Varniškės II – kaimas 15 km nuo Tauragnų ir 31 km nuo Utenos. 1731 m. Kuktiškių dvaro inventoriuje minimas nuomojamas Varniškių viensėdis. Pirmas pavadinimas buvo Galuežeris, vėliau – Varniškės I, Čiočiai, vėliau Varniškės II, Gusiovka, vėliau Varniškės IV. <…> Tauragnų seniūnijos duomenimis, 2015 m. gyvenamąją vietą kaime deklaravo tik Janina Kriugiškytė (gim. 1958 m.).

Maži Varniškių stebuklai

(pasakojo Janina Kriugiškytė, užrašė Bronislava Juknevičienė)

Kai važiavau į Varniškių (antrųjų, nes iš viso yra keturios Varniškės) kaimą, vienintelė nuolatinė kaimo gyventoja Janina Kriugiškytė sakė laikytis Tauragno. Gal du kartus suabejojau, ar gera kryptimi važiuoju, ypač, kai įvažiavau į miško keliuką, o jis vis žemyn eina… Kur aš nuvažiuosiu? O paskui keliukas pradėjo kilti aukštyn, net baisoka pasidarė: jei sutiksiu kitą mašiną, kaip reikės prasilenkti? Kai kurie kaimo pastatai labai nepatogioje vietoje pastatyti, ant skardžių. Kodėl žmonės čia kūrėsi, kažin, ar kas dabar galėtų paaiškinti? Kiti etnografiniai mūsų rajono kaimai įsikūrę daug patogesnėse ir labiau „aiškesnėse“ vietose. <…> Bet šiaip ar taip Varniškių kaimo istorija skaičiuojama nuo XVIII a. antros pusės, tik sodybų čia buvo viso labo keturios. Kažkada čia įsikūrė pirmieji gyventojai, Vincentas ir Andrius Kriugiškiai – nuo senų laikų Varniškėse gyveno vien Kriugiškiai.

Janina Kriugiškytė nemažai gali papasakoti apie kaimą, išsaugojo daug senovinių daiktų. Sako, kad senų rakandų neišmetė, turi daug. Kieme guli akmuo, kuriuo galąsdavo girnas. Daug įvairiausių rakandų „yra visur iškaišiotų, jei išdėliosi, tai išdėliosi ne sau. Dabar jau niekas neišprašys, kiek išprašė“. Yra tėtės turėta lineika, pakinktai, vežimai, ir jų Janina nesiruošia parduoti. <…> Įvairių rakandų tiek, kad būtų neblogas muziejus, būtų ką pažiūrėti. <…> O pirmiausia – kaimo istorija, pasakojama, deja, jau vienintelės nuolatinės kaimo gyventojos…

Patys pirmieji gyventojai buvo Kriugiškiai. Vienas turėjo Jauniškytę iš Daunorių. Kitas žmoną net nuo Tverečiaus parsivežė, ne visai nuo Tverečiaus, jos motina buvo iš ten, bet kaip tiem laikam, tai jau labai iš toli. Buvo keturios sodybos. Paskutinę, ketvirtą, Kriugiškis Pranas pasistatė jau po karo. Dabar pirmieji namai jau perstatyti. Mūsų trobos vienas galas sukirstas kirviu. Paskui užkuriom atėjo Šinkūnas nuo Taurapilio.

Tėvukas, Vaclovas Kriugiškis (1926–2012) buvo vedęs Genę Eleną (1935–2014) nuo Baluošo, netoli Strazdų kaimo. Tėtė visada norėjo į miestą, tai buvo jo svajonė. Sakė, kad taip atsibodo žemė, net smirda. Gal todėl, kad tarnavo nuo mažų dienų, nuo 14 metų Grašiuos, pas Mačiulevičius, ir tarnavo daug metų. Iš pradžių vargo, buvo sunku, net ir valgyt prastai duodavo. Bet taip mieste ir neapsigyveno…

Vyrai dirbdavo miške, kirsdavo medžius, moterys pavasarį sodindavo pušeles, ravėdavo. Čia dar iki kolūkių. Kolūkin buvo paimti visi ūkiniai pastatai. Paskui vėl buvo miškų ūkis. <…> Tėtė 1955 m. dirbo miške, 1958 m. paskyrė eiguliu, mama prižiūrėjo bites, dar kitur dirbo. Kas kur nutverdavo, ten ir dirbdavo. <…> Paskui, kas mirė, kas išvažiavo. Taip ir likau viena nuolatinė kaimo gyventoja.

Vieta sodybom labai nepatogi. Didžiausias gaspadorius buvo Juozas Šinkūnas. 1971 m. kaimas tapo etnografiniu. Į Rumšiškes, muziejų po atviru dangumi, išvežė Šinkūnų klojimą, svirną. Svirne buvo slėptuvė, bet padaryta taip, kad matuok, kaip nori, nepastebėsi, kad slėptuvė vidury. Padaryta karo metais slėptis žmonėm ir galbūt turtui. Kas atvažiuoja, žiūri, matuoja, bet nesupranta, kur slėptuvė. Gudriai padaryta, žmonės buvo sumanūs.

Mūsų kaime, kai pradėjo po nepriklausomybės grąžinti žemę, žmonėm ilgai jos neatidavė, nes etnografinis kaimas. <…>

Turtingiausio gaspadoriaus (valdė 50 ha žemės) sodyboj buvo tvartas, klojimas su jauja, dūminė pirtis. Pirtyje prausdavosi visas kaimas, o aš dar ir dabar pasikūrenu, kai noriu. Jaujoj ir pečius yra, ir kartys, kur viską džiaudavo. <…>

Šinkūnų sodyboj buvo daug gėlių. Palei namus buvo gėlių darželis, aptvertas statinių tvora. Mūsų darželis būdavo palei visą šlaitą. Dabar jau nebeturiu. <…>

Dar atsimenu, gal kai buvo 3–4 metukai, virtuvėj dar buvo asla. Elektrą įvedė 1975 metais, o taip su lempom pasišviesdavom, ir būdavo matos, guliu ant pečiaus ir skaitau, ir pamokas ruošiu.

Visos kaimo moterys ausdavo. Kurion gryčion žiemą nueitum, visos staklės stovi. Augindavo linus, kanapes irgi. Prisimenu, kai braukdavo kanapes močiutė, gal apie kokius 60-us metus dar turėjo kanapių. Naudojo audimui, vadelėm, pakinktam siūti. Šinkūnas buvo kavolis, dar ir taboką augindavo, sukdavo kaimo vyrai visokiuos popieriuos ir rūkydavo. Mes ir Šinkūno šeimyna laikėm avis. Kazimieras Kriugiškis veltinius veldavo, yra ir varinis katilas, kuriame virindavo veltinius. Katilas buvo bendras, daug kas buvo bendra. Ir vytukai siūlam bendri: viena moteris tą turi, kita kitą – ir dalinas, kuriai ko reikia. Bites laikydavo, mes irgi turėjom. Aviliai buvo išskobti iš medžio. Mama prižiūrėjo ir savas, ir urėdijos bites. Dabar tų kaladinių avilių jau nebėra. Gale tvarto stovėdavo. Kiek vaikų bitės sukapodavo! Po tėvo mirties dar turėjau vienais metais bičių, bet širšinai apipuolė ir bitės išnyko. <…>

Žmonės pas mus buvo sveiki, kai susirgdavo, kreipdavos pas Žilėną prie Šeimaties. Jis buvo daktaras, bet nežinau, ar tikras, ar tik taip vadindavo. Žmonės pas jį važiuodavo, sako, kad gydydavo žolėm.

Kaimo žmonės spėdavo orus. Va, prie mūsų yra bala. Jei pavasarį vandens tuščia, tai vasara bus lietinga, o jei vandens pilna, atvirkščiai, bus vasara, sausa. Vienas kaimynas, Šinkūnas, kaip koks astronomas, susirašydavo orus: kada kokia temperatūra, kokia audra ar perkūnija. Tada lygindavo, kokiais metais, koks oras.

Jei atvažiuodavo svečių, vaikų prie stalo nesodindavo. Niekada. Gulim ant pečiaus ir žiūrim, liks mum valgyt, ar ne. Jau daug ką iš vaikystės ir pamiršau…

Nostalgija praeičiai

(pasakojo Genė Klimanskienė (Šinkūnaitė), užrašė Bronislava Juknevičienė)

Varniškių kaime gyveno vien Kriugiškiai, kol apie 1904 metus užkuriom atėjo Juozapas Šinkūnas (vedė Grasildą Kriugiškytę). Jis tvirtai čia įsikūrė, plėtė sodybą, dirbo, augino vaikus – nugyveno gražų ir ilgą gyvenimą. J. Šinkūnas mirė 1960 m., sulaukęs 90 metų, jo žmona (buvo vyresnė už vyrą) mirė po metų, išgyvenusi net iki 100 metų. Apie tai ir apie kitus dalykus pasakoja Genė Klimanskienė, buvusi Šinkūnaitė, jų anūkė, Jono Šinkūno dukra, dabar gyvenanti Utenoje. G. Klimanskienė gimė 1947 m., jos prisiminimai yra daugiau apie pačios vaikystę ir jaunystę, tam laikotarpiui jaučia ypatingą nostalgiją. <…>

Gaila, kad Genės Klimanskienės pasakojime jūs neperskaitysit to jaudulio balse, su kuriuo ji pasakoja apie savo šeimos praeitį. O gal pajusit, prisimindami ir savo prabėgusią vaikystę ir jaunystę? Nesvarbu, kokie laikai buvo, bet praeityje visada galima rasti daug šviesių spalvų.

Sodyboje buvo namas dviejų galų, du svirnai, tik vieną tėvo brolis nusivežė, kai išėjo užkuriom, daržinė, klojimas, visi tvartai, tik vienas, vidurinis, sugriuvęs, pirtis bendra viso kaimo. Kai senelis atėjo užkuriom, tai jau buvo sodyba, gal močiutės tėvai statė. Senelis namą atsuko kiton pusėn ir akmenų pamatus sudėjo. Jo tėviškė buvo Šinkūnuos. Senelis buvo biednas, o močiutė bagota, šeimai priklausė 50 ha žemės. Nežinau, kaip čia buvo, kad turtinga už biedno ėjo. Juos supiršo. Senelis pasakojo, kad jie buvo taupūs, pelūnę duoną kepdavo. Pavasarį apsiženijo, rudenį rugių pasėjo, kitais metais jau buvo rugiai, ir duonos savos turėjo. Bet seserys, kol buvo netekėjusios, sau kepdavo pelūnę duoną (su pelais), o seneliui jau gerą. Matot, koks buvo žmonių taupumas. Sako, kad mūsų tėvas buvo turtingas, bet kaime tik vienas Kriugiškis dviratį turėjo. O batviniai tai visų vienodi augdavo. Tai koks čia turtas?

Tėtė buvo ir kalvis, ir taip meistras, nagingas. Lovos buvo medinės, vėliau pirkom geležines. Langai nedideli, užuolaidos perkelinės, mažytės, tik užtraukti langui. Vėliau mama pasiuvo baltas užuolaidas ir išsiuvinėjo. Mama audė, bet aš nemoku, mokiausi, dirbau, tai laiko nebuvo, bet padėdavau siūlus susukti. Mamos daug austų lovatiesių liko. Kaime visos moterys audė. Vyrai dirbo miškų ūkyje. <…>

Labai mėgom gėles, tuoj pavasarį pražysdavo bijūnai visokiausi, augo smidras, zinijos, levukai, gvazdikėliai Šabo, įvairiausi jurginai palangėse. Daug gėlių augindavom, mama juokdavos, kad ko mes čia duodamės, gal durnos.

Tėtė dirbo kolūkio kalvėje, nuo 1961 m. miškų ūkyje, bet, kai reikėdavo, ir kalvėje. Prieš žirgų lenktynes net nuo Saldutiškio atvažiuodavo arklių kaustyti. Kiek kartų ir į Kuktiškes važiavo. Ratus aptraukdavo, kauptukus nukaldavo, plūgus pataisydavo, dirbo viską, ką reikėjo ūkiui.

Kaime stipriai ūkiškai visi gyveno. Augino paršus, prieauglį, turėjo po arklį, po dvi karves, laikė paukščių: žąsų ir kalakutų, vištų. Talkos būdavo per rugių kūlimą, kolūkis kombainą duodavo rudenį, klaime kuldavo. Kaimynai ateidavo, dar ir svetimų paprašydavom. O iki kombainų mes turėjom arklinę kuliamąją. Skolindavom visiem. Kažkokio atlyginimo nebuvo, vienas kitam padėdavo, vienas tą turi, kitas kitą, skolina, skerstuvių, medaus būtinai nunešdavo. Kol močiutė buvo gyva, turėjom pora avilių bičių. Mirė močiutė – ir bites išsivedė. <…> Kaime augino kanapes, daržą vienoj vietoj net vadino kanapiniu, ten, kur dabar mūsų sklepas. Iš jų vydavo pančius, virves. Pirtis buvo mūsų, bet eidavo ir kiti, kūrendavo iš eilės kas dvi savaites visi kaimynai. Vandenį semdavo iš šulinio, kur prie pirties, vandens visiems užtekdavo: ir pirčiai, ir gyvuliams.

Tėtė turėjo sąsiuvinį, rašydavo kiekvieną dieną, kokia žiema. Birželį, kai prasidėdavo šienapjūtė, žiūrėdavo, kokios dienos, lis ar ne. Prognozės kartais atitikdavo, kartais ne. Mama būdavo juokias: „Tėvai, tu jau nusenai, nuseno ir tavo kalendorius“.

Nelabai sirgdavom, močiutei pirmas vaistas buvo valerijono šaknis, užpilta degtine. Kai pilvą suskausdavo, ar šiaip koks negerumas, tuoj antpilo šaukštelį išgerdavo – ir praeina. <…>

Labai jaunimo daug būdavo. Kai mes augom, jaunimas gyveno pasakiškai. Jaunimo daug, visur šokiai, gegužinės, skelbimai ant medžių pakabinti. Kirdeikiuos, Stripeikiuos, Ginučiuos, Varniškėse, Vyžiuos – visur būdavo. Autobusų daug, važinėjo patogiu laiku, ir visi buvo pilni. <…> Mano mergavime gegužinės prasidėdavo vakare 22 val., bet darbų dar nebūdavom pabaigę, tai išsiruošdavom tik apie 23 val. Ryte šokdavom ir iki penkių, paskui namo, nėra kada atsigult, nes prie darbų reikia eit. Sunku nebuvo – jauni, linksmi. Daugiausia jaunimo būdavo Vyžių kaime. Ten buvo net 30 sodybų. O kas dėl draugysčių, tai ir palydėdavo, būdavo ir iki durų, ir užsirakini, ir neįsileidi… <…>

Velykoms kiaušinius dažydavom tik svogūnų lukštais, nudažydavom mažiausiai 20, kad visiems užtektų. Kaimynai sueidavo, padauždavom. Per Kalėdas iš Utenos turgaus tėtė atsiveždavo pirktinių žaisliukų eglutei, puošdavom ir saldainiais. Nebuvo metų, kad eglutės nepapuoštų. Ratelių eidavom, šokdavom, dainuodavom su mergaitėm. Draugių ateidavo ir iš Strazdų.

Pagrindinis valgis per Kūčias būdavo silkė, dar mama virdavo maišymą su baravykais. Kalėdom privirdavo mėsos ir visada būdavo raugintų kopūstų sriuba. Kleckelius, bulkas, duoną kepdavo namie. Mama, kol galėjo, kepė pati, pirktinės duonos ar bulkos ant stalo nebuvo. Iškepdavo keturis kepalus, užtekdavo dviem savaitėm. Valgis mūsų namuos būdavo įvairus: virdavo mėsą, visokias sriubas, kepdavo miltinius ir bulvinius blynus pečiuj. Kai būdavo pasninkas, iš ruginių miltų darydavo girą. Tirštumas nugriebdavo, patrindavo svogūnų su druska, išvirdavo bulvių. Kai penktadienį parvažiuodavom iš darbo, prašydavom tokio valgio. Vaikystėj man labiausiai patikdavo burokų sriuba. Burokų, ne burokėlių! Mama paraugdavo burokų, ir iš jų virdavo sriubą. Turėjom molinę skavaradą, išvirdavo čielas bulves su lupynom, tada supjaustydavo, užpildavo spirgais ir pečiun. Skanu! Kai būdavo svečių, vaikai pavalgydavo atskirai. Ir močiutė neidavo prie stalo: „A kų aš čia sana veiksiu?“

<…> Kai augau, jau buvo visokių medžiagų. Štapelio labai gražaus būdavo. Labai puošnią vilnonę ružavą suknelę turėjau, klostuotą, batelius ant kulniuko, kai buvau 14–15 metų, nupirko. Pasipuošdavau per atlaidus. Per atlaidus ir dieną būdavo šokiai, o jau vakare tai būtinai.

Kuo išskirtinis Varniškių kaimas? Nebuvo jokių vagių, niekada nieko nepaėmė. Gali duris atdaras palikt. Nei svirnai, nei klaimai neužrakinti. Būdavo, parvažiuojam, durys šluota užremtos. Kibirai, įrankiai kieme palikti. Svogūnus mama ant priesvirnio supildavo, nakčiai skuduru apdengdavo, niekada niekas nedingdavo. Labai draugiškas kaimas. Kai kalėdodavo kunigas, būtinai būdavo vaišės. Kalėdodavo šeštadienį, visi būtinai turėdavo būti namie, visi sueidavo pas Kriugiškį. <…> Kaimynai susidėdavo baliui, o tėtė veždavo kunigą.

Dar labai gerai prisimenu mokyklos laikus. Nuo pirmos klasės jau buvau šokėja. Stripeikiuos buvo jaunos mokytojos, visada šventėms vakarėlius su šokiais suruošdavo. Naujų metų sutikime leisdavo ilgai švęsti, iki 24 valandos. Tėvai atvažiuodavo pasiimti. Ir Šeimaty, kai nuėjom ten mokytis, irgi jaunos mokytojos. Nei jokio gėrimo, nei muštynių. Dabar gal jau kitokie vakarėliai… Ir aš nežinau, ar jaunimui taip gera, kaip buvo mums…

Kaimuose, kurie dabar vadinami etnografiniais, gyvenę žmonės saugojo ir augino mišką, ruošė medieną, buvo puikūs kalviai ir dailidės, audėjos ir sumanios šeimininkės. Niekas geriau už juos nežinojo vietų, kur auga baravykai ar tiltai voveraičių, mėlynių ar spanguolių plotų.

Ar dabar etnografiniai kaimai – tai muziejai po atviru dangumi? Ar dabar čia varstomos sodybų durys? Atsakymas būtų toks pat, kaip ir kalbant apie kitus kaimus. Ir visai nesvarbu kaimo statusas. Etnografiniai kaimai gal geriau atspindi mūsų krašto praeitį, istoriją ir tradicijas, todėl jie neturėtų būti tušti. Kas, kaip ir kokiu turiniu juos užpildys, – čia jau kita tema.

Parengė Daiva Čepėnienė

Daugiau skaitykite čia.

The post Galuežerio kaimas Varniškės appeared first on udiena.lt.

Taurapilio kaimas prie Tauragno ežero be abejonės žymiausias savo piliakalniu, apie kurį byloja ir ne vienas rašytinis šaltinis, archeologiniai kasinėjimai (papilio gyvenvietės) ir ne viena legenda. Vis dėlto kaimas, kaip porina seniausia šio kaimo gyventoja Janina Katinienė, labai stipriai pasikeitęs nuo tada, kai ji čia atėjo gyventi 1966 m. Dabar kaime nuolat gyvenama gal tik trijose sodybose, o kitų gyventojų namai paversti vasarinėmis vilomis. Vitkauskas, Sadauskas, Sidabrienė, Šinkūnas, Šuminas – tai senieji gyventojai, kurių pavardės nuėjo į užmarštį.

Melžėjų melžėja

J. Katinienė į Taurapilį atitekėjo iš Biliūnų kaimo, nuo Skapiškio (Kupiškio r.). Ten jos būsimasis vyras Vytautas Katinas dirbo melioracijoje. Taurapilio žemės nė iš tolo negalėjo prilygti derlingoms pašnekovės tėviškės dirvoms, tačiau darbšti moteris nepasidavė – laikė keturias karves, prieauglių, kiaulių, o nederlingus laukus tręšė kuo tik galėjo, kad tik javai vešlesni augtų. Žinoma, tai buvo, kai vyras atgavo nacionalizuotas žemes, o iki tol visą gyvenimą melžė karves: iš pradžių tėviškėje, o paskui jau iš naujųjų namų arkliu važinėdavo į Sėlos fermas. Nors, kaip J. Katinienė sakė, per šį darbą praradusi ir kojas, ir rankas, tačiau tuo metu darbovietės buvo įvertinta ir medaliais, ir baldais, ir piniginėmis premijomis. Ir kaip pirmūnė nuolat puikavosi garbės lentoje.

Baltos meškos iš kaimyno lūpų

Pašnekovės šešuras, Albertas Katinas, nepriklausomoje Lietuvoje dirbo policininku. Dėl savo pareigų 1941 m. sovietų buvo ištremtas. Gal ne visų kaime buvo ir mėgiamas: jis ne tik mieravo žemes, bet ir tvarkos kaime žiūrėdavo, primindavo kaimiečiams, kad valstybei mokesčius sumokėtų. Ne visiems toks pilietiškas policininkas patiko, todėl trėmimas neapsiėjo ir be skundo. Vienas kaimynas pasėjo rugius, o kitas juos išarė. „Ir dabar Albertas paliudija pa tuo kaimynu, o anas užpyka. Aina jisai pro šalį, saka: „Katinėli, neilgai vaikščiosi – tuoj pamatysi, kur baltos meškos.“ Akurat, už trijų dienų ir atvažiava dvi padvados, susadina ir veže poežeri. Saka, Albertas narėja duot poežerėn, pakriūtėn – vienas milicininkas buva, – ale nenarėja šeimos palikt – labai šeimų mylėja, galvoja gyvins gi kartu, o atskyra Švenčionėliuos ir gatava…“– apie vyro šeimos tragišką likimą pasakojo J. Katinienė. Moteris žino, kad A. Katino bendradarbis Povilas Ruzga, artinantis sovietams, paliko šeimą ir pabėgo į Ameriką. Ištrėmė A. Katiną su žmona, pusantrų metų vaiku ir motina. Vyrą nuo šeimos atskyrė ir į Sibirą vežė atskirame vagone. Ir kalino atskirai. Policininkas ir mirė svetimoje žemėje (jo kapo artimieji taip ir nerado), o jo žmona su sūnumi ir mama pateko į miškus: pjovė medžius, „smalų rėžė“… Gyvenimo sąlygos buvo sunkios – tremtiniai gyveno lentinėse trobelėse. „Kai mirė Alberta mama, tai nuo tos gryčiutės nuplėše stogų, lentas, ir sukale grabelį. Ir pakavoja,“ – sakė J. Katinienė. Nors anyta Lietuvos jau nebeišvydo, tačiau giminaičiai Paukštės padėjo gyviesiems iš tremties grįžti. Beje, mažajam Vytautui pasisekė, nes įsisukusi šiltinė išguldė visus vaikus, liko tik jis ir dar vienas. Grįžo tremtiniai po šešerių metų. Ir grįžo ne tik, kad ne į tuščius namus, bet dar juos ir išsipirkti reikėjo. O naujieji šeimininkai labai nesivaržė: ardė kluoną malkoms, pardavinėjo svetimą gerą…

Žūklė žeberklu ir povandeninė sala

Tauragno ežere J. Katinienė žvejodavo su vyru. „Su vyru išlaukdavom apie dvylika valandų, a paryčiui grįžtam. Su žeberklais, su šviesom. Galuežerin nuvažiuojam, tai žinai, kiek žuvų mūsų prigaudyta, o jezau!.. Apšvieti, apanka žuvis, ji stovi, žeberklu terkšt ir nuduri…“– pasakojo žvejė apie pagautus ešerius, lydekas, leščius, kuojas, aukšles, ungurius…

Anot moters, tarybiniais metais ežere daugybė sietkų buvo pristatyta – niekas nedrausdavo, ne taip kaip dabar didžiulės baudos.

