Kunigas ryžosi parvežti palaikus

S. Grigas iki tarnystės Dūkšto parapijoje apie kunigą V. Šarką nebuvo nieko girdėjęs. Dvasininkas apie kunigą pasakojusių žmonių troškimą parvežti velionio palaikus į tėviškę nusprendė paversti realybe. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę parapijiečiai šį klausimą kėlė ir anksčiau Dūkšte dirbusiems kunigams. Buvę klebonai išklausydavo juos, bet nė vienas nesiryžo parvežti palaikus.

„Tuomet ir nusprendžiau – jei niekas neparvežė palaikų, aš parvešiu, – pasakojo S. Grigas. – Kas ta Vokietija šiais laikais, pagalvojau. Tada ir pradėjau domėtis, kaip tą reikalą sutvarkyti. Pirmiausia pradėjau ieškoti kunigo giminių, o gal jie prieštaraus ir tam nepritars? Suradau dukterėčias, sūnėną, jie palaikė šią idėją. Supratau, kad žalia šviesa uždegta.“

Netrukus prasidėjo susirašinėjimas su vokiečiais, pradėti derinti palaikų parvežimo klausimai. Sužinojus, kad vien palaikų ekshumacija kainuos 2 tūkst. eurų, kunigą ištiko šioks toks šokas, nes minėta suma jam prilygo kosminiams pinigams. S. Grigas kreipėsi į vokiečius, kad Hamburgo Reinbeko kapinėse palaidoto ignaliniečio palaikus leistų išsikasti savo jėgomis, atsivežus žmones iš Lietuvos, bet sulaukė atsakymo, kad tai padaryti gali tik licenciją turintys darbuotojai.

Dvasininkas palaikus iš Vokietijos ketino parsivežti autobusu vaikiškame karste, nes nenorėjo, kad gabenant lėktuvu jie būtų mėtomi kaip krovinys, bet iškilo nenumatytas dalykas: „Maniau, kad kape bus tik velionio kauleliai likę. Paaiškėjo, kad buvo daug kas likę, net kunigo sutana išsilaikiusi. Viską reikėjo parvežti karste, o autobusu jo nepargabensi. Ir atsitik taip, kad tuo metu į Lietuvą turėjo grįžti tuščias siuntų gabenimo autobusiukas, kuris ir parvežė į Lietuvą palaikus. Kitaip kaip dievo pirštu to nepavadinsi“.

Išpildė svajonę atgulti tėviškėje

Velionio palaikai buvo ekshumuoti anksčiau, nei buvo numatyta, todėl spalio 1 dieną atkeliavo į Dūkštą. S. Grigas spalio 2 dieną turėjo lėktuvo bilietą į Hamburgą, kur laukė susitikimas su vietos lietuvių bendruomenės pirmininke. „V. Šarka taip troško būti palaidotas tėviškėje, todėl jam mintyse pasakiau, kad jį palieku bažnyčioje klebonauti, o aš išskrendu. Kunigo palaikai visą savaitę išbuvo bažnyčioje iki iškilmingos perlaidojimo ceremonijos, – sakė S. Grigas. – Nebuvau tikras, ar Hamburgo lietuvių bendruomenė pritars kunigo palaikų atidavimui. Jo asmenybe pradėję domėtis bendruomenės atstovai pradžioje į tai nebuvo linkę, tačiau juos pavyko įtikinti“.

Išlaidas už palaikų iškasimą ir jų atvežimą apmokėjo Ignalinos rajono savivaldybės administracija, tam skyrusi 2,5 tūkst. eurų. Pora mėnesių anksčiau iš Vokietijos buvo pargabentas ir velionio antkapinis paminklas.

„Pernai gegužės 2 dieną sukako šimtas metų, kai gimė V. Šarka, todėl parašiau prašymą Dūkšto seniūnijos seniūnui Antanui Šakaliui įamžinti kunigo šimtmetį apčiuopiamu dalyku, suteikiant jo vardą miesto gatvei, – pasakojo S. Grigas. – Malonu, kad Ignalinos rajono savivaldybės taryba vienbalsiai pritarė ir palaimino šį sprendimą. Gatvei jau suteiktas V. Šarkos vardas, o pavasariop bažnyčioje vyks iškilmės, kurių metu šv. Mišias aukos Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Darius Trijonis. Manau, kad visa tai buvo iš aukščiau sudėliota.“

