Anksčiau Mediniškio viensėdį (Saldutiškio sen.) sudarė dvi sodybos, tačiau dviem broliams pasistačius naujus namus, atsirado trys kiemai. Viensėdis įsitaisęs ant kalno, prieš melioraciją, anot seniausios, einančios 100-uosius metus, šios vietovės gyventojos Marijonos Kurpienės (Leleivaitės), iš visų pusių buvo apsuptas vandens.

Pabėgęs nuo lenkų

M. Kurpienė su būsimu vyru, Pranu Kurpe, susipažino dar vaikystėje, kai šis su kitais Mediniškio vaikais pro Tautiškį kartu su šio kaimo vaikais keliaudavo į mokyklą. Kai paaugo, skambant mediniškiečio Stasio Mizeikio muzikai, susirinkdavo vakaroti tai Mediniškyje, tai Tautiškyje. „Iš Tautiškia Mediniškin ateidavam, šokiuos.Paskui gi, man trisdešimt metų buva jau, apsivedem su Kurpioku, tai Mediniškin atėjau tadu“, – juokėsi senolė, su savimi atsivežusi gausų kraitį. Ištekėjo iš meilės, prieš tai draugavo gal 10 metų. Vestuvės vyko žiemą. Prieš visus miesiedus. Šliūbą ėmė Tauragnuose. „Iš Tauragnų kai važiavam, tai tadu broma buva Tauragnuos, tai tadu čia Sėlaj buva broma, o kai ant rytojaus Mediniškin atvažiavam, tai tadu ir čia buva broma.“

Pasak pašnekovės, Mediniškyje anksčiau gyveno trys Mizeikių šeimos. Tiesa, iš pradžių stovėjo tik dvi gyvenamos trobos, paskui broliai pasistatė atskirai. Juozapas Kurpė buvo Mizeikių pusbrolis ir paėmė Antano Mizeikio našlę. Kurpė atbėgo iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto, Garbūnų, Linkmenų krašto, kunigas jam padarė dokumentus. Už šią paslaugą, kai statė naujus namus sau ir pusbroliui Stasiui, senosios trobos dalį atidavė Kirdeikių klebonijai pastatyti.

Antanas Mizeikis ir Stasys Mizeikis buvo giminės. Negimingieji Mizeikiai irgi savo trobas nusikėlė kiek toliau nuo bendrapavardžių.

Smetonos draugo laidotuvės

Kaimas buvo dainingas, trys broliai Mizeikiai susėdę po dideliu klevu gražiai dainuodavo. S. Mizeikis atstatė šv. Jono kryžių, mėgo statyti kryžius ir kitur, sau ant kapo pasistatė (išsiliejo).

Pasak M. Kurpienės, kunigas Juozas Breiva buvo Antano Smetonos draugas. Jis rėmė Kirdeikių bažnyčios statybą. Kunigas spėjo pastatą pastatyti, tik laukos liko, kai dėl nelaimingo atsitikimo mirė – užmušė statybų lenta. „Bažnyčių pastate ir visa kų ir numira. Tadu visi mes iš makyklas, iš Sėlas makyklas, makiniai ėjam laidotuvės. Tai žmanių baisiausiai daug – nemožna pereit niekaip. Tai vienas toks pažlegina pažlegina, tai mum, vaikus, pralaide, nuvede in patį priekį. Tai kai laidoja, tai ir šaude, ir orkestras groja…“ – Kirdeikių bažnyčios statytojo laidotuves atsiminė M. Kurpienė.

Autoriaus ir Kurpių šeimos asm. archyvo nuotr.

The post Meilę palydėjusios trys bromos, atbėgęs nuo lenkų ir kaip laidojo Smetonos draugą appeared first on udiena.lt.

Pasak Utenoje gyvenančio Balio Rakausko, jo gimtasis Bernotiškio kaimas (Tauragnų sen.) buvo nemažas. Artimiausia Rakauskų kaimynė buvo Ona Rakauskienė. Kiek tolėliau gyveno Jonas Rakauskas, Pūku pravardžiuojamas. Kaime gyveno bent keturi Rakauskai, bet jie nebuvo giminės. Daug gyveno Bilaišių ir Deveikių. Netoliese gyveno Stundžios. Dabar Rakauskai čia nebegyvena, taip jau išėjo, kad nelikus kam gyventi, sodybą teko parduoti. Tačiau B. Rakauskas tėvų žemę pasiliko, sako, gal dar sugalvos mišką anūkams pasodinti…

Prievartinė tarnyba ir nesupratingi saviškiai

Rakauskų sodyba stovi pirma dešinėje keliuko pusėje vos tik išvažiavus iš Girelės miško. Į naujus, tėvo statytus namus šeima įsikėlė 1966 ar 1967 metais. Senąją dviejų galų gryčią pašnekovas, kuriam tuo metu buvo vos keleri metukai, atsimena kaip per rūką. Iš jos gabus šeimininkas surentė antrą tvartą. Pasak sūnaus, tėvas buvo labai nagingas – jam nieko nereiškė pasigaminti, pavyzdžiui, kad ir roges.

1944 m. tėvas buvo paimtas į sovietų armiją ir išsiųstas į frontą. Laimei, sunkvežimis, kuriame sėdėjo lietuvis, užvažiavo ant minos ir, nors jam sprogimas išsuko koją, būtent tai vyrui ir padėjo – besigydydamas ligoninės lovoje, jis praleido paskutinius karo baisumus ir į Berlyną pateko tik miestui kapituliavus. Iš Vokietijos sostinės buvo išsiųstas į Archangelską (Rusija). Ne savo noru svetimoje armijoje atpylė ketverius metus.

Balio Rakausko asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Nuo karo apsaugojęs sprogimas, padegintas kaulas žuvims ir kalvis, kurio lūpose degė ugnis appeared first on udiena.lt.

Šiame straipsnyje Jonas Bilaišis, tęsdamas pasakojimą apie Bernotiškį (Tauragnų sen.), paporins apie kaimo šokius, apie balsingus tėviškėnus, gegužines pamaldas ir Šeštines, apie prieš atlaidus mirkomus vežimo ratus, apie tai, kaip susipykęs su kolūkio pirmininku išėjo miestan, apie stiprų kalvį Pūką ir kaip jie, vaikai, pas klasiokę ėjo velnio ieškoti.

Meldų dainavimas

Pasak J. Bilaišio, kaime buvo daug jaunimo. Šeimos gausios, po keturis–penkis vaikus, o Daunoravičius net devynis turėjo. Tad kaime netrūko nei kavalierių, nei panelių. Jaunuoliai šokdavo pas Bilaišius kamaroje ir pas Deveikį-Vyskupą, o gegužinės vykdavo prie kitų Bilaišių, gražiame vyšnyne. Albertas Sudnius (vėliau vedęs Jurgio Bilaišio dukrą Veroniką) iš Sudalaukio ir Juozapas Trinkūnas iš Vajelių (buvo paėmęs į žmonas Aldoną Deveikytę-Zakristijonyčią) grojo akordeonu, Juozapas Bivainis-Ileriokas iš Meldutiškio griežė smuiku. Konstancija Maciulevičienė iš Žiezdrių grodavo trieile armonika. Nuo Kirdeikių su akordeonu atklysdavo toks Kirkiukas (Kirka).

Į kito kaimo šokius šeštadienį, sekmadienį traukdavo draugėje per dvidešimt vyrų. „Tai kai nuveinam: „O, ažugiriškėnai jau atėja – tai šokiai bus!“ Kaimo vyrai buvo labai dainingi. Aldonai Bilaišienei, dirbusiai Biliakiemyje, ten sutikta Meldutiškio nuotaka Teklė Stundžaitė apie savo kraštiečius taip atsiliepdavo: „Nu, ti vyrai kaip meldai! Ti oi kaip dainuodava!“ Per kiekvienas Petrines ant piliakalnio pavadinimu Piliakalnis vykdavo gegužinė, į kurią pulku traukdavo ne tik vyrai.

„Vaikai, kambary rūkykit!“

Jaunasis Rakauskiukas, kuris gyveno pas Bilaišius, mėgdavo parūkyti. Cigarečių gudruolis nušvilpdavo iš pašnekovo tėvo. Šiaip jis rūkydavo naminę taboką, bet svečiui pavaišinti turėdavo ir pirktinių cigarečių. Vagilius atsargiai atplėšdavo pakelį, išsitraukdavo porą cigarečių ir vėl gražiai užklijuodavo. Lyg niekur nieko. Kartą jis draugą, Bilaišioką, nusitempė parūkyti į pakluonę. Stogas žemai, tie palindę ir rūko. Atėjo tėvas karvėms pašaro ir užuodė dūmus.„Nu, jūs, vaikai, kų čia darat? Ainam, kambary rūkykit! Kų jūs čia pasieny? Atsisėsit už stala! O čia dar gaisrų sukelsta!“ Nusivedė vaikus į trobą, papjaustė tabokos, susuko, uždegė: „Rūkykit!“ Sūnus užsikosėjo, išsivėmė, o draugui, pripratusiam prie dūmo, – nieko. Už pabuvimą prie gyvulių tėvas atnešdavo cigarečių – rūkyti nedrausdavo. Kartą pašnekovas su draugu, parūkę prie Gėlainio ežero, pavėlavo į mokyklą. Mokytojas užuodė cigarečių kvapą, liepė mokiniams parodyti kišenes, atėmė cigaretes, cigarnyčią. Išsikvietė tėvą. Gal jis ir gavo nuo mokytojo velnių – J. Bilaišis to nežino, bet tėvas vaikams nieko nesakė. Ir toliau nedraudė rūkyti. Pas Bilaišius sueidavo vyrai, pjaustydavo ir sukdavo suktines, rūkydavo, tad tabako dūmai būdavo įprasti tuose namuose.

Šeštinių šokiai ir tikintys tėvai

Kadangi, anot J. Bilaišio, jo netekėjusi teta Ona Bilaišytė buvo labai dievobaiminga (ji net pėsčiomis su pašnekovu į Uteną ėjo, kai čia lankėsi kažkoks vyskupas), netgi vadinta davatka, tai pas Bilaišius kamaroje labai dažnai rengdavo majavą. Būdavo ji ir pas Stundžias. Tuo metu jie statė naujus namus, tad neįrengtoje gryčioje vietos buvo daug. Kampe papuošia Mergelės Marijos ar kokio šventojo paveikslą, ir gieda. Ir vaikai melsdavosi, o kad linksmiau būtų, karkvabalių vidun dar prileidžia.

Per Šeštines visi apylinkės kaimai (Grašiai, Gaideliai, Žiezdriai, Bernotiškis, Meldutiškis, Bagdžiūnai) sueidavo į Gaidelių kapines. Kiekvienas kaimas nešdavo savo kryžių ir giedodavo. Susirinkę kapinėse giedodavo visų šventųjų litaniją. „Pre makyklas, jei geri orai, tai būdava šokiai. Čia jau būdava svarbiausia“, – juokėsi J. Bilaišis.

