Šeima, kurioje gimė Edvardas Čapskis

E. Čapskio istorinė asmenybė iki šiol nepamirštama dėl jo po tremties parašytos knygos „Sibiriečio atsiminimai“, kurią jau šiais metais skaitytojai galės skaityti ir lietuvių kalba. Knygos vertimą į lietuvių kalbą organizavo Vyžuonėlių dvaras, rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Utenos rajono savivaldybė, vertė Kazys Uscila.

Skaitant E. Čapskio dienoraščius galima manyti, kad jo tvirtas ir net rūstus charakteris neretai jam pačiam sunkindavo gyvenimą ir galbūt net nulėmė likimą.

<…> Ir jeigu kažkada kažkas pasakytų, kad tas kietas ir bejausmis žmogus „pats kaltas“ dėl savo sunkaus likimo, gal tektų pripažinti, kad jo asmenyje išskirtinai išsipildė didžiojo Herakleito Efesiečio posakis: charakteris yra žmogaus demonas. Demonas, aišku, ne mūsų, o senovės graikų reikšme, kaip žinoma, gimininga garsiam Sokrato daimonion. <…>

Huten-Čapskiai – tai sena Pomeranijos giminė. Čapskiai nebuvo magnatai, tačiau jie buvo pakankamai turtingi ir įtakingi, kad galėtų vesti magnatų dukras. Lietuviškos Čapskių linijos pradininkas Pranciškus Stanislovas Hutten-Czapskis, kuris su sutuoktine Veronika susilaukė sūnų Karolio ir Stanislovo. Jie vedė savo pusseseres, Minsko kašteliono dukras Sofiją ir Fabijoną Obuchovičiūtes. Nuotakų kraičiu tapo Svojatičių dvaras, apie 20 km nuo Nesvyžiaus, kuriame daugiausia ir gyveno Stanislovas su Sofija. Jie susilaukė sūnų Marijono, Adolfo, Edvardo ir dukros Michalinos.

Stanislovo ir Sofijos Čapskių namuose paprastai vyravo rimtis. <…> Su vaikais buvo elgiamasi griežtai, neretai gaudavome plekštelėjimų, teisingai skiriamų mums visiems keturiems. Vyriausias buvo Marianas, paskui Michalina, labai linkusi verkti, labai rėksmingas Adolfas ir galiausiai Edvardas, šio rašinio autorius. <…>

Visą tą laiką mano Motina mirtinai sirgdama gulėjo Lipoje pas pusbrolį Aleksandrą Obuchovičių. Tėvo namuose nebuvo, jis važinėjo kontraktų reikalais, reikalai tada klojosi anaiptol ne geriausiai. <…> Vasarą motina išvažiavo prie gydomųjų šaltinių užsienyje, mus paliko prižiūrėti seneliui Filipui Obuchovičiui ir jo žmonai. Jie gyveno Janove, už kelių varstų nuo Svajatyčių. Tai buvo tikras motinos tėvo brolis, jo sutuoktinė iš Oskierkų giminės, abu seni, bet labai svetingi ir visų mylimi. Jų namai buvo senoviškai lenkiški. <…> Senelis visada su mumis pokštavo, o senelė įspėdavo ir mokėdavo sužadinti sau didelę pagarbą. <…>

Tėvo netektis ir ūkinė veikla

<…> 1828 m. visus tris brolius motina išleido mokytis į Varšuvą. <…>

Po 1833 metų naujametinių švenčių ir Trijų karalių ir kelių mėnesių pasiruošimo E. Čapskis su savo broliu Adolfu įstojo į Berlyno Joachimstalio gimnaziją.

<…> 1840 metais laimingai išlaikęs brandos egzaminą balandžio mėnesį grįžau į gimtąją šalį. <…> Pirmąkart gyvenime Vilniuje apsilankiau 1840 metais. <…>

Prieš pat mirtį tėvas mylimiausiam ir jį globojusiam sūnui Edvardui paliko Kėdainių dvarą ir prisakė vesti Eleną Tyzenhauzaitę.