Žiemą gaudydavo vėgėles. Per nerštą, vasario mėnesį. Į eketę sviesdavo žeberklą – ant geležtės pasimaudavo dvi–trys žuvys. Vėgėlėms gaudyti ne žiemos metu naudojo per visą ežerą ištiestą šniūrą. Masalui naudojo varles arba vištieną. Eidavo žvejoti ir į Smėliaupį kitapus ežero, o unguriai kibdavo čia pat, už piliakalnio.

Kur kokios žuvys kimba papasakodavo nuolatinis žvejys Pauliukas iš Politiškių, kuris vesdavo į žvejybą kitus žvejus. Leista žvejoti ir bradiniais. „Užmeti ir baidai. Ir pilnas gi prieina šitas bradinys. Aik tu, įdomu! Kiek aš mačiusi žuvų, kiek aš skučiau!.. A jezau! Prie ežero badu nemirsi“, – šypsojosi J. Katinienė ir gyrė žuvingą ežerą, prie kurio žuvies pripratusi. Teigė, kad žuvis jai neatsibosta, nes lengvai virškinama.

Pasak Taurapilio gyventojos, vidury ežero yra ilga sekli vieta, Sėklium vadinama – ten gylis tik iki kelių, o aplink povandeninę salą – „žuvų daugybė“. „Ešeriai stovi, stovi, stovi. Tai daugiausia ten mes ešerių prigaudydavom“, – sakė J. Katinienė.

Autoriaus nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Baltos meškos iš kaimyno lūpų, grabas iš stogo lentų, povandeninė ešerių sala ir vargdienių kepurėmis supiltas kalnas appeared first on udiena.lt.

Valda Žebelienė (Kunickaitė) gimė ir iki melioracijos gyveno Meldutiškyje (Tauragnų sen.). Kunickų šeima kaime buvo viena, viena ir Deveikių, tačiau net keturiuose kiemuose gyveno Bivainiai, o visus viršijo Stundžiai – jų apie 1970-uosius moteris suskaičiavo net septynias gryčias.

Sodyba ant trijų kaimų kampo

V. Žebelienės gimtoji sodyba glaudėsi pačiame kaimo pakrašty, prie Kemešio girios. Jos gimtinės istorija prasidėjo nuo prosenelio Vinco Balčiūno. Jis buvo našlaitis, jį užaugino žydai. Kaimo gyventojai nevadino našlaičio pavarde – minėjo Šendeliuko (greičiausiai pagal berniuką užauginusių žydų pavardę) pravarde. V. Balčiūno būta gabaus dailidės – eidavo per žmones, statė įvairius trobesius. Kai kažkam Meldutiškyje pastatė namus, kaimo gyventojams kilo mintis duoti bežemiui gabalėlį žemės, ant kurios galėtų susiręsti sau būstą. Taip jau išėjo, kad naujakurys kūrėsi ant nedidelio trijų kaimų lopo. Ant Šiaudiniškio žemės pasistatė pirkelę, ant Meldutiškio – tvartą, ant Zavietnos – kluoną ar daržinę. Sausuolius rąstus, kurių niekas nedraudė imti, tempė iš čia pat esančios girios. Pašnekovė sakė dar atsimenanti tą namelį, nors pačiai jame teko gyventi tik dvi savaites po gimimo. Namelis buvo visai gražus, su neįstiklintu gonku, šviesioje kamaroje laikydavo grūdus.

Močiutės sesers dukra yra užsiminusi, kad prosenelis per daug „tampėsi“, tad galima mirties priežastis – trūkis, o jo žmonai Adelei ant kaklo išsikėlė guzas, tad pašnekovė spėjo, kad galėjo būti pažeista skydliaukė. Našlaitės liko penkiolikmetė Marijona (1900–1983), dvylikametė Zofija (1903–1993) ir penkiametė Adelė (1910–2011).

Išsisklaidęs Meldutiškis susibūrė Tauragnuose

1958 m. pašnekovės tėvas iš Gaidelių gavo tremtinio Mykolo Stundžios namus. Vėliau, einant melioracijai, juos išsiardė malkoms. V. Žebelienė pernai buvo su sūnumi nuvažiavusi – kraštovaizdis taip pasikeitęs, kad net sunku surasti sodybvietę. Sodo vietoje auga berželis, jaunų obelaičių nespėta išsikasti ir persivežti į Tauragnus – sunaikino jas melioratoriai. Pirtelę pervežė pas pašnekovės močiutės seserį į Gaidelius – moteris nesugyveno su žentu, tai bent dešimt metų kuo puikiausiai pragyveno tame pastate.

Dar melioracija nebuvo prasidėjusi, kai sujungtų Tauragnų ir Sėlos kolūkių pirmininkas ėmė Kunickus kalbinti keltis į Tauragnus – kolūkis suteiksiąs paskolą naujo namo statybai, apmokėsiąs už sodybos trobesius, sodą. Tėvai sutiko. Viena iš priežasčių – kad vaikams į Tauragnus nereikėtų net aštuonis kilometrus eiti.

Iš Meldutiškio Kunickai išsikraustė pirmieji. 1976 m. Kaimo vyrai šaipėsi iš jų, vadino bėgliais, o paskui patys į Tauragnus atsikėlė – jei kaime gyveno vienas nuo kito toli, miestelyje jų namukai sutūpė vienas greta kito.

Pats geriausias treneris

Visas vienuolika klasių Tauragnuose V. Kunickaitė baigė gyvendama Meldutiškyje. Aštuonis kilometrus (į vieną pusę) teko ne kartą eiti, nors penktoje ir šeštoje klasėse gyveno mokyklos bendrabutyje. Septintoje klasėje taisė Sėlos kelią, todėl autobusai iš Kirdeikių buvo nukreipti per Gaidelius – buvo daug autobusų, mergaitė spėdavo grįžti iš mokyklos ir dar į krepšinio treniruotę suvažinėti. Aštuntoje klasėje, kol nebuvo sniego, važinėjo dviračiu, paskui vežė kolūkis. Vežė ne autobusu, o nedengtu sunkvežimiu, skirtu darbininkams paimti. Būdavo, kad pavėluodavo į pirmą pamoką, būdavo, kad ir visai neatvažiuodavo: „Kai neatvažiuoja, tai labai gera. Tada – ant ledo, ant balos ir dūkstam pulkas vaikų!“

Žiemą vaikams liepdavo atsitempti rogutes arba atčiuožti slidėmis. Per fizinio pamokas čiuoždavo prie Gaidelių kaimo ežero pažiūrėti, ar žuvys nedūsta, ar nereikia iškirsti eketės, be to, buvo nučiuožinėti visi kalneliai. Po pamokų vaikai traukdavo ir prie stataus Kregždyno kalno. Antanas Stundžia nuo viršūnės slidėmis lėkdavo stačias, o pašnekovė su Valda Kairionyte – sėdomis. „Pliušinis paltukas buvo aplipęs lyg lediniais skambaliukais! Reikėdavo ant pečiaus džiovinti“, – juokėsi pašnekovė.

Žiemą tėtis dirbdavo Sėloje, remontuodavo traktorius. Į darbą šešis kilometrus čiuoždavo slidėmis. Pasidarė trasą, o kartu su juo į mokyklą čiuoždavo ir dukra su kaimynu. „Mes su Antanu, Stundžios, čiuožiam mokyklon. O bijodavom labai! Nu, tai aš stengiuos, kad tik paskui tėtį, kad Antanas iš paskos čiuožtų! Mokyklon nulekiu – kvapo negaliu atgauti! Antroj pamokoj tiktai atgaunu kvapą – ant tiek privargus! Tėtė man buvo pats geriausias treneris! Kai Tauragnų mokykloje reikėdavo su slidėmis nučiuožti tris kilometrus – man nieko nereikšdavo! Važiuodavau dalyvauti varžybose ir Utenoje“, – juokėsi slidininkė.

Lėlių krikštynos pietų pievoje

Kadangi kolūkis buvo su mokykla sudaręs sutartį, mokiniai per vasaros atostogas turėdavo plušėti kolūkyje. Labiausiai pašnekovei įsiminė šienapjūtės. Į kolūkį po armijos atėjo dirbti jaunas berniokas Stasys Kuliešius. Naujasis brigadininkas mokėjo užsiimti su vaikais, todėl šie dirbdavo net geriau nei suaugusieji. „Patikėdavo didžiausias mašinas prikrauti! Mes, trys mergiotės, ant tos mašinos, ir trys–keturi vyrai atneša didžiausią volą šieno. Ir susitvarkydavom, ir sudėdavom, ir primindavom. Ir neišvirsdavo. Iki kol atvažiuoja kita mašina, tai mes siust visi – visi grioviai buvo išbraidyti! Visi purvini, dulkėti, per pietus nebevažiuodavom ir namo, užtekdavo, kad kokį kąsnį įsimeti pavalgyti. Paskui lekiam prie ežero, lekiam Kemešin – nuo Gaidelių dar gabalas iki to ežero“, – linksmą vaikystę minė V. Žebelienė. Anot jos, labai sugyvenamo būdo buvo laukininkės moterys. Atsimena, kai kartą šventė Onines. Dvi laukininkės buvo vaikų neturinčios Onos, joms vaikai susimetę padovanojo po lėlę. Tada per pietų pertrauką jas krikštijo – moterys pievoje padarė balių: limonado, sausainių („Ko vaikams daugiau bereikia!“). Kai pasibaigė atostogos, moterys vaikams padovanojo po keturiomis spalvomis rašantį tušinuką. Tokie tušinukai tais laikais buvo gana reti, tad vaikai buvo labai pamaloninti.

Pirtis pavogtu vandeniu

Į vaidenimusi pagarsėjusią Grašių sodybą Žiezdriuose buvo nuėjęs pašnekovės tėvas. Ėjo vienas, nėščios žmonos nesivedė, kad, neduok Dieve, ko nors vaikui nenutiktų. Vienintelis dalykas, kurį matė svečias, buvo kamaroje sukabinti drabužiai, ant kurių užtiesta marška buvo perdrėksta lyg kokiais didžiuliais nagais.

Grašiuose gyveno Juozapas Grašys, Amelu pravardžiuojamas. Jis buvo nebaikštus žmogus. Kartą jį pas Žiezdrių Grašius atsisėdusį ant suolo ėmė kartu su suolu kas ore nešioti. „Nu, baikit baikit, nešposykit!“ – be baimės išdykėles dvasias subarė svečias. Ir tos nuleido jį ramiai ant žemės.

Kitas įvykis nutiko pirtyje. Atėjo praustis Asminavičienė su dukra. Žiūri, karšto vandens nėra. Negana to, lempelė užgeso. Kiek bedega, vis užgęsta. Baigėsi degtukai. Dukra skubina motiną eiti, o ši ramina, sako: palaukim, tuoj ateis šeimininkė. Galų gale motina paklausė sunerimusios dukters ir patamsyje kažkaip apsirengusios, kažką palikusios nuėjo pas Undrius. Ten rado sėdintį Amelą Grašį. Paprašė, kad tas jų drabužius iš pirties parneštų. Tas nuėjo į pirtį. Žiūri, karšto vandens sočiai – išsiprausė ir parnešė moterims drabužius. Beje, paauglei dukrai kažkas pirtyje bliūdu praskėlė galvą. Motina irgi jautė, kad jai per nugarą lyg kažkas tvatintų kartimi, tačiau nesmarkiai, „lyg kokiu kilbasu šertų“.

Grašių namas, perkeltas į Tauragnus, dabar stovi pašnekovės kaimynystėje, bet jame jau niekas nebesivaidena.

Daugiau skaitykite čia.

The post Sodyba ant trijų kaimų kampo, pats geriausias treneris, lėlių krikštynos pietų pievoje ir kaip Meldutiškyje Stundžiai atsirado appeared first on udiena.lt.

Istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja dr. Aldona Vasiliauskienė gimė Rokiškio apskrities Galvydžių kaimo valstiečių šeimoje, iki sovietų nacionalizacijos valdžiusioje 50 ha žemės. 1944 m. suėmus ir ištrėmus tėvą, vieną iš partizanų būrio „Nepriklausoma Lietuva“ organizatorių, ir nuteistą 15 metų kalėti, motina pradėjo slapstytis nuo tremties.

Kadangi Aldona gimė praėjus pusmečiui po partizanų suėmimo, pirmąsyk tėvelį pamatė vienuolikmetė. Nuo 1948-ųjų augo Skapiškyje (Kupiškio r.) pas motinos seserį, kan. Nikodemo Kasperiūno šeimininkę Viktoriją Žiogūnaitę. Skapiškyje Aldona žengė ir pirmuosius žingsnius į mokslą. Paauglę Aldoną traukė muzika. Todėl mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, pasirinkusi kanklininkės specialybę. Nuo 1964-ųjų mokytojavo Vilkaviškio, Pakruojo, Vilniaus rajonų bendrojo lavinimo mokyklose ir neakivaizdžiai studijavo istoriją universitete. Studijas su pagyrimu (tai pirmas raudonas diplomas Istorijos fakultete) baigė 1974 m. Po daugiau kaip dviejų dešimtmečių pedagoginės veiklos jai buvo suteiktos istorijos mokytojo metodininko (1994) ir istorijos mokytojo eksperto kvalifikacijos (1999).

Nuo 1975 m. prasidėjo A. Vasiliauskienės pedagoginė ir mokslinė veikla universitetuose. Dirbo Vilniaus (1975–2004) universiteto Istorijos fakultete vyresniąja darbuotoja, vėliau – pagrindine moksline darbuotoja Religijų tyrimų centre, dėstytojavo Šiaulių (2004–2010) ir Lvovo nacionaliniame Ivano Franko (2006–2008) universitetuose, skaitė specialųjį kursą Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų teologijos katedros magistrams. 1990–2015 metais Aldona Vasiliauskienė buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos (įsteigta 1922 m., veikė iki 1940 m. Lietuvoje, 1956–1992 m. užsienyje, 1990 m. atkurta Lietuvoje) narė ir metraštininkė.

Pirmojoje po studijų darbovietėje, t. y. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Aldonai buvo pasiūlyta rengti spaudai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodekso Pirmojo Lietuvos Statuto, įsigaliojusio 1529 m., knygas. Kaip žinome, jau XIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą, dalį dabartinės Baltarusijos, o nuo XIV a. antrosios pusės iki 1569 m. – ne tik visą Lietuvą ir Baltarusiją, bet ir dabartinės Ukrainos, dabartinės Rusijos ir dabartinės Lenkijos didžiąsias dalis. DLK – didžiausia XV a. Europos daugiatautė valstybė, pasižymėjusi kalbų, tikėjimų ir kultūrų įvairove. Sostinė (bent jau nuo Gedimino laikų) – Vilnius. Darbas su DLK dokumentais reikalavo ir papildomų žinių, gebėjimų, ir įžvalgumo.

Įgijusi senovės dokumentų analizės patirties, Aldona Vasiliauskienė nusprendė gilintis į Antrąjį Lietuvos Statutą (ALS) ir ta tema rašyti disertaciją. Ieškodama jai medžiagos, nuo 1985-ųjų, profesoriaus Stanislovo Lazutkos skatinama ir drąsinama, pradėjo važinėti į Ukrainą. Darbavosi Lvovo, Kijevo, Lucko, Kameneco-Podolsko, Odesos ir kitų miestų bibliotekose, muziejuose ir archyvuose. Dabartinio Sankt Peterburgo, Maskvos, Lenkijos, Ukrainos archyvuose ieškojo Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos dalies. Rasta 40, bet dauguma jų rašyta lenkiškai ar lotyniškai, tik 8 – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kanceliarine kalba, t. y. kirilica. Tuos 8 nuorašus Aldona Vasiliauskienė tyrinėjo ir aprašė daktaro disertacijoje „Antrojo Lietuvos Statuto nuorašai senąja baltarusių kalba (paleografija, chronologija, diplomatika)“, apgintoje 1990 m. Vilniaus universitete.

Dr. Aldonos Vasiliauskienės tyrinėjimų kelią bažnyčių istorijos vaga pasuko susitikimas su į Lietuvą iš Romos 1991 m. atvykusiu kunigu Antanu Liuima SJ (1910–1942–2000) – Lietuvos katalikų teologu, jėzuitu, teologijos daktaru, pirmuoju lietuviu profesoriumi Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Jam prašant, Istorijos fakulteto pritarimu dr. Aldona Vasiliauskienė sutiko tyrinėti katalikiškąjį intelektualinį sąjūdį ir jo asmenybes. Lemtingą prasmę įgavo svečio mintys: „Šiandien svarbu imtis katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorijos tyrinėjimo; tų darbų, kurių niekaip negalima atidėlioti, kol dar yra gyvi tų įvykių dalyviai ir liudininkai“ („Mokslo Lietuva“, 2006 02 9–22). Apie šį posūkį dr. Aldona Vasiliauskienė taip kalbėjo: „Katalikiška tematika teikė ir tebeteikia daug džiaugsmo: tai tarsi grįžimas į šviesią vaikystę, kur augau apsupta kunigų dėmesio, meilės, reiklumo, ugdoma įstabios kan. Nikodemo Kasperiūno pedagogikos. Šis darbas – tai savotiška duoklė, širdies padėka vaikystei ir išlikęs vaikiškas žvilgsnis į kunigus, surandant juose daug gėrio.“ (Irma Stadalnykaitė, Aldona Vasiliauskienė: nuo Skapiškio iki Lietuvos Statuto ir bazilijonų, Voruta, 2020 07 24).

Nuo 1992-ųjų A. Vasiliauskienė tapo pirmąja intelektualinio katalikų judėjimo tyrėja Lietuvoje, ypač Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. Jos iniciatyva akademijoje buvo sukurta Istorijos mokslų sekcija, kuriai vadovavo 1992–2007 metais.

Kanadoje leidžiamuose „Tėviškės žiburiuose“ (1997 04 22) rašyta: „Jos neišsenkamos energijos ir darbštumo dėka visuomenė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Taujėnuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Veiveriuose, Alytuje, Telšiuose, Plungėje, Varniuose, Joniškėlyje bei kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose galėjo išgirsti mokslininkų, pedagogų, teologų pranešimus apie iškilias mūsų tautos asmenybes – Stasį Šalkauskį, Praną Dovydaitį, Mečislovą Reinį, Juozą Girnių, Edvardą Turauską, Stasį Bačkį, Antaną Liuimą, Juozą Prunskį, Paulių Rabikauską, Pranę Dundulienę, Antanę Kučinskaitę.“

Katalikiškos tematikos pranešimus Aldona Vasiliauskienė skaitė Lietuvoje, Latvijoje, JAV, Vokietijoje, Ukrainoje (Černivicų, Donecko, Drohovičių, Lvovo, Odesos, Lucko, Kijevo ir kt.) tarptautinėse mokslinėse-praktinėse konferencijose. Pasak Kazimiero Valiaus („Gimtinė“, 2005 09 1–30), „talentinga, rūpestinga, pavyzdinga, kilni, pasiaukojusi mokslui tyrėja įnešė didelį indėlį į krikščioniškosios kultūros klestėjimą Lietuvoje, nes, anot Popiežiaus Jono Pauliaus II, tikėjimas turi būti skelbiamas nacionaliniame kontekste“.

Aldonos Vasiliauskienės iniciatyva įamžintas prelato Mykolo Krupavičiaus, Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės (Umiastauskaitės), prelato Alfonso Lipniūno ir kitų asmenybių atminimas. 1980 m. publikavo „Pranė Dundulienė: bibliografija”, 1984 m. – „Stanislovas Lazutka: bibliografija”, 1992 m. – jubiliejinį informacinį leidinį „Lietuvių katalikų mokslo akademija” . Pirmosios jos rašytos knygos apie asmenybes: „Kai akademikas kunigas Antanas Liuima SJ prabyla…“ (1995), „Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai“ (1996), „Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas“ gyvenimas ir veikla“ (1998), „Monsinjoras Jonas Juodelis“ (2001)… Aldonos Vasiliauskienės pastangų dėka 2000 m. gegužės 7 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Pranas Dovydaitis (1886–1942) popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas Bažnyčios kankiniu. Būtina pridurti, kad 1994–2006 metais daug nuveikė įamžinant lietuvių ir šveicarų mokslininko, literatūros istoriko ir pedagogo, publicisto, Lietuvos telegramų agentūros steigėjo ir pirmojo vadovo prof. Juozo Ereto (1896–1984) vardą Lietuvoje (1994–2006) ir Šveicarijoje (Bazelyje, 2010), kad talkino įkuriant Lietuvos – Šveicarijos mokslo, informacijos ir kultūros centrą ir kad 2012 m. Friburge išrinkta viceprezidente.

Aldona pirmiausia prisimenama kaip iškili tautos istorijos asmenybė, sugebėjusi prikelti iš praeities užmirštus politikus, dvasininkus, ypač kankinį Mečislovą Reinį ir kitus, įamžindama juos istorijoje. Kaip a. a. Aldonos laidotuvių metu sakė Krekenavos bazilikos rektorius kun. dr. Gediminas Jankūnas, ji „viena pirmųjų ar net vienintelė sugebėjo patekti į Vladimiro centrinio kalėjimo istorinį archyvą Rusijoje, kur buvo kalinamas ir nukankintas arkivyskupas Mečislovas Reinys“. Jos pastangomis Vilniaus Arkivyskupo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Mečislovo Reinio vardas buvo įamžintas jo tremties, kankinystės ir mirties mieste – Vladimire (2012 m.), taip pat ir Lietuvoje… Skapiškyje savo sodyboje dr. A. Vasiliauskienė įkūrė arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo kambarį, sukaupė ukrainistikos knygų kolekciją. 2012 m. Ukrainos Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenka čia atidarė nuolatinę parodą „Pažintis su Ukrainos kultūra“. 2007 m. kieme pastatytas koplytstulpis arkivyskupui M. Reiniui tapo savotiška ukrainiečius ir lietuvius siejančia grandimi, pratęsiančia amžių tėkmėje susiformavusias gilias kultūrinio bendradarbiavimo tradicijas. Būtina pridurti, kad Skapiškio sodybą įsigijo 2006 m. laimėjusi pirmąją vietą Čikagoje organizuotame „Lietuvių balso“ konkurse, kuriam pateikė monografijos rankraštį apie M. Reinį. Prieš tai (2000 m.) buvo laimėjusi „Lietuvių balso“ konkurso antrąją premiją. Apie tai ji yra pasakojusi: „Jaučiau, kad konkursą laimėsiu, bet pirmosios premijos (1000 dolerių) nesitikėjau. Už tuos pinigus (dar truputį prisidūrusi) nusipirkau sodybą savo vaikystės miestelyje Skapiškyje. Taigi, ją man padovanojo arkivyskupas M. Reinys. Dėkodama Arkivyskupui, jo garbei 2007 m. pastačiau pirmąjį Lietuvoje Koplytstulpį (tautodailininkas Antanas Ruškys), kuriame įrašyta „Arkivyskupe Mečislovai Reiny, laimink mus visus!“ Turiu būti Jam dėkinga už įvairią globą ir kartu – kuo plačiau skleisti apie Jį žinią tikintiesiems.“

***

Aldona Vasiliauskienė buvo viena iš Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos kūrėjų bei pirmoji jos prezidentė (2000–2008 m.). Nuo 2001-ųjų užsiėmė ukrainistikos studijomis – plačiai tyrė istorinius ir kultūrinius ryšius tarp lietuvių ir ukrainiečių. Be to, kaip Lvovo Ivano Franko universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja, skaitė specialų kursą, buvo to universiteto bibliotekos mokslinio leidinio „Knygotyra ir informacinės technologijos” redakcinės kolegijos narė. 2005 m. jos iniciatyva pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Šiaulių ir Lvovo nacionalinio I. Franko universitetų.

