Ežeriniai rąstai ir vogtų grūdų kišenė

Vienas iš nedaugelio senųjų Kuprių gyventojų Povilas Kapušinskas pasakojo, kad jo senelis gyveno kaime, vadinamojoje ulyčioje, tarp Burokų ir Seržentų sodybų. Per žemės reformą 1928 m. išsikėlė gyventi į vienkiemį – gavo 12 hektarų žemės. Statėsi jau naujus namus. Beje, per Pirmąjį pasaulinį karą besitraukdami vokiečiai Daglėjaus ežere paliko daug sielių (turbūt ketino išsiplukdyti Šventąja), tad iš vietinių kas „turėja jėgos“, tas traukė rąstus ir naudojo trobesių statybai.

Iki tol, kol Kuprius prijungė prie Norvaišių tarybinio ūkio, kaimas priklausė „Ąžuolo“ kolūkiui. Čia buvo ir kolūkio centras. Ir žmonių buvo daug. „Tai čia daug žmonių buva! Daug suveidava! Rugius pjaudava, atsimenu, tai kur gi, tai dvidešimt vyrų su dalgėm pjaudava – gražu žiūrėt!Moterys rišapėdas rugių rankam.“ Vėliau imta pjauti arklinėmis kertamosiomis. Vladziaus Seržinto dideliame klojime kuldavodampe, o grūdus taip saugodavo, kad vienos bobutės kišenėje radę grūdų, nuteisė moteriškę aštuoneriems metams. Pasisekė „vagilei“, kad Stalinas greitai mirė, tad kalėjimo teragavo vos keletą mėnesių.

Pašnekovo tėvo brolį Balį ištrėmė, nes šis buvo mokytojas. Ištrėmė toli į pačią šiaurę, Čiukotką. Su žmona. Trijų mėnesių dukrelę Ireną paliko broliui Povilui Kapušinskui, vėliau mažametę prižiūrėjo sesuo. Kai tėvai grįžo, įsikūrė prie Vilniaus – Balys Kapušinskas įsidarbino Buivydiškių žemės ūkio technikume, tuomet pas tėvus nuvažiavo ir dukra.

Pusė hektaro pulkui vaikų

Kolūkiečiams buvo palikta 60 arų, tarybinis ūkis sumažino dar dešimčia arų. Tame nedideliame sklypelyje ne tik rugius duonai sėdavo, bet ir bulvėms vietos turėdavo užtekti: „Bulvių sodindava, visa. Kiauliukas raikia susipenėt. Bulvių pasodina, užauga neblogai, kiaulius du susipeni, būdava, papjauna – lašinių yr, bulvių ir pragyvena. Mes buvam keturi vaikai, Seržentų – šeši, Bučiaus – šeši, tokia Indrašiaus – irgi gal šeši ar septyni. Tai kiek vaikų! Ir be atlyginima, be pinigų išlaike vaikus, užaugina. A dabar viska yr, a dejuoja – viena vaika neišlaika!“ – juokėsi vyras.

Pasak P. Kapušinsko, ne tik Kupriai, bet ir aplinkiniai kaimai (Mažionys, Antakalniai) pasižymėjo gausiomis 4–8 vaikų šeimomis. „Armija, būdava, šokiuos kai suveina, tai nepareidava salės!“ – juokėsi vyras.

„Čia gi įdomu kaime buva. Tiek vaikų – pulkai! Čia ežeriukas Daglėjėlis ir Daglėjas, tai, būdava, kai vasarų prieina vaikų! Niekas nesaugodava – nei tėvų, nei nieka! Vaikai nuo tokia iki tokia diduma plaukioja ežerų skersai išilgai – ir niekas! Nei prigėrė, nei jokių sargybų buva – nieka! A dabar tu vaikų palaisk vienų, kad nuveitų tokia diduma ir maudytųs da (juokėsi)… A tais laikais niekas – nuužsiėmį žmonės buva, dirba.“

Kolūkio darbadienių pelai

Elektrą, pasak P. Kapušinsko, kaime įvedė, kai paleido Antalieptės hidroelektrinę. Kadangi pas Kapušinskus gyveno linijos tiesėjai (žmonių buvo daug, nes viską darė rankomis, net duobes stulpams kasė), šeimininkai buvo vieni pirmųjų, kurių namuose sužibo elektros lemputė (tuo pat metu elektros energija atsirado pas Bučius ir fermose). „Vakari būnam pas Bučių, išeinam – pas mus šviečia jau (juokėsi)! Palaidė, atsimenu kaip šiandie, elektrų – bėgam žiūrėt. Penkiasdešimt kelintais metais.“

Vežiojamą kiną rodydavo visur: Kuprių kultūrkėj, Martinčiūnų Rudoko namuose, Norvaišiuose, Kaniūkuose… Į seansus susirinkdavo pilnos salės, bilietai kainavo kapeikas, nes niekas pinigų daug neturėjo. „Bilietas kainuodava 20–30, kad nedaug ti – kapeikom. Taigi tais laikais viskas pigu buva – niekas neturėja pinigų. Jeigu kiaušinių da nuneša, parduoda bobela kokia – kapeikas duonai atsineša, tai duonai neužtekdava. A kolūky taigi padirbėja – darbadienius rašydava, a už darbadienį pusantrašimta gramų dienai grūdų duodava. Ir tai pelų iš sandėlių sušluodava.“

Sodyba ant šunų tako

Bučių sodyba yra pačiame Kuprių centre. Gal ne veltui Bučių močiutė sakydavo, kad jie gyvena „kaip ant šunų tako“ – niekada čia užeinančių žmonių netrūko. Anot Nijolės Bučienės, sovietinė valdžia nė neklaususi ėmė vos ne jų kieme statyti karvidę, veršidę, vėliau – grūdų sandėlį. Taip gal sugalvota ir todėl, kad čia šalia buvo ir konfiskuotas Bučių klojimas.

Pašnekovė pasakojo, kad Bučiai į Kuprius atsikėlė iš Grumbinų kaimo. Pranas Bučius (gim. 1897 m.), N. Bučienės uošvis, apie 1933 m. iš varžytinių palyginti nebrangiai nupirko Vygėlių namus su 17 hektarų žemės. Juos kiek perstatė: supuvusį galą nuardė – liko beveik pusė senosios gryčios. Anksčiau namas (seklyčia) stovėjo galu į kaimo gatvę.

Visai netoli trobos (pietryčių kryptimi) stovėjo pieninė. Jos vietoje dabar stovi kitas pastatas, o tada pieninė priklausė kolūkiui. Čia pieną veždavo visi aplinkiniai. Pirmoji pienininkė buvo Tamyra Vygėlytė, ją pakeitė Marijona Bučiūtė. Paskui pieninę iškėlė į Norvaišius.

Kurį laiką Bučių namuose veikė ir parduotuvė – P. Bučius už tą patalpą gaudavo nuompinigių.

Pasak N. Bučienės, nors melioracija vyko iki beveik namų laiptų, Bučių sodybos, prisišliejusios prie kolūkio pastatų, nelietė.

Daugiau skaitykite čia.

The post Ežere vokiečių pamesti sieliai, sodyba ant šunų tako, smagus kelias Skriaublos nugara ir išdavikės raudonos uogos appeared first on udiena.lt.

Senąjį Lėlių kaimą sudarė Gipiškių–Remeikių, Mickių–Bikų, Partinauskų–Kemeklių–Bučių, Šlapelių, Garunkščių sodybos. Šlapeliams numirus ir vaikams namus pardavus, juos įsigijo Vidos ir Antano Gudų šeima iš Vilniaus. Kitose sodybose įsikūrė jaunesnės tų šeimų kartos (vaikai, anūkai). Kaime nėra nė vienos apleistos ar negyvenamos, neprižiūrimos sodybos.

1969 m. melioracijai nukėlus sodybas, kaime pastatė Onos ir Jono Gipiškių, Alfonsos ir Jono Paunksnių namus. Vėliau ūkis pastatė sodybą jauniems specialistams, juose įsikūrė Audros ir Povilo Varatinskų jauna šeima. Vėliau Lėliuose iškilo dar trys namai. Juose apsigyveno Irenos ir Vyganto Bučių, tėvų Gaučių, vėliau – Editos ir Aido Gaučių, Irenos ir Vytauto Šukių daugiavaikės šeimos. Taip kaimas išaugo iki 11 sodybų. Kaimas iki šiandien gyvas, jaunas, nes vaikų ir anūkų bei proanūkių klegesio pilnas. Seniesiems gyventojams išmirus, kaime ūkininkauja jų anūkai – Donatas ir Modestas. Šalia įsikūręs dar vienas Lėlių anūkas – Gediminas.

Nakų šeima nusprendė, kad kaimo pavadinimas kilęs iš paukščio lėlio pavadinimo. Šių paukščių šiuose kraštuose gana nemažai matosi. O gal kiti žino ir kitokią kaimo pavadinimo kilmę?

Lėliai priklausė Norvaišių tarybinio ūkio Rimiškių skyriui. Buvo ir šioks toks centras, nes per kelis dešimtmečius Lėlių gyvenvietėje statė po vieną kitą namą. Dešimt metų veikė pradinė mokykla. Ją 1964 m. perkėlė iš Paškonių kaimo Paškonių namų į Lėlių kaimo Garunkščių namus. Pagarba Garunkščiams už tai, kad į savo namus įsileido mokyklą, priėmė gyventi mokytoją. Ne kiekvienas sutiktų ir norėtų netekti dalies savo namų, kasdien pakęsti nuolatinį vaikų klegesį, jų šėliones. Šių kraštų vaikams buvo didelis patogumas geru keliu pasiekti centre esančią mokyklą, o ne klampoti pažliugusiais keliokais į Paškonių kaimą,išmirkyti batus, privargti. O žiemą tėvai arkliais, rogėmis veždavo visi iš eilės. Išvirtus į pusnį vežikas už pakarpos susitraukdavo savo keleivius į roges ir visi važiuodavo iki kito išvirtimo. Ir taip kasdien. Taigi mokyklos perkėlimas iš Paškonių į Lėlius buvo didelis džiaugsmas ir vaikams, ir jų tėvams.

Apylinkėse pradinės mokyklos veikė Mažionyse, Žaibiškėse, Kaniūkuose, Norvaišių vienkiemyje Čerškų namuose. Vėliau Norvaišių kaime pastačius valdišką mūrinę mokyklą, o Lėliuose vaikų sumažėjus, Lėlių vaikai pradėjo lankyti Norvaišių, vėliau – Kaniūkų mokyklas, nes 1974 m. Garunkščių namuose esanti Paškonių pradinė mokykla buvo uždaryta.

Baigę pradines vaikai lankė Kišūnų, Vilučių, Duokiškio, Jūžintų, Ilčiukų ar Užpalių mokyklas.

Juozas Garunkštis buvo baigęs buhalterių kursus, tad daug metų dirbo Rimiškių ar kitų skyrių vedėju. Jo žmona Eleonora buvo siuvėja. Ir gana gera siuvėja. Dirbo Norvaišių buitiniame, siuvo namuose.

Atidarius mokyklą jų namuose, Eleonora tapo šios mokyklos valytoja ir virėja. Eleonora buvo ir gana gera šeimininkė. Mokytojos ne tik gyvendavo Garunkščių namuose – joms šalia klasės buvo skirtas kambarys. Eleonora joms gamindavo ir valgyti. Jei į mokyklą atvykdavo tikrintojai, čia ir pasireikšdavo Eleonoros šeimininkės talentas. Ji greitai nusukdavo kokiai vištai galvą ir netrukus ant stalo garuodavo skaniausia vištienos sriuba. Neprasčiau būdavo patiektas ir antrasis paukštienos patiekalas. Gero anų laikų restorano vertas. Svečiai buvo pavaišinami ir desertu, o stalas puošniai padengtas. Kai šios moky

Dar vienas gražus prisiminimas – mes, vaikai, nemažai dirbdavome tvarkydami mokyklos teritoriją, įrengdami gražius, tam laikui neįprastus gėlynus. Sodindavome pakelės medžius nuo Lėlių sankryžos vos ne iki Pladiškių kaimo. Aišku, didesni vasarą dirbdavome ūkyje: rinkdavome kolorado vabalus, veždavome šieną, ravėdavome, nudarinėdavome burokus, melždavome karves.

Mes, Lėlių mokiniai, ne visada buvome geri, kartais ir gana padykę. Dažnai prisimenu smagų, mano galva, įvykį. Vieną žiemos dieną buvo gražus atodrėkis. Pradėjom prašyti savo mokytojos Irenos Martinėnaitės leisti mums ilgiau pabūti lauke – gal fizinio pamoka buvo. Toji nesutiko, neleido. Nutarėm nepasiduoti ir mokytoją pamokyti, nubausti. Greit susiorganizavom – statom sniego tvirtovę. Prisikalbinom mokytoją – išėjo vargšė tik su pirštinėm ir šaliku, be kepurės, be striukės. Mokytoją pastatėm tvirtovės vidury, kad ji mūrytų iš vidaus. Mes mokytojai padavinėjom kuo didesnes sniego gniūžtes į tvirtovės vidų, o patys lipdėme iš išorės. Greitai, organizuotai kaip kregždės žvirblį užmūrijome mokytoją – įkalinome tvirtovės viduje. O ta išėjo ir gana aukšta, ir tvirtomis sienomis. Atsitokėjusi mokytoja pradėjo prašyti ją išleisti. Mes nė už ką nesutinkame. Pamačius, kad su mumis nesusitars, pradėjo šauktis Garunkščių pagalbos. Tie išgirdo. Žiūrim, eina Juozapėlis, nešasi kopėčias ir barasi: „Palauk, Irena, vaikeli, tuoj aš tave išvaduosiu. Ot varliokai, ką sumislijo!“ Išvadavo. O mes buvome laimingi – planas pavyko: ir mokytoją nubaudėm, ir ilgiau lauke pabuvom. Nebuvom labai už tai nubausti. Nepamenu, matyt, mūsų mokytoja Irena buvo gero būdo ir netikėlius suprato.

Nuo seno sakoma: kaimas nemirs, jeigu jame kuriasi gandrai. O jų kaime kasmet vis daugėja. Matyt, vaikai grįžta į gimtas vietas ir rengiasi sau gandralizdžius. Aišku, daugėja ir gervių, nemažėja ir lėlių.

Kartais kaime girdisi ne tik gandrų kleketavimas. Girdisi ir fejerverkai, jeigu šeimos švenčia. Kartais užsigirsta gražus Vytauto Šukio balsas, jo traukiama daina. Užsigirsta ir stiprus Irenos Bučienės balsas – ji irgi daininga, ne tik pamaldi. Ne taip seniai dar kartais (paskui vis rečiau) girdėdavome ir Remeikių žento Mindaugo Bertašiaus kokį dainos posmą ar grojamą melodiją. Gaila, kad nebegirdėsime to niekados – per anksti Mindaugas paliko Lėlių kaimą. Tesiilsi jis ramybėje.

O kaimas karta iš kartos gyvena. Vienose sodybose gyvenama, trijose tik vasarojama. Visose veisiami sodai, sodinami daržai, gėlės, tvarkomos teritorijos, remontuojami pastatai. Svarbiausia, kad nė viena sodyba neišnyko. Nėra apleistos, užmirštos ar neprižiūrimos. Kai matai išnykusius kaimus ar iš buvusio kaimo telikusią apleistą kokią sodybą, Lėliais galima didžiuotis. To reikėtų palinkėti ir kitiems Lietuvos kaimams. Neužmirškime protėvių šaknų – tegyvena Lietuva, tegražėja!

Reginos Nakienės asm. archyvo nuotr. ir Jono Bučelio nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Lėliai – kaimas be apleistų sodybų appeared first on udiena.lt.

Namai

Mickių sodyba, apjuosta eglėmis, stovi prie Pladiškių–Martinčiūnų–Rimiškių sankryžos. Pasak Rimanto Mickio, anksčiau jo senelio Prano Gipiškio gryčia stovėjo kitapus kelio. Per karą dabartinės sodybos vietoje jie pasistatė molinį tvartą. Vėliau čia namus ėmėsi statydintis užkuriomis atėjęs pašnekovo tėvas Vytautas Mickys (medieną jam davė žmonos broliai, kurie iš pradžių irgi galvojo ten statytis namus). Statė vienas pats, kolūkis suteikė 1 000 rublių paskolą. Medinis namas, kuris dabar yra apmūrytas R. Mickio, iškilo apie 1962 m.

Sprogmenų nepajudinta Laumė

Laumės akmuo guli R. Mickio seneliui priklausiusioje žemėje. Nors pašnekovas ir nežino, kad riedulys taip vadintas, atsimena, kad 1980 m. (jis kaip tik iš sovietų armijos grįžo) melioracija iškirto aplink akmenį mišką, bandė jį iš žemės nesėkmingai ištraukti – planuota vežti į Kamajus, gaminti paminklus. Bandyta ir sprogdinti.

Netoli akmens bėgo nedidelis, bevardis, gal metro pločio ir kilometro ilgio upeliukas, įtekėjęs į Pladiškių kaimo ežerą. Melioratoriai jį pakišo po žeme. Gal prieš trisdešimt metų upelis, ištrūkęs iš kalėjimo, išsiveržė į laisvę, tačiau vėl negailestingai buvo įkalintas tamsumoje.

Plačiai žinomi šokiai

Aldona Bikuvienė (Mickytė) pasakojo, kad Lėlių gyventojai su gretimu kaimu švęsdavo kartu. Susitikimo vieta buvo tarybinio ūkio senas sandėlis. Sueidavo ne tik jaunimas, bet ir senimas, vaikai.

Apylinkėje garsiausi šokiai vyko Šarkių kaime ant Aukštuolės kalno. Pašnekovei leido tik plakatus išrašyti, bet ne į pačius šokius, prie jų organizavimo prisidėdavo jos vyresnis brolis. Nors A. Bikuvienė atsimena savaitgaliais pro jų kaimą į Šarkius iš Utenos ir kitur zvimbiančius jaunimo motociklus, „aukšto lygio šokių“ ant Aukštuolės būta dar anksčiau.

Valdinga akmens valdovė

Nors apylinkėje telkšojo ne vienas ežeras, vaikai taip mėgo turkštis Mickių iškastoje kūdroje, kad sudrumstas vanduo nespėdavo nusėsti. Vienas mėgstamiausių mažųjų užsiėmimų buvo „žaisti pleikų“. Žiemą ant šito tvenkinio ratu sukdavo roges, žaisdavo ledo ritulį, važinėdavo slidėmis.

Laumės akmenį, riogsantį Mickių žemės pakrašty, valdingai valdė Aldona. Jei supykdavo ant kokio berniuko, tai ir užlipti neleisdavo. Vis dėlto pašnekovė pripažino, kad berniukai ją mylėjo. Gal todėl, kad jai labiau nei lėlės rūpėjo karas, šautuvai ir kiti įprastai berniukiški dalykai. Su broliu Rimantu, pusbroliu Zenonu ir kaimynais Lionginu ir Vitalijumi iš tėvelio statybininko pagalių kažką kaldavo, konstruodavo…

Sotesnė tekintojo duona

Onai Kalvelienei (Butkytei) mama Pranciška (Gipiškytė) pasakodavo, kad ji su seserimis eidavo miegoti į klėtį net kai buvo šalta. Nors nuo šalčio ir gindavosi šiltomisduknomis, jei po pirties plaukai nespėdavo išdžiūti, jie prišaldavo prie pagalvės.

Beje, mamai, dar paauglei, teko dirbti sunkius vyriškus lauko darbus (arti, akėti), nes tėvas buvo kaimo seniūnas ir, užsimetęs apsiaustą ant pečių, pasiėmęs į ranką lazdą, eidavo per kaimą daryti tvarkos, t. y. rašyti reikalingų raštų. Anūkė spėjo, kad senelis, būdamas Petrograde (Rusija), įgijo tam tikrų raštvedybos įgūdžių, kurie leido jam ateityje juos sėkmingai panaudoti savo darbe.

Mama jauna ištekėjo už Jono Butkio, turėjusio 35 hektarų ūkį, į Trunčiškes (Rokiškio r.). Už šiuos hektarus su vyru ir dviem sūnumis pateko į Sibirą. Sibire dar gimė ir dukra. Į Lietuvą ji grįžo, kai jai tebuvo treji metukai, tad daugiau prisimena, ką pasakojo kiti. Pati pamena tik tiek, kad gyveno barakuose, kuriuos nuo kelio skyrė aukšta tvora. Už jos mergaitei buvo draudžiama išeiti, tačiau kartą turbūt vis dėlto išėjo ir vos netapo pasibaidžiusių kolūkio arklių auka – jai pasisekė, kad gyvuliai spontaniškai prasiskyrė priešais mažametę.

J. Butkys dar prieš tremtį kurį laiką gyveno Kaune ir buvo apsimokęs tekintoju. Ši specialybė pravertė tremtyje: vietoje sunkaus darbo taigoje jis dirbtuvėse žemės ūkio technikai tekino reikalingas detales. Jeigu taigoje tremtiniai nuo bado vadavosi skurdžiu maisto daviniu, tekintojas sugebėdavo namo parnešti ir kažkiek pinigų. Vis dėlto iš pradžių už tuos pinigus nebuvo ko nusipirkti, o mažamečiai sūnūs po kelionės labai susirgo. Jie viduriavo nuo greičiausiai nešvaraus vandens, kurio į vagonus atnešdavo kareiviai. Ligonius išvežė į už dešimties kilometrų esančią kažkokią gydymo įstaigą. Motina, bijodama, kad vaikų neras, norėjo važiuoti kartu, bet jai sėstis į vežimą neleido, tačiau kartu važiavusi rusė lietuvei patarė stotis ant pavažų – sniego buvo tiek daug, kad nueiti pėsčiomis būtų buvę neįmanoma. Ši kelionė leido motinai kitą kartą žinoti, kuria kryptimi eiti. Vaikai (keturių ir penkerių metukų) taip sirgo, kad vienas jų net nepažino motinos, o ši grįžusi namo vyrui pasiguodė, kad greičiausiai jie neteks savo atžalų. Vis dėlto viskas susiklostė sėkmingai – vaikai ne tik išgyveno, bet ir į Lietuvą grįžo. Paskutiniu masiniu trėmimu Lietuvą palikę tremtiniai, kuriems Rusijoje buvo pasakyta, kad jie Tėvynę gali pamiršti, vis dėlto visi gyvi iš Tomsko srities Verchniakersko rajono Rybinsko kaimo namo grįžo 1959 m. Nors Butkiams buvo uždrausta vykti į Lietuvą, kažkokiu būdu jie sugebėjo pasiekti Lėlius. Šeimos galvai darbą Duokiškio kolūkio dirbtuvėje vėl padėjo gauti įgyta tekintojo specialybė. Nors mama turėjo bėdų su širdimi, kurį laiką jai teko dirbti sodininkystėje (sodino, skiepijo medelius), paskui, kaip ir vyras, dirbo Duokiškio kolūkyje: ravėjo, vežė šieną, rovė linus…

Pavyko Butkiams atgauti ir gimtuosius namus, kuriuose gyveno J. Butkio sesuo su vyru.

Reginos Nakienės asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Neišjudinta Laumė, berniukiška mergaitė, sotesnė tekintojo duona ir stebuklingai išgiję tremtinių vaikai appeared first on udiena.lt.

Genė Smalstienė (Janušytė) gimė Sibire, tremtinių šeimoje. Grįžusi iš tremties dar visai mažutė porą metų pagyveno ir Lėliuose (Užpalių sen.), atsimena senąją Gipiškių sodybą, kurios klėtyje ne tiek lopšyje supo mažąjį pusbrolį Rimantą, kiek pati suposi, gerąją senelę Teofilę Gipiškienę, kuri Užpalių bažnyčią kiaušinių baltymais tvirtino… Ir puikiai pamena Sibirą, kuriame jai, kaip mažam vaikui, gyventi nebuvo bloga.

