Dažnai matome ir girdime tuos pačius dezinformacijos ir propagandos specialistus, kurie paaiškina konkrečius dalykus profesionaliai iš televizijų ekranų, radijo imtuvų ir laikraščių puslapių. Tačiau yra ir tyliai su bendruomenėmis dirbančių specialistų ir savo šalies patriotų, kurie daug nesiviešindami daro labai reikalingą darbą ugdydami Lietuvos gyventojų ir bendruomenių kritinį mastymą. Taigi šį kartą ir kalbamės su Gediminu Armonavičiumi, VšĮ „LDK palikuonys“ vadovu, apie dezinformaciją, propagandą, bei nekinetines operacijas.

Kas yra „LDK palikuonys“?

Všį „LDK palikuonys“ yra ne pelno siekianti, nevyriausybinė organizacija. Mintis įkurti tokią organizaciją kilo 2014 metais pačiam dalyvaujant Ukrainos Maidano įvykiuose ir kalbant su žmonėmis, kurie sukilo prieš prorusišką vyriausybę. Labai aiškiai matėsi, kas gali nutikti, kai priešiškos valstybei jėgos bando pakirsti ir ištrinti iš bendruomenių jų identitetą, klastoti ir pakeisti šalies istoriją. Sekantis žingsnis būna bendruomenių susiskaldymas ir priešiškų pajėgų dominavimas.

Dėl to Lietuvoje įkūrėme Všį „LDK palikuonys“ ir aktyviai ėmėme dirbti su mūsų istorijos išsaugojimu, užmirštų arba specialiai marinamų atmintyje vietų atkūrimu ir pritaikymu visuomenės poreikiams. Mes užsiimame įvairių istorinių švenčių, mokymų organizavimu. Mokome, kaip pasirengti krizinėms situacijoms, aiškiname apie nekinetines operacijas civiliams ir užsiimame kova su dezinformacija. Be to, renkame ir teikiame paramą nukentėjusiems nuo karinių veiksmų ukrainiečiams.

Esate nekonvencinio karo instruktorius. Kas tai yra, ir ar mes kariaujame?

Iš tiesų mes kariaujame jau labai senai. Galime skaičiuoti apie 25 metus, kuomet nekonvenciniai veiksmai mus veikia.

Nekonvencinis karas – tai visas informacinis, psichologinis ir hibridinis laukas, kuris yra aplink mus. Priešiškos pajėgos nuolatos mus veikia šiais veiksniais, kad atliktų pagrindinę savo užduotį, paveiktų bendruomenes, civilius. Tikslas – palaužti mūsų pasitikėjimą savo valstybe, institucijomis ir sukiršinti tarpusavyje. Šio karo pagrindinis taikinys – civiliai.

Nekinetinės ir hibridinės operacijos, pasirengimas ekstremalioms situacijoms – tai pagrindinės mano vedamų mokymų temos. Svarbu, kad civiliai suprastų, kas vyksta aplink mus, ir ką reikia, ar nereikia daryti.

Gal esate susidūrę, kaip dezinformacija buvo siekiama paveikti ukrainiečius? Ar rusams tai pavyko?

Reikia suprasti, kad tai vyksta nuolatos. Paprasti žmonės daugeliu atveju klysta galvodami, kad kai prasideda kariniai veiksmai, nekonvensiniai veiksmai nustoja veikti. Iš tiesų, jie tik sustiprėja. Reikia pripažinti ir suprasti, kad rusai labai išradingi ir nuolatos tobulėja visose karo formose, kadangi jie pilnai perėję į karo rėžimą ir jų doktrinos leidžia bet kokius metodus, kad būtų pasiekti kariniai tikslai.

Ukrainoje daug dezinformacijos formų yra pavykę, dėl ko buvo ir išdavysčių, susiskaldymų, korupcinių momentų, nepasitikėjimo, bet aktyvūs Ukrainos veiksmai bei sugebėjimas prisitaikyti ir kontraatakuoti leido labai daug dezinformacijos kampanijų sunaikinti ir išardyti.

Gal pastebite, kokios dezinformacijos kampanijos ir propagandiniai naratyvai kuriami Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje?

Pagrindiniai Estijos ir Latvijos propagandiniai naratyvai yra surišti su rusakalbiais, kas sudėtingiau sekasi Lietuvoje, nes procentiškai atlikti tai pas mus sunkiau. Todėl Lietuvoje aktyviai veikia asmenys socialinėje erdvėje, kurie įvairiais būdais bando sumenkinti valstybės vaidmenį ir piliečių pasitikėjimą valstybę, veikdami per žmonių emocinius, ekonominius ir kritinio mąstymo neugdymo aspektus.

Ar jos panašios? Kuri šalis atspariausia, ir, kaip manote, kodėl?

Išdėstyčiau taip: Estija – pirma vieta, Lietuva – antra vieta, Latvija – trečia vieta.

Viskas ganėtinai panašu – veikėjai, kurie atidirbinėja priešiškų valstybių veiklas. Jie yra koordinuojami regione. Tarkime, Lietuvoje yra toks veikėjas Celofanas. Jis bendrai koordinuojamas su Latvijos veikėju Roslikovu. Šiuo metu šie abu veikėjai yra pabėgę į Baltarusiją. O Estija tokį patį priešišką veikėją spėjo užkardyti.

Kokia, Jūsų nuomone, situacija regionuose su dezinformacija?

Iš tiesų manau, kad situacija ganėtinai prasta. Žmones supa tokia gausa informacijos, kad jie nesistengia jos tikrinti ir elgiasi emocionaliai, per savo jausmų prizmę. O reikėtų viską vertinti faktais ir patikrinta informacija. Priešiškų veikėjų toks ir yra tikslas – paveikti, arba, kitaip sakant, pataikyti į žmogaus emocijas. Tam pasitarnauja ir naudingi idiotai.

Kas yra naudingi idiotai?

Iš tiesų, naudingų idiotų aš matau labai nedaug. Tai žmogus, kuris iš emocijos, išsilavinimo ar apsiskaitymo trūkumo palaiko dezinformacijos šaltinį ir patenkina ten savo emocinius trūkumus, ar randa pateisinimą dėl savo kažkokių socialinių ar visuomeninių nesėkmių. Tačiau tie, kurie skleidžia ir dirba dezinformacijos skleidime tikrai nėra idiotai ar naudingi durniai. Pavyzdžiui, Rokiškyje yra tėvas ir sūnus, kurie savo internetiniais kanalais tikslingai skleidžia dezinformaciją naudingą Rusijai, po ją nuolatos keliauja. Šiuo metu jie yra Baltarusijoje ir kartu su Celofanu užsiima nekilnojamojo turto veikla. Tokiems negalima duoti kelio ir vadinti jų kvailais, jie puikiai koordinuojami ir žino, ką daro. Jie tikslingai veikia prieš Lietuvos interesus ir gauna už tai užmokestį.

Kaip apibūdintumėte savo tikslus šviečiant paprastus Lietuvos gyventojus?

Mano pagrindinis tikslas – kad žmonės pradėtų išmokti atsirinkti informaciją, žvelgti, kur kas plačiau ir giliau bei keltų klausimus, kodėl viena ar kita informacija juos pasiekė, kas ją siunčia. Norėčiau, kad pradėtų laikytis savo socialinių tinklų švaros. Svarbu ir tai, kad nesivadovautų emocijomis. Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog pagrindinis taikinys yra jie, o ne politikai, kariuomenė ar pati valstybė. Mes kuriame viską, kas aplink mus, todėl labai svarbu nesileisti, kad propaganda mus paveiktų, nes tada mes ir politinėje erdvėje pradėsime racionaliai deleguoti atstovus ir reikalauti rezultato.

Noriu pakviesti organizacijas ir bendruomenes. Jei matote, kad kažkur stringame, kažkas neaišku, kreipkitės. Atvyksiu ir pravesiu mokymus, nes tik bendraudami ir aiškindamiesi sudėtingas detales, galėsime tapti atsparesni, o kartu mūsų visų namai bus saugesni.

Mano pagrindinis tikslas – kad žmonės pradėtų išmokti atsirinkti informaciją, žvelgti, kur kas plačiau ir giliau bei keltų klausimus, kodėl viena ar kita informacija juos pasiekė, kas ją siunčia.

The post „LDK palikuonys“: kaip mažos bendruomenės stoja į kovą su dezinformacija appeared first on udiena.lt.

Propaganda nėra vien melas. Ji gali būti paremta tikrais faktais, tačiau jie atrenkami ir pateikiami taip, kad žmogus padarytų iš anksto numatytą išvadą. Kuo propaganda skiriasi nuo dezinformacijos, kaip ji veikia mūsų emocijas ir kodėl šiais laikais ją atpažinti tapo gerokai sunkiau?

Informacijos gausa

Vyresni žmonės puikiai žino, kad propaganda nėra šių laikų išradimas. Sovietmečiu televizija, radijas ir laikraščiai kasdien pasakojo apie didžiulius valstybės pasiekimus, artėjančią šviesią ateitį ir vis gerėjantį žmonių gyvenimą. Tačiau žmogus nueidavo į parduotuvę ir matydavo visai kitą vaizdą – tuščias lentynas. Grįždavo namo ir matydavo, kas yra jo paties šaldytuve. Todėl ir atsirado paprastas, bet labai taiklus posakis: „tuščias šaldytuvas visuomet laimi prieš televizorių.“ Tačiau šiandien tokį „šaldytuvą“ ne visada turime. Informacijos pasaulis tapo kur kas sudėtingesnis. Žmogus vienu metu gali gauti šimtus pranešimų, vaizdo įrašų, komentarų ir nuomonių. O socialiniuose tinkluose informacija dažnai pateikiama taip, kad pirmiausia sukeltų emociją, o tik paskui paskatintų susimąstyti.

Kas yra propaganda?

Paprasčiausiai propaganda galima vadinti kryptingą informacijos, idėjų, vaizdų ar simbolių skleidimą, kuriuo siekiama paveikti žmonių nuomonę, vertybes ar elgesį. Čia slypi vienas svarbiausių skirtumų nuo įprasto informavimo. Žurnalistikos tikslas – pateikti žmogui informaciją, kad jis pats galėtų susidaryti nuomonę. Propagandos tikslas kitoks – įtikinti.

Tai nereiškia, kad kiekviena propaganda yra melas. Priešingai – propaganda gali būti sudaryta iš visiškai tikrų faktų. Tačiau parenkami tik tie faktai, kurie naudingi norimai žinutei, o nepatogūs dalykai nutylimi. Įsivaizduokime, kad mieste pastatytas naujas objektas. Apie jį galima parašyti: investuota tiek ir tiek milijonų, sukurta tiek darbo vietų, objektą aplankė tiek žmonių. Visa tai gali būti tiesa. Tačiau jeigu sąmoningai nutylima, kiek projektas pabrango, nei buvo planuota, arba kokių problemų kilo jį įgyvendinant, skaitytojas gauna ne visą vaizdą. Todėl propaganda dažnai veikia ne sakydama netiesą, o parodydama tik vieną tiesos pusę.

NATO savo informacinių grėsmių apibrėžime propagandą apibūdina kaip informaciją, skirtą paveikti konkrečią auditoriją tam tikro elgesio ar įsitikinimo link, o dezinformacija apibrėžiama kaip sąmoningai skleidžiama melaginga ar klaidinanti informacija, kuria siekiama manipuliuoti kitų žmonių nuomone ar veiksmais.

Tai kuo propaganda skiriasi nuo dezinformacijos?