Bilaišiai važiuodavo į Šv. Petro ir Povilo atlaidus Tauragnuose, Šv. Antano – Saldutiškyje, o prieš Labanorinę savaitę mirkydavo ratus, kad nebarškėtų ir stipinai neišlakstytų ilgame kelyje. Žmonių susirinkdavo daugybė, nelengva būdavo surasti ir vežimui vietą. Vėliau, kolūkių laikais, dviračiais mindavo arba pėstuodavo (kai kas nueidavo ir iš vakaro). Dar vėliau ir motociklai atsirado. Ateistinė valdžia tokiu gyventojų religingumu nebuvo sužavėta, tad mokytojai kviesdavosi tėvus pasiaiškinti, tačiau šie nesumišdavo: „A mes tikim.“

Ilga kelionė namo ir neteisingas pirmininkas

J. Bilaišis statybininkystės ir stalystės mokėsi iš tėvo. Eidavo per žmones, statė ir Sėlos fermas, ir Tauragnų paštą. Bedirbdamas statybose Tauragnuose išsimokė traktoristu. Pastačius paštą, juos, statybininkus, perkėlė į Anykščius. Kai atsibodo statybos, vieną vasarą dar pazimagoriavo prie melioracijos ir nusipirko motociklą. „Iš traktoristo nupirkau tokį IŽ-49. Jis į darbą atvažiuodavo kasdien po 30 kilometrų. Man pasirodė geras ir nupirkau gal už tris šimtus rublių“, – pasakojo motociklininkas ir juokėsi, kad iš Rokiškio namo važiavo tris paras – pasirodęs geras motociklas vis gedo ir gedo…

Kolūkyje J. Bilaišis vairavo traktorių. Su Jonu Kairioniu iš Gaidelių pradėjo, ant plūgo sėdėdavo. J. Kairioniui pirmininkas po kiek laiko davė naujesnį traktorių, o į senąjį pasodino J. Bilaišį. Šis pasiremontavo ir traktorininku dirbo dar gal pusantrų metų. Kitais metais kolūkis sugalvojo naujovę – laukus tręšti amoniaku. Ant traktoriaus uždėjo ganus (talpas) ir kolūkio pirmininkas Antanas Mikulėnas patikėjo šį darbą J. Bilaišiui. Dėl pavojaus sveikatai per dieną ilgiau šešių valandų dirbti neleido. Kol jaunasis traktorininkas dirbo su amoniaku, jo traktorių davė kitiems. O šie, matyt, labai svetimo daikto netausojo – suvarė visą važiuoklę. Pasibaigus sėjai, pirmininkas liepė J. Bilaišiui savo traktorių susiremontuoti ir vėl dirbti su juo. Traktorininkas supyko dėl tokios neteisybės ir, rimtai susibaręs su pirmininku, išėjo iš kolūkio. Į Utenos buitinį prie staliaus darbų. Vos pradėjus dirbti naujoje vietoje, J. Bilaišiui paskambino Sėlos kolūkio buhalterė, sako, tau, kaip jaunam amoniako įterpėjui, yra paskyra – motociklas IŽ-JUPITER. Tačiau, kaip išėjusiam iš kolūkio, piktas kolūkio pirmininkas savo buvusiam traktorininkui paskyros jau nebenorėjo duoti, šis dar bandė teisybės ieškoti pas rajono pirmininką Žalalį, bet ir tas nepanoro su kolūkio pabėgėliu kalbėti – išstūmė pro duris. Nepatenkintieji partkomui dar skundė buitinio direktorių, kaip šis į darbą priėmė pabėgusįjį iš kolūkio, tačiau buitinis atsikirto, kad šis pabėgėlis turi darbo knygelę, tad joks jis ne kolūkietis. Buitiniame J. Bilaišis dirbo labai neilgai – kol išsimokė vairuotoju. Pradėjo vežioti buitinio direktorių, inžinierių. Gavo namui statyti sklypą Utenoje. Namus pats pasistatė, ir vidų įsirengė – padėjo patirtis statybose ir darbas buitiniame, kur matydavo, kaip dailidės dirba. Tėvo genai turbūt persidavė ir sūnums, ir anūkams – visi gabūs ir tikslūs statybininko ar staliaus darbe.

Daugiau skaitykite čia.

The post Meldų dainavimas, Šeštinių šokiai, ilga kelionė namo, neteisingas pirmininkas ir kaip velnias akmeniu prie grindų prilipo appeared first on udiena.lt.

Bernotiškyje (Tauragnų sen.) gimęs ir augęs Jonas Bilaišis šiuo metu su žmona Aldona gyvena Utenoje, savo rankomis pastatytame name. Anot vyro, Bernotiškio ir Meldutiškio kaimai, apsupti miškų bei ežerų, aplinkinių kaimų gyventojų buvo vadinami Ažugiriu. Čia pūpsojo daugiau nei 30 kiemų. Bernotiškio senieji gyventojai buvo Deveikiai, Bilaišiai, Rakauskai, vėliau įsiliejo Daunoravičiai ir Vaišnorai.

Senos ulyčios, nauji viensėdžiai

J. Bilaišis pasakojo, kad Bernotiškio ir Meldutiškio kaimus skiria kelias, tačiau tai nėra ulyčioskelias. Prieš tarpukariu Bernotiškį išskirstant į vienkiemius, kaimo pagrindinė gatvė ėjo pro Bilaišių sodybą. Bilaišiai vieninteliai liko senojoje vietoje, nes pašnekovo mamos tėvai jau buvo nusenę, o jų nevedusios dvi dukros negalėjo trobesių perkelti į vienkiemį. Beje, persikėlėliams buvo skirta ir medienos naujiems pastatams susiręsti. Visi draugiškai kibo į darbus, žmonės pasakojo, kaip vienas gryčios galas jau stovėdavo, o kitas dar laukdavo savo eilės. Daug prie medžio darbų dirbta ir vietinių rusų, kurių gyventa link Piliakalnio.

Kitoje kelio pusėje buvo Meldutiškio ulyčia. Kalbėta, kad ant kalno, kur iki melioracijos stovėjo Stundžių namai, gyveno kažkoks dvarponis Ganzokas. J. Bilaišis su kitais vaikais žaisdavo buvusio gatvinio kaimo namų pamatų likučiuose.

Manoma, kad Bilaišių namus statė pašnekovo prosenelis. Sovietmečiu dviejų namų galas, susidūrus su stogo dangos stygiumi, buvo sutrumpintas – išmesta pirkaitė. Šiaudus stogui dengti, kad nesusilaužytų, pjaudavo pjautuvu. Kuldavo kultuvais. Vėlesniais laikais J. Bilaišis važiavo pirkti šiferio į Latviją.

Kuprotas kelias pas vyskupą

J. Bilaišio senelis Petras Bilaišis (kalbėta, atėjęs į Bernotiškį užkuriom iš Indubakių) liko našlys su mažais vaikais. Nuvesdavo jis savo penketą į pirtį prausti ir verkdamas sakydavo: „Galima buvo antrąkart apsiženyt, bet antra vada bus tada.“ Taip vienas ir užaugino. Panašus likimas buvo ir pašnekovo mamos. Jos tėvas turėjo Deveikytę. Su ja sugyveno penkis vaikus (užaugo Alfonsas, Teresia ir Petras, du mirė). Žmona jauna mirė. Tada jis pradėjo draugauti su mirusios žmonos seserimi, kita Deveikyte, ir ją vedė. Tačiau kad vestų, turėjo pasiekti vyskupą. „Anas jau susmylėja su tu seseri, ir ana lika nėščia. Senais laikais negalima taip buva, tad anys turėja eit Kaunan pas vyskupų prašyt leidima, kad leistų ženytis jiem.Ir anys ėja pėsti.Ir ana nėščia būdama. Tai ta tetula (pirmagimė Bilaišių dukra – aut. past.) buvalikussukupreli, taianairsakydava: „Va,ėja, privarga, tai aš ir likau su kupreli!“ – pasakojo Aldona Bilaišienė. Su antrąja žmona irgi sugyveno penkis vaikus, tačiau liko gyva tik pašnekovo mama ir jos sesuo Ona.

Anot J. Bilaišio, jo tėvas Jonas Vaišnoras buvo tvirtas vyras. Jis „dar kavalierium buva, kai vedė asfaltų“ Kauno–Utenos plente. Stipruolis skaldydavo akmenis, juos maldavo.

A. Bilaišienei anyta pasakojo, kad, kai jos būsimasis vyras atėjo pirštis, buvo įvertinta jo jėga – nuotaka galvojo, kad nuo nedraugų bus apginta. Šokiuose, būdavo, treptelna stipriau, tai ir grindų lenta neatlaiko.

„Ale jo tėtė tai stipras buva! Jonas buva padarįs praplatintų vežimų ir dirba buitiniam pre uazika. Tai tėtė tų vežimų pristaise pre uazika (Jonas tada buvo sanatorijoje – aut. past.) – arklių nebūdava kaip iš kolūkia gaut. Tai mes važiavam ir pavirta tas vežimas su šienu! Tėtė saka: „Aldut, tu man pamačyk, pamačyk!“ „Jezau, tėte, nepakelsma!“„Pakelsma vežimų, tik tu man pamačyk!“Ir pakėlam abudu! Jo tėtė labai stipras buva! Ir aš padėjau!Ir pakėlam vežimų!“ – iš savo jėgos juokėsi stipruolio marti.

Vos nesudegę gyvi

J. Bilaišis pasakojo, kad tėvas labai ilgai nestojo į kolūkį. Slėpė gyvulius, net kai atėmė arklį, karves, telyčią, vis tiek nenorėjo pasiduoti raudonųjų terorui. Užkrovė didžiulėmis pyliavomis. Bilaišiai teturėjo penkis hektarus žemės, iš kurių pusantro hektaro sudarė raistas, o reikalavo prikulti 300–400 kilogramų javų.

Teroras buvo ne tik duoklėmis. Tėvas, gimęs 1911 metais, ėmė nešioti barzdą, kad seniau atrodytų ir nepaimtų į sovietų armiją. Tačiau gal kažkas įskundė, kad J. Vaišnoras yra kur kas jaunesnis, nei dedasi, o gal kažkas skrebams sukėlė įtarimą. „Liaudies gynėjai“ nusivežė jį į Tauragnus, sudaužė, išmušė dantis, stipriai prakirto lūpą (slėpdamas bjaurų randą sumuštasis visą likusį gyvenimą nešiojo ūsus). Nuo stipraus sumušimo visa nugara buvo sėte nusėta votimis – žmona gydė pūlinius bičių pikiu.

„Pavasarį orė su arkliu savo žemėj. Pamatė, kad jau skrebai ateina nuo Girelas. Tadu anas – krūmuos ir bėgt! Tai jį šaudyt, bet anas pabėga. Da vijos gal kokia pusantra kilometra, bet tadu tokian ravan ir pabėga. Po sumušimo sakydavo: „Aš gyvas daugiau nebepasiduosiu!“ Tai tadu, kai pabėgo tėtė, skrebai iškratė namus: „Va čia yra bunkeris!“ Tadu kluonų ir sudegina. Užkūrė kluoną, o nuo kluona trisdešimt metrų – namai. Tai laimė, kad vėjas buva ar vakarų, ar koks. Namus užrakina, užkiša kingę, kad neišeit iš namų. Ašei buvau gal dviejų metukų, o brolis gal jau septynių–aštuonių metukų. „Neverk, mama“, – maldava jis. O čia dega – sudegsma visi… Nuo kelio žiūri skrebai, atstatę šautuvus laukia, kas bėgs – mislija, kad šitame klojime bunkeris“, – net susigraudino vyras, prisiminęs tą baisią dieną, kai galėjo su šeima sudegti gyvi.

