Projektai
Renovacija: didžiulė įtaka Lietuvos ekonominiams procesams

2004 metais Lietuvoje prasidėjęs daugiabučių namų modernizavimo projektas tęsiasi iki šiol. Nuo 2004 iki 2012 m. buvo renovuota apie 480 namų, nuo 2013 m. iki dabar jau renovuota per 1 220 namų, vien tik praėjusiais metais visiškai modernizuoti 574 namai. Tai – didžiulis šuolis vykdant daugiabučių namų atnaujinimo programą (toliau – Programa). Šiai Programai skatinti spalio mėnesio pradžioje Aplinkos ir Finansų ministerijos kartu su Europos investicijų banku įsteigė Rizikos pasidalijimo fondą (toliau – Fondas), kuris leis sėkmingai tęsti šalyje vykdomą renovaciją ir suteiks galimybę gyventojams lengvatinėmis sąlygomis šiam tikslui skolintis lėšų iš privačių bankų.

Apie didžiausią gyvenimo aistrą ir išsipildžiusias svajones...
  • AutoriusDeimantė KAZOKAITĖ
  • Priedai10 foto
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Apie didžiausią gyvenimo aistrą ir išsipildžiusias svajones...

Veiklos ir idėjų kupina uteniškė Jūratė Lukšienė neseniai ryžosi bene didžiausiai gyvenimo avantiūrai – kartu su ne ką mažiau kūrybinga buvusia klasės drauge Jolanta Bondzinskiene vos per kelis mėnesius įkūrė jaukią „J&J" krautuvėlę, kurioje, be daugybės kitų dalykų, galima rasti ir vienetinių rankų darbo mezginių. Dar vaikystėje virbalus prisijaukinusi ir iki šiol jų iš rankų nepaleidžianti pašnekovė juokavo, kad yra ligonė, be mezgimo negalinti ištverti nė dienos. Tiesa, vietoje nenustygstanti uteniškė, nuo kurios veido viso pokalbio metu nedingo šypsena, turi ir daugiau talentų.

Peterburgo armonikos išgyvena renesansą, arba ketvirto festivalio atgarsiai

Spalio 8 dieną Utenoje vyko ketvirtoji respublikinė Peterburgo armonikų šventė, organizuojama etnomuzikologų Rimos ir Raimondo Garsonų. Gausiai susirinkusi publika turėjo progos pasiklausyti vis dažniau matomo ir girdimo instrumento melodijų, susitikti seniai matytus muzikantus ar atrasti naujus, kurie neleidžia Peterburgo armonikai grimzti į užmarštį.

„Taurapilyje“ gimsta išskirtiniai mezginiai

Pomėgį megzti prieš trejus metus verslu pavertusi jauna uteniškė Dalia Michailovienė – viena iš kūrybinių industrijų centro „Taurapilis" rezidentų. Išleidusi dukras į mokyklą moteris kiekvieną rytą skuba į pirmame neseniai atnaujinto pastato aukšte įsikūrusią tekstilės studiją, kurioje kol kas šeimininkauja viena. Nedidelėje patalpoje yra viskas, ko reikia norint įgyvendinti klientų, kurių šiandien tikrai netrūksta, pageidavimus. Čia gimsta stilingi megztiniai, suknelės, šalikai, paltai. Kūrybinga mezgėja „Utenos dienai" papasakojo, kodėl pasuko nuosavo verslo keliu, atskleidė, kas jai teikia didžiausią laimę.

Liaudies amatai – perimti, išsaugoti, pratęsti

Utenos kraštotyros muziejaus padalinys tradicinių amatų centras „Svirnas" visą rugsėjo mėnesį įgyvendino projektą „Sėkmės pamokos". Keturi uteniškiams gerai žinomi meistrai – Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, Jolita Juneliūnienė, Vaiva Lašienė bei Vytautas Valiušis – visus norinčius mokė pasidaryti medžio raižinį, pasigaminti veltinių, austi ir žiesti.