Anot dvasininko, prasmingu V. Šarkos atminimo įamžinimo ženklu būtų tapęs ir jo vardo suteikimas Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos Dūkšto skyriui, tačiau to nelabai norėjusi skyriaus vadovė siūlymą įvertino skeptiškai. Palaikų pervežimo istoriją prisiminęs jos iniciatorius sakė esantis labai dėkingas vertėjavusiai vokiečių kalbos dėstytojai, Kaniūkuose gyvenančios Onos Laurinėnienės dukrai Valdai Kropienei. Hamburgo lietuvių bendruomenės pirmininkė stebėjosi, kad ji rašo daug geriau nei vokiečiai.

Tremtinė tėvo vardu rašydavo laiškus

„V. Šarka buvo iškili asmenybė, mūsų pasididžiavimas, didelis patriotas, daug padėjęs Lietuvai, o iki šiol niekur neįamžintas. Todėl džiaugiuosi, kad viena Dūkšto gatvių pavadinta kunigo vardu, – sakė buvusi tremtinė, partizanų ryšininkė 93 metų O. Laurinėnienė. – Čia ne juokas buvo S. Grigui visus dokumentus sutvarkyti ir parvežti į tėviškę V. Šarkos palaikus.“

O. Laurinėnienė prisiminė, kaip į Dūkštą 2015 metais kunigauti atvykęs S. Grigas jos pasiteiravo, kuo nusipelnė Donatas Šarka (kunigo V. Šarkos tėvas – aut. past.), kad jo vardu pavadinta viena Kaniūkų gatvių. „Kunigui pasakiau, kad jis niekuo nėra nusipelnęs, gyveno senukas, buvo pamaldus ir tiek ir papasakojau apie jo sūnų kunigą ir jo nuopelnus. S. Grigas man pasakė, kad jis atveš palaikus. Po kiek laiko per Velykas jį pakviečiau pietų, kurių metu kunigas susipažino su mano vaikais. Sužinojęs, kad mano dukra V. Kropienė yra vokiečių kalbos dėstytoja, labai apsidžiaugė, kad ji padės vertėjauti. Oi, kiek jie prirašė laiškų į Vokietiją, kai labai veiklus ir energingas S. Grigas pradėjo klibinti šį reikalą“, – prisiminimais dalijosi O. Laurinėnienė.

Į Kaniūkus 1963 metais gyventi atvykusi O. Laurinėnienė netrukus D. Šarkos prašymu pradėjo rašyti laiškus jo sūnui. Moteris ne tik juos rašydavo, bet ir skaitydavo, nes D. Šarka buvo beraštis, beraštė buvo ir jo antroji žmona. Tėvui būdavo didžiulė šventė sulaukus sūnaus laiško, su kuriuo iškart atskubėdavo pas O. Laurinėnienę. Ne vieną vakarą jie praleisdavo taip kartu vakarodami. Dūkštietė pasakojo, kad D. Šarka buvęs labai pamaldus. Kai eidavo pro už kapų stovintį kryžių, visada sustodavo ir nusiimdavo kepurę.

Kunigo tėvas prašydavo O. Laurinėnienės niekam nepasakoti apie laiškus, lageryje sėdėjusi saugumo sekama tremtinė tą ir pati žinojo, kaip ir tai, kad daug ko negali rašyti laiškuose. Paprastai rašydavo apie sveikatą, gamtą, perduodavo linkėjimus. V. Šarkos tėvas pasakodavo apie sūnų, kad jis buvo dvasios žmogus, labai geras, pamaldus, dalyvavo skautų veikloje.

Kunigą vadina šventu žmogumi

„Gyvendamas Vokietijoje V. Šarka visaip padėjo lietuviams, o kai jį įšventino į kunigus, jo pagalba tapo dar svaresnė. Jis ir vargšus lankė, ir ligonius, kai buvo galimybė pasitraukti Amerikon, to nepadarė, nes norėjo padėti pabėgėlių stovyklose gyvenantiems lietuviams. Jis ir savo namus užleisdavo per visokius lietuvių susiėjimus, o pats galėjo mašinoje permiegoti, – vardijo kunigo darbus dūkštietė. – Žinau, kad vienas lietuvis dėl kažkokių sveikatos problemų negalėjo gauti darbo, tai V. Šarka jam padavė savo plaučių rentgeno nuotrauką, kad tas galėtų dirbti ir užsidirbti. Jis buvo šventas žmogus.“