Stalinas išbadytom akim

J. Bilaišis ėjo į pradinę mokyklą, kai atsimena kažką patarus ant sienos pakabinti iš laikraščio iškirptą Stalino portretą – neva taip parodysit, kad palaikot esamą valdžią. Virš stalo kabo šventi abrazai, o kampe Staliną patupdė. Kartą atėjo skrebai, susėdo prie stalo, šeimininkė greičiausiai pavaišino kiaušiniene su lašinukais, o vienas skrebas ėmė ir šakutėmis Stalinui akis išbadė…

Anot pašnekovo, jo tėvai miškinius užjausdavo. Visada naktinius pavaišindavo. Daugelį jų ir pažinojo. Pats J. Bilaišis įsiminė partizaną Uosiuką, kuris automato iš rankų nepaleisdavo net sėdėdamas prie stalo. Partizanai apsistodavo ir pas kaimyną Daunoravičių, kur buvo ir merginų. Nors kaime susidūrimų tarp skrebų ir partizanų išvengta, „liaudies gynėjai“ siausdavo visąlaik, o prieš šventes budėdavo naktimis. „Atsimenu, vienąkart, gal buva Velykas, rytą loja šuva. Nors langus užsidengę marškom, bet šuva loja gi. Turėjom šunį. Tai antskrebų vienaip loja, ant partizanų visai kitaip, ant kaimynų dar kitaip. Tai jau žinom, kad skrebai atėję. Čia jau apie palunges vaikšta. Tėtė pasiėmįs kakį kuolų, atsdarįs langų: „Ak, jūs, svolačiai, kų čia palungėm lundžiojat?“ Ir kad lėkė! Nepasirodė, neišsidavė, kad skrebai. Nuvija krūman par kelių, raistan nuvija, keikdamas juos. Anas prisimesdava, kad atseit nieka aš nežinau apie šituos partizanus“, – pasakojo apie tėvą sūnus.

Bunkerių, anot J. Bilaišio, būta Girelėje. Ten, raiste, smėlinguose kalniukuose slapstėsi ir partizanai, ir nuo armijos aplinkinių kaimų bernai. Ir daugeliui pavyko, gal tik keli Daunoravičiaus, Stundžios berniokai išėjo į okupantų armiją. Nesunku būdavo ir gimimo datas suklastoti, nes pasų niekas neturėjo. Apylinkės pirmininkas ateidavo ir surašydavo šeimų narių amžių. Užrašydavo tiek, kiek pasakydavo. Dėl armijos vyrai sendindavosi – J. Vaišnoras net vienuolika metų tapo „vyresnis“.

A. Bilaišienė prisimena savo šešurą į rusų valdymo Lietuvoje pabaigą nuolat kartojus: „Nebus taip, nebus taip!“ Vaikai numodavo ranka: „Suvaikėjęs tėtė!“ O šis vis savo: „Pamatysit, kaip eisit atgal. Pamatysit, kad taip nebus!“ Ir tuos žodžius bekartodamas sulaukė nepriklausomybės. „Vienas jo sūnus namus pasistatė Tauragnuos. Tai taip ir buvo: gyveno Tauragnuos, o gyvulius ganė Bernotišky. Nu tai va, taip ir ėjo visąlaik su terbom. Ką tėtė sakė – taip ir buvo“, – juokėsi J. Vaišnoro marti.

Kaip Albertas Vaišnoras tapo Jonu Bilaišiu

Kai Jonui ir Teklei Vaišnorams gimė sūnus, bažnyčioje kažkodėl jam buvo suteikta ne Vaišnoro, o Bilaišio – mamos netekėjusios ir kartu gyvenusios sesers – pavarde. Vis dėlto vaiką visi vadino tėvo pavarde ir niekas apie Bilaišį nežinojo. Iki tol, kol jam sukako 16 metų ir išdavė pasą Bilaišio pavarde. Vaikinas purtėsi naujosios pavardės – kokia negarbė būti mergos vaiku! – ir net verkdamas vajenkomate prašė jį paimti į armiją. Ir nors žadėjo, nepaėmė: vyresnį brolį paliko prie tėvų, o jaunėlį pririšo prie tetos. Taip ir liko Bilaišis. Ir vaikai, ir anūkai Bilaišiai. Bilaišiai sakė, kad norint susigrąžinti tikrąją pavardę, reikėtų surasti liudininkus, kurių, deja, jau nebeliko. Tačiau Bernotiškio krašto žmonės žinojo, kad Jonas Bilaišis iš tikrųjų yra Jonas Vaišnoras, ir būdavo, kad jo ieškodavo pagal tikrąją pavardę. Ilgai draudimo agente dirbusiai jo žmonai irgi nepavyko išvengti nesusipratimų: vietiniai sakydavo, kad pas juos draudėja Vaišnorienė buvo atvažiavusi, o biuras Utenoje kraipydavo galvas: „Pas mus tokia nedirba. Gal kokia apsimetėlė?..“ Tik paskui išsiaiškino, kad jų darbuotoja Bilaišienė turi „antrą“ pavardę.

Su vardu irgi išėjo kuriozas. Nuvežė krikštatėviai naujagimį krikštyti. Kunigas klausia krikštatėvio, koks vardas. Krikštatėvis pagalvojo, kad klausia jo vardo: „Jonas.“ Vaiką ir pakrikštijo Jonu. Paskui krikštatėvis apsižiūrėjo, kad ne tas vardas: „Kaip čia dabar gausis – Albertukas turėja būt…“ „O brolių yra tokiu vardu?“ „Nėra.“ „A, tai bus gerai!..“

Duoneliautojų novalksčiai

Negana to, kad kaimiečiams buvo palikta tik po 60 arų, jame iš pat pradžių neleido sėti rugių. Bilaišiai duonos važiuodavo į Vilnių. Tėvas imdavo sūnų kartu, kad daugiau duonos gautų. Į sostinę iš Saldutiškio nusigavę traukiniu, Halės turguje parduodavo krepšelį kiaušinių ir eidavo į šalia esančias krautuves pirkti duonos. Tokių duoneliautojų kaip Bilaišiai buvo daug. Jei vienos dienos neužtekdavo, kas turėjo, apsistodavo pas giminaičius, o Bilaišiai – pas tokius Rožes netoli Aušros Vartų ir Halės turgaus, Komjaunimo gatvėje. Trijų kambarių butas pirmame aukšte buvo gulte nugulęs žmonių. Vienu pirkimu buvo galima gauti du kepaliukus. Nusipirkę du novalksčius duonos (tėvas persimesdavo juos surištus abipus peties), Bilaišiai patraukdavo prie traukinio.

Įžūlūs karo invalidai užlįsdavo be eilės (arba nustumdavo kuklius kaimo žmonelius) ir pardavinėdami duoną spekuliuodavo. Nebuvo kam jų sudrausminti, vyravo visiška betvarkė.

Beje, duoneliautojai vykdavo gyvuliniais vagonais. Nuo Saldutiškio iki Švenčionėlių dardėdavo dvi valandas. Nuo vienuoliktos vakaro iki šešių ryto pralaukdavo traukinio į Vilnių.

Vėliau duonos važiuodavo ir į Uteną. Tauragnų gatvėje buvo gal pora krautuvėlių. Tačiau vaikus kaimietukus čia skriausdavo įžūlesni miestiečiai, todėl be suaugusiųjų apsaugos šiems buvo pavojinga įsigyti duonos.

Pagailėta duona

Sėlos kolūkio pirmininkas Kilka visiems norintiems prie šešiasdešimties arų sklypelio leido prisidurti dar trisdešimt arų, jei per metus kolūkiui šeimininkai užaugins bekoną. Ką nori, tą sėk duotoje žemėje, tik bekoną užaugink. Nuo tada Bilaišiai ėmė geriau gyventi, duonos į Vilnių važiuoti nebereikėjo. Tiesa, po metų kitų rajono valdžia naująją tvarką panaikino. Greičiausiai dėl to, kad kiti rajono kolūkių pirmininkai pavydžiai žiūrėjo, kiek daug mėsos pristato Sėlos kolūkis. J. Bilaišis atsimena Kilką buvus nedidelio ūgio, jodinėjus arkliu. Įsiminė, kad gyvulio kojas pančiodavo pavadžiu – taip arklys galėjo ėsti žolę ir niekur, nepakeldamas aukštai galvos, nenutrepsėti. Tokio pančiojimo jo pavaldiniai dar nebuvo matę, matyt, Kilka buvo kilęs iš kito krašto.

Prieš patekdamas į Sėlos kolūkio valdas, Bernotiškis priklausė Gaidelių kolūkiui. Jame buhaltere dirbo tokia Marytė Rakauskienė. Jos nuo skrebų bėgantį vyrą skrebai ir nušovė. Tada našlė su vaiku persikėlė į gretimą Papirčių kaimą pas tokią bobutę. Tos bobutės namai sudegė ir buhalterę su sūnumi priglaudė Bilaišiai. Pašnekovas susidraugavo su berniuku, kartu į mokyklą ėjo ir kamaroje ant skaičiavimo skaitliukų važinėdavo.

Daugiau skaitykite čia.

The post Kuprotas kelias pas vyskupą, svolačiai palungėj, Stalinas išbadytom akim, du novalksčiai duonos ir kaip buvo pagailėta duonos sotesnės appeared first on udiena.lt.

Visai šalia Šiaudiniškio yra Bernotiškis (Tauragnų sen.). Kaimas, kuriame dabar stovi keturios sodybos (dvi Rakauskų, Vaišnorų, Bilaišių), prieš melioraciją jų turėjo bent keturis kartus daugiau. Visai neseniai mirė paskutinė nuolatinė gyventoja Aldona Bilaišienė, tad dabar Bernotiškį ištiko dažno nykstančio lietuviško kaimo likimas. „Utenos dienai“ pavyko rasti dvi seseris iš Stundžių giminės, kurios pasidalijo atsiminimų nuotrupomis apie tėviškę.

Kai margarinas buvo skanėstas… 

Aldona Kviklienė (Stundžaitė), šiuo metu gyvenanti Leliūnuose, sakė, kad jos šeima gyveno dviejų galų troboje, į kurią įsikraustė po Petro Rakausko, pašnekovės mamos tėvo, mirties. Kada ir kas statė namus, nežino. A. Kviklienė atsimena dar aslą buvus, atsimena, kaip tėtė sudėjo grindis. Elektrą įvedė, kai mergaitė ėjo į trečią ar ketvirtą klasę. 

Mama, kaip ir visos kaimo moterys, kepdavo duoną. Ant jos spausdavo kryžių, po žaliais kepalais klodavo vaikų pririnktų ąžuolų lapų. Iškepdavo ir mažiesiems bandelę. Vis dėlto, vaikui įsiminė, kaip per Velykas mama maišydavo sviestą su margarinu. Žinoma, taip darydavo tikriausiai todėl, kad sviesto būdavo ne per daugiausia, o vaikams tai atrodė kaip skanėstų skanėstas. 