Roberta Macelienė: „Stipri kiekviena tauta, kuri nepamiršta savo šaknų“
  • AutoriusDeimantė KAZOKAITĖ
  • Priedai5 foto
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Roberta Macelienė: „Stipri kiekviena tauta, kuri nepamiršta savo šaknų“

Lapkričio mėnesį savo veiklos 20-metį minėsiančio Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Vieversa" įkūrėja bei vadovė Roberta Macelienė, šokti mokanti mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" auklėtinius, iš tiesų turi kuo didžiuotis – ji buvo išrinkta geriausia 2015–2016 mokslo metų šokio mokytoja Lietuvoje. Kelis dešimtmečius lietuvių liaudies šokio paslaptimis su vaikais besidalijanti ir patriotiškumo sėklą jų širdyse brandinanti pedagogė ne tik papasakojo apie tai, kuo gyvena šiandien, bet ir prisiminimais sugrįžo į aktyvią bei turiningą vaikystę, sunkius studijų metus.

Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

Kazys Mackonis – muzikuojantis auksinių rankų savininkas
  • AutoriusDeimantė KAZOKAITĖ
  • Priedai6 foto
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Kazys Mackonis – muzikuojantis auksinių rankų savininkas

Beveik penkis dešimtmečius Utenoje gyvenantis liaudies muzikantas Kazys Mackonis augo Ignalinos krašte – tą išduoda savita tarmė. Akordeoną gerai įvaldęs pašnekovas, vestuvių muzikanto duoną valgyti pradėjęs dar vaikystėje, šiandien sakė jau nesuskaičiuojantis, keliuose šimtuose švenčių jam teko groti. Iškalbos nestokojantis uteniškis, be muzikinės klausos, turi ir auksines rankas, kurios antram gyvenimui prikėlė ne vieną liaudies muzikos instrumentą. Į aštuntą dešimtį įžengęs muzikantas, pokalbį paįvairinęs nuotaikingomis melodijomis, papasakojo, kuo gyvena šiandien, ir trumpam pravėrė seniai užtrenktas jaunystės duris.

Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties
  • AutoriusDeimantė KAZOKAITĖ
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties

Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta" vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras
  • AutoriusDeimantė KAZOKAITĖ
  • Priedai10 foto
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras

Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis", niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių". Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

Petras Leleika: „Muzika mano kraujyje“

Utenos kultūros centro Daugailių skyriuje veikia net keli susibūrę meno mėgėjų kolektyvai. Be mėgėjų teatro, kuriam vadovauja Jūratė Paliulienė, čia savo muzikinį kelią pradeda ne vienas jaunas atlikėjas, o realizuoti save gali bent kiek muzikiniais gabumais pasižymintys daugailiškiai. Tiek vieniems, tiek kitiems vadovauja, gal teisingiau – padeda, UKC Daugailių skyriaus meno vadovas Petras Leleika. „Utenos dienos" skaitytojams P. Leleika papasakojo apie savo muzikinį kelią.

Liaudies muzikantai ir Peterburgo armonikos renesansas

Praėjusiame „Utenos dienos" numeryje (liepos 16 d., Nr. 055) laikraščio skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su kai kam jau gerai žinomu ir pažįstamu, o kai kam dar tik dabar supažindintu etnomuzikologu Raimondu Garsonu. Jis – ne tik tyrinėtojas, kurį domina liaudies muzika, bet ir muzikantas, į rankas dažniausiai paimantis Peterburgo armoniką. Unikalus instrumentas R. Garsoną suvedė su daugybe bendraminčių, kurie stengiasi, kad Peterburgo armonika netaptų muziejine retenybe ir grojančių ja būtų kuo daugiau.

Raimondas Garsonas: „Muzika nėra tik natos, tai – jausmas“

Kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra pasakęs, kad muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas. Tokiai misijai, nėra abejonių, pasirenkami ypatingi žmonės, ne tik turintys gebėjimų pagroti, padainuoti, bet ir gebantys burti aplink save bendraminčius, surasti naujus talentus, ugdyti jaunąją kartą. „Muzika yra visas mano gyvenimas", – sako uteniškiams gerai žinomas etnomuzikologas Raimondas Garsonas ir prisipažįsta, kad niekada net nesvarstė rinktis kitokią profesiją.