<…> Atsiminimuose Edvardas Čapskis rašė: „Tėvo laidotuvės buvo Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje. Tą pačią dieną generalgubernatoriui padaviau prašymą, kad leistų palaikus pervežti į Kėdainius. Kartu su Statkovskiu nuvažiavau į Kėdainių dvarą. Apžiūrėjęs jį, radau dideles spirito, romo, degtinės atsargas, tvarkingą inventorių. Vos tik pradėjau tvarkytis, staiga netikėtai iš Miropolio atvažiuoja mano brolis Marijonas. Žiūriu, kad ponas Statkovskis savo meilę mano Amžinatilsiui tėvui perkėlė į jį, ir iš karto pareiškė, kad Kėdainius perims Marijonas, nes jis yra vyriausias, o man pasiūlė grįžti į savo tarnybą Sankt Peterburge. Persakiau jam paskutinę tėvo valią, bet tai nieko negelbėjo. Pavargęs ir prislėgtas grįžau į tarnybą.“ <…>

<…> Išstumtas iš Kėdainių, kuriuos man skyrė tėvas, išmokau apsiriboti mažais ištekliais ir nesitikėti mano artimųjų pagalbos, ir mane tai tenkino. Buvo labai sunku ūkininkauti plačiuose lygumų plotuose po to, kai krito visi galvijai, po avių maro; turiu pripažinti, kad ir avys, ir galvijai man buvo skirti labai seni, todėl ir gyvulių kritimas man buvo ne tiek skaudus, kiek būtų buvęs kitokiomis sąlygomis. Skaudino patirta skriauda, bet ji kurstė mano energiją dirbti ir taupyti. Ir po penkerių metų jau turėjau atstatytą ir gerai tvarkomą, viskuo aprūpintą ūkį, kuris 1852/53 metais jau davė man apie 9 tūkstančių rusiškų sidabro rublių.

Visus šešerius mano ūkininkavimo metus mane lydėjo nuolatinė sėkmė. Niekada nepamiršiu, su kokia baime tada ėmiausi žemės ūkio darbų, apie kuriuos neturėjau jokio supratimo. Kaip uoliai klausiausi kaimynų patarimų, kaip studijavau agronomijos vadovėlius, kaip stropiai prižiūrėdavau lauko darbus, atlikdavau kasdienius ūkio kiemo apėjimus, kaip niekada neleisdavau sau ilgiau nebūti namuose, nors anksčiau daug keliaudavau, kaip neleisdavau sau jokios nebūtinos ištaigos gyvenime, jokių nereikalingų patogumų kelionėse.

Neturėjau karietos, livrėjų, kelių žirgų kinkinių, kuriais tada puikavosi net ir mažiau turtingi mano kaimynai. Teko kęsti kandžias jų pastabas ir kritiką už tai, ką dariau dėl gerų intencijų parodyti kitiems, kad galima gyventi taupiai, kad reikia gyventi darbščiai. <…>

Vedybos su mylimąja

Neilgai trukus po tėvo laidotuvių Edvardas nuvyko į Pastovius ir paprašė grafo Konstantino Tyzenhauzo leidimo pirštis jo dukteriai. Gavęs jo sutikimą ir rekomendacinius laiškus, Edvardas išvyko į Neapolį, kur Elena Tyzenhauzaitė poilsiavo kartu su seserimi. Neapolyje jie bendravo beveik du mėnesius, kol Edvardas įsitikino, kad merginos pamilti negalės, mat ji juo nesusidomėjo ir nedovanojo šilto žvilgsnio.

Konstantinui Tyzenhauzui Edvardas parašė atsiprašymo laišką, kad jo dukters vesti negalės bei paprašė supratimo ir atleidimo. Deja, Tyzenhauzai Čapskiui niekada neatleido.

Vėliau Edvardas Čapskis vedė šambeliono Floriano Ružickio dukrą Antaniną (Antonina Róžicka), kurią nuoširdžiai mylėjo. Ją jis sutiko mėgėjiško teatro vaidinime, surengtame Koženiovskio garbei, kuriame dalyvavo Ružyckių šeima.

<…> 1852 m. lapkričio 11 d. prieš namuose įrengtą altorių įvyko šventosios Mišios, <…> Umanės klebonas surišo mus abu stula ir atidavė pašventintus sutuoktuvių žiedus. Antosė išblyškusi virpėjo lyg lapelis, bet į sakramentinius klausimus atsakinėjo aiškiai ir ryžtingai. Pats susijaudinęs iki sielos gelmių prisiekiau Viešpačiui. <…>

<…> Pirmieji gyvenimo su tuo angelu metai atvėrė mano nustebusioms akims meilės, pasiaukojimo, kantrybės ir saldumo lobius, apie kuriuos dar neturėjau supratimo. <…>