Kadangi visi trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588) buvo reikšmingi ne tik LDK, bet ir visai Europai, Ukrainos istorikai pasiūlė lietuvei mokslininkei parengti iki XIX a. vidurio Ukrainai buvusio svarbaus Antrojo Lietuvos Statuto nuorašams kirilica skirtą monografiją. Ją ukrainiečių kalba 2004 m. išleido Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas, organizavęs teksto vertimą ir finansavęs leidybą. Aldonos Vasiliauskienės monografija buvo pristatyta Lvovo nacionaliniame Ivano Franko ir Lucko universitetuose, vienuoliams bazilijonams, Ukrainos ambasadoje Vilniuje, Šiaulių universitete, kur tuo metu ji ėjo vyr. mokslininkės pareigas. Tai pirmoji knyga, skirta tik kirilica rašytų Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų kalbinei grupei tirti chronologiniu, paleografiniu (pagalbiniu istorijos ir filologijos mokslu, tiriančiu rašto istoriją) ir diplomatikos požiūriu. Tai ir pirmoji lietuviškai parašyta, o po to išversta į ukrainiečių kalbą ir publikuota humanitarinio profilio mokslinė knyga. Monografija ir dabar naudojama kai kuriose Ukrainos aukštosiose mokyklose kaip pagalbinė paleografijos mokslo priemonė.

Pristatant minėtą studiją ambasadoje, Ukrainos užsienio reikalų ministras Borisas Tarasiukas akcentavo, kad Ukrainoje gerai žinoma dr. Aldonos Vasiliauskienės aktyvi veikla istorijos mokslo baruose, ir, dėkodamas už ryšių tarp dviejų valstybių stiprinimą, įteikė jai – pirmajai ir iki šiol vienintelei – neeilinį Ukrainos užsienio reikalų ministerijos Garbės raštą, kurie teikiami tik „ukrainiečiams, be priekaištų diplomatinėje tarnyboje dirbusiems ne mažiau penkerių metų“. Metų skaičiaus pakako, bet tautybė ir „tarnyba“ ne ta, todėl paaiškinta, kad lietuvei Aldonai Vasiliauskienei suteikiamas „liaudies diplomatės statusas“ (Mokslo Lietuva, 2006 02 9–22).

2006 m. lapkričio 14 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pasirašė įsaką, kuriuo už išskirtinius nuopelnus Ukrainos valstybei, minint Lietuvos ir Ukrainos diplomatinių santykių užmezgimo 15-ąsias metines, Šiaulių universiteto ir Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto vyr. mokslo darbuotoja dr. Aldona Vasiliauskienė apdovanota Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu. Ji yra pirmoji lietuvė mokslininkė, gavusi tokį aukštą valstybinį apdovanojimą. Įvairiapusė mokslinė jos veikla liudija net tik didelį įnašą į istorijos mokslą, bet ir jos darbo įtaką draugiškų Ukrainos ir Lietuvos santykių plėtotei.

Pirmoji Lietuvoje pradėjo tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo (Rytų apeigų katalikų) ordino istoriją. Garsas apie vienuolius bazilijonus ypač intensyviai ėmė skambėti, kai 2000 m. dr. Aldonos iniciatyva buvo įkurta Lietuvių – ukrainiečių istorikų asociacija. Lietuva – vienintelė vieta pasaulyje, įamžinusi šių vienuolių vardą (netoli Šiaulių yra Bazilionų miestelis). Ordinas, 1617 m. įkurtas Lietuvoje, aktyviausiai įgyvendinęs 1596 m. priimtos Brastos Bažnytinės unijos nutarimus. Tad neatsitiktinai įkurtoji Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacija tyrimams pasirinko temą „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas“. Nuo pat asociacijos įkūrimo ši tema neprarado aktualumo ir svarbos keliais aspektais: tai Lietuvoje beveik netyrinėta tematika, Vilnius – bazilijonų ordino lopšys, minėtas ordinas – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. Kaip į dr. Aldonos Vasiliauskienės akiratį pateko Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas? Ant to kelio ją užvedė dabar Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje dirbantis kun. Jordanas Urbonas, 1997 m. paskirtas klebonu į Šv. Bazilijaus Didžiojo parapiją.

Dr. A. Vasiliauskienės vardo klasę buvusioje Bazilionų mokykloje puošė dvyliktokų – Haroldo Gudelio (2014), Gretos Baniulytės (2016), Austėjos Papreckytės (2017) ir Osvaldo Bartkaus (2019) sukurti vitražai, pačiais įvairiausiais aspektais atspindėję vienuolių bazilijonų ir Bazilionų mokyklos bendradarbiavimą.

Ne vieną dešimtmetį autorė daug dėmesio skyrė ukrainistikai, ypač Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai bei vienuoliams bazilijonams, jų veiklai tiek Lietuvoje, tiek ir Ukrainoje atskleisti. 2014 m. lapkričio 23 d. Ukrainoje, Hošivo Kristaus Atsimainymo vienuolyne (Ivano Frankivsko sritis) po iškilmingų šv. Mišių ir koncerto dr. Aldonai Vasiliauskienei buvo įteiktas naujas apdovanojimas – gražus spalvotas medalis, skirtas Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui paminėti. Šį, jau devintą, apdovanojimą įteikė vienuolyno vyresnysis igumenas t. Demjanas (Zinovijus Kastranas) OSBM, apžvelgdamas dr. Aldonos Vasiliauskienės nuopelnus, garsinant Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, skleidžiant žinias apie vienuolius bazilijonus ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Tokiu medaliu apdovanota tik vienintelė lietuvė.

Sveikinimų daug ir įvairių, pvz.: „Lietuvos aido“ redakcija džiaugiasi, kad medalis, skirtas Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui, per mūsų bendradarbę, atkeliavo ir į Lietuvą. „Lietuvos aido“ redakcija sveikina dr. Aldoną Vasiliauskienę su šiuo unikaliu apdovanojimu, laukdama naujų jos straipsnių.“ (https://www.aidas.lt>).

Dr. Aldonos Vasiliauskienės publikacijų statistika įspūdinga: per 200 mokslinių ir per 2 tūkst. mokslo populiarinimo straipsnių, paskelbtų Lietuvos ir užsienio periodikoje. Iš jų apie 500 parašyta ukrainistikos temomis, dalis jų išspausdinta Ukrainoje. Dar vienas jos veiklos baras – per dvidešimt autorinių knygų, 3 bibliografijos, 4 leidinių sudarytoja. Tarp minėtų leidinių ir Ukrainai svarbiomis temomis: „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ (2014), „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai“ (2017), „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“ (2021), „Tegul visi bus viena“ (2024). Pastaroji knyga parašyta kasdien kovojant su įžūlios ligos keliamais skausmais. Autorė skubėjo ją rašyti. Mat, 2023-iuosius Seimas buvo paskelbęs Šv. Juozapato metais, o Vyriausybė patvirtinusi Kultūros ministerijos parengtą jo kankinystės 400-ųjų metinių minėjimo planą. Mokslo informacinis leidinys dedikuotas buvusios Bazilionų mokyklos kolektyvui – direktoriui Rimantui Goriui, pedagogams, mokiniams ir visiems darbuotojams. Kodėl toks knygos pavadinimas? Todėl, kad Šventasis Juozapatas – šauklys religinio judėjimo, siekiančio visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, bendravimo ir susivienijimo, kaip galutinio tikslo, kad būtų atkurta vieninga krikščionybė. Pasiaukojančiai vykdė Brastos Bažnytinės unijos nutarimus, paskirtas vyskupu, pasirinko ganytojišką šūkį „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21).

Šimtais skaičiuojamos ir dr. Aldonos Vasiliauskienės publikacijos apie Kupiškio krašto žymius žmones, dvasininkus, mokslininkus, menininkus, tremtinius, kraštotyrininkus. Šiai veiklai apibūdinti tinkamiausi žodžiai „kruvinas darbas“, kuriais nusakoma ilgo, kruopštaus, sudėtingo, įtempto ir atsakingo darbo esmė. Neveltui mokslininkė dar 2001 m. buvo įrašyta į Pasaulio žymių moterų bibliografinį žinyną. Leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje? 2015“ rašoma: „Pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje apdovanota ryšių su ukrainiečiais už Ukrainos ribų draugijos „Ukraina – Pasaulis“ Garbės diplomu (2003) ir Aukso žvaigžde (2006). Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas A. Vasiliauskienei kelis kartus teikė Jubiliejinius (Taraso Ševčenkos, Ivano Franko, Michailo Gruševskio) medalius, o 2014 m. vienuoliai bazilijonai įteikė medalį, skirtą Ukrainos Graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui. Ukrainos Nacionalinės mokslo akademijos G. S. Skovorodos filosofijos instituto religijotyros skyrius 2013 m. išrinko Garbės nare-bendradarbe. Tai pirmoji lietuvė, kurios mokslinė veikla taip aukštai įvertinta Ukrainoje.”

Aldona Vasiliauskienė 2015 m. apdovanota Palaiminimo raštu iš Šventosios Žemės, kurioje prieš du tūkstančius metų lankėsi, kalbėjo, gydė Jėzus, kartu su savo mokiniais (šventosios vietos dabartinio Izraelio, Palestinos ir Jordanijos teritorijose).

2005 m. rugsėjo 30 d. Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) renginyje, skirtame Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec su kitais vienuoliais bazilijonais įteikė prelegentei ukrainiečių rūpesčiu į Lietuvą atkeliavusį Popiežiaus atsiųstą pergamentą: „Šventasis Tėvas Benediktas XVI iš visos širdies suteikia Apaštališkąjį Palaiminimą Aldonai Vasiliauskienei, melsdamas dieviškųjų malonių gausybės jos 60-mečio proga“ (Voruta, 2006 04 15). Antrasis Palaiminimo Raštas A. Vasiliauskienei įteiktas Svėdasuose tų pačių metų lapkričio 20 d. Jame prasmingi Popiežiaus palinkėjimai: „Jūsų darbštumas ir talentai tebūnie padauginti Tėvynės ir Bažnyčios gerovei.“ Šie du neeiliniai įvykiai Lietuvos mokslo istorijoje be galo pradžiugino Aldoną. Juk tik nedaugelis mokslininkų / pasauliečių gauna Palaiminimo Raštą. Dažniausiai apdovanojami dvasininkai, seselės vienuolės, katalikiškos organizacijos. Be to, reti atvejai istorijoje, kai beveik tuo pačiu laiku gaunami du to paties Šventojo Tėvo Apaštališkieji Palaiminimo Raštai. Išsakydama savo džiaugsmą, Aldona pabrėžė: „Nors sveikinimas adresuotas konkrečiai man, tačiau, manau, kartu skirtas ir visam Šiaulių universitetui, kuriame pastaruoju metu aš dirbu, kuris palaiko ir skatina veiklą, taip pat ir Vilniaus universitetui, kuriame darbavausi.“

„A. Vasiliauskienė nemažai prisidėjo ir prie Vilniaus Švč. Trejybės Graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčios veiklos pagyvinimo – joje vis dažniau apsilanko ir lietuviai, lenkai, todėl pagyvėjo ir visos ukrainiečių diasporos Vilniuje veikla“ (A. Guščius, „XXI amžius“, 2005 07 29). 2020 m. iškilmingame renginyje Aldonai Vasiliauskienei buvo įteiktas Tautinių mažumų (Lietuvoje gyvena per 150 tautybių) departamento, atkurto 2015 m. viduryje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Didysis Aukso Garbės ženklas. Apdovanojimui dr. A. Vasiliauskienės kandidatūrą pristatė Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė, Pasaulio ukrainiečių moterų organizacijų federacijos narė Natalija Šertvytienė, ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje garsi gydytoja. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, 0,5 proc. visų Lietuvos gyventojų sudarė ukrainiečiai. Tiesa, tai – ne pirmas departamento dėmesys, parodytas dr. Aldonai Vasiliauskienei: ji Tautinių mažumų ir išeivijos departamento 2005 m. buvo apdovanota sidabro Garbės ženklu „Už nuopelnus”. Literatūros kritikas ir tyrėjas Alfredas Guščius, 2005 m. dalydamasis įspūdžiais, patirtais Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje (XXI amžius, 2005 05 29), rašė: „Aštuoniolika kunigų prie Dievo stalo juk ne dažnai pamatysi! Tiek jų atėjo norėdami nuoširdžia malda padėkoti Dievui už tai, kad Jis leido vienai iš Jį ištikimai garbinančių pasauliečių sulaukti aktyvaus 60-mečio, pasiekti aukštumų moksle, kūryboje.“ Panevėžio vyskupijos generalvikaras kanauninkas dr. Robertas Pukenis – kanonistas, poetas, publicistas – per pamokslą sakė, kad Aldona Vasiliauskienė savo knygomis, moksliniais straipsniais, organizuotomis konferencijomis iš užmaršties prikėlė daug iškilių bažnyčios asmenybių, kad ji „rašo apie tvirto tikėjimo vyrus ir moteris, ir ne bet kaip rašo, o su pagarba ir meile, jos knygos tiesiog spinduliuoja tų žmonių (neretai ir kankinių) sielos grožiu, dvasios stiprybe“.

„Dvasios ambasadorė“– taip dr. A. Vasiliauskienę jos 70-ojo gimtadienio proga apibūdino vyskupas Jonas Kauneckas. Remdamasis netrumpa bendravimo patirtimi (istorikė nemažai laiko skyrė Panevėžio vyskupijos archyvinės medžiagos studijoms), vyskupas pabrėžė, kad mokslininkė yra aukščiausio lygmens diplomatė tarp lietuvių ir ukrainiečių, tarp lotynų ir graikų apeigų katalikų. Be to, Aldona Vasiliauskienė ne vien religinio, bet ir kultūrinio Skapiškio gyvenimo įkvėpėja, aktyvi dalyvė ir metraštininkė. Todėl neatsitiktinai jos 70 metų jubiliejus iškilmingai buvo švenčiamas šiame miestelyje. Daktarė itin džiaugėsi iškilmingomis šv. Mišiomis, kurias aukojo 12 lietuvių bei ukrainiečių kunigų, vadovaujamų vyskupo Jono Kaunecko, džiaugėsi ir Vitos Vadoklytės sumąstytu teatralizuotu šventiniu vakaru, kuriame labai aktyviai dalyvavo visa mokykla.

Lietuvos katalikų parapijų ir lietuvių dvasininkijos veiklos tyrinėtoja, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikė (1990–2015), Kazimiero Valiaus (Gimtinė, 2005 09 1–30) žodžiais tariant, „talentinga, rūpestinga, pavyzdinga, kilni, pasiaukojusi mokslui tyrėja įnešė didelį indėlį į krikščioniškosios kultūros klestėjimą Lietuvoje.“ Šią mintį papildo citata: „Nei ordinai, nei vardinės klasės, nei kitokie titulai veltui nedalijami. Juos reikia užsitarnauti. Dr. A. Vasiliauskienė vykdo reikšmingą mokslinę, šviečiamąją veiklą. Be Dievo palaimos, be Švč. Mergelės Marijos globos tokie darbų mastai neįmanomi.“ (Rašytojas, Alfredas Guščius, „XXI amžius“, 2014 01 31).

Išeivijos lietuvių visuomenės veikėjo Edvardo Šulaičio žodžiais tariant, Aldonos Vasiliauskienės knygos pavadinimas „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai“ tinka ir visam autorės gyvenimo būdui įvardinti, būtent, dirba įvairiose sferose, dirba ten, kur tik jaučia „pareigą ir reikalą reikštis“, dirba akumuliuodama retą Dievo dovaną: įgimtą galią bendrauti su žmonėmis, norą padėti artimui ir tėvynei“.

Sakydamas homiliją, vyskupas emeritas J. Kauneckas apgailestavo, kad po truputį išeina karta, mylėjusi Dievą ir Tėvynę, ir akcentavo, kad Aldona paliko be galo ryškų pėdsaką, kurio dar ilgą laiką nebus kam pakartoti. Ir visa tai darė, psalmininko žodžiais tariant, „vaikščiodama akivaizdoj Dievo“.

Praėjus 5 dienoms po dr. Aldonos Vasiliauskienės mirties, 2025 07 17 vieningu visų Kupiškio tarybos narių sprendimu jai suteiktas Kupiškio rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas. Skelbta, kad A. V. Vasiliauskienė dar pati pasirašė, kad sutinka būti apdovanota šiuo titulu. Ir tai buvęs paskutinis jos parašas. Garbės piliečio pažymėjimą atsiėmė jos giminaičiai.

„Aldona, Dievas su Jumis“, – šis pedagogo ir kultūros publicisto Juozo Skomskio straipsnio „Šviesoje“ (2014, balandis) pavadinimas labai tinkamas baigiamajam sakiniui.

Turtingiausias ir kartu labai varganas žmogus

Jonas Kauneckas,

Panevėžio vyskupas emeritas

Sudėtinga rašyti apie dr. Aldoną Vasiliauskienę. Ji tikrai gana daug padarė Lietuvai ir ne tik jai. Dėstyti viską, ką ji parašė, nebeverta, nes pakankamai daug visur jau skelbta. Nesinori kartoti minčių, kilusių Jos laidotuvių metu…

Kalbant apie dr. Aldoną Vasiliauskienę, galima nustebinti kiekvieną žmogų. Pirma, ji – labai, labai turtingas žmogus, bene turtingiausia Lietuvoje… Antra vertus, ji – be galo varganas žmogus! Ir abu šie pasakymai yra teisingi, niekas negalėtų jų paneigti. Tik pažvelkite į jos sodybą Skapiškyje: prie namelio dėmesį patraukia jos rūpesčiu pastatyti kryžiai ir koplytstulpiai. Be abejo, jie neatsirado be kelių dešimčių tūkstančių. O knygų, o straipsnių kiek prirašiusi! Ir apie didžiąsias asmenybes – arkivyskupą Mečislovą Reinį, ir apie Lietuvos kūrėją prelatą Mykolą Krupavičių, ir apie daugybę kitų dvasininkų, mokslininkų (bene 20 stambių knygų). Koks jos indėlis į istoriją – pirmąkart atliktas mokslinis Lietuvos statuto tyrinėjimas, remiantis senlenkių, senbaltarusių ir lotynų kalbomis. Visus tuos raštus skaičiuojant, jų autorė turėjo uždirbti šimtatūkstantines sumas. Šiuo aspektu išvada pagrįsta: ji – viena turtingiausių tarp visų Lietuvos žmonių. Bet…

Štai mokslų daktarė rengiasi išvykai į valstybinius ar vyskupijų archyvus ir nedrąsiai teiraujasi, gal kas duos pinigų kelionei, nes jos pačios piniginė tuščia. Nuoširdžiausiu dėkingumu priima kiekvieną auką kelionei! Ir jokiame viešbutyje apsigyventi ar jokiame restorane gausiai ir skaniai pietauti net nesvajoja. Visada džiaugiasi gavusi lovą ar pasodinta prie stalo vienuolyne ar pas kurį nors dvasininką. Šitaip tas „turtingiausias“ visada vargo ir kūrė palaikomas tik išmaldomis… „O kurgi honorarai už autorines knygas?“, – paklausite jūs. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Lietuvoje „ir labai aukšta kokybe pasižyminčių knygų autoriai už savo ne vienerių metų darbą gauna tik „zuikio ašaras“, honorarai už knygas autoriams yra labai maži, o kartais ir išvis nemokami (2017 03 29, <https://balticstudent.lt>). Leidybos praktika rodo, kad dalis autorių sutinka publikuoti savo kūrinį išvis be honoraro, nemanydami, kad būsimoji knyga bus pelninga ar kad jis rašo galvodamas tik apie pinigus. Be abejo, Aldona priklausė šiai autorių grupei. Tik… tik leidybos išlaidas reikėdavo padengti, nuolaidų nėra ir negali būti. Privalu rasti rėmėją / šelpėją. Dr. Aldona Vasiliauskienė paliko dirvonų dirvonus mokslinių darbų! Ir ne tik raštų krūvas. Dabar, kai visi su užuojauta žvelgiame į kankinamą Ukrainą, daktarė buvo tiesiog dvasinė Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios ambasadorė. Nėra Lietuvoje kito tokio asmens, kuris žmonėms būtų paskelbęs tiek daug Ukrainos graikų katalikų kankinių, aprašęs jų darbų ir žygdarbių, įtrauktų net į Vatikano mokslinės akademijos aktus. Tai neįsivaizduojamos kantrybės ieškojimų darbas. Ilgos, nesuskaičiuojamos valandos prie sunkiai išskaitomų rankraščių įvairiomis kalbomis. Ji – nuolatinė mokslinė darbuotoja Ukrainos nacionaliniame Ivano Franko universitete, nepailstanti Bazilionų ordino tyrinėtoja, ji – Lietuvos ir Ukrainos istorikų asociacijos prezidentė. Daktarė sugebėjo įsiskverbti net į Vladimiro kalėjimo archyvus. Apžvelgiant mintyse jos rašytinį palikimą, tampa visiškai aišku, už ką jai įteikta ištisa gausybė tiek Ukrainos, tiek Lietuvos apdovanojimų.

Kai Lietuva taip dažnai nepagrįstai vadinama žydšaudžių tauta, dr. Aldona Vasiliauskienė pasižymėjo aprašydama žydų gelbėtojus – Lietuvos kunigus. Todėl ji pagerbta ir išaukštinta Izraelio ambasadoriaus pakvietimu į žydų gelbėtojų ar jų giminaičių apdovanojimus žūstančiųjų gelbėjimo kryžiais. Visų jos nuopelnų katalikų Bažnyčiai, Lietuvai ir Ukrainai nešvardysi… Skaudu, kad jos nebėra šalia. Tačiau guodžia mintis, kad Aldona tiesiog išėjo pas savuosius, kur savo skvarbiu žvilgsniu ir ne mažesne, nei čia, žemėje, gyvendama, energija garbins ir šlovins Visagalį Dievą, kurį mylėjo ir kuriuo pasitikėjo eidama nelengvu savo gyvenimo keliu.

Gyvenimas vardan Dievo, tiesiant tiltus tarp Lietuvos ir Ukrainos

T. Pavlo Jachimec OSBM,

Dievo Motinos Ėmimo į Dangų vienuolyno vyresniojo patarėjas,

Ivano Frankivsko rajonas, Ukraina

Kas toji tiltų tarp valstybių vardan Dievo statytoja? Ji – istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja dr. Aldona Vasiliauskienė (1945 07 23–2025 07 12 ), savo gyvenimą kūrusi ant meilės Dievui ir Tėvynei pamatų.

Su dr. Aldona susipažinau 1999 metais. Kaip tai nutiko? Lietuva man, ukrainiečiui, buvo artima nuo 1987-ųjų pabaigos, kai aš, tada dar Sovietų sąjungoje uždraustos Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios Bazilijonų ordino vienuolis ir jų seminarijos klierikas, pradėjau keliones iš Ukrainos į Lietuvą ir atgal – buvau savotišku kurjeriu, slapta gabenančiu Lietuvoje, irgi pogrindyje, išspausdintą religinę literatūrą ir maldaknyges ukrainiečių kalba. 1991-aisiais metais, Ukrainoje dar pogrindyje iššventintas į kunigus, buvau paskirtas Lietuvos graikų apeigų katalikų Švč. Trejybės bažnyčios Vilniuje parapijos dvasiniu vadovu ir atsikuriančio bazilijonų vienuolyno vyresniuoju. Šiame didelių permainų ir visuomeninio ir religininio gyvenimo verpete ir susitikau su dr. Aldona. Iš jos pirmą kartą sužinojau, kad Lietuvoje yra miestelis, vadinamas Bazilionais – iš tų laikų, kai Žemaitijos krašte dar XVIII a. apsigyveno vietos bajorų žemvaldžių pakviesti vienuoliai bazilijonai, kurie įkūrė mokyklą ir bažnyčią Šv. Bazilijaus titulu, prie kurios ir patarnaudavo Lietuvos žmonėms.