Šiuos du žodžius šiandien girdime labai dažnai, todėl juos nesunku supainioti. Dezinformacija pirmiausia susijusi su klaidinančiu turiniu ir sąmoningu jo skleidimu. Propaganda – su tikslu paveikti auditoriją. Paprasčiau tariant, dezinformacija gali būti vienas iš propagandos įrankių. Pavyzdžiui, jeigu internete paskleidžiama melaginga žinia, kad tam tikras įvykis apskritai neįvyko, nors autorius žino, kad tai netiesa, tai gali būti dezinformacija. Tačiau, jeigu tokios melagingos žinutės sistemingai naudojamos tam, kad žmonės pradėtų nepasitikėti savo valstybe, institucijomis ar sąjungininkais, jos jau gali tapti platesnės propagandinės kampanijos dalimi. Kita vertus, propagandai nebūtina meluoti. Užtenka nuolat kartoti tam tikrą naratyvą, parinkti vienus faktus, nutylėti kitus ir sukurti emocinį pasakojimą. Taigi galima įsivaizduoti paprastą schemą: propaganda yra tikslas ir kryptis, o dezinformacija gali būti viena iš priemonių tam tikslui pasiekti.

Žinoma, realiame gyvenime ribos ne visada tokios aiškios. Informacinėse kampanijose gali būti naudojami tikri faktai, iškraipyti faktai, melagingos žinios, emocingi vaizdai, socialinių tinklų paskyros ar net dirbtinio intelekto sukurtas turinys. NATO taip pat pažymi, kad dezinformacija ir propaganda gali būti naudojamos kartu platesnėse informacinėse operacijose.

Propaganda nuo seniausių laikų

Propaganda ypač suaktyvėdavo karo, politinių krizių ir didelių visuomenės sukrėtimų laikotarpiais. XX amžiuje ji tapo sistemingu valstybės valdymo įrankiu tiek nacistinėje Vokietijoje, tiek Sovietų Sąjungoje. Buvo kuriamas aiškus pasaulio paveikslas: mes esame teisūs, mūsų sistema yra gera, o priešas – blogas ir pavojingas. Tokiam pasakojimui labai svarbus nuolatinis kartojimas. Kai tą pačią mintį žmogus girdi televizijoje, perskaito laikraštyje, pamato plakate ir dar išgirsta per radiją, ji pradeda atrodyti pažįstama. O tai, kas pažįstama, žmogui neretai atrodo ir patikimiau.

Šiandien propaganda ypač aktyviai naudojama autoritarinėse valstybėse. Tačiau būtų klaida manyti, kad propaganda gali egzistuoti tik ten, kur nėra laisvos žiniasklaidos. Šiuolaikinėmis technologijomis ją gali skleisti valstybės, politinės organizacijos, interesų grupės ar pavieniai asmenys. Skirtumas tas, kad demokratinėje visuomenėje žmogus turi galimybę informaciją palyginti su kitais šaltiniais, išgirsti kitą nuomonę, užduoti klausimus ir kritikuoti valdžią. Laisva ir nepriklausoma žiniasklaida čia atlieka svarbų vaidmenį.

Kodėl propaganda taip veikia?

Propaganda labai dažnai kalba ne į žmogaus protą, o pirmiausia į jo emocijas. Baimė – vienas stipriausių ginklų. „Jie ateina“, „mums gresia pavojus“, „jeigu nieko nedarysime, prarasime viską“ – tokios žinutės verčia žmogų reaguoti greitai, ne visada spėjant patikrinti, ar teiginiai pagrįsti. Tačiau naudojama ne tik baimė. Propaganda gali remtis pykčiu, pasididžiavimu, gailesčiu, neapykanta, nostalgija ar solidarumu. Pavyzdžiui, galima nuolat kartoti, kad „paprastas žmogus“ yra pamirštas, kad „visi politikai vagys“, kad „žurnalistai meluoja“, kad „mūsų šalį valdo ne tie žmonės“. Net jeigu atskirais atvejais žmogus turi pagrindo kritikai, nuolatinis tokių žinučių kartojimas gali sukurti daug platesnį įspūdį – kad apskritai niekuo pasitikėti nebegalima. Ir čia slypi dar vienas propagandos pavojus. Kartais jos tikslas nėra priversti žmogų patikėti konkrečiu melu. Kartais pakanka, kad žmogus nustotų tikėti visais. Jeigu žmogus pradeda galvoti, kad „visi meluoja“, „visi vienodi“, „niekas nieko nežino“, jis tampa daug mažiau atsparus manipuliacijai. Tokia informacinė aplinka skatina nepasitikėjimą ir visuomenės susiskaldymą. NATO būtent pasitikėjimo demokratinėmis institucijomis mažinimą ir visuomenės skaldymą įvardija kaip vienus iš priešiškų informacinių veiksmų tikslų.

Socialiniai tinklai pakeitė žaidimo taisykles

Sovietmečiu propagandos skleidėjas turėjo televiziją, radiją, laikraštį, plakatą. Šiandien tam užtenka telefono. Žinutė gali būti sukurta per kelias minutes ir per kelias valandas pasiekti tūkstančius žmonių. Dar daugiau – socialinių tinklų algoritmai leidžia turinį pritaikyti konkrečioms auditorijoms. Žmogui gali būti rodoma būtent tokia informacija, kuri atitinka jo pomėgius, baimes ar jau turimas nuostatas. Todėl šiandien propaganda nebūtinai atrodo kaip propaganda. Ji gali būti trumpas vaizdo įrašas, tariamai paprasto žmogaus pasakojimas, emocingas komentaras, graži nuotrauka, juokingas memas ar „netyčia“ pasidalinta istorija. O prie viso to prisideda ir dirbtinis intelektas. Sukurti įtikinamai atrodantį vaizdą, balsą ar vaizdo įrašą tampa vis lengviau. NATO pažymi, kad dirbtinis intelektas ir vadinamieji „deepfake“ gali dar labiau sustiprinti informacinių operacijų poveikį ir mažinti visuomenės pasitikėjimą komunikacija.

Kaip atpažinti propagandą?

Pirmiausia verta savęs paklausti: ką šia žinute norima, kad aš pagalvočiau arba padaryčiau? Jeigu tekstas bando labai stipriai sukelti baimę ar pyktį, verta stabtelėti. Jeigu pateikiama tik viena nuomonė ir nėra jokių kitų argumentų – taip pat verta būti atsargiam. Jeigu nuolat kartojami žodžiai „visi“, „niekas“, „visada“, „niekada“, tai gali būti ženklas, kad sudėtinga realybė sąmoningai supaprastinama. Taip pat svarbu patikrinti šaltinį. Kas tai paskelbė? Ar šaltinis egzistuoja seniai? Ar pateikiami konkretūs duomenys? Ar ta pati informacija skelbiama kituose patikimuose šaltiniuose? Ir dar vienas labai svarbus klausimas: kas iš mano emocinės reakcijos gauna naudą? Jeigu perskaitę tekstą iš karto norime skubėti juo pasidalyti, pirmiausia reikėtų kaip tik neskubėti.

Tuščias šaldytuvas ir pilnas telefonas

Grįžkime prie to sovietmečio šaldytuvo. Tada žmogus galėjo palyginti televizoriaus pasakojimą su tuo, ką matė parduotuvėje ir savo namuose. Šiandien mūsų „šaldytuvas“ – visa realybė, kurią galime patikrinti daugybe skirtingų šaltinių. Tačiau tam reikia sąmoningai sustoti. Propaganda nėra magija. Ji veikia tada, kai leidžiame kitam žmogui už mus nuspręsti, ką turime galvoti, ko bijoti ir kuo tikėti.

Todėl geriausia apsauga nuo jos nėra kita propaganda. Tai – kritinis mąstymas, skirtingų šaltinių tikrinimas, patikima informacija ir laisva žiniasklaida. NATO taip pat pabrėžia faktų, skaidrios komunikacijos ir nepriklausomos žiniasklaidos svarbą kovojant su propaganda ir dezinformacija. Galų gale propagandos tikslas – ne visada įtikinti mus konkrečia žinute. Kartais jos tikslas daug paprastesnis – kad mes nustotume klausti.

O kol žmogus klausia, tikrina ir lygina, jį paveikti gerokai sunkiau.

Žurnalistikos tikslas – pateikti žmogui informaciją, kad jis pats galėtų susidaryti nuomonę. Propagandos tikslas kitoks – įtikinti.

The post Propaganda – kai informacija tampa įrankiu paveikti žmogų appeared first on udiena.lt.

Dešiniajame Ilgio ežero krante, tarp kalvų, raistų ir miškelių, plačiai išsimėtęs Katlėrių kaimas (Utenos sen.). Tiesa, Valdas Pakalnis atsimena, kai kaime nebuvo miškelių, raistai buvo pjaunamos pievos, o melioracija išvis kėsinosi kaimą paversti dirbamos kolūkinės žemės dykyne. Vis dėlto, kaimas išliko, ir gal ne visos trobos nuolat gyvenamos, tačiau yra ir naujakurių. Šįkart apie Katlėrius paporinęs jau minėtasis V. Pakalnis ne visada gyveno tėviškėje, tačiau tvirtai sakė, kad iš gimtų namų niekur savo kojomis nebeeisiąs – nebent išneš.

Grebėsto išsaugotas planas

V. Pakalnis pasakojo, kad Katlėrių ulyčia buvusi palei Ilgio ežerą. Kai ėjo žemės reforma, kaimą išskirstė į vienkiemius. Pakalniai dabartinėje vietoje žemę gavo 1934 m. 7 hektarus žemės ir 1,5 hektaro miško. Tais pačiais ar panašiais metais pasistatė ir namą.

Anot žemės planą išsaugojusio vyro, daug kas sovietmečiu nebetikėjo atgausiantys žemę, tad ir senųjų žemės dokumentų nesistengė išsaugoti. Smalsus Valdukas, kuris dar nėjo į mokyklą, bet užlipęs ant aukšto remontuodavo, ardydavo senus laikrodžius, pastebėjo už grebėsto į laikraštį kažką susuktą. Tai ir buvo žemės planas. Nunešė tėvui parodyti. „Vis tiek išknisei“, – tepasakė ir padėjo dokumentą saugiai, kad neprapultų.

Naraviai valdomas rąstas, kuriam krano nereikėjo

Netoli Pakalnių gyveno Frolas Levčenka. Jis pasakojęs, kad trumpai teko tarnauti 16-joje divizijoje, pabuvojo fronte. Turėjo net 12 vaikų (10 iš jų dar gyvi). Kaime gyveno ir du jo broliai: Antonas ir Larionas (Larkas). Buvo ir daugiau rusų: Makaras, Partnovas. Sentikiai, arba kaip vietiniai vadino starovierai, buvo labai tikintys – jei ne į Nečėnų cerkvę (Daugailių sen.) vykdavo, tai popą išsikviesdavo į kaimą. Dar sovietiniais laikais. Dauguma jų dirbo kolūkyje.

Makaras irgi turėjo didelę šeimą, gal net devynis vaikus. Buvo netgi dainuška sukurta:

Dimka, Sanka ir Kirila,

Froska, Marka ir Kulina.

Nedidelio ūgio Makaras į kolūkį neidavo – statydavo namus. Ir Partnovas buvo dailidė. Jis Pakalniams langus, kažkurias vienas duris yra daręs. V. Pakalnis atsimena, kad dailidės mokėjo ir vieni didelį rąstą užsikelti – rodos, ir keturi vyrai nepakels, o tie dirbo naraviai – krano nereikėjo.