Kunigas turėjo dvi seseris Eleną ir Veroniką bei brolį Steponą. Kunigui susirgus, seseriai Elenai pavyko nuvykti į Vokietiją, kur ji iki mirties slaugė brolį. Brolis Steponas buvo vedęs tuomečio LKP CK sekretoriaus Petro Griškevičiaus seserį. Juokdamasi O. Laurinėnienė prisiminė, kaip viename laiške tėvas sūnui prašė parašyti: „Žinai, vaike, Steponas poterių nebekalba.“

Dūkšto bažnyčia, kurios šventoriuje amžinojo poilsio atgulė perkelti V. Šarkos palaikai, pastatyta ant jo senelių žemės, kurią jie padovanojo bažnyčios statybai. „Dabar jis guli kaip savo kieme, – atsiduso O. Laurinėnienė. – Laiškuose kunigas dažnai rašydavo apie tėvynės ilgesį, jam Lietuva buvo šventa ir jis labai norėjo būti palaidotas savo tėviškėje.“

Gyvenimą paskyrė lietuvybei puoselėti

V. Šarka mokėsi Dūkšto lenkiškoje mokykloje, vėliau baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, studijavo Kaune, Vilniuje ir Eichštate. 1946 m. birželio 21 d. Vokietijoje įšventintas į kunigus. Darbavosi karo pabėgėlių lietuvių sielovadoje, kur teikė pagalbą lietuviams, išvykstantiems į Ameriką ir kitus kraštus. Vėliau patvirtintas Hamburgo ir Šlezvigo-Holšteino žemės lietuvių kapelionu. Aktyviai dalyvavo Vokietijos lietuvių bendruomenės veikloje, rengė tautines šventes ir minėjimus, Hamburge leido ir redagavo laikraštį „Aušros vartai“. V. Šarka ginė Lietuvos disidentus ir tikinčiųjų teises, Lietuvoje prasidėjus Atgimimui rašė laiškus pasaulio valstybių vadovams dėl paramos teisėtiems lietuvių tautos siekiams atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

The post Dūkšte kunigo Vaclovo Šarkos vardu pavadinta gatvė appeared first on udiena.lt.

Šeimai teko skaudus likimo smūgis – kurtis iš naujo. Praėjus kuriam laikui „Ignalinos dienos“ žurnalistai, apsilankę šioje naujai atstatomoje sodyboje, kalbėjosi ne su šeimos galva, o su trylika vaikų pagimdžiusia mama, kuri neslepia optimizmo kaip feniksas vėl pakilti iš pelenų. Artėjančios motinos dienos proga apie gyvenimo iššūkius ir gausios šeimos džiugesius – pokalbis su šiemet vasarą 40-mečio jubiliejų švęsiančia Tatjana Deriugina.

Neįtikėtina istorija

Jau buvo rašyta, jog į Lietuvą šeima atsikraustė 2013 metais. Konstantinas Deriuginas – maskvietis, jo žmona kilusi iš Pamaskvės. Abu Rusijoje įgijo geras profesijas: Konstantinas – teisininkas, Tatjana – buhalterė. Kai šeima atvažiavo nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą ir įsikūrė Dūkšto seniūnijoje, su savimi atsivežė jau aštuonis vaikus. Kiti penki pasaulį išvydo Lietuvoje. Visiems skaitytojams turbūt kyla klausimas – kaip gi čia taip atsitiko, kad didmiesčio gyventojai pasirinko Ignalinos rajoną ir Dūkšto seniūnijoje esantį, pakankamai tolokai nuo pagrindinio per Kaniūkus vedančio kelio, kaimą ir joje stūksančią sodybą, kurioje ir apsigyveno.

