Tęsinys. Pradžia 2026 m. 1 Nr. (100)

2026 m. pavasario „Indrajos“ pirmame numeryje pradėti publikuoti prisiminimai apie Bažnyčios istorijos tyrinėtoją dr. Aldoną Vasiliauskienę (1945 07 23–2025 07 12). Doc. dr. Irenos Ramaneckienės publikuotas straipsnis koncentravo skaitytojų dėmesį į pagrindinius mokslininkės veiklos momentus. Šiame numeryje pateikiame dr. A. Vasiliauskienę pažinojusių dvasininkų, pasauliečių, bendražygių mintis, kuriose apčiuopiami istorikės nuveikti darbai, organizuotos konferencijos, piligriminės kelionės, moksliniai pasiekimai.

Dr. ALDONA VASILIAUSKIENĖ – turtingiausias ir kartu labai varganas žmogus

Jonas Kauneckas,

Panevėžio vyskupas emeritas

Sudėtinga rašyti apie dr. Aldoną Vasiliauskienę. Ji tikrai gana daug padarė Lietuvai ir ne tik jai. Dėstyti viską, ką ji parašė, nebeverta, nes pakankamai daug visur jau skelbta. Nesinori kartoti minčių, kilusių Jos laidotuvių metu…

Kalbant apie dr. Aldoną Vasiliauskienę, galima nustebinti kiekvieną žmogų. Pirma, ji – labai, labai turtingas žmogus, bene turtingiausia Lietuvoje… Antra vertus, ji – be galo varganas žmogus! Ir abu šie pasakymai yra teisingi, niekas negalėtų jų paneigti. Tik pažvelkite į jos sodybą Skapiškyje: prie namelio dėmesį patraukia jos rūpesčiu pastatyti kryžiai ir koplytstulpiai. Be abejo, jie neatsirado be kelių dešimčių tūkstančių. O knygų, o straipsnių kiek prirašiusi! Ir apie didžiąsias asmenybes – arkivyskupą Mečislovą Reinį, Lietuvos kūrėją prelatą Mykolą Krupavičių, ir apie daugybę kitų dvasininkų, mokslininkų (bene 20 stambių knygų). Koks jos indėlis į istoriją – pirmąkart atliktas mokslinis Lietuvos statuto tyrinėjimas, remiantis senlenkių, senbaltarusių ir lotynų kalbomis. Visus tuos raštus skaičiuojant, jų autorė turėjo uždirbti šimtatūkstantines sumas. Šiuo aspektu išvada pagrįsta: ji – viena turtingiausių tarp visų Lietuvos žmonių. Bet…

Štai mokslų daktarė rengiasi išvykai į valstybinius ar vyskupijų archyvus ir nedrąsiai teiraujasi, gal kas duos pinigų kelionei, nes jos pačios piniginė tuščia. Nuoširdžiausiu dėkingumu priima kiekvieną auką kelionei! Ir jokiame viešbutyje apsigyventi ar jokiame restorane gausiai ir skaniai pietauti net nesvajoja. Visada džiaugiasi gavusi lovą ar pasodinta prie stalo vienuolyne, ar pas kurį nors dvasininką. Šitaip tas „turtingiausias“ visada vargo ir kūrė, palaikomas tik išmaldomis… „O kurgi honorarai už autorines knygas?“, – paklausite jūs. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Lietuvoje „ir labai aukšta kokybe pasižyminčių knygų autoriai už savo ne vienerių metų darbą gauna tik „zuikio ašaras“, honorarai už knygas autoriams yra labai maži, o kartais ir išvis nemokami (2017 03 29, <https://balticstudent.lt>). Leidybos praktika rodo, kad dalis autorių sutinka publikuoti savo kūrinius išvis be honoraro, nemanydami, kad būsimosios knygos bus pelningos, ar kad jie rašo, galvodami tik apie pinigus. Be abejo, Aldona priklausė šiai autorių grupei. Tik… tik leidybos išlaidas reikėdavo padengti, nuolaidų nėra ir negali būti. Privalu rasti rėmėją.

Dr. A. Vasiliauskienė paliko dirvonų dirvonus mokslinių darbų! Ir ne tik raštų krūvas. Dabar, kai visi su užuojauta žvelgiame į kankinamą Ukrainą, daktarė buvo tiesiog dvasinė Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios ambasadorė. Nėra Lietuvoje kito tokio asmens, kuris žmonėms būtų paskelbęs tiek daug Ukrainos graikų katalikų kankinių, aprašęs jų darbų ir žygdarbių, įtrauktų net į Vatikano mokslinės akademijos aktus. Tai neįsivaizduojamos kantrybės ieškojimų darbas. Ilgos, nesuskaičiuojamos valandos prie sunkiai įskaitomų rankraščių įvairiomis kalbomis. Ji – nuolatinė mokslinė darbuotoja Ukrainos nacionaliniame Ivano Franko universitete, nepailstanti Bazilionų ordino tyrinėtoja, ji – Lietuvos ir Ukrainos istorikų asociacijos prezidentė. Daktarė sugebėjo įsiskverbti net į Vladimiro kalėjimo archyvus. Apžvelgiant mintyse jos rašytinį palikimą, tampa visiškai aišku, už ką jai įteikta ištisa gausybė tiek Ukrainos, tiek Lietuvos apdovanojimų.

Kai Lietuva taip dažnai nepagrįstai vadinama žydšaudžių tauta, dr. A. Vasiliauskienė pasižymėjo aprašydama žydų gelbėtojus – Lietuvos kunigus. Todėl ji pagerbta ir išaukštinta Izraelio ambasadoriaus pakvietimu į žydų gelbėtojų ar jų giminaičių apdovanojimus žūstančiųjų gelbėjimo kryžiais. Visų jos nuopelnų katalikų Bažnyčiai, Lietuvai ir Ukrainai neišvardysi… Skaudu, kad jos nebėra šalia. Tačiau guodžia mintis, kad Aldona tiesiog išėjo pas savuosius, kur savo skvarbiu žvilgsniu ir ne mažesne, nei čia, žemėje, gyvendama, energija garbins ir šlovins Visagalį Dievą, kurį mylėjo ir kuriuo pasitikėjo, eidama nelengvu savo gyvenimo keliu.

Pasimatymai su Gyvąja Enciklopedija: pasiekti tikslai ir tiksliai suplanuotas laikas

Kan. Stanislovas Krumpliauskas,

Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas ir Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo parapijos administratorius

Dievo Apvaizda leido susipažinti su a. a. Aldona Pajedaite-Vasiliauskiene, kilusia iš Anykščių krašto. Tai buvo Asmenybė, kurią tikrai privalu vadinti iš Didžiosios raidės.

Pažintis įvyko per kun. Virgilijų Liuimą, kadangi dr. Aldona dalykinėmis temomis daug bendravo su Jo dėdėmis – Antanu ir Pranu. Antanas Liuima (1910–1942–2000), SJ – pirmasis lietuvių profesorius Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, mokslo akademikas, VDU garbės daktaras (1959 m. Lietuvos katalikų MA atkūrimo išeivijoje iniciatorius ir jos akademikas, 1959–1992 m. centro valdybos pirmininkas, rūpinęsis Lietuvos katalikų MA atkūrimu ir 1991 m. vadovavęs pirmajam LKMA suvažiavimui Vilniuje. Pranas (1919–1945–2005) – vienuolis, apgynęs daktaro disertaciją. Bendraudama su jais, dr. A. Vasiliauskienė įgijo polėkį – dirbti, tarnauti Dievui ir Bažnyčiai. Šiam polėkiui pagrindus padėjo Skapiškio šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios klebonas kanauninkas Nikodemas Kasperiūnas (1872–1896–1956). Todėl Ji ir skyrė daug dėmesio informacijos apie kunigų gyvenimą ir veiklą rinkimui bei viešinimui, norėdama atskleisti jų švietėjišką veiklą Bažnyčios gerovei. Tai itin originali Jos padėka Bažnyčiai ir dvasiškojo pasaulio atstovams.

Savo knygoje „Kunigas – žmogus“ (2022, p. 497) apie dr. A. Vasiliauskienę rašiau: „Išskirtinio darbštumo žmogus. Kuo daugiau pažįsti šį Žmogų, tuo labiau žaviesi neeiliniu dvasingumu, atskleidžiančiu didelius jos talentus: ne tik kruopščiai rinkti medžiagą, saugoti, rūšiuoti, bet ją viešinti – informuoti visuomenę.“

Kunigaujant Anykščių šv. Mato bažnyčioje, Ji dažnai lankydavosi pas mane – daug diskutuodavome. Ją domino mons. Alberto Talačkos gyvenimas, kan. Petro Budriūno, mons. Petro Baltuškos biografiniai duomenys ir kt. veikla. Klebonaujant Dusetose, Ji svečiuodavosi ir čia. Buvo atvykusi pasveikinti rašytoją, žurnalistą Donatą Čepuką. Atvežė jam Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko padėką – palaiminimą, kuriuo dėkojama už didelį indėlį į Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos kultūros istoriją. Dusetų Kultūros centre buvo iškilmingai pristatyta ne tik A. Vasiliauskienės monografija „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“, bet ir organizuota Jos garbingų apdovanojimų, gautų Lietuvoje ir Ukrainoje, paroda. Renginys puikiai pavyko – dr. Aldona liko patenkinta, keliskart net susigraudinusi sakė, kad nė karto nebuvo taip pristatyta jokia jos knyga, kaip ši.

Ji buvo istorijos ir kultūros eruditė. Kartais pasiguosdavo, pabėdodavo įvairiais gyvenimiškais rūpesčiais. Svarbiausia jos būdo ypatybė – nesiskųsti sveikata: nekalbėti apie ligas, vaistus, blogą savijautą. Ne kartą raginau Ją skirti daugiau dėmesio savo sveikatai, pasistiprinti, aplankyti gydytojus, atlikti tyrimus, tačiau Ji tik numodavo ranka. Pablogėjus sveikatai ir patekus į ligoninę, skambinau klausdamas, kada galėčiau ją aplankyti? Nustebino neigiamas atsakymas: „Nereikia. TIK PASIMELSKITE“. Nežinau, kodėl nenorėjo bendrauti paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Manau, kad Jai buvo skaudu, nes buvome bendraamžiai. Ji visada mielai dalyvaudavo mano įvairių jubiliejų (gimtadienių ir kunigystės) šventėse, stebėjosi išleista „Dusetų Švč. Trejybės parapijos šimtmečiai“ knyga, o ypač knyga „Kunigas – žmogus“, kurios bendraautorė – zarasiškė Giedrė Mičiūnienė. Mano kunigystės šventimų jubiliejaus proga, Ji buvo atvykusi į Dusetas ir atvežė LRS narės Rimos Baškienės sveikinimą – padėką. Savo surinktą medžiagą apie mane Ji pateikė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) komisijai. Išsamiai išnagrinėjus bylą, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu, buvau pripažintas Laisvės kovų dalyviu (2006–09–20, protokolo Nr. 157). Esu dėkingas Jai, kad, man, gulint „Santaros“ ligoninėje, aplankė kartu su Bazilijonų vyskupu ir jo sekretoriumi. Taigi, išskirtinis Jos dėmesingumas šalia esantiesiems!

Aldona buvo tvirto būdo, gal kiek tiesmuka, atkakliai siekianti savo numatytų tikslų, mokanti planuoti laiką. Nuoširdžiai bendraudama, mokėjo prikaustyti klausytojus – tiek suaugusius, tiek ir jaunuomenę. Būdama reikli sau, mokėdavo šito pareikalauti ir iš kitų: niekada už akių nekalbėdavo, tačiau neretai kunigams ir vyskupams pasakydavo pastabas tiesiai į akis, tačiau kartu ir pagirdama, pasidžiaugdama gražiais pavyzdžiais. Ji buvo gilaus tikėjimo: stengdavosi kasdien dalyvauti šv. Mišiose, priimti šv. Komuniją. Būdama Vilniuje, melstis dažniausiai eidavo į Katedrą. Ypač vertino Kankinių koplyčią, nes jinai skirta Lietuvos kankiniams.

Iki šiol negaliu susitaikyti su mintimi, kad Jos nebėra. Vis atrodo, kad, suskambėjus telefonui, pamatysiu Jos vardą arba, būdamas Vilniuje, aplankysiu Ją bute, kuriame tiek daug nebaigtų rankraščių, iškarpų, straipsnių, o lentynos nuo grindų iki lubų pilnos knygų.

Apie JĄ rašyti nelengva – Ji mūsų krašte buvo ir ilgai dar bus vadinama Gyvąja enciklopedija. Jos gyvenimas ir veikla kažin ar sutilptų į kelis storiausius knygų tomus.

Te Gerasis Tėvas globoja ir džiugina Ją savo Namuose! „Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“ (Ef 2, 10).

Dviejų šventovių žmogus, arba mintys apie dr. Aldoną Vasiliauskienę

Kun. dr. Nerijus Pipiras

Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vikaras

Keista kalbėti apie dr. Aldoną Vasiliauskienę. Po šiai dienai įprasta, kad jinai kalbėtų, kad jinai tiesiog būtų visur. Pasakytų ne vieną žodį ir išguldytų tiesą tokią, kokia ji yra. Keista dar ir dėl to, kad šios asmenybės niekaip neįsprausi net į specialiai parinktus žodžius.

Pamenu, susitikom su ja jos bute Vilniuje. Mane iš karto pribloškė knygų gausa. Pradėjome kalbėti apie Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį, nes buvau pasiryžęs rengti diplominį darbą apie jį. Vėliau kalba išsirutuliojo apie Aukštaitiją, Uteną, Salaką. Neapibendrinčiau kitaip tos patirties, kaip tik mokinių, prabuvusių su Mokytoju, patirtimi, aprašyta Evangelijoje pagal Joną. Ne kitaip ir buvo. Tą dieną ji mane įkalbėjo bandyti dalyvauti mokslinėse konferencijose, rašyti straipsnius, rengti pranešimus tiek apie arkivyskupą M. Reinį, tiek apie Salako bažnyčią. Vėliau susitikom tų pranešimų rengti. Ji jau buvo perskaičiusi mano diplominį darbą ir negailėjo kritikos. Tiksliau – davė gausios pylos. Tačiau dirbom. Net ne po kelias valandas, bet per dienas. Ėmiau žavėtis jos pastabumu ir dėmesingumu kiekvienam žodžiui, skaičiui, loginei sekai – mažmožiams, iš kurių sudėliota istorija. Vėliau, pristatydamas tuos pranešimus, susitikau su daugeliu mokslo žmonių. Visi jie – Aldonos pažįstami, apie juos ji galėjo kalbėti valandų valandas. Ir apie juos, ir su jais. Tai iš tiesų mane žavėjo. Galbūt nuo to prasidėjo mano žingsniai mokslinės disertacijos link. Prisimenu, kaip kartą aš ją pavadinau savo disertacijos motina. Tiesa, tąkart ji nesakė, ar toks įvardijimas taiklus. Tačiau man jis buvo neginčijama tiesa.

Kai prasitariau apie troškimą tapti kunigu, ji žadėjo už mane melstis. Neabejoju, kad šį pažadą įvykdė.

Tiesiog gera buvo ją sutikti bažnyčiose arba klausytis daugybės pasakojimų apie jas, dvasininkus: Šiluva, pamaldumas Pompėjos Dievo Motinai, Skapiškio parapija, Vilniaus Švč. Trejybės (graikų apeigų) parapija ir visi Ukrainos reikalai, Vilniaus arkikatedra ar šv. Mikalojaus bažnytėlė, prelatas Mykolas Krupavičius, kun. Juozas Prunskis, kun. Jonas Steponavičius, Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė, Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys, kurio pėdsakais Aldona tiesiog sekė iki pat tolimojo Vladimiro (prie Kliazmos).

Ji tiesiog žinojo daug ką iš praeities bei dabarties, ir mokėjo nė kiek nenutylėdama tiesos autentiškai ją pristatyti. Kitu kampu, nei skandalai… Ir labai norėjo, kad kiti sektų būtent ta tiesa. Laikui bėgant supratau, kad ji – drąsus ir tiesus žmogus: dar ir šiandien ilgiuosi jos skambučių. O skambindavo kiekvieną kartą, išgirdusi mano sakomą homiliją ar vedamą laidą per Marijos radiją. Ne vien girdavo. Ir pastabų – tokių, kokių reikia, išgirsdavau. Jos būdavo tokios, kokias išsako nuoširdus ir kruopštus bendrakeleivis (kiekvieną kartą už jas atsiprašydavo, nors aš prašydavau, kad to nedarytų).

Galų gale negaliu nepasidalinti jos šypsena. Prieš pat iškeliavimą, aplankęs ją Vilniaus hospise ir suteikęs Ligonių patepimo sakramentą, išreiškiau viltį susitikti, sakydamas, kad dar daug bendrų darbų reikia atlikti. Ji šyptelėjo. Viską suprato, palikdama lyg testamentą didingą, o svarbiausia – prakalbintą praeitį, ant kurios, tarsi unikalaus pamato, tikrai drąsu statyti visos tautos, Bažnyčios dabartį ir ateitį.