Aktyvus mūsų bendradarbiavimas prasidėjo 2000-aisiais metais. Tuomet Vilniuje esanti Švč. Trejybės bažnyčios graikų apeigų katalikų parapija, o taip pat mūsų tikintieji iš Kauno Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos iškilmių proga surengė piligriminę kelionę į atlaidų vietovę – Šiluvą. Programoje buvo numatytas apsilankymas Kryžių kalne, kur, gavus vietos vyskupo sutikimą ir palaiminimą, buvo pastatytas jubiliejinis lietuvio kryždirbio kryžius su užrašu: „Padėka Viešpačiui Dievui už Jubiliejinius metus nuo Lietuvos graikų apeigų katalikų“. Kryžius palaimintas arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus Šiluvoje po atlaidų. Kelionės metu mus visur lydėjo dr. Aldona, kuri, kiekvienai progai pasitaikius, pasakojo susirinkusiesiems, kas tokie graikų apeigų katalikai ir kas yra vienuoliai bazilijonai.

Paskiausiai aplankėme ir Bazilionų miestelį, Šv. Bazilijaus bažnyčią, susitikome su parapijos klebonu Jordanu Urbonu. Ir vėl visa tai – dr. Aldonos dėka. Mat, tuo metu kun. Jordano Urbono prašymu ji tyrinėjo archyvinius duomenis apie Šv. Bazilijaus bažnyčią ir jau tada nepaprastai daug žinojo apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną. Ji – pirmoji Lietuvoje ėmėsi tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją.

Aldona Vasiliauskienė buvo ne tik istorijos žinovė, bet ir giliai religingas žmogus. Lankydamasi mūsų Švč. Trejybės bažnyčioje Vilniuje, ji dalyvaudavo Dieviškojoje liturgijoje, o taip pat ir kitose pamaldose, po kurių mes visada nuoširdžiai ir prasmingai bendraudavome.

Viename iš tokių susitikimų dr. Aldona pasiūlė surengti konferenciją apie Bazilijonų ordiną, pabrėždama, kad tai taip pat būtų pasiruošimas Bazilijonų ordino įkūrimo 1617 m. Didžiojoje Kunigaikštystėje 400-osioms metinėms, – vienuoliškojo ordino, kurio lopšiu tapo Vilnius. Tada atsakiau, kad niekada nieko panašaus nesu daręs ir patirties neturiu, kad nesu istorikas, neišmanau istorijos mokslo. Išgirdusi mano samprotavimus, dr. Aldona atsakė, kad ji tai organizuotų, o aš – padėčiau.

Nors kai kurie mūsų vienuoliai tėvai sakė, kad dar per anksti ruoštis Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrimo 400 metų jubiliejaus minėjimui, nes dar yra daug metų iki sukakties, bet ji atkakliai įtikinėjo, kad darbo labai daug, kad tam reikia nemažai laiko. Aš atsakiau: „Jei Jūs esate pasiruošusi ir imatės šio reikalo, tuomet aš prisijungsiu“.

Taigi, tokia tad buvo pradžia: tada prasidėjo darbas ir pasiruošimas Jubiliejui. Viską, kas vykdavo, ji stengdavosi publikuoti viename ar kitame žurnale arba laikraštyje, o taip pat ir „Parapijos žodyje“ (redaktorius – p. Vasil Kapkan), kuris buvo leidžiamas prie mūsų Švč. Trejybės parapijos Vilniuje. Publikacijų tikslas – gilinti lietuvių žinias apie vienuolius bazilijonus. Jai rūpėjo atskleisti ukrainiečių įamžinimo Lietuvoje būdus ir formas, išsiaiškinti ukrainiečių mini garsinimo centrus Lietuvoje, apžvelgti jų veiklą, aprašyti darbus, garsinant Šventojo Bazilijaus Didžiojo ordiną.

Pirmoji mokslinė ir praktinė konferencija, skirta Bazilijonų ordino istorijai ir švietėjiškai veiklai Lietuvoje tirti, įvyko 2001 m. lapkričio 8–11 d. Renginys vyko Šiauliuose, Bazilionuose ir Vilniuje. Konferencija buvo skirta ir Bazilionų vidurinės mokyklos 230-osioms metinėms paminėti. Joje dalyvavo Bazilionų mokyklos direktorius, Šiaulių universiteto rektorius, o taip pat istorikai iš Ukrainos, Lenkijos ir Italijos. Iš Romos buvo atvykęs t. Porfyrijus Pidručnyj OSBM, Bazilijonų ordino istorikas. Konferencija turėjo tarptautinės svarbos pobūdį.

Kiekvienais metais panašios konferencijos (iš viso jų buvo 11) vykdavo ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje bei ten, kur yra bazilijonų vienuolynų: Lvive, Bučače, Krechive, Lucke, Voluinės Volodymyre, Lavrive.

Tik istorikės Aldonos Vasiliauskienės įžvalgumo ir atkaklumo dėka 2001 m. šia moksline-praktine konferencija planingai pradėta skleisti visuomenei žinias apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną ne vien Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje ir kt. Manau, kad Lietuvoje nėra kito tokio asmens, kuris žmonėms būtų paskelbęs tiek daug Ukrainos graikų katalikų kankinių, aprašęs jų darbų ir žygdarbių, kad jie būtų paskelbti šventaisiais. Tai neįsivaizduojamos kantrybės ieškojimų darbas. Ilgos, nesuskaičiuojamos valandos prie sunkiai išskaitomų rankraščių įvairiomis kalbomis. Kur gebėdavau, stengdavausi pagelbėti vieno ar kito būsimo straipsnio autorei. Padėjau rinkti medžiagą monografijai „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila”: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija” (išleista Romoje, 2014, 680 p.), dalyvavau šio mokslinio veikalo pristatymuose Lietuvoje, Ukrainoje ir Lenkijoje. Po monografijos pristatymo Kyjivo Taraso Ševčenkos vardo universitete, parengiau apžvalginį straipsnį „Kyjivo universitete apie vienuolius bazilijonus ir jų vardą įamžinusią lietuvę“ ir pateikiau jį Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios informaciniam departamentui Kyjive. Mūsų bičiulė Aldona kiekvieną pagalbos gestą priimdavo nuoširdžiai dėkodama ir stengdamasi įžvelgti, kuo ir kaip galėtų man atsilyginti. Svarbiausias atlygis – malda, prašant Dievo sveikatos, visokeriopos apsaugos, sėkmės darbuose.

Atsigręžęs į praeitį ir apžvelgęs buvimo šalia bendramintės Aldonos rezultatus, matau, kaip ji turtino mane praktiniais įgūdžiais skleisti žinias apie vienuolius bazilijonus ir stiprinti tikėjimą tarp žmonių. Aktyviai talkinau 2000 m. pabaigoje įkurtai Lietuvių – ukrainiečių istorikų asociacijai, kurios prezidente ir buvo išrinkta dr. A. Vasiliauskienė, šias pareigas ėjusiai ne vieną dešimtmetį. Stengdavausi į konferencijų organizacinį darbą įtraukti bazilijonų vienuolynus Ukrainoje, atsakingas institucijas Lietuvoje, vadovavau konferencijų sesijoms, tardavau sveikinimo žodį, skaitydavau pranešimus. Mokslininkės Aldonos rūpesčiu 2004 m. buvo pasirašyta Šiaulių universiteto bendradarbiavimo sutartis su Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio filosofijos – teologijos studijų bazilijonų institutu, o 2005 m. – Šiaulių universiteto su Lvovo nacionalinio Ivano Franko universitetu. Sutartys nebuvo popierinės. Jos įgyvendintos praktiškai. Svarbiausia – išleistos trijų minėtų institucijų trys svarbios knygos: Mokslo monografija: Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija. Roma. Analecta. T. 53. 2014. 680 p.; Mokslinių straipsnių rinkinys: Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai. Lvivas. 2017. 324 p.; Mokslo studija: Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus bazilijonų veikloje. Lvivas. 2021. 1112 p. Turėjau garbės ir šiais atvejais talkinti bendražygei Aldonai.

Atmintyje giliai įstrigo pirmiausia pastebėtas jos charakterio bruožas – kiekvieną kartą, kai mokslininkė pradėdavo kokį nors naują darbą, ji visada melsdavosi ir prašydavo Dievą palaiminimo. Konferencijų programoje visada buvo aukojamos Šv. Mišios, kuriose dalyvavo ne tik kunigai, bet ir Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis, vyskupas Volodymyras Juščakas OSBM iš Lenkijos, vyskupas Irynėjus Bilykas OSBM iš Romos ir kiti. Visi kiti renginiai taip pat prasidėdavo malda ir palaiminimu.

Dr. Aldoną prisimena daugybė Briuchovyčių Bazilijonų seminarijos studentų, nes jos pastangomis buvo organizuoti lietuvių kalbos kursai. Dr. Aldona gerai mokėjo ukrainiečių kalbą, todėl galėjo lengvai versti į lietuvių kalbą ir atvirkščiai. Ji turėjo ryšių su Ukraina dar nuo sovietinių laikų, bendradarbiavo su įvairiais universitetais ir valstybiniais archyvais, nuoširdžiai mylėjo Ukrainą, patyrė nemažai rūpesčių ir kančių, bet tai jos nesustabdė.

Ne kartą buvau liudininkas puikaus jos supratimo ir gebėjimo prakalbinti kiekvieną, nepaisant žmogaus padėties, nes mokėjo bendrauti su Dievu. Ne tik bendravo su Dievu, bet ir labai jaudindavosi matydama, kad šalia esantis žmogus atsainiai, nerūpestingai ir neatsakingai laikosi krikščionims būtinų tikėjimo tiesų ir moralės normų, kylančių iš įsakymų, kuriuos, pasak Biblijos, Dievas pateikė Mozei ant Sinajaus kalno, užrašydamas jas ant akmens plokščių. Dr. Aldona nesidrovėdavo taktiškai įspėti tikintįjį, kad jis elgiasi ne pagal Dievo įstatymus.

Iš pažiūros ji atrodė pasitikinti savimi ir dvasiškai stipri, tačiau, tiesą sakant, jai nuolat reikėjo šilto žvilgsnio, nuoširdaus palaikymo ir užuominos – „Tu ne viena“ arba „Tu darai tai, kas reikia.”

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebono ir bazilijonų vienuolyno igumeno (vyresniojo) pareigas su trumpomis pertraukomis ėjau ketvirtį amžiaus. Todėl būta nesuskaičiuojamai daug kelionių automobiliu iš Lietuvos į Ukrainą ir atgal. Važiuodami melsdavomės ne vieną rožinį, prašydami Dievo palaiminimo planuojamiems darbams, dėkodami Dievui už tai, ką nuveikėme Viešpaties labui.

Didžios mokslininkės, bendramintės ir bendražygės dr. Aldonos Vasiliauskienės dideli ir platūs prasmingi darbai, nuveikti vardan Lietuvos ir Ukrainos, ilgai išliks mūsų visų atmintyje kaip fundamentalus neįkainojamas ir amžinas atminimas ateities kartoms.

Už viską dėkoju Viešpačiui, Jam šlovė ir garbė per amžius!

Greičiau išeina iš šio pasaulio genijai, nes pasaulio blogis užmuša pačius geriausius ir kilniausius žmones

Jordanas Urbonas,

Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos vikaras altarista

Lietuvos istorikų gretose nebėra mokslininkės, eruditės, be galo daug nuveikusios mūsų Bažnyčios istorijos įamžinimui. Prieš mano akis iškyla tauri mokslininkė, kuriai rūpėjo visa Lietuva, jos bažnyčios, parapijos, kunigai ir žmonės, t. y. visų jų istorijos. Aš, kaip kunigas, pavadinčiau Ją italų domininkonės tretininkės ir mistikės šv. Kotrynos Sienietės (1347–1380) vardu. Šv. Kortyna visada be jokių išvedžiojimų sakydavo tiesą, kuri kiekvieną mokė istorijos Tiesos.

Pirmoji mano pažintis su dr. Aldona Vasiliauskiene įvyko kunigaujant Čekiškės parapijoje. Jos begalinio darbštumo dėka atsirado turininga knyga „Akmenuotas patrioto kelias“ apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, filosofijos mokslų daktarą, tremtinį Praną Dovydaitį (1886–1942). Valandų valandos, paleistos archyvuose, ieškant medžiagos minėtai asmenybei prikelti iš užmaršties, virto vietos žmonių pasididžiavimo simboliu. Tik dr. Aldonos Vasiliauskienės dėka Čekiškės šv. Trejybės šventoriuje iškilo signataro vardą įamžinęs kryžius. Tik Ji savo atkakliu rūpesčiu sugebėjo tai padaryti. Ji buvo istorijos Saulė. Gaila, labai gaila, kad tos Saulės nebėra čia žemėje. Liko gilus prisiminimas apie Jos išskirtinį pastabumą ir darbštumą, begalinę meilę tikėjimui ir žodžiais nenusakomą ryžtą Tėvynės sūnų ir dukrų įamžinimui.

Kitas ilgalaikis bendravimas su dr. Aldona Vasiliauskiene man primena Bazilionus, t. y. miestelį netoli Šiaulių. Posūkis į Bazilionus labai aiškiai nusakytas Jos straipsnyje „Vienuoliai bazilijonai Šiaulių krašte“, publikuotame „Šiaulių naujienose“ (2021 05 13). Jame autorė Aldona apgailestauja, kad ne visi Lietuvoje žino apie Graikų apeigų tikinčiuosius unitus, kad kai kurie net aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės juos tapatina su stačiatikiais (provoslavais), apgailestauja, kad netgi Šiauliuose gyvenantys ukrainiečiai ne visi žino apie Bazilionų miestelį, nesusipažinę su unikalia ir sudėtinga Rytų (graikų) apeigų katalikų (unitų) vienuolių bazilijonų istorija… Taigi, ar daug rastume Lietuvoje žmonių, sielvartaujančių tikėjimo klausimais ir pasiryžusių aukoti ne vienerius gyvenimo metus vardan kitų praregėjimo?

Suartėjimas su ukrainiečiais, begalinis atsidavimas Bazilionų bažnyčios archyvų studijoms, mokslinės konferencijos, nesuskaitoma daugybė pranešimų, šimtais skaičiuojami straipsniai, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis publikuoti dvikalbiai solidūs leidiniai atskleidė Jos nepaprastą istorikės talentą atrasti tai, kas užmiršta. Savo pasiaukojamu darbu Aldona sutvarkė tai, kas DIEVO buvo Jai pavesta. Nors ir kęsdama negailestingos ligos skausmus, dr. Aldona Vasiliauskienė spėjo pasidžiaugti publikuota knyga „…TEGUL VISI BUS VIENA“. Šiam mokslo informaciniam leidiniui pasirinktas šv. Juozapato Kuncevičiaus, siekusio visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, šūkis.

Dr. Aldona Vasiliauskienė buvo mūsų laikų istorikų istorikė, kuriai lenkiu galvą. Išėjus Jai, pesimistiškai žvelgiu į ateitį: nebematau žmogaus, kuris taip moksliškai ir pilna tikėjimo širdimi nukreiptų visas savo jėgas Bažnyčios istorijos atvertimui ir tikėjimo skatinimui.

Drąsi, nebijanti kalbėti atvirai dr. Aldona Vasiliauskienė buvo ta istorikė, kuri su meile tarnavo savo gimtajam kraštui ir Bažnyčiai. Ji buvo nuostabiai geraširdė, gebanti aukotis kilniam tikslui ASMENYBĖ.

Dviejų šventovių žmogus, arba mintys apie dr. Aldoną Vasiliauskienę

Kun. dr. Nerijus Pipiras,

Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vikaras

Keista kalbėti apie daktarę Aldoną Vasiliauskienę. Po šiai dienai įprasta, kad jinai kalbėtų, kad jinai tiesiog būtų visur. Pasakytų ne vieną žodį ir išguldytų tiesą tokią, kokia ji yra. Keista dar ir dėl to, kad šios asmenybės niekaip neįsprausi net į specialiai parinktus žodžius.

Pamenu, susitikom jos bute Vilniuje. Mane iš karto pribloškė knygų gausa. Pradėjome kalbėti apie Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį, nes buvau pasiryžęs rengti diplominį darbą apie jį. Vėliau kalba išsirutuliojo apie Aukštaitiją, Uteną, Salaką. Neapibendrinčiau kitaip tos patirties, kaip tik mokinių, prabuvusių su Mokytoju, patirtimi, aprašyta Evangelijoje pagal Joną. Ne kitaip ir buvo. Tą dieną ji mane įkalbėjo bandyti dalyvauti mokslinėse konferencijose, rašyti straipsnius, rengti pranešimus tiek apie arkivyskupą M. Reinį, tiek apie Salako bažnyčią. Vėliau susitikom tų pranešimų rengti. Ji jau buvo perskaičiusi mano diplominį darbą ir negailėjo kritikos. Tiksliau – davė gausios pylos. Tačiau dirbom. Net ne po kelias valandas, bet per dienas. Ėmiau žavėtis jos pastabumu ir dėmesingumu kiekvienam žodžiui, skaičiui, loginei sekai – mažmožiams, iš kurių sudėliota istorija. Vėliau, pristatydamas tuos pranešimus, susitikau su daugeliu mokslo žmonių. Visi jie – Aldonos pažįstami, apie juos ji galėjo kalbėti valandų valandas. Ir apie juos, ir su jais. Tai iš tiesų mane žavėjo. Galbūt nuo to prasidėjo mano žingsniai mokslinės disertacijos link. Prisimenu, kaip kartą aš ją pavadinau savo disertacijos motina. Tiesa, tąkart ji nesakė, ar toks įvardijimas taiklus. Tačiau man jis buvo neginčijama tiesa.

Kai prasitariau apie troškimą tapti kunigu, ji žadėjo už mane melstis. Neabejoju, kad šį pažadą įvykdė.

Tiesiog gera buvo ją sutikti bažnyčiose arba klausytis daugybės pasakojimų apie jas, dvasininkus: Šiluva, pamaldumas Pompėjos Dievo Motinai, Skapiškio parapija, Vilniaus Švč. Trejybės (graikų apeigų) parapija ir visi Ukrainos reikalai, Vilniaus arkikatedra ar šv. Mikalojaus bažnytėlė, prelatas Mykolas Krupavičius, kun. Juozas Prunskis, kun. Jonas Steponavičius, Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė, Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys, kurio pėdsakais Aldona tiesiog sekė iki pat tolimojo Vladimiro (prie Kliazmos).

Ji tiesiog žinojo daug ką iš praeities bei dabarties ir mokėjo nė kiek nenutylėdama tiesos autentiškai ją pristatyti. Kitu kampu, nei skandalai… Ir labai norėjo, kad kiti sektų būtent ta tiesa. Laikui bėgant, supratau, kad ji – drąsus ir tiesus žmogus: dar ir šiandien ilgiuosi jos skambučių. O skambindavo kiekvieną kartą, išgirdusi mano sakomą homiliją ar vedamą laidą per Marijos radiją. Ne vien girdavo. Ir pastabų – tokių, kokių reikia, išgirsdavau. Jos būdavo tokios, kokias išsako nuoširdus ir kruopštus bendrakeleivis (kiekvieną kartą už jas atsiprašydavo, nors aš prašydavau, kad to nedarytų).

Galų gale negaliu nepasidalinti jos šypsena. Prieš pat iškeliavimą, aplankęs ją Vilniaus hospise ir suteikęs Ligonių patepimo sakramentą, išreiškiau viltį susitikti sakydamas, kad dar daug bendrų darbų reikia atlikti. Ji šyptelėjo. Viską suprato palikdama lyg testamentą didingą, o svarbiausia – prakalbintą praeitį, ant kurios, tarsi unikalaus pamato, tikrai drąsu statyti visos tautos, Bažnyčios dabartį ir ateitį.

Ir jei būtų man patikėta sunki užduotis, kaip nors trumpai apibūdinti Aldonos gyvenimą, susitikimus su ja, bendrystę, drįsčiau teigti, kad ji buvo dviejų šventovių žmogus: ir tos, prie kurios prisiliečiama, ir tos, kurioje nutylama, garbinama, klūpoma ar tiesiog būnama…

Šviesi tarnystė atminties kelyje: du dešimtmečius trukusi bendrystė

Zita Mackevičienė,

Utenos TAU direktorė

Šviesios atminties dr. Aldona Vasiliauskienė man – žmogus, su kuriuo daugelį metų siejo glaudus ryšys, bendras rūpestis istorine ir dvasine atmintimi, pagarba žmogui, idėjai ir tiesai. Jos mokslinis kelias – nepaprastai platus ir reikšmingas.

Nors gimė Anykščių krašte, o didžiąją veiklos dalį vykdė Šiauliuose ir Bazilionuose, Vilniuje ir Kupiškyje, tačiau ryšys su Utenos kraštu buvo itin gyvas ir prasmingas. Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas ją pagerbė sidabriniu Vyčio ženklu „Už nuopelnus“, kuris skirtas už svarų indėlį mokslo ir kultūros srityje bei Utenos krašto šviesuolių atminimo įamžinimą. Jos knygų pristatymai, moksliniai pranešimai ir leidiniai tapo reikšminga Utenos viešųjų erdvių ir bibliotekų kultūrinio gyvenimo dalimi.

Ypatingą vietą dr. Aldonos veikloje užėmė Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo puoselėjimas. Nuo 2003-ųjų, kuomet Utenos rajono savivaldybėje pradėjo veikti Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo komisija, mūsų keliai susipynė labai glaudžiai. Ji rengė pranešimus, publikavo straipsnius, tyrinėjo archyvinę medžiagą, tarp jų – išskirtinės reikšmės arkivyskupo M. Reinio asmens bylą iš Vladimiro kalėjimo archyvo. Šie darbai tapo svarbūs tiek akademinei bendruomenei, tiek beatifikacijos bylai.

Daugailiai, Utena ir Skapiškis – trys centrai, kuriuose ypač gyvai puoselėjamas arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimas. Čia ryškiai susijungė dviejų asmenybių keliai: monsinjoro, kraštotyrininko, visuomenininko Petro Baltuškos (1930–1954–2013) – vietos dvasininko, bendruomenės autoriteto ir dr. Aldonos Vasiliauskienės – mokslininkės, publikacijų autorės, atminties saugotojos. Mons. P. Baltuška padėjo jai publikuoti knygą apie arkivyskupą Teofilį

Matulionį „Nemarus mirtingasis” (1981) ir surinkti medžiagą bei išleisti „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai” (1997), skirtą prelatui dr. Juozui Prunskiui jo 65-erių metų kunigystės ir 90-ies metų amžiaus jubiliejų proga. Monsinjoro ir istorikės bendrystę vainikavo jos parengta monumentali monografija „Monsinjoras Petras Baltuška“ (Utena, 2011), tapusi neįkainojamu Utenos krašto ir Panevėžio vyskupijos dvasinės istorijos dokumentu.

Mūsų pažintis, prasidėjusi 2003 metais, virto gilia ir tvirta bendryste. Nesuskaičiuojami susitikimai, knygų pristatymai, renginiai, parodos, apdovanojimų ceremonijos – visa tai mus artimai jungė. Man iki šiol sunku kalbėti apie ją būtuoju laiku. Dr. Aldonos gyvybingumas, aktyvumas, nepaprastas darbštumas ir mokslinis produktyvumas darė didelę įtaką ir mano pačios gyvenimui. Ji buvo iš tų žmonių, kuriems mokslas nebuvo tik profesija – tai buvo pašaukimas, paremtas sąžine, atsakomybe ir vidine šviesa. Jos darbai tapo tiltu tarp archyvų tylos ir gyvosios bendruomenės, tarp praeities ir dabarties žmogaus. Kaip minėta, ypač reikšminga jos misija – Ukrainos, arkivyskupo Mečislovo Reinio ir monsinjoro Petro Baltuškos atminimo puoselėjimas – paliko gilius pėdsakus Utenos krašto, Daugailių ir visos Lietuvos dvasiniame bei kultūriniame gyvenime.