Kai pirmą kartą buvo kalbinama šeimos galva – K. Deriuginas pripažino, kad apie 2009 metus, jų šeima ieškojo, kur įsikurti. Tuomet dairėsi vietos Rusijoje. Apvažiavo visą europinę jos dalį, tačiau tinkamo kampelio nerado. „Juk šeimai, be gamtos, reikia, kad būtų tinkama infrastruktūra – netoli veikianti gydymo įstaiga, mokykla, prekybos centras, – vardijo K. Deriuginas. – Rusijoje tai neįmanoma arba kainuoja tokius pinigus, kad mes niekaip nebūtume įpirkę. Pavyzdžiui, Pamaskvėje aras žemės kainuoja 30 tūkst. eurų. O čia hektarą žemės nusipirkome už tūkstantį eurų.“ Pasak vyro, pirkta žemė, persikraustymas, gyvenamojo namo remontas bei įsikūrimas Lietuvoje jiems kainavo maždaug 20 tūkst. eurų. Tokia štai istorija. Tačiau ir čia buvo netikėtumų.

Kaip sakė „Ignalinos dienos“ pašnekovas, pirmą kartą mūsų šalyje jų šeimai teko pabuvoti 2012 metais, kai iš buvusio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo jie, kaip daugiavaikiai, gavo dovanų kelionę į Lietuvą. Tai buvo pirmas išvykimas į užsienį – atsidūrė Kaltanėnuose Švenčionių rajone. Juos Lietuvoje pakerėjo gamta, mieli žmonės ir nustebino nekilnojamojo turto kainos. Todėl daug nesvarsčiusi šeima apsisprendė atvažiuoti nuolat gyventi į mūsų šalį. Apsitvarkę Driškūnų kaime nusipirktą po Antrojo pasaulinio karo statytą namelį – pasikeitę langus, iš vidaus apšildę sienas – daugiavaikiai tėveliai su savo atžalomis apsigyveno Lietuvoje. Kaip sakė K. Deriuginas, šeima pasistatė tvartą, įsigijo galvijų, dirbo žemę – taip ir vertėsi iki tragedijos.

Netikėta tragedija

Jau rašėme, kad dar praėjusį rudenį T. Deriugina, lydima septynių vaikų, tarp jų mažiausiojo, kuris šiuo metu jau sulaukė vienerių metukų, ir vyriausiosios dukros aštuoniolikametės Galinos, išvažiavo į Rusiją pas motiną Lidiją (64 m.), nes paskutine vėžio stadija sergančiai jos mamai netikėtai prireikė priežiūros bei slaugos. Lietuvoje pasiliko tėvas su šešiais vaikais.

Lemtingąją naktį, iš gruodžio 25-os į 26-ą d., šeima šventė Kalėdas, kai jau po šventės netikėtai kilo gaisras. Tėvui pavyko išgelbėti tik keletą daiktų, o visa kita pasiglemžė ugnis. Namas pleškėjo jų akyse. Žmonai jis į Pamaskvę nusiuntė filmuotą vaizdą. Ją ištiko šokas.

Vyro teigimu, sudegė ne tik namas bei gyvenamasis vagonėlis, bet ir šalia stovėjęs vienas iš šeimos automobilių, šiltnamis, turėta mėsos bei pieno perdirbimo įranga. Ko labiausiai gailėjo daugiavaikis tėvas, tai muzikos instrumentų, kuriais grojo visa šeima. Visa laimė, kad nenukentėjo žmonės, be to, liko sveikas tvartas, gyvuliai, metalinis garažas ir priekaba galvijams vežti. K. Deriuginas įtarė, kad gaisras galėjo kilti nuo vagonėlyje vaikų be priežiūros palikto elektrinio šildytuvo. Patys vaikai, anot jo, iš pradžių labai išsigando, pradėjo šaukti, kad mirs, bet po to apsiramino ir net pradėjo smalsauti – prašė tėčio leisti pažiūrėti, kaip dirba ugniagesiai. O po to per keletą dienų iš gerų žmonių gavo tiek dovanų, kad pamiršo nelaimę. Iki šiol šeima stebisi lietuvių gerumu ir suteikta pagalba bei parama.

Šiuo metu šeima glaudžiasi dviejuose dovanotuose vagonėliuose, tarp kurių greitu laiku žada pasistatyti dengtą terasą. Vaikai dar tebelanko Visagino Česlovo Sasnausko menų mokyklą, todėl mieste turi išsinuomoję butą.