Mamą nuo mažų dienų užaugino pamotė, kurią tėvas parvedė, kai mirė pirmoji žmona. Mama kopinėjo medų iš keleto kelminių avilių. Vyras prie bičių negalėjo eiti vien dėl to, kad nuo rainuotųjų įgėlimo labai ištindavo. 

Mokykla 

Mokėsi A. Kviklienė Gaidelių pradinėje mokykloje. Mokė sutuoktiniai Rasteniai. Į mokyklą keliaudavo tiesiai palei Gėlainio ežerą, nors pagal Gaidelių kaimą bernotiškiečiai jį vadino tiesiog Gaidelių ežeru.Žiemą mergaitė čiuoždavo krikštatėvio Bilaišio pagamintom slidėm. Klasėje mokėsi po 10–12 vaikų. Vidurinę mokyklą lankė Tauragnuose – pėsčiomis eidavo iki Grašių, o paskui važiuodavo autobusu. Po aštuonių klasių patraukė į technikumą Vilniuje. Sostinę pasiekdavo traukiniu iš Saldutiškio. 

Baltų plytų namas 

Sėlos kolūkio pirmininkas Mikulėnas buvo perkeltas į Pačkėnus, į „Lenino keliu“ kolūkį. Čia jis 1976 m. prikalbino atsikraustyti ir kalvį Petrą Stundžią su šeima. Šis gavo baltų plytų namą su centriniu šildymu. Buvo patogu susisiekti su už 5 kilometrų esančia Utena (autobusai važiuodavo kas valandą), kalvio kalvė buvo Nemeikščiuose – ryte į darbą nuveždavo, vakare parveždavo. 

Daugelis Bernotiškio žmonių išsikraustė į Tauragnus. 

Gyvatės, kurių nuodai nebaisūs 

Netoli Stundžių yra raistas Gyvatynas, gavęs pavadinimą nuo jame gyvenančių gyvačių. Čia Stundžių vaikai mėlyniaudavo, bet buvo ir kitų uogų: spanguolių, bruknių, girtuoklių. Nors pašnekovė Gyvatyne gyvatę matė tik kartą, tačiau, kad jų ten būta, rodė žmonių laimikiai: sudžiovintus roplius šerdavo kiaulėms, užpildavo degtine ir naudojo vaistams. Anot A. Kviklienės, jos mama mokėjo užkalbėti gyvatės įkandimą. Sakoma, kad šį sugebėjimą užkalbėtoja perduoda arba vyriausiajai, arba jauniausiajai dukrai. Pašnekovės mama buvo dar visai maža, kai mirė jos motina, tad gal neeilinę dovaną jai, spėjo A. Kviklienė, perdavė pamotė. 

Šiauriau nuo kaimo, negiliai Piliakalnio miške plyti nedidelis ežeras Piliakalnis, už jo, ant kalno, anksčiau stovėjo medinis majokas. Tiesa, priešais Gyvatyną, einant nuo kaimo telkšo dar mažesnis ežeriukas. Begalis. Dėl pelkėtų telkinio krantų tėvai savo atžalas įspėdavo prie jo arti neiti. O Piliakalnyje žvejojama ir dabar. 

Prieš Gyvatyną augo sausas miškas, vadintas Epušynu. Į jį Stundžių vaikai bėgdavo grybauti. 

Pameldinė – pieva, einant link Piliakalnio. 

Gerasis senelis 

Kita, vyresnė sesuo, Genė Deveikienė (Stundžaitė) gimė Meldutiškyje, kur tėvai gyveno jos tėvo tėvų namuose. Mirus seneliui, mamos tėvui, su šeima 1969 m. persikraustė į šiojo namus visai gretimame Bernotiškyje. 

Pašnekovė atsimena senelį ir jo antrąją žmoną (pirmoji, kilusi iš Daunorių, nuo plaučių uždegimo mirė apie 1926 m., palikdama gal tik metukų amžiaus dukrelę). Senelis buvo labai geras. Vaikščiodavo apsivilkęs avies kailio kailinukais (pats mokėjo išdirbti kailius), drobiniais marškiniais, kelnėmis, susijuosęs siauru dirželiu. Lankydamas dukros šeimą (gyveno netoli), anūkams atnešdavo į popierių lyg saldainį  įvyniotą morką, burokėlį ar obuolį. Senelis kalviavo savo kalvėje, ugnį papūsti dumplėmis duodavo ir smalsiai anūkei. Mama pasakojo, kad 1888 m. gimęs senelis dirbęs Rygoje, degtukų fabrike. 

Mokykla 

Pradinę mokyklą G. Deveikienė lankė Gaideliuose. Mokė Balys ir Bronė Rasteniai.  Einant tiesiai būdavo gal du kilometrai. Per šlapumas kartais mažąją Genutę ant nugaros nešdavo koks didesnis vaikas. Žiemą vaikus veždavo rogėmis. Aštuonias klases baigė Tauragnų vidurinėje, tačiau likusias vidurinės klases baigė Molėtuose – ten, atsidarius internatinei mokyklai, buvo lengviau gauti gyvenamą plotą. 

Darbai 

Vaikai buvo užimti: tai kolūkio burokus ravėdavo, šieną grėbdavo, klojimuose šieną mindavo… Kolūkis duodavo dampę kolūkiečiams javus išsikulti. 

Į kolūkio laukus susirinkdavo 10–15 vyrų, ginkluotų dalgiais. Vyras pjauna, o iš paskos eina rišėja. Riša pėdus, kuriuos paskui, padedamos pjovėjų, sustato į gubas. 

Melioracija 

Bernotiškio žmonės išsikraustė, nes melioracija gąsdino aparti viską iki langų. Dauguma išsikėlė į Tauragnus, Stundžios – į Pačkėnus (Utenos sen.). Ir nors vėliau, kai pašnekovės tėvas susirgo, buvo patogiau pasiekti ligoninę ir apskritai netoli miesto gyvenimas su tuolaikiniais patogumais buvo lengvesnis, G. Deveikienė sakė, kad jai gaila buvo palikti namus kaime. Namus nugriovė melioracija. Greičiausiai viską – namą, daržinę, klojimą, svirną, pirtį, kalvę – suvertė į duobę. Sunaikino ir sodą. Liko plynas laukas. 

Gyvatės įkandimo užkalbėjimas 

G. Deveikienė patvirtino, tai ką sakė jos sesuo: jai mama perdavusi, kaip užkalbėti gyvatės įkandimą. Tačiau, kaip tai daroma, niekam negalima pasakyti, nes užkalbėjimas nustos savo galios. Užkalbėjimas gali būti perduodamas tik vienam asmeniui. Pašnekovė spėja, kad jos mamai užkalbėjimą perdavė jos tėtis, ir ji žino, kad mama ne kartą yra sėkmingai atkalbėjusi įkandimą. Ir ne tik žmogui, bet ir gyvuliui – taip buvo išgelbėta Algio Stundžios karvė. G. Deveikienės senelio sesuo Vaišnorienė iš Papirčių kaimo mokėjo atkalbėti nuo rožės.

The post Kai margarinas buvo skanėstas, gerasis senelis ir gyvatės, kurių nuodai nebaisūs appeared first on udiena.lt.

Doc. dr. Regina RINKAUSKIENĖ

Vyžuonų šnekta priklauso rytų aukštaičių uteniškių tarmei. Vyžuonos – vienas iš uteniškių tarmės punktų, daugelyje dialektologijos (dialektologija – tai mokslas, tyrinėjantis lietuvių kalbos tarmes) mokslo darbų žymimas santrumpa Vžns. Nemažai Vyžuonų šnektos faktų yra pateikta akademiniame dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodyne“.

Vyžuonų šnektai, kaip ir visiems rytų aukštaičiams uteniškiams, būdingi panašūs požymiai. Yra dvi svarbiausios skiriamosios fonetikos ypatybės (susijusios su garsų tarimu), kurios neabejotinai rodo, kad uteniškių šnekta, taip pat ir vyžuoniškiai, priklauso būtent rytų aukštaičiams. Beje, visi aukštaičiai yra skirstomi į rytų aukštaičių, pietų aukštaičių ir vakarų aukštaičių patarmes. Pirmoji ypatybė: vietoj nosinių garsų ą ir ę šnektoje yra balsiai u ir į (jų ilgumas priklauso nuo kirčio: kirčiuoti jie būna ilgieji, o nekirčiuoti pusilgiai, vadinasi, šiek tiek ilgesni už trumpuosius, bet trumpesni už ilguosius), pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodžius tęsia, katę, namą, gręžia ir pan. šnektoje atlieps tįsia, katį, namų, grįžia ir t. t. Antroji ypatybė: vietoj bendrinės kalbos dvigarsių an, am, en, em šnektoje yra un, um, in, im, pavyzdžiui: bendrinės kalbos žodžiai kanda, kampas, lenkia, tempia, kenčia, ranka čia bus tariami kunda, kumpas, linkia, timpia, kinčia, runka ir panašiai.

Be šių bendrųjų visiems rytų aukštaičiams būdingų ypatybių, uteniškiai nuo kitų rytų aukštaičių (vilniškių, anykštėnų, kupiškėnų, širvintiškių ir panevėžiškių) skiriasi tuo, kad vietoj nekirčiuotų dvibalsio ie ir balsio ė turi balsį e. Vadinasi, bendrinės kalbos žodžiai dienelė, vėjelis šnektoje turės tokius atliepimus: denela, vejalys.

Vyžuonų šnekta pasižymi dar daugeliu kitų ypatybių. Čia yra kietai tariami tokie junginiai kaip le, lė, re, rė, se, sė. Vadinasi, vietoj le, re, se bus tariama la, ra, sa, o junginių lė, rė, sė balsis ė bus panašus į rusų kalbos užpakalinį e.Vietoj bendrinės kalbos žodžių lekia, lėkė, retas, rėkia, senas, sėdi čia bus tariama lakia, leke, ratas, reke, sanas, sedi. Vakarinė uteniškių tarmės dalis dažnai nekirčiuotą dvibalsį uo pakeičia į a, toks reiškinys būdingas ir Vyžuonų šnektai, pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodžius suolelis, obuolys, kamuoliukas šioje šnektoje atlieps salalys, abalys, kamaliokas (priesagos –ukas uteniškiai beveik neturi, ją dažniausiai keičia priesaga –okas). Balsis o šioje šnektoje, kaip ir visoje uteniškių tarmėje, yra išlaikomas tik kirčiuotas, bet tariamas labai atviras (tarpinis garsas tarp o ir a), o vietoj nekirčiuoto balsio o tariamas balsis a, pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodžius sodelis, ožys, vokiečiai čia atlieps žodžiai sadelys, ažys, vakečiai ir t. t. Tokį balsio o tarimą labai gerai iliustruoja pokalbis: Kakias spalvas Utenas bažnytėla? Raudanas.

Minėtosios Vyžuonų šnektos ypatybės yra susijusios su garsų tarimu, tačiau yra nemažai ir kitokių šnektos įdomybių.