1853 metų balandžio pradžioje išvažiavome iš Dobros. <…> Mano gerbtina motina priėmė Antosę kaip savo tikrą vaiką ir per kelias dienas ją nuramino. Antosė visada labai mylėjo ir gerbė mano motiną ir jos niekada neturėjo jokių paslapčių. <…> Kalnaberžėje gyvenome mano ankštame sename namelyje, naujas mūrinis pastatas buvo dar nebaigtas. <…>

Edvardas Čapskis su sutuoktine Antose susilaukė pirmagimio. <…> Išgirdau garsų naujagimio verksmą. Joks garsas pasaulyje niekada manęs taip nesujaudino. Dukterį pavadino Marijos ir mano pageidavimu – Antoninos vardu. <…>

Sutuoktiniai susilaukė šešių vaikų, tačiau likimas E. Čapskiui lėmė išgyventi ne vienos savo atžalos netekties bei sūnaus nepagydomos ligos skausmą.

Nusipirko Vyžuonas

E. Čapskis su žmona apsigyveno Kalnaberžės dvare (Kėdainių rajonas – aut. past.), mažame ankštame name, bet netrukus ėmė statydintis naujus mūrinius pastatus.

<…> 1855 metų žiemą dažnai važinėjau iš namų pasižvalgyti parduodamų dvarų. Galų gale nutariau nupirkti Vyžuonas ir Vyžuonėlę Vilkmergės paviete. Vasario mėnesį išvažiavau į Varšuvą pas Vyžuonų savininką Ksaverą Puslovskį galutinai užbaigti sandorį. <…> Varšuvoje per dešimt dienų užbaigiau sandorį: 620 valakų žemės, kartu su ja 2 malūnus, 9 palivarkus ir 26 akalicas, trylika kaimų su 1 860 kaimiečių (vyrų) nupirkau už 300 tūkstančių rusiškų sidabro rublių su pareiga būti atsakingam už atsargų kaimiečiams sandėlio įsteigimą (grūdų rezervą bado atvejui) – šiai prievolei įvykdyti teko pakloti 18–20 tūkstančių rusiškų sidabro rublių, kuriuos iš karto sumokėjau už rugius. Taigi su išlaidomis teisiniams reikalams Vyžuonos man kainavo daugiau negu 332 tūkstančius rusiškų sidabro rublių.

Tikėdamasis perspektyvoje su nauda parduoti nemažą Vyžuonų dalį, turėdamas gautus 80 tūkstančių rusiškų sidabro rublių kraitį ir 96 tūkstančius rusiškų sidabro rublių banko amortizacinę paskolą Vyžuonoms, drąsiai ėmiausi šio darbo. Skolų mokėjimas buvo išdėstytas dalimis ketveriems metams, turėjau tokias pajamas, kad niekada nevažinėdamas pagal kontraktus sugebėjau jau 1857 metais išmokėti likusią dalį sumos už pirkinį ponui K. Puslovskiui, nors mano pagrindinis kreditorius ponas Stanislavas Montvilas nesilaikė sutartyje numatyto termino ir pareikalavo pirma laiko grąžinti jam 30 tūkstančių rusiškų sidabro rublių. <…>

Kovojo už blaivybę

E. Čapskis buvo kovotojas už blaivybę, todėl Vyžuonų apylinkėse jo pastangomis buvo uždaryta 12 smuklių. <…> Palikau tik vieną Vyžuonų miestelyje, uždariau 3 degtinės varyklas ir įsteigiau alaus bravorą. Tuo pačiu sumažinau mano pajamas 3 500 rusiškų sidabro rublių, bet atsižvelgdamas į tai, kad buvo žadama naikinti baudžiavą, norėjau būtinai – kai žmonėms stigo apšvietos ir kultūros – sudaryti sąlygas įgyti bent vieną dorybę: blaivybę. <…> Anglų ekonomistai tikina, kad atsakomybė už ydingą vartojimą visada tenka vartotojui, niekada ne gamintojui, fabrikantui ar prekybininkui; kad net ir žalingiausios prekės, jeigu jos turi paklausą, visada ras gamintojų ir prekeivių. <…> Tokiu pagrindu civilizacijos siekianti Rusija trečdalį valstybės pajamų gauna iš degtinės, tad jeigu rusų liaudis staiga taptų blaivininke, blaivybės dorybė padarytų vyriausybei 140 milijonų rusiškų sidabro rublių nuostolį. <…>

Neteisingai apkaltino ir nuteisė gyvenimu Sibire

Prasidėjus sukilimui E. Čapskis buvo apkaltintas caro valdžios administratoriaus Lebedevo pakorimu (Vyžuonose jį pakorė valstiečiai be E. Čapskio žinios) ir 1864 m. nuteistas mirties bausme.