Litovkosgyvenimas prie Stagnos upės

G. Smalstienės mama Veronika Gipiškytė iš Lėlių kaimo nutekėjo prie Jūžintų į Jurgiškių kaimą (Rokiškio r.) už Jono Janušio. Ūkis buvo nemažas, laikė gyvulius, arklius. Tėvas netgi turėjo baltą ristūną (ar net kelis), dalyvaudavo ir laimėdavo Sartų žirgų lenktynėse. O sovietai išvežė Janušius, nes žemės turėjo, buvo darbštūs, naujus namus pasistatė…

Nors G. Janušytė iš tremties Irkutsko srityje, Tirecko rajono, grįžo neturėdama dar nė šešerių, ji prisimena stebėtinai daug dalykų. Anot moters, jos tėvams gal gyvenimas ir nebuvo rožėm klotas, tačiau jai, kaip vaikui, miestelyje Stagnoje (prie to paties pavadinimo upės, netoli Baikalo), turėjusiame kultūros namus, dviaukštę vidurinę mokyklą, ligoninę, paštą, parduotuvę, buvo visai gerai: atsimena su mama eidavusi į kiną, į naujametinę eglutę mokykloje… Turėjo už save mažesnę draugę, pravardžiuojamą Utka. Sutikdavo gerai ir su rusiukais, bet kai susipykdavo, jie draugę pagiežingai litovka išvadindavo. Buvo ir nemažai lietuvių, tarp jų ir pašnekovės krikšto tėvai, mamos pusbrolis su šeima…

Iš pradžių tėvus įdarbino fermoje: tėvas pilstė į bidonus pieną, o mama dirbo pakaitine melžėja. Paprastos rusės buvo geros, patardavo jai į grielką įsipilti pieno, namo parsinešti ir įspėdavo saugotis vienos skundikės. Lietuvės šeimai, kai trūko maisto, tai buvo gera paspirtis.

Kai tik tremtinius atvežė, apgyvendino gal aštuonias šeimas viename dideliame name, bet labai trumpai – po dviejų mėnesių Janušiai, kaip ir kiti, gavo nedidelį, bet tvarkingą namuką. Tėvai nemokėjo rusų kalbos, tik paskui per laiką išmoko. Lietuviai buvo darbštūs, kad ir nedidelius, bet vis tiek turėdavo daržus. Daržovių sėklų atsiųsdavo giminaičiai iš Lietuvos.

Geraširdžių rusių paskutinis kąsnis

Anot G. Smalstienės, eiliniai rusai buvo paprasti ir nuoširdūs, vaišingi. Janušių kaimynas, gyvenęs kitapus gatvės, dirbo kultūros namuose, visada pasakydavo, kada įdomų kiną rodys, įleisdavo nemokamai, nors bilietas kainuodavo tik 5 kapeikas. Jei gamina taukuose kokius pyragėlius, arba pasikvies, arba atneš.

Nors maisto trūkdavo, kokia geraširdė rusė praeidama pabarbendavo į lietuvės langą: „Vera, muku privezli!“(„Vera, miltų atvežė!“). O būdavo, kad ne viena lietuvė praeina ir nė mur mur – kad tik pati greičiau miltų nusipirktų. Štai kodėl pašnekovės mama visada sakydavo, kad rusės – paprastos moteriškės, nuoširdžios, pasidalys paskutiniu kąsneliu.

Pasak G. Smalstienės, tėvai ilgėjosi Lietuvos, tad pasilikti Sibire minčių nebuvo. „Man mama pasakojo: „Kai numirė Stalinas, tai visi partiniai verkė su ašarom to Stalino. O mes, lietuviai, irgi verkėm su ašarom: valdžia galvojo, kad dėl Stalino verkėm, o mes verkėm, kad permainų bus, gal paleis Lietuvon.“ Tiesa, paleido dar nelabai greitai, tačiau po tirono mirties pagerėjo ne tik lietuvių, bet ir eilinių rusų gyvenimas.

Deja, bet ne visi Janušiai grįžo namo: ten mirė tėvo mama Marija Janušienė ir ketverių mėnesių vyresnė G. Smalstienės sesutė Palmira. Mergaitei išsikėlė votys, kurios sprogo ne į išorę, o į vidų – įvyko kraujo užkrėtimas. Jos palaidotos vietinėse lietuvių kapinėse.

Netikusių žmonių sunaikinta sodyba

Iš tremties Janušiai grįžo po dešimties metų, 1959-ųjų birželį. Iš pradžių apsistojo Lėliuose, o rugsėjį nuvažiavo į Jurgiškes. Namus rado netuščius, apgyvendintus „netikusiais žmonėmis“. Įnamiai gyveno tik prieš tremtį pastatytos didelės trobos viename gale, o kitą ardė ir kūreno vietoje malkų – tuomet dar mažai pašnekovei įsiminė nuplėštų grindų, lubų ir sienų vaizdas. „Sodas buvo didžiulis. Aplink sodą buvo pasodinta trys šimtai liepų. Ne trisdešimt, o trys šimtai! Įsivaizduojat, koks didelis sodas buvo! Tai iškirsta ir liepos, ir obelys. Malkų į mišką nevažiavo – pjovė viską, ką tik galėjo.“ Tėvas kreipėsi į vietinio kolūkio pirmininką, o šis atsainiai pareiškė esą jam visiškai nerūpi, kas niokojamoje sodyboje gyvens, jei tremtinys susitars su savivaliautojais – galės gyventi. Tačiau J. Janušis neturėjo, ką pasiūlyti įnamiams, ir šie liko, o tremtiniai, nieko nepešę, grįžo atgal į Lėlius, kur dar gyveno dvejus metus (jų dukra Genė pirmą klasę lankė Paškonyse), o paskui išsikraustė į valdišką butą Rageliuose (Rokiškio r.).

Špaceruojančios minios Duokiškio gatvėje

G. Smalstienė atsimena su mama pėsčiomis ėjusi į Duokiškio bažnyčią (Rokiškio r.) per Didįjį šeštadienį. Sutikusios ilgametį Duokiškio parapijos kleboną Lionginą Neniškį, kuris paglostęs mergaitę, pagyręs, kad eina į bažnyčią. Mama su dukra budėjusios per naktį (mažoji, aišku, miegojo ant gimdytojos kelių) ir laukusios rytinių mišių, kurios prasidėdavusios ne vėliau nei septintą valandą.

Šioje bažnyčioje vykdavo ir Šv. Onos atlaidai, o netoli Duokiškio, Trunciškėse, gyveno ir pašnekovės mamos sesuo Pranciška Butkienė, giedojusi bažnyčios chore. Jos dukrai su pussesere iš Lėlių leisdavo būti ant viškų. „O kiek ten žmonių susirinkdavo – pilna bažnyčia! Dabar po bažnyčios nebėr tos mados, o seniau vadindavo, kad špaceruoja. Atseit, vaikšto. Gatve eina po kokius du–tris žmones. Vieni į vieną galą, kiti į kitą. Nueina, apsisuka ir atgal grįžta. Va toks pasivaikščiojimas. Bevaikščiodami susitinka pažįstamų, giminių. Pasišneka, turi įsidėję kokių vaišių. Arba vietiniai vaišina – žinodavo, kad kermošius, tai iš anksto turėdavo pasiruošę ir mėsų, ir pyragų. Įsidėmėjau tą špaceravimą: eina žmonių minios, kiek bažnyčioj buvo, dar prisideda ir tie, kurie nebuvo.“

Vokiškos ir rusiškos braškės

Per karą Gipiškių sodyboje trumpam buvo apsistoję vokiečių kareiviai. Šeimininkai augino braškių, ir svetimšaliai mandagiai paprašė, ar galėtų jų pasiskinti. Gavę sutikimą, nepuolė visi būriu – pasiuntė vieną ar du jų paskinti. Skynėjai kultūringai paskynė uogų, o Gipiškiams atsilygino šokoladu, konservais… Nuo mandagių kareivių losjonų, gerų muilų kvepėjo visas kiemas. Po kelių dienų vokiečiai pasitraukė, nes ant kulnų jau lipo rusai. O netrukus pasirodę rusai buvo visai kitokie: nieko neklausę visur lindo, ėmė ką norėjo, kiemas aidėjo nuo keiksmažodžių, o iš braškių lysvės liko tik juoda žemė… Gyventojai vandalams nieko nesakė, džiaugėsi gyvi likę.

Išradinga mažoji auklė

G. Smalstienė atsimena senąjį Gipiškių namą, kuris „buvo nei per mažas, nei per didelis“. Kadangi jau buvo naujasis namas, pastatytas už kelio, senąjį vadino „sena gryčia“. Per namo vidurį buvo priemenė, iš kurios galėjai patekti į gyvenamąsias patalpas kairėje ir į sandėliuką dešinėje. Jame laikytos girnos, miltai…

Klėtyje laikyti grūdai, lašiniai, kiti daiktai. Ten taip pat pašnekovė tik grįžusi iš Sibiro lopšyje supo savo mažąjį pusbrolį Rimantą. Lopšys už keturių kampų buvo pririštas prie rankos storumo karties, pritvirtintos prie balkio. Į lopšį, kad būtų minkščiau, patiesdavo šienikėlį – čiužinį, prikimštą šieno arba smulkių šiaudų, paklodavo patalėlį. „Tai aš, būdama penkių metų, aptikau, kad tai labai geras dalykas pasisupt. Tai aš supu jį – jį man labai trumpam paliko pažiūrėti mama, kuri ar pas karves nubėgo, ar kur. O aš iš tos didelės meilės supau jį, kad jam būtų gerai: tai pati užsikabinu ir jį pasupu, pati užsikabinu, strykt strykt aukštyn žemyn ir supuos! Nu va, matot, kokia auklė buvo!“ – juokėsi moteris.

Nepasiekiamos dešros

Anksčiau kiaulę pjaudavo prieš Kalėdas ir Velykas. Jei žiemą kažkiek šviežios mėsos dėl šalčio dar sugebėdavo kurį laiką išsaugoti, pavasarį jau būdavo sunkiau, nors ledo dar ir būdavo. Didumą mėsos rūkydavo. Kumpius, ne taip, kaip dabar, rūkydavo visus. Juos ilgai sūdydavo dideliuose mediniuose loviuose, vadintuose geldomis. Vis naujai pasūdydami, kumpius vardydavo tris savaites, o jei dideli kumpiai, tai ir ilgiau. Tuomet rūkydavo pirtyje. Išrūkytus kabindavo klėtyje arba ant aukšto. Dešras sudėdavo į didelius pintus kašikus su dangčiu, o kašikus kabindavo ne ant virvių, o ant vielų. Taip ne tik pelės virvių nenugrauždavo, bet ir viela nesugebėdavo vidun įsigauti.

Autoriaus ir Nijolės Bučienės asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Litovkos gyvenimas prie Stagnos upės, špaceruojančios minios Duokiškio gatvėje ir kaip rusai skynė lietuviškas braškes appeared first on udiena.lt.

Nedidelis Lėlių (tarm. Laliai) kaimas Užpalių seniūnijoje, anot Kupriuose gyvenančios Nijolės Bučienės (Kemeklytės), visada buvo panašaus dydžio, kaip ir dabar. Gal sovietmečiu kiek ir padidėjo, nes tuo metu kaimas tapo pagalbine kolūkio gyvenviete. Ir melioracija kaimo neišdraskė.

Nuo jaujos ugnies supleškėję namai

N. Bučienė pasakojo, kad jos gimtojoje sodyboje Lėliuose stovi jau trečias gyvenamasis namas. Pirmas sudegė nuo prie jo priglaustos ir užsiliepsnojusios jaujos. Labai panašus likimas ištiko ir antrąjį namą – jį kiek atstatė, kiek paremontavo, ir taip jis stovėjo iki 1960-ųjų. Tuomet iš tremties grįžęs pašnekovės tėvas nuvertė senąjį namą ir iš dar seniau tam tikslui paruoštos medienos pastatė naują. N. Bučienė ėjo į penktą ar šeštą klasę, tad atsimena statybas. Atsimena ir senąjį namą. Seklyčią nuo pirkios skyrė nemaža prikaitė, kur rankinės girnos stovėjo, buvo laikomos bulvės, burokai.

Sodyboje stovėjo ir labai senas, didelis klojimas, kuris, kadangi buvo reikalingas kolūkiui, buvo perdengtas skiedromis.

Sodybą valdė du broliai: Pranciškus ir Juozapas Partinauskai, turėję apie 23 hektarus. Juozapas buvo virėjas, dirbęs „par ponus“ Vokietijoje. Namie buvo retas svečias, į senatvę grįžo tėviškėn. Šeimos nebuvo sukūręs. Po brolio mirties netrukus mirė ir jis.

Partizanai be ginklų

N. Bučienė pasakojo, kad susirinkęs kaimo jaunimas nusprendė neiti į sovietų armiją. „Visi susitarė neit kariuomenėn. Anys pasdarė kažkur ti kakį tai bunkerį. Paškanỹs, ažu Bakšia sodybas, Kavaliauskas taks gyvena.Tokia kaip ir nuošali vieta, tai ti jaunimas suveina. Nu, ir visi kartom groja. Takie ti ir partizanai. A kaip jauni buva, tai vis tiek tuo laiku taigi kūrė kažkokius planus, kaip čia nepapult ton kariuomenėn. Nu, tai Kemekliokai (Šarkių Kemekliai – aut. past.) buva plačiai užsidėjį, partizanava kaip reikiant, tai, saka, kakie jūs čia do partizanai, kad nei ginkla neturit, nei nieka, tai kų gi ti… Kažkur suieškaja kažkakį tai šautuvų. Mana tėtei, kaip pačiam vyriausiam, padave tų šautuvų, kai mus puls – tai gintis! Tai bija laikyt, kažkur miški išneše pakavot. Ir kažkas pamate ir indave, kad turi šautuvų ir kariauna prieš valstybį.“Anot pašnekovės, kuriai tuo metu buvo kiek daugiau nei metukai, tėvui 1949 m. sukurpė bylą ir išvežė į Vorkutą (Rusija), paskui Karagandą (Kazachstanas). Grįžo tėvas 1957-aisiais, tačiau palaužta sveikata. Mirė 1965 m. Apie tremtį daug nepasakojo, dirbo fermoje prie arklių, statybose.

Atgaivinta majava

Kai N. Bučienės marti Irena Bučienė atėjo gyventi į Lėlius, ji ėmėsi organizuoti majavas. Tada visiems prisireikė („Žiūriu, kad man ir žmones nebetilps – kiek jų priėja!“), bobutės dviračiais atvažiuodavo iš gretimų Pladiškių ir tolimesnių Šarkių, o kaimo senbuvė Eleonora Garunkštienė priminė, kad anksčiau pas juos būdavo gegužinės pamaldos. Pamokė naujokę, kaip reikia paruošti altorėlį. Kadai nutrūkusios pamaldos Bučių namuose vyko bent dešimt metų. Ir, anot I. Bučienės, majava buvo stipri, nes kaip giedoti susirinkusiuosius mokė Užpalių bažnyčios chore giedojęs Pranas Mikučionis iš Pladiškių. Jis pašnekovę mokė giedoti ir pagrabuose. Po majavos (bet tik šeštadieniais) vykdavo ir gegužinė.

Vasarą gegužinės vykdavo ant legendinio Šarkių kaimo Aukštuolas kalno, ten kultūrinius renginius (spektaklius) rengdavo ir Pladiškių biblioteka. Muzikantų netrūko, akordeonu grodavo net trys grojėjai: Narcizas Rožė iš Antakalnių, Algirdas Chmilkevičius (mokėjo ir armonika) ir Vytautas Kazlauskas iš Vygėlių.

Žiemą žmonės šokdavo Čerškų sodyboje Pladiškiuose, trypdavo kaimo žmonės ir senoviniame dviejų galų Rudokų name Martinčiūnuose (šokiai vykdavo po kino).

Biškį traktariaus ant laukimo ežios

N. Bučienė prisimena, kad Lėliai priklausė kolūkiui „Naujas gyvenimas“ (kolūkio centras buvo Rimiškiuose), Mažionys – „Ąžuolui“, Norvaišiai – „Artojui“… Paskui visus kolūkius sujungė į Norvaišių tarybinį ūkį. Kai mirė direktorius Čiegis, ėmė keistis vadovai, lyg ir stengtasi, kad ši žemės ūkio organizacija išsilaikytų, kolūkis virto žemės ūkio bendrove, bet nuo žlugimo nebeišsigelbėjo: vieniems atrodė, kad drauge visiems bus geriau, o kiti norėjo dirbti savarankiškai. Pagal darbo stažą skyrė pajus, bet mažai kas gavo atskirai pastatą ar traktorių – teko dalytis bent keliems savininkams: „Gava biškį pastata, biškį gelažų, biškį traktarius, biškį kambaina. Vienas traktarius priklausa keliem – vienas išvažiuoja dirbt, a kitas unt ežios sėdi ir laukia, kadu gali pasimt. Šienas džiūsta – vienas varta, a kitam irgi raikia…“ Vėliau vieniems iš kitų techniką perpirkus, savininkų sumažėjo.

Anot N. Bučienės, Norvaišių tarybinis ūkis buvo stiprus, tik bėda, kad vadovas buvo per taupus – viską, ką sukaupdavo, atiduodavo valdžiai. Visai kitaip esą elgėsi iš Antakalnių kilęs Jotaučių tarybinio ūkio direktorius Barauskas, jis padėdavo žmonėms, stengėsi pagerinti infrastruktūrą.

Pasak N. Bučienės, vaikai norėdavo kolūkyje uždarbiauti, bet kol būdavo maži, niekas jų neimdavo. Tik kai pabaigė tris klases, leido arkline grėbelka grėbti pievas. Tėtė pakinkydavo arklius, ir ji su kita vienmete pacanka Gražina Chmilkevičiūte iš gretimos Voverynės grėbdavo. Pirmą vasarą grėbė ne tik šieną per šienapjūtę, bet ir rugienas per rugiapjūtę. Mynė vežimus. Daug dirbo, daug ir uždirbo – po 20 rublių.

Javus tuomet dar kirsdavo su arkline kertamąja, paskui juos kūlaraišomis rišdavo į pėdus, o šiuos statydavo į gubelas. Iš 8–10 rugių pėdų sustatydavo stagus. Iš vieno perlaužto pėdo padarydavo stogą. Kai javai kiek pradžiūdavo, kraudavo į vežimus ir veždavo į klojimus, į šalines. Tada kuliamąja prasidėdavo kūlimas.

Lengvų pamokų trumpi kilometrai

Anot Genovaitės Bertašienės (Remeikytės), ji šiuo metu bene vienintelė Lėliuose, kuri gimusi, augusi ir dabar gyvenanti savo gimtuosiuose namuose. Moters senelis, Dominykas Gipiškis, mirė keturiasdešimtkažkelintais, palikęs tris dukras. Sūnus dingo be žinios per karą. Viena iš dukrų, pašnekovės mama Stanislava, ištekėjo už Jono Rimiškio, kuris buvo kilęs iš Užpalių. Vyras atėjo užkuriom pas žmoną ir šiosios gimtojoje sodyboje ėmėsi statyti naujus namus.

Nors įprastai mokykla buvo Paškonyse, kai G. Bertašienei prisireikė eiti į pirmą klasę, mokyklą atkėlė į Lėlius, Garunkščio namus (jos jaunesnė sesė vėliau ėjo jau į Norvaišius). G. Bertašienė pradinėje turėjo keturias mokytojas: Butiškienę, Dadonienę, Varkauskaitę ir Strakšytę.

Vidurinę mokyklą lankė Užpaliuose. Važiuodavo autobusu. Jei pradinėje mokytojas buvo šventas dalykas, vidurinėje jau išmoko, kad kartais ir iš pamokų galima pabėgti. Jei būdavo sunkios pamokos ir autobusas neatvažiuodavo, tai grįždavo namo, o jei lengvos – tai ir pėsčiomis nueidavo. Autobusai buvo pilni (ypač penktadienį ir šeštadienį), žmonės stovėdami važiuodavo.

Daugiau skaitykite čia.

The post Nuo jaujos ugnies supleškėję namai, partizanai be ginklų ir kaip pasidalyti traktorių, kai turi jo tik „biškį“ appeared first on udiena.lt.

Pasakojo Janina Šuminienė (Žilėnaitė), užrašė Bronislava Juknevičienė)

Vaišnoriškė – kaimas, nutolęs 17 km nuo Tauragnų ir 13 km nuo Utenos. <…> Tai XIX–XX pab. Keturių sodybų etnografinis kaimas. Kompaktiškos sodybos išdėstytos Būkos upelio kairiajame krante. Beveik visi pastatai pastatyti XX a. trečiame dešimtmetyje, kai kaime veikė garinė lentpjūvė.

Koks gražus kelias iki Vaišnoriškės! Iš pradžių palei Tauragno ežerą, už Daunorių jau kelias siaurėja, prasideda giria. Net šiek tiek nejauku, nes keliu – jokio judėjimo. Dar truputėlis – ir pasimato Būkos upė. Čia pat ir Vaišnoriškė. Pervažiuoji (bet labiau norisi pereiti) per tiltą ir patenki į nuostabaus grožio ir ramybės kaimą. Tiesa, vasaromis čia žmonių daugiau, nes kaimą mėgsta poilsiautojai, todėl nesistebi spalvotom pavėsinėm ir baidarėm, bet net ir jie netrukdo vaikščioti, gėrėtis, klausytis upės ir miško garsų.

Vienintelė nuolatinė Vaišnoriškės gyventoja Julija Šuminienė (gim. 1938 m.) nuo to ir pradėjo – nuo kaimo garsų ir kvapų…

Maloniausias prisiminimas – gaidžių giedojimas, rytais – dalgio plakimas. Ir duonos kvapas – visada žinai, kuriuos namuos duoną kepa… Dabar to nebėra, tik žoliapjovių burzgimas šeštadienio rytais. Tiesa, už Būkos dar girdisi, kaip gieda vienas gaidys, tas giedojimas iš toli sklinda. Rudenį per daug tylos, net spengia. Esu kaip liūdna vieniša varna, nešanti savo kryžių, ir mano gyvenimas prabėgo kaip ta Būka.

Esu kilusi iš Ginučių kaimo, 1958 m. liepos 19 d. atitekėjau į šitą kaimą už Šumino Juozo. Vestuvės buvo labai paprastos, be trankių iškilmių. Palydėjo tėvai, dėdė, brolis armijoje buvo, kitas brolis tik devynerių metų. Tai tokios ir palydėtuvės. Žuvies, žinau, buvo ant stalo, išėjau miškan, mėlynių pasirinkau, mamytė išvirė uogienės. Mamytė labai sirgo, anksti mirė, 46 metų, jau tada ligonis buvo. Mamytė labai norėjo, kad susikurčiau gyvenimą, sakė, kad jei jau patinka tas Šuminas, nors žinosiu, kad tu jau išėjai. Tėvas pamotę parvedė, tokią negerą. Brolis labai labai kentėjo, pas mane atvažiuodavo, aš jį globojau, mama jam buvau. Su vyru susipažinau šokiuos Ginučių kaime. Kieno namas didesnis, o žmogus geraširdis, dar savo jaunimo turi, tai leisdavo šokti. Draugystė tęsėsi pusantrų metų. Juozas vyresnis buvo septyneriais metais, toks nešpetnas, šokt gerai mokėjo, didžiaakis, rudaakis. Kaip vyresnis, tai ir kombinavo. Draugams sakė, kad mane užsiaugins. Tada man ir 16 nebuvo, kai pirmąkart šokau. Suaugesni kaimo bernai sakydavo, kad mes dar ne mergos, piemenės, dar karvių neatganėm. Tai ir kritau jam į akį. Kitą kartą susitikom, kai man jau buvo 18. Niekada nesigraudenau, geras žmogus buvo, darbštus. Ir mane, ir vaikus labai mylėjo. Nugyvenom lygiai 55 ir pusė metų.

Šitas kaimas buvo be vaikų, dvi šeimos bevaikės gyveno. Trečia sodyba – našlys trečiu kartu ženotas. Nei jokio jaunimo nebuvo. Tėvai sakė, neduok, Dieve, ir tu vaikų neturėsi. Kolūkio nebuvo, visą laiką buvo miškų ūkis. Laukus matuodavo rudenį, matuodavo pavasarį. Gal jie susitraukia? Nežinau, koks čia protas taip nutarė.

Sodyboj buvo pirtis, ūkiniai pastatai, svirnelis jau prie pabaigos, lauko virtuvė, ją pasistatėm vėliau, malkinė, rūsys, šulinys buvo medinis. Namas buvo nemažas, dviejų galų, netvarkytas, bet ant galvos nelyja – tai ir gyvena žmogus. Pradėjom remontuoti savo jėgom. Vyras mokėjo daug darbų. Medis tada buvo aukso vertės. Reikėjo gauti paskyrą, kitaip gi niekaip. Paskyrą gavom, kai vyras perėjo dirbti į Ignalinos miškų ūkį.