Reikia paminėti labai dažnai vartojamą senąjį vietininko linksni iliatyvą, arba kryptininką, kurio bendrinėje kalboje beveik nėra. Kaip ir visi uteniškiai, Vyžuonų šnektos žmonės sakys ainu miškan, važiuoju miestan, inlinda krūman ir pan. vietoj bendrinei kalbai įprastų pasakymų einu mišką, važiuoju į miestą, įlindo įkrūmą ir t. t.

Vietoj įvardžių jis, ji, jie, jos vyžuoniškiai vartoja visai kitas formas, tai yra anas, ana, anys, anas, pavyzdžiui, anas geras žmogus, anys geri draugai ir pan. O įvardžius aš, tu vartoja gerokai ilgesnius ašei, ašenai, tujei, tujenai.

Yra visai kitokių veiksmažodžio formų, kurios būtų neįprastos bendrinės kalbos vartotojui, pavyzdžiui: plaudžia rūbus (plauna rūbus), lipe liesvam aukštyn (lipo kopėčiomis aukštyn), supe vaikų visų naktį (supo vaiką visą naktį), prisiskute bulbų vakarienei (prisiskuto bulvių vakarienei), šava akin (šovė į akį) ir t. t. Daug sutrumpėjusių veiksmažodžio formų, pavyzdžiui: imč in žmonas (imčiau į žmonas), kad atait in man (kad ateitų pas mane), raikia nuveit ir pranešt (reikia nueiti ir pranešti).

Vyžuonų šnektoje yra kitokių prielinksnių nei bendrinėje kalboje, kartais jie vartojami su kitais linksniais, pavyzdžiui, gyvena par sasarį, (gyvena pas seserį), nuveja in vyrų (nuėjo pas vyrą), saula laidžias až miška (saulė leidžiasi už miško), užulipė in (gali pasakyti ir un) stala (užlipo ant stalo), lig šiai dienai negaliu pamiršt (ligi šios dienos negaliu pamiršti), pririše pre tvorai (pririšo prie tvoros), inbrida valig smakra (įbrido iki smakro).

Vyžuonų šnektoje labai dažnai vartojamos veiksmažodžio konstrukcijos su vardininko linksniu vietoj galininko, pavyzdžiui: galva sopa (galvą skauda), alus gert sveika (alų gerti sveika), arkliai rišt draudžiama (arklius rišti draudžiama), raikia gyvuliai perkelt (reikia gyvulius perkelti) ir t. t.

Vyžuonų šnektoje yra žodžių, kurie bendrinės kalbos ar kitos tarmės atstovui būtų nesuprantami (tiesa, šnektoje, kaip ir visoje uteniškių tarmėje, yra labai daug skolinių), pavyzdžiui, ačlaimas (kiemas), dunktys (stogas), gurbas (tvartas), kleva boba (karkvabalis), liesvas (kopėčios), markatnas (liūdnas), bovytis (žaisti), kavatynes (slėpynės), abuozas (būrys, pulkas), paversmys (šaltinis), natūras (būdas), pilniavat (saugoti), pakusa (baidyk1ė), vigada (malonumas), liuika (pypkė), bakanas (kepalas), panuovalys (pievos pakraštys), spalgena (spanguolė), sėdžiauka (bala), nekočia (gelda), smertis (mirtis), tuntinėti (vaikštinėti), kalniai (kailiniai), laskutas (skuduras), mojava (gegužinės pamaldos), ulioti (linksmintis, vaikščioti), mėsiedas (laikas nuo Kalėdų iki gavėnios), žebravoti (elgetauti), dykas (laisvas, be darbo) ir t. t.

Geriausiai šnektos ypatybės atsispindi užrašytame tekste, kuris čia bus pateiktas iš knygos „Lietuvių kalbos tarmės“ (Vilnius, 1970). Tai yra žinomos pasakos apie merginą, ištekėjusią už žalčio, versija, kuri buvo užrašyta būtent Vyžuonų parapijoje.

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ

„Neišsimt šitas versmes“

PASAKA

The post Vyžuonų šnekta appeared first on udiena.lt.

Jonas Bivainis

Užrašė Danguolė GRABAUSKIENĖ

<…> Aš gimiau 1953 metais. Kai vaikas buvau, senojoj troboj bulves laikydavo, pildavo ant molinės aslos, rūsio neturėjo, pakūrendavo žiemą pečių, kad bulvės nesušaltų, o vasarą labai gerai laikydavosi. O šiaip visokių rakandų būdavo prikrauta, vištas laikydavo, malkas sukraudavo. Ir klojimas buvo šiaudais dengtas. Klojimo sienojų galai su kirviu kapoti, tėtė pasakojo, kad, kai statė klojimą, kirvį turėjo, o pielos dar neturėjo. Kol klojimas buvo dengtas šiaudais, jie laikydavo šilumą, būdavo labai šilta, o kai perdengėm šiferiu, jau šalta. Klojimas buvo daug ilgesnis, bet reikėjo remontuoti, tai sutrumpinau, geresnę medžiagą sunaudojau.

Svirnas buvo statytas prie senojo namo, kai vidų kaliau lentelėm, radau užrašą, kad 1935 metais perneštas. Svirne laikydavo grūdus, pildavo į aruodus, viršuj laikydavo lašinius. Svirno stogas yra pusapvaliais medžiais grįstas, kad vagys per stogą neįsibrautų ir neišneštų lašinių.

Kai namą statydavo, medį išpozydavo, vienas medis apvalus, o kad kitas medis gražiai gultų, reikėdavo kito medžio galą kirviu ištašyti kaip mėnulio formos. Tėtė namus statydavo, spinteles padarydavo.

Lovos buvo medinės, dar dabar yra ant senojo namo aukšto padėta. Buvo sunkus medinis ožys, jį naudodavo geležies užtraukimui ant medinių ratų, bet naudodavo ir rugiams blokšti. Pupas kuldavo, o rugius blokšdavo: paima kūlį, atriša, ranka padaužai, kad iš raiščio grūdai išbyrėtų, suriši, užsimoji ir bloški. Iš pradžių kūlys būdavo sunkus, daužydavai, kol girdėdavai, kad byra grūdai. Išblokštais šiaudais dengdavo ir daržines, ir svirnus, o į medinę lovą patiesdavo kūlius, apačioj patiesdavo storą maršką, ant kūlių taip pat austą maršką užklodavo ir užkaišiodavo iš visų šonų, o paskui švelnesnę maršką užtiesdavo. Marškos būdavo namų darbo, austos. Po kiek laiko, kai susiguli šiaudai, susitrina. Juos pakeisdavo, dažniausiai prieš šventes – Velykas, Kalėdas. Pagalvės būdavo plunksnų, jas plėšydavo. Pagalvės didelės, su ranka vis duodavau, suplodavau, nes nepatogu būdavo gulėt. Lovatiesės būdavo visokių spalvų, dar ir dabar seserys jų turi, raštais moterys dalindavosi. Ant langų kabindavo perkeliaus užuolaidas. Elektrą įvedė apie 1960 metus. Kai nebuvo elektros, lempos buvo žibalinės, laukan, pirtin kai eidavom, panoras žibalinis būdavo, dar ir dabar lempų ant aukšto yra sukabinta. Žibalas sveika, plaukams gerai ir nuo visokių parazitų.

Pirtis buvo ten, kur dabar sėdžiauka iškasta, gale sodo, seniai pastatyta, žema buvo, pasilenkęs įeini, prie sienų nesiglaudi. Pirtis statyta, kai tėtė dar buvo mažas. Stovėjo medinė bačka, pripila šalto vandenio, storas vamzdis gal kaip puodelis didumo įkištas į krosnį, per vamzdį sušildavo vanduo. Metalinių bačkų tai nebūdavo. Pirmieji eidavo vyrai, nes karščiau, vanodavosi, garo daugiau. Ir moterims šilumos užtekdavo. Žiemos laiku iki pirties dar pasieiti reikėjo, kūrendavo rečiau, o vasarą tai kas savaitę. Anksčiau šampūno nebūdavo, ūkišku muilu prausdavomės, jo visada būdavo. Turėjo pirtį Lumpickaitės, gale kaimo, bet jos nedažnai kūrendavo. Ne visi turėjo, Veronika Bagdžiūnaitė (Vilūnienė) neturėjo, vėliau pasistatė. Senąją pirtį nugriovėm gal prieš 20 metų. Tėtė pastatė alksninę, naują, bet irgi dūminę. Tik ši aukšta, jau nebereikia eiti susilenkus. Tėtė po karo rado vokišką bačką ir panaudojo pirtyje vandeniui.

Aš prisimenu, kaip studentai iš Vilniaus kiekvieną namą nufotografavo, kažkur Vilniuj tos nuotraukos. Klojimas, daržinė, svirnas, kur dabar medų suku, tvartelis. Tvartai seni, buvo troba, tai ir dienykas buvo, vienam gale stovėdavo karvės, kitame arklys, ėdžios dar ir dabar stovi. Anksčiau rusų laikais dviejų karvių nebuvo galima laikyt, bet šieno kad ir vienai karvei buvo sunku prisišienauti, pagriovius, miško aikšteles šienaudavom. Visi laukai būdavo aparti. Jonas Kairionis toks iš Gaidelių ardavo, būdavo plūgai, Valentas Bagdžiūnas sėdėdavo ant plūgų, o traktorius traukia. Klojimas, prisimenu, buvo nacionalizuotas kolūkio, dar ant durų yra numeris. Čia veždavo rugius iš visų laukų ir kraudavo, prie kluono ir kuldavo, mes, vaikai, ant šiaudų dūkdavom.

Tėtė sėdavo rugius, atsimenu, kaip prie mūsų klojimo arklys sukdavo ratą ir kuldavo.

Atsimenu ir spragilus, tėtė išsikuldavo, dar ir dabar kažkur klojime tie spragilai yra.

Duoną mama namie kepdavo, būdavo duonkepė, ližė, mums, vaikams, visada pagranduką iškepdavo, mama duodavo kryželį uždėt. Kad pelės nepasiektų, už bolkos buvo pririšta lenta, sudėdavo ant jos duonos kepaliukus, lininiu rankšluosčiu užklodavo. Kepdavo kas 2–3 savaites, minkyti padėdavo ir tėtė, sunkus tai buvo darbas. Pečius duonkepis dar yra ir dabar, išlikęs nuo 1943 metų, kai statė trobą. Jame kokie 6 kepalai tilpdavo. Ant pečiaus mama miegodavo, kailiniai kita puse patiesti būdavo. Jauni buvom sveiki, mamos kepta duona būdavo ne tokia kaip dabar, rupesnė, tokia išvalo kaip šluota visas sieneles skrandyje, dabar tai bulvė ar duona prilimpa skrandyje, ten dabar tikriausiai baisi betvarkė. Pagrindinis maistas buvo bulvės, zacirka, kruopų sriubos, rauginti kopūstai, kiauliuką papjaudavo.

Mama ausdavo, dar yra išlikusios staklės, sietai, niekas nesudeginta. Dar ir dabar yra marškų, ne muziejinių, bet paprastų, ir vilna ausdavo, ir šilku, siūlus pirkdavo, maži špulytėm žaisdavom. Žaislų nebūdavo seniau, ratelius iš apskrito medžio išsipjauni, skylutę padarai, vinis sukali, virvutę pririši ir traukdavom, važiuodavom, toks buvo mūsų žaidimas. Visokių mašinyčių pasidarydavom. Niekas žaislų nepirkdavo.