Tik įsikišus aukštiems asmenims (jį užtarė net karalienė Viktorija), bausmė buvo pakeista 12 metų katorgos Sibiro kalėjime, o po to – gyvenimu Sibire iki gyvos galvos. Po grafo tremties, jo dvarus, dėl dalyvavimo pasipriešinime, nusavino carinė valdžia.

Sukilimas plito. E. Čapskis įžvelgė tokios santvarkos, kokia buvo carizmas, beviltiškumą.

<…> Po gana sėkmingo mūšio Sierakauskas įrengė stovyklą Debeikiuose ir atsiuntė man lapelį, kuriame grasindamas mirtimi liepė nedelsiant prisistatyti Debeikių miške. Tad nuvažiavau į stovyklą, kur buvo keli šimtai ginkluotų žmonių. <…> Tai buvo 1863 metų birželio 9 dienos sekmadienis.

<…> Žandarų karininkas, o jam įkandin častnyj pristav [policijos nuovados viršininkas] ir pareiškė man, kad jiems pavesta aukštesnės valdžios atlikti kratą mano namuose. Krata vyko daugiau negu valandą <…> Po šios ceremonijos žandaras man paskelbė, kad mane areštuoja.

Miesto puskariete mane nuvežė į tvirtovę, čia žandaras perdavė mane tvirtovės komendantui generolui Viatkinui. <…>

Buvo devinta valanda vakaro – atmintinas mano gyvenimo pirmas nelaisvės vakaras, paskutinė laisvės diena. <…> Po ilgų tardymų mane apkaltino tiesiog žmogžudyste: teisėjai man pasakė, kad būtent aš liepiau pakarti kliučvaitą Lebedevą. <…> Žandaras liepė lipti į trečios klasės vagoną, jame ilgai laukiau, kol pajudėjome iš vietos; kai jau pasigirdo švilpukai, į mūsų vagoną įsėdo 16 kazokų. <…>

Kaune būdamas pakartųjų kameroje Edvardas Čapskis gavo įspėjimą apie netrukus įvyksiančią egzekuciją.

<…> Ten ruošiausi mirti. Bet po dešimties dienų kažkas eidamas koridoriumi pro uždažytą mano langą šūktelėjo: viskas bus gerai. <…> Apie malonės Edvardui Čapskiui reikalus Emerikas Čapskis pateikė tokias smulkmenas: „Imperatorius atmetė Prūsijos kunigaikštienės Izabelės Sanguškos iš Liubomirskių, tuomet viešėjusios Londone, užtarimą; sužinojusi apie nuosprendį ji nedelsiant nuvažiavo pas ministrą Palmerstoną, buvo išsiųsta telegrama karalienei Viktorijai į Vindzorą. Karalienės užtarimas davė rezultatą, Aleksandro II išsiųsta depeša Potapovui, Muravjovo padėjėjui, buvo įsakyta pakeisti nuosprendį. <…>

<…> Mane nuteisė dvylikai metų sunkiųjų darbų ir ištrėmimu iki gyvos galvos į Rytų Sibirą, visų teisių atėmimu, turtų ir ilgainiui galinčių rastis palikimų konfiskavimu. Motyvuose buvo teigiama, kad nors neprisipažinau pakoręs kliučvaitą, tyrimas ir teismas turi tokių įtarimų. O Tobolske nuosprendžio santraukoje pirmą kartą perskaičiau: E. Čapskis nuteistas už kliučvaito pakorimą. Toks tad buvo tos žmogėdriškos procedūros teisingumas. <…> Po dešimties Tobolsko kalėjime praleistų savaičių teko išvažiuoti. Policmeisteris prancūziškai pasakė man, kad gautas aiškus imperatoriaus kanceliarijos trečio skyriaus įsakymas nedelsiant mane išsiųsti. <…> Krasnojarsko kalėjime mus sulaikė dešimčiai dienų. <…> Iš Krasnojarsko mus varė toliau, visur matėme kraštą gražų, nors laukinį, tarp vieno ir kito kaimo dvidešimt ar ir trisdešimt varstų be gerai supilto ir prižiūrėto kelio nebuvo jokio žmogaus šeimininkavimo toje žemėje ženklo. <…> 1864 metų rugpjūčio antroje pusėje atvykome į Irkutską. <…> Gegužės mėnesį atėjo įsakymas visus privilegijuoto luomo kalinius, tai yra kunigus, bajorus ir mokslininkus nedelsiant išsiųsti į Čitą, o iš ten į Sevakovą. <…>

