių metų birželio mėnesį Justino Toleikio-Baužio klojimas buvo iššluotas, suolai sustatyti, scena, kurios pakilimą sumeistravo Silvestras Toleikis, užtraukta tauragniškių austomis lovatiesėmis. Gausiai susirinkusiems žiūrovams tąsyk pristatyta Dviejų Moterų komedija „Velnias spąstuose". J. Šnapščiui-Margaliui išvykus į Žemaitiją, tauragniškiai vaidintojai neišsiskirstė – telkėsi apie tuos žmones, kurie buvo susiję su menu ir laisvalaikį aukojo scenai. „Utenos diena" apie Utenos kultūros centro (UKC) Tauragnų skyriaus mėgėjų teatro „Mokas" nūdieną kalbėjosi su jo režisiere Loreta Juškėniene.

Utenos mėgėjų teatro kuopa

Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

Raimundas Kunickas: „Lėlių teatras turi mokyti ir džiuginti vaikus“

Režisierius ir dailininkas Raimundas Kunickas Utenos kultūros istorijoje paliko reikšmingą pėdsaką – sukūrė iki šiol veikiantį lėlių teatrą „Zuikis Puikis". 1974 metų gruodžio mėnesį buvo parodytas pirmas šio teatro spektaklis – I. Poprovskio „Katinėlio Motiko nuotykiai". 1978 metais kolektyvui buvo suteiktas „Zuikio Puikio" liaudies teatro vardas – tai buvo didelis įvertinimas ir aktoriams, režisieriui, ir pačiai Utenai. Kokį kelią iki teatro įkūrimo nuėjo režisierius, kaip jis statė spektaklius ir ko siekė tokiais vaidinimais, „Utenos dienos" skaitytojams papasakojo pats R. Kunickas.

Utenos mėgėjų teatro kuopos įkūrėjo atminimą saugo duktė
  • AutoriusNeringa JONAVIČIENĖ
  • Priedai17 foto
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Utenos mėgėjų teatro kuopos įkūrėjo atminimą saugo duktė

Mėgėjiško teatro Utenoje pradininko ir režisieriaus, 1927 m. įkūrusio Utenos teatro mėgėjų kuopą ir visą laiką buvusio jos pirmininku, Liudo Urbanavičiaus-Urbonaičio atminimą bei gausų dokumentinį palikimą atidžiai tvarkanti ir sauganti jo dukra Danguolė Jonaitienė tėvą prisimena neslėpdama susižavėjimo bei didžiulės pagarbos. Konferencijose skaitydama pranešimus, savo namų duris atverdama kiekvienam tarpukario Utena besidominčiam istorijos trupinių rankiotojui, 1925 metais gimusi gyvybinga moteris nestokoja energijos skleisti L. Urbanavičiaus-Urbonaičio epistoliniam palikimui, bibliografinės ir teatrinės veiklos prisiminimui. „Utenos dienai" ji priminė žinomus tarpukario visuomenės veikėjo biografijos faktus ir atskleidė asmeninio gyvenimo detalių.

Patarimai vaidintojams: kas, kaip ir kada?

XX amžiaus pradžioje ir vėliau mėgėjų teatro veikla sietina su inteligentijos laisvalaikio išraiška. Savamoksliai režisieriai ir aktoriai, nepaisydami cenzūros, vaidino, muzikavo. Ar viskas sklandžiai sekėsi? Ar buvo publikos įvertinti? Visų pirma vaidintojams trūko žinių. Mėgėjų teatrams į pagalbą ateidavo žiniasklaida.

Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcija: misija, veikla, tikslai ir uždaviniai

Lietuvos kultūros panoramoje teatras užėmė vieną pagrindinių pozicijų. Didelis dėmesys skirtas dramaturgijai, režisieriams, aktoriams. Bėgant metams didėjo teatro vaidmuo, buvo išugdytas profesionalių aktorių būrys, įsteigtas valstybinis teatras ir kt. Ir viso to pradžia – mėgėjų teatro veikla. Laikraščio „Utenos diena" 19 numeryje buvo rašyta apie Lietuvos mėgėjų teatro fragmentus. Šį kartą skaitytojams pateikiame žinių apie Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcijos veiklą. Ši institucija buvo atsakinga už teatro plėtrą, populiarinimą ir kokybę.