Netikėtas susitikimas

Kaip prisiminė šiuo metu jau trylikos vaikų mama, su vyru jie susipažino prieš 20 metų Jaroslavlyje, mieste prie Volgos upės, nuo Maskvos nutolusiame beveik per 300 kilometrų. „Toks sutapimas, kad būtent tuo metu ten atvažiavau padėti vienai savo pažįstamai, kuri laukėsi aštunto vaiko. Ten ir sutikau savo Kostią, kuris tai šeimai statė namą“, – jaunystės dienas prisiminė Tatjana, papasakojusi labai jau keistą tos pažinties pradžią. Anot jos, ji su draugės vyru liejo pamatus ir betono maišyklėje maišė mišinį. Atvažiavęs Konstantinas su dar vienu pagalbininku bandė jau išmaišytą mišinį išpilti, tačiau jiems, dviem vyrams, ta maišyklė niekaip nepasidavė. Tada priėjusi dvidešimtmetė gražuolė Tatjana tą mišinį, maišyklę prilaikydama koja, išvertė viena ranka. Pasak jos, vyrai stovėjo apstulbę. „Tada jis man į akį nekrito ir gal tik po kelių mėnesių jis man pasipiršo“, – apie netikėtus savo gyvenimo posūkius pasakojo Tatjana.

Neįtikėtina mamos meilė

Mama žavisi visais savo vaikais. Pašnekovė ėmė vardyti atžalas, pabrėždama, kad visi jie labai gabūs. Pirmoji, kaip pasakojo mama, gimė dukra Galina. „Ir labai keista buvo, kad jos gimimas sutapo su metiniu jubiliejumi, kai vyras jai pasipiršo. Mergaitė gimė lygiai po devynių mėnesių nuo vestuvių“, – atviravo pirmosios naujagimės prieš 18 metų sulaukusi mama. Po metų gimė sūnus Ilja, dar po metų – dukra Lidija, trečiai dukrai Larisai šiuo metu 14-a, Evelinai –13-a, Aleksandrai – 12-a, sūnui Genadijui – 11-a ir dar Maskvoje gimusiai Elianai – 9-eri. Dukra Gabrielė, pasak mamos Tatjanos, jau gimė Lietuvoje ir jai šiuo metu 8-eri, dar vienai dukrai Liorai –6-eri, Emanuelai – 4-eri, jau kiek ūgtelėjusiam Jelizarui – 2-eji, o pačiam mažiausiam Matvejui – tik metukai. „Ir tai dar, manau, ne pabaiga. Kiek Dievas duos – tiek ir auginsime“, – atviravo jau greitai 40 metų sukaktį švęsianti mama, pastebėjusi, kad jos vyras už ją vyresnis ketveriais su puse metų. Pasak jos, ji augo devynių vaikų šeimoje (dar septyni buvo globotiniai). Ji buvo ketvirtas vaikas. O jos vyras Konstantinas šeimoje augo vienas. „Neįsivaizduoju savo gyvenimo mažoje šeimoje“, – pastebėjo Tatjana, glostydama apie ją besisukiojančių mergaičių galvas, papasakojusi, kaip neseniai jos mamos aplankyti suvažiavo 45 anūkai ir choru užtraukė smagią dainą. „Senatvėje norėčiau matyti ne mažiau šimto anūkų. Argi tai prasta mintis?“, – šypsojosi kol kas trylikos vaikų mama. Vyriausioji dukra Galina antrindama mamai tuoj pat suskaičiavo, kad jiems visiems reiktų užauginti tik po aštuonis vaikus. „Mūsų mama vis tikisi stebuklo ir jis vis kasmet aplanko“, – besišypsodamos prasitarė vyriausiosios dukros. O stebuklas, anot mamos, jos nuostabūs vaikai, kurie ne tik labai gabūs mokslams, bet ir muzikai. Šiuo metu Deriuginų šeimoje muzikos instrumentais groja devyni vaikai. „Kiekvienas iš jų moka valdyti bent po tris ar keturis instrumentus, – didžiuodamasi savo atžalomis pasakojo Tatjana, pati turinti puikų muzikinį išsilavinimą ir grojanti ne vienu instrumentu. Jos vyras taip pat muzikantas, groja pianinu ir gitara. „Tik va bėda, visi mūsų instrumentai sudegė. Vaikai grojo ne tik smuikais, altais, gitaromis, akordeonais bet ir pučiamaisiais instrumentais, tokiais kaip klarnetas, fleita ar triūba“, – susimąsčiusi pasakojo mama, svarstydama, kaip nors atkurti unikalų šeimos orkestrą.