Išgyveno mylimų moterų netektis

<…> 1867 metų pavasarį gavau žinią, kad Dresdene mirė mano šviesios atminties motina. Antosės laiškas, kuriuo ji pranešė man tą liūdną žinią, buvo trumpas. <…>

Motinos mirtis panardino mane į nebylų gedulą, kelias dienas vengiau draugų, o vienišuose pasivaikščiojimuose, klaidžiodamas beveik išdžiūvusios Ingodos krantais, nuklysdavau kuo toliausiai paverkti be liudytojų. Nebūna tiek brandaus amžiaus, kuris vaiko širdį apsaugotų nuo skaudžiausių našlaičio ašarų po tėvo ar motinos mirties. Tas smūgis, nors skaudus pagal savo prigimtį, buvo juo skaudesnis, nes kirto į tremtinio širdį. <…> Metams praėjus po mano motinos mirties gavau žinią apie mano Antosės mirtį, o dar po metų – apie mylimo sūnelio mirtį. <…>

E. Čapskio žmoną ištiko žiaurus likimas – nuo židinio liepsnos užsidegė jos drabužiai ir ji mirė nuo apdegimų.

Sunkiame gyvenimo kelyje gelbėjo tikėjimas

Tremtyje E. Čapskiui kelrode žvaigžde buvo tikėjimas. 1873 m. caras jam vis tik leido grįžti iš tremties. 1875 metais E. Čapskis perėmė Lietuvoje motinai priklausiusį dvarą Svojatičiuose.

<…> Ir senatvėje apsigyveno palociuje, kuriame prabėgo dalis jo spindulingos vaikystės. Čia vėl aistringai ėmėsi žemvaldžio veiklos; mėgo daržininkystę, sodino, skiepijo ir prižiūrėjo medelius, kaip kitados prie Ingodos upės. Stebino įvairiapusėmis žiniomis, jaunatvišku įkarščiu, jaunoji karta jausmingai žiūrėjo į jo liekną, iškilią baltaplaukę figūrą, senesnių laikų asmenybę. <…>

<…> Kai po daugelio tremties metų pirmą kartą važiavo į mylimą Lietuvą, geležinkelio stotyse jį smarkiai žeidė visur įsigalėjusi rusų kalba. <…> Dar Sibire įgytas širdies negalavimas ir plaučių uždegimas baigė jo gyvenimą. <…>

E. Čapskis savo gyvenimo kelionę užbaigė gyvendamas Svojatyčių dvare, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, kur ilsisi šalia žmonos, su kuria jį išskyrė Muravjovo prievarta.

<…> Yra dvi panašios istorinės epochos: Didžioji revoliucija Prancūzijoje ir ne Aleksandro II, o rusifikatorių partijos valdymo Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusioje valdymo dešimtmetis (1863–1873). Panašūs tuo, kad joks aukštesnis protas, jokia tyra širdis negalėjo tada apverkti brangių mirties aukų be to skaudaus įsitikinimo, kad mirusieji buvo laimingesni, negu gyvieji. Šitaip ir mūsų dienomis, nors su kruvino sielvarto ašaromis, galime sveikinti mūsų brangius, širdimi ir protu aukštesnius giminaičius, kad lengvai pakilo į aukštesnius tyrų dvasių kraštus ir nusigręžė nuo ašaromis ir krauju patvinusios žemės, suterštos nugalėtų suniekšėjimo ir nugalėtojų triumfo. <…>

Knygos leidimas, kurio ištraukomis remiantis parengtas šis pasakojimas, sudarytas pagal autorinį rankraštį, kuris, kaip manyta, buvo dingęs, o vėliau atsirado pas E. Čapskio vaikaitį Edvardą Poninskį.

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ

The post „Sibiriečio prisiminimai“ appeared first on udiena.lt.

„Utenos diena“ tęsia rubriką „Dvarų istorijos“. Skaitytojams jau pristatėme šešis Utenos rajone esančius dvarus, supažindinome su jų būkle ir perspektyvomis. Šį kartą žurnalistų dėmesys krypsta į Vyžuonas. Kultūros vertybių registre įregistruotas Vyžuonų buvusio dvaro sodybos kompleksas, kurį sudaro išlikę kumetynas, tvartas, ūkinis pastatas, grūdų sandėlis, kluonas, gyvenamasis namas, kalvė, spirito rezervuaras ir spirito varykla. Publikaciją apie dvarą yra parengęs prof. Algirdas Vyžintas („Vyžuonos. Kraštas ir žmonės”). Skaitytojų dėmesiui – profesoriaus straipsnis.