Samagonu paslėptos karvės

„Sovietiniu laiku neduodava laikyti daug, tik viena karve ir teliukas būdava. Tai būdava slapsta karves krūmuos, krūmeliuos… Levčenkas šeima didela, žinai, valgyt tai raikia, tai anas – dvi karves… Tai būdava taksai Zuzajevas. Anas buva veterinorius gal Jataučiuos – Jataučių kalchuozas čia buva. Tai būdava su arkliu jadinėja, tikrina. Anas mėgdava išgert – tai pas kiekvienų samaguona… Nu tai Levčenkienė jau ataina: „Valia, – mana mamai – par tau rada?“ „Rada! – saka. – Kaip tau, griausmas, neras? Kaip perkūnai su arkliu jadinėja, a karves kai užvestas – teip nebliauna, a dabar… Nu, tai, būdava, randa, nu tai šitam – butelį, nugirda. A taks keblas rusas anas buva. Kaip ti keblas – anas bais greit pasigerdava. Tai nulakia su balnu, pa balnu ti anas joja – visaip ti būdava!.. Nugirda, žinai, tai anas neraša – nemačiau, neradau…“

„Tokia sistema buva: vasarų žiūrėdava, a vasarų bet kur šitų karvę pakavosi, kad jinai tiktai nebliautų – krūmelių ti buva, karklynų visokių, užkaborių. Raistan nuvesi ir jinai sėdės ti par dienų. A žiemų, kai suvesdava gyvulius tvartan – netikrindava, glušai! O! Kas ti do sistema buva? Neįsivaizduoju!“ – juokėsi V. Pakalnis.

Kadangi Pakalnių sodyba buvo daugmaž kaimo centre, čia būdavo nariadas – susirinkdavo visas kaimas išklausyti kolūkio ūkvedžio nurodymų, kur kas kokį darbą dirbti eis. V. Pakalnis iš vaikystės atsimena vasarą vyrus suguldavus ant kiemo, o žiemą visi susigrūsdavo vidun. Beveik visi vyrai rūkydavo, tad per dūmų kamuolius nieko nesimatydavo, o durų atidaryti negali – šalta.

Nacionalizuotame Pakalnių klojime kolūkis krovė šieną, o pas kaimynus Vaitaškus – iš pradžių rugius, paskui salietrą. Vaikai su terbom sėlindavo vogti grūdų, suaugusiuosius pagautų, nes daugiau paneša. Pašnekovui ir šieną reikėjo vogti iš savo kluono įlindus per plyšį. Ir taip darė ne iš godumo, o todėl, kad visko trūko.

Šuolis iš tabaluojančio „krakadyla“ šiknas…

Pasak V. Pakalnio, jo į karo tarnybą galėjo ir neimti, nes seserys mokėsi, motina buvo našlė, bet jis pats išsiplaše: „Kaip be armijas?“ Iš pradžių vajenkomatas siuntė į vairuotojų kursus į Vilnių. Tuo pat metu buvo galima rinktis mokytis radistu arba parašiutistu. V. Pakalnis su tokiu Tolaikiu pasirinko parašiutistų apmokymus. Apmokymai rusų kalba tęsėsi keturis mėnesius, iš kukurūzniko šoko tris kartus, prieš Naujus metus gavo ir vairuotojo teises. Pavasarį pradėjo dirbti Utenos autotransporto įmonėje, o gegužės mėnesį gavo šaukimą į armiją. Po išleistuvių važiuoja į vajenkomatą, bet ten sužino, kad paliekamas rudens šaukimui. Grįžo vėl į transportą, o rudenį išvažiavo į Ukrainą, Bolhrado miestą. Tarnavo ryšių batalione. Spėjo atlikti 10 šuolių, o už juos mokėjo. Šuolis iš kukurūzniko – 3,8 rublio („Biznis didelis! Kas ti iššokt – niekų dielat!“), o iš AN-24 – 4,12 rublio. Jei į pirmąjį lėktuvą tilpdavo tik 10 kareivių, tai į antrąjį – šešiskart daugiau. Vieną šuolį teko atkilti ir iš transportinio IL-76, už šį šuolį sumokėjo net 8 rublius. „ AN-24, keturiais varikliais takie, „krakadylai“, Šiauliuose stavėja pulkas. Iš „krakadyla“ ti jau nebepasispardysi, tinai susėdi eilion. Tik kol anas pakyla… Beveik valandų kyla. Kol kyla anas, kniedes skaičiuoji – taigi anas aliuminis taksai. Visas tabaluoja, raikia ausinių tinai – apkursti. Tai su šalmais būdavam takiais specialiais. Vienu trapu dvi eilios ir pašol! Šikna atsidara ir viskas“.

Keletą mėnesių lietuvis buvo parašiutistu, o paskui perėjo į vairuotojus. Pasak V. Pakalnio, karininkai lietuvius gerbdavo, jei bent kiek atsakingesnės pareigos – skiria lietuvį. Lietuviai buvo tvarkingi, atsakingi. Pašnekovo batalione visi vairuotojai buvo lietuviai, išskyrus vieną baltarusį ir ukrainietį.

Beje, mėnesiui kareivis gaudavo 3,5 rublio kaip ir rankpinigių. Atrodytų mažai, bet, kai cigarečių pakelis tekainavo 14 kapeikų, tai…

Autoriaus ir Valdo Pakalnio asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Grebėsto išsaugotas planas, maro išguldyti vyrai ir kaip kolūkiečiai nuo valdžios karves saugojo appeared first on udiena.lt.

Iš televizijos ekranų, naujienų portalų, laikraščių, neretai ir socialinių tinklų vis dažniau girdime žodį „dezinformacija“. Kalbama apie melagienas, netikras paskyras, botus ir jų spiečius. Tačiau ar visada suprantame, kas iš tiesų yra dezinformacija, kaip ji veikia, kodėl žmonės ja patiki ir kaip ją atpažinti?

Naujas projektas

Pradedame naują projektą „Atsparus Utenos regionas: kova su dezinformacija“. Jį vykdydami kartu su dezinformacijos ekspertais aiškinsimės, kaip šiandien kuriamas ir platinamas klaidinantis turinys, kokius požymius jis turi ir ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad netaptume jo skleidėjais.

Mūsų tikslas paprastas – ne išmokyti bijoti informacijos, o išmokyti ją vertinti. Nes šiandien svarbu ne tik tai, kiek naujienų perskaitome, bet ir ar mokame suprasti, kurios iš jų yra patikimos.

Kas yra dezinformacija?

Klasikinis dezinformacijos apibrėžimas sako, kad tai – sąmoningai kuriama ir platinama klaidinga arba klaidinanti informacija, kuria siekiama paveikti žmonių nuomonę, sprendimus ar elgesį. Šis reiškinys nėra naujas. Žmonės visais laikais bandė kitus suklaidinti, nuslėpti faktus ar pateikti tikrovę taip, kaip jiems naudinga. Tačiau internetas ir socialiniai tinklai pakeitė mastą. Informacija šiandien gali pasklisti ne per kelias dienas ar valandas, o per kelias minutes. Vienas žmogus pamato įrašą socialiniame tinkle, paspaudžia „dalytis“, jį persiunčia draugams, šie – savo pažįstamiems, ir netrukus melaginga žinia gali pasiekti tūkstančius žmonių. Dažnai niekas nebesusimąsto, kas buvo pirmasis informacijos šaltinis ir ar pateikti faktai apskritai yra tikri.

Svarbiausias dezinformacijos požymis – tyčinis klaidinimas. Tai reiškia, kad klaidinga informacija skleidžiama ne atsitiktinai, o sąmoningai, turint tam tikrą tikslą.

Tas tikslas gali būti politinis – paveikti žmonių pasirinkimus, sukelti nepasitikėjimą valstybės institucijomis ar konkrečiais politikais. Jis gali būti ekonominis – paskatinti žmones priimti finansiškai naudingą sprendimą. Gali būti ir socialinis – supriešinti žmonių grupes, sukelti pyktį, baimę ar nepasitikėjimą vienų kitais.

Dezinformacija nėra tas pats, kas klaida

Čia svarbu suprasti vieną esminį skirtumą. Ne kiekviena klaidinga informacija yra dezinformacija. Žmogus gali pasidalyti netikra žinia todėl, kad pats suklydo, nežinojo visų aplinkybių ar tiesiog nepatikrino šaltinio. Tokiu atveju kalbame apie klaidingą informaciją, tačiau nebūtinai apie sąmoningą klaidinimą.

Dezinformacija yra kitokia. Ji kuriama arba platinama tyčia. Jos autorius ar platintojas žino, kad informacija yra klaidinga arba klaidinanti, tačiau vis tiek ją skleidžia, nes siekia konkretaus poveikio auditorijai. Todėl kiekvieną kartą, kai susiduriame su įspūdinga ar šokiruojančia žinia, verta savęs paklausti: kas tai paskelbė, iš kur ši informacija gauta, kokiais faktais ji pagrįsta, ar ją patvirtina kiti patikimi šaltiniai?

Dezinformacija gali atrodyti labai tikroviškai

Viena didžiausių šiuolaikinės dezinformacijos problemų – ji nebūtinai atrodo kaip akivaizdus melas. Klaidinantis turinys gali būti pateikiamas profesionaliai, naudojamos tikros nuotraukos, tikri žmonių vardai ar tikri statistiniai duomenys. Tačiau jie gali būti ištraukti iš konteksto, pakeisti arba panaudoti visai kitai istorijai sukurti. Dezinformacija gali būti išgalvota naujiena, suklastota nuotrauka, sumontuotas vaizdo įrašas, netikra citata, iškraipyta statistika ar klaidinanti antraštė. Kartais pakanka pakeisti vos kelis žodžius, kad tikras faktas įgytų visiškai kitą prasmę. Dar sudėtingesnė situacija atsirado sparčiai tobulėjant dirbtiniam intelektui. Šiandien galima sukurti nuotraukas, vaizdo įrašus ar garso įrašus, kuriuose žmogus gali atrodyti sakantis ar darantis tai, ko niekada nesakė ir nedarė. Todėl vien tai, kad matome nuotrauką ar vaizdo įrašą, dar nereiškia, jog matome tikrovę.

Kodėl žmonės patiki?

Dezinformacija dažnai veikia ne todėl, kad žmogus yra nepakankamai išsilavinęs ar nesupranta informacijos. Priešingai – suklaidintas gali būti bet kuris iš mūsų. Žmogus dažniau atkreipia dėmesį į informaciją, kuri sukelia stiprią emociją. Pyktį, baimę, pasipiktinimą, nerimą ar net pernelyg didelį džiaugsmą kelianti žinutė turi daugiau galimybių būti pastebėta ir persiųsta. Todėl dezinformacija neretai kuriama taip, kad žmogus pirmiausia sureaguotų, o tik paskui pagalvotų. Pavyzdžiui, antraštė gali skelbti: „Tai slepia nuo visuomenės!“, „Netrukus visi prarasime pinigus!“ arba „Pagaliau paaiškėjo tikroji tiesa!“ Tokios frazės skatina ne ramiai skaityti, o iš karto reaguoti. Būtent todėl vienas paprasčiausių patarimų – neskubėti. Jeigu naujiena sukelia labai stiprią emociją, verta sustoti ir paklausti savęs: kodėl ši žinutė mane taip paveikė?

Melagienos plinta todėl, kad jomis dalijamės

Dezinformacija negalėtų taip greitai plisti, jeigu žmonės jos neplatintų. Kartais užtenka vieno paspaudimo. Pamatėme įrašą, jis mus supykdė, išgąsdino ar nustebino – ir pasidalijome. Tačiau tuo momentu jau tampame grandinės dalimi. Todėl prieš spaudžiant mygtuką „dalytis“ verta skirti bent minutę informacijai patikrinti. Kuo žinia skandalingesnė, tuo daugiau priežasčių ją patikrinti. Jeigu skelbiama, kad „nuo rytojaus visiems bus uždrausta“, „bankai atims pinigus“, „valdžia nusprendė“ ar „mokslininkai nustatė“, reikėtų ieškoti pirminio šaltinio, o ne apsiriboti socialinio tinklo įrašu.