Ir jei būtų man patikėta sunki užduotis, kaip nors trumpai apibūdinti Aldonos gyvenimą, susitikimus su ja, bendrystę, drįsčiau teigti, kad ji buvo dviejų šventovių žmogus: ir tos, prie kurios prisiliečiama, ir tos, kurioje nutylama, garbinama, klūpoma ar tiesiog būnama…

Nuoširdžios tarnystės istorijos vingiuose – Asmenybė

Eugenijus Bartulis,

Šiaulių vyskupas emeritas

Su gilia meile ir dėkingumu prisimenu dr. Aldoną VASILIAUSKIENĘ.

Ne kartą apsilankiusi Šiaulių kurijoje, ji savo žodžiais, darbais ir nepailstančiu uolumu uždegdavo mane skleisti Gerąją Evangelijos Naujieną. Ji spinduliavo atvira širdimi, karšta Dievo ir artimo meile, o jos trykštanti energija rodė, kad netilpo savyje ir nuolat norėjo priminti visiems: „Darbuokimės, nes laikas trumpas.“

Dr. Aldonos Vasiliauskienės veikla buvo nepaprastai plati ir prasminga. Ji paliko ryškų pėdsaką, ieškodama medžiagos, archyvų ir liudijimų Dievo Tarnų bylose, stropiai rinkdama kiekvieną istorijos trupinėlį, kad būtų išsaugoti šventumo ženklai, išlikę mūsų krašto atmintyje. Jos žingeidumas, mylinti ištikimybė Bažnyčiai ir mokslinis tikslumas prisidėjo prie keleto Dievo Tarnų tyrimų išplėtimo ir liudijimų sutelkties.

Ji taip pat aktyviai dalyvavo Šiaulių vyskupijoje rengiant ir organizuojant konferencijas, kurios ugdė tikinčiųjų bendruomenę, stiprino tapatybę, skatino gilintis į Bažnyčios istorijos ištakas ir šiandieną. Kiekvienas jos pranešimas buvo pripildytas nuoširdumo, akademinio kruopštumo ir uolios tarnystės.

Daugelį kartų galėjome džiaugtis jos parengtomis knygomis ir jų pristatymais, kuriuose ji su užsidegimu dalijosi tuo, ką tyrė, atrado ir mylėjo. Šios publikacijos tapo ne tik istoriniais liudijimais, bet ir dvasinėmis gairėmis, padedančiomis mums šiandien. Nuoširdžiai dėkoju Jums, miela Aldona, už gausų rašytinį palikimą, už Jūsų ištikimą meilę Dievui, Tėvynei ir artimui. Teatlygina Jums Dievas ir tesuteikia dalį tarp išrinktųjų. Turiu viltį išvysti Jus Dangaus Tėvynėje ir dar kartą ištarti širdingą ačiū. Nuoširdžiai dėkingas.

Greičiau išeina iš šio pasaulio genijai, nes pasaulio blogis užmuša pačius geriausius ir kilniausius žmones

Jordanas Urbonas,

Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos vikaras altarista

Lietuvos istorikų gretose nebėra mokslininkės, eruditės, be galo daug nuveikusios mūsų Bažnyčios istorijos įamžinimui. Prieš mano akis iškyla tauri mokslininkė, kuriai rūpėjo visa Lietuva, jos bažnyčios, parapijos, kunigai ir žmonės, t. y. visų jų istorijos. Aš, kaip kunigas, pavadinčiau Ją italų domininkonės tretininkės ir mistikės šv. Kotrynos Sienietės (1347–1380) vardu. Šv. Kotryna visada be jokių išvedžiojimų sakydavo tiesą, kuri kiekvieną mokė istorijos Tiesos.

Pirmoji mano pažintis su dr. Aldona Vasiliauskiene įvyko kunigaujant Čekiškės parapijoje. Jos begalinio darbštumo dėka atsirado turininga knyga „Akmenuotas patrioto kelias“ apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, filosofijos mokslų daktarą, tremtinį Praną Dovydaitį (1886–1942). Valandų valandos, paleistos archyvuose, ieškant medžiagos minėtai asmenybei prikelti iš užmaršties, virto vietos žmonių pasididžiavimo simboliu. Tik dr. A. Vasiliauskienės dėka Čekiškės šv. Trejybės šventoriuje iškilo signataro vardą įamžinęs kryžius. Tik Ji savo atkakliu rūpesčiu sugebėjo tai padaryti. Ji buvo istorijos Saulė. Gaila, labai gaila, kad tos Saulės nebėra čia žemėje. Liko gilus prisiminimas apie Jos išskirtinį pastabumą ir darbštumą, begalinę meilę tikėjimui ir žodžiais nenusakomą ryžtą Tėvynės sūnų ir dukrų įamžinimui.

Kitas ilgalaikis bendravimas su dr. A. Vasiliauskiene man primena Bazilionus, t. y. miestelį netoli Šiaulių. Posūkis į Bazilionus labai aiškiai nusakytas Jos straipsnyje „Vienuoliai bazilijonai Šiaulių krašte“, publikuotame „Šiaulių naujienose“ (2021-05-13). Jame autorė apgailestauja, kad ne visi Lietuvoje žino apie Graikų apeigų tikinčiuosius unitus, kad kai kurie net aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės juos tapatina su stačiatikiais (provoslavais), apgailestauja, kad netgi Šiauliuose gyvenantys ukrainiečiai ne visi žino apie Bazilionų miestelį, nesusipažinę su unikalia ir sudėtinga Rytų (graikų) apeigų katalikų (unitų) vienuolių bazilijonų istorija… Taigi, ar daug rastume Lietuvoje žmonių, sielvartaujančių tikėjimo klausimais ir pasiryžusių aukoti ne vienerius gyvenimo metus vardan kitų praregėjimo?

Suartėjimas su ukrainiečiais, begalinis atsidavimas Bazilionų bažnyčios archyvų studijoms, mokslinės konferencijos, nesuskaitoma daugybė pranešimų, šimtais skaičiuojami straipsniai, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis publikuoti dvikalbiai solidūs leidiniai atskleidė Jos nepaprastą istorikės talentą atrasti tai, kas užmiršta. Savo pasiaukojamu darbu Aldona sutvarkė tai, kas DIEVO buvo Jai pavesta. Nors ir kęsdama negailestingos ligos skausmus, dr. A. Vasiliauskienė spėjo pasidžiaugti publikuota knyga „…Tegul visi bus viena“. Šiam mokslo informaciniam leidiniui pasirinktas šv. Juozapato Kuncevičiaus, siekusio visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, šūkis.

Dr. A. Vasiliauskienė buvo mūsų laikų istorikų istorikė, prieš kurią lenkiu galvą. Išėjus Jai, pesimistiškai žvelgiu į ateitį: nebematau žmogaus, kuris taip moksliškai ir pilna tikėjimo širdimi nukreiptų visas savo jėgas Bažnyčios istorijos atvertimui ir tikėjimo skatinimui.

Drąsi, nebijanti kalbėti atvirai dr. A. Vasiliauskienė buvo ta istorikė, kuri su meile tarnavo savo gimtajam kraštui ir Bažnyčiai. Ji buvo nuostabiai geraširdė, gebanti aukotis kilniam tikslui ASMENYBĖ.

Šviesi tarnystė atminties kelyje: du dešimtmečius trukusi bendrystė

Zita Mackevičienė,

Utenos TAU direktorė

Šviesios atminties dr. Aldona Vasiliauskienė man – žmogus, su kuriuo daugelį metų siejo glaudus ryšys, bendras rūpestis istorine ir dvasine atmintimi, pagarba žmogui, idėjai ir tiesai. Jos mokslinis kelias – nepaprastai platus ir reikšmingas.

Nors gimė ji Anykščių krašte, o didžiąją veiklos dalį vykdė Šiauliuose ir Bazilionuose, Vilniuje ir Kupiškyje, tačiau ryšys su Utenos kraštu buvo itin gyvas ir prasmingas. Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas ją pagerbė sidabriniu Vyčio ženklu „Už nuopelnus“, kuris skirtas už svarų indėlį mokslo ir kultūros srityje bei Utenos krašto šviesuolių atminimo įamžinimą. Jos knygų pristatymai, moksliniai pranešimai ir leidiniai tapo reikšminga Utenos viešųjų erdvių ir bibliotekų kultūrinio gyvenimo dalimi.

Ypatingą vietą dr. Aldonos veikloje užėmė Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo puoselėjimas. Nuo 2003-ųjų, kuomet Utenos rajono savivaldybėje pradėjo veikti Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo komisija, mūsų keliai susipynė labai glaudžiai. Ji rengė pranešimus, publikavo straipsnius, tyrinėjo archyvinę medžiagą, tarp jų – išskirtinės reikšmės arkivyskupo M. Reinio asmens bylą iš Vladimiro kalėjimo archyvo. Šie darbai tapo svarbūs tiek akademinei bendruomenei, tiek beatifikacijos bylai.

Daugailiai, Utena ir Skapiškis – trys centrai, kuriuose ypač gyvai puoselėjamas arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimas. Čia ryškiai susijungė dviejų asmenybių keliai: monsinjoro, kraštotyrininko, visuomenininko Petro Baltuškos (1930–1954–2013) – vietos dvasininko, bendruomenės autoriteto ir dr. A. Vasiliauskienės – mokslininkės, publikacijų autorės, atminties saugotojos. Mons. P. Baltuška padėjo jai publikuoti knygą apie arkivyskupą Teofilį

Matulionį „Nemarus mirtingasis“ (1981) ir surinkti medžiagą bei išleisti „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai“ (1997), skirtą prelatui dr. Juozui Prunskiui jo 65-erių metų kunigystės ir 90-ies metų amžiaus jubiliejų proga. Monsinjoro ir istorikės bendrystę vainikavo jos parengta monumentali monografija „Monsinjoras Petras Baltuška“ (Utena, 2011), tapusi neįkainojamu Utenos krašto ir Panevėžio vyskupijos dvasinės istorijos dokumentu.

Mūsų pažintis, prasidėjusi 2003 metais, virto gilia ir tvirta bendryste. Nesuskaičiuojami susitikimai, knygų pristatymai, renginiai, parodos, apdovanojimų ceremonijos – visa tai mus artimai jungė. Man iki šiol sunku kalbėti apie ją būtuoju laiku. Dr. Aldonos gyvybingumas, aktyvumas, nepaprastas darbštumas ir mokslinis produktyvumas darė didelę įtaką ir mano pačios gyvenimui. Ji buvo iš tų žmonių, kuriems mokslas nebuvo tik profesija – tai buvo pašaukimas, paremtas sąžine, atsakomybe ir vidine šviesa. Jos darbai tapo tiltu tarp archyvų tylos ir gyvosios bendruomenės, tarp praeities ir dabarties žmogaus. Kaip minėta, ypač reikšminga jos misija – Ukrainos, arkivyskupo Mečislovo Reinio ir monsinjoro Petro Baltuškos atminimo puoselėjimas – paliko gilius pėdsakus Utenos krašto, Daugailių ir visos Lietuvos dvasiniame bei kultūriniame gyvenime.

Asmeniškai man dr. Aldona buvo ne tik kolegė ar bendražygė. Ji buvo artima dvasios sesuo. Jos tikėjimas ir pasitikėjimas, atkaklumas ir ramus vidinis tvirtumas įkvėpė nepasiduoti net tada, kai kelias atrodė neįveikiamas. Šiandien jos nebėra tarp mūsų fiziškai, tačiau jos palikimas gyvas – knygose, archyvuose, parapijose, žmonių atmintyje. Tai palikimas, kuris įpareigoja. Saugoti! Tęsti! Perduoti! Tegul dr. Aldonos Vladislavos Vasiliauskienės gyvenimas ir darbai lieka šviesos ženklu Lietuvos istorijoje, moksle ir žmonių širdyse. Šviesus ir pilnas dėkonių tebūna jos atminimas.

Esu dėkinga likimui…

Nijolė Bagdonavičienė,

Lietuvių kalbos ir etikos mokytoja

Gyvenimas kartais būna labai dosnus dovanodamas malonias akimirkas, staigmenas, susitikimus. Tokią likimo dovaną gavau ir aš, buvusi Skapiškio mokyklos mokytoja. O dovana buvo tokia, kuri išliks visam likusiam gyvenimui, tokia, už kurią būsiu dėkinga amžinai. Tai pažintis su dr. Aldona Vasiliauskiene, ryškia asmenybe, garsia savo darbais, stipria valia, žmogumi iš didžiosios raidės… Visą tą laiką žavėjausi jos darbštumu, atkaklumu, padrąsinančiu žodžiu.

O pažintis prasidėjo tada, kai ji, įsigijusi sodybą Skapiškyje, užmezgė ryšius su miestelio mokykla. Pirmieji susitikimai buvo nedrąsūs, kuklūs, juk ji mokslininkė, žinoma ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų… Tačiau jos paprastumas, betarpiškas bendravimas, nuoširdi šypsena tirpdė nerimą. Begalinis dėkingumas išlieka mano širdyje už tai, kad, kiek besilankydavo mokykloje, visada atnešdavo gerą nuotaiką, malonius linkėjimus, krūvas dovanų mokiniams ir visai mokyklos bendruomenei. Dažna viešnia būdavo šventiniuose renginiuose, nuoširdžiai jais džiaugdavosi, o, svarbiausia, apie tai paskelbdavo respublikinėje spaudoje. Taip apie Skapiškio mokyklą galėjo sužinoti ir plačioji visuomenė. Dėkinga esu ir už tai, kad mano klasę pasirinko globoti. Tai sustiprino mūsų bendrystę dar labiau… Atsidėkodami stengėmės padėti ir jai, prižiūrėdami sodybą, tvarkydami aplinką, darželį aplink koplytstulpius… O kaip neįvertinti tai, kad eidama į mokyklą ji visada nešė Dievo žodį, stiprino tikėjimą, organizavo susitikimus su Ukrainos vienuoliais-bazilijonais, dvasininkais.

Dr. Aldonai visada rūpėjo miestelio gyvenimas, žmonių likimai, kultūrinė veikla. Rašė daug straipsnių apie tai, taip garsindama Skapiškio miestelį. Artimai bendravo su kultūros namais, režisiere Vita Vadoklyte, jos mėgėjų teatrais ,,Stebulė“ ir ,,Ku-kū“. Su džiaugsmu dalyvaudavo teatrų festivaliuose ,,Pienių vynas“, ,,Pienių medus“, ,,Pienių pūkas“. Argi neturėčiau būti dėkinga už tai, kad tekdavo būti kartu, išgirsti svarų vertinamąjį žodį, nuomonę.

Dar jaučiu dėkingumą ir už tuos nuostabius susitikimus dr. Aldonos sodyboje, namuose, kur vykdavo renginiai, šventės, susibūrimai. Kiek svečių čia būta, tikrai nesuskaičiuosiu, bet visi jie buvo laukiami, pagerbti, pamaloninti. Esu laiminga, kad galėjau prisidėti, pagelbėti, padėti pasirūpinti viešnagių rūpesčiuose. Įsimintini vakarai su Ukrainos vienuoliais-bazilijonais, piligrimais iš Vladimiro prie Kliazmos ir kitais svečiais. Bet labiausiai mane stebindavo dr. Aldonos atviras žmogiškumas, nuoširdumas, gebėjimas bendrauti betarpiškai ir paprastai.

Esu nepaprastai dėkinga už naują patirtį dalyvaujant dr. Aldonos knygų pristatymuose. Pirmasis toks išbandymas buvo monsinjoro Klemenso Gutausko monografijos pristatymas. Vėliau sekė kiti. Skaityti pranešimai Kupiškyje, Utenoje, Zarasuose Įsimintiniausias darbas buvo knygos ,,Vasilijaus Zinko studija ,,Sesuo Rafaila“ :istorinis, biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ pristatymas. Su mokiniais parengėme meninę programą apie seserį Rafailą. Kartu keliavome į Bazilijonų miestelį Šiaulių rajone, Uteną, kur pristatinėjome šią knygą. Tai buvo nepaprasta patirtis tiek man kaip mokytojai, tiek mokiniams.

Dr. Aldona visada dėkodavo už draugystę, bendravimą. Bet didžiausia jos padėka buvo ta, kad ji suorganizavo keliones į Respublikos Seimą. Ten apsilankė mūsų mokyklos mokytojos Regina Stanienė, Auksė Jankevičienė, kurios skaitė pranešimus. Ten teko apsilankyti ir man, kur skaičiau pranešimą konferencijoje pristatant kunigo Jono Steponavičiaus monografiją. Labai gerai prisimenu, kaip dr. Aldona sakė, kad dabar ji tikrai atliko visa tai, ką turėjo padaryti atsidėkodama. Bet už ką dėkodama? Ar už tai, kad bendraudama mums davė tokią patirtį, kurios mes ir nebūtume turėję? Tai mes turėtume būti jai dėkingi… Dėkingi už Skapiškio miestelio ir jo gyventojų garsinimą, už Mečislovo Reinio alėjos atsiradimą, už unikalios sodybos ir parodos apie Ukrainą puoselėjimą, už širdies gerumą ir skleidžiamą tikėjimo tiesą.