Likviduojant Radvilų turtus, iš Radvilų turtų komisijos Vyžuonas 1808 m. nupirko Vaitiekus Puslovskis. Iš jo 1856 m. nupirko grafas Čapskis, smarkiai engęs dvaro baudžiauninkus, tačiau nukentėjęs ir kalintas už ryšius su 1863 m. sukilimo vadais. Dalis dvaro buvo valdoma grafo Ziberko-Pliaterio. Iš jų gerokai apleistą dvarą nupirko Eduardas Meištavičius. Jis pradėjo pavyzdingai ūkininkauti – išdrenavo žemes, išplėtė pieno ūkį, pastatė spirito valyklą, plytinę, dirbusią dvaro ir miestelio reikalams, kitus pastatus, ėmėsi pavyzdingai tvarkyti miškus. Po E. Meištavičiaus mirties (1914 m.), dvarą paveldėjo jo žmona Teresė Meištavičienė su dukromis Marija ir Elžbieta. 1925 m. pagal žemės reformos įstatymą dalis dvaro žemių buvo išdalyta Lietuvos savanoriams, bežemiams ir mažažemiams, kitą dalį paveldėtojos T. Meištavičienė ir dukros pardavė Moisiejui Bobrovui ir Chainui Polavinui, o šie vėliau pardavė Šliomai Šternui ir Jackui Sondeckiui. Šternui 50 proc., o Sondeckiui 25 proc. už 55 000 litų sumą. 1928 m. Jackus Sondeckis ir Rozalija Sondeckienė (Vyžuonų klebono Aleksandro Mileikos sesuo – A. V.) oficialiai įgaliojo A. Mileiką valdyti ir prižiūrėti jiems priklausantį turtą. Sovietų okupacijos metais dvaras buvo nacionalizuotas, kun. A. Mileika 1941 m. birželio mėnesį ištremtas ir nuteistas kalėti. Antrosios sovietinės okupacijos metais čia kurį laiką buvo tarybinio ūkio, kolūkio centras. Dvaro pastatai ir parkas pamažu sunyko.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalį buvusio savo dėdės dvaro atgavo muzikas prof. Saulius Sondeckis ir jo sesuo gydytoja Danguolė Gurauskienė.
Lietuvos paminklų restauravimo projektavimo institutas 1993 m. parengė paminklosauginę užduotį buvusiai dvaro sodybai, kaip vietinės reikšmės architektūros paminklui. Atsižvelgta į tai, kad buvusio dvaro sodybos ansamblis apnykęs, mažoji architektūra sunaikinta. Sunaikinti sodybos pradiniai funkciniai ryšiai tarp senųjų dvaro pastatų nelikus kompozicijos centre buvusių rūmų. Kompozicijos centras persikraustė ties spirito varykla ir ūkine zona. Dabar teritorija užima 8,5 ha. Greta Vyžuonų miestelis, Vyžuonos upė, senas sodas ir dirbami laukai. Sodyba išsidėsčiusi Vyžuonos upės pakrantėje, kur upeliukas, įtekantis į upę, patvenktas, vietinių žmonių teigimu, tvenkinio dugnas grįstas akmenimis. Vanduo uždumblėjęs, nešvarus. Parko medžiai – uosiai, klevai ir įspūdinga tuopa, kurios liemens apimtis – 5,4 m. Likę pastatai: gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, grūdų sandėlis (svirnas), tvartas, du kluonai, kalvė, kumetynas, spirito varykla, spirito rezervuaras ir buvusių rūmų griuvėsiai – tiksliau rūsiai, dabar užpilti žemėmis.
Tad Vyžuonų dvaro finalas toks: 1992 m. dvaro pastatai buvo privatizuoti, parduoti fizinių asmenų grupėms ir privatiems žmonėms. Buvęs spirito varyklos pastatas ir 8,5 ha žemės, kaip jau minėta, sugrąžinta Sondeckiams. Buvusį dvarą mena seno parko likučiai ir nykstantys tvenkiniai.
Siekiant atkurti ir išsaugoti buvusio dvaro sodybos ir parko architektūros ansamblį, būtina laikytis jau minėtos paminklosauginės užduoties ir rekomenduojamų pirmaeilių darbų – parengti tyrimo ir teritorijos sutvarkymo projektą.
Apie įdomius radinius vaizdžiai kalba buvusi mokytoja Marija Kunčinaitė-Žiukienė ir jos brolis ūkininkas Kazimieras Kunčina:
Vyžuonų vienkiemio ūkininko Kazimiero Kunčinos sodyboje randama daug buvusių statybų liekanų. Pagal prosenelės pasakojimus – toje vietoje kadaise buvęs Juodojo Radvilos dvaras – rūmai. Sodyba gražioje gamtos aplinkoje. Kalvota vietovė, pakalnėje gražus ežerėlis. Gyvenvietę juosia Dusyno upelis. Kitoje pusėje – gilus, platus, ilgas griovys. Neaišku, tai gamtos dovana ar specialiai iškastas gynimosi tikslams. Tarybiniais metais kolūkio pirmininkas Antanas Šapoka sugalvojo pakeisti Dusyno upelio, tekėjusio į ežerą, kryptį. Atlikdami kasimo darbus, aptiko ąžuolinių rąstų liekanas.
1946 m., po praūžusio karo, nuniokojusio didžiąją dalį miestelio, Kazimiero Kunčinos tėvai nutarė statytis savo sklype trobesius. Kada pradėjo ruošti vietą statyboms, teko gerokai paplušėti. Po dirvožemiu aptiko akmenimis grįstą grindinį, iškasė daug plytų, koklių, atliekų. Gabalai glazūruoti, ornamentuoti, išpuošti įvairiom figūrom. Iškasė kalkių, apdegusių medžio gabalų, anglių, varinių pinigų. Kol žemę ardavo arkliniais plūgais, plytų ir akmenų išardavo mažiau. Ariant dirvą traktoriumi, lūždavo plūgų noragai. Aptikta didžiulių akmenų. Atliekant melioracijos darbus taip pat iškasdavo statybinių medžiagų atliekų. Kai kurie radiniai atiduoti į Utenos kraštotyros muziejų.