„Mes visada šloviname Dievą, kuris, mūsų įsitikinimu, gyvenime labai reikalingas, o muzika tik padeda“, – įsitikinusi T. Deriugina. Todėl ir vaikai mokosi groti.

Netikėtas palinkėjimas

Baigiantis pokalbiui T. Deriugina visoms moterims ir mamoms palinkėjo gyventi ne tik su Dievu, bet ir nežudyti užgimstančios gyvybės, suteikti jai gyvenimą. „Visoms mamoms turėčiau pasakyti, kad didelė šeima – labai didelė laimė. Ir jei galvoji, kad su vaikais bus labai sunku, problemų gali atsirasti ir iš kitur. Gyvenimo kelio pradžioje kartais būna tikrai sunku, tačiau paskui, kai vaikai užauga, tampa vis lengviau ir lengviau. O kai ateina senatvė, lieki vienas – tada tikrai būna labai sunku. Dažnai motinos bijo tų sunkumų ir renkasi lengvesnį kelią – auginti vieną ar du vaikus. Jos nepagalvoja, kad gyvenimas gausioje šeimoje – tikras gėris. O kas būtų nutikę jei mano mama būtų turėjusi tik du vaikus?.. Mano brolis dar jaunystėje po vestuvių žuvo, palikdamas tik vieną anūkę… O dabar mano mamą supa net 45 vaikaičiai. Kas duota Dievo, tą reikia priimti“, – įsitikinusi T. Deriugina.

Šiuo metu Deriuginai yra gavę leidimą steigti labdaros ir paramos fondą, kurio rekvizitus ir skelbiame:

Labdaros ir paramos fondas „Dosnumo bitės“ į.k. 305676341,

LT914010051005520580, bank Luminor Dnb,

for Deryugins (для Дерюгиных)

The post Mama vis tikisi stebuklo ir senatvėje sulaukti 100 anūkų appeared first on udiena.lt.

Spalio 14 dieną Ignalinos rajono kultūros centro Dūkšto padalinyje įvyko jaunimo erdvės atidarymas. Renginio metu buvo pasidžiaugta įgyvendinta idėja, pristatytos planuojamos veiklos, skambėjo jaunosios atlikėjos Karolinos Boguševičiūtės dainos, susirinkusieji buvo apdovanoti saldžiomis dovanėlėmis. Jaunimo erdvės įkūrėjams ir jaunimui už aktyvumą dėkojo ir sveikino Ignalinos rajono savivaldybės meras Justas Rasikas, administracijos direktorė Jūratė Balinskienė, jaunimo reikalų koordinatorė Asta Savičiūnaitė bei Jaunimo reikalų tarybos narė Aušra Čeponienė. Svečiai linkėjo kūrybiškumo, veiklumo ir smagaus laiko kartu.  

Laisvalaikio organizavimo specialistė Renata Tirilė dėkojo visiems prisidėjusiems prie šios idėjos įgyvendinimo ir kvietė naudotis jaunimo erdve, dalyvauti būsimose veiklose. Kaip ji sakė, Dūkšto kultūros namai yra atviri kiekvienam miesto gyventojui ir svečiui.

Susitikime buvo išsakyta mintis, kad tokios erdvės jauniems žmonėms turėtų atsirasti ir kiekvienoje didesnėje Ignalinos rajono gyvenvietėje. Svarbu, kad jaunimas jaustųsi laukiamas ir kviečiamas, kad turėtų, kur saugiai ir prasmingai leisti laisvą laiką. O buvimas kartu dažniausiai virsta įdomiausiomis ir smagiausiomis veiklomis, kurios įprasmina šaunų laisvalaikio organizavimo specialistų bendradarbiavimą su jaunimu.

Ignalinos r. savivaldybės administracijos inf.

The post Dūkšte – jaunimo erdvė appeared first on udiena.lt.