Tikrai esu labai dėkinga likimui, kad gyvenime sutikau tokį žmogų, kuris suteikė jėgų daugiau pasitikėti savimi, dvasiškai stiprino svariu savo žodžiu, praplėtė ne tik mano, bet ir aplinkinių akiratį. Miela Aldona, man dar ilgai trūks Jūsų, Jūsų telefono skambučio ir balso:,, Nijolyte, aš atvažiavau į Skapiškį…“

Tikrai esu dėkinga likimui…

Modernumu neblizgančios istorikės kelias: ar tikrai?

Lina Dūdaitė-Kralikienė,

Istorikė

Istorikę Aldoną Vasiliauskienę teko garbė pažinti keliais aspektais. Pirmiausia, kaip kolegę, kuri ėmėsi sunkių ir istorikams nepopuliarių temų. Tų, kurios neblizga modernumu, nūdienos istorijos mokslo kontekste neatrodo labai naujoviškos ir patrauklios… Net pritemptos prie istorijos teorijos tendencijų. Todėl buvo jaučiama, kad, nepaisant aktyvios ir produktyvios veiklos, dr. Aldona buvo palikta istorijos meinstrymo šalikelėje.

Jos gvildentos temos, kaip rodo laikmetis, yra labai aktualios. Dr. Aldona gerokai anksčiau nei daugelis kitų pajuto Ukrainos temos svarbumą. Antai šiandien kalbame apie litvinizmo grėsmę.

Tačiau ar patys tinkamai atlikome namų darbus? Ar patys lietuviai suvokiame ir gebame kitiems perteikti, kiek Lietuva buvo svarbi formuojantis baltarusių, ukrainiečių tautoms? Dažnai kalbame apie spaudos draudimo Lietuvoje laikotarpį. Tačiau ar suvokiame jo priežastis ir to draudimo esmę? Slavofilai, kurie dominavo tuometės Rusijos imperijos politiniame gyvenime, manė, kad kai kurios imperijos tautos, įskaitant ir lietuvius, yra lenkų sugadinti rusai, kuriems reikia grąžinti „iskonno russkije korni“. Jei lietuviai, kuriuos nuo slavų, baltarusių bei ukrainiečių skyrė ir kalba, ir tikėjimas, sulaukė tokio spaudimo, tai verta užduoti klausimą, kaip carinėje Rusijoje buvo žvelgiama į ukrainiečių teisę būti tauta? Rusija net šiandien, XXI a., kvestionuoja ukrainiečių teisę į jų kalbą, kultūrą, valstybingumą. Todėl dr. A. Vasiliauskienės tyrimai yra svarbūs ne tik nacionaliniame kontekste. Tai raktas į ukrainiečių tautos išlikimo ir raidos aktualijas. Jos nagrinėtos katalikų Bažnyčios Lietuvoje temos taip pat neblizga populiarumu ir rėkiančiomis antraštėmis. Tai – vėlgi tylus kantraus darbo pamatas apie sovietmečio ir šių dienų problematiką. Ar tai aktualu? Dažnas, išgirdęs žodžius „Bažnyčia“, „kunigas“, – tik įnoringai suraukia nosį, patogiai pamiršdamas, kad katalikų Bažnyčia – VIENINTELĖ institucija Lietuvoje, kuri priešinosi sovietų ir nacių okupantams nuo pirmosios iki paskutinės minutės. Ir tų dienų didvyrių, kankinių ir tylių istorijos darbininkų istorijos šiandien, kai pradedame skaičiuoti ketvirtuosius karo Ukrainoje metus, tampa vis aktualesnės. Tai – pasipriešinimo teorija ir praktika. Dėmesio vertos ir dr. A. Vasiliauskienės rengtos konferencijos. Jos tylus ir kantrus darbas tada priminė kovą su vėjo malūnais, t. y. su abejingais klausytojų veidais ir žvilgsniais į temas, kurios retokai gvildenamos net sostinėje. Ką jau kalbėti apie provinciją! Neslėpsiu, nemenką įspūdį padarė bandymas visapusiškai analizuoti popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje niuansus: nuo citatų iki religinės muzikos iššūkių.

Atskiras klausimas – jos muziejaus Skapiškyje likimas. Surinkta daug aktualių, įdomių dalykų, kurie įgudusiose ir atsakingose rankose galėtų tapti lobynu. Ar taps? Ar nenuguls istorikės viso gyvenimo triūsas kokiame bibliotekos ar muziejaus kampelyje? Jau dabar aiškėja, kad to dėmesio ir jai gyvai nebuvo per daug, o mirusiai – tai suvis… Ar dr. A. Vasiliauskienės gyvenimo darbų neištiks trumpalaikių projekčiukų likimas: kol buvo kam rūpintis… O kai nebeliko, tai ir… Tai retorinis klausimas kraštiečiams, kupiškėnams… Kaip ir dėl pavėluoto garbės piliečio titulo. Šie titulai reikalingi gyviems žmonėms, o ne kaip epitafija ant kapo. Gerbti ir branginti reikia gyvus! Gyviems reikia palaikymo, pagarbos. Juk ne kartą ir pati dr. Aldona patyliukais, su kartėliu savęs klausė: ar visa, ką ji daro – tyrimai, konferencijos, susitikimai, kurių pagrindinė rėmėja ir

finansuotoja dažniausiai buvo pati, – yra svarbu? Proginės pagarbos konferencijų, jubiliejų proga formalių garbės raštų forma nepakanka. Ir titulai tokio lygio asmenybei reikalingi toli gražu ne savimeilei pakasyti, o visuomenei parodyti: šios temos yra svarbios, reikalingos, aktualios. Gyventi reikia čia ir dabar! Gerbti, pripažinti reikia čia ir dabar! O už mirusiuosius belieka melstis.

Requem aeternam, dona ei, Domine…

Rašyti istoriją kaip maldą

Kun. lic. Andrius Šukys,

Leliūnų šv. Juozapo parapijos klebonas, Pakalnių Švč. Trejybės ir Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijų administratorius

Šio teksto tikslas – prisiminti. Aldutę. Dr. Aldoną. Vasiliauskienę – kaip visuomet prisistatydavo paskambinusi.

Gal tiek ir užtenka.

Prisiminti žmogų, kuris mokėjo rinkti kitų gyvenimus taip pagarbiai, tarsi bijotų sutrukdyti jų tylai.

Pastaruoju metu vis dažniau mąstau apie Ją.

Apie Jos balsą – išdidžiai skambų, aiškų, kiekvieną žodį tokį tikslų, tarsi Jos etosas būtų natūralus gyvenimo lydinys.

Apie Jos laikyseną – griežtą pirmiausia sau, po to ir kitiems.

Turbūt todėl ir norisi rašyti…

Ne apie darbus. Apie būseną, kuri lieka, pasilieka, išlieka.

Aldona gimsta 1945-aisiais. Auga tarp laukų, tarp upelių ir šieno kvapo, tarp žmonių, kurių paprastume slypi tikėjimo tvirtybė.

Iš čia – Jos ramybė.

Tas tylus pasitikėjimas, kad gyvenimas turi prasmę, net kai jos (dažniausiai) nesimato.

Jos gyvenimo praktika – veiksmas ir refleksija, sutverti kartu.

Baigia istoriją Vilniaus universitete.

Rašo, tyrinėja, gina disertaciją. Ir vėl rašo. Daug rašo.

Ir visą laiką lieka arti tų, kurie liudija.

Kunigai, vienuoliai, moterys ir vyrai, sovietmečio tikintieji – žmonės, kurių istorijas kiti dažnai nutyli.

Ji renka jų žodžius.

Renka taip, kaip kiti renka maldą.

Kiekvienas sakinys yra tarsi rožinio karoliukas – be skubos, su pagarba ir nuojauta, kad čia glūdi memoria.

Didelė Jos gyvenimo dalis prabėga archyvuose.

Tose šaltose, popieriaus ir dulkių kvepiančiose vietose, kur istorija slepiasi po parašais, spaudais, išblukusiais rašmenimis.

Ji moka skaityti ne tik tekstą, bet ir tylą tarp eilučių.

Moka iš bylos ištraukti gyvą žmogų.

Iš dokumento – kvėpavimą.

Iš datos – likimą.

Archyvai Ją traukia ne kaip vieta, o kaip būties erdvė, kur viską dar galima išgirsti, jei tik klausaisi pakankamai giliai.

Ir visgi ne tik archyvai, ne tik dokumentai.

Skapiškis – Ukrainistikos muziejus.

Ten sienos kalba, daiktai alsuoja istorija. Šviesa krinta kitaip M. Reinio alėjoje.

Nuolat besilankančios grupės, piligrimai – visi sutinkami dosniai.

Svetingumas Skapiškyje – arbata ant stalo, sparčiai judančios rankos, kurios viską žino.

Ir žmonės – pasitikti – sutikti – išlydėti – perkeisti žmonės.

Jie klausosi taip įdėmiai, kaip Ji klausosi kitų.

Ir tada Jos balsas suskamba – aiškus, tvirtas, įkyriai malonus.

Sako, aiškina, dėsto – žodžiai sklando kaip natūralus dialogas, vedantis klausytoją į gilesnę prasmę.

Joje – pedagogės dvasia: kiekvienas klausimas, kiekvienas atsakymas – tiltas tarp žinojimo ir patyrimo.

Kiekvienas sakinys veda, bet neužgožia.

Ji yra iš tų, kurie mato žmogų iki esmės.

Be patoso, be pretenzijos.

Jos sakinys – tvirtas, be nereikalingų žodžių.

Jos tonas – ne teisėjo, o liudytojo.

Kiekvienas Jos tekstas – atminties darbas: ištikimybė laikui / būdas sugrąžinti vardą, balsą, veidą / būdas pasakyti: esi.

Ji netiki trumpalaikiu įspūdžiu.

Tiki darbu – lėtu, atkakliu, tarsi kasant šaltinį po žeme.

Ir kai ištrykšta vanduo – jis švarus.

Nuo 1990-ųjų Ji aktyviai veikia Lietuvių katalikų mokslo akademijoje.

Rašo apie dvasininkus, parapijas, tiesia tiltus tarp Lietuvos ir Ukrainos.

Apie žmones, kurie išsaugojo tikėjimą, kai viskas griuvo.

Apie tuos, kuriuos sutiko pakeliui.

Apie tuos, kurie kvietė arbatos ir dalinosi savo istorija.

Kartu rašo ir apie mus – tuos, kurie paveldėjo tą tylą, tą atsakomybę.

Tą pareigą prisiminti.

Jos tekstai – ne vien mokslas. Tai gyvenimo etika / tikėjimo geografija / kartais – ir išpažintis / kartais – filosofija, virstanti gyvenimu.

Kiekviena biografija, kurią Ji kuria ir kūrė, tampa mažyte malda už žmogų, už laiką, už tautą.

Gal todėl Jos darbai nesensta.

Atrodo, kad jie parašyti vakar.

Atrodo, kad Ji vis dar čia – prie stalo, pasilenkusi virš teksto, ieškanti tikslaus žodžio / termino / paaiškinimo…

Tokio, kuris nieko neįskaudintų, bet pasakytų viską. Kiek įmanoma – viską.

Kai istorija tampa malda – ji nenyksta.

Kai žmogus tampa šviesa – ji lieka.

Šis tekstas – padėka. Už darbą / mokytojystę / pašaukimą / kantrumą.

Kad būtų daugiau prasmingos tylos, kurios ilgisi dabarties žmogus.

Už šviesą, kuria dar ilgai matuosime laiką: amžinai ir apsčiai.

The post Istorikei ir visuomenininkei dr. Aldonai Vasiliauskienei atminti appeared first on udiena.lt.

Nuostabūs tie Lietuvos dvarai – istorijos ir kilniosios kultūros saugotojai. Ignalinos rajone keturi jų privačiomis iniciatyvomis prikelti naujam gyvenimui. Vienas jų, daugeliui iki šiol dar nematytas, atgimimo sulaukęs Dūkšto dvaras. Baltasis jo rūmas iš tolo gražiai šviečia ant Parsvėto ežero kranto. Dvaras visuomenei pristatytas 2022 m., kuomet čia vyko Europos paveldo dienoms skirtas Ignalinos krašto muziejaus renginys ,,Dūkšto dvaro kultūros pėdsakais“. Dūkšto dvaras šį balandį atvėrė duris visiems – ne tik organizuotoms grupėms, bet ir pavieniams lankytojams. Įėjimas mokamas, grupėms būtina išankstinė registracija.

Tarp Parsvėto ir Parsvėtaičio ežerų pastatytas Dūkšto dvaras minimas jau XVI a., tada jį valdė kunigaikščiai Giedraičiai, vėliau – Stabrovskiai. 1573 m. dvarą nupirko dvarininkai Rudaminos ir rūpinosi juo iki 1813 m. Iki XX a. pr. Dūkšte šeimininkavo Beganskiai ir Daugėlos. 1901 m. Daugėlos dukra Teresė susituokė su Vilniaus universiteto filomatų draugijos veikėju Tomu Zanu. Zanams dvaras priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Tomui (Tomašui) Zanui dvarininkaujant čia buvo labai populiari sodininkystė, tvenkiniuose profesionaliai auginti starkiai, o iki šiol išlikę keli sodų masyvai dabar po truputėlį tvarkomi. Dūkšto dvaro parke iki Antrojo pasaulinio karo stovėjęs gyvenamasis namas, vadintas „prosenelių namu“. Jame gyveno Dūkšto dvaro savininko Tomo Zano (filareto T. Zano proanūkio) prosenelė Helena Bieganska, kitos vyresnės kartos moterys. Kartais tame name apsigyvendavo ir dvaro savininkai – dažniausiai vasarą, kai rūmus užleisdavo svečiams ar vasarotojams, nes buvo įkurtas pensionas. 1939–1944 m. dvare veikė Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Daugybę metų senieji pastatai buvo laiko ir žmonių niokojami. Nepriklausomybės pradžioje jais domėjosi ir čia tvarkytis bandė ne vienas savininkas, bet tik maždaug prieš dešimtmetį dabartinių savininkų dėka dvaras pradėjo iš tikrųjų keistis, gražėti ir tapo atviras. Kiek toliau nuo pagrindinio pastato išlikęs ir senasis medinis kumetynas. Iš maumedžio statytas pastatas neblogai išsilaikęs, bet jį taip pat reikėtų atnaujinti. Išlikę ir nemažai ūkinių pastatų akmeninių sienų, dekoruotų liaudiškais motyvais. Šalia – Adomo Mickevičiaus liepų alėja. Garsus poetas čia dažnai svečiuodavosi. XIX pr. dvare gyveno žymus to meto dailininkas, Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas (1762–1835). Jis čia mirė ir buvo palaidotas dvaro kapinaitėse, buvusios ir 1956 m. sudegusios bažnyčios vietoje. Kapavietę ženklina betono obeliskas su metaline viršūne, pastatytas 1974 m. (architektas Viktoras Kunickas). Senosios dvaro laidojimo kriptos dabar uždengtos laikinu mediniu stogeliu ir laukia tvarkymo darbų. Kapinaitėse galima aplankyti ir žymaus pomologo Adomo Hrebnickio (1857–1967) šeimos kapus. Jei anksčiau lietuviai dvarus asocijavo su baudžiava, su blogybe, tai ilgainiui tas suvokimas keitėsi, ypač pasibaigus sovietiniam laikotarpiui. Dvarai pradėti atverti visuomenei, tapo ne tik istorijos, bet ir svarbiais kultūros paveldo objektais, o muziejai ima didžiuotis, turėdami sąsajų su dvarais. XX a. pr. dabartinės Lietuvos teritorijoje būta apie 3 500 dvarų sodybų, o šiuo metu yra išlikę tik apie 600. Ignalinos rajone pats žinomiausias ir kultūriniais renginiais garsus – Paliesiaus dvaras. Ignalinos krašto dvarai – tai deimantai, kuriuos turime saugoti, jais žavėtis ir puoselėti, kaip neįkainojamas paveldo vertybes.

The post Dūkšto dvaras – nauja erdvė lankytojams appeared first on udiena.lt.