Asmeniškai man dr. Aldona buvo ne tik kolegė ar bendražygė. Ji buvo artima dvasios sesuo. Jos tikėjimas ir pasitikėjimas, atkaklumas ir ramus vidinis tvirtumas įkvėpė nepasiduoti net tada, kai kelias atrodė neįveikiamas. Šiandien jos nebėra tarp mūsų fiziškai, tačiau jos palikimas gyvas – knygose, archyvuose, parapijose, žmonių atmintyje. Tai palikimas, kuris įpareigoja. Saugoti! Tęsti! Perduoti! Tegul dr. Aldonos Vladislavos Vasiliauskienės gyvenimas ir darbai lieka šviesos ženklu Lietuvos istorijoje, moksle ir žmonių širdyse. Šviesus ir pilnas dėkonių tebūna jos atminimas.

Esu dėkinga likimui…

Nijolė Bagdonavičienė,

Lietuvių kalbos ir etikos mokytoja

Gyvenimas kartais būna labai dosnus dovanodamas malonias akimirkas, staigmenas, susitikimus. Tokią likimo dovaną gavau ir aš, buvusi Skapiškio mokyklos mokytoja. O dovana buvo tokia, kuri išliks visam likusiam gyvenimui, tokia, už kurią būsiu dėkinga amžinai. Tai pažintis su dr. Aldona Vasiliauskiene, ryškia asmenybe, garsia savo darbais, stipria valia, Žmogumi iš didžiosios raidės… Visą tą laiką žavėjausi jos darbštumu, atkaklumu, padrąsinančiu žodžiu.

O pažintis prasidėjo tada, kai ji, įsigijusi sodybą Skapiškyje, užmezgė ryšius su miestelio mokykla. Pirmieji susitikimai buvo nedrąsūs, kuklūs, juk ji mokslininkė, žinoma ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų… Tačiau jos paprastumas, betarpiškas bendravimas, nuoširdi šypsena tirpdė nerimą. Begalinis dėkingumas išlieka mano širdyje už tai, kad, kiek besilankydavo mokykloje, visada atnešdavo gerą nuotaiką, malonius linkėjimus, krūvas dovanų mokiniams ir visai mokyklos bendruomenei. Dažna viešnia būdavo šventiniuose renginiuose, nuoširdžiai jais džiaugdavosi, o, svarbiausia, apie tai paskelbdavo respublikinėje spaudoje. Taip apie Skapiškio mokyklą galėjo sužinoti ir plačioji visuomenė. Dėkinga esu ir už tai, kad mano klasę pasirinko globoti. Tai sustiprino mūsų bendrystę dar labiau… Atsidėkodami stengėmės padėti ir jai, prižiūrėdami sodybą, tvarkydami aplinką, darželį aplink koplytstulpius… O kaip neįvertinti tai, kad eidama į mokyklą ji visada nešė Dievo žodį, stiprino tikėjimą, organizavo susitikimus su Ukrainos vienuoliais-bazilijonais, dvasininkais.

Dr.Aldonai visada rūpėjo miestelio gyvenimas, žmonių likimai, kultūrinė veikla. Rašė daug straipsnių apie tai, taip garsindama Skapiškio miestelį. Artimai bendravo su kultūros namais, režisiere Vita Vadoklyte, jos mėgėjų teatrais ,,Stebulė“ ir ,,Ku-kū“. Su džiaugsmu dalyvaudavo teatrų festivaliuose ,,Pienių vynas“, ,,Pienių medus“, ,,Pienių pūkas“. Argi neturėčiau būti dėkinga už tai, kad tekdavo būti kartu, išgirsti svarų vertinamąjį žodį, nuomonę.

Dar jaučiu dėkingumą ir už tuos nuostabius susitikimus dr. Aldonos sodyboje, namuose, kur vykdavo renginiai, šventės, susibūrimai. Kiek svečių čia būta, tikrai nesuskaičiuosiu, bet visi jie buvo laukiami, pagerbti, pamaloninti. Esu laiminga, kad galėjau prisidėti, pagelbėti, padėti pasirūpinti viešnagių rūpesčiuose. Įsimintini vakarai su Ukrainos vienuoliais-bazilijonais, piligrimais iš Vladimiro prie Kliazmos ir kitais svečiais. Bet labiausiai mane stebindavo dr. Aldonos atviras žmogiškumas, nuoširdumas, gebėjimas bendrauti betarpiškai ir paprastai.

Esu nepaprastai dėkinga už naują patirtį dalyvaujant dr. Aldonos knygų pristatymuose. Pirmasis toks išbandymas buvo monsinjoro Klemenso Gutausko monografijos pristatymas. Vėliau sekė kiti. Skaityti pranešimai Kupiškyje, Utenoje, Zarasuose Įsimintiniausias darbas buvo knygos ,,Vasilijaus Zinko studija ,,Sesuo Rafaila“: istorinis, biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ pristatymas. Su mokiniais parengėme meninę programą apie seserį Rafailą. Kartu keliavome į Bazilijonų miestelį Šiaulių rajone, Uteną, kur pristatinėjome šią knygą. Tai buvo nepaprasta patirtis tiek man kaip mokytojai, tiek mokiniams.

Dr. Aldona visada dėkodavo už draugystę, bendravimą. Bet didžiausia jos padėka buvo ta, kad ji suorganizavo keliones į Respublikos Seimą. Ten apsilankė mūsų mokyklos mokytojos Regina Stanienė, Auksė Jankevičienė, kurios skaitė pranešimus. Ten teko apsilankyti ir man, kur skaičiau pranešimą konferencijoje pristatant kunigo Jono Steponavičiaus monografiją. Labai gerai prisimenu, kaip dr. Aldona sakė, kad dabar ji tikrai atliko visa tai, ką turėjo padaryti atsidėkodama. Bet už ką dėkodama? Ar už tai, kad bendraudama mums davė tokią patirtį, kurios mes ir nebūtume turėję? Tai mes turėtume būti jai dėkingi… Dėkingi už Skapiškio miestelio ir jo gyventojų garsinimą, už Mečislovo Reinio alėjos atsiradimą, už unikalios sodybos ir parodos apie Ukrainą puoselėjimą, už širdies gerumą ir skleidžiamą tikėjimo tiesą.

Tikrai esu labai dėkinga likimui, kad gyvenime sutikau tokį žmogų, kuris suteikė jėgų daugiau pasitikėti savimi, dvasiškai stiprino svariu savo žodžiu, praplėtė ne tik mano, bet ir aplinkinių akiratį. Miela Aldona, man dar ilgai trūks Jūsų, Jūsų telefono skambučio ir balso:,, Nijolyte, aš atvažiavau į Skapiškį…“

Tikrai esu dėkinga likimui…

Nuoširdžios tarnystės istorijos vingiuose Asmenybė

Eugenijus Bartulis,

Šiaulių vyskupas emeritas

Su gilia meile ir dėkingumu prisimenu dr. Aldoną VASILIAUSKIENĘ.

Ne kartą apsilankiusi Šiaulių kurijoje, ji savo žodžiais, darbais ir nepailstančiu uolumu uždegdavo mane skleisti Gerąją Evangelijos Naujieną. Ji spinduliavo atvira širdimi, karšta Dievo ir artimo meile, o jos trykštanti energija rodė, kad netilpo savyje ir nuolat norėjo priminti visiems:

„Darbuokimės, nes laikas trumpas.“ Dr. Aldonos Vasiliauskienės veikla buvo nepaprastai plati ir prasminga. Ji paliko ryškų pėdsaką, ieškodama medžiagos archyvų ir liudijimų Dievo Tarnų bylose, stropiai rinkdama kiekvieną istorijos trupinėlį, kad būtų išsaugoti šventumo ženklai, išlikę mūsų krašto atmintyje. Jos žingeidumas, mylinti ištikimybė Bažnyčiai ir mokslinis tikslumas prisidėjo prie keleto Dievo Tarnų tyrimų išplėtimo ir liudijimų sutelkties. Ji taip pat aktyviai dalyvavo Šiaulių vyskupijoje rengiant ir organizuojant konferencijas, kurios ugdė tikinčiųjų bendruomenę, stiprino tapatybę, skatino gilintis į Bažnyčios istorijos ištakas ir šiandieną. Kiekvienas jos pranešimas buvo pripildytas nuoširdumo, akademinio kruopštumo ir uolios tarnystės. Daugelį kartų galėjome džiaugtis jos parengtomis knygomis ir jų pristatymais, kuriuose ji su užsidegimu dalijosi tuo, ką tyrė, atrado ir mylėjo. Šios publikacijos tapo ne tik istoriniais liudijimais, bet ir dvasinėmis gairėmis, padedančiomis mums šiandien.

Nuoširdžiai dėkoju Jums, miela Aldona, už gausų rašytinį palikimą, už Jūsų ištikimą meilę Dievui, Tėvynei ir artimui. Teatlygina Jums Dievas ir tesuteikia dalį tarp išrinktųjų. Turiu viltį išvysti Jus Dangaus Tėvynėje ir dar kartą ištarti širdingą ačiū. Nuoširdžiai dėkingas.

Pažintis su išskirtinio darbštumo Bažnyčios istorike – Gyvąja enciklopedija

Kan. Stanislovas Krumpliauskas,

Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas ir Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo parapijos administratorius

Dievo Apvaizda leido susipažinti su a. a. Aldona Pajedaite-Vasiliauskiene, kilusia iš Anykščių krašto. Tai buvo Asmenybė, kurią tikrai privalu vadinti iš Didžiosios raidės.

Galima sakyti, kad dr. Aldona mane įvedė į svarbią kultūros ir mokslo pažinimo sferą. Pažintis įvyko per kun. Virgilijų Liuimą, kadangi dr. Aldona bendravo su JO dėdėmis – Antanu ir Pranu. Antanas Liuima (1910–1942–2000) SJ – pirmasis lietuvių profesorius Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, mokslo akademikas, VDU garbės daktaras (1959 m. Lietuvos katalikų MA atkūrimo išeivijoje iniciatorius ir jos akademikas, 1959–1992 m. centro valdybos pirmininkas, rūpinęsis Lietuvos katalikų MA atkūrimu ir 1991 m. vadovavęs pirmajam LKMA suvažiavimui Vilniuje. Pranas (1919–1945–2005) – vienuolis, apgynęs daktaro disertaciją. Bendravimo su jais dėka, dr. Aldona Vasiliauskienė įgijo polėkį – dirbti, tarnauti Dievui ir Bažnyčiai.

Savo knygoje „Kunigas – žmogus“ (Krumpliauskas Stanislovas, Giedrė Mičiūnienė. Kunigas – Žmogus. Indra, 2022, p. 497) apie dr. Aldoną Vasiliauskienę rašiau: „Išskirtinio darbštumo žmogus. Kuo daugiau pažįsti šį Žmogų, tuo labiau žaviesi neeiliniu dvasingumu, atskleidžiančiu didelius jos talentus: ne tik kruopščiai rinkti medžiagą, saugoti, rūšiuoti, bet ją viešinti – informuoti visuomenę“. Faktai, kad ji yra žymių Lietuvos asmenų: „prelato Mykolo Krupavičiaus, Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio, Dievo tarnaitės Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės, Dievo tarno kunigo Alfonso Lipniūno – atminimo įamžinimo komisijų narė“ yra labai iškalbingi. Aldonos vaikystės aplinkoje buvo kunigų, kurių pasišventimas Dievui bei artimui paliko ryškų pėdsaką jos pasaulėžiūroje. Jų gyvenimo ir veiklos aprašymai – graži jos padėka, įprasminanti Tikėjimo skleidėjų atminimą ir svarbūs liudijimai bei indėliai į Lietuvos Katalikų bažnyčios istoriją. Įdomus faktas: „Lietuvoje vienintelis toks atvejis, kad mūsų „Lietuvos Aido“ bendradarbė dr. Aldona Vasiliauskienė tais pačiais 2005 metais yra sulaukusi dviejų Popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštų: vieną įteikė vienuoliai bazilijonai, antrąjį – Panevėžio vyskupijos dvasininkai.“ Jos veiklą pastebėjo ir kiti Popiežiai, buvo apdovanota „popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Ukrainoje atminimo medaliu (2001 m.), popiežiaus Pranciškaus lankymosi Baltijos šalyse atminimo medaliu (2018 m.)“.

Visų pirma, esu jai dėkingas, kad tiek daug nuveikė mano asmeniui. Ne kartą esu girdėjęs klausiant, kodėl nebuvau represuotas už antitarybinę veiklą. Dr. Aldona, rinkdama medžiagą apie kunigus, buvo gavusi leidimą lankyti slaptus KGB Archyvus, „užmetė akį“ ir į mano bylą, kurioje surašyti visi sakyti pamokslai, išdėstyta visa veikla. Ji nekart klausė manęs, ar noriu sužinoti, kas iš mano artimos aplinkos mane „sekė“. Nesutikau – nenorėjau drumsti sau ramybės: sužinojęs pavardes, galbūt, nejaukiai jausčiausi. Savo surinktą medžiagą Ji pateikė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) komisijai. Išsamiai išnagrinėjus bylą, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu, buvau pripažintas Laisvės kovų dalyviu (2006–09–20, protokolo Nr. 157).

Dr. Aldona, kurios gyvenime didelę įtaką turėjo Skapiškio šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios klebonas kanauninkas Nikodemas Kasperiūnas (1872–1896–1956), daug dėmesio skyrė informacijos apie kunigų gyvenimą ir veiklą rinkimui ir viešinimui, norėdama atskleisti jų švietėjišką veiklą Bažnyčios gerovei. Tai itin originali Jos padėka Bažnyčiai ir Dvasiškijai. Rašydama knygas apie dvasininkus, Ji, turėdama leidimą darbuotis Vatikano ir kitų šalių archyvuose, skrupulingai ieškodavo medžiagos būsimiems leidiniams – buvo pradėjusi netgi rašyti knygų seriją „Bažnyčios šviesa“.

Jos dėka žymių dvasininkų likimai užfiksuoti knygose: „Kai akademikas kunigas Antanas Liuima SJ prabyla…“ (1995), „Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai“ (1996), „Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas“ gyvenimas ir veikla“ (1998), „Monsinjoras Jonas Juodelis“ (2001), „Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklos datos“ (2003), „Monsinjoras Klemensas Gutauskas:“ (2004), „Monsinjoras Petras Baltuška: monografija“ (2011), monografija „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ (2014; ši knyga, kaip ji sakydavo, pareikalavo ypatingos kantrybės, teko nemažai įdėti darbo ir sveikatos), „Kunigas Jonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas“ ir daug kitų. Paskutinė jos knyga „Tarnauti žmonėms – tai tarnauti Dievui“ apie kunigą Vytautą Rapalį, pastačiusį bažnyčią Visagine, vyko 2025 m. balandžio 3 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Žinodamas jos ligą ir tai, kad ji visai neseniai po operacijos, raginau nevykti į knygos pristatymą, o pailsėti. Gerbdama kunigą Vytautą Rapalį, mano pasiūlymo atsisakė – pristatyme dalyvavo, nors ir jautėsi silpnokai.

Dr. Aldona daug darbo įdėjo siekiant Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio paskelbimo Palaimintuoju pripažinimo. Tuo tikslu ji, ieškodama medžiagos, važiavo į Vladimiro kalėjimą – ten jai buvo leista susipažinti net su slapta kalėjimo archyvine medžiaga. Ji visada pagarbiai minėdavo, kad dėl leidimo patekti į minėtus archyvus, daug pasitarnavo tuo metu buvęs Rusijos Federacijos Lietuvos ambasadorius Antanas Vinkus.

„Džiugu, kad su dr. Aldona sieja ne tik ilgametė bendrystė, prasidėjusi Anykščiuose ir tebesitęsianti iki dabar, bet ir Antalieptė (šioje seniūnijoje esantis Madagaskaro kaimas – arkivyskupo M. Reinio gimties vieta), kuriai ji skyrė daug įdomių straipsnių respublikos spaudoje. „2013 m. liepos 24 d. Skapiškyje vyko iškilmingas renginys, skirtas Pirmosios Piligrimystės Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio keliais, minint jo 60–ąsias mirties metines“, o vėliau dr. A. Vasiliauskienės sodyboje, kurioje buvo apie 200 žmonių, pašventinau Rūpintojėlį šiam įvykiui atminti.“ (Stanislovas Krumpliauskas, Giedrė Mičiūnienė. Kunigas – Žmogus. Indra, 2022, p. 498).

1996 metais Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mokslotyros centro doc. dr. Algimanto Nako iniciatyva organizuota pirmoji mokslo istorikų konferencija (pvz., 2008 m. – konferencija „Mokslo ir Technikos raida Lietuvoje“, vyko Vilniuje). 2009 metais Aldonos Vasiliauskienės dėka, pirmą kartą suorganizuota Anykščių koplyčioje Lietuvos mokslo istorikų konferencijos „Scientia et historia – 2009“ edukacinė sesija, skirta Anykščių Šv. Mato bažnyčios šimtmečiui. Konferencijoje, kuri vyko Anykščių koplyčioje, skaityti įvairūs pranešimai: Doc. Juozas Banionis, VPU Matematikos ir informatikos didaktikos katedros vedėjas, skaitė pranešimą apie Antaną Baranauską kaip matematiką. Konferencija buvo skirta Anykščių jaunimui.

Kunigaujant Anykščių šv. Mato bažnyčioje, Ji dažnai lankydavosi pas mane – daug diskutuodavome. Ją domino mons. Alberto Talačkos gyvenimas, kan. Petro Budriūno, mons. Petro Baltuškos biografiniai duomenys ir kt. veikla.

Kristaus mirties ir prisikėlimo 2000-ųjų metų (33–2033) paminėjimui skirtas piligriminis padėkos žygis, kurio pagrindinis akcentas – ąžuolinis 400 kg kryžius. Piligriminė kelionė pradėta 2006 m. vasarį: per Gavėnią su kryžiumi aplankytos visos 25 Ukrainos sritys. Dr. Aldonos Vasiliauskienės rūpesčiu, Kryžių į Lietuvą atvežė ukrainietis piligrimas Vitalijus Sobolivskis, kuris 2008 m. birželio 14 d. atkeliavo į Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovę. Šis įspūdingas kryžius dvi paras buvo ir Anykščių šv. Mato bažnyčioje, žmonės budėjo prie jo, meldėsi.

Vienas svarbių dr. Aldonos nuopelnų: ji Lietuvoje buvo pirmoji intelektualinio katalikų judėjimo tyrėja bei metraštininkė, aktyviai dalyvavo Lietuvių katalikų MA veikloje. Dr. Aldonos iniciatyva sukurta istorijos mokslų sekcija akademijoje.

Aldona Vasiliauskienė labai rūpinosi dvasiniu gyvenimu: pašventinau Mokslų Akademijos Vėliavą; dalyvavau visuose Jos apdovanojimuose – LR Prezidentūroje, Ukrainos Ambasadoje. Esu dėkingas Jai, kad, man gulint „Santaros“ ligoninėje, aplankė kartu su Bazilijonų vyskupu ir jo sekretoriumi.

Iki pažinties su Aldona nesidomėjau, o ir Lietuvos visuomenė mažai žinojo apie vienuolius bazilijonus, graikų apeigų katalikus. Susitikimai su jais, bendravimas knygų pristatymuose Kupiškio savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Skapiškio kultūros namuose, Aldonos sodyboje šventinant Koplytstulpį ir Rūpintojėlį, bei renginiuose, skirtuose Dievo Tarno arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimui, praturtino mano žinias. Savo sodyboje ji įrengė įspūdingą mini

ukrainistikos centrą – muziejų, kurį palaimino trys Ukrainos vyskupai. Dr. Vasiliauskienė apdovanota „Ukrainos Respublikos Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu (2006 m., pirmoji lietuvė, pelniusi tokį apdovanojimą)“, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2016 m.). Vyskupas Jonas Kauneckas akcentavo: „Mokslininkė yra aukščiausio lygmens diplomatė tarp lietuvių ir ukrainiečių, tarp lotynų ir graikų apeigų katalikų.“ (Stanislovas Krumpliauskas, Giedrė Mičiūnienė. Kunigas – Žmogus. Indra, 2022, p. 500). Ji mokėjo ir ukrainiečių kalbą.

Man klebonaujant Dusetose, Ji atvykdavo ir čia. Patiko Dusetos, dusetiškiai. Buvo atvykusi į Dusetas pasveikinti rašytoją, žurnalistą Donatą Čepuką. Atvežė jam Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko padėką – palaiminimą, kuriuo dėkojama už didelį indėlį į Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos kultūros istoriją. Ne kartą su parapijiečiais lankėmės Skapiškio bažnyčioje, jos sodyboje.

Dusetų Kultūros centre buvo iškilmingai pristatyta ne tik A. Vasiliauskienės monografija „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“, kurioje aprašoma Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino XVI–XIX a. istorija, bet ir organizuota Jos garbingų apdovanojimų, gautų Lietuvoje ir Ukrainoje, paroda. Renginys puikiai pavyko – dr. Aldona liko patenkinta, keliskart net susigraudinusi sakė, kad nė karto nebuvo taip pristatyta jokia jos knyga, kaip ši.

2024 m. spalio 22 dieną Zarasų rajono savivaldybės Didžiojoje salėje vyko istorikės, humanitarinių mokslų dr. Aldonos Vasiliauskienės 445 puslapių mokslinės biografijos „Kunigas Jonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas“ pristatymas. Nuo tada susiskambindavome tik telefonu, daugiau pamatyti Jos nebeteko.

Ji buvo istorijos ir kultūros eruditė. Kartais pasiguosdavo, pabėdodavo įvairiais gyvenimiškais rūpesčiais. Svarbiausia jos būdo ypatybė – nesiskųsti sveikata: nekalbėti apie ligas, vaistus, blogą savijautą. Ne kartą raginau Ją kreipti daugiau dėmesio savo sveikatai, pasistiprinti, aplankyti gydytojus, atlikti tyrimus, tačiau Ji tik numodavo ranka. Pablogėjus Jos sveikatai ir patekus į ligoninę, skambinau klausdamas, kada galėčiau ją aplankyti? Nustebino neigiamas atsakymas: „Nereikia. TIK PASIMELSKITE“. Nežinau, kodėl nenorėjo bendrauti paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Manau, kad Jai buvo skaudu, nes buvome bendraamžiai. Ji visada mielai dalyvaudavo mano įvairių jubiliejų (gimtadienių ir kunigystės) šventėse, stebėjosi išleista „Dusetų Švč. Trejybės parapijos šimtmečiai“ knyga, o ypač knyga „Kunigas – žmogus“, kurios bendraautorė – zarasiškė Giedrė Mičiūnienė. Mano kunigystės šventimų jubiliejaus proga Ji buvo atvykusi į Dusetas ir atvežė LRS narės Rimos Baškienės sveikinimą – padėką.

Aldona buvo tvirto būdo, gal kiek tiesmukiška, atkakliai siekianti savo numatytų tikslų, mokanti planuoti laiką. Nuoširdžiai bendraudama, mokėjo prikaustyti klausytojus – tiek suaugusius, tiek ir jaunuomenę. Būdama reikli sau, mokėdavo šito pareikalauti ir iš kitų: niekada už akių nekalbėdavo, tačiau neretai kunigams ir vyskupams sakydavo pastabas tiesiai į akis, tačiau kartu ir pagirdama, pasidžiaugdama gražiais gerais pavyzdžiais. Ji buvo gilaus tikėjimo: stengdavosi kasdien dalyvauti šv. Mišiose, priimti Šv. Komuniją. Būdama Vilniuje, melstis dažniausiai eidavo į Katedrą. Ypač vertino Kankinių koplyčią, nes jinai skirta Lietuvos kankiniams.