Laikėm dvi karves, nors ir negalima. Reikėjo pragyvent, ganyklos miškuose. Žemės čia trūko, tai ir Vyžiuos buvom gavę sklypelį.

Pirtį kūrendavom kas šeštadienį. Pirtį turėjom tik mes ir dar viena šeima. Ateidavo kaimynai. Negi vienas prausies, kai kiti neturi.

Svirne sukabindavo išrūkytą mėsą, nes grūdų jau nebuvo, o dabar ten vaikai miega. Kluono aš jau neatsimenu, kai atėjau, buvo jau sugriuvęs, likę tik pamatai. Vieta išlikus, galima statyt, tik niekam jau nereikia.

Suolas ir stalai, sukalti iš lentų, dar spintutė, etažerė – va ir visi baldai. Užuolaidos iš marlės, kad nebuvo kitokių. Paskui aš jau nusimezgiau vaikus supdama. Norėjau, kad būtų gražiau. Paduškos atsineštinės, plunksninės, kaldros namie pasiūtos. Dėdavo ar ne vilnos ir labai labai tankiai susiūdavo, gal kas gaudavo ir medvilnės. Aš pati jau neaudžiau. Audė kaimynystėj, tai nusipirkdavau. Dar ir dabar turiu austinių. Aš jau ir neverpiau. Nebe tie laikai, jau pokaris buvo. Spintutės ir etažerė papuoštos karpiniais. Ir virš langų išsigalvojau užtiest. Vyras girdavo: „Na, ir gražiai padarei!“ Aš daug siuvinėjau, staltieses, takelius išsiuvinėjau. Atėjus neradau gėlių darželio, gal kada ir buvo, bet aš neradau. Ne visi darželius turėjo, darbų gi pilna būdavo. Aš kai atėjau, tai vis po rūtą, po rūtą, ir atsirado darželis. Pirmiausia pasisodinau bijūnų, diemedį.

Drabužiai, apavas jau iš parduotuvės. Kaime guminiai batai, bažnyčion ar kur išvažiuot turėjom vieną eilę. Tai ne dabar. Vaikai privežė, kur man juos dėt? Man tiek nereikia. Ligų didelių nebuvo, nesirgom nei patys, nei vaikai. Jei pakosti, tai medaus, pieno iššutini, avietinės, liepžiedžių. Pati prisirinkdavau, vėliau jau vaikai. Dujinę viryklę pirmą įsigijom tik 1971 m., kai atvežė, pastatė, aš dar bijojau ugnį uždegt. Lygintuvai žarijom. Prisimenu ir naudojau, kol elektros nebūdavo. Paklodės lininės ir užvalkalai, tai tik kočiodavau, net dunda. Linui kočėlas labai geras daiktas, tik blizga, net raštai visai kitokie. Turiu lininį rankšluostį, gal dar močiutės, bet lygintuvu išlyginus visai ne tas.

Žmonės augino viską, tikriausiai sėjo ir linų, ir kanapių. Kuo gi rengdavos? Aišku, kad austiniais, kol kitokių nebūdavo. Ir verpdavo, ir ausdavo, ir siūdavo moterys pačios. Viena močiutė, gal 1902 m. gimimo, labai tvarkinga, nuoširdi, kanapių pasisėdavo tarp bulvių, sakė, jai reikia raiščiam. Prisimenu ją, balta skarele apsigaubusią. Ypač po pirties ji man graži būdavo, pasakodavo ir pasakodavo. Skarelė išlyginta, nė raukšlelės.

Šitam kaime bites laikydavo. Aviliai pačių daryti. Mes neilgai turėjom, nespėdavom per darbus. Man vaikai, jam darbas. Nemokėjom mes su jom draugaut.

Per šventes mūsų kaime (Ginučiuos) vaikų prie stalo nesodindavo. Arba išeidavom, arba ant pečiaus sėdėdavom. Vaišinas, o mums ant pečiaus paduoda. Nėra čia ko žiopso, sakydavo. Dėdė gyveno čia pat, už upės. Kai susitikdavo, kalbėdavo visą dieną, atrodo, kaip iš Paryžiaus atvažiavęs. Dėdė turėdavo žąsų, dovanų atnešdavo po didelį kiaušinį. Oho, kokia dovana būdavo! Prieš Velykas išsivalydavom visus kampus. Dažydavom šienu, pirktinių jokių dažų nepirkdavom, nes bus netikra. Šventės būdavo tikros, jei Velykos – tai tris dienas švęsdavo. Sekmadienį iki pietų jokių darbų, net išeit niekur neleisdavo. Poterius kalbėk, tėtė liepdavo, bet po kaimą niekur.

Kai atitekėjau į Vaišnoriškę, radau pirkaitėj ant sienos kabančią tokią lenktą eglės šaką, vyro tėvas pagal ją spėdavo orus. Gal ji kaip pakrypdavo ar susiglausdavo, gal lietų pranašavo. Neįsiminiau tada. Gailiu dabar, kad jos neišsaugojom. Mes gi puolėm viską naujai pertvarkyti. Atėjus radau kačergas, pušinę, išvalyt pelenam, ližes, sietus, statines, kaip ir kiekvienoj pirkioj. Duoną mokėjau kepti, skanią iškepdavau. Mane nuo 12 metų jau mokė kepti. Tėtė padėdavo minkyti, ant ližės į pečių pašaudavo, aš dar nepakeldavau. Tėtė žinojo, kiek malkų pakrauti, kiek laiko kepti. Beržines malkas čėdydavo tik pečiui. Kepdavau 5 kepalus, užtekdavo bent dviem savaitėm. Išsikepdavau ir pagranduką. Argi dabar yra tokios duonos? Kad ir brangiausia, bet skonio joje nėra. Duonos kvapą ir dabar jaučiu. Ir atsigavėjusių varpų gaudesį, atrodo, girdžiu. Mamytė liepdavo žegnotis ir skaičiuoti, kiek kartų suskambės varpai. Žmonės buvo tokie geri, jokio pavydo, šmeižto ar apkalbų. Šitame kaime žmonės man pasirodė šalti. Gal kad aš turėjau daug vaikų (augo trys sūnūs ir dukra), gal pavydėjo. Ateidavo tokia kaimynė Paulina, sakydavo, oi, kaip tau, Julia, gerai, kad tu vaikų turi. Ir mylėjo mano vaikus.

Parengė Daiva Čepėnienė

The post …Labiausiai pasiilgstu gaidžių giedojimo… appeared first on udiena.lt.

Varniškės II – kaimas 15 km nuo Tauragnų ir 31 km nuo Utenos. 1731 m. Kuktiškių dvaro inventoriuje minimas nuomojamas Varniškių viensėdis. Pirmas pavadinimas buvo Galuežeris, vėliau – Varniškės I, Čiočiai, vėliau Varniškės II, Gusiovka, vėliau Varniškės IV. <…> Tauragnų seniūnijos duomenimis, 2015 m. gyvenamąją vietą kaime deklaravo tik Janina Kriugiškytė (gim. 1958 m.).

Maži Varniškių stebuklai

(pasakojo Janina Kriugiškytė, užrašė Bronislava Juknevičienė)

Kai važiavau į Varniškių (antrųjų, nes iš viso yra keturios Varniškės) kaimą, vienintelė nuolatinė kaimo gyventoja Janina Kriugiškytė sakė laikytis Tauragno. Gal du kartus suabejojau, ar gera kryptimi važiuoju, ypač, kai įvažiavau į miško keliuką, o jis vis žemyn eina… Kur aš nuvažiuosiu? O paskui keliukas pradėjo kilti aukštyn, net baisoka pasidarė: jei sutiksiu kitą mašiną, kaip reikės prasilenkti? Kai kurie kaimo pastatai labai nepatogioje vietoje pastatyti, ant skardžių. Kodėl žmonės čia kūrėsi, kažin, ar kas dabar galėtų paaiškinti? Kiti etnografiniai mūsų rajono kaimai įsikūrę daug patogesnėse ir labiau „aiškesnėse“ vietose. <…> Bet šiaip ar taip Varniškių kaimo istorija skaičiuojama nuo XVIII a. antros pusės, tik sodybų čia buvo viso labo keturios. Kažkada čia įsikūrė pirmieji gyventojai, Vincentas ir Andrius Kriugiškiai – nuo senų laikų Varniškėse gyveno vien Kriugiškiai.

Janina Kriugiškytė nemažai gali papasakoti apie kaimą, išsaugojo daug senovinių daiktų. Sako, kad senų rakandų neišmetė, turi daug. Kieme guli akmuo, kuriuo galąsdavo girnas. Daug įvairiausių rakandų „yra visur iškaišiotų, jei išdėliosi, tai išdėliosi ne sau. Dabar jau niekas neišprašys, kiek išprašė“. Yra tėtės turėta lineika, pakinktai, vežimai, ir jų Janina nesiruošia parduoti. <…> Įvairių rakandų tiek, kad būtų neblogas muziejus, būtų ką pažiūrėti. <…> O pirmiausia – kaimo istorija, pasakojama, deja, jau vienintelės nuolatinės kaimo gyventojos…

Patys pirmieji gyventojai buvo Kriugiškiai. Vienas turėjo Jauniškytę iš Daunorių. Kitas žmoną net nuo Tverečiaus parsivežė, ne visai nuo Tverečiaus, jos motina buvo iš ten, bet kaip tiem laikam, tai jau labai iš toli. Buvo keturios sodybos. Paskutinę, ketvirtą, Kriugiškis Pranas pasistatė jau po karo. Dabar pirmieji namai jau perstatyti. Mūsų trobos vienas galas sukirstas kirviu. Paskui užkuriom atėjo Šinkūnas nuo Taurapilio.

Tėvukas, Vaclovas Kriugiškis (1926–2012) buvo vedęs Genę Eleną (1935–2014) nuo Baluošo, netoli Strazdų kaimo. Tėtė visada norėjo į miestą, tai buvo jo svajonė. Sakė, kad taip atsibodo žemė, net smirda. Gal todėl, kad tarnavo nuo mažų dienų, nuo 14 metų Grašiuos, pas Mačiulevičius, ir tarnavo daug metų. Iš pradžių vargo, buvo sunku, net ir valgyt prastai duodavo. Bet taip mieste ir neapsigyveno…

Vyrai dirbdavo miške, kirsdavo medžius, moterys pavasarį sodindavo pušeles, ravėdavo. Čia dar iki kolūkių. Kolūkin buvo paimti visi ūkiniai pastatai. Paskui vėl buvo miškų ūkis. <…> Tėtė 1955 m. dirbo miške, 1958 m. paskyrė eiguliu, mama prižiūrėjo bites, dar kitur dirbo. Kas kur nutverdavo, ten ir dirbdavo. <…> Paskui, kas mirė, kas išvažiavo. Taip ir likau viena nuolatinė kaimo gyventoja.

Vieta sodybom labai nepatogi. Didžiausias gaspadorius buvo Juozas Šinkūnas. 1971 m. kaimas tapo etnografiniu. Į Rumšiškes, muziejų po atviru dangumi, išvežė Šinkūnų klojimą, svirną. Svirne buvo slėptuvė, bet padaryta taip, kad matuok, kaip nori, nepastebėsi, kad slėptuvė vidury. Padaryta karo metais slėptis žmonėm ir galbūt turtui. Kas atvažiuoja, žiūri, matuoja, bet nesupranta, kur slėptuvė. Gudriai padaryta, žmonės buvo sumanūs.

Mūsų kaime, kai pradėjo po nepriklausomybės grąžinti žemę, žmonėm ilgai jos neatidavė, nes etnografinis kaimas. <…>

Turtingiausio gaspadoriaus (valdė 50 ha žemės) sodyboj buvo tvartas, klojimas su jauja, dūminė pirtis. Pirtyje prausdavosi visas kaimas, o aš dar ir dabar pasikūrenu, kai noriu. Jaujoj ir pečius yra, ir kartys, kur viską džiaudavo. <…>

Šinkūnų sodyboj buvo daug gėlių. Palei namus buvo gėlių darželis, aptvertas statinių tvora. Mūsų darželis būdavo palei visą šlaitą. Dabar jau nebeturiu. <…>

Dar atsimenu, gal kai buvo 3–4 metukai, virtuvėj dar buvo asla. Elektrą įvedė 1975 metais, o taip su lempom pasišviesdavom, ir būdavo matos, guliu ant pečiaus ir skaitau, ir pamokas ruošiu.

Visos kaimo moterys ausdavo. Kurion gryčion žiemą nueitum, visos staklės stovi. Augindavo linus, kanapes irgi. Prisimenu, kai braukdavo kanapes močiutė, gal apie kokius 60-us metus dar turėjo kanapių. Naudojo audimui, vadelėm, pakinktam siūti. Šinkūnas buvo kavolis, dar ir taboką augindavo, sukdavo kaimo vyrai visokiuos popieriuos ir rūkydavo. Mes ir Šinkūno šeimyna laikėm avis. Kazimieras Kriugiškis veltinius veldavo, yra ir varinis katilas, kuriame virindavo veltinius. Katilas buvo bendras, daug kas buvo bendra. Ir vytukai siūlam bendri: viena moteris tą turi, kita kitą – ir dalinas, kuriai ko reikia. Bites laikydavo, mes irgi turėjom. Aviliai buvo išskobti iš medžio. Mama prižiūrėjo ir savas, ir urėdijos bites. Dabar tų kaladinių avilių jau nebėra. Gale tvarto stovėdavo. Kiek vaikų bitės sukapodavo! Po tėvo mirties dar turėjau vienais metais bičių, bet širšinai apipuolė ir bitės išnyko. <…>

Žmonės pas mus buvo sveiki, kai susirgdavo, kreipdavos pas Žilėną prie Šeimaties. Jis buvo daktaras, bet nežinau, ar tikras, ar tik taip vadindavo. Žmonės pas jį važiuodavo, sako, kad gydydavo žolėm.

Kaimo žmonės spėdavo orus. Va, prie mūsų yra bala. Jei pavasarį vandens tuščia, tai vasara bus lietinga, o jei vandens pilna, atvirkščiai, bus vasara, sausa. Vienas kaimynas, Šinkūnas, kaip koks astronomas, susirašydavo orus: kada kokia temperatūra, kokia audra ar perkūnija. Tada lygindavo, kokiais metais, koks oras.

Jei atvažiuodavo svečių, vaikų prie stalo nesodindavo. Niekada. Gulim ant pečiaus ir žiūrim, liks mum valgyt, ar ne. Jau daug ką iš vaikystės ir pamiršau…

Nostalgija praeičiai

(pasakojo Genė Klimanskienė (Šinkūnaitė), užrašė Bronislava Juknevičienė)

Varniškių kaime gyveno vien Kriugiškiai, kol apie 1904 metus užkuriom atėjo Juozapas Šinkūnas (vedė Grasildą Kriugiškytę). Jis tvirtai čia įsikūrė, plėtė sodybą, dirbo, augino vaikus – nugyveno gražų ir ilgą gyvenimą. J. Šinkūnas mirė 1960 m., sulaukęs 90 metų, jo žmona (buvo vyresnė už vyrą) mirė po metų, išgyvenusi net iki 100 metų. Apie tai ir apie kitus dalykus pasakoja Genė Klimanskienė, buvusi Šinkūnaitė, jų anūkė, Jono Šinkūno dukra, dabar gyvenanti Utenoje. G. Klimanskienė gimė 1947 m., jos prisiminimai yra daugiau apie pačios vaikystę ir jaunystę, tam laikotarpiui jaučia ypatingą nostalgiją. <…>

Gaila, kad Genės Klimanskienės pasakojime jūs neperskaitysit to jaudulio balse, su kuriuo ji pasakoja apie savo šeimos praeitį. O gal pajusit, prisimindami ir savo prabėgusią vaikystę ir jaunystę? Nesvarbu, kokie laikai buvo, bet praeityje visada galima rasti daug šviesių spalvų.

Sodyboje buvo namas dviejų galų, du svirnai, tik vieną tėvo brolis nusivežė, kai išėjo užkuriom, daržinė, klojimas, visi tvartai, tik vienas, vidurinis, sugriuvęs, pirtis bendra viso kaimo. Kai senelis atėjo užkuriom, tai jau buvo sodyba, gal močiutės tėvai statė. Senelis namą atsuko kiton pusėn ir akmenų pamatus sudėjo. Jo tėviškė buvo Šinkūnuos. Senelis buvo biednas, o močiutė bagota, šeimai priklausė 50 ha žemės. Nežinau, kaip čia buvo, kad turtinga už biedno ėjo. Juos supiršo. Senelis pasakojo, kad jie buvo taupūs, pelūnę duoną kepdavo. Pavasarį apsiženijo, rudenį rugių pasėjo, kitais metais jau buvo rugiai, ir duonos savos turėjo. Bet seserys, kol buvo netekėjusios, sau kepdavo pelūnę duoną (su pelais), o seneliui jau gerą. Matot, koks buvo žmonių taupumas. Sako, kad mūsų tėvas buvo turtingas, bet kaime tik vienas Kriugiškis dviratį turėjo. O batviniai tai visų vienodi augdavo. Tai koks čia turtas?

Tėtė buvo ir kalvis, ir taip meistras, nagingas. Lovos buvo medinės, vėliau pirkom geležines. Langai nedideli, užuolaidos perkelinės, mažytės, tik užtraukti langui. Vėliau mama pasiuvo baltas užuolaidas ir išsiuvinėjo. Mama audė, bet aš nemoku, mokiausi, dirbau, tai laiko nebuvo, bet padėdavau siūlus susukti. Mamos daug austų lovatiesių liko. Kaime visos moterys audė. Vyrai dirbo miškų ūkyje. <…>

Labai mėgom gėles, tuoj pavasarį pražysdavo bijūnai visokiausi, augo smidras, zinijos, levukai, gvazdikėliai Šabo, įvairiausi jurginai palangėse. Daug gėlių augindavom, mama juokdavos, kad ko mes čia duodamės, gal durnos.

Tėtė dirbo kolūkio kalvėje, nuo 1961 m. miškų ūkyje, bet, kai reikėdavo, ir kalvėje. Prieš žirgų lenktynes net nuo Saldutiškio atvažiuodavo arklių kaustyti. Kiek kartų ir į Kuktiškes važiavo. Ratus aptraukdavo, kauptukus nukaldavo, plūgus pataisydavo, dirbo viską, ką reikėjo ūkiui.

Kaime stipriai ūkiškai visi gyveno. Augino paršus, prieauglį, turėjo po arklį, po dvi karves, laikė paukščių: žąsų ir kalakutų, vištų. Talkos būdavo per rugių kūlimą, kolūkis kombainą duodavo rudenį, klaime kuldavo. Kaimynai ateidavo, dar ir svetimų paprašydavom. O iki kombainų mes turėjom arklinę kuliamąją. Skolindavom visiem. Kažkokio atlyginimo nebuvo, vienas kitam padėdavo, vienas tą turi, kitas kitą, skolina, skerstuvių, medaus būtinai nunešdavo. Kol močiutė buvo gyva, turėjom pora avilių bičių. Mirė močiutė – ir bites išsivedė. <…> Kaime augino kanapes, daržą vienoj vietoj net vadino kanapiniu, ten, kur dabar mūsų sklepas. Iš jų vydavo pančius, virves. Pirtis buvo mūsų, bet eidavo ir kiti, kūrendavo iš eilės kas dvi savaites visi kaimynai. Vandenį semdavo iš šulinio, kur prie pirties, vandens visiems užtekdavo: ir pirčiai, ir gyvuliams.

Tėtė turėjo sąsiuvinį, rašydavo kiekvieną dieną, kokia žiema. Birželį, kai prasidėdavo šienapjūtė, žiūrėdavo, kokios dienos, lis ar ne. Prognozės kartais atitikdavo, kartais ne. Mama būdavo juokias: „Tėvai, tu jau nusenai, nuseno ir tavo kalendorius“.

Nelabai sirgdavom, močiutei pirmas vaistas buvo valerijono šaknis, užpilta degtine. Kai pilvą suskausdavo, ar šiaip koks negerumas, tuoj antpilo šaukštelį išgerdavo – ir praeina. <…>

Labai jaunimo daug būdavo. Kai mes augom, jaunimas gyveno pasakiškai. Jaunimo daug, visur šokiai, gegužinės, skelbimai ant medžių pakabinti. Kirdeikiuos, Stripeikiuos, Ginučiuos, Varniškėse, Vyžiuos – visur būdavo. Autobusų daug, važinėjo patogiu laiku, ir visi buvo pilni. <…> Mano mergavime gegužinės prasidėdavo vakare 22 val., bet darbų dar nebūdavom pabaigę, tai išsiruošdavom tik apie 23 val. Ryte šokdavom ir iki penkių, paskui namo, nėra kada atsigult, nes prie darbų reikia eit. Sunku nebuvo – jauni, linksmi. Daugiausia jaunimo būdavo Vyžių kaime. Ten buvo net 30 sodybų. O kas dėl draugysčių, tai ir palydėdavo, būdavo ir iki durų, ir užsirakini, ir neįsileidi… <…>

Velykoms kiaušinius dažydavom tik svogūnų lukštais, nudažydavom mažiausiai 20, kad visiems užtektų. Kaimynai sueidavo, padauždavom. Per Kalėdas iš Utenos turgaus tėtė atsiveždavo pirktinių žaisliukų eglutei, puošdavom ir saldainiais. Nebuvo metų, kad eglutės nepapuoštų. Ratelių eidavom, šokdavom, dainuodavom su mergaitėm. Draugių ateidavo ir iš Strazdų.

Pagrindinis valgis per Kūčias būdavo silkė, dar mama virdavo maišymą su baravykais. Kalėdom privirdavo mėsos ir visada būdavo raugintų kopūstų sriuba. Kleckelius, bulkas, duoną kepdavo namie. Mama, kol galėjo, kepė pati, pirktinės duonos ar bulkos ant stalo nebuvo. Iškepdavo keturis kepalus, užtekdavo dviem savaitėm. Valgis mūsų namuos būdavo įvairus: virdavo mėsą, visokias sriubas, kepdavo miltinius ir bulvinius blynus pečiuj. Kai būdavo pasninkas, iš ruginių miltų darydavo girą. Tirštumas nugriebdavo, patrindavo svogūnų su druska, išvirdavo bulvių. Kai penktadienį parvažiuodavom iš darbo, prašydavom tokio valgio. Vaikystėj man labiausiai patikdavo burokų sriuba. Burokų, ne burokėlių! Mama paraugdavo burokų, ir iš jų virdavo sriubą. Turėjom molinę skavaradą, išvirdavo čielas bulves su lupynom, tada supjaustydavo, užpildavo spirgais ir pečiun. Skanu! Kai būdavo svečių, vaikai pavalgydavo atskirai. Ir močiutė neidavo prie stalo: „A kų aš čia sana veiksiu?“

<…> Kai augau, jau buvo visokių medžiagų. Štapelio labai gražaus būdavo. Labai puošnią vilnonę ružavą suknelę turėjau, klostuotą, batelius ant kulniuko, kai buvau 14–15 metų, nupirko. Pasipuošdavau per atlaidus. Per atlaidus ir dieną būdavo šokiai, o jau vakare tai būtinai.

Kuo išskirtinis Varniškių kaimas? Nebuvo jokių vagių, niekada nieko nepaėmė. Gali duris atdaras palikt. Nei svirnai, nei klaimai neužrakinti. Būdavo, parvažiuojam, durys šluota užremtos. Kibirai, įrankiai kieme palikti. Svogūnus mama ant priesvirnio supildavo, nakčiai skuduru apdengdavo, niekada niekas nedingdavo. Labai draugiškas kaimas. Kai kalėdodavo kunigas, būtinai būdavo vaišės. Kalėdodavo šeštadienį, visi būtinai turėdavo būti namie, visi sueidavo pas Kriugiškį. <…> Kaimynai susidėdavo baliui, o tėtė veždavo kunigą.

Dar labai gerai prisimenu mokyklos laikus. Nuo pirmos klasės jau buvau šokėja. Stripeikiuos buvo jaunos mokytojos, visada šventėms vakarėlius su šokiais suruošdavo. Naujų metų sutikime leisdavo ilgai švęsti, iki 24 valandos. Tėvai atvažiuodavo pasiimti. Ir Šeimaty, kai nuėjom ten mokytis, irgi jaunos mokytojos. Nei jokio gėrimo, nei muštynių. Dabar gal jau kitokie vakarėliai… Ir aš nežinau, ar jaunimui taip gera, kaip buvo mums…

Kaimuose, kurie dabar vadinami etnografiniais, gyvenę žmonės saugojo ir augino mišką, ruošė medieną, buvo puikūs kalviai ir dailidės, audėjos ir sumanios šeimininkės. Niekas geriau už juos nežinojo vietų, kur auga baravykai ar tiltai voveraičių, mėlynių ar spanguolių plotų.