Patikimas vietos informacijos šaltinis taip pat turi didelę reikšmę. Rajono laikraštis, portalas ar kita vietos žiniasklaidos priemonė, kurioje dirba skaitytojams pažįstami žurnalistai, gali būti svarbi atsvara anoniminiam turiniui socialiniuose tinkluose. Tačiau ir žiniasklaidos informaciją reikia vertinti atsakingai – svarbiausia ne aklai tikėti, o tikrinti faktus.

Kas yra botai?

Socialiniuose tinkluose informaciją gali platinti ne tik žmonės. Čia gali veikti ir automatizuotos paskyros, vadinamos botais. Botas gali skelbti įrašus, komentuoti, dalytis turiniu ar spausti „patinka“. Kai daug tokių paskyrų veikia koordinuotai, jos gali sukurti įspūdį, kad tam tikra žinutė yra labai populiari ir jai pritaria daugybė žmonių. Tai ypač pavojinga tada, kai tokiu būdu dirbtinai iškeliamas klaidinantis turinys. Botų paskyros neretai turi mažai asmeninės informacijos, jų įrašai gali kartotis, paskyra per trumpą laiką paskelbia neįprastai daug turinio. Kartais naudojamos ir dirbtinai sukurtos profilio nuotraukos. Tačiau vienas požymis dar nėra įrodymas, kad paskyra yra botas. Todėl ir čia svarbiausia ne skubėti daryti išvadas, o vertinti visą informaciją.

Ką galime padaryti patys?

Kova su dezinformacija prasideda ne kažkur toli – ji prasideda nuo kiekvieno mūsų.

Pirmiausia reikia išsiugdyti įprotį tikrinti informaciją. Perskaityti ne tik antraštę, bet ir visą tekstą. Pažiūrėti, kas yra jo autorius. Patikrinti datą. Surasti pirminį šaltinį. Palyginti informaciją su kitais patikimais šaltiniais.

Antra – neskubėti dalytis informacija, kuri kelia stiprias emocijas. Būtent toks turinys dažnai plinta greičiausiai.

Trečia – suprasti, kad suklysti gali kiekvienas. Jeigu pasidalijome klaidinga informacija, nėra nieko gėdingo ją ištaisyti. Kur kas svarbiau ne atkakliai ginti savo klaidą, o ją pripažinti.

Ir galiausiai – ugdyti kritinį mąstymą. Kritinis mąstymas nereiškia, kad turime niekuo nepasitikėti. Tai reiškia gebėjimą užduoti klausimus, ieškoti įrodymų ir sprendimus priimti ne pagal pirmą pamatytą įrašą, o įvertinus informaciją.

Dezinformacija stipri tol, kol mes jai padedame. Kuo daugiau žmonių geba atpažinti klaidinantį turinį, tuo sunkiau juo manipuliuoti. Todėl atspari visuomenė nėra ta, kuri niekada nesusiduria su melaginga informacija. Atspari visuomenė yra ta, kuri moka ją atpažinti, patikrinti ir neplatinti toliau. Prieš pasidalydami – sustokime. Prieš patikėdami – patikrinkime.

The post Dezinformacija: kas tai yra? appeared first on udiena.lt.

Nedidelis, vos trijų sodybų Rimiškių kaimas (Užpalių sen.) yra įsikūręs pusiaukelėje tarp Užpalių ir Jūžintų (Rokiškio r.). Regina Nakienė (Paunksnytė) gimė Rimiškiuose, nors melioracijos vejami jos tėvai turėjo kraustytis į netolimus Lėlius. Tėviškę priminė likę trys beržai, kažkada augę už klojimo, tačiau pernai ir juos, atliekant laukų rekonstrukciją, nupjovė.

Ugnies nuglostyti kryžiai

„Rimiškių kaimo kryžius buvo šalia kelio, važiuojant nuo Mierkių sodybos pro Paunksnio Prano sodybą link posūkio į jų kiemą ant kalniuko. Kai šiojo sodybą nusipirko Jasiulioniai, ir kryžius buvo susidėvėjęs, tai paprasčiausiai nupjovė ir sudegino“, – šiame amžiuje išnykusį kryžių atsiminė R. Nakienė. Gražus kryžius ant gražaus kalniuko. Pašnekovė atsimena jį stovėjus dar tada, kai Mierkių sodyboje buvo įsikūręs paštas. Buvo aptvertas tvorele, pasodinta gėlių. Moteris spėjo, kad jį greičiausiai statė Rimiškių žmonės ir Prano Paunksnio šeimyna.

Kaimo kapinaitėse dabar stovi tik paminklas žuvusiam Leonui Paunksniui. Pasak R. Nakienės, anksčiau būta ir medinio, greičiausiai kaimo kryžiaus. Buvo aukštas ir labai senas. Jis sudegė (gal užsiliepsnojo nuo žvakių). Buvo ir cementinis kryžius su nulūžusia metaline saulute. Tačiau kažkas jį išsivežė gal prieš 30 metų.

Ant Rimiškių ir Martinčiūnų kaimų ribos, šalia buvusios Rudokų sodybos yra pastatytas kryžius partizanams.

Kraujo pėdsakas, nuvedęs į Vorkutą

R. Nakienė pasakojo, kad dauguma Rimiškių ir aplinkinių kaimų jaunuolių slapstėsi. Įspėti vieniems kitus buvo sugalvota sistema, pavyzdžiui, jei užeidavo skrebai, pakabindavo skalbinius. Kartą anksti ryte užėjus „liaudies gynėjams“, nebeišmanydama, kaip įspėti kaimo vyrus, pašnekovės tėvo sesuo Bronė primonijo neprašytų svečių sargybinį pamokyti, kaip reikia šauti. Moteris, kaip driokstelėjo, tai išsigandę skrebai šoko kas per langus, kas per duris, o vargšo sargybinio už tokį žioplumą vos neprimušė.

Pasak R. Nakienės, jos tėvą ištrėmė už partizanų rėmimą. Jų buvo ir vietinių, ir iš toliau. Prie Paunksnių kiemo buvo patogu prieiti, nes sodyba su mišku siekėsi pelkėmis, miškeliais. Kartą miško broliai pašnekovės mamai, močiutei ir trim jos dukroms atnešė nušautą kiaulę ir liepė ją išdarinėti. Skrebai pagal kraujo pėdsaką atsekė ir suėmė sodybos šeimininką. Ištrėmė beveik dešimčiai metų į Vorkutą (Rusija). Turtą konfiskavo. Jo žmona su sūnumi apsigyveno pas tėvus Nasvaičių kaime (Užpalių sen.). Grįžęs tremtinys atsistatė namus (beveik toje pačioje vietoje) iš tų pačių senosios trobos išardytų rąstų, kurie tada gulėjo prie Mierkių sodybos, o kai melioracija jį kėlė į Lėlius, iš trobos pasistatė tvartą. Klojimo jau nebebuvo, molinį tvartą sugriovė traktoriais. Nugriovė ir pirtį. Jaunesnes obelis Paunksniai atsivežė, o senesniąsias, dar senelių sodintas, nupjovė. Lėlių naujakuriai už prarastus namus gavo virš keturių tūkstančių rublių, kiek pridėję, pasistatė naujus namus. Stačiusi tarpkolūkinė statybos organizacija dirbo gan operatyviai: pradėjusi pavasarį, vėlų rudenį naujakurius jau įleido į šviežiai išdygusius namus.

• Senelio Regina Nakienė jau nebesuspėjo pamatyti, o štai močiutė Sofija Paunksnienė (Sagadinaitė), kilusi nuo Ilčiukų, buvo aukšta, prakauli, inteligentiškos išvaizdos. Palikusi vyrą su penkiais vaikais ir tarnaite ji išvyko į Argentiną. Tuo laikmečiu iš to krašto už Atlanto uždarbiauti vyko daug žmonių. Sofija Paunksnienė dirbo tarnaite. Į Lietuvą sugrįžo po dešimties metų. Vyras jau buvo miręs. Emigrantės laikysena buvo aristokratiška, parsivežtos svetimos kultūros pėdsakai jautėsi ir jos virtuvėje. Mirė ji Rimiškiuose gal po dešimties metų po grįžimo namo.

• Iš gretimo raisto į Paunksnių tvartą atšliauždavo žiemoti gyvatės. Jų būdavo tiek daug, kad su vežimais šieno nori nenori jų prisiveždavai. Žmonės jas puodais šutindavo kiaulėms.

• Prie melioracijos griovio, kuris sutapo su senuoju, Paunksniai iškasė bunkerį. Kai karo metu šaudydavo iš Jūžintų bažnyčios bokšto, žmonės, esantys netoli slėptuvės, bėgdavo į ją slėptis.

• Į Žiliukų mišką Reginos Nakienės motina eidavo ir atsinešdavo po šimtą baravykų. Eidavo kiekvieną labai ankstų rytą, kad niekas nesužinotų grybingos vietos. O grybautojos dukra prisipažino, kad vaikystėje kiekvienoje sriuboje plaukiodavo grybai, be to, jų netrūko nei, sūdytų, nei raugintų, tad ji ir šiandien į juos nelabai galinti žiūrėti.

Rimiškių senąjį kaimą sudarė penkios sodybos: Mierkių, Stanislovėnų, Svilų ir dvi Paunksnių. Dabar belikę trys.

Mierkiai buvo turtingi, tvarkingi, darbštūs ūkininkai. Jie užaugino tris vaikus: du sūnus ir dukrą. Jonas gyveno Utenoje, Algis – Vilniuje, Valia – greičiausiai Žemaitijoje. Mierkių namus nacionalizavo, juose buvo įkurtas paštas, gyvendavo ir tarybinio ūkio specialistai. Kartu gyveno ir namų šeimininkai. Mierkiams namų atsiimti neleido, todėl Jono sūnus Robertas pasistatė sodybą netoli savo senelių namų ant ežero kranto. Mierkių namus nusipirko Valia ir Kazys Sirvydžiai. Jie užaugino tris dukras. Tai ir yra vienintelė nuolat gyvenama kaimo sodyba.

Stanislovėnų nedidelė sodybėlė stovėjo šalia Prano Paunksnio sodybos. Vėliau joje gyveno Julė Šablinskienė su dviem dukromis. Jai išsikėlus į Kaniūkus, šiuos namus įsigijo Galvydžiai. Gyveno motina su sūnumi Pranu. Pranas išsikėlė į Norvaišius, motinai numirus, namus nugriovė.

Jurgis ir Valia (Dručiūnaitė) Svilai gyveno šalia Kučinskų ir Repšių namų (šie jau priklausė Voverynės kaimui). Užaugino du vaikus: dukrą ir sūnų. Melioracijai namus nukėlus, Svilai išsikėlė į Uteną. Namus pasistatė Ąžuolijoje, taip vadinamame Klebonžemyje. Utenoje gyvena ir jų vaikai. Tėvai jau mirę.