N. Jonavičienės nuotr.                                                

The post Vyžuonų dvaro istorija: iš rankų į rankas keliavęs dvaras sunyko II appeared first on udiena.lt.

„Utenos diena” tęsia rubriką „Dvarų istorijos”. Skaitytojams jau pristatėme šešis Utenos rajone esančius dvarus, supažindinome su jų būkle ir perspektyvomis. Šį kartą žurnalistų dėmesys krypsta į Vyžuonas. Kultūros vertybių registre įregistruotas Vyžuonų buvusio dvaro sodybos kompleksas, kurį sudaro išlikę kumetynas, tvartas, ūkinis pastatas, grūdų sandėlis, kluonas, gyvenamasis namas, kalvė, spirito rezervuaras ir spirito varykla. Publikaciją apie dvarą yra parengęs prof. Algirdas Vyžintas („Vyžuonos. Kraštas ir žmonės”) Skaitytojų dėmesiui – profesoriaus pasakojimas.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad Vyžuonų gyvenvietė nuo senų LDK laikų augo ir plėtojosi dvarui darant įtaką. Nuo pat feodalizmo aušros iki baudžiavos panaikinimo čia buvo baudžiavinių valstiečių kraštas. Senuose šaltiniuose žodis Vyžuonos reiškė, visų pirma, dvarą, kuriam priklausė žemė ir žmonės. Vyžuonos buvo perkamos, parduodamos, dovanojamos, nuomojamos, jos ėjo per kunigaikščių ir didikų stambių žemės savininkų dinastijas. Nuosekliai aprašytos Vyžuonų istorinės raidos neturime. Svarbesnė rašytinė tradicija prasidėjo tik nuo XVI amžiaus. Daug raštijos dokumentų žuvo karų ir miestelio gaisrų metu. Todėl mūsų laikus pasiekė tik fragmentiško pobūdžio žinios, publikuotos dažniausiai svetimšalių veikaluose. Kaip rašytinėje, taip ir žodinėje tradicijoje apstu spėliojimų, motyvuotų ir nemotyvuotų pasakojimų. Pavyzdžiui, spėjama, kad Vyžuonoms pagrindą davusi senovės lietuvių pilis, prie kurios buvęs įkurtas dvaras, minimas, kaip ir bažnyčia, nuo XV amžiaus.
Bene visuose šaltiniuose dvaro istorija siejama su LDK Vytauto laikų didiko Kristino Astiko vardu. Būdamas Vytauto bendražygis Kristinas Astikas Dvaro rūmų fragmentas šiandien gavo šiuose kraštuose dideles žemės valdas, tarp jų ir Vyžuonas. K. Astiko sūnus Radvila Aslikailis buvo Radvilų giminės pradininkas. Vyžuonos Astikų giminės rankose išlikusios iki 1555 metų. Radvilų giminės tyrinėtojas istorikas Jonas Yčas teigia, kad Vyžuonos buvo pirmasis ir pagrindinis Radvilų lizdas, jų ekonominis centras. Didikų kelią į Lietuvos šiaurę jis taip apibūdina: „…įsigiję Dubingius, Radvilai pamažu stūmėsi į šiaurę, pripirkdami dvarus ir kultūrines žemes, ėjo per Aluntą, Vyžainius (taip jis vadina Vyžuonas – A. V.), Svėdasus, Pandėlį, Papilį ir per ilgą laikotarpį nuėjo iki Biržų ir Nemunėlio, Radviliškio, savu su stiprintais punktais ir pilimis sudundami sienas tarp Lietuvos ir latvių gyvenamųjų kraštų.”