Ar dabar etnografiniai kaimai – tai muziejai po atviru dangumi? Ar dabar čia varstomos sodybų durys? Atsakymas būtų toks pat, kaip ir kalbant apie kitus kaimus. Ir visai nesvarbu kaimo statusas. Etnografiniai kaimai gal geriau atspindi mūsų krašto praeitį, istoriją ir tradicijas, todėl jie neturėtų būti tušti. Kas, kaip ir kokiu turiniu juos užpildys, – čia jau kita tema.

Parengė Daiva Čepėnienė

Daugiau skaitykite čia.

The post Galuežerio kaimas Varniškės appeared first on udiena.lt.

Taurapilio kaimas prie Tauragno ežero be abejonės žymiausias savo piliakalniu, apie kurį byloja ir ne vienas rašytinis šaltinis, archeologiniai kasinėjimai (papilio gyvenvietės) ir ne viena legenda. Vis dėlto kaimas, kaip porina seniausia šio kaimo gyventoja Janina Katinienė, labai stipriai pasikeitęs nuo tada, kai ji čia atėjo gyventi 1966 m. Dabar kaime nuolat gyvenama gal tik trijose sodybose, o kitų gyventojų namai paversti vasarinėmis vilomis. Vitkauskas, Sadauskas, Sidabrienė, Šinkūnas, Šuminas – tai senieji gyventojai, kurių pavardės nuėjo į užmarštį.

Melžėjų melžėja

J. Katinienė į Taurapilį atitekėjo iš Biliūnų kaimo, nuo Skapiškio (Kupiškio r.). Ten jos būsimasis vyras Vytautas Katinas dirbo melioracijoje. Taurapilio žemės nė iš tolo negalėjo prilygti derlingoms pašnekovės tėviškės dirvoms, tačiau darbšti moteris nepasidavė – laikė keturias karves, prieauglių, kiaulių, o nederlingus laukus tręšė kuo tik galėjo, kad tik javai vešlesni augtų. Žinoma, tai buvo, kai vyras atgavo nacionalizuotas žemes, o iki tol visą gyvenimą melžė karves: iš pradžių tėviškėje, o paskui jau iš naujųjų namų arkliu važinėdavo į Sėlos fermas. Nors, kaip J. Katinienė sakė, per šį darbą praradusi ir kojas, ir rankas, tačiau tuo metu darbovietės buvo įvertinta ir medaliais, ir baldais, ir piniginėmis premijomis. Ir kaip pirmūnė nuolat puikavosi garbės lentoje.

Baltos meškos iš kaimyno lūpų

Pašnekovės šešuras, Albertas Katinas, nepriklausomoje Lietuvoje dirbo policininku. Dėl savo pareigų 1941 m. sovietų buvo ištremtas. Gal ne visų kaime buvo ir mėgiamas: jis ne tik mieravo žemes, bet ir tvarkos kaime žiūrėdavo, primindavo kaimiečiams, kad valstybei mokesčius sumokėtų. Ne visiems toks pilietiškas policininkas patiko, todėl trėmimas neapsiėjo ir be skundo. Vienas kaimynas pasėjo rugius, o kitas juos išarė. „Ir dabar Albertas paliudija pa tuo kaimynu, o anas užpyka. Aina jisai pro šalį, saka: „Katinėli, neilgai vaikščiosi – tuoj pamatysi, kur baltos meškos.“ Akurat, už trijų dienų ir atvažiava dvi padvados, susadina ir veže poežeri. Saka, Albertas narėja duot poežerėn, pakriūtėn – vienas milicininkas buva, – ale nenarėja šeimos palikt – labai šeimų mylėja, galvoja gyvins gi kartu, o atskyra Švenčionėliuos ir gatava…“– apie vyro šeimos tragišką likimą pasakojo J. Katinienė. Moteris žino, kad A. Katino bendradarbis Povilas Ruzga, artinantis sovietams, paliko šeimą ir pabėgo į Ameriką. Ištrėmė A. Katiną su žmona, pusantrų metų vaiku ir motina. Vyrą nuo šeimos atskyrė ir į Sibirą vežė atskirame vagone. Ir kalino atskirai. Policininkas ir mirė svetimoje žemėje (jo kapo artimieji taip ir nerado), o jo žmona su sūnumi ir mama pateko į miškus: pjovė medžius, „smalų rėžė“… Gyvenimo sąlygos buvo sunkios – tremtiniai gyveno lentinėse trobelėse. „Kai mirė Alberta mama, tai nuo tos gryčiutės nuplėše stogų, lentas, ir sukale grabelį. Ir pakavoja,“ – sakė J. Katinienė. Nors anyta Lietuvos jau nebeišvydo, tačiau giminaičiai Paukštės padėjo gyviesiems iš tremties grįžti. Beje, mažajam Vytautui pasisekė, nes įsisukusi šiltinė išguldė visus vaikus, liko tik jis ir dar vienas. Grįžo tremtiniai po šešerių metų. Ir grįžo ne tik, kad ne į tuščius namus, bet dar juos ir išsipirkti reikėjo. O naujieji šeimininkai labai nesivaržė: ardė kluoną malkoms, pardavinėjo svetimą gerą…

Žūklė žeberklu ir povandeninė sala

Tauragno ežere J. Katinienė žvejodavo su vyru. „Su vyru išlaukdavom apie dvylika valandų, a paryčiui grįžtam. Su žeberklais, su šviesom. Galuežerin nuvažiuojam, tai žinai, kiek žuvų mūsų prigaudyta, o jezau!.. Apšvieti, apanka žuvis, ji stovi, žeberklu terkšt ir nuduri…“– pasakojo žvejė apie pagautus ešerius, lydekas, leščius, kuojas, aukšles, ungurius…

Anot moters, tarybiniais metais ežere daugybė sietkų buvo pristatyta – niekas nedrausdavo, ne taip kaip dabar didžiulės baudos.

Žiemą gaudydavo vėgėles. Per nerštą, vasario mėnesį. Į eketę sviesdavo žeberklą – ant geležtės pasimaudavo dvi–trys žuvys. Vėgėlėms gaudyti ne žiemos metu naudojo per visą ežerą ištiestą šniūrą. Masalui naudojo varles arba vištieną. Eidavo žvejoti ir į Smėliaupį kitapus ežero, o unguriai kibdavo čia pat, už piliakalnio.

Kur kokios žuvys kimba papasakodavo nuolatinis žvejys Pauliukas iš Politiškių, kuris vesdavo į žvejybą kitus žvejus. Leista žvejoti ir bradiniais. „Užmeti ir baidai. Ir pilnas gi prieina šitas bradinys. Aik tu, įdomu! Kiek aš mačiusi žuvų, kiek aš skučiau!.. A jezau! Prie ežero badu nemirsi“, – šypsojosi J. Katinienė ir gyrė žuvingą ežerą, prie kurio žuvies pripratusi. Teigė, kad žuvis jai neatsibosta, nes lengvai virškinama.

Pasak Taurapilio gyventojos, vidury ežero yra ilga sekli vieta, Sėklium vadinama – ten gylis tik iki kelių, o aplink povandeninę salą – „žuvų daugybė“. „Ešeriai stovi, stovi, stovi. Tai daugiausia ten mes ešerių prigaudydavom“, – sakė J. Katinienė.

Autoriaus nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Baltos meškos iš kaimyno lūpų, grabas iš stogo lentų, povandeninė ešerių sala ir vargdienių kepurėmis supiltas kalnas appeared first on udiena.lt.

Valda Žebelienė (Kunickaitė) gimė ir iki melioracijos gyveno Meldutiškyje (Tauragnų sen.). Kunickų šeima kaime buvo viena, viena ir Deveikių, tačiau net keturiuose kiemuose gyveno Bivainiai, o visus viršijo Stundžiai – jų apie 1970-uosius moteris suskaičiavo net septynias gryčias.

Sodyba ant trijų kaimų kampo

V. Žebelienės gimtoji sodyba glaudėsi pačiame kaimo pakrašty, prie Kemešio girios. Jos gimtinės istorija prasidėjo nuo prosenelio Vinco Balčiūno. Jis buvo našlaitis, jį užaugino žydai. Kaimo gyventojai nevadino našlaičio pavarde – minėjo Šendeliuko (greičiausiai pagal berniuką užauginusių žydų pavardę) pravarde. V. Balčiūno būta gabaus dailidės – eidavo per žmones, statė įvairius trobesius. Kai kažkam Meldutiškyje pastatė namus, kaimo gyventojams kilo mintis duoti bežemiui gabalėlį žemės, ant kurios galėtų susiręsti sau būstą. Taip jau išėjo, kad naujakurys kūrėsi ant nedidelio trijų kaimų lopo. Ant Šiaudiniškio žemės pasistatė pirkelę, ant Meldutiškio – tvartą, ant Zavietnos – kluoną ar daržinę. Sausuolius rąstus, kurių niekas nedraudė imti, tempė iš čia pat esančios girios. Pašnekovė sakė dar atsimenanti tą namelį, nors pačiai jame teko gyventi tik dvi savaites po gimimo. Namelis buvo visai gražus, su neįstiklintu gonku, šviesioje kamaroje laikydavo grūdus.

Močiutės sesers dukra yra užsiminusi, kad prosenelis per daug „tampėsi“, tad galima mirties priežastis – trūkis, o jo žmonai Adelei ant kaklo išsikėlė guzas, tad pašnekovė spėjo, kad galėjo būti pažeista skydliaukė. Našlaitės liko penkiolikmetė Marijona (1900–1983), dvylikametė Zofija (1903–1993) ir penkiametė Adelė (1910–2011).

Išsisklaidęs Meldutiškis susibūrė Tauragnuose

1958 m. pašnekovės tėvas iš Gaidelių gavo tremtinio Mykolo Stundžios namus. Vėliau, einant melioracijai, juos išsiardė malkoms. V. Žebelienė pernai buvo su sūnumi nuvažiavusi – kraštovaizdis taip pasikeitęs, kad net sunku surasti sodybvietę. Sodo vietoje auga berželis, jaunų obelaičių nespėta išsikasti ir persivežti į Tauragnus – sunaikino jas melioratoriai. Pirtelę pervežė pas pašnekovės močiutės seserį į Gaidelius – moteris nesugyveno su žentu, tai bent dešimt metų kuo puikiausiai pragyveno tame pastate.

Dar melioracija nebuvo prasidėjusi, kai sujungtų Tauragnų ir Sėlos kolūkių pirmininkas ėmė Kunickus kalbinti keltis į Tauragnus – kolūkis suteiksiąs paskolą naujo namo statybai, apmokėsiąs už sodybos trobesius, sodą. Tėvai sutiko. Viena iš priežasčių – kad vaikams į Tauragnus nereikėtų net aštuonis kilometrus eiti.

Iš Meldutiškio Kunickai išsikraustė pirmieji. 1976 m. Kaimo vyrai šaipėsi iš jų, vadino bėgliais, o paskui patys į Tauragnus atsikėlė – jei kaime gyveno vienas nuo kito toli, miestelyje jų namukai sutūpė vienas greta kito.

Pats geriausias treneris

Visas vienuolika klasių Tauragnuose V. Kunickaitė baigė gyvendama Meldutiškyje. Aštuonis kilometrus (į vieną pusę) teko ne kartą eiti, nors penktoje ir šeštoje klasėse gyveno mokyklos bendrabutyje. Septintoje klasėje taisė Sėlos kelią, todėl autobusai iš Kirdeikių buvo nukreipti per Gaidelius – buvo daug autobusų, mergaitė spėdavo grįžti iš mokyklos ir dar į krepšinio treniruotę suvažinėti. Aštuntoje klasėje, kol nebuvo sniego, važinėjo dviračiu, paskui vežė kolūkis. Vežė ne autobusu, o nedengtu sunkvežimiu, skirtu darbininkams paimti. Būdavo, kad pavėluodavo į pirmą pamoką, būdavo, kad ir visai neatvažiuodavo: „Kai neatvažiuoja, tai labai gera. Tada – ant ledo, ant balos ir dūkstam pulkas vaikų!“

Žiemą vaikams liepdavo atsitempti rogutes arba atčiuožti slidėmis. Per fizinio pamokas čiuoždavo prie Gaidelių kaimo ežero pažiūrėti, ar žuvys nedūsta, ar nereikia iškirsti eketės, be to, buvo nučiuožinėti visi kalneliai. Po pamokų vaikai traukdavo ir prie stataus Kregždyno kalno. Antanas Stundžia nuo viršūnės slidėmis lėkdavo stačias, o pašnekovė su Valda Kairionyte – sėdomis. „Pliušinis paltukas buvo aplipęs lyg lediniais skambaliukais! Reikėdavo ant pečiaus džiovinti“, – juokėsi pašnekovė.

Žiemą tėtis dirbdavo Sėloje, remontuodavo traktorius. Į darbą šešis kilometrus čiuoždavo slidėmis. Pasidarė trasą, o kartu su juo į mokyklą čiuoždavo ir dukra su kaimynu. „Mes su Antanu, Stundžios, čiuožiam mokyklon. O bijodavom labai! Nu, tai aš stengiuos, kad tik paskui tėtį, kad Antanas iš paskos čiuožtų! Mokyklon nulekiu – kvapo negaliu atgauti! Antroj pamokoj tiktai atgaunu kvapą – ant tiek privargus! Tėtė man buvo pats geriausias treneris! Kai Tauragnų mokykloje reikėdavo su slidėmis nučiuožti tris kilometrus – man nieko nereikšdavo! Važiuodavau dalyvauti varžybose ir Utenoje“, – juokėsi slidininkė.

Lėlių krikštynos pietų pievoje

Kadangi kolūkis buvo su mokykla sudaręs sutartį, mokiniai per vasaros atostogas turėdavo plušėti kolūkyje. Labiausiai pašnekovei įsiminė šienapjūtės. Į kolūkį po armijos atėjo dirbti jaunas berniokas Stasys Kuliešius. Naujasis brigadininkas mokėjo užsiimti su vaikais, todėl šie dirbdavo net geriau nei suaugusieji. „Patikėdavo didžiausias mašinas prikrauti! Mes, trys mergiotės, ant tos mašinos, ir trys–keturi vyrai atneša didžiausią volą šieno. Ir susitvarkydavom, ir sudėdavom, ir primindavom. Ir neišvirsdavo. Iki kol atvažiuoja kita mašina, tai mes siust visi – visi grioviai buvo išbraidyti! Visi purvini, dulkėti, per pietus nebevažiuodavom ir namo, užtekdavo, kad kokį kąsnį įsimeti pavalgyti. Paskui lekiam prie ežero, lekiam Kemešin – nuo Gaidelių dar gabalas iki to ežero“, – linksmą vaikystę minė V. Žebelienė. Anot jos, labai sugyvenamo būdo buvo laukininkės moterys. Atsimena, kai kartą šventė Onines. Dvi laukininkės buvo vaikų neturinčios Onos, joms vaikai susimetę padovanojo po lėlę. Tada per pietų pertrauką jas krikštijo – moterys pievoje padarė balių: limonado, sausainių („Ko vaikams daugiau bereikia!“). Kai pasibaigė atostogos, moterys vaikams padovanojo po keturiomis spalvomis rašantį tušinuką. Tokie tušinukai tais laikais buvo gana reti, tad vaikai buvo labai pamaloninti.

Pirtis pavogtu vandeniu

Į vaidenimusi pagarsėjusią Grašių sodybą Žiezdriuose buvo nuėjęs pašnekovės tėvas. Ėjo vienas, nėščios žmonos nesivedė, kad, neduok Dieve, ko nors vaikui nenutiktų. Vienintelis dalykas, kurį matė svečias, buvo kamaroje sukabinti drabužiai, ant kurių užtiesta marška buvo perdrėksta lyg kokiais didžiuliais nagais.

Grašiuose gyveno Juozapas Grašys, Amelu pravardžiuojamas. Jis buvo nebaikštus žmogus. Kartą jį pas Žiezdrių Grašius atsisėdusį ant suolo ėmė kartu su suolu kas ore nešioti. „Nu, baikit baikit, nešposykit!“ – be baimės išdykėles dvasias subarė svečias. Ir tos nuleido jį ramiai ant žemės.

Kitas įvykis nutiko pirtyje. Atėjo praustis Asminavičienė su dukra. Žiūri, karšto vandens nėra. Negana to, lempelė užgeso. Kiek bedega, vis užgęsta. Baigėsi degtukai. Dukra skubina motiną eiti, o ši ramina, sako: palaukim, tuoj ateis šeimininkė. Galų gale motina paklausė sunerimusios dukters ir patamsyje kažkaip apsirengusios, kažką palikusios nuėjo pas Undrius. Ten rado sėdintį Amelą Grašį. Paprašė, kad tas jų drabužius iš pirties parneštų. Tas nuėjo į pirtį. Žiūri, karšto vandens sočiai – išsiprausė ir parnešė moterims drabužius. Beje, paauglei dukrai kažkas pirtyje bliūdu praskėlė galvą. Motina irgi jautė, kad jai per nugarą lyg kažkas tvatintų kartimi, tačiau nesmarkiai, „lyg kokiu kilbasu šertų“.

Grašių namas, perkeltas į Tauragnus, dabar stovi pašnekovės kaimynystėje, bet jame jau niekas nebesivaidena.

Daugiau skaitykite čia.

The post Sodyba ant trijų kaimų kampo, pats geriausias treneris, lėlių krikštynos pietų pievoje ir kaip Meldutiškyje Stundžiai atsirado appeared first on udiena.lt.

Istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja dr. Aldona Vasiliauskienė gimė Rokiškio apskrities Galvydžių kaimo valstiečių šeimoje, iki sovietų nacionalizacijos valdžiusioje 50 ha žemės. 1944 m. suėmus ir ištrėmus tėvą, vieną iš partizanų būrio „Nepriklausoma Lietuva“ organizatorių, ir nuteistą 15 metų kalėti, motina pradėjo slapstytis nuo tremties.

Kadangi Aldona gimė praėjus pusmečiui po partizanų suėmimo, pirmąsyk tėvelį pamatė vienuolikmetė. Nuo 1948-ųjų augo Skapiškyje (Kupiškio r.) pas motinos seserį, kan. Nikodemo Kasperiūno šeimininkę Viktoriją Žiogūnaitę. Skapiškyje Aldona žengė ir pirmuosius žingsnius į mokslą. Paauglę Aldoną traukė muzika. Todėl mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, pasirinkusi kanklininkės specialybę. Nuo 1964-ųjų mokytojavo Vilkaviškio, Pakruojo, Vilniaus rajonų bendrojo lavinimo mokyklose ir neakivaizdžiai studijavo istoriją universitete. Studijas su pagyrimu (tai pirmas raudonas diplomas Istorijos fakultete) baigė 1974 m. Po daugiau kaip dviejų dešimtmečių pedagoginės veiklos jai buvo suteiktos istorijos mokytojo metodininko (1994) ir istorijos mokytojo eksperto kvalifikacijos (1999).

Nuo 1975 m. prasidėjo A. Vasiliauskienės pedagoginė ir mokslinė veikla universitetuose. Dirbo Vilniaus (1975–2004) universiteto Istorijos fakultete vyresniąja darbuotoja, vėliau – pagrindine moksline darbuotoja Religijų tyrimų centre, dėstytojavo Šiaulių (2004–2010) ir Lvovo nacionaliniame Ivano Franko (2006–2008) universitetuose, skaitė specialųjį kursą Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų teologijos katedros magistrams. 1990–2015 metais Aldona Vasiliauskienė buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos (įsteigta 1922 m., veikė iki 1940 m. Lietuvoje, 1956–1992 m. užsienyje, 1990 m. atkurta Lietuvoje) narė ir metraštininkė.

Pirmojoje po studijų darbovietėje, t. y. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Aldonai buvo pasiūlyta rengti spaudai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodekso Pirmojo Lietuvos Statuto, įsigaliojusio 1529 m., knygas. Kaip žinome, jau XIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą, dalį dabartinės Baltarusijos, o nuo XIV a. antrosios pusės iki 1569 m. – ne tik visą Lietuvą ir Baltarusiją, bet ir dabartinės Ukrainos, dabartinės Rusijos ir dabartinės Lenkijos didžiąsias dalis. DLK – didžiausia XV a. Europos daugiatautė valstybė, pasižymėjusi kalbų, tikėjimų ir kultūrų įvairove. Sostinė (bent jau nuo Gedimino laikų) – Vilnius. Darbas su DLK dokumentais reikalavo ir papildomų žinių, gebėjimų, ir įžvalgumo.

Įgijusi senovės dokumentų analizės patirties, Aldona Vasiliauskienė nusprendė gilintis į Antrąjį Lietuvos Statutą (ALS) ir ta tema rašyti disertaciją. Ieškodama jai medžiagos, nuo 1985-ųjų, profesoriaus Stanislovo Lazutkos skatinama ir drąsinama, pradėjo važinėti į Ukrainą. Darbavosi Lvovo, Kijevo, Lucko, Kameneco-Podolsko, Odesos ir kitų miestų bibliotekose, muziejuose ir archyvuose. Dabartinio Sankt Peterburgo, Maskvos, Lenkijos, Ukrainos archyvuose ieškojo Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos dalies. Rasta 40, bet dauguma jų rašyta lenkiškai ar lotyniškai, tik 8 – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kanceliarine kalba, t. y. kirilica. Tuos 8 nuorašus Aldona Vasiliauskienė tyrinėjo ir aprašė daktaro disertacijoje „Antrojo Lietuvos Statuto nuorašai senąja baltarusių kalba (paleografija, chronologija, diplomatika)“, apgintoje 1990 m. Vilniaus universitete.

Dr. Aldonos Vasiliauskienės tyrinėjimų kelią bažnyčių istorijos vaga pasuko susitikimas su į Lietuvą iš Romos 1991 m. atvykusiu kunigu Antanu Liuima SJ (1910–1942–2000) – Lietuvos katalikų teologu, jėzuitu, teologijos daktaru, pirmuoju lietuviu profesoriumi Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Jam prašant, Istorijos fakulteto pritarimu dr. Aldona Vasiliauskienė sutiko tyrinėti katalikiškąjį intelektualinį sąjūdį ir jo asmenybes. Lemtingą prasmę įgavo svečio mintys: „Šiandien svarbu imtis katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorijos tyrinėjimo; tų darbų, kurių niekaip negalima atidėlioti, kol dar yra gyvi tų įvykių dalyviai ir liudininkai“ („Mokslo Lietuva“, 2006 02 9–22). Apie šį posūkį dr. Aldona Vasiliauskienė taip kalbėjo: „Katalikiška tematika teikė ir tebeteikia daug džiaugsmo: tai tarsi grįžimas į šviesią vaikystę, kur augau apsupta kunigų dėmesio, meilės, reiklumo, ugdoma įstabios kan. Nikodemo Kasperiūno pedagogikos. Šis darbas – tai savotiška duoklė, širdies padėka vaikystei ir išlikęs vaikiškas žvilgsnis į kunigus, surandant juose daug gėrio.“ (Irma Stadalnykaitė, Aldona Vasiliauskienė: nuo Skapiškio iki Lietuvos Statuto ir bazilijonų, Voruta, 2020 07 24).

Nuo 1992-ųjų A. Vasiliauskienė tapo pirmąja intelektualinio katalikų judėjimo tyrėja Lietuvoje, ypač Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. Jos iniciatyva akademijoje buvo sukurta Istorijos mokslų sekcija, kuriai vadovavo 1992–2007 metais.