Rimiškių kaime gyveno dviejų brolių Paunksnių šeimos. Pranas Paunksnis buvo vedęs Valią Vanagaitę (?) iš Remeikių kaimo. Jie užaugino tris vaikus. Sūnus Albinas gyveno Zarasuose (ten gyvena ir jo dukra Violeta). Sūnus Petras gyveno Anykščiuose. Susilaukė trijų vaikų. Dukra Valia Raslanienė gyveno Utenoje. Užaugino tris vaikus. Vienas gyvena Vilniuje, kiti – Utenoje. Pranui mirus motiną pasiėmė gyventi į Uteną dukra Valė. Ji ten ir mirė. Visi Paunksnių vaikai ir jų antrosios pusės mirę. Prano sodybą pardavė, o nusipirko ją Laima ir Juozas Jasiulioniai. Sodybą remontavo: apmūrijo namą, neliko klojimo. Jasiulioniai užaugino tris vaikus: sūnus Algį ir Vilių, dukrą Virginą. Visi – ir tėvai, ir jų vaikai – yra mirę. Šiuo metu sodyba negyvenama. Šalia sodybos stovėjo kaimo kryžius. Jam susidėvėjus, Jasiulioniai, neturėdami galimybės atstatyti naujo, jį sudegino.

Juozas Paunksnis buvo vedęs Sofiją Sagadinaitę iš Ilčiukų kaimo. Jie turėjo penkis vaikus: du sūnus ir tris dukras.

Sūnus Jonas vedė Alfonsiną Dabregaitę iš Nasvaičių. Jie turėjo tris vaikus: Joną, Reginą ir Lionginą, gyveno Rimiškiuose, vėliau – Lėliuose. Su žmona palaidoti Užpaliuose.

Leonas Paunksnis žuvo jaunas Lėlių kaime. Nevedęs. Palaidotas Rimiškių kaimo kapinėse.

Bronė Maskoliūnienė gyveno Kaune. Vaikų neturėjo. Su vyru palaidota Ukmergėje.

Stasė Ermanavičienė gyveno Širvintose, paskui Ukmergėje. Palaidota Ukmergėje. Užaugino dukrą Dalią Linartienę.

Zolė Sologubienė gyveno Širvintose, paskui Ukmergėje. Užaugino dvi dukras: Jolantą Katinienę ir Dainorą Kintienę. Su vyru palaidota Ukmergėje. Dukros gyvena Ukmergėje. D. Kintienė turi dvi dukras ir sūnų.

Prano ir Juozapo sesuo Ona Repšienė gyveno Voverynės vienkiemyje. Turėjo keturis vaikus: Genę, Oną, Petrą ir Juozą. Genė mirė 31 m. nuo ligos, buvo netekėjusi. Vienas sūnus žuvo kare, kitas dar paauglys mirė nuo plaučių uždegimo. Dukra Ona ištekėjo už Klemenso Chmilkevičiaus. Gyveno Voverynėje. Turėjo keturis vaikus: Algirdą, Elvyrą, Gražiną ir Reginą. Sodyba tebepriklauso Chmilkevičiams.

Reginos Nakienės (Paunksnytės) pateikti duomenys

Daugiau skaitykite čia.

Reginos Nakienės asm. archyvo nuotr.

The post Ugnies nuglostyti kryžiai, kraujo pėdsakas, nuvedęs į Vorkutą, ir kaip pakabinti skalbiniai gelbėjo kaimo vyrus appeared first on udiena.lt.

Kol Lietuva mokėsi stabdyti televizijos transliacijas, Kremliaus informacinės operacijos persikėlė į „Facebook“, „YouTube“, „TikTok“, „Telegram“ ir kitas platformas.

Socialiniai tinklai ir jų iššūkiai

Tai nebuvo vien technologinis pokytis. Pasikeitė pati propagandos struktūra. Televizijoje buvo galima nustatyti aiškų šaltinį: kanalą, redakciją, juridinį asmenį. Socialiniuose tinkluose tas pats naratyvas išskaidomas į tūkstančius įrašų, vaizdo įrašų, komentarų, memų ir uždarų grupių. Vieną paskyrą užblokavus, jos turinys gali būti nukopijuotas ir paskelbtas kitur per kelias minutes.

Dar svarbiau tai, kad turinio sklaidą lemia ne vien jo autoriai. Ją spartina rekomendavimo algoritmai, kurių tikslas – kuo ilgiau išlaikyti vartotojo dėmesį. Pyktį, baimę ir konfliktą keliantis turinys šioje sistemoje dažnai turi konkurencinį pranašumą.

Todėl šiandien LRTK (Lietuvos radijo ir televizijos komisija) išlieka stipri ten, kur egzistuoja aiškiai apibrėžtas transliuotojas ar audiovizualinės žiniasklaidos paslauga. Tačiau socialiniame tinkle vieno sprendimo nebepakanka. Lietuvos institucija negali taip paprastai išjungti „Facebook“ algoritmo, „TikTok“ vaizdo įrašo ar „Telegram“ kanalo.

Problema nėra vien ta, kad šių bendrovių centrai veikia už Lietuvos ribų. Europos Sąjungos teisė taikoma ir platformoms, teikiančioms paslaugas ES gyventojams. Tačiau jų priežiūra neišvengiamai yra tarptautinė, lėtesnė ir sudėtingesnė nei nacionalinio televizijos kanalo retransliavimo sustabdymas.

Ką iš tikrųjų pakeitė Skaitmeninių paslaugų aktas (DSA)

Nuo 2024 m. vasario visoje Europos Sąjungoje pradėtas visapusiškai taikyti Skaitmeninių paslaugų aktas, geriau žinomas kaip DSA (Digital Service Act). Jis nustatė didžiosioms platformoms naujas skaidrumo, rizikų vertinimo, turinio moderavimo ir bendradarbiavimo su priežiūros institucijomis pareigas. Lietuvoje DSA įgyvendinimą koordinuoja Ryšių reguliavimo tarnyba. Ji gali suteikti organizacijoms patikimo pranešėjo statusą ir dalyvauti europiniame platformų priežiūros mechanizme.

Tačiau patikimo pranešėjo statusas nėra teisė įsakyti pašalinti turinį. Tokio pranešėjo pateiktą informaciją platforma privalo išnagrinėti prioritetine tvarka, tačiau galutinį sprendimą dėl konkretaus įrašo paprastai priima pati platforma. Tai aiškiai nurodo ir Europos Komisija.

DSA taip pat numato rimtas sankcijas. Už sisteminius pažeidimus platformai gali grėsti bauda iki 6 proc. jos pasaulinės metinės apyvartos. Vis dėlto šis mechanizmas pirmiausia skirtas užtikrinti, kad platformos laikytųsi nustatytų procesų ir mažintų sistemines rizikas. Jis nesuteikia nacionaliniam reguliuotojui mygtuko, kuriuo būtų galima akimirksniu sustabdyti konkretų dezinformacijos naratyvą.

Pati LRTK pripažįsta, kad jos platformoms siunčiami prašymai nėra tas pats, kas privalomi nurodymai. Kol platformos bendradarbiauja, toks mechanizmas gali veikti. Tačiau galutinis sprendimas dažnai lieka jų rankose, o galimybės greitai reaguoti į atsisakymą yra ribotos. Apie tai 2026 m. kalbėjo ir LRTK vadovai.

Didžiausia problema – ne visas žalingas turinys yra neteisėtas

Dar viena reguliavimo riba yra pati dezinformacijos prigimtis. Teiginiai, kad „NATO Lietuvą paaukos“, „Vakarai siekia karo“ ar „Lietuva neturi savarankiškos užsienio politikos“, gali būti klaidinantys ir naudingi priešiškai valstybei. Tačiau atskirai paimti jie nebūtinai yra neteisėti. Dažnai tai formaliai tėra nuomonė, interpretacija arba nepatikrinama prielaida.

Problema atsiranda tada, kai tokie teiginiai sistemingai kartojami šimtuose kanalų ir pateikiami skirtingoms auditorijoms. Pavienės žinutės susijungia į naratyvą, kurio tikslas – silpninti pasitikėjimą valstybe, NATO, žiniasklaida ir demokratinėmis institucijomis.

Teisė gana gerai veikia tada, kai reikia vertinti konkretų turinį: neapykantos kurstymą, terorizmo propagandą, sankcijų pažeidimus ar kitą aiškiai draudžiamą veiklą. Tačiau daug sunkiau teisiškai įvertinti ilgalaikę informacinę kampaniją, sudarytą iš tūkstančių atskirai teisėtų ar bent jau neaiškių žinučių.

Prie to prisideda masto problema. Kol institucija nustato turinį, įvertina jo kontekstą ir išsiunčia pranešimą platformai, tas pats vaizdo įrašas jau gali būti iškarpytas, išverstas, papildytas naujomis antraštėmis ir išplatintas per daugybę paskyrų. Generatyvinis dirbtinis intelektas (LLM – didieji kalbos modeliai) šį procesą dar labiau spartina, nes leidžia pigiai kurti beveik neribotą kiekį to paties naratyvo variantų. Todėl tai nebėra kova su vienu kanalu. Tai kova su prisitaikančia platinimo sistema.

Draudimai tebėra reikalingi, tačiau jų nepakanka

Iš to nereikėtų daryti išvados, kad reguliavimas tapo beprasmis. Kanalų blokavimas, sankcijų vykdymas ir platformų atsakomybė tebėra svarbūs. Be šių priemonių priešiškos informacinės operacijos būtų dar pigesnės ir veiksmingesnės.

Tačiau Lietuvos strategija negali apsiriboti teisiniais draudimais. Siena veikia prieš tai, kas mėgina ją kirsti. Ji daug mažiau naudinga, kai grėsmė sklinda per algoritmus, uždaras grupes, nuolat kuriamas paskyras ir automatiškai generuojamą turinį. Todėl Lietuvai reikalingi bent trys papildomi atsparumo sluoksniai.

Pirmasis – geresnė informacinės erdvės stebėsena. Institucijos turi aptikti ne tik pavienius melagingus įrašus, bet ir koordinuotas kampanijas, jų sklaidos tinklus bei staiga iškylančius naratyvus.

Antrasis – profesionalūs gebėjimai. Žurnalistams, analitikams, tyrėjams ir strateginės komunikacijos specialistams reikia priemonių greitai paaiškinti, kas vyksta, ir pasiekti auditorijas dar prieš melagingam naratyvui įsitvirtinant.

Trečiasis – visuomenės atsparumas. Piliečiai turi gebėti atpažinti manipuliavimo metodus, patikrinti šaltinius ir suprasti, kodėl algoritmas jiems rodo būtent tokį turinį. Tai nėra vien medijų raštingumo pamokų klausimas. Svarbus ir pasitikėjimas valstybe: ten, kur institucijos komunikuoja lėtai, neaiškiai ar gynybiškai, dezinformacijai atsiranda daugiau erdvės.

Lietuva anksti išmoko riboti Kremliaus propagandą televizijoje. Tačiau socialinių tinklų ir generatyvinio dirbtinio intelekto eroje nebeužtenka uždrausti vieną kanalą ar pašalinti vieną įrašą. Svarbiausia išvada nėra ta, kad valstybė tapo bejėgė. Išvada kita: pasikeitus informacinei aplinkai, turi keistis ir gynybos logika. Reguliavimas gali sulėtinti priešišką veiklą ir padidinti jos kainą, bet vienas pats jos nesustabdys.

Naujajame informaciniame kare laimi ne tas, kuris uždraudžia daugiausia turinio, o tas, kuris greičiausiai atpažįsta manipuliaciją, paaiškina jos tikslą ir išsaugo visuomenės pasitikėjimą.

The post Nuo televizijos kanalo prie algoritmo appeared first on udiena.lt.