Naujoji Kachovka (ukr. Нова Каховка) – miestas Chersono srityje, pietų Ukrainoje. Turbūt retam uteniškiui šis pavadinimas kažką sako. Tačiau Tais Danishchuk, prieš ketverius metus atvykusiai į Uteną (čia nuo 2018 m. jau dirbo jos vyras, todėl pasirenkant, kur persikelti, klausimų nekilo), prasidėjus karui Ukrainoje, tai yra jos gimtieji namai, kuriuos teko palikti. Apie karą su Tais stengėmės kalbėtis kuo mažiau, nors, žinoma, prisiminimų išvengti ne visada pavyksta, o kartais gal net ir nereikia to daryti… Susitikome pasikalbėti apie tai, kas ją ir uždega, ir nuramina, kas veda į priekį ir skatina pasinerti į pačias sielos gelmes – apie kūrybą. Tais yra dailininkė grafikė, dažnai matanti ir savo darbuose parodanti tai, ką protu sunku suvokti. Būna, kad jos paveiksluose žmonės atpažįsta save, susitapatina su jais ir be jų nebegali…

Pedagogo keliu nepasuko

„Piešiu nuo pat vaikystės. Mama turėjo nuotrauką, kur aš, maždaug trijų mėnesių amžiaus, laikau rankoje rašiklį, ir ten jau popieriaus lapas prikeverzotas“, – pasakojo menininkė iš Ukrainos. Ji net teiravosi mamos, ar taip tikrai buvo, ir mama patvirtino – taip, trijų mėnesių Tais, dar gulėdama, jau braižė kažką popieriuje. Iš visų giminių ir artimųjų, kuriuos moteris pažįsta, niekas nepiešė. Tiesa, Tais mama, kuri yra armėnė, pasakojo, kad jos sesuo lyg ir piešdavo, tad galbūt kūrybinių polinkių šaknys – Armėnijoje. Lankydama vaikų darželį, ji taip pat nuolat piešdavo. Pamena, kad tėtis turėjo draugą dailininką, kuris, pamatęs jos, dar mažos mergytės, piešinukus, iš karto pasakė, kad reikia stebėti ir nepraleisti momento, kada išleisti Tais į meno mokyklą, nes mergaitė turinti talentą. Taip ji, būdama aštuonerių, pradėjo lankyti meno mokyklos keramikos krypties užsiėmimus. Paskui, kai jau atėjo laikas studijuoti, būsimoji dailininkė norėjo rinktis bet kokią specialybę, kad tik ši būtų susijusi su piešimu, tačiau ten, kur ji labiausiai norėjo, galimybių įstoti nebuvo, nes studijos buvo per toli nuo namų ir per brangios, todėl Tais įstojo į tuometinį Chersono valstybinį pedagoginį universitetą, kur 2003 metais pabaigė dailės ir meninės kultūros studijų bakalaurą. Dvejus metus dėstė vaikams dailę toje pačioje meno mokykloje, kurioje kažkada mokėsi pati, tačiau, pastebėjusi, kad griežtai sistematizuotas pedagoginis darbas ne jai (nors su vaikais dirbti labai patiko), pradėjo ieškoti kito kelio, dirbdama paprastus darbus bei toliau piešdama ne tik savo malonumui, bet ir priimdama užsakymus, dalyvaudama su savo darbais įvairiose parodose.

Sudėtingas klausimas

„Tai yra dalis manęs. Nežinau, iš kur tai kyla. Tiesiog imu ir piešiu“, – kalbėjo Tais ir prasitarė, kad klausimas apie įkvėpimą jai užduodamas itin dažnai, tačiau jis labai sudėtingas, nes kažkokio konkretaus momento nėra, popieriaus lape tik jai vienai pavaldžiais simboliais atgula mintys, įkvėpti gali pamatytas filmas, kartais net sapnai. Tuomet ji tiesiog nusipiešia eskizą, paruoštuką, kad nepamestų minties, ir, jeigu tuo metu neturi laiko kūrybai, vėliau imasi paveikslo piešimo. Ne visi kūrėjos darbai turi pabaigą. „Būna, kad atsikeliu ryte ir tiesiog degu, kaip noriu piešti. Ir piešiu, piešiu. Paskui pamatau, kad vis dėlto neišeis, kažkas nelimpa… Tada numetu tą piešinį į šalį nebaigtą ir pradedu kitą“, – savo, kaip menininkės, patiriamomis emocijomis dalijosi pašnekovė ir pasidžiaugė, kad svarbiausia, jog vyras ją supranta ir priima tokią, kokia yra. „Iš pradžių būdavo, kad tomis akimirkomis, kai aš pasinerdavau į save, jis prieidavo ir klausdavo, ar man viskas gerai“, – juokėsi pašnekovė ir papasakojo, kad šeimai gyvenant nedideliame bute užsiimti kūryba nėra paprasta, nes vietos mažai, o tiek ji, tiek jos vyrai (sutuoktinis ir sūnus), kuriuos Tais be galo stipriai myli, turi teisę į savo poreikius, savo erdvę. „Man reikia pasinerti į save, aš užsidedu ausines, o jiems tada būtinai prireikia kažko į virtuvę – atsigerti vandens, pavalgyti. Aš negaliu taip lengvai imti ir persijungti, tarkime, vienu metu virti barščių ar atlikti kokius kitus buities darbus ir piešti – turiu užsidaryti, nes, kaip bepažiūrėsi, dailininkai yra vienišiai. Todėl kartą vyrui ir pasakiau, kad gana, man reikia savo erdvės, kur galėčiau ramiai piešti“, – prisiminimais dalijosi Tais. Tačiau dabar, jau persikrausčius į didesnį butą, kur atskira erdvė kūrybai yra, laiko tam po dienos darbų lieka labai mažai. „Būna, kad nuo pat ryto aš labai noriu piešti, tačiau žinau, jog man reikia eiti į darbą. Žinoma, aš einu į darbą. Tačiau tokiais momentais jaučiuosi lyg išdavikė, tarsi išduočiau savo pašaukimą“, – apie nelengvus pasirinkimus menininko gyvenime prasitarė moteris.

Suranda vienas kitą

Tais turi savo mėgstamą stilių – grafiką. Jai nepatinka piešti spalvomis, nes, pasak dailininkės, per spalvas labai paprasta perteikti tai, ką nori pasakyti žiūrovui, o kai piešiama grafikos stiliumi, kur dominuojanti spalva yra juoda, vyrauja linijos, juodų ir baltų dėmių deriniai, emociją atskleisti sudėtingiau, kas ir yra įdomu, taip pat atsiranda daugiau saviraiškos laisvės, vietos improvizacijai, vaizduotei, net meditacijai. „Niekada nepiešiu būdama blogos nuotaikos, nes kiekviename darbe pasilieka dalis mano energijos, o žmonės tai jaučia. Kūryba – tai dailininko bendravimas su žiūrovu per jo paveikslus“, – mintimis dalijosi Tais ir atskleidė, kad šių dienų kūryba, nors ji nėra linkusi nieko kritikuoti, dažnai kelia dviprasmiškų minčių. Jos akimis, daug įdomiau yra žiūrėti į paprastą juodą kvadratą baltame fone nei į iki smulkmenų „išlaižytą“ obuolį, nes tokį pat obuolį gali nusipirkti parduotuvėje ar turguje ir jį suvalgyti, o žiūrint į tokį paveikslą, nebelieka galimybės pamatyti tai, kas yra už matymo ribų. „Man įdomu pabandyti parodyti tai, kas nėra matoma, ir kiekvienas mano darbus gali pamatyti savaip“, – apie savo santykį su žiūrovu per kūrybą pasakojo Tais. Ji prisiminė, kaip, lankydama psichologijos užsiėmimus, buvo pasinėrusi į meditaciją, kurios metu pas ją atėjo elnias. Taip gimė paveikslų serija „Totemai“. Kartais menininkė gauna ir užsakymų. „Mergina paprašė, kad nupieščiau paveikslą – tai turėjo būti dovana jos vyrui. Turėjau pavaizduoti žirgą. Akriliniais dažais nupiešiau baltą žirgą juodame fone. Pasirodo, kad vyras gimė Arklio metais, nors užsakovė to net nežinojo. Tačiau keisčiausia tai, kad visi, kurie pamatydavo šį paveikslą, pradėdavo verkti“, – apie vieną iš užsakymų papasakojo menininkė, nusprendusi būtent šį savo darbą įrėminti ne pagal priimtus standartus, o kad žiūrint susidarytų įspūdis, jog žirgas tuoj peržengs ribą.

Būna, kad žmogus, pamatęs pašnekovės paveikslą, atpažįsta jame save arba gauna iš jo tokią emociją, kad nebegali gyventi kūrinio neįsigijęs. Menininkę tokios akimirkos labai džiugina. Ir ne dėl to, kad gali parduoti savo kūrinį ir užsidirbti pinigų, ją pakylėja tai, jog žmogus ir paveikslas suranda vienas kitą.

Pragyvenimo šaltinis

Gyvenant Ukrainoje, Tais mama buvo atidariusi grožio saloną, kuriame dukra iš pradžių dirbo administratore, tačiau, turbūt taip jau likimo buvo lemta, kad vienai ten dirbusiai manikiūro meistrei ištekėjus ir išvykus gyventi į užsienį, jos klientė pasiūlė Tais baigti manikiūro kursus ir pradėti uždirbti iš šios veiklos, mat iki tol ji tik savo malonumui akriliniais dažais piešdavo ant klienčių nagų, ir norinčių taip pasipuošti netrūko. Iš pradžių moteris tik nusijuokė, nes visą savo gyvenimą ji siejo tik su tuo, kas jai labiausiai patiko – piešimu. Tačiau, gerai pagalvojusi, visgi nusprendė tuos kursus pabaigti ir dėl to visai nesigaili. Pasak jos, nors daugumai kolegų dailininkų itin keistai atrodo tai, jog ji, profesionali menininkė, pagrindinius pragyvenimo pinigus uždirba atlikdama manikiūrą, tai yra stabilus pajamų šaltinis, kuris suteikia jai galimybę įsigyti ir kūrybai reikalingų priemonių. Be to, šis darbas moteriai itin patinka. „Mes, grožio srities atstovai, esame laimingi, nes savo darbo rezultatais galime džiaugtis iš karto. Pavyzdžiui, architektai, projektuoja, derina projektą, tada laukia metų metus, kol tas projektas bus įgyvendintas, o pas mus – pora valandų, ir klientas šypsosi“, – savo darbo džiaugsmais dalijosi Tais, kaskart stebinti, kad profesionaliai atliktas manikiūras ar pedikiūras turi įtakos moteriškumo skleidimuisi – klientės keičiasi tiesiog akyse – jos atsigauna emociškai, ima norėti save palepinti kavos puodeliu kavinukėje ar nusipirkti prie nagų lako spalvos derančią suknelę. Anot pašnekovės, tokie momentai įkvepia ir sukuria pasitenkinimo tuo, ką darai, atmosferą.

Paskutiniais metais Ukrainoje moteris dirbo labai mažai, tik tomis valandomis, kai jos sūnus būdavo pamokose, nes pagal šios šalies įstatymus tėvai privalo vaikus nuvesti ir pasiimti iš mokyklos iki penktos klasės, o kur dar įvairūs būreliai, korepetitoriai, užklasinė veikla…

„Dabar, išgyvenusi toli nuo tėvynės ketverius metus, aš suprantu vieną dalyką – mes visada esame ten, kur ir turime būti. Vadinasi, aš turiu būti čia. Negyvenu mintimis apie tai, ko netekau ar ką teko palikti“, – naujai atrastu gyvenimo suvokimu dalijosi moteris, suprantanti, kad, jeigu ir ateis ta diena, kai karas pasibaigs, ir jie galės grįžti, namai jau nebebus tokie, kokius paliko, dauguma žmonių iš viso nebegrįš, viskas bus pasikeitę, tačiau pirmas dalykas, kurį Tais atliktų sugrįžusi į gimtinę – aplankytų tėčio kapą.

Gyvenimas iš naujo

Okupacijoje Tais šeima prabuvo pusantro mėnesio, bet jai, iš prigimties laisvai ir veiklos trokštančiai moteriai, tas laikas, ypač dėl įvestos komendanto valandos, virto amžinybe. „Mačiau ginkluotus žmones, mačiau, kaip šaudo, žinau, kas yra ašarinės dujos. Su vyru ir draugais – mama buvo prieš, ji liko namuose su mūsų sūnumi – dalyvavom mitinge tarp kitų beveik 8 000 žmonių. Tada patyriau, ką reiškia baimė ir panika, kai esi pasimetęs, be ryšio ir bėgi, kur akys mato. O jie mėto ant žemės kažkokius puodelio formos objektus, sprogstančius lyg fejerverkai, subyrančius dalimis, kurios degina žmonėms kojas. Tai yra baisu“, – pirmaisiais savo akimis pamatytais karo vaizdais dalijosi Tais, kuriai teko išvysti, kaip šaudomi taikūs gyventojai, tiesiog nepaklusę paliepimui sustoti, nes nepatikėjo, kad į juos bus šaudoma, ir važiavo toliau. Supratusi, kad šviesios ateities kol kas gimtinėje nebus, ji su vyru ir sūnumi pasiėmė šunį, susikrovė būtiniausius daiktus, kurie tilpo į tris lagaminus, ir išvažiavo. „Susiruošti mes turėjome tik dvi dienas. Pamenu, klausiau vyro: mano jau toks amžius, ką aš veiksiu?“, – prisiminimais dalijosi moteris, kuriai tuo metu, kai atvyko, buvo tik 40 metų, tačiau, pagal Ukrainoje vyraujantį supratimą (dabar, pasak pašnekovės, situacija šiuo klausimu jau šiek tiek geresnė), ji jau buvo per sena pretenduoti į daugelį darbų.

Tais šeima buvo tarp pirmųjų pabėgėlių, palikusių šalį. Vėliau išvyko giminės, draugai, šiuo metu iš artimųjų gimtinėje likęs tik tėčio pusbrolis, kuris yra po insulto ir išvykti nebegali. Dalis gyvenimo neišvengiamai liko Ukrainoje: „Aš, kaip moteris, norėjau pasiimti papuošalus, kuo daugiau savo darbų, bet pasiėmiau tik tai, kas man tuo metu atrodė brangiausia: sūnaus, kai jis dar buvo trejų metukų, pieštą mano portretą, vestuvių įrašus, kai kurias nuotraukas ir, žinoma, pieštukus. Dabar labai gaila, kad nepasiėmėm senesnių nuotraukų, kur mes su sese dar mažos. Na, mes juk galvojom, kad pabūsim iki Naujųjų metų ir grįšim namo, bet laikas vis eina… Sūnus labai išgyveno, kad čia lieka jo paspirtukas, jo draugai, kambarys, tačiau mes apsisprendėme.“ Vėliau į Uteną atvažiavo ir Tais mama bei sesuo su dukra, kuri, didžiuliam moters džiaugsmui, sugebėjo iš namų atgabenti ir tris jos darbus. Tik tada, kai į Uteną atvažiavo mama, Tais pradėjo naktimis miegoti ramiai.

„Pamenu, kai tik atvykome, iškart nuėjome į Valstybinę mokesčių inspekciją gauti reikalingos informacijos, buvo kovidas, viskas uždaryta, mes spaudžiam durų skambutį, atsiliepia moteris, lietuviškai, nieko nesuprantu, man ašaros rieda, atrodo, kad nebeištversiu tos įtampos, ir mus įleido“, – nelengvais prisiminimais dalijosi Tais ir pabrėžė, kad nuo pat atvykimo į Lietuvą iki dabar ji jaučia palaikymą ir supratimą tiek valstybinėse institucijose, tiek iš paprastų žmonių. Gavusi laikiną asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, moteris susitvarkė visus reikalingus dokumentus ir, į Lietuvą atvykusi ir užsiregistravusi balandžio 9 dieną, to paties mėnesio 29 dieną jau dirbo. „Niekada nieko iš nieko neprašėm ir nesitikėjom – jokių lengvatų, išmokų ar pašalpų, juk esame sveiki, tad galime dirbti ir užsidirbti“, – kalbėjo menininkė, šiuo metu besinuomojanti patalpas Utenoje ir daranti moterims manikiūrą bei pedikiūrą.

„Viskas yra mūsų rankose. Aš mokausi lietuvių kalbos, tobulėju, turiu darbą, kuris mane džiugina, jokių saviraiškos apribojimų čia nėra. Būna, kad vedžioju šunį ar einu į darbą ir atrodo, kad mieste daugiau nieko nėra – tyla, ramybė, paukščiukai čiulba, antys vaikštinėja aplink kojas – man Utenoje labai gera“, – atsiradusiu stabilumu gyvenime džiaugėsi ukrainietė ir pastebėjo, kad vis mažiau stengiasi galvoti apie tai, kas buvo, ir su laiku kai kuriuos praeities momentus jau ima pamiršti.

Niekada nepiešiu būdama blogos nuotaikos, nes kiekviename darbe pasilieka dalis mano energijos, o žmonės tai jaučia.

Manto Golubevo nuotr. ir Tais Danishchuk asm. archyvo nuotr.

The post Pamatyti tai, kas nematoma, arba kai žmogus ir paveikslas suranda vienas kitą appeared first on udiena.lt.