Iki šiol negaliu susitaikyti su mintimi, kad Jos nebėra. Vis atrodo, kad, suskambėjus telefonui, pamatysiu Jos vardą arba, būdamas Vilniuje, aplankysiu Ją bute, kuriame tiek daug nebaigtų rankraščių, iškarpų, straipsnių, o nuo grindų iki lubų pilnos lentynos knygų.

Apie JĄ rašyti nelengva – Ji mūsų krašte buvo ir ilgai dar bus vadinama Gyvąja enciklopedija. Jos gyvenimas ir veikla kažin ar sutilptų į kelis storiausius knygų tomus.

Te Gerasis Tėvas globoja ir džiugina Ją savo Namuose! „Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“ (Ef 2, 10).

Iki paskutinės akimirkos likusi ištikima savo tarnystei, savo idealams ir savo vidinei tiesai

Kun. Vytautas Rapalis,

Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas

Profesorė, daktarė, istorikė – šie žodžiai tik iš dalies apibūdina tai, kas buvo dr. Aldona Vasiliauskienė. Mano gyvenime ji pirmiausia buvo žmogus, su kuriuo siejo gili bendrystė, grindžiama meile Bažnyčiai, pagarba istorijai ir rūpesčiu žmogumi. Mūsų bendravimas augo ne iš formalių pareigų, bet iš abipusio troškimo, kad Bažnyčios istorija nebūtų tik archyvų tyla, o gyvas liudijimas šiandienos žmogui.

Dažnai ji sakydavo, kad istorija nėra vien praeitis, kad tai – gyva sąžinės atmintis. Šios nuostatos ji laikėsi per visą savo mokslinį ir asmeninį gyvenimą. Kaip kunigui, man ji buvo nepakeičiama pagalbininkė, padėjusi susigaudyti sudėtinguose Bažnyčios istorijos vingiuose, ypač kalbant apie persekiojimų metus, dvasininkijos likimus, ištikimybės ir kančios liudijimus. Ji mokėjo ne tik cituoti šaltinius, bet ir surasti jų ten, kur kiti jau buvo nustoję ieškoti – archyvuose, senų laikraščių iškarpose, užmirštose knygose. Šis jos kruopštumas buvo kartu ir meilės Bažnyčiai bei Tėvynei išraiška.

Aldona buvo stebėtinai ištikima parapijietė – tiek Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje, tiek

Žvėryno parapijos bažnyčioje. Ten ji buvo ne titulus nešiojanti mokslininkė, bet paprasta tikinti moteris, tyliai besimeldžianti, kantriai tarnaujanti ir visada pasirengusi padėti. Jos ištikimybė buvo kasdienė, nepastebima, bet labai gili.

Sutelkusi dėmesį kunigams ir skyrusi jiems širdį, ji giliai jaudinosi dėl kiekvieno, skaudžiai išgyveno jų likimus ir troško, kad jų gyvenimai būtų įamžinti. Daug jos inicijuotų leidinių gimė ne iš ambicijos, bet iš pareigos atminčiai. Pirmiausia jai rūpėjo tie, kurie iškentėjo lagerius, tremtis, persekiojimus, bet liko ištikimi Kristui, Bažnyčiai ir Lietuvai. Tokie žmonės buvo jos pasididžiavimas.

Ypatingą vietą jos širdyje užėmė Ukraina ir dvasiniai tiltai tarp Lietuvos ir Ukrainos. Bazilijonų vienuolynas Vilniuje jai buvo ne tik tyrimų objektas, bet gyvas bendros Bažnyčios istorijos ženklas. Ji jautė, kad per šią istoriją stiprėja ir šiandieninė brolystė, kuri remiasi bendra kančios ir vilties patirtimi.

Didelė jos gyvenimo ir tarnystės dalis buvo skirta Lietuvos katalikių moterų sąjungai. Ji šiai organizacijai atidavė ne tik savo laiką, bet ir širdį. Būdama valdybos narė ir garbės narė, ji globojo šią daugiau nei šimtmetį gyvuojančią organizaciją, giliai tyrinėjo jos istoriją, jos sudėtingus vingius ir jautė atsakomybę už jos ateitį. Mūsų bendrystę dar labiau sutvirtino tai, kad jau daug metų esu šios organizacijos kapelionas.

Aldona neskaičiavo nei savo laiko, nei savo jėgų, nei savo asmeninių lėšų. Ji dirbo iki išsekimo, užsibrėžtam tikslui įgyvendinti dažnai aukodama ir savo sveikatą. Jai rūpėjo ne patogumas, o tarnystė. Tai buvo tylus, bet labai tikras pasiaukojimas, kurio daugelis galbūt nematė, bet kuriuo Dievas tikrai džiaugėsi.

Vienas iš mūsų paskutiniųjų pokalbių įvyko jai jau gydantis ligoninėje, sunkios būklės. Ir net tada ji kalbėjo ne apie save, bet apie dar vieną planuojamą knygą. Ji svajojo ją išleisti, ji jau gyveno tuo rankraščiu, kuris, deja, liko jos stalčiuose ir taip nepasiekė leidyklos. Man šis pokalbis tapo labai stipriu liudijimu apie žmogų, kuris iki paskutinės akimirkos lieka ištikimas savo tarnystei, savo idealams ir savo vidinei tiesai.

Ji giliai tikėjo, kad atmintis yra Bažnyčios ir tautos gyvybingumo šaltinis ir kad iš atminties mes mokomės, iš jos darome išvadas ir džiaugiamės. Ji buvo žmogus, kuris saugojo atmintį ne kaip muziejinį eksponatą, bet kaip gyvą jėgą, padedančią tautai ir Bažnyčiai išlikti.

Kaip kunigas ir kaip žmogus esu jai nuoširdžiai dėkingas už bendrystę, už jos neišsenkantį entuziazmą, už jos užsidegimą bendram Bažnyčios ir Tėvynės labui. Mano atmintyje ji išlieka kaip sąžinės istorikė, kaip ištikima Bažnyčios dukra ir kaip žmogus, kuris iki galo gyveno tuo, kuo tikėjo.

Šią bendrystę laikau Dievo dovana savo kunigiškame kelyje.

Modernumu neblizgančios istorikės kelias: ar tikrai?

Lina Dūdaitė-Kralikienė,

Istorikė

Istorikę Aldoną Vasiliauskienę teko garbė pažinti keliais aspektais. Pirmiausia, kaip kolegę, kuri ėmėsi sunkių ir istorikams nepopuliarių temų. Tų, kurios neblizga modernumu, nūdienos istorijos mokslo kontekste neatrodo labai naujoviškos ir patrauklios… Net pritemptos prie istorijos teorijos tendencijų. Todėl buvo jaučiama, kad, nepaisant aktyvios ir produktyvios veiklos, dr. Aldona buvo palikta istorijos meinstrymo šalikelėje.

Jos gvildentos temos, kaip rodo laikmetis, yra labai aktualios. Dr. Aldona gerokai anksčiau nei daugelis kitų pajuto Ukrainos temos svarbumą. Antai, šiandien kalbame apie litvinizmo grėsmę. Tačiau ar patys tinkamai atlikome namų darbus? Ar patys lietuviai suvokiame ir gebame kitiems perteikti, kiek Lietuva buvo svarbi formuojantis baltarusių, ukrainiečių tautoms? Dažnai kalbame apie spaudos draudimo Lietuvoje laikotarpį. Tačiau ar suvokiame jo priežastis ir to draudimo esmę? Slavofilai, kurie dominavo tuometės Rusijos imperijos politiniame gyvenime, manė, kad kai kurios imperijos tautos, įskaitant ir lietuvius, yra lenkų sugadinti rusai, kuriems reikia grąžinti „iskonno russkije korni“. Jei lietuviai, kuriuos nuo slavų, baltarusių bei ukrainiečių skyrė ir kalba, ir tikėjimas, sulaukė tokio spaudimo, tai verta užduoti klausimą, kaip carinėje Rusijoje buvo žvelgiama į ukrainiečių teisę būti tauta? Rusija net šiandien, XXI a., kvestionuoja ukrainiečių teisę į jų kalbą, kultūrą, valstybingumą. Todėl dr. A. Vasiliauskienės tyrimai yra svarbūs ne tik nacionaliniame kontekste. Tai raktas į ukrainiečių tautos išlikimo ir raidos aktualijas.

Jos nagrinėtos katalikų Bažnyčios Lietuvoje temos taip pat neblizga populiarumu ir rėkiančiomis antraštėmis. Tai – vėlgi tylus kantraus darbo pamatas apie sovietmečio ir šių dienų problematiką. Ar tai aktualu? Dažnas, išgirdęs žodžius „Bažnyčia“, „kunigas“, – tik įnoringai suraukia nosį, patogiai pamiršdamas, kad katalikų Bažnyčia – VIENINTELĖ institucija Lietuvoje, kuri priešinosi sovietų ir nacių okupantams nuo pirmosios iki paskutinės minutės. Ir tų dienų didvyrių, kankinių ir tylių istorijos darbininkų istorijos šiandien, kai pradedame skaičiuoti ketvirtuosius karo Ukrainoje metus, tampa vis aktualesnės. Tai – pasipriešinimo teorija ir praktika.

Dėmesio vertos ir dr. A. Vasiliauskienės rengtos konferencijos. Jos tylus ir kantrus darbas tada priminė kovą su vėjo malūnais, t. y. su abejingais klausytojų veidais ir žvilgsniais į temas, kurios retokai gvildentos net sostinėje. Ką jau kalbėti apie provinciją! Neslėpsiu, nemenką įspūdį padarė bandymas visapusiškai analizuoti popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje niuansus: nuo citatų iki religinės muzikos iššūkių.

Atskiras klausimas – jos muziejaus Skapiškyje likimas. Surinkta daug aktualių, įdomių dalykų, kurie įgudusiose ir atsakingose rankose galėtų tapti lobynu. Ar taps? Ar nenuguls istorikės viso gyvenimo triūsas kokiame bibliotekos ar muziejaus kampelyje? Jau dabar aiškėja, kad to dėmesio ir jai gyvai nebuvo per daug, o mirusiai – tai suvis… Ar dr. A. Vasiliauskienės gyvenimo darbų neištiks trumpalaikių projekčiukų likimas: kol buvo kam rūpintis… O kai nebeliko, tai ir…

Tai retorinis klausimas kraštiečiams, kupiškėnams… Kaip ir dėl pavėluoto Garbės piliečio titulo. Šie reikalingi gyviems žmonėms, o ne kaip epitafija ant kapo. Gerbti ir branginti reikia gyvus! Gyviems reikia palaikymo, pagarbos. Juk ne kartą ir pati dr. Aldona patyliukais, su kartėliu savęs klausė: ar visa, ką ji daro – tyrimai, konferencijos, susitikimai, kurių pagrindinė rėmėja ir finansuotoja dažniausiai buvo pati, – yra svarbu? Proginės pagarbos konferencijų, jubiliejų proga formalių garbės raštų forma nepakanka. Ir titulai tokio lygio asmenybei reikalingi toli gražu ne savimeilei pakasyti, o visuomenei parodyti: šios temos yra svarbios, reikalingos, aktualios. Gyventi reikia čia ir dabar! Gerbti, pripažinti reikia čia ir dabar! O už mirusiuosius belieka melstis. Requem aeternam, dona ei, Domine…

Kelios vertybinės reminiscencijos apie Bažnyčios istorikę dr. Aldoną Vasiliauskienę

Vincentas Tamošauskas OFMCap,

Vienuolis pranciškonas kapucinas

Jau senokai, dar iki asmeninės pažinties, neakivaizdžiai pažinojau gerbiamą dr. Aldoną Vasiliauskienę iš spaudos ir jos publikuotų mokslinių, istorinių bei dvasinių straipsnių aktualiomis temomis. Skaitant jos tekstus, buvo aiškiai juntama ne tik profesionali istorijos mokslų daktarės kompetencija, bet ir gili, brandi tikėjimo laikysena, meilė Bažnyčiai, pagarba savai kultūrai, kraštui, tautinei atminčiai ir konkrečiam žmogui. Jos perteikiama istorija niekada nebuvo vien sausa faktų seka – ji alsavo gyva dvasia, moraline atsakomybe ir tarnyste tiesai.

Tiesiogiai su dr. Aldona susitikau vienintelį kartą, tačiau tas susitikimas paliko itin ryškų ir šiltą įspūdį. Tai įvyko 2024-ųjų liepos pabaigoje, Skapiškio sodyboje, prieš man išvykstant į Ukrainą. Jau pirmojo pokalbio metu ji pažadėjo padovanoti savo išleistų knygų ukrainiečių ir lietuvių kalbomis, kurios man buvo reikalingos ukrainiečių kultūrai, jų tikėjimui, istoriniams ryšiams ir pačiai kalbai geriau pažinti. Šis jos gestas nebuvo formalus – jame atsiskleidė nuoširdus rūpestis, atvirumas ir tikras solidarumas su tauta, patiriančia skaudžius išbandymus.

Iš jos dovanotų ir pristatytų knygų dar labiau atsivėrė istorikės platus mokslinių interesų laukas: gilus ir nuoseklus domėjimasis bazilijonų vienuolija, ilgalaikiai tyrinėjimai, rengiami simpoziumai, mokslinės konferencijos, nuoseklus ir itin kruopštus darbas su šaltiniais ir archyvais. Visa tai liudijo ne tik akademinį atkaklumą, bet ir ypatingą gebėjimą matyti istoriją platesniame – Bažnyčios, tautų ir kultūrų dialogo – kontekste. Akivaizdžiai matėsi jos, kaip neeilinės asmenybės, mokslininkės ir tyrinėtojos, platus matymo ir pajautos horizontas.

Ypatingą įspūdį paliko ir pati Skapiškyje esanti sodyba, virtusi savotišku muziejumi ir jaukiu pasibuvimu svečiams ar piligrimams. Tai buvo gyvas kultūros, atminties bei svetingumo centras. Ten pleveno Ukrainos ir Lietuvos tautų dvasia, pagarba istorijai, nuoširdus svetingumas ir meilė žmonėms. Atrodė, kad ši rezidencija jau seniai peržengė asmeninės nuosavybės ribas ir tapo dovana visuomenei, atvira susitikimams, dialogui, pažinimui.

Vėliau teko ligos fiziškai palaužtą dr. Aldoną vežti į Vilnių. Pradžiugino ne tik pati kelionė ir mūsų pokalbiai, bet ir apsilankymas jos bute sostinėje. Tai buvo tikras mokslininkės ir kultūrininkės būstas – erdvė, kurioje knygos nebuvo tik interjero detalė, bet gyvenimo dalis. Atrodė, kad sienos tiesiog „suremtos“ iš knygų, rankraščių, leidinių, liudijančių viso gyvenimo darbą ir pasišventimą mokslui bei kultūrai. Būtent, ten dr. Aldona ir padovanojo man dvi anksčiau žadėtas knygas – tyliai, paprastai, be jokio savęs sureikšminimo.

Rašyti istoriją kaip maldą

Kun. lic. Andrius Šukys

Šio teksto tikslas – prisiminti. Aldutę. Dr. Aldoną. Vasiliauskienę – kaip visuomet prisistatydavo paskambinusi.

Gal tiek ir užtenka.

Prisiminti žmogų, kuris mokėjo rinkti kitų gyvenimus taip pagarbiai, tarsi bijotų sutrukdyti jų tylai.

Pastaruoju metu vis dažniau mąstau apie Ją.

Apie Jos balsą – išdidžiai skambų, aiškų, kiekvieną žodį tokį tikslų, tarsi Jos etosas būtų natūralus gyvenimo lydinys.

Apie Jos laikyseną – griežtą pirmiausia sau, po to ir kitiems.

Turbūt todėl ir norisi rašyti…

Ne apie darbus. Apie būseną, kuri lieka, pasilieka, išlieka.

Aldona gimsta 1945-aisiais. Auga tarp laukų, tarp upelių ir šieno kvapo, tarp žmonių, kurių paprastume slypi tikėjimo tvirtybė.

Iš čia – Jos ramybė.

Tas tylus pasitikėjimas, kad gyvenimas turi prasmę, net kai jos (dažniausiai) nesimato.

Jos gyvenimo praktika – veiksmas ir refleksija, sutverti kartu.

Baigia istoriją Vilniaus universitete.

Rašo, tyrinėja, gina disertaciją. Ir vėl rašo. Daug rašo.

Ir visą laiką lieka arti tų, kurie liudija.

Kunigai, vienuoliai, moterys ir vyrai, sovietmečio tikintieji – žmonės, kurių istorijas kiti dažnai nutyli.

Ji renka jų žodžius.

Renka taip, kaip kiti renka maldą.

Kiekvienas sakinys yra tarsi rožinio karoliukas – be skubos, su pagarba ir nuojauta, kad čia glūdi memoria.

Didelė Jos gyvenimo dalis prabėga archyvuose.

Tose šaltose, popieriaus ir dulkių kvepiančiose vietose, kur istorija slepiasi po parašais, spaudais, išblukusiais rašmenimis.

Ji moka skaityti ne tik tekstą, bet ir tylą tarp eilučių.

Moka iš bylos ištraukti gyvą žmogų.

Iš dokumento – kvėpavimą.

Iš datos – likimą.

Archyvai Ją traukia ne kaip vieta, o kaip būties erdvė, kur viską dar galima išgirsti, jei tik klausaisi pakankamai giliai.

Ir visgi ne tik archyvai, ne tik dokumentai.

Skapiškis – Ukrainistikos muziejus.

Ten sienos kalba, daiktai alsuoja istorija. Šviesa krinta kitaip M. Reinio alėjoje.

Nuolat besilankančios grupės, piligrimai – visi sutinkami dosniai.

Svetingumas Skapiškyje – arbata ant stalo, sparčiai judančios rankos, kurios viską žino.

Ir žmonės – pasitikti – sutikti – išlydėti – perkeisti žmonės.

Jie klausosi taip įdėmiai, kaip Ji klausosi kitų.

Ir tada Jos balsas suskamba – aiškus, tvirtas, įkyriai malonus.

Sako, aiškina, dėsto – žodžiai sklando kaip natūralus dialogas, vedantis klausytoją į gilesnę prasmę.

Joje – pedagogės dvasia: kiekvienas klausimas, kiekvienas atsakymas – tiltas tarp žinojimo ir patyrimo.

Kiekvienas sakinys veda, bet neužgožia.

Ji yra iš tų, kurie mato žmogų iki esmės.

Be patoso, be pretenzijos.

Jos sakinys – tvirtas, be nereikalingų žodžių.

Jos tonas – ne teisėjo, o liudytojo.

Kiekvienas Jos tekstas – atminties darbas: ištikimybė laikui / būdas sugrąžinti vardą, balsą, veidą / būdas pasakyti: esi.

Ji netiki trumpalaikiu įspūdžiu.

Tiki darbu – lėtu, atkakliu, tarsi kasant šaltinį po žeme.

Ir kai ištrykšta vanduo – jis švarus.

Nuo 1990-ųjų Ji aktyviai veikia Lietuvių katalikų mokslo akademijoje.

Rašo apie dvasininkus, parapijas, tiesia tiltus tarp Lietuvos ir Ukrainos.

Apie žmones, kurie išsaugojo tikėjimą, kai viskas griuvo.

Apie tuos, kuriuos sutiko pakeliui.

Apie tuos, kurie kvietė arbatos ir dalinosi savo istorija.

Kartu rašo ir apie mus – tuos, kurie paveldėjo tą tylą, tą atsakomybę.

Tą pareigą prisiminti.

Jos tekstai – ne vien mokslas. Tai gyvenimo etika / tikėjimo geografija / kartais – ir išpažintis / kartais – filosofija, virstanti gyvenimu.

Kiekviena biografija, kurią Ji kuria ir kūrė, tampa mažyte malda už žmogų, už laiką, už tautą.

Gal todėl Jos darbai nesensta.

Atrodo, kad jie parašyti vakar.

Atrodo, kad Ji vis dar čia – prie stalo, pasilenkusi virš teksto, ieškanti tikslaus žodžio / termino / paaiškinimo…

Tokio, kuris nieko neįskaudintų, bet pasakytų viską. Kiek įmanoma – viską.

Kai istorija tampa malda – ji nenyksta.

Kai žmogus tampa šviesa – ji lieka.

Šis tekstas – padėka. Už darbą / mokytojystę / pašaukimą / kantrumą.

Kad būtų daugiau prasmingos tylos, kurios ilgisi dabarties žmogus.

Už šviesą, kuria dar ilgai matuosime laiką: amžinai ir apsčiai.

The post Istorikės ir visuomenininkės dr. Aldonos Vasiliauskienės (1945 07 23–2025 07 12) veiklos posūkių užrašai – PIRMOJI arba / ir VIENINTELĖ appeared first on udiena.lt.

Tęsiame Jono Stundžios pasakojimą apie Meldutiškio kaimą (Tauragnų sen.). Apie išdaigas mokykloje, apie vyriškumo supratimą, paslaptingus reginius, užkastą akmenį, paskendusį vairuotoją, sunkumus mieste gauti darbą…

Blusų verti susirinkimai

Stundžių naujasis namas buvo 7,5×7,5 m dydžio ir, ištrėmus šeimininką, liko netvertas, tai yra nesuskirstytas į kambarius. Tik krosnis vidury stovėjo. J. Stundžia atsimena buvęs dar visai mažas, kai jų namuose į susirinkimus (greičiausiai buvo agituojama stoti į kolūkį) rinkdavosi žmonės. Vyrai tiek prirūkydavo, kad žmogaus nesimatydavo, o blusų kiek užsiveisė! Miesto vykdomajame komitete dirbusi Pakalnytė, išėjusi iš šių susirinkimų, nespėdavo per blauzdas mušti blusų. Negana to, kad žmones per prievartą suvarė į kolūkį, Stundžių namuose įkūrė naujojo kolūkio kontorą – iškraustė šeimininkėspasoginę spintą, sudėjo lentynas knygoms laikyti. Šviežiai sutvertam kolchozui, apėmusiam Meldutiškį ir Bernotiškį, vadovavo Jonas Rakauskas pravarde Balčiauskas, pirmasis pirmininkas.

Privaryta krosnis, pakvipusi išpertu kailiu

J. Stundžia lankė pradinę mokyklą Gaideliuose. Sykį kartu su dar keliais mokiniais buvo paliktas po pamokų. Mokytojas kažkur išėjo, o prasižengėliams buvo uždrausta klasę palikti. Išeiti negalima, o užsinorėjo sysiot, tai kažkuris sukurstė pavaryti į krosnį. Mokytojas liepė knygas palikti ir eiti atsivesti tėvus. Pašnekovas gavo velnių nuo motinos iškart net šiai nežinant, ką padarė. Žinoma, jei jau į mokyklą kviečia, tai žinok, kad ne už gera. Nusiuntė dešimčia metų vyresnę seserį. Ši pasiaiškino ir nieko blogo broliui nenutiko. Jis tikino esąs nekaltas. Pasisekė ir Jonui Bilaišiui, kurio tėvas nedraudė sūnui ir rūkyti, o štai Robertas Grašys gavo į kailį kaip reikiant.

Rūkoriumi nepadėjo tapti net ir „Belomorkanal“

J. Stundžia pasakojo, kad jo sesuo pradėjošpekuliuot: nuveža į Vilnių tai kiaušinių, tai sviesto, tai mėsos. Parveža jaunesniam broliui, ganiusiam kolūkio teliukus, diržą, peiliuką – vyras jau! Kažkas pakusijo, kodėl sesuo neatveža cigarečių. Tada brolis sesers užsiprašė „Belomorkanal“. Tačiau rūkoriumi jis taip ir netapo. Kartą draugai padarė storą suktinę ir nuo jos net galva susisuko, tad išsižiaugčiojęs daugiau nepanoro traukti tabako dūmo. Net ir sovietų armijoje šis žalingas įprotis vaikino nepatraukė.