Augindavo avis, kirpdavo žirklėm, specialiom, jos ir dabar užkištos už bolkos ant pečiaus, kad nerūdytų. Problema būdavo sukaršti. Prieš Alius būdavo karšykla, dar ir aš važiuodavau, reikėdavo išmėtyt gabaliukais vilną, kad nebūtų kietų, susivėlusių gumulų. Mama veldavo veltinius, pati verpdavo. Dar ratelis yra, labai gražus, tėtės padarytas. Mama ir megzdavo, mokėjo siūti, sau pasisiūdavo, prieš mirtį sakė, kad mane ilgai minėsit geru žodžiu, nes kai užadydavo, užlopydavo, tai nelabai pažinsi, beveik nesimatydavo.

Kai kiaulaitę užaugindavo ar veršiuką, tai zagaskotan Utenon pėsti nuvesdavom, pernakvodavom pas tėtės pažįstamus, karvė pasiganydavo, paskui ryte nuvesdavom. Kiaulę tai nuveždavo, būdavo padarytas katukas, įvarydavo kiaulę ir tada arkliais veždavo.

Jaunimo kaime būdavo, vien mūsų kaime keturios moterys, iš aplinkinių kaimų 16–17 vyrų susirinkdavo, pievas pjaudavo dalgėm, suveždavo į Lumpickaitės daržinę, kadangi buvo didelė, ją nacionalizavo, o žiemą atvažiuodavo rogėm, sukraudavo šieną ir veždavo Gaidelių fermon.

Kaime būdavo gegužinės Jono Dindos klojime, beržiukais apstatydavo, kad šalinių nesimatytų, ir ant pado šokdavo. Mes tik pasižiūrėt nueidavom, buvom maži. Kai kas jau motociklus turėjo, atvažiuodavo į gegužines, grodavo akordeonas, kai kada ir smuikas. Jaunystėje ir aš dar armonika pagrodavau. Dabar jau ir armonikos nebeturiu. Užtat sūnus muzikantas.

Turėjom arklį, kolūkių laikais paėmė, davė vieną penkioms šeimoms, su arkliu būdavo problema, visiems jo reikėdavo. Paskui mūsų arklį atidavė Tauragnų mokyklai.

Šuliniai iškasti dar tėtės, tėtė turėjo kalvę, daug ką nusikaldavo, o norint iškasti, reikia didelio ožio, viskas kasta rankom, suleista septynios triūbos, žemę reikėdavo kibirais ištraukti. Su vyšnios šakele ieškota vandens, šakelę neši ir linksta toj vietoj, kur vandens yra. Tėtė buvo nagingas, pats skiedras drebulines ir alksnines droždavo, dar ir dabar yra ta aparatūra, kur buvo pasidaręs, ir šulinių žiedams daryt formos išlikusios.

Tėvukas mirė 1986 metais, mama, 1923 metų gimimo, mirė 83 metų (2006 m.), buvo kilusi iš Šiliniškių kaimo, netoli Kirdeikių. Užaugom keturi vaikai: seserys Vilhelmina ir Jolanta, brolis Alvydas.

Dabar sodyba pasikeitusi. Pusė senosios trobos viduje išbetonuota, plytelėm išklota, dar yra gerų rąstų, bet kiti papuvę, grizų išgraužta, senųjų rąstų šitoj pusėj nesimato, langų čia nebuvo, įdėjau du tokius, kaip anoj pusėj, užtat tokie maži. Vasarą čia labai gražu, apšienauju visur. 1992 m. pastačiau kryžių, o 1995 m. – stogastulpį. Stogastulpiui skulptūrėles išdrožė Stasys Karanauskas. Buvo Atgimimo laikotarpis, tai ir nusprendėm, kad reikia prie namų pastatyti. Ant kryžiaus užrašiau „Dievui ir tėvynei“, o ant stogastulpio – „Žemės ir visatos dievui – garbė, o žemėje – ramybė geros valios žmonėms“.

Iš knygos „Rytų Aukštaitijos etnografinių kaimų slėpiniai“

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ

Autoriaus ir Jono Bivainio asm. archyvo nuotr.

The post Gero žmogaus bitės negelia appeared first on udiena.lt.

Tarp Saldutiškio ir Tauragnų stūkso nedidelis etnografinis Šiaudiniškio kaimas (Tauragnų sen.) su dar nuo XIX a. likusiais pastatais. Pasak čia gimusio Jono Bivainio, Šiaudiniškio kaimas anksčiau dėl jį apgyvendinusių vien tik Bagdžiūnų taip ir buvo vadinamas – Bagdžiūnais. Net ir patys gyventojai nesikratė vietovės pravardės – svetur prisistatydavo esą iš Bagdžiūnų. Vis dėlto oficialiai vietovė vadinta Šiaudiniškiu. Šiaudiniškis, anot J. Bivainio, išliko rėžinis kaimas, nes nesuspėta jo išskirstyti į vienkiemius – sutrukdė karas. Net ir miškas išlikęs padalintas rėžiais. Pavyzdžiui, J. Bivainiui priklauso 22 metrų pločio šniūras. Nedidelio, kupetoj susibūrusio kaimo neišdraskė ir melioracija.

Keturių mamų išaugintas

Šiaudiniškio kaimas, kiek pamena J. Bivainis, visada ir buvo tokio dydžio, kokio yra dabar. Tiesa, neprižiūrimas suvirto Stasio Bagdžiūno klojimas. Šio pastato gale per 1 ar 1,5 m nuo galinės sienos stovėjo kita siena, atlikusi slėptuvės vaidmenį. Ten prireikus slėpdavosi ne tik žmonės – buvo slepiamas ir šienas nuo kolūkio. Dviejų galų trobos išliko tik pusė: Sėlos kolūkis skyrė senam bernui šiferio, kurio užteko tik pusei namo, o kamara su keturių metrų priemene neprižiūrimos supuvo.

J. Bivainio tėviškėje stovi du gyvenamieji namai. Vieną jų karo metais, 1942–1943-aisiais, statė pašnekovo tėvas Vincentas Bivainis. Tiesa, ne pats, ir sūnus nežino, kas, tačiau, jo žiniomis, grindis dėjo rusų dezertyrai, savo darbą iškeitę į duoną. Lentas jie išpjovė senovišku būdu: virš žemės pakeltą rąstą dzirino vienas stovėdamas viršuje, kitas – apačioje. Kitą namo galą, trisienį, 1970 metais jau statė V. Bivainis.

Kitas namas priklausė keturioms senmergėms Bagdžiūnaitėms: Viktorijai, Anastuoziai, Marcaliai, Grasildai. Šios moterys užaugino V. Bivainį, kuris gimė visai greta esančiame Meldutiškio kaime. Jį „užrodė“ į šį kaimą nutekėjusi Bagdžiūnaičių penktoji sesuo, kurios vardas lyg ir buvo Ona. Tiesa, iš pradžių pas keturias seseris buvo atsiųstas Vincento brolis Dominykas, tačiau šis teiškentė keletą dienų ir parbėgo namo. Bivainių šeimoje augo net penki sūnūs (Dominykas, Jonas, Kazimukas, Vincentas, Antanas), tad, sunkiai versdamiesi, tėvai greičiausiai vieną jų ir leido užauginti Šiaudiniškio senmergėms.

Didelį klojimą J. Bivainis išardė ir sumažino ketvirčiu. Rudenį, lapkritį, baigus lauko darbus, prie klojimo durų kolūkis atvarydavo dampę ir kuldavo javus. Grūdus išsiveždavo, o šiaudus nustumdavo tolyn į kluonieną, kur vaikai dūkdavo.

Dideli klojimai buvo pas Veroniką Vilūnienę, Oną Lumpickienę, Joną Dindą (ant šio klojimo pamatų vėliau V. Vilūnienė pasistatė namus).

Be dviejų gyvenamųjų namų, dar stovi du tvartai, klojimas, daržinė, svirnas, pirtis. Dar yra ir baltų plytų rūsys, virš kurio – nedidelės dirbtuvės su obliavimo ir pjovimo staklėmis bei mediena, statytos tą pavasarį, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tada, anot J. Bivainio, buvo toks neapibrėžtas laikotarpis, kai viskas galima. Arba kas pirmas, tas ir laimi… Po kurio laiko prisistatė paveldo specialistai ir ėmė statytojui priekaištauti, kodėl etnografiniame kaimelyje pastatęs mūrinį pastatą (įpareigojo apkalti lentomis). Statytojas nuvažiavo į „medžio apdirbimą“ Antalgėje – atsivežė pilną puspriekabę apalkų. Tačiau jas panaudojo kitam pastatui, tad mūrinukas liko neapkaltas. Ir nors dar ne kartą iš valdininkų priekaištų sulaukta, kaip juokavo pašnekovas, „kadangi Lietuvoj drausmė yra pašlijus biškį, a mes biškį pre tinginia, nu, tai ir gaunas va teip“. Vyro žmona Aldona sutiko, kad didelių problemų įvykdyti paveldosaugininkų reikalavimus gal ir nebūtų, tačiau norėtųsi, jog jie ne vien reikalautų, bet ir kažkiek lėšų skirtų bent medžiagoms. Nori, kad viskas būtų atstatyta taip, kaip buvo anksčiau, o jei tu pinigų neturi, tai verčiau tegul sugriūva, bet savaip tvarkytis negali. Anot A. Bivainienės, tik jos darbštaus ir rūpestingo sutuoktinio dėka senoji Bagdžiūnaičių–Bivainių sodyba vis dar stovi: pakeistos pastatų medinės dalys, perdengti stogai. O yra kaimo pastatų, kaip senasis V. Vilūnienės klojimas, kuriems skubi pagalba yra būtina.

Ardydamas molines krosnis, J. Bivainis rado įrašą. Iš dviejų pirmųjų skaičių aišku, kad troba statyta XIX a. Tačiau kiti du skaitmenys tokie susilieję, kad neaišku, ar tai penketai, ar šešetai, ar ir tie, ir tie. Bagdžiūnaičių namas buvo su asla, be kaminų, abiejuose galuose stovėjo iš molio drėbtos krosnys, dūmai išeidavo pro palubėse padarytas angas, užstumiamas medinėmis juškomis. Jei J. Bivainis nebūtų trobos atnaujinęs, ši, anot jo žmonos, „būtų sulindusi į žemes“. Ir nors originalus netaisytas trobos galas yra likęs (nuo V. Vilūnienės namų pusės), pasak J. Bivainio, iš vidaus rąstų būklė yra tikrai nekokia, jie išgraužti grizų.

Į mokyklą – rąstų pavažų šliūžėmis

Gyvenimas nebuvo lengvas, tad Bivainiai du sūnus (Jonas mokėsi ketverius, Alvydas dvejus metus) leido į internatinę mokyklą Utenoje (vaikai namo grįždavo tik savaitgaliais), dukros lankė vidurinę Saldutiškyje, kuris buvo kilometru arčiau nei Tauragnai.