Vyžuonos taip pat turėjo būti sustiprintas punktas, ypač atsižvelgiant į gamtines ir geografines savybes, jų strateginę padėlį tarp Utenos, Kupiškio, Užpalių. Svėdasų. Ši vietovė galėjo būti specialiai rengtu gynybos punktu, forpostu, turint omeny karus su švedais, kalavijuočiais, kurių metu galėjo būti sunaikintas senasis Radvilų dvaras. (Matyt, ne be prasmės bažnyčios sienoje įmūryti senojo tikėjimo ir karo simboliai, o vėliau pastatytas ietigalio formos paminklas Kartuvių kalne…). Ne be prasmės ir žmonių pasakojimai apie kovas su priešais ant ir prie Kartuvių kalno, juo labiau ir archeologiniai radiniai šį tą primena. Tad gal kiek drąsiau turėtume kelti hipotezę dėl čia buvusio ir sunaikinto Radvilų dvaro, žmonių dar vadinto Didžiadvariu, o gal ir dėl didesnių gynybinių įtvirtinimų. Apie tai yra prasmės galvoti turint omeny ir tą faktą, kad Livonijos kronikininkai aiškiai kalba apie kalavijuočių karo žygius į kaimynines Vyžuonų vietoves Užpalius, Uteną, Tauragnus… Vyžuonos (nors jos tiesiogiai neminimos) yra kaip tik toje geografinėje zonoje.
Vyžuonų dvarvietę taip pat pažymi archeologas Eugenijus Ivanauskas, apibūdindamas radinius, datuodamas juos XVI a. II puse XVII a. ir manydamas, kad šioje vietoje greičiausiai buvęs senasis Vyžuonų dvaras, ilgą laiką priklausęs Radvilų giminei. Su Astikų, Kiškų, Radvilų dinastijomis ir sunaikintais jų rūmais lyg ir baigiasi, sakytume, ankstyvasis Vyžuonų dvaro egzistavimo periodas, kuriame gausu didžiūnų kaitos peripetijų, fragmentiškai paminėtų istoriniuose šaltiniuose. Paskutinis Radvila, valdęs Vyžuonas, buvo Dominykas. Susidaro prielaidos manyti, kad XVIII a. dvaras iš senosios buvimo vietos persikėlė ir kūrėsi arčiau miestelio, jo pietinėje pusėje, kur daugelis pastatų ir parko fragmentų išliko iki mūsų dienų.

Antanas MASIONIS
Vyžuonos

Į rytus – ežeras,
Į šiaurę – miškas,
Per pačią širdį – upės duburys.
Klevai ramybe apkeri – kaip žmonės,
Baltais vardais paženklinę duris.

Langinėse ir kraiguose – senolių laikas
Sustingo, skardžiai persmelktas varpų.
Dabar asfalto kvapas ir pražilęs dūmas
Gyvybės teisę dalosi perpus.

Šį žemės dryžį apčiulbėjo paukščiai,
O rytą – pasakiškai šaukia šuliniai.
Ta vieškelio ranka, kur vedasi per Lietuvą,
Įduoda šventą šauksmą giminės.

Kasmet kiti vaikai plasnoja į mokyklą.
Praauga, sodžių ir tėvų viltis.
Ir juokias, pažaliavęs nuo likimo,
Bažnyčioje įmūrytas
Pagoniškas žaltys.

udiena.lt inf., N. Jonavičienės nuotr.

The post Vyžuonų dvaro istorija: iš rankų į rankas keliavęs dvaras sunyko I appeared first on udiena.lt.