„Senas malūnas“, „Žiemos simfonija“, „Gimtadienio puokštė“, „Vienišas vilkas“, „Senelio pypkė“, „Audėja“, „Mamos augintinės“ – tai tik mažytė dalis pavadinimų, kuriuos savo paveikslams suteikė tautodailininkė, 2011 metais gavusi liaudies meno kūrėjo statusą, Alvyra Žemaitienė. Savamokslė tapytoja, savo darbuose daugiausia vaizduojanti gamtą, gėles ir kaimo buities epizodus, yra išleidusi du jos kūrybą pristatančius albumus: „Vėrinys tėviškei“ (2016 m.) ir šiais metais pasirodžiusį „Spalvų giesmė tėviškei“. Apie tai, koks buvo jos kūrybinis kelias, ir pasikalbėjome su autore, gegužės 4 dieną atšventusia savo 85-metį.

Piešdavo naktimis

Paklausta, kada jos gyvenime atsirado piešimas, A. Žemaitienė prisiminė savo vaikystę Šikšnių kaime (Daugailių sen.), kirpėjo amatą turėjusį „gramatną“ tėvelį ir mamytę, kuri buvo beveik beraštė, tačiau, kaip ir dauguma to meto kaimo moterų, puiki audėja. A. Žemaitienė augo penkių vaikų šeimoje. „Aš jau maža būdama piešiau. Iš pradžių kopijavau nuo mokyklinio leidinio „Saulutė“. Tai ir buvo mano pradžia“, – pasakojo dailės nestudijavusi, tačiau visą gyvenimą kurianti moteris. Ji dažnai piešdavo jau sutemus, kai tėvai ir kiti namiškiai miegodavo, ir laikas prabėgdavo taip greit, kad net nepajusdavo, kaip ateidavo vidurnaktis. Gyvenimas kaime nebuvo lengvas, tėvai net buvo nutarę nebeleisti Alvyros į penktą klasę, tačiau, geros kaimynės įkalbėti, jie persigalvojo, ir taip būsima tapytoja baigė Sudeikių septynmetę mokyklą. Paskui laukė mokslai Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje. Mokykliniais metais ją visada lydėjo piešimas – mergaitė apipavidalindavo tais laikais leidžiamus mokyklinius žurnalus, albumus, kurdavo įvairias šventines dekoracijas ir net, dar pati būdama mokinė, turėjo savo dailės būrelį, kur mokė kitus vaikus piešti.

Į dailę neįstojo

Baigus mokyklą ir atėjus laikui pasirinkti studijų kelią, pašnekovė pabandė įstoti į tapybos studijų programą Dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). „Stojančiųjų buvo daug. Stojamojo egzamino metu reikėjo nupiešti Šv. Onos bažnyčios bokštus, sraigtinius laiptus, vėliau davė piešti gyvą bobutę. Aš žmonių niekada nepiešus. Tai taip ir buvo, kad neįstojau“, – prisiminimais apie nepavykusį planą susieti gyvenimą su profesionalia daile dalijosi A. Žemaitienė, kuri po šios nesėkmės ne tik neatsisakė piešimo, bet ir toliau tobulinosi peizažų ir natiurmortų tapyboje. Ji taip pat prasitarė, kad tuo, jog neįstojo į Vilnių, labiausiai džiaugėsi mama, mat abiejų tėvų sveikata buvo suprastėjusi, vyresnysis brolis tarnavo armijoje, kitą brolį augino dėdė, seserys buvo jaunesnės, tad tai, kad ji lieka namuose, perimdama praktiškai visus namų ruošos darbus, buvo gera paspirtis šeimoje. Taip, kurį laiką padirbėjusi kolūkyje, A. Žemaitienė įsidarbino Daugailių bibliotekoje. Taip pat jai yra tekę eiti ir Daugailių apylinkės pirmininko pavaduotojo pareigas. Ištekėjusi ir besilaukdama pirmagimio, ji su vyru persikėlė gyventi į Uteną, pradėjo dirbti ligoninėje. Iš pradžių buvo kasininkė, vėliau pakilo iki vyr. buhalterio pavaduotojo pareigų. Bedirbdama įgijo biudžetinių įstaigų vyriausiojo buhalterio kvalifikaciją, o netrukus buvo pakviesta į mėsos kombinatą, kur ir pradirbo iki pensijos. „Direktorius paskatino mane tęsti mokslus“, – pasakojo nuo mažens matematiką mėgusi ir į tiksliuosius mokslus linkusi pašnekovė, kuri, būdama labai stropi ir turėdama tikslą, neakivaizdžiai raudonu diplomu baigė Kauno maisto pramonės technikumą (dabar – Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centras). Po kurio laiko niekam nesakiusi, kad neatbaidytų sėkmės, A. Žemaitienė įstojo į Vilniaus Vinco Kapsuko universitetą (dabar – Vilniaus universitetas), pasirinkusi ekonominės kibernetikos ir finansų studijas, kurias sėkmingai baigė.

Produktyvūs metai

Dirbdama mėsos kombinate pašnekovė nutapė ko gero daugiausia paveikslų. „Tai buvo produktyvūs metai“, – pasakojo A. Žemaitienė ir patikino turinti labai gerą regimąją atmintį, mat būna, kad gamtą tapo ne tik iš vaizduotės, bet ir ištraukdama iš atminties regėtus vaizdus. „Kažkada pamačiau ant kelio nugriuvusį medį. Man jis įstrigo. Grįžusi namo iškart ėmiau ir nutapiau“, – kalbėjo moteris, daugiausia piešianti peizažus. Mėgstamiausiu ir labiausiai kūrybiškai vykusiu metų laiku ji vadina žiemą. „Labai mėgstu gėles. Visada prie namų turėjau ir dabar turiu daug gėlių. Todėl dažnai neatsispiriu norui jas įamžinti tapybos darbuose“, – apie meilę augalams prasitarė dailininkė, kurios asmeninėje galerijoje natiurmortų su gėlėmis taip pat yra nemažai. Yra ir gamtos vaizdų, kuriuose galime pamatyti gyvūnus (vilkus, gulbes, arklius, vištas ir kt.), tačiau jų, kaip ir paveikslų su juose vaizduojamais žmonėmis, nėra labai daug. Darbšti savamokslė menininkė, parodose dalyvaujanti nuo 1986 metų (nuo 1990 m. yra aktyvi tautodailininkų klubo narė), aliejiniais dažais, kaip pati sako, yra nutapiusi per 3 000 paveikslų. Daug jų žmonės yra nupirkę, daug darbų išdovanota, kai kurie saugomi liaudies meno kolekcijose galerijose, muziejuose, meno centruose. Nemaža dalis autorės darbų jau iškeliavę ir į platųjį pasaulį: Lenkiją, Italiją, Rusiją, JAV, Norvegiją, Suomiją ir kt.

A. Žemaitienė po akies operacijos kurį laiką kūryba neužsiima, tačiau prisimena, kad paskutiniais metais daugiausia prašymų būdavo nutapyti gimtąsias sodybas. „Žmonės duodavo man nuotraukas, iš kurių ir tapydavau. Jie, matyt, nori įamžinti savo senelių ir prosenelių namus, išsaugoti jų atmintį“, – svarstė pašnekovė, kuri taip pat yra nutapiusi ir nemažai bažnyčių – Labanoro, Saldutiškio, Pakalnių, Daugailių, Antalgės – ir kai kuriuos paveikslus padovanojusi tuo metu parapijose dirbusiems kunigams.

The post Savamokslės tapytojos paveiksluose – duoklė gamtai ir tėviškei appeared first on udiena.lt.

Šių metų pradžioje šios publikacijos autorei pasitaikė proga žvilgtelėti į žinomo menininko Gintaro Gesevičiaus buitį ir būtį. Tą namelį jis pats sau nusipaišė, tiksliai žinodamas, koks šis turi būti. Antrame aukšte įkurdintoje erdvioje jo studijoje pasijunti lyg danguj – nuo kalnelio pro didelius langus atsiveria puikus vaizdas į kaimą ir Kirdeikių bažnytėlės bokštus. Koks gražumas čia būna vasarą, gali tik įsivaizduoti. Jau seniai pabėgęs iš Vilniaus, jis čia gyvena, kuria ir turi lėto laiko prabangą, apie kurią dabar daugelis kalba, bet retas gali sau tai leisti.

Didžiulę gyvenimo ir kūrybos patirtį, pripažinimą meno pasaulyje užsitarnavęs dailininkas yra surengęs daugiau nei šimtą personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, tačiau to nesureikšmina. Jis sako jau senokai supratęs, kad pirmiausia yra įrankis Dievo rankose, o jo talentas ir gebėjimai – ne asmeninis nuopelnas, o dovana, kurią jis su dėkingumu neša žmonėms ir džiaugiasi sutikęs tuos, su kuriais atranda sielų bendrystę bei gali nuveikti tikrai kažką prasmingo. Savo vaikystės ir jaunystės sentimentų kaime Kirdeikiuose menininkas jau surengė septynis tapybos plenerus, taip dar labiau išgarsindamas šią gražią, meno dvasia alsuojančią vietovę. Kai buvo atstatinėjama sudegusi Labanoro bažnyčia, dailininkas dovanojo nemažai paveikslų, buvo surengtas aukcionas ir nupirkti Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Restauruojant senus parapijos namus, jų langai prikelti naujam gyvenimui ir virto paveikslais…

Gražią ir didelę kūrybos parodą G. Gesevičius ignaliniečiams dovanojo 2024 m. liepos mėnesį, tuomet taip meniškai pasveikinęs jam patinkančią Ignaliną miesto gimtadienio šventės proga. O šių metų balandį dailininkas dalyvavo dar vienoje, galima sakyti, gyvenimo parodoje, kuri buvo pristatyta Ignalinos krašto muziejuje balandžio pirmosiomis dienomis. Muziejaus lankytojai pamatė ne tik naujausius paveikslus, bet ir iš įvairių kūrybinio kelio laikotarpių atrinktus darbus. Parodos pavadinimas ,,Išpažintis“ – tarsi išplaukia iš autoriaus noro atsigręžti, prisiminti viską, kas buvo, apmąstyti, apibendrinti, priimti.

G. Gesevičius gimė Kaune 1952 metais, baigė Kauno dailės mokyklą, o 1976 m. – grafikos studijas tuometiniame Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1980 m. – Lietuvos dalininkų sąjungos narys. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Jaunas menininkas iš pradžių išgarsėjo kaip grafikas ir plakatistas (1992 metais buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių plakato autoriumi). Jo plakatai pelnė apdovanojimų Lietuvoje ir užsienio šalyse. Vėlesnėje kūryboje, maždaug apie 1990 m., pereita prie tapybos kaip svarbiausios raiškos formos. Plakato ženkliškumas tarsi transformavosi į poetišką, simbolinę, netgi mistišką jo paveikslų kalbą.

Puikių patirčių ir pažinčių dovanojo knygų iliustravimo laikas, gražiai dirbta ir bičiuliautasi su poetu Sigitu Geda. Menininko gyvenimo kelyje apskritai daug šviesių, ryškių, talentingų asmenybių – dailininkų, aktorių, rašytojų, poetų, dvasininkų. Sutikti žmonės, prisiminimai, jų pasakytos ir širdin įkritusios tiesos – tai praturtinančios dovanos, kurias visada turi su savimi. O dabar šalia tapybos ėmė rastis noras užrašyti savo mintis. G. Gesevičius rašo tuomet, kai siela ima ir prakalba išgyvendama gamtos grožio stebėtinas akimirkas ar visiškoje vienybės tyloje, lyg maldoje, į save ir savo patirtį pažiūrėjus. Jo prozos miniatiūros gula į paprastus sąsiuvinius. Gal kada gims ir knyga.

Ramybės ir įkvėpimo menininkas, žinoma, semiasi gamtoje. Ne tik savo namų aplinkoje – netoliese Aukštaitijos nacionalinis parkas, Ladakalnis, jį mato per ežerą, Bitininkystės muziejus. Tačiau tapytojo darbuose neatrasime realistinių vaizdų ar jo taip mėgstamo kaimo, Aukštaitijos krašto peizažų. Kuriamas daugiaplanių erdvių, įvairių simbolių bei metaforiškų, spalvingų įvaizdžių pasaulis, alsuojantis čiurlioniška dvasia, kalbantis apie būties paslaptingumą, vedantis į ramybę, į šviesą, į viltį.

Gintaro gyvenime buvo įvairių situacijų, įvairių laikotarpių ir įvairių spalvų. Žudančiai juodos taip pat. ,,Visų tų situacijų, kurios buvo, aš nesukūriau. Man tik buvo duota sprendimo galimybė…“,– sakė Gintaras, labai nemėgstantis žodžio ,,problema“, nes dažnai žmonės juo pavadina paprastas buities smulkmenas, kurių pilnos mūsų dienos. O štai Dievo duota teisė pačiam rinktis, pačiam apsispręsti yra išties bene svarbiausia, ką mes turime. Nes nuo mūsų ankstesnių pasirinkimų priklauso dabartinis buvimas. Gintarui patinka šv. Pranciškaus malda, kuria prašoma: Dieve, padaryk taip, kad ne aš būčiau mylimas, o kad mylėčiau kitus. Padaryk, kad ne aš būčiau suprastas, bet suprasčiau kitus, ir kad aš guosčiau, o ne guostų mane… Dievas menininko gyvenime – tiesiog natūraliai esantis: čia, šalia, visur.

Grįžus namo, viena garsi Ignalinos krašto menininkė Nijolė Trinkūnienė pasakė, kad šios publikacijos autorės būta tikrame Rojuje. Turbūt tikrai, nes Gintaras išsiskiriant pokalbį kaip tik ir baigė mintimis apie gyvenimo Rojų, kai bėgantis laikas nebaugina, kai viskas vyksta savaime ir niekur nesijauti nespėjantis, kai žinai, kad tavimi kažkas rūpinasi, ir vakare gali jaustis ramus bei dėkingas. ,,Jeigu aš visą laiką gyvenu Rojuje, tai iš kur žinau, kad esu Rojuje? Nebuvimas pragare ir yra Rojus…“, – tokia štai tobulai paprasta kuriančio žmogaus mintis, tarsi panaikinanti visas mūsų mažas kasdienes problemas.

The post Ignaliną aplankė paroda ,,Išpažintis“ appeared first on udiena.lt.

Prieš septynerius metus, minint Tarptautinę teatro dieną, Utenos šaulių namuose spektakliu „Už tave to padaryti negaliu“ (pagal J. Šarkauską) prisistatė naujas Utenos kamerinis teatras. Miesto visuomenė naująjį teatrą sutiko nevienareikšmiškai, tačiau režisieriaus Šarūno Kunicko drąsus, net pramuštgalviškas žingsnis pasiteisino. Septyneri metai atrodo nedaug, bet per tą laiką pastatyta per 30 spektaklių, kviesti ant sofos pasėdėti ir su uteniškiais pasikalbėti žinomi žmonės, vyko gastrolės ne tik po Lietuvą, dalyvauta tarptautiniuose teatro festivaliuose Lietuvoje ir Rumunijoje, išpopuliarėjo teatrų festivalis-konkursas „Gi(Y)lių beieškant“. Tradicija tapo po premjerinių spektaklių kartu su žiūrovais išgerti kavos puodelį ir suvalgyti gabalėlį torto su ant širdelių užrašytais žodžiais „Žmonės, mes Jus mylime!“ Per septynerius metus penki aktoriai į sceną vaidinti ėjo daugiau kaip po šimtą kartų, o aktorė Justina Mandrijauskaitė perkopė dviejų šimtų ribą. Tarptautinės teatro dienos proga pasikalbėjome su Utenos kamerinio teatro šimtukininkais – aktoriais, suvaidinusiais daugiausia spektaklių.

Ten, kur negali nebūti: Justinos MANDRIJAUSKAITĖS teatras

Vaidyba mano gyvenime atsirado dar mokykloje. Su drauge šeštoje klasėje sukūrėme humoristinius personažus – Banguolį ir Jazminų, kurie gyvuoja iki šiol. Sunku patikėti, kad šios dvi žvitrios senolės buvo sukurtos beveik prieš 30 metų, ir tikiu, kad jos gali gyvuoti dar tiek pat – amžiaus cenzo joms nėra.

Teatro scena mano gyvenime atsirado prieš 18 metų, kai „Žaliaduonių“ teatro režisierė Alma Eigerdienė ieškojo aktorės spektakliui „Sudiev, kvietkeli“. Patekusi į „Žaliaduonius“, susidūriau su realybe – kurti personažus ir būti teatro scenoje yra du skirtingi dalykai. Turėjau savotišką kolegų mokyklą: visi stengėsi padėti, parodyti, supažindinti su scenos pagrindais.

Tikroji mokykla prasidėjo į teatrą atėjus režisieriui Šarūnui Kunickui. Jis mane kartu su Alvydu Danausku pakvietė vaidinti spektaklyje „Už durų“. Buvome duetas – kiekvienas veikėme savo scenos pusėje, atskirti durų. Čia nebėra kur slėptis – esi tarsi nuogas prieš žiūrovą. Patirties turėjome nedaug, bet buvome labai nuoširdūs. Dirbome neskaičiuodami laiko, o tas spektaklis, ypač režisieriaus dėka, tapo lūžiu – daug išmokome ir, galima sakyti, „susirgome teatru“.