Kanadoje leidžiamuose „Tėviškės žiburiuose“ (1997 04 22) rašyta: „Jos neišsenkamos energijos ir darbštumo dėka visuomenė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Taujėnuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Veiveriuose, Alytuje, Telšiuose, Plungėje, Varniuose, Joniškėlyje bei kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose galėjo išgirsti mokslininkų, pedagogų, teologų pranešimus apie iškilias mūsų tautos asmenybes – Stasį Šalkauskį, Praną Dovydaitį, Mečislovą Reinį, Juozą Girnių, Edvardą Turauską, Stasį Bačkį, Antaną Liuimą, Juozą Prunskį, Paulių Rabikauską, Pranę Dundulienę, Antanę Kučinskaitę.“

Katalikiškos tematikos pranešimus Aldona Vasiliauskienė skaitė Lietuvoje, Latvijoje, JAV, Vokietijoje, Ukrainoje (Černivicų, Donecko, Drohovičių, Lvovo, Odesos, Lucko, Kijevo ir kt.) tarptautinėse mokslinėse-praktinėse konferencijose. Pasak Kazimiero Valiaus („Gimtinė“, 2005 09 1–30), „talentinga, rūpestinga, pavyzdinga, kilni, pasiaukojusi mokslui tyrėja įnešė didelį indėlį į krikščioniškosios kultūros klestėjimą Lietuvoje, nes, anot Popiežiaus Jono Pauliaus II, tikėjimas turi būti skelbiamas nacionaliniame kontekste“.

Aldonos Vasiliauskienės iniciatyva įamžintas prelato Mykolo Krupavičiaus, Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės (Umiastauskaitės), prelato Alfonso Lipniūno ir kitų asmenybių atminimas. 1980 m. publikavo „Pranė Dundulienė: bibliografija”, 1984 m. – „Stanislovas Lazutka: bibliografija”, 1992 m. – jubiliejinį informacinį leidinį „Lietuvių katalikų mokslo akademija” . Pirmosios jos rašytos knygos apie asmenybes: „Kai akademikas kunigas Antanas Liuima SJ prabyla…“ (1995), „Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai“ (1996), „Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas“ gyvenimas ir veikla“ (1998), „Monsinjoras Jonas Juodelis“ (2001)… Aldonos Vasiliauskienės pastangų dėka 2000 m. gegužės 7 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Pranas Dovydaitis (1886–1942) popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas Bažnyčios kankiniu. Būtina pridurti, kad 1994–2006 metais daug nuveikė įamžinant lietuvių ir šveicarų mokslininko, literatūros istoriko ir pedagogo, publicisto, Lietuvos telegramų agentūros steigėjo ir pirmojo vadovo prof. Juozo Ereto (1896–1984) vardą Lietuvoje (1994–2006) ir Šveicarijoje (Bazelyje, 2010), kad talkino įkuriant Lietuvos – Šveicarijos mokslo, informacijos ir kultūros centrą ir kad 2012 m. Friburge išrinkta viceprezidente.

Aldona pirmiausia prisimenama kaip iškili tautos istorijos asmenybė, sugebėjusi prikelti iš praeities užmirštus politikus, dvasininkus, ypač kankinį Mečislovą Reinį ir kitus, įamžindama juos istorijoje. Kaip a. a. Aldonos laidotuvių metu sakė Krekenavos bazilikos rektorius kun. dr. Gediminas Jankūnas, ji „viena pirmųjų ar net vienintelė sugebėjo patekti į Vladimiro centrinio kalėjimo istorinį archyvą Rusijoje, kur buvo kalinamas ir nukankintas arkivyskupas Mečislovas Reinys“. Jos pastangomis Vilniaus Arkivyskupo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Mečislovo Reinio vardas buvo įamžintas jo tremties, kankinystės ir mirties mieste – Vladimire (2012 m.), taip pat ir Lietuvoje… Skapiškyje savo sodyboje dr. A. Vasiliauskienė įkūrė arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo kambarį, sukaupė ukrainistikos knygų kolekciją. 2012 m. Ukrainos Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenka čia atidarė nuolatinę parodą „Pažintis su Ukrainos kultūra“. 2007 m. kieme pastatytas koplytstulpis arkivyskupui M. Reiniui tapo savotiška ukrainiečius ir lietuvius siejančia grandimi, pratęsiančia amžių tėkmėje susiformavusias gilias kultūrinio bendradarbiavimo tradicijas. Būtina pridurti, kad Skapiškio sodybą įsigijo 2006 m. laimėjusi pirmąją vietą Čikagoje organizuotame „Lietuvių balso“ konkurse, kuriam pateikė monografijos rankraštį apie M. Reinį. Prieš tai (2000 m.) buvo laimėjusi „Lietuvių balso“ konkurso antrąją premiją. Apie tai ji yra pasakojusi: „Jaučiau, kad konkursą laimėsiu, bet pirmosios premijos (1000 dolerių) nesitikėjau. Už tuos pinigus (dar truputį prisidūrusi) nusipirkau sodybą savo vaikystės miestelyje Skapiškyje. Taigi, ją man padovanojo arkivyskupas M. Reinys. Dėkodama Arkivyskupui, jo garbei 2007 m. pastačiau pirmąjį Lietuvoje Koplytstulpį (tautodailininkas Antanas Ruškys), kuriame įrašyta „Arkivyskupe Mečislovai Reiny, laimink mus visus!“ Turiu būti Jam dėkinga už įvairią globą ir kartu – kuo plačiau skleisti apie Jį žinią tikintiesiems.“

***

Aldona Vasiliauskienė buvo viena iš Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos kūrėjų bei pirmoji jos prezidentė (2000–2008 m.). Nuo 2001-ųjų užsiėmė ukrainistikos studijomis – plačiai tyrė istorinius ir kultūrinius ryšius tarp lietuvių ir ukrainiečių. Be to, kaip Lvovo Ivano Franko universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja, skaitė specialų kursą, buvo to universiteto bibliotekos mokslinio leidinio „Knygotyra ir informacinės technologijos” redakcinės kolegijos narė. 2005 m. jos iniciatyva pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Šiaulių ir Lvovo nacionalinio I. Franko universitetų.

Kadangi visi trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588) buvo reikšmingi ne tik LDK, bet ir visai Europai, Ukrainos istorikai pasiūlė lietuvei mokslininkei parengti iki XIX a. vidurio Ukrainai buvusio svarbaus Antrojo Lietuvos Statuto nuorašams kirilica skirtą monografiją. Ją ukrainiečių kalba 2004 m. išleido Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas, organizavęs teksto vertimą ir finansavęs leidybą. Aldonos Vasiliauskienės monografija buvo pristatyta Lvovo nacionaliniame Ivano Franko ir Lucko universitetuose, vienuoliams bazilijonams, Ukrainos ambasadoje Vilniuje, Šiaulių universitete, kur tuo metu ji ėjo vyr. mokslininkės pareigas. Tai pirmoji knyga, skirta tik kirilica rašytų Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų kalbinei grupei tirti chronologiniu, paleografiniu (pagalbiniu istorijos ir filologijos mokslu, tiriančiu rašto istoriją) ir diplomatikos požiūriu. Tai ir pirmoji lietuviškai parašyta, o po to išversta į ukrainiečių kalbą ir publikuota humanitarinio profilio mokslinė knyga. Monografija ir dabar naudojama kai kuriose Ukrainos aukštosiose mokyklose kaip pagalbinė paleografijos mokslo priemonė.

Pristatant minėtą studiją ambasadoje, Ukrainos užsienio reikalų ministras Borisas Tarasiukas akcentavo, kad Ukrainoje gerai žinoma dr. Aldonos Vasiliauskienės aktyvi veikla istorijos mokslo baruose, ir, dėkodamas už ryšių tarp dviejų valstybių stiprinimą, įteikė jai – pirmajai ir iki šiol vienintelei – neeilinį Ukrainos užsienio reikalų ministerijos Garbės raštą, kurie teikiami tik „ukrainiečiams, be priekaištų diplomatinėje tarnyboje dirbusiems ne mažiau penkerių metų“. Metų skaičiaus pakako, bet tautybė ir „tarnyba“ ne ta, todėl paaiškinta, kad lietuvei Aldonai Vasiliauskienei suteikiamas „liaudies diplomatės statusas“ (Mokslo Lietuva, 2006 02 9–22).

2006 m. lapkričio 14 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pasirašė įsaką, kuriuo už išskirtinius nuopelnus Ukrainos valstybei, minint Lietuvos ir Ukrainos diplomatinių santykių užmezgimo 15-ąsias metines, Šiaulių universiteto ir Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto vyr. mokslo darbuotoja dr. Aldona Vasiliauskienė apdovanota Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu. Ji yra pirmoji lietuvė mokslininkė, gavusi tokį aukštą valstybinį apdovanojimą. Įvairiapusė mokslinė jos veikla liudija net tik didelį įnašą į istorijos mokslą, bet ir jos darbo įtaką draugiškų Ukrainos ir Lietuvos santykių plėtotei.

Pirmoji Lietuvoje pradėjo tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo (Rytų apeigų katalikų) ordino istoriją. Garsas apie vienuolius bazilijonus ypač intensyviai ėmė skambėti, kai 2000 m. dr. Aldonos iniciatyva buvo įkurta Lietuvių – ukrainiečių istorikų asociacija. Lietuva – vienintelė vieta pasaulyje, įamžinusi šių vienuolių vardą (netoli Šiaulių yra Bazilionų miestelis). Ordinas, 1617 m. įkurtas Lietuvoje, aktyviausiai įgyvendinęs 1596 m. priimtos Brastos Bažnytinės unijos nutarimus. Tad neatsitiktinai įkurtoji Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacija tyrimams pasirinko temą „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas“. Nuo pat asociacijos įkūrimo ši tema neprarado aktualumo ir svarbos keliais aspektais: tai Lietuvoje beveik netyrinėta tematika, Vilnius – bazilijonų ordino lopšys, minėtas ordinas – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. Kaip į dr. Aldonos Vasiliauskienės akiratį pateko Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas? Ant to kelio ją užvedė dabar Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje dirbantis kun. Jordanas Urbonas, 1997 m. paskirtas klebonu į Šv. Bazilijaus Didžiojo parapiją.

Dr. A. Vasiliauskienės vardo klasę buvusioje Bazilionų mokykloje puošė dvyliktokų – Haroldo Gudelio (2014), Gretos Baniulytės (2016), Austėjos Papreckytės (2017) ir Osvaldo Bartkaus (2019) sukurti vitražai, pačiais įvairiausiais aspektais atspindėję vienuolių bazilijonų ir Bazilionų mokyklos bendradarbiavimą.

Ne vieną dešimtmetį autorė daug dėmesio skyrė ukrainistikai, ypač Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai bei vienuoliams bazilijonams, jų veiklai tiek Lietuvoje, tiek ir Ukrainoje atskleisti. 2014 m. lapkričio 23 d. Ukrainoje, Hošivo Kristaus Atsimainymo vienuolyne (Ivano Frankivsko sritis) po iškilmingų šv. Mišių ir koncerto dr. Aldonai Vasiliauskienei buvo įteiktas naujas apdovanojimas – gražus spalvotas medalis, skirtas Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui paminėti. Šį, jau devintą, apdovanojimą įteikė vienuolyno vyresnysis igumenas t. Demjanas (Zinovijus Kastranas) OSBM, apžvelgdamas dr. Aldonos Vasiliauskienės nuopelnus, garsinant Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, skleidžiant žinias apie vienuolius bazilijonus ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Tokiu medaliu apdovanota tik vienintelė lietuvė.

Sveikinimų daug ir įvairių, pvz.: „Lietuvos aido“ redakcija džiaugiasi, kad medalis, skirtas Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui, per mūsų bendradarbę, atkeliavo ir į Lietuvą. „Lietuvos aido“ redakcija sveikina dr. Aldoną Vasiliauskienę su šiuo unikaliu apdovanojimu, laukdama naujų jos straipsnių.“ (https://www.aidas.lt>).

Dr. Aldonos Vasiliauskienės publikacijų statistika įspūdinga: per 200 mokslinių ir per 2 tūkst. mokslo populiarinimo straipsnių, paskelbtų Lietuvos ir užsienio periodikoje. Iš jų apie 500 parašyta ukrainistikos temomis, dalis jų išspausdinta Ukrainoje. Dar vienas jos veiklos baras – per dvidešimt autorinių knygų, 3 bibliografijos, 4 leidinių sudarytoja. Tarp minėtų leidinių ir Ukrainai svarbiomis temomis: „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ (2014), „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai“ (2017), „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“ (2021), „Tegul visi bus viena“ (2024). Pastaroji knyga parašyta kasdien kovojant su įžūlios ligos keliamais skausmais. Autorė skubėjo ją rašyti. Mat, 2023-iuosius Seimas buvo paskelbęs Šv. Juozapato metais, o Vyriausybė patvirtinusi Kultūros ministerijos parengtą jo kankinystės 400-ųjų metinių minėjimo planą. Mokslo informacinis leidinys dedikuotas buvusios Bazilionų mokyklos kolektyvui – direktoriui Rimantui Goriui, pedagogams, mokiniams ir visiems darbuotojams. Kodėl toks knygos pavadinimas? Todėl, kad Šventasis Juozapatas – šauklys religinio judėjimo, siekiančio visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, bendravimo ir susivienijimo, kaip galutinio tikslo, kad būtų atkurta vieninga krikščionybė. Pasiaukojančiai vykdė Brastos Bažnytinės unijos nutarimus, paskirtas vyskupu, pasirinko ganytojišką šūkį „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21).

Šimtais skaičiuojamos ir dr. Aldonos Vasiliauskienės publikacijos apie Kupiškio krašto žymius žmones, dvasininkus, mokslininkus, menininkus, tremtinius, kraštotyrininkus. Šiai veiklai apibūdinti tinkamiausi žodžiai „kruvinas darbas“, kuriais nusakoma ilgo, kruopštaus, sudėtingo, įtempto ir atsakingo darbo esmė. Neveltui mokslininkė dar 2001 m. buvo įrašyta į Pasaulio žymių moterų bibliografinį žinyną. Leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje? 2015“ rašoma: „Pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje apdovanota ryšių su ukrainiečiais už Ukrainos ribų draugijos „Ukraina – Pasaulis“ Garbės diplomu (2003) ir Aukso žvaigžde (2006). Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas A. Vasiliauskienei kelis kartus teikė Jubiliejinius (Taraso Ševčenkos, Ivano Franko, Michailo Gruševskio) medalius, o 2014 m. vienuoliai bazilijonai įteikė medalį, skirtą Ukrainos Graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui. Ukrainos Nacionalinės mokslo akademijos G. S. Skovorodos filosofijos instituto religijotyros skyrius 2013 m. išrinko Garbės nare-bendradarbe. Tai pirmoji lietuvė, kurios mokslinė veikla taip aukštai įvertinta Ukrainoje.”

Aldona Vasiliauskienė 2015 m. apdovanota Palaiminimo raštu iš Šventosios Žemės, kurioje prieš du tūkstančius metų lankėsi, kalbėjo, gydė Jėzus, kartu su savo mokiniais (šventosios vietos dabartinio Izraelio, Palestinos ir Jordanijos teritorijose).

2005 m. rugsėjo 30 d. Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) renginyje, skirtame Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec su kitais vienuoliais bazilijonais įteikė prelegentei ukrainiečių rūpesčiu į Lietuvą atkeliavusį Popiežiaus atsiųstą pergamentą: „Šventasis Tėvas Benediktas XVI iš visos širdies suteikia Apaštališkąjį Palaiminimą Aldonai Vasiliauskienei, melsdamas dieviškųjų malonių gausybės jos 60-mečio proga“ (Voruta, 2006 04 15). Antrasis Palaiminimo Raštas A. Vasiliauskienei įteiktas Svėdasuose tų pačių metų lapkričio 20 d. Jame prasmingi Popiežiaus palinkėjimai: „Jūsų darbštumas ir talentai tebūnie padauginti Tėvynės ir Bažnyčios gerovei.“ Šie du neeiliniai įvykiai Lietuvos mokslo istorijoje be galo pradžiugino Aldoną. Juk tik nedaugelis mokslininkų / pasauliečių gauna Palaiminimo Raštą. Dažniausiai apdovanojami dvasininkai, seselės vienuolės, katalikiškos organizacijos. Be to, reti atvejai istorijoje, kai beveik tuo pačiu laiku gaunami du to paties Šventojo Tėvo Apaštališkieji Palaiminimo Raštai. Išsakydama savo džiaugsmą, Aldona pabrėžė: „Nors sveikinimas adresuotas konkrečiai man, tačiau, manau, kartu skirtas ir visam Šiaulių universitetui, kuriame pastaruoju metu aš dirbu, kuris palaiko ir skatina veiklą, taip pat ir Vilniaus universitetui, kuriame darbavausi.“

„A. Vasiliauskienė nemažai prisidėjo ir prie Vilniaus Švč. Trejybės Graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčios veiklos pagyvinimo – joje vis dažniau apsilanko ir lietuviai, lenkai, todėl pagyvėjo ir visos ukrainiečių diasporos Vilniuje veikla“ (A. Guščius, „XXI amžius“, 2005 07 29). 2020 m. iškilmingame renginyje Aldonai Vasiliauskienei buvo įteiktas Tautinių mažumų (Lietuvoje gyvena per 150 tautybių) departamento, atkurto 2015 m. viduryje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Didysis Aukso Garbės ženklas. Apdovanojimui dr. A. Vasiliauskienės kandidatūrą pristatė Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė, Pasaulio ukrainiečių moterų organizacijų federacijos narė Natalija Šertvytienė, ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje garsi gydytoja. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, 0,5 proc. visų Lietuvos gyventojų sudarė ukrainiečiai. Tiesa, tai – ne pirmas departamento dėmesys, parodytas dr. Aldonai Vasiliauskienei: ji Tautinių mažumų ir išeivijos departamento 2005 m. buvo apdovanota sidabro Garbės ženklu „Už nuopelnus”. Literatūros kritikas ir tyrėjas Alfredas Guščius, 2005 m. dalydamasis įspūdžiais, patirtais Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje (XXI amžius, 2005 05 29), rašė: „Aštuoniolika kunigų prie Dievo stalo juk ne dažnai pamatysi! Tiek jų atėjo norėdami nuoširdžia malda padėkoti Dievui už tai, kad Jis leido vienai iš Jį ištikimai garbinančių pasauliečių sulaukti aktyvaus 60-mečio, pasiekti aukštumų moksle, kūryboje.“ Panevėžio vyskupijos generalvikaras kanauninkas dr. Robertas Pukenis – kanonistas, poetas, publicistas – per pamokslą sakė, kad Aldona Vasiliauskienė savo knygomis, moksliniais straipsniais, organizuotomis konferencijomis iš užmaršties prikėlė daug iškilių bažnyčios asmenybių, kad ji „rašo apie tvirto tikėjimo vyrus ir moteris, ir ne bet kaip rašo, o su pagarba ir meile, jos knygos tiesiog spinduliuoja tų žmonių (neretai ir kankinių) sielos grožiu, dvasios stiprybe“.

„Dvasios ambasadorė“– taip dr. A. Vasiliauskienę jos 70-ojo gimtadienio proga apibūdino vyskupas Jonas Kauneckas. Remdamasis netrumpa bendravimo patirtimi (istorikė nemažai laiko skyrė Panevėžio vyskupijos archyvinės medžiagos studijoms), vyskupas pabrėžė, kad mokslininkė yra aukščiausio lygmens diplomatė tarp lietuvių ir ukrainiečių, tarp lotynų ir graikų apeigų katalikų. Be to, Aldona Vasiliauskienė ne vien religinio, bet ir kultūrinio Skapiškio gyvenimo įkvėpėja, aktyvi dalyvė ir metraštininkė. Todėl neatsitiktinai jos 70 metų jubiliejus iškilmingai buvo švenčiamas šiame miestelyje. Daktarė itin džiaugėsi iškilmingomis šv. Mišiomis, kurias aukojo 12 lietuvių bei ukrainiečių kunigų, vadovaujamų vyskupo Jono Kaunecko, džiaugėsi ir Vitos Vadoklytės sumąstytu teatralizuotu šventiniu vakaru, kuriame labai aktyviai dalyvavo visa mokykla.

Lietuvos katalikų parapijų ir lietuvių dvasininkijos veiklos tyrinėtoja, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikė (1990–2015), Kazimiero Valiaus (Gimtinė, 2005 09 1–30) žodžiais tariant, „talentinga, rūpestinga, pavyzdinga, kilni, pasiaukojusi mokslui tyrėja įnešė didelį indėlį į krikščioniškosios kultūros klestėjimą Lietuvoje.“ Šią mintį papildo citata: „Nei ordinai, nei vardinės klasės, nei kitokie titulai veltui nedalijami. Juos reikia užsitarnauti. Dr. A. Vasiliauskienė vykdo reikšmingą mokslinę, šviečiamąją veiklą. Be Dievo palaimos, be Švč. Mergelės Marijos globos tokie darbų mastai neįmanomi.“ (Rašytojas, Alfredas Guščius, „XXI amžius“, 2014 01 31).

Išeivijos lietuvių visuomenės veikėjo Edvardo Šulaičio žodžiais tariant, Aldonos Vasiliauskienės knygos pavadinimas „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai“ tinka ir visam autorės gyvenimo būdui įvardinti, būtent, dirba įvairiose sferose, dirba ten, kur tik jaučia „pareigą ir reikalą reikštis“, dirba akumuliuodama retą Dievo dovaną: įgimtą galią bendrauti su žmonėmis, norą padėti artimui ir tėvynei“.

Sakydamas homiliją, vyskupas emeritas J. Kauneckas apgailestavo, kad po truputį išeina karta, mylėjusi Dievą ir Tėvynę, ir akcentavo, kad Aldona paliko be galo ryškų pėdsaką, kurio dar ilgą laiką nebus kam pakartoti. Ir visa tai darė, psalmininko žodžiais tariant, „vaikščiodama akivaizdoj Dievo“.

Praėjus 5 dienoms po dr. Aldonos Vasiliauskienės mirties, 2025 07 17 vieningu visų Kupiškio tarybos narių sprendimu jai suteiktas Kupiškio rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas. Skelbta, kad A. V. Vasiliauskienė dar pati pasirašė, kad sutinka būti apdovanota šiuo titulu. Ir tai buvęs paskutinis jos parašas. Garbės piliečio pažymėjimą atsiėmė jos giminaičiai.

„Aldona, Dievas su Jumis“, – šis pedagogo ir kultūros publicisto Juozo Skomskio straipsnio „Šviesoje“ (2014, balandis) pavadinimas labai tinkamas baigiamajam sakiniui.

Turtingiausias ir kartu labai varganas žmogus

Jonas Kauneckas,

Panevėžio vyskupas emeritas

Sudėtinga rašyti apie dr. Aldoną Vasiliauskienę. Ji tikrai gana daug padarė Lietuvai ir ne tik jai. Dėstyti viską, ką ji parašė, nebeverta, nes pakankamai daug visur jau skelbta. Nesinori kartoti minčių, kilusių Jos laidotuvių metu…

Kalbant apie dr. Aldoną Vasiliauskienę, galima nustebinti kiekvieną žmogų. Pirma, ji – labai, labai turtingas žmogus, bene turtingiausia Lietuvoje… Antra vertus, ji – be galo varganas žmogus! Ir abu šie pasakymai yra teisingi, niekas negalėtų jų paneigti. Tik pažvelkite į jos sodybą Skapiškyje: prie namelio dėmesį patraukia jos rūpesčiu pastatyti kryžiai ir koplytstulpiai. Be abejo, jie neatsirado be kelių dešimčių tūkstančių. O knygų, o straipsnių kiek prirašiusi! Ir apie didžiąsias asmenybes – arkivyskupą Mečislovą Reinį, ir apie Lietuvos kūrėją prelatą Mykolą Krupavičių, ir apie daugybę kitų dvasininkų, mokslininkų (bene 20 stambių knygų). Koks jos indėlis į istoriją – pirmąkart atliktas mokslinis Lietuvos statuto tyrinėjimas, remiantis senlenkių, senbaltarusių ir lotynų kalbomis. Visus tuos raštus skaičiuojant, jų autorė turėjo uždirbti šimtatūkstantines sumas. Šiuo aspektu išvada pagrįsta: ji – viena turtingiausių tarp visų Lietuvos žmonių. Bet…

Štai mokslų daktarė rengiasi išvykai į valstybinius ar vyskupijų archyvus ir nedrąsiai teiraujasi, gal kas duos pinigų kelionei, nes jos pačios piniginė tuščia. Nuoširdžiausiu dėkingumu priima kiekvieną auką kelionei! Ir jokiame viešbutyje apsigyventi ar jokiame restorane gausiai ir skaniai pietauti net nesvajoja. Visada džiaugiasi gavusi lovą ar pasodinta prie stalo vienuolyne ar pas kurį nors dvasininką. Šitaip tas „turtingiausias“ visada vargo ir kūrė palaikomas tik išmaldomis… „O kurgi honorarai už autorines knygas?“, – paklausite jūs. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Lietuvoje „ir labai aukšta kokybe pasižyminčių knygų autoriai už savo ne vienerių metų darbą gauna tik „zuikio ašaras“, honorarai už knygas autoriams yra labai maži, o kartais ir išvis nemokami (2017 03 29, <https://balticstudent.lt>). Leidybos praktika rodo, kad dalis autorių sutinka publikuoti savo kūrinį išvis be honoraro, nemanydami, kad būsimoji knyga bus pelninga ar kad jis rašo galvodamas tik apie pinigus. Be abejo, Aldona priklausė šiai autorių grupei. Tik… tik leidybos išlaidas reikėdavo padengti, nuolaidų nėra ir negali būti. Privalu rasti rėmėją / šelpėją. Dr. Aldona Vasiliauskienė paliko dirvonų dirvonus mokslinių darbų! Ir ne tik raštų krūvas. Dabar, kai visi su užuojauta žvelgiame į kankinamą Ukrainą, daktarė buvo tiesiog dvasinė Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios ambasadorė. Nėra Lietuvoje kito tokio asmens, kuris žmonėms būtų paskelbęs tiek daug Ukrainos graikų katalikų kankinių, aprašęs jų darbų ir žygdarbių, įtrauktų net į Vatikano mokslinės akademijos aktus. Tai neįsivaizduojamos kantrybės ieškojimų darbas. Ilgos, nesuskaičiuojamos valandos prie sunkiai išskaitomų rankraščių įvairiomis kalbomis. Ji – nuolatinė mokslinė darbuotoja Ukrainos nacionaliniame Ivano Franko universitete, nepailstanti Bazilionų ordino tyrinėtoja, ji – Lietuvos ir Ukrainos istorikų asociacijos prezidentė. Daktarė sugebėjo įsiskverbti net į Vladimiro kalėjimo archyvus. Apžvelgiant mintyse jos rašytinį palikimą, tampa visiškai aišku, už ką jai įteikta ištisa gausybė tiek Ukrainos, tiek Lietuvos apdovanojimų.