Gyvename laikais, kuomet informacija pasiekiama lengvai prieinamais ir paprastais būdais. Socialiniai tinklai, naujienų portalai, vaizdo įrašai ir įvairūs komentarai tapo kasdienio informacijos srauto dalimi. Pakanka vos kelių išmanaus prietaiso paspaudimų ir ekrane jau galima skaityti naujienas, skelbiamas įvairiuose portaluose. Informacija pasiekia žmones ir per televiziją, radiją, spaudą. Didėjant pranešimų srautui svarbu gebėti atskirti patikimą informaciją nuo klaidinančio turinio, kritiškai įvertinti šaltinių patikimumą, skelbiamus faktus. Kokiais informacijos šaltiniais pasitiki žmonės, ar geba atpažinti dezinformaciją ir kaip vertina informacines grėsmes „Utenos diena“ klausė miesto gatvėse sutiktų praeivių.

JUOZAS

Vienas dalykas gerai, kad žiniasklaidos priemonės gali rašyti, kalbėti ką nori. Ne taip, kaip mano jaunystės laikais, būtų pašnekėjęs žurnalistas ką nori, už apykaklės, ir į eketę. Dabar yra žodžio laisvė. Jeigu tiktai piktą dėdę apkalbėtumėte, pasakytumėte, kad jis tris kojas turi, o ne dvi, tai tada turėtumėte nemalonumų. Į internetą dedama viskas. Ir rimti žmonės skelbia informaciją, bet yra daug ir tokių žmonių, kurie mėgsta juokelius. Pamatė, varna praskrido, sako, Jėzau, bombonešis. Ir apie bet kokį kitą mažesnį dalyką. Jūs gi patys žinote, kiek šitų šaligatvių vaikščiotojai nusišneka. Aš paprasčiausiai vertindamas skelbiamą informaciją pagalvoju, ar gali varna futbolą žaisti. Logiškai pamąstai, kad varna futbolo žaisti negali. Jeigu aš taip darau, tai tikriausiai ir visi panašiai apgalvoja. Yra pasaulyje garsių politikų, kurie ryte šneka viena, per pietus kita, vakare dar kita. Taip jie neturėtų daryti, neturėtų nusikalbėti, bet taip yra. Reikėtų lavinti kritinį mąstymą, pagalvoti, ką paskaitei, arba ką pamatei. O jeigu iš karto galvoji, kad čia šventas dalykas, na tai kas – apgaus eilinį kartą tave ir viskas.

GENOVAITĖ

Naujienas perskaitau telefone, sužinau iš televizijos. Socialiniais tinklais nesinaudoju, man tai nepatinka. Pavojaus interneto erdvėje, žinoma, kad yra, ypač jaunimui. Ten visokių baisių dalykų gausu. Aš nežinau, kaip atskirti teisingą informaciją, labai nesigilinu. Bet perskaitai ir pagalvoji, ar čia tikrai taip jau yra, ar ne. Iš intuicijos kažkaip stengiuosi suprasti. Žinias per televiziją žiūriu, pasitikiu tuo, ką skelbia. Aš labai optimistė esu, nelabai tikiu, kad ten jau bus taip blogai, kaip rašo. Manau, kad oficialūs šaltiniai yra patikimi. Laikraščiai gal kitą kartą ir neteisybę parašo, kas ten žino… Televizijoje man atrodo daugiau tiesos pasako.

ALDONA

Naujienas, informaciją sužinau naudodamasi telefonu. Skaitau naujienas įvairiuose portaluose, taip pat žiūriu televiziją, klausau radijo, skaitau laikraščius. Būna visokių aferistų, ypač telefone. Anūkai perspėja apie grėsmes. Tiesą gali būti sunku atskirti. Kad atpažinčiau, ar informacija teisinga, visada kreipiuosi į anūkus arba seserį. Manau, kad didžiausia grėsmė – prarasti pinigus.

REGINA

Atsiverčiu laikraštį „Utenos diena“ ir sužinau viską, televiziją taip pat žiūriu. Seniems žmonėms atskirti melagingą informaciją, dezinformaciją labai sudėtinga. Man jau beveik 80 metų, sunku suprasti, kur tiesa, ir nėra kada galvoti. Baisu dėl telefonu gaunamų įvairiausių pranešimų, bet žiniasklaidos priemonėmis dar galima pasitikėti.

EVELINA

Naršome, naudojamės internetu, feisbuku, skaitome populiarių portalų skelbiamą informaciją ir tai, kas papuola po ranka. Aš, norėdama atskirti teisingą informaciją, paskaitau kelis straipsnius ir pradedu logiškai galvoti, palyginu, nepasitikiu vienu šaltiniu. Mąstau pasitelkdama loginį mąstymą. Palaukiu, pasižiūriu, nepuolu į kraštutinumus. Kai kurią informaciją paskaičiusi nusijuokiu ir praleidžiu. Negalėčiau pasakyti, kurie informacijos šaltiniai yra patikimi. Dezinformaciją aš suprantu, kai kažkas kažką pasako, paskelbia nepatikimą, nepatikrintą informaciją iš netikrų šaltinių. Rimto pavojaus dėl neteisingos informacijos nepajutau. Na ką, jeigu rašo, kad bulvės brangs, tai brangs. Ar kuras brangs, na, tau reiks ir važiuosi. Kiek prisipirksi? Atsirinkdama informaciją tiesiog vadovaujuosi logika.

BIRUTĖ

Klausau radijo, žiūriu televiziją, kažkiek naudojuosi internetu. Negalėčiau pasakyti, kurie informacijos šaltiniai yra patikimesni. Pagrindinę informaciją pasako visi šaltiniai, čia jau negali sakyti, kad skelbia netiesą. Aš dar paskaitau „Vakaro žinias“, maždaug palyginu, pasižiūriu. Jeigu kas įvyko, per radiją, televiziją paskelbiama iš karto. O kitos žiniasklaidos priemonės paskelbia tik kitą dieną maždaug. Nežinau, kaip pasakyti, kaip atskirti melagienas, dezinformaciją… Kiekvienas giria savus, aš taip giliai nesikapstau dėl smulkmenų.

LĖJA

Naujienas, informaciją sužinau internete, programėlėse. Spauda, televizija, radijas man nelabai priimtinos priemonės. Namuose yra radijas, ryte paklausau, bet nedažnai. Manau, ne viskas, kas skelbiama, yra tiesa. Nelabai žinau, kaip atskirti, kur teisinga informacija, o kur dezinformacija. Kartais tiki, kartais ne… Sudėtinga atskirti. Būna, kad paklausiu šeimos narių. Gal tam tikros žiniasklaidos priemonės yra patikimesnės.

The post Kokiais informacijos šaltiniais pasitiki žmonės ir kaip atpažįsta dezinformaciją? appeared first on udiena.lt.

Antakalniai išsidėstę ant kalvų, 10 km į vakarus nuo Užpalių. Šiaurėje ribojasi su Levizarų, rytuose su Traidžiūnų, pietuose su Norvaišių, vakaruose su Rimiškių ir Kuprių kaimų žeme. Pietvakarinėje dalyje kaimo žemė prieina prie Momeniškio ežero. Pietinėje kaimo pusėje telkšo Pakalnio ežeras, šiaurinėje ežero pusėje yra senos, apleistos kaimo kapinės. Auga keletas senų medžių, aplink ganyklos ir ariami laukai. Išliko dalis akmeninės tvoros, vienas nugriuvęs betoninis paminklas ir du akmeniniai obelisko formos kryžiai, pastatyti mirusiems Indrašių giminėms. Viename įkirsti 1896, kitame – 1898 AtA Jurgis Indrašius. Obeliskų viršūnes puošia metaliniai ornamentuoti kryžiai.

Paskutinis palaidojimas – 1945 m. rugpjūčio mėn. miręs Vinco Indrašiaus kūdikis Petriukas, 1,5 mėn amžiaus, gimęs su dvyniu Povilu (gyvena Vilniuje). Kūdikis palaidotas prie akmeninio obelisko formos paminklo su data 1896 m., skirto Gasparo Indrašiaus giminei. Metalinis liaudies meistrų kryžius nuo paminklo viršaus nukritęs ir pastatytas šalia.

Gyventojų surašymo duomenimis, 1897 m. kaime buvo 146 gyventojai, 1923 m. – 73 gyv. (14 kiemų).

Užpalių vaitijos, vėliau dvaro, inventoriuose Antakalniai (Antokalnie) pradedami minėti nuo 1663 m., tačiau pirmųjų gyventojų pavardes radau tik 1765 m. Tuomet gyveno vienuolika šeimų, kurios Užpalių dvarui mokėjo duoklę.

<…>

Nors 15 metų nedidelis laiko tarpas, tačiau kaimo gyventojų šeimose pastebimi ryškūs pokyčiai. 1847 m. duomenimis, Prevelio ūkį tvarko žentas Juozapas Barauskas ir karšina 90 metų sulaukusį Joną Prevelį.

Mirusio Martyno Indrašiaus ūkį perima sūnus Vincentas – 36 m. Jis jau vedęs Teodosiją Indrašiūtę ir 23 m., Norvaišių k. Drauge gyvena keturi jo broliai, sesuo Morta ir motina Barbora Indrašienė. Jurgis Indrašius vedė Barborą Barauskaitę ir jo ūkis susiliejo su Antano Barausko ūkiu. Barausko ir Indrašienės šeimos gyvena vienoje sodyboje.

Iš kaimo gyventojų skaičiaus visai dingsta Juozo Tarvydavičiaus šeima. Atsiranda trys naujos šeimos. Vesdamas Veroniką, į Tadeušo Masiulio ūkį ateina žentas Mataušas Paškonis – 25 m. Jau turi sūnus Vincentą – 5 m. ir Aleksandrą – 3 m.

Vienoje sodyboje gyveno dvi naujos šeimos. Liudvikas Galvydis, Dominyko, – 29 m. su žmona Juozapota – 25 m. turi sūnų Dominyką – 3 m. ir jų uošvis Justinas Urbanavičius, Jokūbo, – 53 m., su žmona Rakele – 49 m. turi sūnus: Juozapą – 24 m., Dominyką – 21 m., Vincentą – 12 m., Izidorių – 7 m. ir dukrą Julijoną – 17 m.

Praeis dar 16 metų po 1863 m. sukilimo ir caro žandarai iš kaimo gyventojų tarpo išplėš ir į Samaros stepes išvarys Justino Namajuškos 7 asmenų ir Mataušo Paškonio 8 asmenų šeimas. Jų valakiniuose ūkiuose įsikurs po dvi rusų kolonistų šeimas. Justino Namajuškos sodyboje gyvens Matviejaus Koverovo ir Sidoro Kublickio, Mataušo Paškonio sodyboje Arsenijaus Rutkovskio ir Nikitos Rutkovskio šeimos. Į Lietuvą 1922 m. sugrįš Čiornaja Padinoje, Novoūzensko apskrityje, Samaros (Saratovo) gubernijoje mirusio Antano Namajuškos (1851–1917) našlė Veronika Namajuškienė ir ten pat mirusio Juozapo Namajuškos (1856–1925) duktė Paulina Remeikienė (gim. 1902). (Abu jie buvo tremtinio Justino Namajuškos sūnūs.) Joms, kaip tiesioginėms įpėdinėms, 1934 m. Žemės reformos valdybos nutarimu buvo perduota 11,5 ha, kolonisto Matviejaus Koverovo sūnų Michailo (Mykolo), Georgijaus (Jurgio) ir Kiprijano (Ciprijono) turėtas ūkis. Jie patys prieš 1915 m. buvo išvykę į Rusiją ir į Lietuvą nesugrįžo.

Ten pat nurodyta, kad iš Rusijos negrįžusių Koverovų seserys Pelagėja Vasiliauskienė ir Ona Charitonovienė gyveno Šeimyniškėlių kaime, Anykščių valsčiuje.