Kartą „užsikrėtus“, teatras lieka visam gyvenimui – jei tai iš tiesų tavo kelias. Tai patikrina laikas ir darbas. Šiuo metu teatre esu sukūrusi 18 vaidmenų, taip pat dirbu renginių ir gastrolių organizatore bei vaikų ir jaunimo teatro mokyklos mokytoja. Per septynerius metus suvaidinau daugiau kaip 200 spektaklių.

Išskirti mylimiausią personažą sunku. Šiuo metu labiausiai mėgaujuosi Liubos vaidmeniu spektaklyje „Patriotai“, o Agotą iš „Amerika pirtyje“ ar Nataliją iš „Piršlybų“ galėčiau suvaidinti net pažadinta iš miegų – tai dažniausiai rodyti Utenos kamerinio teatro spektakliai. „Amerika pirtyje“ parodyta 70 kartų.

Utenai turėti teatrą yra svarbu. Mano akimis, miestas, turintis teatrą, turi gyvą istoriją ir tam tikrą aristokratišką dvasią. Per šiuos septynerius metus nuo teatro įsikūrimo savo darbu stengiuosi prisidėti, kad teatras būtų tas miesto atspalvis, kuris traukia ir įkvepia.

Ar visada lengva? Tikrai ne, tačiau visada verta, nes aiškiai jaučiu – tai mano vieta po saule. Utenos žiūrovas išrankus, turi platų pasirinkimą, todėl mūsų tikslas – sužadinti smalsumą, o atėjusį žiūrovą šiltai pasitikti ir nusivesti ten, kur jis norės sugrįžti.

Teatras visuomet išlieka paslaptimi – užkulisiai lieka nematomi. Žiūrovas dažnai net neįtaria, kiek pastangų reikalauja kiekviena detalė kuriant personažą ar statant spektaklį. Todėl teatre išlieka tik tie, kurie čia nebūti tiesiog negali.

Alvydas DANAUSKAS Utenos kamerinio teatro prisistatymo visuomenei dienos nuotaiką (nors mastelis ir gerokai mažesnis) lygina su 1990-aisiais paskelbta Lietuvos laisve

Vietą po saule pamažu išsikovojome dirbdami nelengvai ir nesustodami. Turime savo

vardą. Ne suteiktą, o užtarnautą.

Sukūriau įvairiaplanių vaidmenų, tačiau išskirčiau spektaklius „Sudie, mano karaliau“ ir „Už durų“, kuriuose teko kurti tragiško plano personažus. „Spektaklio „Už durų“ finalinėje scenoje liejosi ašaros, kurių niekaip negalėjau sustabdyti.

Repeticijose ir spektakliuose kiekvieną judesį, žvilgsnį reikia išgyventi, pajusti kiekvieną vaidmens niuansą, dirbti atiduodant visą save. Tik dabar supratau, kodėl kadaise Bažnyčia aktorių neleisdavo laidoti kapinėse – manyta, kad vaidindami jie išdalija savo sielą. Įsigyvenęs į personažus, dalį savęs palieku vaidmenyse. Tokie vaidmenys tampa ypač brangūs, o statant spektaklį „Už durų“ buvo nuolatiniai atradimai – tiek sau, tiek visiems trupės aktoriams. Iki šiol, išgirdęs spektaklio muziką, vėl pajuntu to vaidmens būseną.

Mano, kaip aktoriaus, kelias prasidėjo Tauragnų vidurinėje mokykloje – vaidinau auklėtojo Povilo Gasiulio, jau tada į lietuvių kalbą vertusio Selindžerio romanus, pastatytame spektaklyje „Ankstyvas pavasaris“, vėliau, studijuodamas Veterinarijos akademijoje, vaidinau akademijos dramos kolektyve, vadovaujamame Kauno dramos teatro aktoriaus Antano Tarasevičiaus.

Pagal J. Marcinkevičiaus poeziją pastatėme spektaklį, laimėjusį Kaune pirmą vietą. Skambėjo eilės, folkloro ansamblis dainavo patriotines dainas apie karą – tai buvo stiprus, patriotiškas darbas. Tačiau spektaklio likimas susiklostė taip, kaip kartais nutikdavo anuomet – dėl pernelyg ryškaus tautiškumo, buvo išvadintas nacionalistiniu ir jį rodyti buvo tyliai uždrausta.

Grįžęs į Tauragnus, kurį laiką vaidinau teatre „Mokas“. Vėliau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Utenos „Žaliaduonių“ teatre statant dramą „Daumantas“ iki premjeros likus vos pusantros savaitės vienas aktorius netikėtai pasitraukė. Man teko skubiai perimti karaimo vaidmenį. Kad spėčiau įsilieti į spektaklį, repeticijos vyko kone kasdien. Gėriau atmintį gerinančius vaistus ir mokiausi vaidmenį (šypsojosi). Pastangos atsipirko – po šio vaidmens buvau kviečiamas ir į kitus „Žaliaduonių“ teatro pastatymus.

Vaidindamas spektaklyje ,,Jasonas“ susipažinau su dabartiniu režisieriumi Š. Kunicku. Dabar jau septyneri metai, kai esu Utenos kamerinio teatro aktorius. Kartais pagalvoju: pažintys praverčia (juokėsi).

Algirdas BARČYS jaunesnysis: aktoriaus išpažintis – tarp savęs ir personažo

Į sceną pirmą kartą išėjau dar paauglys dabartiniuose Šaulių namuose, kur tuomet veikė Utenos kultūros namai. Režisierė Alma Eigerdienė statė spektaklį „Žaliaduonių gegužė“ ir ieškojo paauglio nedideliam piemenuko vaidmeniui. Teksto nedaug – kelios frazės, kelios scenos, pasisioti ant laužo, bet man tai buvo didžiulis įvykis. Mano tėvas būdamas keturiolikos irgi pirmą kartą pasirodė scenoje – suvaidino piratą. Tokio pat amžiaus buvo ir mano debiutas.

Vėliau laukė rimtesni vaidmenys: moksleiviškame spektaklyje pagal Kristinos Nöstlinger pjesę „Pirmadienį viskas kitaip“, karaliaus vaidmuo anglų pasakoje „Gražioji Anė“. Atrodė, kad scena pamažu tampa sava. Tačiau paskui – ilga pauzė.

Sugrįžimas į teatrą buvo netikėtas. Statant istorinę dramą „Utenis“, iki premjeros likus vos kelioms repeticijoms, vienas aktorius išvyko į Vokietiją. Manęs paprašė jį pakeisti. Per parą išmokau tekstą, repetavome kasdien, ir premjera įvyko laiku. Tiesa, scenoje neišvengėme smulkių netikslumų, bet spektaklis įvyko. O man tai tapo tikru sugrįžimu.

Man visada buvo įdomus balsas – mėgstu mėgdžioti, keisti intonacijas, ieškoti skirtingų skambesių. Vaidmens paieškas dažnai pradedu būtent nuo balso – bandau juo išgauti emociją. Kalba man yra vienas svarbiausių sceninių įrankių.

Tačiau svarbiausia – ne technika. Aš niekada nesistengiu vaidinti. Jeigu jaučiu, kad vaidinu, vadinasi, dar nesu atradęs personažo. Arba išgyvenu vaidmenį, arba ne. Ieškau, bandau įvairius variantus, kol atsiranda tikrumas. Jei jo nėra – lieka dirbtinumas, o jo scenoje netoleruoju.

Prieš spektaklį būnu ramus. Tarsi ateina momentas, kai savyje pasakau: „Algirdas dabar miega, tuoj atsikels personažas ir eis į sceną.“ Tą akimirką įvyksta vidinis lūžis.

Užkulisiuose visada seku veiksmą. Niekada nekartoju teksto – tai man reikštų išėjimą iš vaidmens. Atsipalaiduoju, pasitikiu procesu, nes žinau: scenoje viskas atsistos į savo vietas.

Vienas sudėtingiausių vaidmenų buvo Prano Daunio personažas spektaklyje „Tamsos švyturys“. Iš pradžių jam priešinausi – nenorėjau vaidinti aklo žmogaus, nenorėjau scenoje išgyventi tragedijos. Tai gąsdino. Repeticijų metu režisierius Š. Kunickas pakvietė į susitikimą regėjimo negalią turintį uteniškį, su kuriuo buvo sutarta atsivežti jį į teatrą, tačiau sutartu laiku jis pats pabeldė į duris. Jo pasakojimas apie pojūčius, garsus, orientaciją erdvėje, bendravimą su žmonėmis man padarė didžiulį įspūdį. Tai pakeitė mano požiūrį į vaidmenį – jis tapo tikresnis.

Šiame spektaklyje teko spręsti ir kalbos uždavinį: pradžioje personažas kalba tarmiškai, vėliau pereina į mišrią kalbą, o galiausiai – į literatūrinę. Šie perėjimai reikalavo daug darbo ir tikslumo.

Po spektaklių viskas priklauso nuo personažo ir atiduotos energijos – kartais reikia laiko sugrįžti į save.

Įdomu tai, kad ilgesnį laiką nevaidinant atrodo, jog viskas pasimiršta: žodžiai, spektaklio pradžia, pabaiga. Tačiau vos tik išeinu į sceną – viskas sugrįžta į savo vietas.

Rūta BAŠKAUSKAITĖ-LAUCIUVIENĖ: „Scena – tai gyvenimas, kuris tave įtraukia“

Scena – tai ypatingas reiškinys, kuris traukia, įtraukia ir stipriai jaudina. Išeini į sceną – prieš akis silpnai apšviesta pirmoji žiūrovų eilė. Lieki vienas su savo vaidmeniu, atsiranda atsakomybė: laiku išeiti, laiku sugrįžti, tiksliai ištarti žodžius. Spektaklis pradeda gyventi.

Vaidmenis, kurių charakteriai labai įvairūs, man parenka ir pasiūlo režisierius. Žinoma, yra buvę vaidmenų, kurie, mano pačios vertinimu, liko iki galo neįgyvendinti, tačiau jų nedaug.

Kiekvienas vaidmuo – tai naujas charakteris, kurį reikia sukurti įtikinamai. Tam būtinas didelis įdirbis, gebėjimas įsiklausyti į režisieriaus ir kolegų pastabas. Žiūrovui gali atrodyti, kad aktorius tiesiog išeina ir suvaidina, tačiau realybėje viskas kur kas sudėtingiau. Kartais pajunti personažą, bet kažkas vis tiek nesiklosto. Tuomet reikia laiko, užsispyrimo, vidinių resursų – kartais net ašarų.

Man artimesni komediniai personažai. Jie sudėtingesni. Prajuokinti žmogų gerokai sunkiau nei pravirkdyti. Gyvenime daug situacijų, kurios kelia juoką, tačiau ne kiekvienas geba tai perteikti scenoje.

Psichologiniai vaidmenys – taip pat labai sudėtingi, į juos reikia įvažiuoti, reikia juos perprasti – ilgas, bet man labai įdomus procesas.

Savo asmeninių išgyvenimų į vaidmenis neperkeliu – siekiu išryškinti situacijas taip, kad jos būtų įdomesnės žiūrovui.

Kai spektaklis pavyksta, viduje skleidžiasi tikra jausmų puokštė. Matau žiūrovų reakciją, jaučiu, kad atidaviau viską. Kolegos apkabina, o jei dar režisierius pasako: „Šiandien tu buvai vau“ – nepakartojama ir su niekuo nepalyginama.

Po spektaklio atsiskirti nuo personažo nėra paprasta – reikia laiko. Tik tuomet vėl gali grįžti į įprastą bendravimą. Jei scenoje esi tik su vienu partneriu, atsakomybė ir įtampa dar didesnė. Vis dėlto iš vaidmens išeiti pavyksta – tai nėra neįveikiama problema.

Utenos publika yra nuolat tobulėjanti, reikli ir jautri. Ji puikiai supranta spektaklius ir tampa svarbia mūsų vertintoja.

Vienas sudėtingiausių mano vaidmenų – Blanša Tenesio Viljamso spektaklyje „Geismų tramvajus“. Labai džiaugiuosi, kad žiūrovai vaidmenį šiltai priėmė – sulaukiau daug gėlių, žinučių net iš nepažįstamų žmonių.

Jauniems aktoriams patarčiau būti kantriems, nebijoti kritikos ir dėl jos neįsižeisti. Kritika – tai varomoji, padedanti augti jėga.

Saulius BUČINSKAS: kelias nuo kariuomenės iki teatro

Mano aktorinio kelio pradžia – „Žaliaduonių“ teatras ir pirmasis vaidmuo spektaklyje „Amerika pirtyje“. Su šiuo teatru dalyvauta net dviejose Dainų šventėse – Teatro dienose. Antras mano vaidmuo – „Raganiukėje“, dar vėliau proginiame spektaklyje „Amerika pirtyje“. Niekas netikėjo, kad ši komedija taps tokia populiari. Apvažiavome visas rajono seniūnijas, ją matė ir aplinkinių rajonų publika. Per daugelį pasirodymų iš komedijos liko tik Agotukas, Bekumpis ir pinigai, nes kiekvieną kartą mes pridedame savo ir improvizuojame. Rodyta dar viena gera komedija – „Ponia NIEKO nepriima“ pagal A. Čechovą. Žiūrovui reikia tokių spektaklių, jie labai gerai priimami.

Žengdamas į sceną aš turiu žinoti tekstą „nuo iki“, man labai svarbu tekstas, įsijautimas į vaidmenį, talentas. Improvizacija ne mano arkliukas. Scenos baimės nejaučiu, kaip ir nejaučiu skirtumo, kam vaidinti – miesto ar kaimo žiūrovui. Tenka pastebėti, kad mūsų krašte žiūrovai savo emocijomis skiriasi nuo žiūrovų kituose rajonuose.

Sunkiausias vaidmuo – spektaklyje „Piršlybos“. Ilgai buksavome, teko įtemptai padirbėti. O į vaidmenį spektaklyje „Amerika pirtyje“ pasisekė lengvai įsijausti. Žiūriu į Valdą Laurinavičių, Algirdą Barčį – jie tikri profesionalai. Aš tik mėgėjas, palyginti su jais, bet per septynerius metus daug ko išmokau. Septyneri metai žmogui yra daug, teatrui – labai nedaug. Per tuos metus nemažai spektaklių parodėm, pamatėm, kad teatras yra reikalingas, lankomas ir mėgstamas žiūrovų. Manau, kad teatras gyvuos dar daug metų su mumis, su jaunąja aktorių karta. O kiek vaidmenų laukia manęs – ateitis parodys. Jei atsiras vaidmuo, atitinkantis mano būdą, charakterį, manau, režisierius pakvies.

Ar prisidedu prie scenografijos? Režisieriaus Š. Kunicko ir mano matymai skiriasi. Aš nematau visos scenos, galiu padaryti tik detalę, todėl ir nedalyvauju tame procese. Visi mūsų spektakliai trunka valandą ir 15–20 min. Išlaikyti dėmesį ilgiau kaip valandą yra sunku, turi būti labai intensyvus veiksmas. Režisieriaus nuomone, spektaklis turi baigtis tada, kai žiūrovas dar kažko tikisi. Pastebiu, kad spektaklio antroje pusėje jau daugelio rankose būna telefonai: skaito, rašo, fotografuoja.

Ar svarbu aplodismentai, gėlės? Taip, kažkiek pamalonina, jaudina, bet nebūtinai asmeniškai man.

Tai gali būti skirta pagrindiniams to spektaklio aktoriams, visam kolektyvui.

The post Septyneri teatro metai: aktoriai apie savo išgyvenimus appeared first on udiena.lt.

Kai žydru dangumi plaukia lengvi debesys, o sugrįžusių paukščių balsai skelbia naujo gamtos ciklo pradžią, kyla noras ilgiau pabūti šioje akimirkoje, pajusti, kad esi čia ir dabar – niekur neskubėti, pasivaikščioti koja už kojos nuošalesnėmis vietelėmis, parkais, nes tai, ką mums siūlo gamta, yra labai daug – poilsis, ramybė, atsipalaidavimas, galimybė pabūti su savimi ir „pravalyti“ galvą. Yra žmonių, kurie iš gamtos pasisemia dar daugiau, ir tada su naujomis mintimis ir idėjomis atsiveria erdvė kūrybai. Viena tokių – Nemira Čiačienė, užaugusi miško apsuptyje ir, gyvenimui neišvengiamai keičiantis, išsaugojusi tą prigimtinį ryšį su gamta, suteikiantį jai begalę žavingų akimirkų, kuriomis ji dosniai dalijasi su kitais.