Tradicijos, verslas, estetika, komunikacija – amatininkų kasdienybė

Namų pramonė kilusi iš senovės laikų. Įvairius daiktus, reikalingus kasdieniame gyvenime, žmogus buvo priverstas pats pasidaryti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė seniausiais laikais, nes archeologija išlaikė daiktus, pagamintus tik iš patvarios medžiagos – akmens, molio. Apie XIV a. sparčiai padaugėjo amatininkų, gyvenusių iš savo verslo. Amatininkystė sustiprėjo XVIII–XIX a. Lietuvoje apie 1920–1930 m. amatai dar turėjo svarbią reikšmę, tačiau besivystanti pramonė sparčiai išstūmė amatininkų dirbtuves.

Apie šokio reikšmę lietuvių kultūrai...

Kaip ir kitos kūrybos rūšys, choreografija visuomet buvo labai susijusi su liaudies buitimi, darbu ir papročiais. Lietuvių liaudies choreografija, atsiradusi žiloje senovėje, formavosi darbo bei visuomeninio gyvenimo procese. Šokis buvo neatskiriamas svarbesnių žmogaus gyvenimo įvykių palydovas. Jo turinyje atsispindi lietuvių liaudies gyvenimas, tautos charakteris ir moralė.

Lietuvos mėgėjų teatro veiklos fragmentai

Daugelis žmonių, besidominčių Lietuvos teatro istorija, puikiai žino vieną faktą – 1899 metų vasarą Palangoje buvo parodytas pirmasis viešas spektaklis Antano Vilkutaičio-Keturakio (1864–1913 m.) komedija „Amerika pirtyje". Nuo tos atmintinos datos mus skiria metų virtinė, ženklinanti lietuviško viešo teatro pradžią.

Utenos dvaro istorija

Apžvelgus didumą Utenos rajono dvarų, beliko šiek tiek dėmesio skirti ir Utenos dvarui. Kaip ir gyvenvietė, taip ir dvaras, yra vieni seniausių Lietuvoje. Itin plačiai apie Utenos dvarą, jo istoriją rašo ne kartą jau minėtas Antanas Gasperaitis. Savo knygoje „Rykščių raudos Utenos dvaruos" autorius, be rajono dvarų bei dvarelių, apžvelgė ir Utenos dvarą. Keletą jo publikacijų pateikiame ir Jums, mieli skaitytojai.

Iki šiol išliko tik mūrinė altana, kurią perstatė ir prižiūri skulptūras dirbantis Valentinas Šimonėlis

Sirutėnų dvaras buvo tik už trijų kilometrų į šiaurę nuo Utenos. Jau 1774 m. jį valdė Tomašas Lappo. Lopai šį dvarą valdė ir 1784 m.

Leliūnų dvaro Butleriai
  • AutoriusAntanas GASPERAITIS

Leliūnų dvaro Butleriai

Parašęs savo penkiatomę autobiografinių knygų „Už ką?" seriją, jos autorius Vladas Butleris (1887 m. Civilske–1945 m. Čekijoje) pamini, kad jų giminė kilusi iš Irlandijos (Airijos) bajorų. Jo protėvis Valteris 17 amž. pirmoje pusėje įsikūręs Lietuvoje, Kauno gubernijos ribose, į kurias tuomet įėjo ir Ukmergės (Vilkmergės pavadinimu) apskričiai priklausiusi Utena su savo valsčiais.

Pomarnackių dvaras Avižieniuose

Kauno plentu už Utenos, pasiekus Jasonis ir pasukus keliu į kairę, netoliese rasime Avižienius. Avižienių dvaras ir kaimas (Leliūnų sen.) buvo netoli nuo kito – Jasonių dvaro, valdytas Pomarnackių, čia turėjusių 139 dešimtines žemės. Dvaro savininkas buvo Tadeušas Pomarnackis.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:4
Vakar apsilankė:4767
Šią savaitę apsilankė:13737
Šį mėnesį apsilankė:42504
Viso (nuo 2015-02-16):9305466
Šiuo metu naršo:
26
2018-12-13
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!