Kai Lietuva taip dažnai nepagrįstai vadinama žydšaudžių tauta, dr. Aldona Vasiliauskienė pasižymėjo aprašydama žydų gelbėtojus – Lietuvos kunigus. Todėl ji pagerbta ir išaukštinta Izraelio ambasadoriaus pakvietimu į žydų gelbėtojų ar jų giminaičių apdovanojimus žūstančiųjų gelbėjimo kryžiais. Visų jos nuopelnų katalikų Bažnyčiai, Lietuvai ir Ukrainai nešvardysi… Skaudu, kad jos nebėra šalia. Tačiau guodžia mintis, kad Aldona tiesiog išėjo pas savuosius, kur savo skvarbiu žvilgsniu ir ne mažesne, nei čia, žemėje, gyvendama, energija garbins ir šlovins Visagalį Dievą, kurį mylėjo ir kuriuo pasitikėjo eidama nelengvu savo gyvenimo keliu.

Gyvenimas vardan Dievo, tiesiant tiltus tarp Lietuvos ir Ukrainos

T. Pavlo Jachimec OSBM,

Dievo Motinos Ėmimo į Dangų vienuolyno vyresniojo patarėjas,

Ivano Frankivsko rajonas, Ukraina

Kas toji tiltų tarp valstybių vardan Dievo statytoja? Ji – istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja dr. Aldona Vasiliauskienė (1945 07 23–2025 07 12 ), savo gyvenimą kūrusi ant meilės Dievui ir Tėvynei pamatų.

Su dr. Aldona susipažinau 1999 metais. Kaip tai nutiko? Lietuva man, ukrainiečiui, buvo artima nuo 1987-ųjų pabaigos, kai aš, tada dar Sovietų sąjungoje uždraustos Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios Bazilijonų ordino vienuolis ir jų seminarijos klierikas, pradėjau keliones iš Ukrainos į Lietuvą ir atgal – buvau savotišku kurjeriu, slapta gabenančiu Lietuvoje, irgi pogrindyje, išspausdintą religinę literatūrą ir maldaknyges ukrainiečių kalba. 1991-aisiais metais, Ukrainoje dar pogrindyje iššventintas į kunigus, buvau paskirtas Lietuvos graikų apeigų katalikų Švč. Trejybės bažnyčios Vilniuje parapijos dvasiniu vadovu ir atsikuriančio bazilijonų vienuolyno vyresniuoju. Šiame didelių permainų ir visuomeninio ir religininio gyvenimo verpete ir susitikau su dr. Aldona. Iš jos pirmą kartą sužinojau, kad Lietuvoje yra miestelis, vadinamas Bazilionais – iš tų laikų, kai Žemaitijos krašte dar XVIII a. apsigyveno vietos bajorų žemvaldžių pakviesti vienuoliai bazilijonai, kurie įkūrė mokyklą ir bažnyčią Šv. Bazilijaus titulu, prie kurios ir patarnaudavo Lietuvos žmonėms.

Aktyvus mūsų bendradarbiavimas prasidėjo 2000-aisiais metais. Tuomet Vilniuje esanti Švč. Trejybės bažnyčios graikų apeigų katalikų parapija, o taip pat mūsų tikintieji iš Kauno Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos iškilmių proga surengė piligriminę kelionę į atlaidų vietovę – Šiluvą. Programoje buvo numatytas apsilankymas Kryžių kalne, kur, gavus vietos vyskupo sutikimą ir palaiminimą, buvo pastatytas jubiliejinis lietuvio kryždirbio kryžius su užrašu: „Padėka Viešpačiui Dievui už Jubiliejinius metus nuo Lietuvos graikų apeigų katalikų“. Kryžius palaimintas arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus Šiluvoje po atlaidų. Kelionės metu mus visur lydėjo dr. Aldona, kuri, kiekvienai progai pasitaikius, pasakojo susirinkusiesiems, kas tokie graikų apeigų katalikai ir kas yra vienuoliai bazilijonai.

Paskiausiai aplankėme ir Bazilionų miestelį, Šv. Bazilijaus bažnyčią, susitikome su parapijos klebonu Jordanu Urbonu. Ir vėl visa tai – dr. Aldonos dėka. Mat, tuo metu kun. Jordano Urbono prašymu ji tyrinėjo archyvinius duomenis apie Šv. Bazilijaus bažnyčią ir jau tada nepaprastai daug žinojo apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną. Ji – pirmoji Lietuvoje ėmėsi tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją.

Aldona Vasiliauskienė buvo ne tik istorijos žinovė, bet ir giliai religingas žmogus. Lankydamasi mūsų Švč. Trejybės bažnyčioje Vilniuje, ji dalyvaudavo Dieviškojoje liturgijoje, o taip pat ir kitose pamaldose, po kurių mes visada nuoširdžiai ir prasmingai bendraudavome.

Viename iš tokių susitikimų dr. Aldona pasiūlė surengti konferenciją apie Bazilijonų ordiną, pabrėždama, kad tai taip pat būtų pasiruošimas Bazilijonų ordino įkūrimo 1617 m. Didžiojoje Kunigaikštystėje 400-osioms metinėms, – vienuoliškojo ordino, kurio lopšiu tapo Vilnius. Tada atsakiau, kad niekada nieko panašaus nesu daręs ir patirties neturiu, kad nesu istorikas, neišmanau istorijos mokslo. Išgirdusi mano samprotavimus, dr. Aldona atsakė, kad ji tai organizuotų, o aš – padėčiau.

Nors kai kurie mūsų vienuoliai tėvai sakė, kad dar per anksti ruoštis Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrimo 400 metų jubiliejaus minėjimui, nes dar yra daug metų iki sukakties, bet ji atkakliai įtikinėjo, kad darbo labai daug, kad tam reikia nemažai laiko. Aš atsakiau: „Jei Jūs esate pasiruošusi ir imatės šio reikalo, tuomet aš prisijungsiu“.

Taigi, tokia tad buvo pradžia: tada prasidėjo darbas ir pasiruošimas Jubiliejui. Viską, kas vykdavo, ji stengdavosi publikuoti viename ar kitame žurnale arba laikraštyje, o taip pat ir „Parapijos žodyje“ (redaktorius – p. Vasil Kapkan), kuris buvo leidžiamas prie mūsų Švč. Trejybės parapijos Vilniuje. Publikacijų tikslas – gilinti lietuvių žinias apie vienuolius bazilijonus. Jai rūpėjo atskleisti ukrainiečių įamžinimo Lietuvoje būdus ir formas, išsiaiškinti ukrainiečių mini garsinimo centrus Lietuvoje, apžvelgti jų veiklą, aprašyti darbus, garsinant Šventojo Bazilijaus Didžiojo ordiną.

Pirmoji mokslinė ir praktinė konferencija, skirta Bazilijonų ordino istorijai ir švietėjiškai veiklai Lietuvoje tirti, įvyko 2001 m. lapkričio 8–11 d. Renginys vyko Šiauliuose, Bazilionuose ir Vilniuje. Konferencija buvo skirta ir Bazilionų vidurinės mokyklos 230-osioms metinėms paminėti. Joje dalyvavo Bazilionų mokyklos direktorius, Šiaulių universiteto rektorius, o taip pat istorikai iš Ukrainos, Lenkijos ir Italijos. Iš Romos buvo atvykęs t. Porfyrijus Pidručnyj OSBM, Bazilijonų ordino istorikas. Konferencija turėjo tarptautinės svarbos pobūdį.

Kiekvienais metais panašios konferencijos (iš viso jų buvo 11) vykdavo ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje bei ten, kur yra bazilijonų vienuolynų: Lvive, Bučače, Krechive, Lucke, Voluinės Volodymyre, Lavrive.

Tik istorikės Aldonos Vasiliauskienės įžvalgumo ir atkaklumo dėka 2001 m. šia moksline-praktine konferencija planingai pradėta skleisti visuomenei žinias apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną ne vien Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje ir kt. Manau, kad Lietuvoje nėra kito tokio asmens, kuris žmonėms būtų paskelbęs tiek daug Ukrainos graikų katalikų kankinių, aprašęs jų darbų ir žygdarbių, kad jie būtų paskelbti šventaisiais. Tai neįsivaizduojamos kantrybės ieškojimų darbas. Ilgos, nesuskaičiuojamos valandos prie sunkiai išskaitomų rankraščių įvairiomis kalbomis. Kur gebėdavau, stengdavausi pagelbėti vieno ar kito būsimo straipsnio autorei. Padėjau rinkti medžiagą monografijai „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila”: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija” (išleista Romoje, 2014, 680 p.), dalyvavau šio mokslinio veikalo pristatymuose Lietuvoje, Ukrainoje ir Lenkijoje. Po monografijos pristatymo Kyjivo Taraso Ševčenkos vardo universitete, parengiau apžvalginį straipsnį „Kyjivo universitete apie vienuolius bazilijonus ir jų vardą įamžinusią lietuvę“ ir pateikiau jį Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios informaciniam departamentui Kyjive. Mūsų bičiulė Aldona kiekvieną pagalbos gestą priimdavo nuoširdžiai dėkodama ir stengdamasi įžvelgti, kuo ir kaip galėtų man atsilyginti. Svarbiausias atlygis – malda, prašant Dievo sveikatos, visokeriopos apsaugos, sėkmės darbuose.

Atsigręžęs į praeitį ir apžvelgęs buvimo šalia bendramintės Aldonos rezultatus, matau, kaip ji turtino mane praktiniais įgūdžiais skleisti žinias apie vienuolius bazilijonus ir stiprinti tikėjimą tarp žmonių. Aktyviai talkinau 2000 m. pabaigoje įkurtai Lietuvių – ukrainiečių istorikų asociacijai, kurios prezidente ir buvo išrinkta dr. A. Vasiliauskienė, šias pareigas ėjusiai ne vieną dešimtmetį. Stengdavausi į konferencijų organizacinį darbą įtraukti bazilijonų vienuolynus Ukrainoje, atsakingas institucijas Lietuvoje, vadovavau konferencijų sesijoms, tardavau sveikinimo žodį, skaitydavau pranešimus. Mokslininkės Aldonos rūpesčiu 2004 m. buvo pasirašyta Šiaulių universiteto bendradarbiavimo sutartis su Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio filosofijos – teologijos studijų bazilijonų institutu, o 2005 m. – Šiaulių universiteto su Lvovo nacionalinio Ivano Franko universitetu. Sutartys nebuvo popierinės. Jos įgyvendintos praktiškai. Svarbiausia – išleistos trijų minėtų institucijų trys svarbios knygos: Mokslo monografija: Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija. Roma. Analecta. T. 53. 2014. 680 p.; Mokslinių straipsnių rinkinys: Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai. Lvivas. 2017. 324 p.; Mokslo studija: Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus bazilijonų veikloje. Lvivas. 2021. 1112 p. Turėjau garbės ir šiais atvejais talkinti bendražygei Aldonai.

Atmintyje giliai įstrigo pirmiausia pastebėtas jos charakterio bruožas – kiekvieną kartą, kai mokslininkė pradėdavo kokį nors naują darbą, ji visada melsdavosi ir prašydavo Dievą palaiminimo. Konferencijų programoje visada buvo aukojamos Šv. Mišios, kuriose dalyvavo ne tik kunigai, bet ir Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis, vyskupas Volodymyras Juščakas OSBM iš Lenkijos, vyskupas Irynėjus Bilykas OSBM iš Romos ir kiti. Visi kiti renginiai taip pat prasidėdavo malda ir palaiminimu.

Dr. Aldoną prisimena daugybė Briuchovyčių Bazilijonų seminarijos studentų, nes jos pastangomis buvo organizuoti lietuvių kalbos kursai. Dr. Aldona gerai mokėjo ukrainiečių kalbą, todėl galėjo lengvai versti į lietuvių kalbą ir atvirkščiai. Ji turėjo ryšių su Ukraina dar nuo sovietinių laikų, bendradarbiavo su įvairiais universitetais ir valstybiniais archyvais, nuoširdžiai mylėjo Ukrainą, patyrė nemažai rūpesčių ir kančių, bet tai jos nesustabdė.

Ne kartą buvau liudininkas puikaus jos supratimo ir gebėjimo prakalbinti kiekvieną, nepaisant žmogaus padėties, nes mokėjo bendrauti su Dievu. Ne tik bendravo su Dievu, bet ir labai jaudindavosi matydama, kad šalia esantis žmogus atsainiai, nerūpestingai ir neatsakingai laikosi krikščionims būtinų tikėjimo tiesų ir moralės normų, kylančių iš įsakymų, kuriuos, pasak Biblijos, Dievas pateikė Mozei ant Sinajaus kalno, užrašydamas jas ant akmens plokščių. Dr. Aldona nesidrovėdavo taktiškai įspėti tikintįjį, kad jis elgiasi ne pagal Dievo įstatymus.

Iš pažiūros ji atrodė pasitikinti savimi ir dvasiškai stipri, tačiau, tiesą sakant, jai nuolat reikėjo šilto žvilgsnio, nuoširdaus palaikymo ir užuominos – „Tu ne viena“ arba „Tu darai tai, kas reikia.”

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebono ir bazilijonų vienuolyno igumeno (vyresniojo) pareigas su trumpomis pertraukomis ėjau ketvirtį amžiaus. Todėl būta nesuskaičiuojamai daug kelionių automobiliu iš Lietuvos į Ukrainą ir atgal. Važiuodami melsdavomės ne vieną rožinį, prašydami Dievo palaiminimo planuojamiems darbams, dėkodami Dievui už tai, ką nuveikėme Viešpaties labui.

Didžios mokslininkės, bendramintės ir bendražygės dr. Aldonos Vasiliauskienės dideli ir platūs prasmingi darbai, nuveikti vardan Lietuvos ir Ukrainos, ilgai išliks mūsų visų atmintyje kaip fundamentalus neįkainojamas ir amžinas atminimas ateities kartoms.

Už viską dėkoju Viešpačiui, Jam šlovė ir garbė per amžius!

Greičiau išeina iš šio pasaulio genijai, nes pasaulio blogis užmuša pačius geriausius ir kilniausius žmones

Jordanas Urbonas,

Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos vikaras altarista

Lietuvos istorikų gretose nebėra mokslininkės, eruditės, be galo daug nuveikusios mūsų Bažnyčios istorijos įamžinimui. Prieš mano akis iškyla tauri mokslininkė, kuriai rūpėjo visa Lietuva, jos bažnyčios, parapijos, kunigai ir žmonės, t. y. visų jų istorijos. Aš, kaip kunigas, pavadinčiau Ją italų domininkonės tretininkės ir mistikės šv. Kotrynos Sienietės (1347–1380) vardu. Šv. Kortyna visada be jokių išvedžiojimų sakydavo tiesą, kuri kiekvieną mokė istorijos Tiesos.

Pirmoji mano pažintis su dr. Aldona Vasiliauskiene įvyko kunigaujant Čekiškės parapijoje. Jos begalinio darbštumo dėka atsirado turininga knyga „Akmenuotas patrioto kelias“ apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, filosofijos mokslų daktarą, tremtinį Praną Dovydaitį (1886–1942). Valandų valandos, paleistos archyvuose, ieškant medžiagos minėtai asmenybei prikelti iš užmaršties, virto vietos žmonių pasididžiavimo simboliu. Tik dr. Aldonos Vasiliauskienės dėka Čekiškės šv. Trejybės šventoriuje iškilo signataro vardą įamžinęs kryžius. Tik Ji savo atkakliu rūpesčiu sugebėjo tai padaryti. Ji buvo istorijos Saulė. Gaila, labai gaila, kad tos Saulės nebėra čia žemėje. Liko gilus prisiminimas apie Jos išskirtinį pastabumą ir darbštumą, begalinę meilę tikėjimui ir žodžiais nenusakomą ryžtą Tėvynės sūnų ir dukrų įamžinimui.

Kitas ilgalaikis bendravimas su dr. Aldona Vasiliauskiene man primena Bazilionus, t. y. miestelį netoli Šiaulių. Posūkis į Bazilionus labai aiškiai nusakytas Jos straipsnyje „Vienuoliai bazilijonai Šiaulių krašte“, publikuotame „Šiaulių naujienose“ (2021 05 13). Jame autorė Aldona apgailestauja, kad ne visi Lietuvoje žino apie Graikų apeigų tikinčiuosius unitus, kad kai kurie net aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės juos tapatina su stačiatikiais (provoslavais), apgailestauja, kad netgi Šiauliuose gyvenantys ukrainiečiai ne visi žino apie Bazilionų miestelį, nesusipažinę su unikalia ir sudėtinga Rytų (graikų) apeigų katalikų (unitų) vienuolių bazilijonų istorija… Taigi, ar daug rastume Lietuvoje žmonių, sielvartaujančių tikėjimo klausimais ir pasiryžusių aukoti ne vienerius gyvenimo metus vardan kitų praregėjimo?

Suartėjimas su ukrainiečiais, begalinis atsidavimas Bazilionų bažnyčios archyvų studijoms, mokslinės konferencijos, nesuskaitoma daugybė pranešimų, šimtais skaičiuojami straipsniai, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis publikuoti dvikalbiai solidūs leidiniai atskleidė Jos nepaprastą istorikės talentą atrasti tai, kas užmiršta. Savo pasiaukojamu darbu Aldona sutvarkė tai, kas DIEVO buvo Jai pavesta. Nors ir kęsdama negailestingos ligos skausmus, dr. Aldona Vasiliauskienė spėjo pasidžiaugti publikuota knyga „…TEGUL VISI BUS VIENA“. Šiam mokslo informaciniam leidiniui pasirinktas šv. Juozapato Kuncevičiaus, siekusio visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, šūkis.

Dr. Aldona Vasiliauskienė buvo mūsų laikų istorikų istorikė, kuriai lenkiu galvą. Išėjus Jai, pesimistiškai žvelgiu į ateitį: nebematau žmogaus, kuris taip moksliškai ir pilna tikėjimo širdimi nukreiptų visas savo jėgas Bažnyčios istorijos atvertimui ir tikėjimo skatinimui.

Drąsi, nebijanti kalbėti atvirai dr. Aldona Vasiliauskienė buvo ta istorikė, kuri su meile tarnavo savo gimtajam kraštui ir Bažnyčiai. Ji buvo nuostabiai geraširdė, gebanti aukotis kilniam tikslui ASMENYBĖ.

Dviejų šventovių žmogus, arba mintys apie dr. Aldoną Vasiliauskienę

Kun. dr. Nerijus Pipiras,

Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vikaras

Keista kalbėti apie daktarę Aldoną Vasiliauskienę. Po šiai dienai įprasta, kad jinai kalbėtų, kad jinai tiesiog būtų visur. Pasakytų ne vieną žodį ir išguldytų tiesą tokią, kokia ji yra. Keista dar ir dėl to, kad šios asmenybės niekaip neįsprausi net į specialiai parinktus žodžius.

Pamenu, susitikom jos bute Vilniuje. Mane iš karto pribloškė knygų gausa. Pradėjome kalbėti apie Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį, nes buvau pasiryžęs rengti diplominį darbą apie jį. Vėliau kalba išsirutuliojo apie Aukštaitiją, Uteną, Salaką. Neapibendrinčiau kitaip tos patirties, kaip tik mokinių, prabuvusių su Mokytoju, patirtimi, aprašyta Evangelijoje pagal Joną. Ne kitaip ir buvo. Tą dieną ji mane įkalbėjo bandyti dalyvauti mokslinėse konferencijose, rašyti straipsnius, rengti pranešimus tiek apie arkivyskupą M. Reinį, tiek apie Salako bažnyčią. Vėliau susitikom tų pranešimų rengti. Ji jau buvo perskaičiusi mano diplominį darbą ir negailėjo kritikos. Tiksliau – davė gausios pylos. Tačiau dirbom. Net ne po kelias valandas, bet per dienas. Ėmiau žavėtis jos pastabumu ir dėmesingumu kiekvienam žodžiui, skaičiui, loginei sekai – mažmožiams, iš kurių sudėliota istorija. Vėliau, pristatydamas tuos pranešimus, susitikau su daugeliu mokslo žmonių. Visi jie – Aldonos pažįstami, apie juos ji galėjo kalbėti valandų valandas. Ir apie juos, ir su jais. Tai iš tiesų mane žavėjo. Galbūt nuo to prasidėjo mano žingsniai mokslinės disertacijos link. Prisimenu, kaip kartą aš ją pavadinau savo disertacijos motina. Tiesa, tąkart ji nesakė, ar toks įvardijimas taiklus. Tačiau man jis buvo neginčijama tiesa.

Kai prasitariau apie troškimą tapti kunigu, ji žadėjo už mane melstis. Neabejoju, kad šį pažadą įvykdė.

Tiesiog gera buvo ją sutikti bažnyčiose arba klausytis daugybės pasakojimų apie jas, dvasininkus: Šiluva, pamaldumas Pompėjos Dievo Motinai, Skapiškio parapija, Vilniaus Švč. Trejybės (graikų apeigų) parapija ir visi Ukrainos reikalai, Vilniaus arkikatedra ar šv. Mikalojaus bažnytėlė, prelatas Mykolas Krupavičius, kun. Juozas Prunskis, kun. Jonas Steponavičius, Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė, Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys, kurio pėdsakais Aldona tiesiog sekė iki pat tolimojo Vladimiro (prie Kliazmos).

Ji tiesiog žinojo daug ką iš praeities bei dabarties ir mokėjo nė kiek nenutylėdama tiesos autentiškai ją pristatyti. Kitu kampu, nei skandalai… Ir labai norėjo, kad kiti sektų būtent ta tiesa. Laikui bėgant, supratau, kad ji – drąsus ir tiesus žmogus: dar ir šiandien ilgiuosi jos skambučių. O skambindavo kiekvieną kartą, išgirdusi mano sakomą homiliją ar vedamą laidą per Marijos radiją. Ne vien girdavo. Ir pastabų – tokių, kokių reikia, išgirsdavau. Jos būdavo tokios, kokias išsako nuoširdus ir kruopštus bendrakeleivis (kiekvieną kartą už jas atsiprašydavo, nors aš prašydavau, kad to nedarytų).

Galų gale negaliu nepasidalinti jos šypsena. Prieš pat iškeliavimą, aplankęs ją Vilniaus hospise ir suteikęs Ligonių patepimo sakramentą, išreiškiau viltį susitikti sakydamas, kad dar daug bendrų darbų reikia atlikti. Ji šyptelėjo. Viską suprato palikdama lyg testamentą didingą, o svarbiausia – prakalbintą praeitį, ant kurios, tarsi unikalaus pamato, tikrai drąsu statyti visos tautos, Bažnyčios dabartį ir ateitį.