Pašnekovo tėvas iki tol, kol nebuvo paimtas į frontą, nerūkė. J. Stundžia nežino, kurioje pusėje tėvas buvo priverstas kariauti Pirmajame pasauliniame kare, tačiau kai rusai antrąkart atėjo, tėvo, gimusio 1894 metais, jau nebekliudė – tarnybai buvo per senas. Kai Lietuvą per Antrąjį pasaulinį karą buvo okupavę naciai, tėvas su vokiečiu susikalbėti sugebėjo (nes per Pirmąjį buvo patekęs į Vokietiją), šis jam paliko šoblių(šį didelį peilį medine rankena pašnekovas atsimena, nes juo dar pirštą buvo pervaręs) ir kareivišką apsiaustą (nakitką).

Skrybėlėtos dvasios ir sūris prie šnapso

Stepono Adalia yra pasakojusi: „Vienų kartų vaikštau ant Ąžuolinės kalna ko tai.Važiuoja arklys. Gražus, širmas. Kokia lineika ar karieta graži.Sėdi du ponai koki su skrybėliais.Žiūriu žiūriu, žiūriu žiūriu, pavažiava ir dinga iš akių!Pakalnėj, kur obelis buva labai didela…“ Kitas keistas įvykis nutiko pašnekovo motinai: „Nešu pašarą karvėms iš daržinės tvartan, važiuoja arklys. „O, – sakau, – atvažiuoja gal žentas su dukra.“ Galvoju, ką valgyt reikės padaryt. Prieinu: nei arklia, nei žmanių – nieka – nėra.“ Abu įvykiai nutiko dienos metu.

Pagarsėjusioje vaidenimuisi Grašių sodyboje Žiezdriuose šeštokui J. Stundžiai, nuėjusiam su klasiokais dėl smalsumo, teko matyti lyg ragatke iššaudytus langus. Tačiau juos išvaręs Tauragnų įgaliotinis Rudėnas. Ir antrą kartą nuėjusius vaikus išvarė. O štai pašnekovo svainis Jonas Mizeikis ką tik po armijos iš Mediniškio nuėjęs pas Grašius ir ėmęs šaipytis. Staiga kažkas tik tympt jam už burkos – „sagos tik sukas ant grindų“! Ir narsuolis užsičiaupė. Kitą kartą Amelas Grašys, „stambus, pageriantis ir narsus vyras“, atėjo ir sako: „Tai va, šnapsa turim – užkandos nėr!“ Su tais žodžiais, sako, tik trinkt – sūris ant stalo… Kalbėjo, kad ant aukšto laikomas minskas nei iš šio, nei iš to užsivesdavo, kažkas kepant blynus druskos priberdavo…

Galvą susukantis kalnas ir žmonių prigrūstas ežeras

Labai status buvo Ąžuolinės kalnas (kitas, ne toks status šio kalno šlaitas vadintas Pakalnine, jo papėdėje būta seno šulinio), jo pakalnėje stūksojo dideli akmenys, kuriuos melioratoriai vėliau užkasė. Nuo jo kaimo pacanai leisdavo akmenis – gražu, kai rieda akmuo… Iš Ginučių malūno parsitempę didelį ratą – vėlgi pramogai – leisdavo jį nuo Simanienės kalno.

Pasak J. Stundžios, Begalio ežerėlyje karosų – begalės, bet ne visi vietiniai juos norėdavo valgyti, nes žinojo, kad šis apipelkėjęs telkinys yra „prigrūstas žmonių“. Sovietmečiu jame kaimiečiai rado Stasio Vaišnoro iš Papirčių kūną, kuriuo bandė atsikratyti vaikino užmušėjai.

Gaideliuose yra labai status Kregždyno kalnas. Nuo jo sovietinės valdžios aktyvistai Pakalnytė, Pernavas ir Šokarovas per žiūronus stebėdavo ką tik į kolūkį suvarytus Meldutiškio žmones, ar šie dirba, ar ne. „Man, kai užlipu, būdava, galva svaigsta – aš negaliu, a Jonas Bilaišia ir Amela Rimantas tai su slidėm lėkdava tinai! Oi, Jonas narsus buva!“

Daugiau skaitykite čia.

The post Blusų verti susirinkimai, skrybėlėtos dvasios, žmonių prigrūstas ežeras ir kaip padidėja būsto kvadratūra valdžiai žvejojant tavo prūde appeared first on udiena.lt.

Daug ir įdomių žinių apie gimtąjį Meldutiškio kaimą pateikė Jonas Stundžia, šiuo metu gyvenantis Sudeikiuose. Jo naujieji namai buvo suręsti iš dvaro pastato (kad Meldutiškyje būta palivarko, priklausiusio Vilniaus vyskupijai, nurodoma ir Utenos krašto enciklopedijoje). Pašnekovas mena ne tik galingus ąžuolus, klevų alėją, reliktus iš dvaro, bet ir kaimo istoriją kuriančius vietinius gyventojus.

Pasidalytas dvaras

Kad Meldutiškyje buvęs dvaras, J. Stundžia sakė girdėjęs tokias kalbas. Ar Zemblos, ar Ganzoko. O Antanas Bagdžiūnas iš Šiaudiniškio, pravardžiuotas Petrėnu, meldutiškiečiui pasakojo, kad ant Ąžuolinės kalno esą pakastas auksas.

J. Stundžios motina, kaip šiek tiek raštinga (baigusi greičiausiai pradžios mokyklą ir dar dvejus metus mokiusis Antalieptės žemesniojoje žemės ūkio mokykloje), kai kaimą skirstė į vienkiemius, padėjo matininkui matuoti žemes. Kas kėlėsi toliau, gavo žemės daugiau, kas liko ulyčioje – mažiau. Pašnekovas žino, kad senelis Jurgis Stundžia turėjo nemažai žemės, tačiau iš kur ją gavo, pasakyti negalėjo. Sūnui, J. Stundžios tėvui, Kazimierui teko 12 hektarų, kitam sūnui Adolfui – 16, dukroms Monikai, Teofilei (Tapyliai) ir Onai po 3 ar 4. Dukrai Anelei žemės neteko, bet pasogos gavo kuliamąją mašiną. Dvarą pasidalijo broliai: Kazimierui liko didelis klojimas, du svirnai, padėjo jis broliui pasistatyti ir naują klojimą. Broliai išsiardė ir pasidalijo dvaro gyvenamąjį namą. Namus kiekvienas statėsi jau naujose vietose. Dar ir naujo medžio pridėjo, nes miško turėjo. Šios dalybos greičiausiai vyko karo išvakarėse, nes šiaudinį stogą tėvas dengė karo metu.

Vieną iš svirnų mažasis Jonukas gerai atsimena, nes su seserimi į senąją sodybvietę pakalnėje nueidavo, o senajame didžiuliame klojime buvo įrengtas tvartas. Beje, klojime buvo dideli, gal dviejų metrų aukščio, mediniai ratai su piršto ilgio dantračiais. Senelių sodyboje būta ir didžiulių ąžuolinių piestų.

Brolių nepasidalyta liko ties žemių riba stovinti pirtis, kuri be šeimininko laikui bėgant sugriuvo.

Neteisinga tremtinio dalia ir melioracijos buldozeris

Vietiniai vyrai, norėdami išsukti savo kailį iš tardytojų nagų, neteisingai liudijo prieš Kazimierą Stundžią. Neva šis yra partizanų, kurių pilna Kemešio giria, vadas ir jis nieko nebijąs ir pan. Stambus, stiprus vyras išvežtas į Utenos kalėjimą buvo mušamas, laikytas 16 parų karceryje, vandenyje, kad prisipažintų. Neprisipažino, bet vis tiek buvo nuteistas 25 metams arba sušaudyt. Paskui nuosprendis buvo pakeistas į 20 metų katorgos. (Vis dėlto sūnus sako, kad būta kalbų, jog neblogai gyvenęs tėvas rėmęs miško brolius: iš skrebų už lašinius nupirkdavo ginklų ar šovinių…) 52 metų tėvas buvo ištremtas 1945-aisiais, kai sūnui tebuvo devyni mėnesiai. Tremtinio žmona liko viena su trimis vaikais. Kai atžalos išskrido į pasaulį, Veronika Stundžienė liko viena ir gyveno beveik iki melioracijos. Tiesa, kurį laiką pas ją gyveno dukra Bronė su šeima, tačiau, įkainavę namus melioracijai, po kiek laiko išsikraustė į Tauragnus. Nors motina ir nenorėjo palikti namų, vaikams prikalbinus persikraustė pas sūnų Joną į Ruklius, paskui į Sudeikius ir galiausiai į Tauragnus, kur, sulaukusi 94 metų, mirė pas dukrą Bronę Bileišienę.

K. Stundžia tremtyje mirė po trejų metų. Šeima dar gavo laišką, kad nieko nedirba, tik apie gyvenamąjį namą apsitvarko. Po kiek laiko ėmė grįžti siuntiniai. Gavo šeima ir tremtinio mirties liudijimą. Paskutinė jo kalėjimo vieta: Krasnojarsko kraštas, Dudinka. Ten kažkur greičiausiai ir palaidotas. Beje, kalėjimo neišvengė ir kiti kaimo vyrai, kurie liudijo prieš K. Stundžią.

Melioracijai ėmus klibinti kaimo žmones keltis į gyvenvietes, dauguma sutiko, tačiau būta ir tokių, kurie užsispyrė niekur neiti. Toks buvo Jonas Vaišnoras, Juozas Bilaišis (abu iš Bernotiškio). Pastarasis buvo pasistatęs naujus trobesius ir jam buvo gaila keltis, nors Tauragnuose jau buvo kažkokią gryčią nusipirkęs. „Saka, rūko vienodai ir verkia, nuėjęs už nama kampa. Supranti, sava rankom viskų darė. Dabar melioracija nugriaus, sustumdys, ir viskas. Kaip visų.“

Kazienės (K. Stundžios žmonos) namus kažkas išsivežė į Vilnių. Grįžęs iš sovietų armijos J. Stundžia iš tėviškės dar pasiėmė geresnės medžiagos iš ūkinių pastatų naujai statomam namui Sudeikiuose, o kur visa kita dingo, jis nežino. Dėdės Adolfo ūkį į Sėlą persikėlė jo žmona (A. Stundžia jau buvo miręs).

J. Stundžia atsimena dvarvietėje likus akmeninius pamatus, kuriuose jie, vaikai, žaisdavo. Vėliau melioracija viską sustumdė. Dvarvietėje būta ir didžiulių klevų alėjos. Ant kalno augo metro skersmens ąžuolai.

Velnio lašų išvogti gyvuliai

J. Stundžia pasakojo, kad į didžiulį kluoną, kurį paveldėjo pašnekovo tėvas, kolūkis suvarė iš žmonių surinktas karves. Neaišku, ar jas kas saugojo, tačiau „Lietuvos patriotai“ gyvulius kažkur išsivarė. Po kiek laiko jau kitas karves suvarė į Bivainio tvartą. Į sargybą pastatė fermos vedėją Julę Grašienę ir kolūkio buhalterę Marytę Rakauskienę (tuo metu jos dar buvo netekėjusios). O tuo tarpu netoli Meldutiškio apsistojo ar kareivių garnizonas, ar skrebai. Jiems vadovavo Tauragnų įgaliotinis Pernavas. Kareivos, besišlaistydami po apylinkes, rado samagono bravorą ir nusitempę į Stundžių vyšnyną ėmėsi patys varyti velnio lašus. Pašnekovas, dar visai mažas vaikas, ant pečiaus gulėdamas girdėjo, kaip atėjusios karvių sargės jo motinai bėdavojosi: „Kazien, karves pavage… Kas mum dabar bus?“ O karves ir vėl išsivarė „Lietuvos patriotai“ – kareiviai (ar skrebai) buvo girti… Labiausiai dėl šios vagystės kentėjo sargės, kurias valdžios organai ilgai tampė.

Kiek vėliau: „Tadu jau buva sujungti kolūkiai. Su Gaideliais, Grašiais. Tadu suveže visi vežimus. Toks įstatymas buva. Važelius, roges, ratus, pakinktus ir visa kita! Ir pavaliai visų kluonų išsidalina – nieka nelika! A motinai net plūga nelika. Tai dėdė Adolfas kur tai rada sava drapokų arklinį septynių plunksnų, tai iš kažkur jį atsiėmė. Niekam nežinant ištųsė, ir viskas! Vieni nuo kitų vogė.“

Kaip piemuo važelį gaminosi

Užsimanė J. Stundžia roges pasigaminti, užsiminė S. Bagdžiūnui-Petrėnui. Tas apsiėmė jį su draugu Antanu Bagdžiūnu išmokyti. Liepė pusberniams iš miško kreivų medžių privežti. Pašnekovas dvejas roges ir pavažas pasigamino.

Pavažoms tikdavo ne bet koks medis. Mokytojas mokiniui liepdavo surasti juodų beržiokų ir pavasarį jam nuskusti žievę (galima ir juostomis). Kitą pavasarį jau galima jį kirsti. Tada reikia pasidaryti pavažų lenkimo formą – ragalinkstą. Pasisarmatijo keturiolikmetis šablono prašyti staliaus Vincento Bivainio, tad nuėjo į mišką, nusipjovė drebulę, jos gabale išsitašė ragalinkstą ir liepė motinai iškūrenti duonkepį pečių. Ištašytą pavažą lenkė ant medinio rato stebulės, tada užkalė juosta, kad išlaikytų lenktį, ir kišo į pečių. Pasidarė jaunuolis važelį, Šiaudiniškio kalvis Jonas Lumpickas jį apkaustė. Visi didžiavosi, kad piemuo pats važelį padirbino.

Beje, mokėjo Petrėnas ir anglis gaminti – užgesindavo jas pečiurkoje. „Stasy, reikia unglių.“ „Viedras bulbų – viedras unglių!“ Mat senbernis pats nesodindavo bulvių.

Už saują kapeikų nupirktas pasitikėjimas

J. Stundžia žino, kad Petras Stundžia prie caro yra gelžkelį tiesęs. Į pirtį atvežtas seniokas kaimynams pasakojęs, kad darbininkai nenorėję algos imti auksiniais pinigais, nes šie išsibarsto, todėl imdavo „kažkokiais carskais pinigais“.

P. Stundžios vienintelė dukra Teklė (Petryčia) buvo labai stipri – su vyrais imtynių eidavo: „Kolchoze su vyrais, kai kuldava, tai eidava imtynių. Visus paklodava! Ir vyrų buva takių stambių, kad ir Značiukiokai kas do!.. Tai, saka, pripilia pūrų (lietuviškas pūras – 67,2 l, mažasis pūras – 50,76 l – aut. past.) grūdų, paima ir užsimeta ant pečia.“

Netoli Kemešio girios vargingai, teturėdama hektarą žemės, gyveno Kunickienė, kuri puodus žiesdavo. Žmonės pirkdavo iš namų, nes Kunickienė arklio gaminiams nuvežti kur toliau neturėjo. Jos sūnus Bronius buvo labai nagingas: mokėjo laikrodžius paremontuoti ir apie radiją nusimanė (Kemešio Gimžauskas turėjo vėjo malūnėlį, elektrą gamindavo, tai pas jį nueidavo kažką pakrapštyti), surinkdavo dviračius, nudažydavo ir parduodavo Utenos turguje. Mokėjo ir langus, duris gaminti, ir pečius mūryti. Gabumą iš tėvo paveldėjo Tauragnuose gyvenantis sūnus Alfredas, langus, valtis dirbina, „iš dratelių lipdydavo marijas visokias“.

Sako, kad Juozapas Bivainis-Ileriokas pats smuiką pasigamino. Mokėjo kryžius dirbinti. Dirbo jis ar fermos vedėju, tad kai kūlė, pristatė saugoti, o kad visi buvo alkani, tai kažkas pavogė 50 kilogramų grūdų – Gaidelių mokykloje buvo parodomasis teismas, nuteisė Ilerioką, įkišo į kalėjimą. Jo žmonai Onai Bivainienei, Onos Stundžienės-Simanienės dukrai, prireikė pinigų, tad vežė į Vilnių parduoti avies skerdeną. Turguje prie pardavėjos priėjo dvi ponios ir sako: „Kam Jums čia smulkinti tą avį – mes visą ją paimsim!“ Moteris apsidžiaugė ir nunešė avieną į pirkėjų namus. Tos pasiėmė mėsą, o pardavėją dar ilgokai išlaikė už durų, kol išnešė saują rusiškų kapeikų. „O kur pinigai?..“ „Ko tu nori? Mes gi auksu sumokėjom tau!“ „Nei avies, nei pinigų“, – juokėsi pašnekovas.

Po kiek laiko iš kalėjimo grįžo ir Ileriokas. Nors ir buvo pasistatęs naują gryčią, vis tiek, atėjus melioracijai, nusprendė keltis į Tauragnus. Dirbo vietos kolūkyje.

Šiaudiniškyje gyveno seserys Jadvyga ir Elena Lumpickaitės, nors viena vėliau išvažiavo į Vilnių, abi buvo geros siuvėjos – kailinius ir sermėgas taip pasiūdavo, kad greičiau drabužis suplyšdavo, negu siūlė iširdavo. Tame pačiame kaime gyvenęs, bet iš Meldutiškio kilęs V. Bivainis buvo geras stalius: galėjo ne tik ratus ar važelį padaryti, bet ir pirtį pastatyti.

Pašnekovo pusbrolis Dominykas Stundžia išėjo į mišką, vieno susišaudymo metu kažkur Kuktiškių miške buvo sužeistas, išsitraukė granatą ir, kad nepaimtų gyvo, susisprogdino. O jo brolis Juozapas Stundžia buvo baigęs Panevėžio proftechninę mokyklą, kaip pats sakydavo – fiziūškę. Buvo gabus, dirbo Biliakiemyje. Niekas prie jo nesikabino, paso neturėjo, dar kolūkio pirmininkas Antanas Mikulėnas bandė jam dokumentus padėti gauti, bet meistras neturėjo kantrybės važinėti į saugumą dėl papildomų procedūrų. Vėliau J. Stundžia persikėlė pas seserį į pakaunę, ten kažką meistravo, ten ir pabaigė savo dienas.

Jono Stundžios asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Pasidalytas dvaras, netikras partizanų vadas, už saują kapeikų nupirktas pasitikėjimas ir stipruolė, vyrus mėčiusi lyg grūdų maišus appeared first on udiena.lt.

Nors Bernotiškio ir Meldutiškio kaimus skyrė keliukas, abi vietovės buvo taip glaudžiai susipynę, kad atrodė lyg tai – vienas kaimas. Iš Meldutiškio kilusi Natalija Kairionienė (Stundžaitė) yra suskaičiavusi, kad abiejuose kaimuose kažkada žmonės gyveno net 32-iejose sodybose, kai dabar belikę penkios, o Meldutiškyje tik viena.

Pikti antausiai pasilypėjus ant taburetės

Jonas Bivainis atsimena, kad jį tėvas kelis kartus buvo nusivedęs į tėviškę, į Meldutiškį. Be dviejų galų trobos, būta tvarto, klojimo, šulinio. Didžiulis klojimas, kuriame laikydavo ir arklius, buvo dengtas šiaudais. Jį nuo tvarto skyrė gal šešiasdešimties metrų atstumas. Senojo namo atstatyti neapsimokėjo, tad iš senosios Bivainių sodybos dar tinkamą medžiagą naujam namui Meldutiškyje panaudojo pašnekovo dėdė Dominykas Bivainis, o gryčios lubas į Šiaudiniškį pasiėmė pašnekovo tėvas Vincentas. Senasis Bivainių namas, anot J. Bivainio, stovėjo keturiasdešimt metrų nuo cementinio kaimo kryžiaus. Beje, užėjus madai, tokių kryžių apylinkėje buvo dar du: pas Joną Rakauskąir Deveikių sodyboje.

Pasak J. Bivainio, jo bendravardžio ir bendrapavardžio dėdės kareiviai ar miško broliai paprašė parodyti kelią, ir jis negrįžo. Gal prieš dešimt metų už trijų kilometrų esančiuose Gaideliuose bulviaduobėje buvo rasti kažkieno palaikai. Pagal didelius kaulus Bivainiai spėja, kad jie galėjo būti Jono (buvo didelis žmogus). Giminaičių manymu, jo mirtis gali būti susijusi su tuo metu eitomis pareigomis kolūkyje (gal brigadininko ar pirmininko).

Kitas pašnekovo dėdė, tėvo brolis Antanas, paskutinius savo gyvenimo metus gyveno pas brolį Dominyką. Mirusį iš senatvės rado ant krosnies. J. Bivainis atsimena, kad jo tėvas, mirus Antanui, ėjo pas Dominyką: nusikėlę nuo krosnies, broliai tiesino susirietusį kūną.

J. Bivainis pasakojo, kad netoli Bivainių būta ir Meldutiškio dvaro. Žmonės atsiminė, kad dvaro šeimininkė buvo labai mažo ūgio – kad pasiektų prasikaltusiems darbininkams duoti ausų, turėjo pasilypėti ant taburetės. Pašnekovas sakė buvęs dar visai mažas, bet atsimena keletą kartų lankęsis tame dideliame mediniame name, kurio kambariai buvo gerokai erdvesni nei kaimiečių gyvenamosios patalpos.

Dvi mokyklos

N. Kairionienė Meldutiškyje gyveno iki 22 metų, kol ištekėjo. Mokyklą lankė Gaideliuose, Antano Bagdžiūno statytoje mokykloje. Pirmoji mokytoja – iš Tauragnų atvažiuodavusi Bronė Juozelskytė. Mokė ir Zosė Vaigivytė (nors N. Kairionienė prisimena tik taip vadinus šią mokytoją, tačiau tikėtina, kad tai galėjo būti Zofija Valiulienė (Vaiginytė), 1957–1969 m. vadovavusi Antalgės septynmetei (vėliau – aštuonmetei) mokyklai – aut.past.). Pirmoji greičiausiai mokė pirmokus ir trečiokus, o antroji antrokus ir ketvirtokus. Mokytojai dažnai keitėsi, pašnekovė ketvirtą klasę baigė pas Balį Rastenį.

Prieš A. Bagdžiūnui pastatant mokyklą, mokykla kurį laiką veikė ir Kairionių namuose (čia lankė pašnekovės mama).

Nerasti miškiniai

1943 m. gimusi N. Kairionienė atsimena, kaip tėvai per žiemą namuose slėpė du miškinius. Algį ir Petrą. „Anys pusei metų pas mus išbuva. Tai tadu dujai buva bunkery. Bunkeris buva iškastas kamaroj. Kai buva išėjį, apskunde kažkas, kad buva… Bet jau buva grindys kamaroj sudėtas naujas. Dievuliau, atvažiava būda, mašina, karinykai su didžiausiais štrypais klajimų išbade! Atėjį kamaron grindų nepłėšė, saka, naujas grindys – gal nieka nebus…“ – pasakojo meldutiškietė. Duobė jau greičiausiai buvo užversta, bet lentos, laikiusios sienas, likusios. Turėjo ten partizanai ir gultus, mergaitės paprašydavo, kad grįždama iš mokyklos parneštų sovietinių laikraščių.

Tuo metu, kai Stundžios slėpė partizanus, miško brolių, kurie ateidavo nakvoti pas šeimininkus, jau nebeužeidavo – tai buvo penkiasdešimtkažkelintais, kai ginkluotasis pasipriešinimas jau išgyveno savo saulėlydį. N. Kairionienė tik žino, kad vieno iš globotinių žmona buvo kilusi iš Gaidžių (Tauragnų sen.), o jos vyras stojo, t. y. priėmė valdžios siūlomą amnestiją.