Utenos krašto liaudies muzikantai ir kapelos

XX amžiaus pirmame– penktame dešimtmetyje išryškėjo du liaudiško muzikavimo laikotarpiai, kuriuos lėmė Europoje suaktyvėjęs naujų dumpinių instrumentų kūrimas, gamyba ir sklaida, tačiau mėgiamų instrumentų tam tikrose vietovėse išpopuliarėjimui ir įsitvirtinimui didelę reikšmę turėjo muzikantų pasirinkimas.

Karininko duonos ragavusiam režisieriui svarbiausia – aktoriaus atsiskleidimas
  • AutoriusNeringa JONAVIČIENĖ
  • Priedai9 foto
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Karininko duonos ragavusiam režisieriui svarbiausia – aktoriaus atsiskleidimas

Vienas ryškiausių šalyje šio meto mėgėjų teatrų režisierių Šarūnas Kunickas, vadovaujantis Utenos kultūros centro mėgėjų teatrui „Žaliaduoniai" ir Leliūnų teatrui „Le liūnė", paskutinėmis pavasario dienomis teatro mėgėjus pradžiugino premjera – uteniškiai užplūdo Utenos kultūros centro salę ir mėgavosi spektakliu „Upė ant asfalto", pastatytu pagal Dmitrijaus Lipskerovo pjesę. Po premjeros neskubėję skirstytis žiūrovai neslėpė susižavėjimo naujausiu režisieriaus darbu ir dėkojo tiek plojimais, tiek gėlėmis, tiek nuoširdžiu „ačiū". Premjera liko patenkintas ir pats teatralas, o tai – gana reta aukštai kartelę keliančiam menininkui.

Teatro entuziastė Laimutė Gudaitė griauna nusistovėjusias tradicijas
  • AutoriusDeimantė KAZOKAITĖ
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Teatro entuziastė Laimutė Gudaitė griauna nusistovėjusias tradicijas

Praėjusių metų spalio mėnesį Utenoje pradėjo veikti L. Gudaitės teatro mokykla, kuriai vadovauja ilgametę patirtį turinti režisierė, teatrologė, teatro mokytoja Laimutė Gudaitė, daliai uteniškių pažįstama kaip dešimtmetį gyvavusio vaikų ir jaunimo teatro „Pepė" įkūrėja. „Utenos diena" į Uteną gyventi ir dirbti grįžusios teatro entuziastės klausė, kaip jai sekasi įgyvendinti savo sumanymus, su kokiomis kliūtimis susidūrė iškeitusi sostinę į gerokai mažesnį miestą.

Aktorius Česlovas Stonys: „Aš niekada dėl nieko nesigailėjau“
  • AutoriusDeimantė KAZOKAITĖ
  • Priedai5 foto
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Aktorius Česlovas Stonys: „Aš niekada dėl nieko nesigailėjau“

Atokiame Saldutiškio seniūnijos Sarakalnio kaime vasaras leidžiantis aktorius Česlovas Stonys, garsaus kino režisieriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Audriaus Stonio ir televizijos laidų vedėjos Aistės Stonytės-Budzinauskienės tėvas, teatro duris užvėrė jau seniai. Septyniasdešimties metų slenkstį peržengęs pašnekovas kone dvi valandas trukusio pokalbio metu žurnalistams papasakojo apie tai, kodėl negrįžtamai paliko teatrą, dalijosi prisiminimais ir be paliovos kalbėjo apie širdžiai mielą veiklą, kuria užsiimdamas gali jaustis nuo nieko nepriklausomas.