Žmonės, gimę kartu su Lietuvos valstybe ir šiemet kartu su ja švenčiantys garbingus jubiliejus, tarsi dar labiau įprasmina savo gyvenimus, taip gražiai susijusius su šalies istorija. Šimto metų sukaktį liepos 23-ą atšventė ir Ignalinos rajono Pažemiškio kaimo gyventoja Elena Braziulienė. Ji džiaugsmingai sutiko pasveikinti atvykusius svečius, pasakojo apie savo gyvenimą ir vis stebėjosi, kad tiek metų jai lemta nugyventi, o jie taip greitai lyg upėje vanduo nutekėjo…

Sveikatos, ramių ir gražių dienų artimųjų apsuptyje jubiliatei linkėjo Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis, Seimo narys Gintautas Kindurys, Dūkšto seniūnas Vytautas Kazėnas, Dūkšto bendruomenės pirmininkė Onutė Zaleckienė. Papuošta šimtmečio juostomis ir apdovanota Elena Braziulienė su šypsena išklausė jai sugiedotų „Ilgiausių metų” ir skubėjo svečius vaišinti, kalbėtis.

Elena Braziulienė, buvusi Čebatoriūnaitė, mena ir karvių ganymą, ir lenkišką mokyklą, kurios keturis skyrius baigė, ir Dūkšto dvarą, kur pačiai teko tarnauti ir prižiūrėti tuomečio pono Tomo Zano dukrelę Malgožatą. Atmintyje iškilo prisiminimai lenkų karą, buvusį badą ir nepriteklius, apie 1938 metais sudegusią medinę Dūkštelių bažnyčią. Šimtametė pasakojo, kaip ji iš degančio pastato  prie krūtinės priglaudusi švenčiausios Mergelės paveikslą išnešė.
Šviesiausi prisiminimai aplanko apie atlaidus, kuriuose Elena sutiko savo būsimą vyrą Benediktą. Jis ją tada po šv. Mišių pasivaikščioti pakvietė ir saldainių nupirko. Gražiai draugavo trejus metus, paskui susituokė. Nors neilgai kartu gyvendami džiaugėsi, tačiau tas laikas buvęs pats laimingiausias. Po aštuonerių metų vyras po ligos mirė, kartu prigeso ir moters laimė. „Į kokią šventę ar susiėjimą bepakviesdavo, kur tik nueidavau, vis viena… Mano vyras buvo toks geras, kad geresnio būčiau jau neradusi, todėl nieko ir neieškojau, nors kandidatų buvo ne vienas…”, – pasakojo senolė.
Elena savo dukrą palaidojo dar visai mažą, o sūnų – prieš kelis metus. Sunkus buvo moters gyvenimas: iki pat pensijos ji dirbo kolūkyje melžėja. Gerai dirbo, visokių apdovanojimų ir medalių gaudavo, o kartą su daugiausia pieno duodančia karvute net į Maskvą buvo nuvežta dalyvauti Liaudies pasiekimų parodoje. Visą mėnesį ten prabuvo. Tada jos karvutę jau kiti pamelždavę, o ji tik su žmonėmis bendravo, daug ką pamatė ir gerų įspūdžių į savo kaimą parsivežė.
Dirbdama kolūkyje moteris visada dar ir savo ūkį turėjo, laikė karvutę, kiaulę, prieauglį. Pinigų, kaip sakė, jai užtekdavo ir gyvenimu ji niekuomet nesiskųsdavo. Žinoma, kad buvo sunku, tačiau dabar išmintingai gali patarti: „reikia tiesiog sakyt, kad gerai, tai ir bus gerai”. O ir pati ji visada su visais stengėsi sutarti, „storojosi gera būti”, todėl ir darbe sekėsi, ir žmonės mylėjo.
Šiandien senolė labiausiai džiaugiasi savo anūkėmis Irena ir Elena, kurios ja rūpinasi. Viena gyvena Visagine ir dažnai aplanko, o pas kitą į Vilnių nuvažiuoja žiemą pabūti. Dievulis moterį apdovanojo stipria sveikata, kuria net ir 100 metų sulaukusi nesiskundžia. Ji dar ir laikraštį, ir žurnalą paskaito, televizorių pasižiūri. Labai mėgsta agurkus: jų po kelis kasdien suvalgo. Ir mėsa jai skaniau nei kokie pieniški valgiai. O kiekvieną rytą moteris puodeliu kavos pradeda ir vis dėkoja Dievui už tokį ilgą ir gražų gyvenimą. „Būtinai ir kitąmet atvažiuokite, kai šimtas pirmąjį gimtadienį švęsiu…”, – išlydėdama svečius linksmai pakvietė senolė.

Ignalinos r. savivaldybės administracijos inf.

The post Nuo gyvenimo negandų šimtametė gynėsi dirbdama ir bendraudama appeared first on udiena.lt.