Meilė gamtai – nuo vaikystės

„Esu kaimo vaikas“, – pokalbį pradėjo N. Čiačienė ir jos akyse iš karto sužibo kažkas, ką gali atgaivinti tik prisiminimai. Raišių kaimą (Juodupės sen., Rokiškio r.), kuriame augo iki 18 metų, ji apibūdino kaip kelių vienkiemių gyvenvietę, kurioje visi kaimynai buvo vyresni. Iš karto prisiminė tėtį: „Tėtis visada buvo gamtos žmogus. Mes kartu eidavome visur: į mišką, į laukus, į daržus. Kadangi mūsų namas buvo prie pat miško, nueiti ten tapo tiesiog mūsų kasdienybe.“

Tėtis buvo menininkas – iš medžio darydavo įvairius dirbinius, turėjo pomėgį ieškoti miške ragų. Drauge su juo eidavo ir Nemira: „Ieškodavom įdomesnių formų šakų, dirbiniams tinkamų medžių – taip vėliau gimdavo ir slidės, ir dviračiai, ir neįprasti medžio kūriniai.“

Pašnekovė sutinka, kad būtent iš vaikystės, kokią ji turėjo, jos širdyje ir užgimė meilė gamtai, tas ypatingas matymas, formų, vaizdų pastebėjimas, ir pasiliko iki šiol, įgavę jai artimą atsiskleidimo formą – fotografiją. „Tėtis taip pat fotografavo. Kol buvo gyvas, visur ir vaikščiodavom kartu. Iki šiol miškas – mano namai“, – prisiminimais dalijosi moteris, kasdien pastebinti tai, ką dauguma praleidžia pro akis – vabaliukus, įmantresnių formų medžių šakas, debesis, smulkiausias gėlytes, kankorėžius.

Baigusi mokyklą N. Čiačienė išvyko mokytis į Panevėžį. Įgijusi konditerio specialybę, kurį laiką gyveno Panevėžyje, vėliau atitekėjo į Uteną, tačiau trauka gamtai, ypač tėviškei, niekur nedingo. „Kiekvienas savaitgalis būdavo pas tėvukus. Jeigu nepavykdavo, tada bent jau čia kažkur į gamtą visada spėdavau išlėkti“, – pasakojo moteris, prisiminusi, kaip tėvai juokdavosi, kai ji, grįžusi į gimtinę, negalėdavo ištverti be miško, būtinai nueidavo pafotografuoti. Pašnekovė, kalbėdama apie savo šeimą, pastebėjo skirtumus tarp jos ir dešimčia metų vyresnės sesers, taip pat tarp tėčio ir mamos. „Sesuo labiau į mamą atsigimė. O aš į tėtį. Mano abu tėvai 1935 metų gimimo. Kaip ir visos tų laikų mergaitės, mama nerdavo, siuvinėdavo, tačiau ilgainiui buitis šiuos pomėgius užgožė. Mama tėtį lydėdavo į mišką, tačiau ji eidavo grybauti, uogauti, o ne įdomesnių šakų ieškoti. Jos, kaip šeimos moters, galvoje buvo uogienių virimas, konservavimas“, – pasakojo N. Čiačienė ir pažymėjo, kad jos mama, kuriai jau 90 metų, visada buvo knygų skaitytoja, negalinti ir dabar nė dienos be knygos prabūti, o ji su tėčiu negalėdavusi ištverti „nė dienos be miško“.

Pakeitusi profesiją ir jau 11 metų dirbanti su ikimokyklinio amžiaus vaikais (N. Čiačienė šiuo metu dirba Utenos vaikų lopšelyje-darželyje „Šaltinėlis“ mokytojo padėjėja), moteris teigė pastebinti, kad, nepaisant šiuolaikinių technologijų, sparčiai besikeičiančio pasaulio ir auklėjimo principų, gamtos atžvilgiu šių dienų vaikai – tokie pat smalsūs. „Visi mes susiję su gamta. Ir tą patirtį, įgytą vaikystėje, meilę gamtai, tėvynei, žmonėms tėvai perduoda iš kartos į kartą savo vaikams. Šis dalykas nesikeičia. O dabartinės technologijos, manau, dar labiau pagilina gamtos pažinimą, suteikia daugiau galimybių keliauti, pamatyti, atrasti kitas šalis. Mano laikais to nebuvo, tad teko labiau apsiriboti savo kraštu“, – apie šiuolaikinius vaikus ir jų gamtos pažinimo galimybes mąstė pašnekovė, kurią džiugina, kaip vaikai moka žavėtis gamta – jie lekia į jūros bangas, siaučia sniege, žaidžia pievoje su gėlėmis ir akmenukais. „Gamta visada išliks mūsų viduje. Nė vienas neužaugom be gamtos ir nė vienas tikrai be gamtos neužaugs“, – optimistinėmis mintimis dalijosi N. Čiačienė.

Akimirkos pajautimas

Kai tik atsirado mobilieji telefonai su fotografavimo funkcija, N. Čiačienė iš karto pradėjo fotografuoti, o laikui bėgant šis pomėgis tapo „dideliu hobiu“. Paklausta, kaip, vaikštant po mišką, gimsta nuotrauka, moteris atskleidė, kad dažniausiai išeina tiesiog pasivaikščioti, pagrybauti ar, kaip pati sakė, „pravėdint galvos“, be jokios išankstinės vizijos. „Kadangi fotografuoju telefonu, jis visada mano kišenėje. Visi mano užfiksuoti gamtos vaizdai yra momentiniai, iš pajautimo. Aš tiesiog einu ir pamatau – kankorėžis nukritęs, žemės grumstelis, akmenukas… Esu akimirkų gaudytoja be didelių planų. Nuotraukų padarau daug, o paskui jau atsirenku, kas man patinka“, – apie fotografavimo ypatumus kalbėjo fotografijos entuziastė, labai retai sugalvojanti kažką sukomponuoti ir tiesiog pasikliaujanti pamatyta akimirka. „Fotografuodama žmones aš viską apgalvoju, bet dažniausiai išeina visai kitaip, kaip net neplanavau, visai kitoks vaizdas“, – apie gamtos ir portretinių nuotraukų darymo skirtumus pasakojo pašnekovė, pastebėjusi, kad abiem atvejais rezultatas būna momentinis.

Pradėjusi fotografuoti, moteris iš pradžių nuotraukas rodydavo tik draugėms ir artimiesiems. Kai atsirado socialiniai tinklai, ji buvo nusiteikusi priešiškai ir net negalvojo apie savo nuotraukų viešinimą, kol draugė Joana ėmė ir pastūmėjo: „Ji pasakė – žmonės turi matyti, ką tu fotografuoji, ir sukūrė man profilį.“ Taip po truputį, pradėjusi fotografuoti ne tik gamtą, bet ir žmones, N. Čiačienė įsitraukė į fotografijos mėgėjų grupes feisbuke. „Man labai patinka žmones fotografuoti ne dabartiniu laiku – persikelti į praeitį. Mėgstu vintažą. Savo draugų fotografų dėka pajutau stiprų postūmį nesustoti portretinėje fotografijoje, nes, pasak jų, man tai tikrai gerai sekasi“, – naujai atrasta fotografijos kryptimi džiaugėsi uteniškė ir pastebėjo, jog dabar žmonių nuotraukų padaro gal net daugiau nei gamtos vaizdų. Dažniausiai N. Čiačienė fotografuotis įkalbina drauges, mamą, sesers anūkę, ankščiau fotografuodavo tėtį. Kartais tiesiog eidama gatve pamato žmogų, kuris patraukia jos dėmesį, tada sukaupia visą drąsą, užkalbina ir paklausia, ar galėtų nufotografuoti. Pašnekovė prasitarė mieste matanti vyrą, kuris jai labai primena a. a. Vytautą Kernagį, labai norėtų jį nufotografuoti, tačiau dar neteko susitikti jo akis į akį, kad galėtų to paprašyti.

„Leidžiu sau pažaisti su nuotraukomis. Nesu profesionalė. Čia tiesiog hobis“, – kuklinosi moteris ir papasakojo, kaip jos direktorė paskatino ją surengti gamtos fotografijų parodėlę įstaigos patalpose, kuri vėliau, pavadinta „Akimirka“, persikėlė į Pakalnių biblioteką. „Aš tiesiog gaudau akimirkas, nes jos niekada nepasikartos. Jeigu ir bus panaši akimirka, tai ji ir bus tik panaši, tokia pat – niekada“, – mintimis dalijosi menininkė, pastebėjusi, kad iš daugybės to paties vaizdo nuotraukų dviejų vienodų niekada nebūna – kažkokios detalės vis tiek skiriasi. N. Čiačienė taip pat džiaugėsi neseniai atradusi grupę bendraminčių uteniškių, kurie fotografuoja Šiaurės pašvaistes. „Labai norėjau pamatyti pašvaistes, tai jie man, būdavo, duoda koordinates, susirašom, kur, tikėtina, jos bus, ir važiuodavau jų gaudyt. Ir pavyko! Tuomet džiaugiausi, kaip vaikas – šokinėjau iš laimės, spygavau, rėkavau, nes tai buvo kažkas nerealaus“, – apie naują patirtį su dideliu įkvėpimu pasakojo moteris.

Telefonas arčiau širdies

Su išmaniuoju telefonu nesiskirianti ir „mobiliąja fotografe“ save vadinanti N. Čiačienė dar nesijaučia pasirengusi rimtam fotoaparatui: „Buvau kelis kartus paėmusi į rankas, suprantu, kad gal jau ir laikas būtų, bet telefonas man jau toks įprastas, visada mano kišenėje, jaučiu, kad fotografuoti telefonu man sekasi labiau.“

2022 metais jai teko dalyvauti technologijų kompanijos „Huawei“ rengiamose pasaulinėse išmaniųjų telefonų fotografijos ir vaizdo įrašų varžytuvėse „Next Image“ su mamos fotoportretu. Pašnekovė papasakojo, kad socialinėse erdvėse esančiose fotografų grupėse, tarp jų ir tarptautinėse, dažnai iš įkeliamų nuotraukų įvairiose kategorijose renkamos pačios geriausios: dienos, savaitės, mėnesio. Tarp tų geriausių nuotraukų kartas nuo karto vis patekdavo ir jos darytos fotografijos. „Mamos portretas buvo išrinktas geriausiu visose kategorijose. Tada vienas iš draugų man parašė, kad kompanija „Huawei“ organizuoja tarptautinį fotografijų konkursą, kurio pagrindinė sąlyga – nuotraukos turi būti darytos tik „Huawei“ telefonu. O aš tuo metu kaip tik šios firmos telefonu ir naudojausi“, – apie postūmį parodyti savo nuotraukas pasauliniu mastu kalbėjo N. Čiačienė, nutarusi dalyvauti konkurse, portretų kategorijoje. Išsiuntusi keletą fotografijų bei įveikusi ne vieną turą, su mamos nuotrauka ji laimėjo antrą vietą ir dovanų gavo naujausią tuo metu „Huawei“ telefoną, kuris dabar yra kaip atsarginis. Iki šiol kelianti savo nuotraukas į socialinius tinklus, moteris didžiausia laime vadina dalijimosi džiaugsmą, nors, pasak jos, atgalinis ryšys iš žmonių, pamatančių jos užfiksuotus vaizdus, taip pat yra labai svarbus ir palaikantis augant bei einant į priekį. „Labai tikiuosi, kad atsiranda žmonių, kurie, mano nuotraukų įkvėpti, pradeda gamtoje pastebėti dalykus, kurių anksčiau nematydavo, gal kažkam mano nuotraukos nuotaiką pakelia, kai būna liūdna. Tikiuosi, kad savo veikla galiu suteikti kitiems teigiamų emocijų“, – nuoširdumu spinduliavo N. Čiačienė. Pasak jos, socialiniai tinklai taip pat vaidina svarbų vaidmenį plečiant naujų pažįstamų, ypač fotografuojančių, ratą, nes tarp jų vyksta patirčių, patarimų, mokymosi mainai, o tai skatina tobulėti ir siekti vis geresnių rezultatų, įspūdingesnių kadrų.

Paklausta, ar turi savo mėgstamiausią metų laiką gamtoje, moteris atskleidė, kad jai visi metų laikai yra savotiškai nuostabūs, nes turi „savo kvapą“, tačiau vis dėlto, fotografuodama pirmenybę ji teikia vasarai.

Aš tiesiog gaudau akimirkas, nes jos niekada nepasikartos.

Nemiros Čiačienės asm. archyvo nuotr.

The post Miškų apsuptyje užaugusi fotografė akimirkas gaudo telefonu appeared first on udiena.lt.

Šių metų kovo viduryje, Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje vyko Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės knygos „Žvėržmogių žemė“ (Creatures of Beast land) pristatymas.

„Žvėržmogių žemė“ – tai knyga apie uteniškės menininkės, Lietuvos nacionalinės premijos laureatės, vienos ryškiausių šiuolaikinės lietuvių keramikos kūrėjų A. Jonuškaitės-Šaltenienės kūrybą. Leidinį išleido VšĮ „Nepriklausomi meno kritikai“. Knygos pristatymo renginyje autorės kūrybinę biografiją pristatė vienas iš knygos leidimo iniciatorių – dailininkas Arvydas Šaltenis, apie A. Jonuškaitės-Šaltenienės kūrybinį kelią ir šios knygos leidybą kalbėjo knygos sudarytoja dr. Danutė Zovienė, knygos įvado autorė dr. Vaida Ščiglienė, dailininkas Gedas Čiuželis. Keramikės A. Jonuškaitės-Šaltenienės kūrybą apžvelgė profesorė, dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Aleksandra Aleksandravičiūtė. Renginio metu buvo aptartos A. Jonuškaitės-Šaltenienės kūrybinės veiklos Lietuvoje bei užsienio šalyse, keramikos parodos bei dekoratyviniai keramikos kūriniai, tapę pastatų interjerų dalimi, antropomorfinės keraminės skulptūros, kurioms būdingas ekspresyvumas, emocionalus tragizmas. Kūrėja prisiminė vaikystės, prabėgusios Utenos krašte, Leliūnuose, akimirkas, pasakojo apie savo kūrybą, kurioje atsispindi gyvenimo patirtys ir jautrūs išgyvenimai.

Menininkę A. Jonuškaitę-Šaltenienę sveikino Lietuvos dailininkų sąjungos atstovai, Vilniaus keramikų sekcijos pirmininkė, keramikė Agnė Šemberaitė – 2025 m. ,,Metų keramiko“ kūrybinės premijos laureatė, autorės bendramoksliai ir kolegos, uteniškė tapytoja Irena Meištaitė, Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos, kurią puošia autorės meninė keramikos instaliacija, atstovai. Uteniškių vardu menininkę pasveikino Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Regina Skomskienė.

A. Jonuškaitė-Šaltenienė daugelį metų kuria savitą, mitologijos ir žmogaus vidinių išgyvenimų kupiną keramikos pasaulį. Autorės „žvėržmogiai“ – tai metaforiškos būtybės tarp žmogaus ir gyvūno, atspindinčios mūsų pačių jausmus, baimes bei svajones. Menininkės sukurtos figūros yra ypač paveikios – jų monumentalios formos, sodrūs spalvotų glazūrų deriniai ir dekoratyvūs išraiškingi žvilgsniai sukelia įvairias emocijas ir perteikia atpažįstamą autorės braižą. Apie savo darbus autorė sako: ,,Kurdama galvoju ne apie gyvūnus, o apie žmones, apie save. Net jaučiuosi panašiai kaip jie. Kurdama savo žvėris įsivaizduoju juos kaip žmogišką būtybę – nerangią, juokingą, negražią, raukšlėtą, pavargusią nuo gyvenimo… Lipdydama žvėris, kurie nėra konkretūs ir egzistuojantys realybėje, bandau psichologiškai išreikšti žmonių gyvenimo nuotaikas. Man svarbiausia jų nuostaba, ilgesys, skausmas, o ne forma…“.

Autorės nuotr.

The post Uteniškė menininkė Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė ir jos knyga appeared first on udiena.lt.

Knygnešiai – draudžiamos lietuviškos spaudos gabentojai ir platintojai, veikę carinės Rusijos priespaudos metais, 1864–1904 m. Rizikuodami tremtimi ar kalėjimu, jie iš Mažosios Lietuvos (Prūsijos) per sieną nešė knygas ir laikraščius, taip saugodami tautinį identitetą, kalbą ir kultūrą nuo rusifikacijos. Savo misiją knygnešiai vykdė visoje Lietuvoje. Turime knygnešių ir iš Užpalių krašto.

1854 m. gegužės 28 d. vakarop Vaiskūnų kaimo gyventoja Anastasija Stankūnienė pasijuto nekaip – turėjo gimdyti. Pieno atnešusiai kaimynei Juditai Baranauskienei paaimanavo: „Žinai, šiandien man nekaip, matyt, subyrėsiu. Užbėk pas Česonienę, sakyk, reikės pribuvėjos.“ Anastasija jau du mėnesius buvo viena, neilgai džiaugėsi šeimos laime. Į jos trobelę Vaiskūnuose Tamošius Stankūnas iš Užpalių miestelio atėjo prieš dvejus metus, iškart po jungtuvių, ir kažkuo neįtiko ponui, tai tas 1854 m. kovo 22 d. atidavė jį į rekrutus. Prašė, kad rudeniui atidėtų – labai jau laukiantis pirmagimio, tačiau, kur tau ponas paklausys, užjaus baudžiauninką – pasakė, kad atiduos, ir atidavė. „Gerai, kad dabar šilta. Būtų žiema – prapultis. Trobelė menka, dūminė, šaltis pro visus kampus lenda, dabar bus gerai, dūmai vaikeliui akių negrauš“, – ramino save A. Stankūnienė.