Daugailių krašto kultūrinio gyvenimo metraštyje – teatro istorija

Plojimai, ovacijos, juokas, pamąstymai, gera nuotaika... Tokie patyrimai ar emocijos užplūsta kiekvienąkart apsilankius teatre. Ir nebūtinai teatras turi būti profesionalus. Dažnai „aukštumoje" esantys artistai nepasiekiami sodybų tuštėjimo metą išgyvenantiems Lietuvos kampeliams. O juk ir čia netrūksta kultūringų, išsilavinusių gyventojų. Tokiu atveju, jie patys imasi iniciatyvos ir kuria savo teatrą – taip, kaip moka, kaip išmano. Ir stebėtis nėra ko, kai salės lūžta nuo žiūrovų gausos. Jų niekada netrūksta ir Daugailiuose, kai čia rodomas naujas spektaklis, režisuotas Utenos kultūros centro (UKC) Daugailių skyriaus kultūrinių renginių organizatorės Jūratės Paliulienės.

Angelė Dikmonienė: „Aš seno sukirpimo – modernus teatras ne man“

Prieš dvejus metus, Utenos kultūros centro (UKC) Sudeikių skyriuje pradėjus dirbti kultūrinių renginių organizatorei Angelei Dikmonienei, miestelyje driokstelėjo žinia – susibūrė naujas kolektyvas – kapela. Į pirmą viešą pasirodymą susirinko pilna salė smalsuolių, panorusių pamatyti ir įvertinti naują kolektyvą. Tąkart salė ūžė nuo ovacijų. Tačiau sudeikiečių laukė dar didesnis netikėtumas – nepailstanti A. Dikmonienė šių metų balandžio mėnesio pradžioje pakvietė į spektaklio premjerą – Sudeikiuose atsirado mėgėjų teatras. Debiutas sutraukė didelį būrį žiūrovų – vietų atsisėsti gavo ne visi. Kaip kilo mintis suburti teatrą ir kaip sekasi auginti artistus, „Utenos dienos" skaitytojams papasakojo režisierė A. Dikmonienė.

Juozas Bartašius – žmogus, visapusiškai auginęs Uteną

Utenoje viena miesto gatvė 2015 metais pavadinta Juozo Bartašiaus vardu. Kas buvo tas asmuo, kurio atminimą rajono valdžia pagerbė pavadindama jo vardu gatvę? Retas uteniškis galėtų pasakyti, o miesto svečias – juolab. Vis dėlto šis žmogus paliko gilų pėdsaką miesto visuomeninėje ir kultūrinėje dirvoje.

Loreta Juškėnienė: „Nors esame mėgėjų teatras, tai nereiškia, kad dirbame bet kaip...“
  • AutoriusDeimantė KAZOKAITĖ
  • PastasŠis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Loreta Juškėnienė: „Nors esame mėgėjų teatras, tai nereiškia, kad dirbame bet kaip...“

Tauragnų miestelis gali pasigirti ne tik išskirtiniu gamtovaizdžiu ar giliausiu Lietuvos ežeru, bet ir ilgus dešimtmečius puoselėjamomis kultūros tradicijomis. Tauragnų mėgėjiško teatro pradininkas vikaras Juozas Šnapštys-Margalis dar 1908 m. pavasarį tauragniškiams pasiūlė ką nors suvaidinti. Tų pačių metų birželio mėnesį Justino Toleikio-Baužio klojimas buvo iššluotas, suolai sustatyti, scena, kurios pakilimą sumeistravo Silvestras Toleikis, užtraukta tauragniškių austomis lovatiesėmis. Gausiai susirinkusiems žiūrovams tąsyk pristatyta Dviejų Moterų komedija „Velnias spąstuose". J. Šnapščiui-Margaliui išvykus į Žemaitiją, tauragniškiai vaidintojai neišsiskirstė – telkėsi apie tuos žmones, kurie buvo susiję su menu ir laisvalaikį aukojo scenai. „Utenos diena" apie Utenos kultūros centro (UKC) Tauragnų skyriaus mėgėjų teatro „Mokas" nūdieną kalbėjosi su jo režisiere Loreta Juškėniene.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:6468
Vakar apsilankė:6715
Šią savaitę apsilankė:36211
Šį mėnesį apsilankė:129738
Viso (nuo 2015-02-16):10020740
Šiuo metu naršo:
85
2019-04-19
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!