Ir jei būtų man patikėta sunki užduotis, kaip nors trumpai apibūdinti Aldonos gyvenimą, susitikimus su ja, bendrystę, drįsčiau teigti, kad ji buvo dviejų šventovių žmogus: ir tos, prie kurios prisiliečiama, ir tos, kurioje nutylama, garbinama, klūpoma ar tiesiog būnama…

Šviesi tarnystė atminties kelyje: du dešimtmečius trukusi bendrystė

Zita Mackevičienė,

Utenos TAU direktorė

Šviesios atminties dr. Aldona Vasiliauskienė man – žmogus, su kuriuo daugelį metų siejo glaudus ryšys, bendras rūpestis istorine ir dvasine atmintimi, pagarba žmogui, idėjai ir tiesai. Jos mokslinis kelias – nepaprastai platus ir reikšmingas.

Nors gimė Anykščių krašte, o didžiąją veiklos dalį vykdė Šiauliuose ir Bazilionuose, Vilniuje ir Kupiškyje, tačiau ryšys su Utenos kraštu buvo itin gyvas ir prasmingas. Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas ją pagerbė sidabriniu Vyčio ženklu „Už nuopelnus“, kuris skirtas už svarų indėlį mokslo ir kultūros srityje bei Utenos krašto šviesuolių atminimo įamžinimą. Jos knygų pristatymai, moksliniai pranešimai ir leidiniai tapo reikšminga Utenos viešųjų erdvių ir bibliotekų kultūrinio gyvenimo dalimi.

Ypatingą vietą dr. Aldonos veikloje užėmė Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo puoselėjimas. Nuo 2003-ųjų, kuomet Utenos rajono savivaldybėje pradėjo veikti Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo komisija, mūsų keliai susipynė labai glaudžiai. Ji rengė pranešimus, publikavo straipsnius, tyrinėjo archyvinę medžiagą, tarp jų – išskirtinės reikšmės arkivyskupo M. Reinio asmens bylą iš Vladimiro kalėjimo archyvo. Šie darbai tapo svarbūs tiek akademinei bendruomenei, tiek beatifikacijos bylai.

Daugailiai, Utena ir Skapiškis – trys centrai, kuriuose ypač gyvai puoselėjamas arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimas. Čia ryškiai susijungė dviejų asmenybių keliai: monsinjoro, kraštotyrininko, visuomenininko Petro Baltuškos (1930–1954–2013) – vietos dvasininko, bendruomenės autoriteto ir dr. Aldonos Vasiliauskienės – mokslininkės, publikacijų autorės, atminties saugotojos. Mons. P. Baltuška padėjo jai publikuoti knygą apie arkivyskupą Teofilį

Matulionį „Nemarus mirtingasis” (1981) ir surinkti medžiagą bei išleisti „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai” (1997), skirtą prelatui dr. Juozui Prunskiui jo 65-erių metų kunigystės ir 90-ies metų amžiaus jubiliejų proga. Monsinjoro ir istorikės bendrystę vainikavo jos parengta monumentali monografija „Monsinjoras Petras Baltuška“ (Utena, 2011), tapusi neįkainojamu Utenos krašto ir Panevėžio vyskupijos dvasinės istorijos dokumentu.

Mūsų pažintis, prasidėjusi 2003 metais, virto gilia ir tvirta bendryste. Nesuskaičiuojami susitikimai, knygų pristatymai, renginiai, parodos, apdovanojimų ceremonijos – visa tai mus artimai jungė. Man iki šiol sunku kalbėti apie ją būtuoju laiku. Dr. Aldonos gyvybingumas, aktyvumas, nepaprastas darbštumas ir mokslinis produktyvumas darė didelę įtaką ir mano pačios gyvenimui. Ji buvo iš tų žmonių, kuriems mokslas nebuvo tik profesija – tai buvo pašaukimas, paremtas sąžine, atsakomybe ir vidine šviesa. Jos darbai tapo tiltu tarp archyvų tylos ir gyvosios bendruomenės, tarp praeities ir dabarties žmogaus. Kaip minėta, ypač reikšminga jos misija – Ukrainos, arkivyskupo Mečislovo Reinio ir monsinjoro Petro Baltuškos atminimo puoselėjimas – paliko gilius pėdsakus Utenos krašto, Daugailių ir visos Lietuvos dvasiniame bei kultūriniame gyvenime.

Asmeniškai man dr. Aldona buvo ne tik kolegė ar bendražygė. Ji buvo artima dvasios sesuo. Jos tikėjimas ir pasitikėjimas, atkaklumas ir ramus vidinis tvirtumas įkvėpė nepasiduoti net tada, kai kelias atrodė neįveikiamas. Šiandien jos nebėra tarp mūsų fiziškai, tačiau jos palikimas gyvas – knygose, archyvuose, parapijose, žmonių atmintyje. Tai palikimas, kuris įpareigoja. Saugoti! Tęsti! Perduoti! Tegul dr. Aldonos Vladislavos Vasiliauskienės gyvenimas ir darbai lieka šviesos ženklu Lietuvos istorijoje, moksle ir žmonių širdyse. Šviesus ir pilnas dėkonių tebūna jos atminimas.

Esu dėkinga likimui…

Nijolė Bagdonavičienė,

Lietuvių kalbos ir etikos mokytoja

Gyvenimas kartais būna labai dosnus dovanodamas malonias akimirkas, staigmenas, susitikimus. Tokią likimo dovaną gavau ir aš, buvusi Skapiškio mokyklos mokytoja. O dovana buvo tokia, kuri išliks visam likusiam gyvenimui, tokia, už kurią būsiu dėkinga amžinai. Tai pažintis su dr. Aldona Vasiliauskiene, ryškia asmenybe, garsia savo darbais, stipria valia, Žmogumi iš didžiosios raidės… Visą tą laiką žavėjausi jos darbštumu, atkaklumu, padrąsinančiu žodžiu.

O pažintis prasidėjo tada, kai ji, įsigijusi sodybą Skapiškyje, užmezgė ryšius su miestelio mokykla. Pirmieji susitikimai buvo nedrąsūs, kuklūs, juk ji mokslininkė, žinoma ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų… Tačiau jos paprastumas, betarpiškas bendravimas, nuoširdi šypsena tirpdė nerimą. Begalinis dėkingumas išlieka mano širdyje už tai, kad, kiek besilankydavo mokykloje, visada atnešdavo gerą nuotaiką, malonius linkėjimus, krūvas dovanų mokiniams ir visai mokyklos bendruomenei. Dažna viešnia būdavo šventiniuose renginiuose, nuoširdžiai jais džiaugdavosi, o, svarbiausia, apie tai paskelbdavo respublikinėje spaudoje. Taip apie Skapiškio mokyklą galėjo sužinoti ir plačioji visuomenė. Dėkinga esu ir už tai, kad mano klasę pasirinko globoti. Tai sustiprino mūsų bendrystę dar labiau… Atsidėkodami stengėmės padėti ir jai, prižiūrėdami sodybą, tvarkydami aplinką, darželį aplink koplytstulpius… O kaip neįvertinti tai, kad eidama į mokyklą ji visada nešė Dievo žodį, stiprino tikėjimą, organizavo susitikimus su Ukrainos vienuoliais-bazilijonais, dvasininkais.

Dr.Aldonai visada rūpėjo miestelio gyvenimas, žmonių likimai, kultūrinė veikla. Rašė daug straipsnių apie tai, taip garsindama Skapiškio miestelį. Artimai bendravo su kultūros namais, režisiere Vita Vadoklyte, jos mėgėjų teatrais ,,Stebulė“ ir ,,Ku-kū“. Su džiaugsmu dalyvaudavo teatrų festivaliuose ,,Pienių vynas“, ,,Pienių medus“, ,,Pienių pūkas“. Argi neturėčiau būti dėkinga už tai, kad tekdavo būti kartu, išgirsti svarų vertinamąjį žodį, nuomonę.

Dar jaučiu dėkingumą ir už tuos nuostabius susitikimus dr. Aldonos sodyboje, namuose, kur vykdavo renginiai, šventės, susibūrimai. Kiek svečių čia būta, tikrai nesuskaičiuosiu, bet visi jie buvo laukiami, pagerbti, pamaloninti. Esu laiminga, kad galėjau prisidėti, pagelbėti, padėti pasirūpinti viešnagių rūpesčiuose. Įsimintini vakarai su Ukrainos vienuoliais-bazilijonais, piligrimais iš Vladimiro prie Kliazmos ir kitais svečiais. Bet labiausiai mane stebindavo dr. Aldonos atviras žmogiškumas, nuoširdumas, gebėjimas bendrauti betarpiškai ir paprastai.

Esu nepaprastai dėkinga už naują patirtį dalyvaujant dr. Aldonos knygų pristatymuose. Pirmasis toks išbandymas buvo monsinjoro Klemenso Gutausko monografijos pristatymas. Vėliau sekė kiti. Skaityti pranešimai Kupiškyje, Utenoje, Zarasuose Įsimintiniausias darbas buvo knygos ,,Vasilijaus Zinko studija ,,Sesuo Rafaila“: istorinis, biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ pristatymas. Su mokiniais parengėme meninę programą apie seserį Rafailą. Kartu keliavome į Bazilijonų miestelį Šiaulių rajone, Uteną, kur pristatinėjome šią knygą. Tai buvo nepaprasta patirtis tiek man kaip mokytojai, tiek mokiniams.

Dr. Aldona visada dėkodavo už draugystę, bendravimą. Bet didžiausia jos padėka buvo ta, kad ji suorganizavo keliones į Respublikos Seimą. Ten apsilankė mūsų mokyklos mokytojos Regina Stanienė, Auksė Jankevičienė, kurios skaitė pranešimus. Ten teko apsilankyti ir man, kur skaičiau pranešimą konferencijoje pristatant kunigo Jono Steponavičiaus monografiją. Labai gerai prisimenu, kaip dr. Aldona sakė, kad dabar ji tikrai atliko visa tai, ką turėjo padaryti atsidėkodama. Bet už ką dėkodama? Ar už tai, kad bendraudama mums davė tokią patirtį, kurios mes ir nebūtume turėję? Tai mes turėtume būti jai dėkingi… Dėkingi už Skapiškio miestelio ir jo gyventojų garsinimą, už Mečislovo Reinio alėjos atsiradimą, už unikalios sodybos ir parodos apie Ukrainą puoselėjimą, už širdies gerumą ir skleidžiamą tikėjimo tiesą.

Tikrai esu labai dėkinga likimui, kad gyvenime sutikau tokį žmogų, kuris suteikė jėgų daugiau pasitikėti savimi, dvasiškai stiprino svariu savo žodžiu, praplėtė ne tik mano, bet ir aplinkinių akiratį. Miela Aldona, man dar ilgai trūks Jūsų, Jūsų telefono skambučio ir balso:,, Nijolyte, aš atvažiavau į Skapiškį…“

Tikrai esu dėkinga likimui…

Nuoširdžios tarnystės istorijos vingiuose Asmenybė

Eugenijus Bartulis,

Šiaulių vyskupas emeritas

Su gilia meile ir dėkingumu prisimenu dr. Aldoną VASILIAUSKIENĘ.

Ne kartą apsilankiusi Šiaulių kurijoje, ji savo žodžiais, darbais ir nepailstančiu uolumu uždegdavo mane skleisti Gerąją Evangelijos Naujieną. Ji spinduliavo atvira širdimi, karšta Dievo ir artimo meile, o jos trykštanti energija rodė, kad netilpo savyje ir nuolat norėjo priminti visiems:

„Darbuokimės, nes laikas trumpas.“ Dr. Aldonos Vasiliauskienės veikla buvo nepaprastai plati ir prasminga. Ji paliko ryškų pėdsaką, ieškodama medžiagos archyvų ir liudijimų Dievo Tarnų bylose, stropiai rinkdama kiekvieną istorijos trupinėlį, kad būtų išsaugoti šventumo ženklai, išlikę mūsų krašto atmintyje. Jos žingeidumas, mylinti ištikimybė Bažnyčiai ir mokslinis tikslumas prisidėjo prie keleto Dievo Tarnų tyrimų išplėtimo ir liudijimų sutelkties. Ji taip pat aktyviai dalyvavo Šiaulių vyskupijoje rengiant ir organizuojant konferencijas, kurios ugdė tikinčiųjų bendruomenę, stiprino tapatybę, skatino gilintis į Bažnyčios istorijos ištakas ir šiandieną. Kiekvienas jos pranešimas buvo pripildytas nuoširdumo, akademinio kruopštumo ir uolios tarnystės. Daugelį kartų galėjome džiaugtis jos parengtomis knygomis ir jų pristatymais, kuriuose ji su užsidegimu dalijosi tuo, ką tyrė, atrado ir mylėjo. Šios publikacijos tapo ne tik istoriniais liudijimais, bet ir dvasinėmis gairėmis, padedančiomis mums šiandien.

Nuoširdžiai dėkoju Jums, miela Aldona, už gausų rašytinį palikimą, už Jūsų ištikimą meilę Dievui, Tėvynei ir artimui. Teatlygina Jums Dievas ir tesuteikia dalį tarp išrinktųjų. Turiu viltį išvysti Jus Dangaus Tėvynėje ir dar kartą ištarti širdingą ačiū. Nuoširdžiai dėkingas.

Pažintis su išskirtinio darbštumo Bažnyčios istorike – Gyvąja enciklopedija

Kan. Stanislovas Krumpliauskas,

Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas ir Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo parapijos administratorius

Dievo Apvaizda leido susipažinti su a. a. Aldona Pajedaite-Vasiliauskiene, kilusia iš Anykščių krašto. Tai buvo Asmenybė, kurią tikrai privalu vadinti iš Didžiosios raidės.

Galima sakyti, kad dr. Aldona mane įvedė į svarbią kultūros ir mokslo pažinimo sferą. Pažintis įvyko per kun. Virgilijų Liuimą, kadangi dr. Aldona bendravo su JO dėdėmis – Antanu ir Pranu. Antanas Liuima (1910–1942–2000) SJ – pirmasis lietuvių profesorius Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, mokslo akademikas, VDU garbės daktaras (1959 m. Lietuvos katalikų MA atkūrimo išeivijoje iniciatorius ir jos akademikas, 1959–1992 m. centro valdybos pirmininkas, rūpinęsis Lietuvos katalikų MA atkūrimu ir 1991 m. vadovavęs pirmajam LKMA suvažiavimui Vilniuje. Pranas (1919–1945–2005) – vienuolis, apgynęs daktaro disertaciją. Bendravimo su jais dėka, dr. Aldona Vasiliauskienė įgijo polėkį – dirbti, tarnauti Dievui ir Bažnyčiai.

Savo knygoje „Kunigas – žmogus“ (Krumpliauskas Stanislovas, Giedrė Mičiūnienė. Kunigas – Žmogus. Indra, 2022, p. 497) apie dr. Aldoną Vasiliauskienę rašiau: „Išskirtinio darbštumo žmogus. Kuo daugiau pažįsti šį Žmogų, tuo labiau žaviesi neeiliniu dvasingumu, atskleidžiančiu didelius jos talentus: ne tik kruopščiai rinkti medžiagą, saugoti, rūšiuoti, bet ją viešinti – informuoti visuomenę“. Faktai, kad ji yra žymių Lietuvos asmenų: „prelato Mykolo Krupavičiaus, Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio, Dievo tarnaitės Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės, Dievo tarno kunigo Alfonso Lipniūno – atminimo įamžinimo komisijų narė“ yra labai iškalbingi. Aldonos vaikystės aplinkoje buvo kunigų, kurių pasišventimas Dievui bei artimui paliko ryškų pėdsaką jos pasaulėžiūroje. Jų gyvenimo ir veiklos aprašymai – graži jos padėka, įprasminanti Tikėjimo skleidėjų atminimą ir svarbūs liudijimai bei indėliai į Lietuvos Katalikų bažnyčios istoriją. Įdomus faktas: „Lietuvoje vienintelis toks atvejis, kad mūsų „Lietuvos Aido“ bendradarbė dr. Aldona Vasiliauskienė tais pačiais 2005 metais yra sulaukusi dviejų Popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštų: vieną įteikė vienuoliai bazilijonai, antrąjį – Panevėžio vyskupijos dvasininkai.“ Jos veiklą pastebėjo ir kiti Popiežiai, buvo apdovanota „popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Ukrainoje atminimo medaliu (2001 m.), popiežiaus Pranciškaus lankymosi Baltijos šalyse atminimo medaliu (2018 m.)“.

Visų pirma, esu jai dėkingas, kad tiek daug nuveikė mano asmeniui. Ne kartą esu girdėjęs klausiant, kodėl nebuvau represuotas už antitarybinę veiklą. Dr. Aldona, rinkdama medžiagą apie kunigus, buvo gavusi leidimą lankyti slaptus KGB Archyvus, „užmetė akį“ ir į mano bylą, kurioje surašyti visi sakyti pamokslai, išdėstyta visa veikla. Ji nekart klausė manęs, ar noriu sužinoti, kas iš mano artimos aplinkos mane „sekė“. Nesutikau – nenorėjau drumsti sau ramybės: sužinojęs pavardes, galbūt, nejaukiai jausčiausi. Savo surinktą medžiagą Ji pateikė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) komisijai. Išsamiai išnagrinėjus bylą, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu, buvau pripažintas Laisvės kovų dalyviu (2006–09–20, protokolo Nr. 157).

Dr. Aldona, kurios gyvenime didelę įtaką turėjo Skapiškio šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios klebonas kanauninkas Nikodemas Kasperiūnas (1872–1896–1956), daug dėmesio skyrė informacijos apie kunigų gyvenimą ir veiklą rinkimui ir viešinimui, norėdama atskleisti jų švietėjišką veiklą Bažnyčios gerovei. Tai itin originali Jos padėka Bažnyčiai ir Dvasiškijai. Rašydama knygas apie dvasininkus, Ji, turėdama leidimą darbuotis Vatikano ir kitų šalių archyvuose, skrupulingai ieškodavo medžiagos būsimiems leidiniams – buvo pradėjusi netgi rašyti knygų seriją „Bažnyčios šviesa“.

Jos dėka žymių dvasininkų likimai užfiksuoti knygose: „Kai akademikas kunigas Antanas Liuima SJ prabyla…“ (1995), „Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai“ (1996), „Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas“ gyvenimas ir veikla“ (1998), „Monsinjoras Jonas Juodelis“ (2001), „Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklos datos“ (2003), „Monsinjoras Klemensas Gutauskas:“ (2004), „Monsinjoras Petras Baltuška: monografija“ (2011), monografija „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ (2014; ši knyga, kaip ji sakydavo, pareikalavo ypatingos kantrybės, teko nemažai įdėti darbo ir sveikatos), „Kunigas Jonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas“ ir daug kitų. Paskutinė jos knyga „Tarnauti žmonėms – tai tarnauti Dievui“ apie kunigą Vytautą Rapalį, pastačiusį bažnyčią Visagine, vyko 2025 m. balandžio 3 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Žinodamas jos ligą ir tai, kad ji visai neseniai po operacijos, raginau nevykti į knygos pristatymą, o pailsėti. Gerbdama kunigą Vytautą Rapalį, mano pasiūlymo atsisakė – pristatyme dalyvavo, nors ir jautėsi silpnokai.

Dr. Aldona daug darbo įdėjo siekiant Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio paskelbimo Palaimintuoju pripažinimo. Tuo tikslu ji, ieškodama medžiagos, važiavo į Vladimiro kalėjimą – ten jai buvo leista susipažinti net su slapta kalėjimo archyvine medžiaga. Ji visada pagarbiai minėdavo, kad dėl leidimo patekti į minėtus archyvus, daug pasitarnavo tuo metu buvęs Rusijos Federacijos Lietuvos ambasadorius Antanas Vinkus.

„Džiugu, kad su dr. Aldona sieja ne tik ilgametė bendrystė, prasidėjusi Anykščiuose ir tebesitęsianti iki dabar, bet ir Antalieptė (šioje seniūnijoje esantis Madagaskaro kaimas – arkivyskupo M. Reinio gimties vieta), kuriai ji skyrė daug įdomių straipsnių respublikos spaudoje. „2013 m. liepos 24 d. Skapiškyje vyko iškilmingas renginys, skirtas Pirmosios Piligrimystės Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio keliais, minint jo 60–ąsias mirties metines“, o vėliau dr. A. Vasiliauskienės sodyboje, kurioje buvo apie 200 žmonių, pašventinau Rūpintojėlį šiam įvykiui atminti.“ (Stanislovas Krumpliauskas, Giedrė Mičiūnienė. Kunigas – Žmogus. Indra, 2022, p. 498).

1996 metais Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mokslotyros centro doc. dr. Algimanto Nako iniciatyva organizuota pirmoji mokslo istorikų konferencija (pvz., 2008 m. – konferencija „Mokslo ir Technikos raida Lietuvoje“, vyko Vilniuje). 2009 metais Aldonos Vasiliauskienės dėka, pirmą kartą suorganizuota Anykščių koplyčioje Lietuvos mokslo istorikų konferencijos „Scientia et historia – 2009“ edukacinė sesija, skirta Anykščių Šv. Mato bažnyčios šimtmečiui. Konferencijoje, kuri vyko Anykščių koplyčioje, skaityti įvairūs pranešimai: Doc. Juozas Banionis, VPU Matematikos ir informatikos didaktikos katedros vedėjas, skaitė pranešimą apie Antaną Baranauską kaip matematiką. Konferencija buvo skirta Anykščių jaunimui.

Kunigaujant Anykščių šv. Mato bažnyčioje, Ji dažnai lankydavosi pas mane – daug diskutuodavome. Ją domino mons. Alberto Talačkos gyvenimas, kan. Petro Budriūno, mons. Petro Baltuškos biografiniai duomenys ir kt. veikla.

Kristaus mirties ir prisikėlimo 2000-ųjų metų (33–2033) paminėjimui skirtas piligriminis padėkos žygis, kurio pagrindinis akcentas – ąžuolinis 400 kg kryžius. Piligriminė kelionė pradėta 2006 m. vasarį: per Gavėnią su kryžiumi aplankytos visos 25 Ukrainos sritys. Dr. Aldonos Vasiliauskienės rūpesčiu, Kryžių į Lietuvą atvežė ukrainietis piligrimas Vitalijus Sobolivskis, kuris 2008 m. birželio 14 d. atkeliavo į Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovę. Šis įspūdingas kryžius dvi paras buvo ir Anykščių šv. Mato bažnyčioje, žmonės budėjo prie jo, meldėsi.

Vienas svarbių dr. Aldonos nuopelnų: ji Lietuvoje buvo pirmoji intelektualinio katalikų judėjimo tyrėja bei metraštininkė, aktyviai dalyvavo Lietuvių katalikų MA veikloje. Dr. Aldonos iniciatyva sukurta istorijos mokslų sekcija akademijoje.

Aldona Vasiliauskienė labai rūpinosi dvasiniu gyvenimu: pašventinau Mokslų Akademijos Vėliavą; dalyvavau visuose Jos apdovanojimuose – LR Prezidentūroje, Ukrainos Ambasadoje. Esu dėkingas Jai, kad, man gulint „Santaros“ ligoninėje, aplankė kartu su Bazilijonų vyskupu ir jo sekretoriumi.

Iki pažinties su Aldona nesidomėjau, o ir Lietuvos visuomenė mažai žinojo apie vienuolius bazilijonus, graikų apeigų katalikus. Susitikimai su jais, bendravimas knygų pristatymuose Kupiškio savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Skapiškio kultūros namuose, Aldonos sodyboje šventinant Koplytstulpį ir Rūpintojėlį, bei renginiuose, skirtuose Dievo Tarno arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimui, praturtino mano žinias. Savo sodyboje ji įrengė įspūdingą mini

ukrainistikos centrą – muziejų, kurį palaimino trys Ukrainos vyskupai. Dr. Vasiliauskienė apdovanota „Ukrainos Respublikos Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu (2006 m., pirmoji lietuvė, pelniusi tokį apdovanojimą)“, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2016 m.). Vyskupas Jonas Kauneckas akcentavo: „Mokslininkė yra aukščiausio lygmens diplomatė tarp lietuvių ir ukrainiečių, tarp lotynų ir graikų apeigų katalikų.“ (Stanislovas Krumpliauskas, Giedrė Mičiūnienė. Kunigas – Žmogus. Indra, 2022, p. 500). Ji mokėjo ir ukrainiečių kalbą.