Pribuvėja atėjo netrukus, o vaikelio teko palaukti – pagimdė jau temstant, bet lengvai. Į bažnyčią kūdikėlį vežė po dviejų dienų kaimynas Jeronimas Česonis su Juozapo Baranausko žmona Judita – jie ir sutiko būti naujagimio krikštatėviais. Užpalių bažnyčios naujagimių krikšto knygose atsirado įrašas, kad kunigas Kazimieras Danilevičius 1854 m. gegužės 31 d. su visomis apeigomis pakrikštijo naujagimį Tamošiaus vardu, į rekrutus atiduoto Tamošiaus Stankūno ir Anastasijos Dulkytės sūnų.

Nebesulaukė daugiau A. Stankūnienė savojo rekruto. Sūnelis Tamošiukas vis klausinėdavo, kur tėvelis pradingo, ar dar sugrįš. Taip ir užaugino sūnų vienatvėje, išmokė siuvėjo amato. Kurį laiką keliavęs po kaimus siūdamas drabužius, T. Stankūnas apsigyveno Dusetose, turėjo nusipirkęs namelį ir iš kaimo paėmė motiną. Lietuvišką spaudą gabenti bei platinti pradėjo nuo 1885 m. ir dirbo iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. bendradarbiavo su knygnešiais Juozu Baranausku iš Čyžiškių kaimo, Jurgiu Piliponiu nuo Tauragės. Nuvykdavo pas jį į Tauragę ir parsiveždavo elementorių, laikraščių, maldaknygių. Geriausias talkininkas buvo dusetiškis Jonas Grigėnas iš Kavolių kaimo ir zakrastijonas Ebrederis, Dusetų bažnyčios pastogėje ir bokšte įrengęs slėptuves. Spaudą iš jo imdavo parapijos vikarai – Budrys, T. Mickevičius, Masilionis. Buvo T. Stankūnas įkliuvęs žandarams 1895 m. kartu su J. Grigėnu gabendami knygas geležinkeliu pro Daugpilį. Po ilgo tardymo paleido, galima sakyti, išsipirko, bet liko policijos priežiūroje, žandarų nuolat buvo sekamas.

Nepriklausomybės metais mirus motinai, T. Stankūnas iš Dusetų išvyko į Kauną, dirbo siuvėju ir neblogai vertėsi. Nuo 1928 m. sausio 1 d. gaudavo 50 litų valstybinę knygnešio pensiją. Gyveno viengungiu, kol galutinai apsilpęs, nuo 1937 m. apsigyveno Šv. Vincento ir Paulo draugijos senelių prieglaudoje, kur nuo 1939 m. sausio mažai besikeldamas iš lovos, balandžio 28 d. mirė.

Senelių prieglaudoje silpstantį knygnešį T. Stankūną 1939 m. vasario 16 d. dar spėjo aplankyti žurnalistas Simas Mingaila. Rado jį nesikeliantį iš lovos, suvargusį, raukšlėtą. Apsidžiaugė pamatęs, kad Lietuvai didelės šventės dienoj nepamiršo. Paprašė paimti iš spintelės smarkiai nudėvėtą Petro Rusecko „Knygnešio“ antrąjį tomą su žiupsneliu jo atsiminimų ir pats iš lėto, po didelių pastangų sutelkęs mintis pradėjo pasakoti: „Knygas reikėjo gauti iš Prūsų, Lietuvoje jas draudė spausdinti. Aš palaikiau ryšius su tauragiškiu Jurgiu Piliponiu. Jis man jų parūpindavo. Iš Tauragės jau pats į Dusetas persigabendavau. Pasisamdydavau kumelką, nuvažiuodavau netoli Tauragės į mišką ir čia gaudavau knygų, atvežtų iš Prūsų. Slėpdavau jas pas dusetiškį Joną Grigėną ir Dusetų bažnyčios pastogėje ir bokšte. Turėjau būrį nuolatinių skaitytojų ir jiems pirmiausia pristatydavau. Kartą žandarai buvo mane pačiupę, bet kiek patardytas šiaip taip išsimelavau. Ne už visas knygas žandarai vienodai baudė. Laikraščiai ir elementoriai žandarams buvo tikras peilis. Jei ką sučiupdavo tuos dalykus platinant, to jau nebepaleisdavo. Aš knygas dažniausiai slėpdavau dumčiuje (kamine). Po dumčiumi buvau pasidaręs kitą dumčių, ir nerasdavo“.

Po interviu nebeilgai knygnešys gyveno šiame vargo pasaulyje. Laikraštyje „XX amžius“, 1939 m. gegužės 1 d. pasirodė nedidelė žinutė „Prieglaudoje mirė knygnešys“. Palaidotas T. Stankūnas balandžio 30 d. Kauno kapinėse. Į kapines jį palydėjo didelis kauniečių pulkelis, taip atsidėkodami išvargusiam seneliui už spausdintą lietuvišką žodį. Prie kapo kunigas S. Morkūnas pasakė pamokslą. Kokiose kapinėse buvo palaidotas Aukštaitijos krašto knygnešys – niekas negalėjo pasakyti – viską uždengė užmarštis.

The post Užpalių krašto knygnešių pėdsakais: Tamošius Stankūnas iš Vaiskūnų kaimo appeared first on udiena.lt.

Kodėl rašau?..

Rašymas mano gyvenime atsirado dar tada, kai pati jo nevadinau rašymu. Mokykloje, per pamokas, kai mintys nuklysdavo nuo vadovėlių, sąsiuvinio kamputyje tyliai gimdavo ketureiliai. Jie buvo spontaniški, niekam nerodomi, neįpareigojantys – tarsi trumpas jausmo atodūsis. Jų nekaupiau, nes man atrodė, kad tai tik akimirkos nuotrupos, o ne kažkas, kas galėtų turėti tęsinį.

Kūrybiškumas, matyt, mano gyvenime buvo nuo pat pradžių. Mano tėtis pasižymėjo ypatingu gebėjimu akimirksniu sukurti juokingus, netikėtus tekstus žinomoms dainų melodijoms. Jis juos dainuodavo garsiai, su humoru ir lengvumu, tarsi primindamas, kad žodžiai gali ne tik skaudinti ar guosti, bet ir džiuginti. Šis spontaniškas, žaismingas santykis su kalba neabejotinai paliko pėdsaką ir manyje.

Esminis lūžis įvyko brandos egzaminų laikotarpiu. Likus visai nedaug laiko iki jų, netekau mamos. Tai buvo sukrečianti, iki pat šaknų supurčiusi patirtis. Lietuvių kalbos brandos egzamine pasirinkau laisvos temos rašinį ir rašiau jai – mamai. Tai buvo laiškas, išpažintis, bandymas žodžiais sutalpinti netektį, meilę, ilgesį ir skausmą. Rašinys buvo įvertintas aukščiausiu balu, tačiau svarbiausia – jis tapo pirmuoju aiškiu suvokimu, kad rašymas gali padėti išgyventi tai, kam kasdienėje kalboje pritrūksta žodžių.

Vėliau kūrybą užgožė studijos, atsakomybės ir gyvenimo tempas. Mintys vis dar rimuodavosi galvoje, bet ilgą laiką jos liko neišsakytos. Tik prieš pusantrų metų, pakeitusi darbo vietą, pajutau naują kūrybinį impulsą. Vadovavimas USG namų kolektyvui, bei nuoširdus rūpestis šiuose namuose globojamais gyventojais, pažadino manyje kūrybines mintis. Rašymas sugrįžo tyliai, bet užtikrintai – kaip natūrali būsena. Jį paskatino nuoširdi meilė darbui ir žmonėms, su kuriais kasdien esu.

Šiandien savo eiles skaitau šventinių renginių metu USG namų gyventojams, kai pilnutėlė salė klausosi ne tik žodžių, bet ir pauzių tarp jų. Rašau ne tam, kad būčiau išgirsta – rašau tam, kad kitas žmogus atpažintų save. Mano kūryba gimsta iš šeimos perduoto santykio su žodžiu, iš netekties patirties, iš gyvenimo trapumo ir vidinės šviesos paieškų. Rašau todėl, kad kartais žodžiai tampa vieninteliu būdu išsaugoti ryšį.

Eilėraščiai:

PRASMĖ

Atpažinai kas čia nutiko –

Kam gelia širdį, pikta ar graudu?

Ar pajutai, kam šiandien gera,

iš dėkingumo nori šokt lig paryčių,

Kad tik išsaugotų ir neprarastų savo patirčių.

Kas mūsų sieloje gyvena,

Ką reikia saugoti, mylėti ir tausot?

Kam reikia rūpesčio, ar artimo pagalbos,

Kad sielos nesuveržt likimo pančiai?

Kaip tą išsaugoti, kad neištirpt lyg sniegas baltas.

Tai mes, tai aš, tai tu –

nereik dairytis į šalis, aplinkui…

Nereikia laukti atjautos,

ar supratimo iš kitų.

Tai kasdieninė rutina –

širdy jausmus taurius brandina,

Kad mes turėtume ką nusinešti į kitus metus!

Graži šalis, ir žmonės čia vieningi,

O kiek svarbių darbų padarome surėmę mes pečius!

Ir kiek skambių dainų čia sudainuota

Ir iš kartos į kartą jau seniai perduota,

Belieka tik išmokti brangint.

Išsaugokim vieni kitiems gerumą,

Tą tikrą, ir nesuvaidintą žmogiškumą.

Paklokim stiprų pagrindą nuo pamatų,

Kad jo užtektų kelioms kartoms anūkų bei vaikų.

Kad čia gyventi būt visiems ramu.

TOLERANCIJOS DIENAI

Kokiom spalvom mes piešiame gerumą,

Kokiais dažais prisodrinam gyvenimo spalvas,

Ir kaip suprantame mes atvirumą,

Kuris išsklaido gan sutirštintas spalvas.

Ar daug prireiktų laiko, noro ir kantrumo

Dėl gero jausmo, tyro tobulumo,

O gal užtenka tik tyliam pabūti?

Ir tolerancijos mokintis po truputį

Labai smagu ir gera, kai tyla aplinkui

Iškalbingesnė už simfonijos garsus,

Kai pagarba ir draugiškumas, graži mintis,

kūrybiškumas suvienija ilgam visus.

RUDUO

Tai tik ruduo, priimt belieka pilką žemės rūbą

Medžius spalvotus pakeičia gamta spalva niūria.

Nurimsta mintys, lyg vakaro šešėliai

Sustingsta šalčio pagauti mažyčiai medžių pumpurai.

Tai tik ruduo, po jo ateis žiema šarmota,

Ir jau tada laukai ir medžiai pasipuoš baltai.

O mes tada taip pasiilgę balto puraus sniego

Prie šilto židinio kalbėsimės susėdę vakarais.

Tai tik ruduo, ir ko gi jis visus mus moko?

Gal paprastumo, žemiškos vienybės, ramumos,

Sukaupt, surinkt ir vėl viskuo dalintis,

Stebėt ir pamatyti grožį, iš kiekvienos praeinančios dienos…

Tai tik ruduo, paukšteliai vos keli belikę,

Ir žvėrys miškuose būriuojasi tingiai.

Vorai voratinklius seniai tuščius paliko

Rudens tamsa visus apgaubia vakarais.

Tai tik ruduo, o mes visai dar nepailsę

Dar kupini drąsiausių užmojų, sumanymų, tikslų

Ir nesvarbu, kelintą rudenį skaičiuojam –

Svarbu, kokiais jausmais, emocijom alsuojam,

Kad širdyje daugiau šviesos, nei vėstančių naktų.

MAMOMS

Mamos širdis ir rankos švelnios

Ne vieną kartą glostė savo vaikelius,

Mamos glėby sušilo šaltos rankos

Sušilo mintys, pasiklydusios gyvenimo kely.

Kokia brangi mama šioj mūsų žemėj,

Brangi kiekvieno vaiko širdyje

Per amžius atmintį gyvena

Mamytės veidas, ir jos šypsena miela.

Mylėkime visa širdim mamas, močiutes, motinėles.

Branginkime. kol jos yra šalia.

Apgaubkime jas dėmesiu, šiltu žodžiu.

Kad joms netrūktų grįžtančio gerumo iš anūkų bei vaikų.

Ir kaip smagu kasmet minėt Mamyčių dieną,

Pasveikinti jas puokštėmis gėlių,

Paglostyti jai žilą galvą švelniai,

Ir tyliai pasakyti

Mama, aš tave myliu!

Mamoms, kurių nėra šalia ir nebebus,

Mintyse jauskim dėkingumą –

Už rūpestį, bemieges nakteles,

Per Dievą maldoje prašykime palaimos.

KALĖDINIS ŠURMULYS

Koks grožis!

Žiburėliai, eglės, išdabintos namo erdvėse,

Ir nuotaikos visų kitokios negu vakar.

Turbūt jus veikia šventinė dvasia,

Kuri lydės dar mus iki šv. Kalėdų…

Etapais einam į ateinančiusmetus,

Visaip džiaugsmus ir rūpesčius dėliojam,

Kiekvieną dieną žengiame tvirtus žingsnius

Į dabartį, į ateitį, rytojų…

Ir ką daryt, ko griebtis, kur nueiti,

Jeigu neliko noro, džiaugsmo net dalintis!

Tu neliūdėk, neverk, bet rask mažytę viltį,

Kuri kaip mat tave paguos, sušildys.

Surask draugus, kurie šalia ir trykšta noru

Gyventi, džiaugtis renginių, veiklų gausa,

Nuo jų minčių užgimsta dainos, eilės,

Nuo rankom jų megztų darbelių – pirštinių ir kojinių gausa.

Kiekvienas skyrius turi savo stilių

Ir vis kitaip pasipuošė erdves,

Gyvena skyriuose turtingi žmonės

Vertybė rankose jų ir širdyse.

Šiandieną šventė mums visiems,

Skambės kalėdinės dainelės, juokas ir plojimai,

Čia pildysis svajonės, čia šalia draugai –

Visi nuo šurmulio mes jausimės smagiai.

Linkiu paties tauriausio jausmo širdyse,

Šviesaus tikėjimo, gražaus jaukaus laukimo.

Linkiu brangiausių Senio Šalčio dovanų,

Pačių gražiausių žodžių ir palinkėjimų šiltų.

Tegul aplanko naujos viltys, įkvėpimas ir jausmai,

Kurie ilgai lydės visus metus ištikimai,

Tegul neišsipildę norai metų šių

Pavirsta Naujųjų Metų stebuklu!

PRABUDIMAS

Manoj širdy sutvisko ryškios šviesos,

Ir jos ryškėja dienomis ir naktimis.

Kažkas pažadino,

pabudino tą jausmą manyje,

Kurio kol kas aš atpažinti negaliu, deja.

Stebėsiu jį, nuo ko jisai didėja.

Gal oras, ar vanduo čia prisidėjo,

O gal svajonės išsipildė nejučia,

Kurios širdelėje manoj suspurda paslapčia.

Kas dieną aš stiebiuosi

lyg jaunas daigas,

Išsišakoti į visas puses aš ketinu.

Kol kas susiduriu,

oi patirtis karti,

Nepasiduosiu,

nes jau atsakymas visai arti.

Čia aš radau ir viltį ir paguodą,

Ir trauktis aš pusiaukelėje

nematau prasmės.

Kuomet žmogus suranda

savo tikrą pašaukimą,

Nėra jėgos, kuri užgožtų prabudimą.

Tik tu ir tavo nuausta tikrovė,

Lyg pamažu išdygusi tvirtovė.

Kurioj skaičiuosiu neužilgo viščiukus,

Nudirbtus darbus, ir gerus rezultatus.

ŽIEMUŽĖLĖ

Šiandien žiema visu grožiu mums moja,

Kviečia į lauką, grynu oru pakvėpuot.

Pažvelk į dangų, pakilk širdim oriai,

Ir padėkok už galimybes Dievui nuoširdžiai.

Šiandien šalna balta spalva nuklojo

Laukus, miškus, dirvonus rudus.

Ir kiek nedaug tai žiemužėlei reikia –

Vandens lašus paverst kietu ledu.

Šiandien šalnos užtrauktos lauko balos,

Nebegali atsigert vandens antinai.

Kokie dar žiemos laukia paslaptingi burtai?

Tik spėk jų grožiu pasimėgaut laisvai.

Šiandien languos – žiemos peizažas,

Mažyčiai sniego kristalai krenta tyliai,

Tai tik pradžia gamtos stebuklų,

Kuriuos ji dovanoja žiemą dosniai ir ramiai.

The post Jolanta PAUKŠTIENĖ appeared first on udiena.lt.