Iš tremtinio Mataušo Paškonio (gim. 1820) gausios šeimynos į Lietuvą 1921 m. grįžo duktė Agnieška Grižienė (Paškonytė) su penkiais sūnumis: Jonu – 26 m., Petru – 20 m., Juozu – 16 m., Jurgiu – 14 m. ir Antanu – 12 m. Jie apsigyveno Tervydžių kaime. Moteris atkakliai reikalavo grąžinti Antakalniuose kolonistų valdomą jos tėvelio ūkį, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Pagal tuo metu galiojančius žemės ūkio ministerijos įstatymus turtas, pagal pirkimo–pardavimo aktus perėjęs į trečiąsias rankas, negalėjo būti nusavintas. Kaip tik taip atsitiko ir su tremtinių Paškonių ūkiu. Jame gyvenęs kolonistas Nikita Rutkovskis turėtą pusvalakį pardavė Nikitai Leonovui, o pastarasis 1888 m. sausio 25 d. – Jurgiui Barauskui, Antano. Kitas kolonistas Arsenijus Rutkovskis savo pusvalakį 1912 m. vasario 4 d. buvo pardavęs Dominykui Vebui, o pastarasis 1914 m. balandžio 20 d. pirktą žemę, iš viso 12 dešimtinių, pardavė Rapolui Urbanavičiui. Ši žemė vėliau perėjo jo sūnui Antanui Urbanavičiui.

<…>

1920 m. sausio 25 d. Antakalnių kaimo ūkininkai surašė prašymą Utenos apskrities valdybai, kad atsiųstų matininką „dėl sodžiaus išdalinimo viensėdžiais“. Rašoma, kad kaimas buvo pradėtas dalinti prieš 1915 m., bet karui užėjus liko nebaigtas. Nurodoma, kad viso kaimo plotas 170 dešimtinių žemės, yra dvylika žemvaldžių ir šeši mažažemiai. 1920 m. birželio 14 d. į kaimą atvyko matininkas A. Slonimskas, darbai vyko sklandžiai ir 1922 m. gegužės 1 d. buvo baigti. Po žemės reformos nuosavybės dokumentus gavo 12 ūkininkų ir šeši mažažemiai. Kolonisto Matviejaus Koverovo palikuonys nebuvo grįžę iš Rusijos, jų 15,32 ha valdas saugojo Užpalių valsčiaus valdyba, o vėliau grąžino 1863 m. į Sibirą ištremto Justino Namajuškos įpėdinėms Veronikai Namajuškienei ir Paulinai Remeikienei.

<…>

Galutinai suvedus žemės reformos duomenis paaiškėjo, kad kaimas iki viensėdžių turėjo 191,73 ha, išsiskirstęs viensėdžiais – 224,06 ha.

Ir viensėdžiuose ne visiems gerai klostėsi. Keletas ūkininkų, patekusių ant smėlėtos žemės, nuskurdo, ėjo kumečiauti arba vertėsi amatais. Gana stiprus ūkininkas Pranas Sunklodas, trobesių statybai iš banko pasiėmęs paskolą, neįstengė jos grąžinti dėl lietingų ir nederlingų metų. Ūkis buvo atiduotas į varžytines ir jį 1936 m. nupirko gretimo Žaibiškių kaimo gyventojas Balys Svilas su šeima, o Sunklodai išsikėlė į Uteną.

1922–1944 m. kaimo žmonės gyveno ramų kasdienį gyvenimą, vertėsi žemdirbyste, prisidurdavo įvairiais amatais: kalvio, dailidės, puodžiaus, siuvėjo, batsiuvio; moterys verpė, siuvo, audė, augino vaikus. Nelaimės ir praradimai šeimose prasidėjo į Vakarus nuslinkus frontui. Į kariuomenę pašaukė Justiną Kublicką. Juozą Galvydį (gim. 1905) 1944 m. liepos mėn. nušovė rusų kareiviai, kai jis apžiūrinėjo pamuštą lėktuvą. Apšaudomas bėgo namų pusėn ir krito netoli trobos. Trys jo broliai: Leonas (1910–1946), Petras (gim. 1918) ir Jonas (gim. 1921), slapstėsi nuo mobilizacijos į kariuomenę. Iš pradžių buvo prisišlieję prie Motiejaus Paškonio partizanų būrio, bet greitai iš jo išėjo ir pavieniui plėšikavo, terorizavo vietos gyventojus. 1945 m. pavasarį į kalvę Kuprių kaiman išėjo Vasilijus Kublickas (gim. 1890) ir dingo be žinios. Sūnus Viktoras Kublickas kaime kai kam prasitarė, kad atkeršys Galvydžiams už tėvą, nueis į Užpalius, paims šautuvą ir nušaus Galvydžius. Kitą dieną jis nuėjo į laukus arklio ir buvo užmuštas.

Užpalių stribai, tarp kurių buvo Vasilijaus Kublicko sūnus Aleksas (gim. 1927), pradėjo ieškoti žudikų. Tikėdamiesi surasti besislapstančius Galvydžius, areštavo ir betardydami 1945 m. gegužės 15 d. nukankino jų tėvą Juozapą Galvydį (gim. 1880). Apakinti neapykantos ir keršto broliai Galvydžiai baudė visus įtariamuosius, 1945 m. gegužės mėn. nužudė Norvaišių apylinkės seniūną Maksimą Skariną ir jo pavaduotoją Gasparą Indrašių, 1945 m. liepos 24 d. išsivedė iš Norvaišių pas seserį atvažiavusį Praną Juodelę, kuris dingo be žinios. 1946 m. rugsėjo 15 d. Norvaišių kaime nušovė Eleną Gudienę ir Juozą Telksnį.

Sąrašas aukų gal pailgėtų, atidžiau peržiūrėjus archyvines bylas. O kiek sumušta, apiplėšta ir prigąsdinta visai nekaltų apylinkės gyventojų.

Galvydžių šeimos likimas tragiškas. Kaip jau minėjau, tėvą Juozapą Galvydį nukankino stribai, sūnų Juozą (1905–1944) nušovė rusų kareiviai, Leonas (gim. 1910) buvo įsirengęs bunkerį nedideliame miškelyje Antakalnių kaime. 1946 m. rugpjūčio 28 d. Užpalių stribai su kareiviais apsupo miškelį, į besipriešinančio L. Galvydžio bunkerį įmetė granatą ir susprogdino. Rado automatą PPŠ, vokiškus šautuvus, pistoletą, keturias granatas, 355 vnt. šovinių ir daug prisiplėšto turto.

Jonas Galvydis (gim. 1921) po brolio Leono žūties legalizavosi, bet nesiliovė plėšikavęs ir terorizavęs gyventojų, todėl 1947 m. buvo suimtas ir įkalintas, 1961 m. dar nebuvo grįžęs iš Rusijos. Kalbama, kad vėliau grįžo ir apsigyveno Panevėžyje.

Petras Galvydis (gim. 1918), begirtuokliaudamas ir apsvaigęs nuo samagono, su bendraminčiu Benediktu Svilu (gim. 1922) 1948 m. gruodžio 7 d. vakare, grasindami ginklu, pradėjo reikalauti iš Anupro Paukštės samagono. Kai tas pasakė, kad neturi, Benediktas Svilas iššovė į grindis ir peršovė Petrui Galvydžiui koją. Padedant kaimynui Albertui Barauskui, žaizdą sutvarstė ir sužeistąjį nunešė į Benedikto Svilo klojimą. Paryčiui klojimą apsupo kareiviai ir besipriešinančiam Petrui Galvydžiui kulkos nunešė dar ir kairės rankos bevardį pirštą ir dešinės rankos kaulą. Taip sužalotą nuvežė į Uteną, apgydė, ištardė ir 1949 m. birželio 25 d. nuteisė 25 metams kalėti. Nukentėjo ir jauniausias sūnus Antanas Galvydis (1929–1981), gyvenęs Vilniuje. Jam pritaikė standartinį kaltinimą, kad „dirbdamas garvežio mašinisto padėjėju, tarp garvežių depo darbuotojų sistemingai veda antitarybinę veiklą“, ir 1948 m. gruodžio 16 d. nuteisė 10-čiai metų, Grįžęs gyveno mirė Kaune.

Iš išblaškytos šeimos Lietuvoje pasiliko tik duktė Vitalija Janulionienė (Galvydytė), kuri gyveno netoli Jūžintų. Galvydžių motina Agota Galvydienė (gim. 1885 Mielagėnų vls., Ignalinos krašte) Antakalniuose negyveno nuo 1945 m. rudens, kai per susišaudymą sudegė jos trobelė. Išvyko pas gimines į Sirutėnų kaimą. Surado ją čia ir 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė į Palajevo rajoną Irkutsko srityje. Į Lietuvą sugrįžo 1956 m.

Benediktą Svilą 1949 m. gegužės 10 d. nuteisė 25 metams, tėvą Balį Svilą (1893–1974) su žmona Veronika Vaškelyte (1895–1989), dukra Aldona (gim. 1925) ir sūnumi Albinu (gim. 1929) 1949 m. kovo 28 d. ištrėmė į Keitūno rajono kolūkį „Bojec“ Irkutsko srityje. Aloyzo (1927–1995), Vytauto (gim. 1931) ir Irenos (gim, 1933) tuo metu nebuvo namuose ir jie liko Lietuvoje.

Likimas buvo palankus Svilams, tėvai ir vaikai 1959 m. vasarą grįžo iš tremties. Netgi 25 metams nuteistas Benediktas Svilas grįžo į Lietuvą ir dabar gyvena Šiauliuose.

Aprimo pokario metų suirutės, senieji Antakalnių kaimo gyventojai liko prie ūkio ir namų, jaunimas veržėsi į mokslus. Lankė netoliese esančias Mažionių ir Norvaišių pradines mokyklas, Užpalių vidurinę mokyklą. Dar anksčiau pedagogėmis tapo Prano Sunklodo dukros Onutė (gim. 1927) ir Aldona (gim. 1929). Onutė Sunklodaitė mokė Utenos, Aldona Dambrauskienė – Kauno miesto vaikus. Jų brolis Antanas Sunklodas (1932–2009), baigęs Vilniaus universitetą, tapo žinomu Utenos ekonomistu. Mokytoja Valė Burauskaitė-Norvaišienė buvo ilgametė Utenos II vidurinės mokyklos mokytoja.

Kazio Indrašiaus sūnus Gintautas (gim. 1937) buvo Šiaulių ir Kauno miestų autoinspekcijų viršininkas, užsitarnavo VRM pulkininko laipsnį, o išėjęs į atsargą sumaniai ūkininkauja Tervydžių kaime, Užpalių seniūnijoje. Prano Indrašiaus sūnus Jonas (gim, 1941), baigęs Kauno politechnikos institutą, dirbo Telšių skaičiavimo mašinų gamyklos vyriausiuoju konstruktoriumi. Vargingai augę Vinco Indrašiaus trys dukros ir penki sūnūs dėl savo darbštumo ir atkaklumo pasistatė puikius namus Garliavoje. Vaižgantas (gim. 1948), Leonas (gim. 1951), Gražvydas (gim.1953) ir Valdemaras (gim. 1955) Indrašiai dirbo Kauno milicijoje. Gražvydas užsitarnavo kapitono laipsnį, jo brolis Valdemaras 1976 gruodžio 3 d. su viršila Isajumi Medvedevu sulaikė ir į skyrių pristatė ginkluotą pavojingą nusikaltėlį. Už tai abu apdovanoti medaliais „Už labai gerą tarnybą“.

Tokia būtų trumpa Antakalnių kaimo istorinė apžvalga.