Prieš tai pradinę mokyklą Bivainiai lankė Gaideliuose (Tauragnų sen.). Mokė sutuoktiniai Rasteniai. Rastenienė mokė pirmas ir trečias, Rastenis antras ir ketvirtas klases. Anot J. Bivainio, pastatas buvo statytas ir skirtas tik mokyklai (dabar jis priklauso Jauniškienei). Kai kolūkis traktoriumi iš Šiaudiniškio veždavo šieną, rogių pavažoms naudojo apvalius rąstus. Nuo Meldutiškio per pelkę kirsdavo tiesiai link Gaidelių. Vaikai tuo provėžų keliu eidavo į mokyklą. Tiesa, dėl rąstų išgaubtumo eiti tokiu taku nebuvo labai patogu. Net ir pavasarį per šlapynes eidavo tiesiai su guminiais batais. Kažkas pamesdavo ant tako pakirstų šakų…

J. Bivainiui bebaigiant internatinę mokyklą, joje apsilankė Jonavos 34-osios profesinės mokyklos atstovai. Jie kalbino jaunuolius rinktis elektriko specialybę. Sudomino ir Joną, kuris Jonavoje per dvejus metus įgijo lauko linijų ir pastočių elektriko specialybę. Tačiau iki vidurinio išsilavinimo dar metų trūko, tad Utenoje lankė vakarinę (pamaininę) mokyklą, vietinių pagal direktoriaus pavardę šmaikščiai vadintą Šlajaus akademija. Praktiką atlikęs pagal specialybę, darbą gavo statybose – Kilnojamojoje mechanizuotoje montavimo kolonoje. Naujai pastatytuose namuose vedžiojo elektros instaliaciją. Paskui įsidarbino vairuotoju, tačiau po metų grįžo atgal į buvusią darbovietę, nes čia galėjo gauti butą.

Kaip vairuotojas kryždirbystės griebėsi

Atgimimo metu kilo vajus statyti kryžius, juo užsikrėtė ir J. Bivainis, tuo metu dirbęs vairuotoju ir jų aplinkiniuose rajonuose prisižiūrėjęs į valias. Nuvažiavo pas Tauragnų kolūkio pirmininką Alvydą Driuką ir parašė pareiškimą. Už ąžuolą sumokėjo gal 100 rublių, o Tauragnų girininkas parodė, kokį ąžuolą galima pjauti. Nors būsimam kryždirbiui suma pasirodė kiek didoka, iš aukšto, didelio ir tiesaus medžio išėjo ne tik kryžiaus drūtgalys, kryžma, bet iš viršūnės ir stogastulpis. Šiaudiniškietis nesunkiai gavo ir kraną įsikelti nupjovuoliui, ir pjovėjus tarpkolūkinėje lentpjūvėje Utenoje.

Stogastulpiui statulėles drožė žinomas dievdirbys Stanislovas Karanauskas, o kryžiaus mūkelę pirko iš kito dievdirbio Utenoje. „Ir kryžius, ir stogastulpis – visa mana daryta, pjaustyta. Aš mėgdavau nukopijuot, žinodavau visus meistrus. Prašyt, kad padarytų, kainuoja daug pinigų, o pinigai labai nesimėtydava ir anksčiau“, – sakė Molėtų, Švenčionių, Pabradės, Ignalinos kraštus išmaišęs vairuotojas, popieriuje persipiešdavęs patikusių kryžių puošybos detales.

Kryžių ir stogastulpį šventino Tauragnų parapijos klebonas Bronius Šlapelis. Pamatęs, koks gražus kryžius, kunigas ėmė savininką ir drožėją kalbinti perstatyti šį dirbinį Tauragnuose, tačiau J. Bivainis nesutiko. Nesutiko jis ir naujo padaryti – daug darbo, o gal ir medžio tuo metu neturėjo… Po kelerių metų Tauragnuose, A. Musteikio ir Labės gatvių sankryžoje, atsirado kažkieno kito pastatytas stogastulpis.

Gelbėtojas nuo piktojo barono

J. Bivainio teigimu, visai netoli jų sodybos, bet Jadvygos ir Elenos Lumpickaičių žemėje akmenį Kumpinyką melioratoriai, nusprendę, kad jis nėra niekuo reikšmingas, tiesiog užkasė. Iškasė šalia duobę, įstūmė riedulį ir užvertė žemėmis. Tuomet tai buvo įprasta praktika atsikratyti didelių akmenų, trukdančių kolūkiams dirbti išplikintus laukus. Prie akmens V. Bivainis ganydavo avis, o jų baronas mėgdavo vaikams užpakalius badyti, tad mažieji susirasdavo saugią priebėgą ant Kumpinyko. Ant beveik dvimetrinio akmens susirangydavo 6–8 vaikai. Ant jo buvo galima užlipti tik iš vienos pusės (nuo Tauragnų), padėdavo ar žemių kauburys, ar mažesnis akmuo.

J. Bivainis upelį, tekėjusį pro pat jo gimtuosius namus, atsimena vadintą lyg ir Gulbės vardu. Jis prasideda „iš niekur“, t. y. nei iš pelkės ar kokio šaltinio tarp Meldutiškio ir Šiaudiniškio kaimų, kerta Šiaudiniškio kelią dviejose vietose (paskui toliau, važiuojant link Sūdalaukio, dar kartą) ir įteka į didesnį upelį. Iki upelį paverčiant melioracijos grioviu, jis buvo apaugęs storais medžiais, pats buvęs labai negilus, tačiau pavasarį plačiai apsemdavo pievas. Šiaudiniškio pievos buvo minkštos, net ir lietingesnę vasarą vanduo stovėdavo. Pasak J. Bivainio, gyvybingoji Gulbė tebeteka griovio dugnu, tėkmė matosi net karštą vasaros dieną.

Autoriaus pastaba. J. Bivainio minimos Gulbės vardo žemėlapiuose rasti nepavyko. Bent jau ne tos upės, apie kurią kalbėjo šiaudiniškietis. Upių, ežerų, tvenkinių kadastro žemėlapyje Gulbe žymima upelė (ištekanti iš Laukinio ežero ir įtekanti į Vyžintos upę), kurios intaką pašnekovas irgi vadina Gulbe. Maps.lt irgi nėra pažymėtas pro Šiaudiniškio kaimą tekančio upelio pavadinimas, tačiau upelė, į kurią jis įteka, jau vadinama Laukine.

Autoriaus ir Jono Bivainio asm. archyvo nuotr.

The post Keturių mamų išaugintas, gelbėtojas nuo piktojo barono ir kaip vairuotojas griebėsi kryžių dirbinti appeared first on udiena.lt.

Tęsiame pasakojimą apie Jasonių kaimą. Šįkart – apie tremtinius, žmonių kaulų kalną, smalėkų pilną durpyną ir naujakurio išgelbėtą kryžių. Užsiminsime ir apie Jasonių dvarą, kuriame šeimininkavo šviesūs bajorai Vilčinskiai, kalbėję lietuviškai.

Trys tremtiniai: kelio meistras, grūdų „vagis“ ir valdininkas

Juozapas Švilpa, „Utenos dienos“ pašnekovo Juliaus Švilpos dėdė, Utenoje prie siaurojo geležinkelio dirbo kelio meistru, turėjo ir namą Utenoje. Anot Juliaus Švilpos, jo dėdės dėka nemažai jasoniškių į karą neišėjo, nes kelio meistras juos įdarbino prie geležinkelio. Vis dėlto okupantams kilo įtarimas, kaip aptarnaujant tokį ilgą ruožą nežuvo nė vienas Juozapo Švilpos pavaldinys – kelio meistrą apkaltino bendradarbiaujant su miškiniais ir pripaišė 25 metus tremties. Laimei, mirus Stalinui, po pusmečio dėdė buvo paleistas, teiškalėjęs kelerius metus.

Tarybinei valdžiai nusikalto ir Juozapo Švilpos brolis, Juliaus Švilpos tėvas. „Kūla dampi, kaip būdava, kūla ir prikrove du vežimus maišais grūdų. Ir veže naktį. Tamsu – ir vienų maišų pamete, a maišai buva suskaičiuoti – tiek ir tiek. Nuveže sandėlin priduot – viena maiša trūksta. Vienu žodžiu – jūs pavaget“, – pasakojo sūnus apie tėvą, kurį suėmė ir įkišo į Utenos kalėjimą. Nuosprendis buvo negailestingas – 10 metų kalėti, kasant Volgos–Dono kanalą. Kaip ir broliui, Antanui pasisekė, kad greitai mirė Stalinas – laisvėn buvo paleistas po pusantrų metų.

Juliaus Švilpos dėdei iš mamos pusės Vaclovui Anavičiui (jis dirbo Saldutiškyje, užėmė geras pareigas) Sibiras tapo kapu. Pjaunant mišką virsdamas medis tremtinį užmušė.

Kapų kalnas, kastuvais kastas

Netoli Švilpų sodybos, už nedidelio miškelio, vadinamo tiesiog beržynu, stūkso neaukštas Pakapių kalnas. Neaukštas jis dabar, o anksčiau, anot Juliaus Švilpos, tai buvo svetimam žmogui sunkiai įsivaizduojama statymė. Kai pašnekovas tarnavo sovietų armijoje (1962–1965 m.), melioratoriai kalną nustumdė. Kalno pavadinimą sufleruoja ant jo rasti žmonių kaulai – akivaizdu, kad ten būta kapų. Yra išlikęs pasakojimas, kad Pranui Švilpai kalnas trukdęs, tad išvaręs moteris kastuvais jį nukasti. Nuo stataus kalno vaikai žiemą leisdavosi rogėmis, o apačioje susidarydavo bala, ant kurios čiuožinėdavo.

Netoli Pakapių kalno, vakarų pusėje, dabar apaugęs beržais liūgso Lieparaistis. Tiesa, praėjus visa keičiančiai melioracijai, šioje vietoje iki kelių vanduo jau nebestovi. Ir paviršius nebeliūliuoja. Išnyko ir spanguolės. Nusausinus raistą ir ištraukus nemažai pušinių smalėkų, durpyne žmonės sodino bulves, burokus.

Per kaimą teka ir Šaltupys – nedidelis upelis, patiesintas melioratorių.

Atstatytas kryžius

Rapolas Masevičius pasakojo, kad kai sovietmečiu platino Avižienių kelią, darbininkai kryžių, stovėjusį prie Danutės Šinkauskaitės namų (kitapus kelio nuo jo sodybos), numetė į pakelės krūmus. Tuomet naujakurys (jis pirko namus iš kaimo senbuvės Malvinos Juodienės 1982 m.) atsiklausė savininkės, ar to kryžiaus neatiduotų. Šiai sutikus, vyras Antalgėje rado seną metalinį, „lauži išmestų“ kryžių. Aprūdijusį kryžių restauravo R. Masevičiaus švogrius Antanas Žala, tuo metu dirbęs laboratorinių elektros krosnelių gamykloje Narkūnuose, paskui geležinę dalį įtaisė ant akmeninės dalies.

R. Masevičiui D. Šinkauskaitė sakė, kad kryžių jos tėvas pastatė savo gimusiam broliui. Tai tikriausiai nutiko 1892-aisiais, nes tokia data iškalta ant kryžiaus. Pašnekovas atstatė kryžių Atgimimo metu (1989 m.), jį skirdamas kaip ir visam kaimui.