Man klebonaujant Dusetose, Ji atvykdavo ir čia. Patiko Dusetos, dusetiškiai. Buvo atvykusi į Dusetas pasveikinti rašytoją, žurnalistą Donatą Čepuką. Atvežė jam Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko padėką – palaiminimą, kuriuo dėkojama už didelį indėlį į Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos kultūros istoriją. Ne kartą su parapijiečiais lankėmės Skapiškio bažnyčioje, jos sodyboje.

Dusetų Kultūros centre buvo iškilmingai pristatyta ne tik A. Vasiliauskienės monografija „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“, kurioje aprašoma Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino XVI–XIX a. istorija, bet ir organizuota Jos garbingų apdovanojimų, gautų Lietuvoje ir Ukrainoje, paroda. Renginys puikiai pavyko – dr. Aldona liko patenkinta, keliskart net susigraudinusi sakė, kad nė karto nebuvo taip pristatyta jokia jos knyga, kaip ši.

2024 m. spalio 22 dieną Zarasų rajono savivaldybės Didžiojoje salėje vyko istorikės, humanitarinių mokslų dr. Aldonos Vasiliauskienės 445 puslapių mokslinės biografijos „Kunigas Jonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas“ pristatymas. Nuo tada susiskambindavome tik telefonu, daugiau pamatyti Jos nebeteko.

Ji buvo istorijos ir kultūros eruditė. Kartais pasiguosdavo, pabėdodavo įvairiais gyvenimiškais rūpesčiais. Svarbiausia jos būdo ypatybė – nesiskųsti sveikata: nekalbėti apie ligas, vaistus, blogą savijautą. Ne kartą raginau Ją kreipti daugiau dėmesio savo sveikatai, pasistiprinti, aplankyti gydytojus, atlikti tyrimus, tačiau Ji tik numodavo ranka. Pablogėjus Jos sveikatai ir patekus į ligoninę, skambinau klausdamas, kada galėčiau ją aplankyti? Nustebino neigiamas atsakymas: „Nereikia. TIK PASIMELSKITE“. Nežinau, kodėl nenorėjo bendrauti paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Manau, kad Jai buvo skaudu, nes buvome bendraamžiai. Ji visada mielai dalyvaudavo mano įvairių jubiliejų (gimtadienių ir kunigystės) šventėse, stebėjosi išleista „Dusetų Švč. Trejybės parapijos šimtmečiai“ knyga, o ypač knyga „Kunigas – žmogus“, kurios bendraautorė – zarasiškė Giedrė Mičiūnienė. Mano kunigystės šventimų jubiliejaus proga Ji buvo atvykusi į Dusetas ir atvežė LRS narės Rimos Baškienės sveikinimą – padėką.

Aldona buvo tvirto būdo, gal kiek tiesmukiška, atkakliai siekianti savo numatytų tikslų, mokanti planuoti laiką. Nuoširdžiai bendraudama, mokėjo prikaustyti klausytojus – tiek suaugusius, tiek ir jaunuomenę. Būdama reikli sau, mokėdavo šito pareikalauti ir iš kitų: niekada už akių nekalbėdavo, tačiau neretai kunigams ir vyskupams sakydavo pastabas tiesiai į akis, tačiau kartu ir pagirdama, pasidžiaugdama gražiais gerais pavyzdžiais. Ji buvo gilaus tikėjimo: stengdavosi kasdien dalyvauti šv. Mišiose, priimti Šv. Komuniją. Būdama Vilniuje, melstis dažniausiai eidavo į Katedrą. Ypač vertino Kankinių koplyčią, nes jinai skirta Lietuvos kankiniams.

Iki šiol negaliu susitaikyti su mintimi, kad Jos nebėra. Vis atrodo, kad, suskambėjus telefonui, pamatysiu Jos vardą arba, būdamas Vilniuje, aplankysiu Ją bute, kuriame tiek daug nebaigtų rankraščių, iškarpų, straipsnių, o nuo grindų iki lubų pilnos lentynos knygų.

Apie JĄ rašyti nelengva – Ji mūsų krašte buvo ir ilgai dar bus vadinama Gyvąja enciklopedija. Jos gyvenimas ir veikla kažin ar sutilptų į kelis storiausius knygų tomus.

Te Gerasis Tėvas globoja ir džiugina Ją savo Namuose! „Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“ (Ef 2, 10).

Iki paskutinės akimirkos likusi ištikima savo tarnystei, savo idealams ir savo vidinei tiesai

Kun. Vytautas Rapalis,

Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas

Profesorė, daktarė, istorikė – šie žodžiai tik iš dalies apibūdina tai, kas buvo dr. Aldona Vasiliauskienė. Mano gyvenime ji pirmiausia buvo žmogus, su kuriuo siejo gili bendrystė, grindžiama meile Bažnyčiai, pagarba istorijai ir rūpesčiu žmogumi. Mūsų bendravimas augo ne iš formalių pareigų, bet iš abipusio troškimo, kad Bažnyčios istorija nebūtų tik archyvų tyla, o gyvas liudijimas šiandienos žmogui.

Dažnai ji sakydavo, kad istorija nėra vien praeitis, kad tai – gyva sąžinės atmintis. Šios nuostatos ji laikėsi per visą savo mokslinį ir asmeninį gyvenimą. Kaip kunigui, man ji buvo nepakeičiama pagalbininkė, padėjusi susigaudyti sudėtinguose Bažnyčios istorijos vingiuose, ypač kalbant apie persekiojimų metus, dvasininkijos likimus, ištikimybės ir kančios liudijimus. Ji mokėjo ne tik cituoti šaltinius, bet ir surasti jų ten, kur kiti jau buvo nustoję ieškoti – archyvuose, senų laikraščių iškarpose, užmirštose knygose. Šis jos kruopštumas buvo kartu ir meilės Bažnyčiai bei Tėvynei išraiška.

Aldona buvo stebėtinai ištikima parapijietė – tiek Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje, tiek

Žvėryno parapijos bažnyčioje. Ten ji buvo ne titulus nešiojanti mokslininkė, bet paprasta tikinti moteris, tyliai besimeldžianti, kantriai tarnaujanti ir visada pasirengusi padėti. Jos ištikimybė buvo kasdienė, nepastebima, bet labai gili.

Sutelkusi dėmesį kunigams ir skyrusi jiems širdį, ji giliai jaudinosi dėl kiekvieno, skaudžiai išgyveno jų likimus ir troško, kad jų gyvenimai būtų įamžinti. Daug jos inicijuotų leidinių gimė ne iš ambicijos, bet iš pareigos atminčiai. Pirmiausia jai rūpėjo tie, kurie iškentėjo lagerius, tremtis, persekiojimus, bet liko ištikimi Kristui, Bažnyčiai ir Lietuvai. Tokie žmonės buvo jos pasididžiavimas.

Ypatingą vietą jos širdyje užėmė Ukraina ir dvasiniai tiltai tarp Lietuvos ir Ukrainos. Bazilijonų vienuolynas Vilniuje jai buvo ne tik tyrimų objektas, bet gyvas bendros Bažnyčios istorijos ženklas. Ji jautė, kad per šią istoriją stiprėja ir šiandieninė brolystė, kuri remiasi bendra kančios ir vilties patirtimi.

Didelė jos gyvenimo ir tarnystės dalis buvo skirta Lietuvos katalikių moterų sąjungai. Ji šiai organizacijai atidavė ne tik savo laiką, bet ir širdį. Būdama valdybos narė ir garbės narė, ji globojo šią daugiau nei šimtmetį gyvuojančią organizaciją, giliai tyrinėjo jos istoriją, jos sudėtingus vingius ir jautė atsakomybę už jos ateitį. Mūsų bendrystę dar labiau sutvirtino tai, kad jau daug metų esu šios organizacijos kapelionas.

Aldona neskaičiavo nei savo laiko, nei savo jėgų, nei savo asmeninių lėšų. Ji dirbo iki išsekimo, užsibrėžtam tikslui įgyvendinti dažnai aukodama ir savo sveikatą. Jai rūpėjo ne patogumas, o tarnystė. Tai buvo tylus, bet labai tikras pasiaukojimas, kurio daugelis galbūt nematė, bet kuriuo Dievas tikrai džiaugėsi.

Vienas iš mūsų paskutiniųjų pokalbių įvyko jai jau gydantis ligoninėje, sunkios būklės. Ir net tada ji kalbėjo ne apie save, bet apie dar vieną planuojamą knygą. Ji svajojo ją išleisti, ji jau gyveno tuo rankraščiu, kuris, deja, liko jos stalčiuose ir taip nepasiekė leidyklos. Man šis pokalbis tapo labai stipriu liudijimu apie žmogų, kuris iki paskutinės akimirkos lieka ištikimas savo tarnystei, savo idealams ir savo vidinei tiesai.

Ji giliai tikėjo, kad atmintis yra Bažnyčios ir tautos gyvybingumo šaltinis ir kad iš atminties mes mokomės, iš jos darome išvadas ir džiaugiamės. Ji buvo žmogus, kuris saugojo atmintį ne kaip muziejinį eksponatą, bet kaip gyvą jėgą, padedančią tautai ir Bažnyčiai išlikti.

Kaip kunigas ir kaip žmogus esu jai nuoširdžiai dėkingas už bendrystę, už jos neišsenkantį entuziazmą, už jos užsidegimą bendram Bažnyčios ir Tėvynės labui. Mano atmintyje ji išlieka kaip sąžinės istorikė, kaip ištikima Bažnyčios dukra ir kaip žmogus, kuris iki galo gyveno tuo, kuo tikėjo.

Šią bendrystę laikau Dievo dovana savo kunigiškame kelyje.

Modernumu neblizgančios istorikės kelias: ar tikrai?

Lina Dūdaitė-Kralikienė,

Istorikė

Istorikę Aldoną Vasiliauskienę teko garbė pažinti keliais aspektais. Pirmiausia, kaip kolegę, kuri ėmėsi sunkių ir istorikams nepopuliarių temų. Tų, kurios neblizga modernumu, nūdienos istorijos mokslo kontekste neatrodo labai naujoviškos ir patrauklios… Net pritemptos prie istorijos teorijos tendencijų. Todėl buvo jaučiama, kad, nepaisant aktyvios ir produktyvios veiklos, dr. Aldona buvo palikta istorijos meinstrymo šalikelėje.

Jos gvildentos temos, kaip rodo laikmetis, yra labai aktualios. Dr. Aldona gerokai anksčiau nei daugelis kitų pajuto Ukrainos temos svarbumą. Antai, šiandien kalbame apie litvinizmo grėsmę. Tačiau ar patys tinkamai atlikome namų darbus? Ar patys lietuviai suvokiame ir gebame kitiems perteikti, kiek Lietuva buvo svarbi formuojantis baltarusių, ukrainiečių tautoms? Dažnai kalbame apie spaudos draudimo Lietuvoje laikotarpį. Tačiau ar suvokiame jo priežastis ir to draudimo esmę? Slavofilai, kurie dominavo tuometės Rusijos imperijos politiniame gyvenime, manė, kad kai kurios imperijos tautos, įskaitant ir lietuvius, yra lenkų sugadinti rusai, kuriems reikia grąžinti „iskonno russkije korni“. Jei lietuviai, kuriuos nuo slavų, baltarusių bei ukrainiečių skyrė ir kalba, ir tikėjimas, sulaukė tokio spaudimo, tai verta užduoti klausimą, kaip carinėje Rusijoje buvo žvelgiama į ukrainiečių teisę būti tauta? Rusija net šiandien, XXI a., kvestionuoja ukrainiečių teisę į jų kalbą, kultūrą, valstybingumą. Todėl dr. A. Vasiliauskienės tyrimai yra svarbūs ne tik nacionaliniame kontekste. Tai raktas į ukrainiečių tautos išlikimo ir raidos aktualijas.

Jos nagrinėtos katalikų Bažnyčios Lietuvoje temos taip pat neblizga populiarumu ir rėkiančiomis antraštėmis. Tai – vėlgi tylus kantraus darbo pamatas apie sovietmečio ir šių dienų problematiką. Ar tai aktualu? Dažnas, išgirdęs žodžius „Bažnyčia“, „kunigas“, – tik įnoringai suraukia nosį, patogiai pamiršdamas, kad katalikų Bažnyčia – VIENINTELĖ institucija Lietuvoje, kuri priešinosi sovietų ir nacių okupantams nuo pirmosios iki paskutinės minutės. Ir tų dienų didvyrių, kankinių ir tylių istorijos darbininkų istorijos šiandien, kai pradedame skaičiuoti ketvirtuosius karo Ukrainoje metus, tampa vis aktualesnės. Tai – pasipriešinimo teorija ir praktika.

Dėmesio vertos ir dr. A. Vasiliauskienės rengtos konferencijos. Jos tylus ir kantrus darbas tada priminė kovą su vėjo malūnais, t. y. su abejingais klausytojų veidais ir žvilgsniais į temas, kurios retokai gvildentos net sostinėje. Ką jau kalbėti apie provinciją! Neslėpsiu, nemenką įspūdį padarė bandymas visapusiškai analizuoti popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje niuansus: nuo citatų iki religinės muzikos iššūkių.

Atskiras klausimas – jos muziejaus Skapiškyje likimas. Surinkta daug aktualių, įdomių dalykų, kurie įgudusiose ir atsakingose rankose galėtų tapti lobynu. Ar taps? Ar nenuguls istorikės viso gyvenimo triūsas kokiame bibliotekos ar muziejaus kampelyje? Jau dabar aiškėja, kad to dėmesio ir jai gyvai nebuvo per daug, o mirusiai – tai suvis… Ar dr. A. Vasiliauskienės gyvenimo darbų neištiks trumpalaikių projekčiukų likimas: kol buvo kam rūpintis… O kai nebeliko, tai ir…

Tai retorinis klausimas kraštiečiams, kupiškėnams… Kaip ir dėl pavėluoto Garbės piliečio titulo. Šie reikalingi gyviems žmonėms, o ne kaip epitafija ant kapo. Gerbti ir branginti reikia gyvus! Gyviems reikia palaikymo, pagarbos. Juk ne kartą ir pati dr. Aldona patyliukais, su kartėliu savęs klausė: ar visa, ką ji daro – tyrimai, konferencijos, susitikimai, kurių pagrindinė rėmėja ir finansuotoja dažniausiai buvo pati, – yra svarbu? Proginės pagarbos konferencijų, jubiliejų proga formalių garbės raštų forma nepakanka. Ir titulai tokio lygio asmenybei reikalingi toli gražu ne savimeilei pakasyti, o visuomenei parodyti: šios temos yra svarbios, reikalingos, aktualios. Gyventi reikia čia ir dabar! Gerbti, pripažinti reikia čia ir dabar! O už mirusiuosius belieka melstis. Requem aeternam, dona ei, Domine…

Kelios vertybinės reminiscencijos apie Bažnyčios istorikę dr. Aldoną Vasiliauskienę

Vincentas Tamošauskas OFMCap,

Vienuolis pranciškonas kapucinas

Jau senokai, dar iki asmeninės pažinties, neakivaizdžiai pažinojau gerbiamą dr. Aldoną Vasiliauskienę iš spaudos ir jos publikuotų mokslinių, istorinių bei dvasinių straipsnių aktualiomis temomis. Skaitant jos tekstus, buvo aiškiai juntama ne tik profesionali istorijos mokslų daktarės kompetencija, bet ir gili, brandi tikėjimo laikysena, meilė Bažnyčiai, pagarba savai kultūrai, kraštui, tautinei atminčiai ir konkrečiam žmogui. Jos perteikiama istorija niekada nebuvo vien sausa faktų seka – ji alsavo gyva dvasia, moraline atsakomybe ir tarnyste tiesai.

Tiesiogiai su dr. Aldona susitikau vienintelį kartą, tačiau tas susitikimas paliko itin ryškų ir šiltą įspūdį. Tai įvyko 2024-ųjų liepos pabaigoje, Skapiškio sodyboje, prieš man išvykstant į Ukrainą. Jau pirmojo pokalbio metu ji pažadėjo padovanoti savo išleistų knygų ukrainiečių ir lietuvių kalbomis, kurios man buvo reikalingos ukrainiečių kultūrai, jų tikėjimui, istoriniams ryšiams ir pačiai kalbai geriau pažinti. Šis jos gestas nebuvo formalus – jame atsiskleidė nuoširdus rūpestis, atvirumas ir tikras solidarumas su tauta, patiriančia skaudžius išbandymus.

Iš jos dovanotų ir pristatytų knygų dar labiau atsivėrė istorikės platus mokslinių interesų laukas: gilus ir nuoseklus domėjimasis bazilijonų vienuolija, ilgalaikiai tyrinėjimai, rengiami simpoziumai, mokslinės konferencijos, nuoseklus ir itin kruopštus darbas su šaltiniais ir archyvais. Visa tai liudijo ne tik akademinį atkaklumą, bet ir ypatingą gebėjimą matyti istoriją platesniame – Bažnyčios, tautų ir kultūrų dialogo – kontekste. Akivaizdžiai matėsi jos, kaip neeilinės asmenybės, mokslininkės ir tyrinėtojos, platus matymo ir pajautos horizontas.

Ypatingą įspūdį paliko ir pati Skapiškyje esanti sodyba, virtusi savotišku muziejumi ir jaukiu pasibuvimu svečiams ar piligrimams. Tai buvo gyvas kultūros, atminties bei svetingumo centras. Ten pleveno Ukrainos ir Lietuvos tautų dvasia, pagarba istorijai, nuoširdus svetingumas ir meilė žmonėms. Atrodė, kad ši rezidencija jau seniai peržengė asmeninės nuosavybės ribas ir tapo dovana visuomenei, atvira susitikimams, dialogui, pažinimui.

Vėliau teko ligos fiziškai palaužtą dr. Aldoną vežti į Vilnių. Pradžiugino ne tik pati kelionė ir mūsų pokalbiai, bet ir apsilankymas jos bute sostinėje. Tai buvo tikras mokslininkės ir kultūrininkės būstas – erdvė, kurioje knygos nebuvo tik interjero detalė, bet gyvenimo dalis. Atrodė, kad sienos tiesiog „suremtos“ iš knygų, rankraščių, leidinių, liudijančių viso gyvenimo darbą ir pasišventimą mokslui bei kultūrai. Būtent, ten dr. Aldona ir padovanojo man dvi anksčiau žadėtas knygas – tyliai, paprastai, be jokio savęs sureikšminimo.

Rašyti istoriją kaip maldą

Kun. lic. Andrius Šukys

Šio teksto tikslas – prisiminti. Aldutę. Dr. Aldoną. Vasiliauskienę – kaip visuomet prisistatydavo paskambinusi.

Gal tiek ir užtenka.

Prisiminti žmogų, kuris mokėjo rinkti kitų gyvenimus taip pagarbiai, tarsi bijotų sutrukdyti jų tylai.

Pastaruoju metu vis dažniau mąstau apie Ją.

Apie Jos balsą – išdidžiai skambų, aiškų, kiekvieną žodį tokį tikslų, tarsi Jos etosas būtų natūralus gyvenimo lydinys.

Apie Jos laikyseną – griežtą pirmiausia sau, po to ir kitiems.

Turbūt todėl ir norisi rašyti…

Ne apie darbus. Apie būseną, kuri lieka, pasilieka, išlieka.

Aldona gimsta 1945-aisiais. Auga tarp laukų, tarp upelių ir šieno kvapo, tarp žmonių, kurių paprastume slypi tikėjimo tvirtybė.

Iš čia – Jos ramybė.

Tas tylus pasitikėjimas, kad gyvenimas turi prasmę, net kai jos (dažniausiai) nesimato.

Jos gyvenimo praktika – veiksmas ir refleksija, sutverti kartu.

Baigia istoriją Vilniaus universitete.

Rašo, tyrinėja, gina disertaciją. Ir vėl rašo. Daug rašo.

Ir visą laiką lieka arti tų, kurie liudija.

Kunigai, vienuoliai, moterys ir vyrai, sovietmečio tikintieji – žmonės, kurių istorijas kiti dažnai nutyli.

Ji renka jų žodžius.

Renka taip, kaip kiti renka maldą.

Kiekvienas sakinys yra tarsi rožinio karoliukas – be skubos, su pagarba ir nuojauta, kad čia glūdi memoria.

Didelė Jos gyvenimo dalis prabėga archyvuose.

Tose šaltose, popieriaus ir dulkių kvepiančiose vietose, kur istorija slepiasi po parašais, spaudais, išblukusiais rašmenimis.

Ji moka skaityti ne tik tekstą, bet ir tylą tarp eilučių.

Moka iš bylos ištraukti gyvą žmogų.

Iš dokumento – kvėpavimą.

Iš datos – likimą.

Archyvai Ją traukia ne kaip vieta, o kaip būties erdvė, kur viską dar galima išgirsti, jei tik klausaisi pakankamai giliai.

Ir visgi ne tik archyvai, ne tik dokumentai.

Skapiškis – Ukrainistikos muziejus.

Ten sienos kalba, daiktai alsuoja istorija. Šviesa krinta kitaip M. Reinio alėjoje.

Nuolat besilankančios grupės, piligrimai – visi sutinkami dosniai.

Svetingumas Skapiškyje – arbata ant stalo, sparčiai judančios rankos, kurios viską žino.

Ir žmonės – pasitikti – sutikti – išlydėti – perkeisti žmonės.

Jie klausosi taip įdėmiai, kaip Ji klausosi kitų.

Ir tada Jos balsas suskamba – aiškus, tvirtas, įkyriai malonus.

Sako, aiškina, dėsto – žodžiai sklando kaip natūralus dialogas, vedantis klausytoją į gilesnę prasmę.

Joje – pedagogės dvasia: kiekvienas klausimas, kiekvienas atsakymas – tiltas tarp žinojimo ir patyrimo.

Kiekvienas sakinys veda, bet neužgožia.

Ji yra iš tų, kurie mato žmogų iki esmės.

Be patoso, be pretenzijos.

Jos sakinys – tvirtas, be nereikalingų žodžių.

Jos tonas – ne teisėjo, o liudytojo.

Kiekvienas Jos tekstas – atminties darbas: ištikimybė laikui / būdas sugrąžinti vardą, balsą, veidą / būdas pasakyti: esi.

Ji netiki trumpalaikiu įspūdžiu.

Tiki darbu – lėtu, atkakliu, tarsi kasant šaltinį po žeme.

Ir kai ištrykšta vanduo – jis švarus.

Nuo 1990-ųjų Ji aktyviai veikia Lietuvių katalikų mokslo akademijoje.

Rašo apie dvasininkus, parapijas, tiesia tiltus tarp Lietuvos ir Ukrainos.

Apie žmones, kurie išsaugojo tikėjimą, kai viskas griuvo.

Apie tuos, kuriuos sutiko pakeliui.

Apie tuos, kurie kvietė arbatos ir dalinosi savo istorija.

Kartu rašo ir apie mus – tuos, kurie paveldėjo tą tylą, tą atsakomybę.

Tą pareigą prisiminti.

Jos tekstai – ne vien mokslas. Tai gyvenimo etika / tikėjimo geografija / kartais – ir išpažintis / kartais – filosofija, virstanti gyvenimu.

Kiekviena biografija, kurią Ji kuria ir kūrė, tampa mažyte malda už žmogų, už laiką, už tautą.

Gal todėl Jos darbai nesensta.

Atrodo, kad jie parašyti vakar.

Atrodo, kad Ji vis dar čia – prie stalo, pasilenkusi virš teksto, ieškanti tikslaus žodžio / termino / paaiškinimo…

Tokio, kuris nieko neįskaudintų, bet pasakytų viską. Kiek įmanoma – viską.

Kai istorija tampa malda – ji nenyksta.

Kai žmogus tampa šviesa – ji lieka.

Šis tekstas – padėka. Už darbą / mokytojystę / pašaukimą / kantrumą.

Kad būtų daugiau prasmingos tylos, kurios ilgisi dabarties žmogus.

Už šviesą, kuria dar ilgai matuosime laiką: amžinai ir apsčiai.

The post Istorikės ir visuomenininkės dr. Aldonos Vasiliauskienės (1945 07 23–2025 07 12) veiklos posūkių užrašai – PIRMOJI arba / ir VIENINTELĖ appeared first on udiena.lt.