Vytauto Indrašiaus asm. archyvo nuotr.

Iš monografijos „Užpaliai. I dalis“, Vilnius, 2013

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ

The post Antakalniai. Kaimo istorinė apžvalga appeared first on udiena.lt.

Valdas Kemeklis, kurio vaikystė prabėgo Šarkiuose (Užpalių sen.), atsimena, kad kaime 1960–1970 m. gyveno Jono Tutino, Juozapo Tutino, Vytauto Baltuškos, Antano Kemeklio, Jono Kemeklio ir Felikso Kemeklio jaunos šeimos. Atžalos kaime jau neliko – pakėlė sparnus svetur. J. Tutino ir F. Kemeklio sodybas nugriovė melioracija. Tiesa, V. Kemeklis prisimena, kaip dar būdamas vaikas landžiodavo po dar vienos sodybos pamatus. Tėvai kalbėjo, kad ten buvę Tutinų namai.

Angliško cemento čerpių namai

Kaime buvo trys Kemeklių kiemai – Jono, Antano ir Felikso. Tačiau jie, anot Jono sūnaus Valdo, nebuvo giminės. Jono tėvas Juozapas iš septynių vaikų šeimos buvo kilęs iš Šarkių kaimo, o užkuriom atėjo į Šeduikių kiemą, vedė Emiliją Šeduikytę. Šeduikių namai stovėjo kitapus kelio priešais dabar stūksantį paminklą žuvusiems partizanams atminti, prie didelio klevo. 1925–1927 metais, greičiausiai žemės reformos metu, Juozapas namus nusikėlė į dabartinę vietą. Pasistatė didžiulį klojimą, kuris vėliau, kelis kartus perstatytas, liko keturis kartus mažesnis. Tvartas, dabar jau mūrinis, stovi senojo vietoje. Pieno nugriebimo punktas, vadintas pienine, irgi yra. Gyvenamasis namas taip pat stovi savo vietoje, tik dabar vietoje betoninių čerpių perdengtas skarda, kiek apšiltintas ir apkaltas naujomis lentomis. Beje, čerpes, naudodami anglišką cementą iš medinių statinaičių, dar prieš karą liejosi patys vietoje, o stogo danga buvo raudonos ir pilkos spalvos, klota šachmatų tvarka. Nelikę klėties, kurios pamatus baigiama išardyti.

V. Kemeklio duomenimis, 1929 metais visos sodybos iš Šarkių ulyčios jau buvo išsikrausčiusios į vienkiemius.

Pieno nugriebimo punktas, kiek V. Kemekliui pasakojo tėvas, buvo įkurtas dar smetoniniais laikais ir priklausė žemės ūkio kooperatyvui. Buvo nupirkta sena klėtis, išbetonuotos grindys, sumūrytas pečius, atsirado du separatoriai. Čia apylinkės žmonės atsiveždavo savo pieną, jį ant pečiaus pasišildydavo ir separuodavo. Grietinę priduodavo, o liesą pieną sau pasilikdavo.

Kiek laiko pieno nugriebimo punktu pasinaudojusi, sovietų valdžia pieno surinkimo punktą įkūrė Antano Kemeklio kieme.

Keturi partizanai

Kemekliai, išvengę trėmimo 1941 metais, sugrįžus sovietams, suprato, kad reikia būti atsargiems, tad jau 1945 metais sodyba ištuštėjo ir niekas joje nuolat negyveno: Juozapas Kemeklis išsikraustė pas žmonos seserį, o jo sūnūs išėjo į mišką.

Juozas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, trumpai ir sovietų armijoje, iš kurios dezertyravo, kai Lietuvą užėmė vokiečiai. Nuo vokiečių rusai pasitraukė į rytus, o lietuvis grįžo namo ir Svėdasuose (Anykščių r.) ėmė dirbti veterinaru (buvo baigęs Gruzdžių aukštesniąją gyvulininkystės mokyklą). Tačiau naujiesiems okupantams, kurių armijoje netrūko arklių, reikėjo veterinaro, tad ėmė klibinti Juozą Kemeklį eiti dirbti jiems. Tačiau jis nepanoro ir slapstėsi, o kai vėl atėjo rusai, vengdamas bausmės pasitraukė į mišką. 1949 metais jam vieninteliam pasisekė pabėgti iš aptikto bunkerio. Jis pirmas iššoko iš slėptuvės, „pratraukė“ iš automato ir pabėgo. Kiti, kurie nepasekė Juozo pavyzdžiu, žuvo. Žuvo ir Juozas, bet vėliau – dar dvejus metus sovietams kraują gadino.

Juozo broliai, atsisakę eiti į sovietų armiją, irgi patraukė į partizanų gretas. V. Kemeklio tėvas Jonas (1920 m.) turėjo Kirstuko slapyvardį. Miške išbuvo dvi žiemas iki 1946 metų, kai valdžia suteikė galimybę legalizuotis. Gavęs dokumentus, išvažiavo į Kauną pas dėdę Simoną. Tačiau 1949 metais sūnėną suėmė, atvežė į Rokiškį ir nuteisė 10 metų. Šiojo sūnus spėjo, kad tėvą, nors šis ir legalizavosi, saugumas dar kurį laiką laikė tik dėl to, kad tikėjosi jį būsiant masalu savo miške tebesantiems broliams – manė, gal bandys užmegzti kokį ryšį. Tačiau žuvus Pranui, ilgai nelaukdami su J. Kemekliu greitai susidorojo – šis atsidūrė Intoje (Komija): iš pradžių statė barakus, paskui papuolė į anglių kasyklas. Iš kalėjimo jis grįžo 1956 metais.

Jauniausiasis Petras (gim. 1923 m.) irgi legalizavosi (vienintelis iš brolių buvo baigęs gimnaziją), bet buvo suimtas ir su Jonu atvežtas į Rokiškį, tačiau kalėjo jau kitur – Džezkazgane (Kazachstanas), dirbo vario kasyklose. Iš kalėjimo grįžo. Jis buvo iniciatorius Šarkiuose 1997 metais pastatyti kritusiems partizanams paminklą. Mirė 2013 metais.

Vyriausiasis Pranas buvo susijęs su žemės ūkio kooperatyvų veikla, išėjęs į mišką pasirinko Tėvo (nes amžiumi buvo vyresnis už kitus) slapyvardį.

Partizanai turėjo išsikasę slėptuvę anapus Aukštuolės, dirbamojo lauko pakrašty. Čia kasė ne tik dėl patogios vietos, bet ir dėl patogumo dirvoje išsklaidyti iškastą žemę. Nors bunkeris išaiškintas nebuvo, bet tai tebuvo laikina priebėga.

Valdo Kemeklio asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Angliško cemento čerpių namai, keturi broliai partizanai ir nepralaimėta nugvelbtų figūrų partija appeared first on udiena.lt.

Kai visuotinai aptarinėjami vėjų gūsių padariniai, norisi pasamprotauti apie džiaugsmingesnius prisiminimus. Orų prognozuotojams pranašaujant vėjus, Užpaliuose, kaip ir daugumoje respublikos vietų, įvyko Žolinės šventė, kurios pagrindiniu akcentu tapo projektas „Kerdžius – etninės kultūros kūrėjas ir edukatorius“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Utenos rajono savivaldybė. Projekto pavadinimas sufleruoja, kad ši šventė buvo kiek kitokio turinio nei įprasta. Užpalėnų organizacinė komanda – Utenos kultūros centro Užpalių skyrius, Užpalių seniūnija ir klubas „Ašvienių fanai“ – nebijo iššūkių ir leidžiasi į kūrybines paieškas. Miestelio žmonėms, kitaip nei miestų gyventojams, kerdžiaus veikla žinoma nuo XIX a., tereikėjo prisiminti ją. Pastaruoju metu sunku pasakyti, ar žodis „kerdžius“ dar vartojamas kasdienėje kalboje. Mokykloje aptarėme Vinco Krėvės personažą Skerdžių, kuris yra piemenų vado kerdžiaus prototipas. Svarbaus žmogaus kaimo bendruomenėje būta, jam patikėdavo ne tik gyvuliukus, bet ir vaikus nuo 5 metų. Darbas trukdavo nuo saulės patekėjimo iki laidos. Dabar jokia įstaiga tiek ilgai nedirba. Ir renginys netruko taip ilgai. Šventėje siekta menine kalba išsakyti kerdžiaus veiklas. „Žados joties“ programa su žirgais atliepė bendravimą su gyvuliais, išdainuotas gyvenimiškas godas – „Folk Trio“ kūriniai. Mokant vaikus išsisukti švilpynę, pasigaminti birbynę, susirasti maisto ir kitų išlikimo galimybių, mažieji, be abejonės, ir žaidė. Žolinės šventėje vaikų kolektyvas „Avilys“ vedė ratelius, Utenos jaunieji maltiečiai – žaidimus, VšĮ „Robotikos akademija“ ir MB „Pilna gryčia“ mokė dėlioti dėliones iš kasdienių dalykų: kaladėlių, vaisių, uogų. Tautodailininkas Albinas Šileika priminė piemenėlio svarbiausio atributo – peiliuko – panaudojimo galimybes. Iš Galūkiemo (Rokiškio r.) atvažiavusi Daiva Mickūnienė nestokodama patarimų vaišino žolelių arbata. Lankydamiesi edukaciniuose užsiėmimuose, galima sakyti, išėjome visą išlikimo kursą, kas pravertė į mūsų namus pasibeldus vėjams.

Kasdieniame gyvenime nuolat balansuojame ties konkurencine riba. Kaip nesusipykti su draugu, per šokį ir vaidybą patarė „No Shoes“ teatras. Dalį žiūrovų teatro aktoriai sumaniai įtraukė į spektaklį, papildydami pasirodymą masinėmis scenomis. Lyg vyšnia ant torto po spektaklių mažiausiųjų laukė startai su dirbtiniais arkliukais ir jau tradicinė EWA rėmėjų dovana – traktorių lenktynės vaikams iki 6 metų. Šį kartą su traktoriumi namo išvažiavo penkiametė mergaitė. Kerdžius traktoriaus tikrai neturėjo, bet manoma, kad gebėjo bendrauti su dvasiomis ir apsaugodamas, o gal ir pamokydamas vaikus, kad nenuklystų į pelkes, prikalbėdavo jiems būtų ir nebūtų dalykų. Panašiai kaip šventėje stebint iliuzionisto Antono Lavrentjevo programą. Lyg ir viskas aišku, bet galiausiai lieki apgautas. Gerokai lengviau, be jokių fokusų šventę užbaigė basakojo Adrijaus Almino dainos. Prisimindami širdžiai mielas senąsias dainas ir maestro Vytautą Kernagį kartu dainavome, lingavome, o kas namo neskubėjo – dar ir nusifotografavo. Keturioliktoji Žolinės šventė Užpaliuose baigėsi. Organizacinei komandai – vėl naujas iššūkis, konkurencija su savimi, ką naujo ir pamiršto seno pristatyti žiūrovui kitais metais. Juokaujame, kitų metų akcentai jau aiškūs. Kalbėsime apie siūlą, o kaip ir ką, telieka šį kartą paslaptis. Juolab kad idėja dar tik generuojama, sunku nuspėti, kur ji nuvingiuos. Tereikia išlaukti, gal tas siūlas nuves iki elektros laidų, kurių dabar labai daug visur prikritę. Reikia sunerti, surišti, sumazgyti, kad tvirtai atlaikytų ne tik kūrybines paieškas, bet ir nepalankius vėjus. Adolfo Sinkevičiaus nuotr.

The post Žolinės šventė ant kerdžiaus rago ašmenų appeared first on udiena.lt.