Pasak Juliaus Švilpos, ne tik akmeninis-geležinis kryžius priklausė D. Šinkauskaitei, bet ir kiek toliau link Kauno plento stovėjęs medinis kryžius, kurio laikas nepagailėjo.

The post Tamsos pavogtas grūdų maišas, kapų kalnas, kastuvais kastas, ir sūriais, butẽliais apdainuotos Sekminės appeared first on udiena.lt.

Vos už poros kilometrų nuo Utenos esantis Jasonių kaimas (Leliūnų sen.) kažkada garsėjo savo pavyzdingai tvarkomu dvaru, kuriame gyveno vienas pirmųjų archeologinių paminklų tyrinėtojų Pranciškus Vilčinskis. Su dvaro istorija susiję ir pokariu čia įkurti vaikų namai. Dauguma dvaro pastatų išlikę, tačiau jie neturi vieno šeimininko – čia gyvena daug žmonių, kurie nėra vietiniai. Didelę kaimo dalį užima sovietmečiu įkurtos sodininkų bendrijos.

Maišu pinigų nenupirktas dvaras

Gal bene vienintelis vietinis, kuris gyvena Jasonyse, yra Julius Švilpa, gimęs 1943 m. Vyras pasakojo, kad tokios formos jo gimtuosius namus, kokie šie yra dabar, iš ilgos dviejų galų trobos, turėjusios „ir kamarą iš šono“, 1959 m. perstatė jo tėvas. O namus teko perstatyti, nes reikėjo dalytis su broliu ir seserimi (ši, tiesa, savo dalį perleido broliui Antanui).

J. Švilpos seneliai Pranas ir Cecilija Švilpos prieš 1917 m. revoliuciją dirbo Maskvoje (Rusija): senelė – plytinėje, senelis – laidojimo namuose. Čia buvo šarvojami „dideli ponai“. Kartą laidojimo namų darbuotojai, važiavę karieta (tarp jų ir senelis), „po laidotuvių biškį kaukštelėja stipriai ir su konki (arklinis tramvajus – aut. past.) susdūra – čiort išmete iš darba visus“. Anot anūko, seneliai į revoliuciją neįsitraukė ir po jos grįžo į Lietuvą. Parsivežė maišą popierinių pinigų. „Baisus ilgumas tų rublių buva!– juokėsi jasoniškis. – Jų da klause, kodėl neėmėt auksiniais. Saka, auksinis tai greitai iš kišenės išslysta, a popieris lieka popieris.“ Su maišu pinigų „maskvietis“ dar galvojo Jasonių dvarą pirkti, bet taip ir nenupirko, o nuvertėję pinigai dar ilgus metus mėtėsi palėpėje, skrajojo lauke, vaikai jais žaidė.

Ilgas žemės abrūsas

Pašnekovo tėvas Antanas Švilpa valdė 18 hektarų (šiose vietose valaku laikyta ir 18, ir 22 hektarai – priklausomai nuo žemės gerumo). Savo žemės ilgą stačiakampį savininkas pagal formą vadino abrūsu. Visą žemę atėmė, kai tėvas buvo priverstas įsirašyti į kolūkį. Sūnus, kuriam tuo metu tebuvo septyneri ar aštuoneri metai, atsimena susirinkimą vykus jų ilgajame name. Iš rajono atvyko du valdžios atstovai, lydimi šautuvais su durtuvais ginkluotų stribų. Tie, kurie nenorėjo pasirašyti, buvo susodinti lauke ant žemės. Pagalvoti.

Grįžus nepriklausomybei žemę Švilpai susigrąžino. Žemę praradusiojo anūkas Modestas Švilpa norėjo susitvarkyti arčiau esančią valstybinę žemę, nes tolimiausios grąžintinos žemės toliai kaip ir neviliojo, tačiau senelis nesutiko keisti abrūso ribų.

Perpildyta mokykla ir kaimiečių akmenimis grįstas miestas

Nors Jasonyse buvo pradinė mokykla (pas Pampušką), ji atsidarė tuomet, kai J. Švilpa jau ėjo į penktą klasę Antalgėje. Tuo metu mokykla buvo įsikūrusi Kauno plento ir Tirmūnų kelio sankryžoje (prie jos stovi atstatytas dievdirbio Antano Deveikio kryžius), o mokinių tiek ėjo, kad lankyti teko dviem pamainomis. Autobusai tais laikais nėjo, tad vaikai kulniuodavo pėsčiomis. Kauno plentas tuo metu dar buvo neasfaltuotas. Žiemą kiekvienas kaimas turėjo valyti atitinkamą atkarpą: „Kašarkoj (kelio apeivio namas Sankt Peterburgo–Varšuvos trakte – aut. past.) stovėja medinis trikampis. Visas kaimas arklius sukinkydava ir nuo Grybelių rubežiaus iki Antalgės šitų trikampį varydava. Antalgė sava varydava, Ažugiriai sava varydava – turėdava prižiūrėt savų tarpų“, – sakė J. Švilpa, o jo sūnus Modestas pridūrė, kad jam senelis pasakojęs, jog kaimas nemokamu darbu privalėjo prisidėti ir prie kelio remonto darbų – tam tikru metu atvežti žvyro ar akmenų. J. Švilpa žinojo buvus kitą prievolę – važiuojant vežimu į Utenos turgų, reikėjo nuvežti akmenų. Grindiniui. Neatveši akmenų – nebūsi įleistas į prekyvietę.

Davatkos, kaimui pagailėjusios elektros

Elektrą kaime pirmiausia gavo vaikų namai, ją gamino nedidelė hidroelektrinė, pastatyta ant dvaro tvenkinio. Norėjo elektrą vesti ir kaimo gyventojams, tačiau, anot J. Švilpos, „dvi davatkos Juzefė ir Zuzana“ pakėlė didelį triukšmą, ir kaimas kurį laiką elektros dar neturėjo. Vaikų namams elektrą, kai pritrūkdavo vandens tvenkinyje, gamindavo ir dyzelinis variklis. Beje, kalbant apie „davatkas Juzefę ir Zuzaną“, „Utenos krašto enciklopedijoje“ rašoma, kad 1932 m. Utenos apskrities valdyba našlaičių prieglaudoje pavedė dirbti keturioms vienuolėms, dvi iš jų: Juozapa Kibelaitė (vedėja) ir Zuzana Janušaitytė. Ar negalėjo būti taip, kad šios buvusios vienuolės 1947 m. perėjo dirbti į 2-uosius vaikų namus Jasonyse?

Kietų raskladuškių idealistės nesuvaldomų paduškų plunksnose

Valerija Švilpienė, kilusi iš Žemaitijos, į Jasonis, kaip jauna specialistė, atvyko 1969 m. „Juk anksčiau buvo taip: aš gavau paskyrimą į Kauną, į Jurbarką ir į Uteną. Bet Utenoj, rašė, aprūpins gyvenamu plotu – tada tai buvo didelis dalykas. Nu, ir tą gyvenamą plotą gavom šitam žaliam name. Mums davė kambariuką, raskladuškių (gal dešimt) pritiestą, o už durų vyksta grupė, dirba žmonės. Tai mums, būdavo, kai vaikus rytą pamaitina, įneša sumuštinių. Kas liko. Va toks ir gyvenimas buvo, kol pastatė va šituos dviaukščius namus. Taip gyvenom, toks ir butas buvo. Kai prisistatėm į Utenos švietimo skyrių, vedėju, berods, dirbo Ribokas, dar paklausė mūsų: „Ar nebijot eiti dirbti į vaikų namus?“ Nu, mes durnos tikrai buvom: „Nieko mes nebijom!“ Aš galvojau: vaikų namuose – vaikai be tėvų, labai geri, čia ojojoj, kaip mums bus gerai. O Jėzus Marija! Kai paleidi iš grupės, tai kaip banda! Direktorė: „Kur tavo vaikai?“ Sakau: „Matau, kur mano vaikai.“ Vieni čia, o kiti jau paplentėj duodasi, paduškas drasko… Bet aš, sakau, negaliu jų sutvarkyti…“ Kol neiškilo naujas pastatas, skirtas 250 globotinių, vaikai gyveno visoje buvusio dvaro teritorijoje. Pasak pašnekovės, vaikai miegodavo baltame mūriniame pastate prie plento, vadintame žirgynu (J. Švilpa teigė, kad ten buvo tvartas), o gyveno žaliame dviejų aukštų pastate (anot J. Švilpos, tai buvo pagrindinis dvaro pastatas). Buvo ir vadinamasis žalias namelis, kuriame gyveno darbuotojai. Buvo ir svirnas, ir šiltadaržiai, vasarą vaikai valgydavo stikliniame pastate.

Tėvų pamesti vilkiukai

Auklėtoja dirbusi V. Švilpienė sakė, kad vaikų visada buvo daug, jos grupėje būrėsi 15–20 auklėtinių. Trejų metų vaikus atveždavo iš „kūdikyno“ (dažniausiai iš Kauno), vėliau imta vežti ir naujagimius (J. Švilpa atsimena, kad pradžioje vaikai Jasonyse „laikyti“ tik iki septynerių metų). Anot buvusios auklėtojos, vaikų būta visokių, su kai kuriais ji vis dar palaiko ryšį. Dalis jų susikūrė visai neblogą gyvenimą, o nuostabiausia tai, kad geriausiai gyvena tie, kuriuos buvo sunkiausia suvaldyti. Padėjo jiems ir sienų griūtis – daug kas išlėkė užsidirbti į Ispaniją. Kaip pastebėjo pašnekovė, retas kuris iš vaikų neturėjo bent vieno iš tėvų, tačiau nei šie, nei vaikai vieni pas kitus nesiveržė. Tėvams, reikia suprasti, savo vaikų nereikėjo, o vaikai, augdami be gimdytojų, neturėjo jokio supratimo apie giminystės ryšius, jiems tiesiog reikėjo gaujos. Nes joje augo ir jautėsi gerai. Kai vieną savo augintinę V. Švilpienė išsiųsdavo per šventes aplankyti mamos su teta, ši grįždavo atgal su neįteiktomis lauktuvėmis: „Nedaviau ir neduosiu…“

Naujajame pastate vaikų grupės (klasės) buvo įrengtos pirmame aukšte, antrame – miegamieji kambariai. Auklėtojai teko dirbti su daugybe direktorių: Aldona Bislyte, Amelija Katiniene, Danute Višneveckiene, Valentinu Eismantu, Sigitu Novodvorskiu, Lilija Jovariene…

Kai 1991 m. vaikų namai iš Jasonių buvo perkelti į Atkočiškes, pastatą kelerius metus valdė SKAT (Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, dabar – KASP) savanoriai – čia M. Švilpa baigė kulkosvaidininko kursus. Paskui kurį laiką pastate vyko pramoginiai renginiai – ir taip garsiai, kad net Švilpų namo antras aukštas drebėdavo. Vėliau buvusieji vaikų namai ilgą laiką stovėjo apleisti, dabar pastate įsikūrusi naudotų automobilių dalių parduotuvė.

The post Maišu pinigų nenupirktas dvaras, davatkos, kaimui pagailėjusios elektros, ir kietų „raskladuškių“ idealistės nesuvaldomų „paduškų“ plunksnose appeared first on udiena.lt.