Pabėgėlio Mikalioko galas

Po karo pas Stundžias užklydo pabėgėlis iš Rusijos. Toks Mikaliokas. Taip jau sutapo, kad ir partizanai tuo metu apsilankė. Šeimininkas priėmė nakčiai ir partizanus, ir tą bernioką – nenorėjo išleisti į tamsą. Ryte atsikėlęs Mikaliokas norėjo eiti savo keliais, bet miškiniai nenorėjo jo išleisti. Priklydėlis ėmė verkti, o šeimininkas ramino, kad palūkėtų – išeis partizanai, tada galės išeiti ir jis. Bet neišėjo. Liko metams kitiems pas Stundžias. Jam bebūnant atsirado jo motina ir krikštamotė – susižinojo per žmones, kur jis gyvena. Tačiau moterys, suprasdamos, kad Mikaliokui pas globėjus tais neramiais laikais yra saugiau nei bastytis po pasaulį, nusprendė jį čia ir palikti. Taip Mikaliokas ir liko. Tačiau negandų debesys ėmė kauptis ir virš jo geradarių galvos – ėmė šeimininką kvietinėtis valdžia. Stundžiai šis valdžios mostas pakvipo Sibiru, juo labiau kad apylinkėse ne vieną stipresnį ūkininką išvežė (Kairionį, Mačerauską). Nebūdamas užtikrintas dėl savo ir šeimos ateities, šeimininkas paprašė Mikalioko išeiti. Mikaliokas išėjo ir jo likimas susiklostė tragiškai – Stundžios sužinojo, kad jų augintinis buvo nušautas Ginučių miškuose.

Skanūs, nes skanesnių nebuvo

Bernotiškyje gimęs Jonas Bilaišis pasakojo, kad dideli ąžuolai augo buvusioje Meldutiškio ulyčioje, taip pat ant Pakalninės kalno ir pakalnėje. Pakalnės apačioje augo labai didelė laukinė obelis. Po jos išpuvusį kamieną landžiodavo vaikai, o obels vaisius nešdavo visas kaimas. Ir skanūs buvo, nes skanesnių niekas neturėjo. Vėliau obelį išvertė melioratoriai. Sodai buvo iššalę. Tik dvarponio Ganzoko buvo likę gal trys labai senos obelys. Ir čia, jei tik būdavo, dar žalius obuolius išnešdavo kaimo gyventojai. O sklypeliuose niekas nesodindavo obelų, nes žemę daržui taupė. „Kai aš augau, jokių sodų nebuva pas mum. Mes jau makyklan ėjam, būdava, Kemešin ežeran nuveinam maudytis, tai Gimžauska buva sodas užveista gal virš šimta abelų. Tai, būdava, mes jau pasivagiam abalių. Einam pra sodų – tai kaip vaikas nepaimsi! Nelabai jau ir drausdava ten… Bet jau gražūs būdava abuoliai!“ – pasakojo J. Bilaišis.

Tebegyvas namas ir arklio ant žemės patiestas bernas

Angelės Meiduvienės (Stundžaitės) gimtoji sodyba neišliko. Sodybvietėje stovi tik senovinis kryžius, lauko virtuvėlė, ošia senas beržas, žaliuoja kelios pasodintos eglaitės. Pašnekovės tėvas buvo dar mažas, kai nuo krosnies sudegė namai. Tėvas dukrai pasakojo, kad labiausiai jam, kaip vaikui, buvo gaila ne tiek supleškėjusių namų, kiek turėtų saulėgrąžų. Naujus namus statė jau tėtis, kurį tėvai paliko labai anksti. Jis paskui su žmona namus, galvodami, kad iš jų nieko gero jau nebelikę, sena mediena, gal už tūkstantį rublių pardavė kolūkiui, o patys persikėlė į Tauragnus – pasistatė mūrinius namus. Tačiau pasirodė, kad mediniai namai nebuvo tokie niekam tikę – jie ir šiandien stovi Tauragnuose. Pašnekovė 1979 m. senuosiuose namuose dar spėjo atšokti vestuves, paskui juos imta ardyti.

Senojoje sodyboje buvo ir labai geras tėvo statytas rūsys, virš kurio buvo garažas su lauko virtuvėle. Buvo ir senas garažas, senas klojimas, iš kurio vaikai tėvo nupintais krepšiais gyvuliams tempdavo šieną. Pamena tėvą laikius labai gražios rudos spalvos arklį Kaštoną. Jis klausė tik tėvelio. Pas Stundžias atvažiuodavo toks Gintas Indėnas, mėgęs ne tik pajodinėti, bet ir pasigirti galįs joti bet kokiu arkliu. Tėvas leisdavo kurį laiką pamandravoti, o tada Kaštonui paliepdavo raitelį mesti. „Tas tik kojas pastato piestu – ir bernas ant žemės!“ Vėliau Kaštonas susipjovė su kitu kumeliu, arkliui buvo išplėšta papilvė ir teko gražuolį užmigdyti.

Sodyboje vešėjo didelis sodas, mama laikė bičių. Tėtis irgi padėdavo kopinėti, tačiau kartą išgėrus šimtgramį, bitėms taip nepatiko svaigalų kvapas, kad kopinėtojui su sugėrovu teko slėptis tualete, o kurį laiką keliu pro įpykusias rainauodeges negalėjo praeiti ir kaimynai.

Šienas, saldainiais išmintas

A. Meiduvienė atsimena tėvus gyvenus taupiai, stengiantis uždirbti iš to ūkio, kurį turėjo, dedant kapeiką prie kapeikos: veždavo į turgų sviestą, paukščių skerdeną (pešdavo neplikytas žąsis, antis, kad oda nebūtų pažeista ir mėsa neprarastų prekinės išvaizdos).

Vaikai padėdavo rauti linus, o kad juos lengviau būtų prikalbinti prie šio darbo, mama leisdavo tai atlikti žaidimo forma: vaikai išsiraudavo sau koridorius, kambarius, takus pas kaimynus – to ploto mamai rauti jau nebereikėjo.

Per vasaros atostogas, nors ir labai tingėdavosi, tekdavo eiti dirbti į kolūkį: atvažiavęs brigadininkas Kuliešius priprašydavo minti šieną. Paskui užveždavo į parduotuvę Sėloje, kur vaikai nusipirkdavo irisų. Po šienapjūtės ar burokų ravėjimo kolūkio moterys vaikams iškeldavo balių: nupirkdavo pyragų, saldainių, kaip paskatinimą įteikdavo kokių dovanėlių. Kartą pašnekovė gavo gintarinius karolius. Vaikai buvo darbo užgrūdinti, nes ne tik kolūkyje dirbo, bet ir namie turėjo plušėti.

Gegužinės nepasidalydavusios merginos

Majava vykdavo pas Steponą Stundžią. A. Meiduvienės bendraamžiai daugiausia buvo mergaitės, bet ir jos rimties vietoje leisdavo karkvabalius.

Kai būdama studentė grįždavo namo iš Vilniaus, gimtajame kieme vykdavo gegužinės. Grodavo juostinis magnetofonas, tačiau iš pat pradžių dainas leisdavo per radiją su plokštelėmis. Dažnai naudojamos adatėlės irgi greitai dildavo, todėl mama jų parveždavo iš Utenos – norėjo, kad vaikai, besiklausydami muzikos, būtų namie. Ir ne tik klausydavosi, bet ir berželiais apkaišytoje aikštelėje trypdavo iki paryčių. Atbirbdavo ir kavalieriai su motociklais iš svetur. O ir panelės ne visos vietinės buvo: Stundžaitės, atbildėdavusios traukiniu iki Saldutiškio, parsiveždavo iš sostinės tarpusavyje smagių gegužinių nepasidalydavusių moksladraugių.

Gegužinės nepasidalydavusios merginos

Majava vykdavo pas Steponą Stundžią. A. Meiduvienės bendraamžiai daugiausia buvo mergaitės, bet ir jos rimties vietoje leisdavo karkvabalius.

Kai būdama studentė grįždavo namo iš Vilniaus, gimtajame kieme vykdavo gegužinės. Grodavo juostinis magnetofonas, tačiau iš pat pradžių dainas leisdavo per radiją su plokštelėmis. Dažnai naudojamos adatėlės irgi greitai dildavo, todėl mama jų parveždavo iš Utenos – norėjo, kad vaikai, besiklausydami muzikos, būtų namie. Ir ne tik klausydavosi, bet ir berželiais apkaišytoje aikštelėje trypdavo iki paryčių. Atbirbdavo ir kavalieriai su motociklais iš svetur. O ir panelės ne visos vietinės buvo: Stundžaitės, atbildėdavusios traukiniu iki Saldutiškio, parsiveždavo iš sostinės tarpusavyje smagių gegužinių nepasidalydavusių moksladraugių.

The post Piktos ponios aukšta taburetė, pabėgėlio Mikalioko galas, saldainiais išmintas šienas ir kodėl merginos nepasidalydavo gegužinės appeared first on udiena.lt.

Anksčiau Mediniškio viensėdį (Saldutiškio sen.) sudarė dvi sodybos, tačiau dviem broliams pasistačius naujus namus, atsirado trys kiemai. Viensėdis įsitaisęs ant kalno, prieš melioraciją, anot seniausios, einančios 100-uosius metus, šios vietovės gyventojos Marijonos Kurpienės (Leleivaitės), iš visų pusių buvo apsuptas vandens.

Pabėgęs nuo lenkų

M. Kurpienė su būsimu vyru, Pranu Kurpe, susipažino dar vaikystėje, kai šis su kitais Mediniškio vaikais pro Tautiškį kartu su šio kaimo vaikais keliaudavo į mokyklą. Kai paaugo, skambant mediniškiečio Stasio Mizeikio muzikai, susirinkdavo vakaroti tai Mediniškyje, tai Tautiškyje. „Iš Tautiškia Mediniškin ateidavam, šokiuos.Paskui gi, man trisdešimt metų buva jau, apsivedem su Kurpioku, tai Mediniškin atėjau tadu“, – juokėsi senolė, su savimi atsivežusi gausų kraitį. Ištekėjo iš meilės, prieš tai draugavo gal 10 metų. Vestuvės vyko žiemą. Prieš visus miesiedus. Šliūbą ėmė Tauragnuose. „Iš Tauragnų kai važiavam, tai tadu broma buva Tauragnuos, tai tadu čia Sėlaj buva broma, o kai ant rytojaus Mediniškin atvažiavam, tai tadu ir čia buva broma.“

Pasak pašnekovės, Mediniškyje anksčiau gyveno trys Mizeikių šeimos. Tiesa, iš pradžių stovėjo tik dvi gyvenamos trobos, paskui broliai pasistatė atskirai. Juozapas Kurpė buvo Mizeikių pusbrolis ir paėmė Antano Mizeikio našlę. Kurpė atbėgo iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto, Garbūnų, Linkmenų krašto, kunigas jam padarė dokumentus. Už šią paslaugą, kai statė naujus namus sau ir pusbroliui Stasiui, senosios trobos dalį atidavė Kirdeikių klebonijai pastatyti.

Antanas Mizeikis ir Stasys Mizeikis buvo giminės. Negimingieji Mizeikiai irgi savo trobas nusikėlė kiek toliau nuo bendrapavardžių.

Smetonos draugo laidotuvės

Kaimas buvo dainingas, trys broliai Mizeikiai susėdę po dideliu klevu gražiai dainuodavo. S. Mizeikis atstatė šv. Jono kryžių, mėgo statyti kryžius ir kitur, sau ant kapo pasistatė (išsiliejo).

Pasak M. Kurpienės, kunigas Juozas Breiva buvo Antano Smetonos draugas. Jis rėmė Kirdeikių bažnyčios statybą. Kunigas spėjo pastatą pastatyti, tik laukos liko, kai dėl nelaimingo atsitikimo mirė – užmušė statybų lenta. „Bažnyčių pastate ir visa kų ir numira. Tadu visi mes iš makyklas, iš Sėlas makyklas, makiniai ėjam laidotuvės. Tai žmanių baisiausiai daug – nemožna pereit niekaip. Tai vienas toks pažlegina pažlegina, tai mum, vaikus, pralaide, nuvede in patį priekį. Tai kai laidoja, tai ir šaude, ir orkestras groja…“ – Kirdeikių bažnyčios statytojo laidotuves atsiminė M. Kurpienė.

Autoriaus ir Kurpių šeimos asm. archyvo nuotr.

The post Meilę palydėjusios trys bromos, atbėgęs nuo lenkų ir kaip laidojo Smetonos draugą appeared first on udiena.lt.

Pasak Utenoje gyvenančio Balio Rakausko, jo gimtasis Bernotiškio kaimas (Tauragnų sen.) buvo nemažas. Artimiausia Rakauskų kaimynė buvo Ona Rakauskienė. Kiek tolėliau gyveno Jonas Rakauskas, Pūku pravardžiuojamas. Kaime gyveno bent keturi Rakauskai, bet jie nebuvo giminės. Daug gyveno Bilaišių ir Deveikių. Netoliese gyveno Stundžios. Dabar Rakauskai čia nebegyvena, taip jau išėjo, kad nelikus kam gyventi, sodybą teko parduoti. Tačiau B. Rakauskas tėvų žemę pasiliko, sako, gal dar sugalvos mišką anūkams pasodinti…

Prievartinė tarnyba ir nesupratingi saviškiai

Rakauskų sodyba stovi pirma dešinėje keliuko pusėje vos tik išvažiavus iš Girelės miško. Į naujus, tėvo statytus namus šeima įsikėlė 1966 ar 1967 metais. Senąją dviejų galų gryčią pašnekovas, kuriam tuo metu buvo vos keleri metukai, atsimena kaip per rūką. Iš jos gabus šeimininkas surentė antrą tvartą. Pasak sūnaus, tėvas buvo labai nagingas – jam nieko nereiškė pasigaminti, pavyzdžiui, kad ir roges.

1944 m. tėvas buvo paimtas į sovietų armiją ir išsiųstas į frontą. Laimei, sunkvežimis, kuriame sėdėjo lietuvis, užvažiavo ant minos ir, nors jam sprogimas išsuko koją, būtent tai vyrui ir padėjo – besigydydamas ligoninės lovoje, jis praleido paskutinius karo baisumus ir į Berlyną pateko tik miestui kapituliavus. Iš Vokietijos sostinės buvo išsiųstas į Archangelską (Rusija). Ne savo noru svetimoje armijoje atpylė ketverius metus.

Balio Rakausko asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Nuo karo apsaugojęs sprogimas, padegintas kaulas žuvims ir kalvis, kurio lūpose degė ugnis appeared first on udiena.lt.

Šiame straipsnyje Jonas Bilaišis, tęsdamas pasakojimą apie Bernotiškį (Tauragnų sen.), paporins apie kaimo šokius, apie balsingus tėviškėnus, gegužines pamaldas ir Šeštines, apie prieš atlaidus mirkomus vežimo ratus, apie tai, kaip susipykęs su kolūkio pirmininku išėjo miestan, apie stiprų kalvį Pūką ir kaip jie, vaikai, pas klasiokę ėjo velnio ieškoti.

Meldų dainavimas

Pasak J. Bilaišio, kaime buvo daug jaunimo. Šeimos gausios, po keturis–penkis vaikus, o Daunoravičius net devynis turėjo. Tad kaime netrūko nei kavalierių, nei panelių. Jaunuoliai šokdavo pas Bilaišius kamaroje ir pas Deveikį-Vyskupą, o gegužinės vykdavo prie kitų Bilaišių, gražiame vyšnyne. Albertas Sudnius (vėliau vedęs Jurgio Bilaišio dukrą Veroniką) iš Sudalaukio ir Juozapas Trinkūnas iš Vajelių (buvo paėmęs į žmonas Aldoną Deveikytę-Zakristijonyčią) grojo akordeonu, Juozapas Bivainis-Ileriokas iš Meldutiškio griežė smuiku. Konstancija Maciulevičienė iš Žiezdrių grodavo trieile armonika. Nuo Kirdeikių su akordeonu atklysdavo toks Kirkiukas (Kirka).

Į kito kaimo šokius šeštadienį, sekmadienį traukdavo draugėje per dvidešimt vyrų. „Tai kai nuveinam: „O, ažugiriškėnai jau atėja – tai šokiai bus!“ Kaimo vyrai buvo labai dainingi. Aldonai Bilaišienei, dirbusiai Biliakiemyje, ten sutikta Meldutiškio nuotaka Teklė Stundžaitė apie savo kraštiečius taip atsiliepdavo: „Nu, ti vyrai kaip meldai! Ti oi kaip dainuodava!“ Per kiekvienas Petrines ant piliakalnio pavadinimu Piliakalnis vykdavo gegužinė, į kurią pulku traukdavo ne tik vyrai.

„Vaikai, kambary rūkykit!“

Jaunasis Rakauskiukas, kuris gyveno pas Bilaišius, mėgdavo parūkyti. Cigarečių gudruolis nušvilpdavo iš pašnekovo tėvo. Šiaip jis rūkydavo naminę taboką, bet svečiui pavaišinti turėdavo ir pirktinių cigarečių. Vagilius atsargiai atplėšdavo pakelį, išsitraukdavo porą cigarečių ir vėl gražiai užklijuodavo. Lyg niekur nieko. Kartą jis draugą, Bilaišioką, nusitempė parūkyti į pakluonę. Stogas žemai, tie palindę ir rūko. Atėjo tėvas karvėms pašaro ir užuodė dūmus.„Nu, jūs, vaikai, kų čia darat? Ainam, kambary rūkykit! Kų jūs čia pasieny? Atsisėsit už stala! O čia dar gaisrų sukelsta!“ Nusivedė vaikus į trobą, papjaustė tabokos, susuko, uždegė: „Rūkykit!“ Sūnus užsikosėjo, išsivėmė, o draugui, pripratusiam prie dūmo, – nieko. Už pabuvimą prie gyvulių tėvas atnešdavo cigarečių – rūkyti nedrausdavo. Kartą pašnekovas su draugu, parūkę prie Gėlainio ežero, pavėlavo į mokyklą. Mokytojas užuodė cigarečių kvapą, liepė mokiniams parodyti kišenes, atėmė cigaretes, cigarnyčią. Išsikvietė tėvą. Gal jis ir gavo nuo mokytojo velnių – J. Bilaišis to nežino, bet tėvas vaikams nieko nesakė. Ir toliau nedraudė rūkyti. Pas Bilaišius sueidavo vyrai, pjaustydavo ir sukdavo suktines, rūkydavo, tad tabako dūmai būdavo įprasti tuose namuose.

Šeštinių šokiai ir tikintys tėvai

Kadangi, anot J. Bilaišio, jo netekėjusi teta Ona Bilaišytė buvo labai dievobaiminga (ji net pėsčiomis su pašnekovu į Uteną ėjo, kai čia lankėsi kažkoks vyskupas), netgi vadinta davatka, tai pas Bilaišius kamaroje labai dažnai rengdavo majavą. Būdavo ji ir pas Stundžias. Tuo metu jie statė naujus namus, tad neįrengtoje gryčioje vietos buvo daug. Kampe papuošia Mergelės Marijos ar kokio šventojo paveikslą, ir gieda. Ir vaikai melsdavosi, o kad linksmiau būtų, karkvabalių vidun dar prileidžia.

Per Šeštines visi apylinkės kaimai (Grašiai, Gaideliai, Žiezdriai, Bernotiškis, Meldutiškis, Bagdžiūnai) sueidavo į Gaidelių kapines. Kiekvienas kaimas nešdavo savo kryžių ir giedodavo. Susirinkę kapinėse giedodavo visų šventųjų litaniją. „Pre makyklas, jei geri orai, tai būdava šokiai. Čia jau būdava svarbiausia“, – juokėsi J. Bilaišis.

Bilaišiai važiuodavo į Šv. Petro ir Povilo atlaidus Tauragnuose, Šv. Antano – Saldutiškyje, o prieš Labanorinę savaitę mirkydavo ratus, kad nebarškėtų ir stipinai neišlakstytų ilgame kelyje. Žmonių susirinkdavo daugybė, nelengva būdavo surasti ir vežimui vietą. Vėliau, kolūkių laikais, dviračiais mindavo arba pėstuodavo (kai kas nueidavo ir iš vakaro). Dar vėliau ir motociklai atsirado. Ateistinė valdžia tokiu gyventojų religingumu nebuvo sužavėta, tad mokytojai kviesdavosi tėvus pasiaiškinti, tačiau šie nesumišdavo: „A mes tikim.“

Ilga kelionė namo ir neteisingas pirmininkas

J. Bilaišis statybininkystės ir stalystės mokėsi iš tėvo. Eidavo per žmones, statė ir Sėlos fermas, ir Tauragnų paštą. Bedirbdamas statybose Tauragnuose išsimokė traktoristu. Pastačius paštą, juos, statybininkus, perkėlė į Anykščius. Kai atsibodo statybos, vieną vasarą dar pazimagoriavo prie melioracijos ir nusipirko motociklą. „Iš traktoristo nupirkau tokį IŽ-49. Jis į darbą atvažiuodavo kasdien po 30 kilometrų. Man pasirodė geras ir nupirkau gal už tris šimtus rublių“, – pasakojo motociklininkas ir juokėsi, kad iš Rokiškio namo važiavo tris paras – pasirodęs geras motociklas vis gedo ir gedo…

Kolūkyje J. Bilaišis vairavo traktorių. Su Jonu Kairioniu iš Gaidelių pradėjo, ant plūgo sėdėdavo. J. Kairioniui pirmininkas po kiek laiko davė naujesnį traktorių, o į senąjį pasodino J. Bilaišį. Šis pasiremontavo ir traktorininku dirbo dar gal pusantrų metų. Kitais metais kolūkis sugalvojo naujovę – laukus tręšti amoniaku. Ant traktoriaus uždėjo ganus (talpas) ir kolūkio pirmininkas Antanas Mikulėnas patikėjo šį darbą J. Bilaišiui. Dėl pavojaus sveikatai per dieną ilgiau šešių valandų dirbti neleido. Kol jaunasis traktorininkas dirbo su amoniaku, jo traktorių davė kitiems. O šie, matyt, labai svetimo daikto netausojo – suvarė visą važiuoklę. Pasibaigus sėjai, pirmininkas liepė J. Bilaišiui savo traktorių susiremontuoti ir vėl dirbti su juo. Traktorininkas supyko dėl tokios neteisybės ir, rimtai susibaręs su pirmininku, išėjo iš kolūkio. Į Utenos buitinį prie staliaus darbų. Vos pradėjus dirbti naujoje vietoje, J. Bilaišiui paskambino Sėlos kolūkio buhalterė, sako, tau, kaip jaunam amoniako įterpėjui, yra paskyra – motociklas IŽ-JUPITER. Tačiau, kaip išėjusiam iš kolūkio, piktas kolūkio pirmininkas savo buvusiam traktorininkui paskyros jau nebenorėjo duoti, šis dar bandė teisybės ieškoti pas rajono pirmininką Žalalį, bet ir tas nepanoro su kolūkio pabėgėliu kalbėti – išstūmė pro duris. Nepatenkintieji partkomui dar skundė buitinio direktorių, kaip šis į darbą priėmė pabėgusįjį iš kolūkio, tačiau buitinis atsikirto, kad šis pabėgėlis turi darbo knygelę, tad joks jis ne kolūkietis. Buitiniame J. Bilaišis dirbo labai neilgai – kol išsimokė vairuotoju. Pradėjo vežioti buitinio direktorių, inžinierių. Gavo namui statyti sklypą Utenoje. Namus pats pasistatė, ir vidų įsirengė – padėjo patirtis statybose ir darbas buitiniame, kur matydavo, kaip dailidės dirba. Tėvo genai turbūt persidavė ir sūnums, ir anūkams – visi gabūs ir tikslūs statybininko ar staliaus darbe.

Daugiau skaitykite čia.

The post Meldų dainavimas, Šeštinių šokiai, ilga kelionė namo, neteisingas pirmininkas ir kaip velnias akmeniu prie grindų prilipo appeared first on udiena.lt.