Dominykui šešeri su trupučiu. Mokykla ir pirma klasė tik kitąmet, o dabar – vasara, pasileidusi gelsvus plaukus, vilnija laukais, paupių, paežerių lankomis. Pavakarys. Miestelio pagrindine gatve nudarda vienas kitas vežimas, traukiamas arklių, becaksinčių savo kaustytomis kanopomis į kietą bruką. Vaikas glaustosi užu storakamienio beržo, laukdamas atvažiuojančio kokio nors motorinio transporto – jie pasirodo retai ir visada įdomu pažiopsoti ar dar ką nors iškrėsti. Nežinia, kodėl dažnai kildavo nenugalimas noras artėjant automobiliui arba nors traktoriui staiga šokti ir perbėgti skersai kelią. Ne jam vienam tai rūpėdavo padaryti – lakstė prieš atvažiuojančias mašinas ir kiti miestelio vaikai. Žaisdavo vadinamus „nervus“. Na, ne visi, bet kas antras ar trečias tai jau taip, ypač berniukai. Prabėgti prieš pakinkytą į vežimą arklį buvo labai pavojinga, nes žvitresnis važnyčiotojas, turėdamas ilgesnį botagą, galėdavo pasiekti nuogas trumpakelnių blauzdas ar nugarą.

Tolumoje pasigirdo motorų ūžesys, daugybės sunkių ratų bildesys. Artėjo Dominykui dar niekada nematyta karinių sunkvežimių kolona. Berniūkštis iš nuostabos net nutirpo. Pasisekė! Gaila, kad arti nėra nė vieno draugo, ir nebus kam apie jo žygdarbį paliudyti. Praleidęs priekyje voros važiavusį „viliuką“ (mažą armijos visureigį), vaikas šoko bėgte skersai gatvę prieš pat ilgasnukio „ziso“ nosį. Pasigirdo graudžiai bjaurus stabdžių cypimas ir po akimirkos trenksmas bei geležies žlegėjimas. Į staiga stabdžiusį sunkvežimį rėžėsi kitas, kuris riedėjo trumpu atstumu nuo esančio priekyje. Dominykas to nematė, bet jausdamas visa esybe, kad žiauriai prisidirbo, skuodė į pakalnę kaip kiškis į šonus nesimėtydamas: per kaimynų bulves, vėliau per miežius, per paežerės pievą – kad tik kuo greičiau pasiekti karklais apžėlusio upelio žiotis, besijungiančias su ežeru. Vaikigalį prisivyti bandė iš sunkvežimio iššokęs kareivis, vis šaukdamas vaikui negirdėta kalba:

– Stoj! Stoj, sukin sin, stoj, bandit, stoj!

Nors Dominykas nemokėjo nė vieno rusiško žodžio, bet puikiai suprato, kad jam yra liepiama sustoti. Tik mažoje galvelėje rėkte rėkė mintis: „Nėra durnių, pagaus, tai bus šakių šakės“.

Pagaliau – upelio gilokas ir maurais aptrauktas, prieš ežerą beveik stovintis, vanduo. Dominykas dar nelabai mokėjo plaukti. Brido, stengdamasis kuo tyliau. Stvarstėsi gumbuotų medžių šaknų, aštrių viksvų – visko, ką galėjo pasiekti. Liaunas vaiko kūnas be garso nutolo apie šimtą žingsnių nuo upelio žiočių ir mirko iki pažastų vandenyje, o galvą ir pečius maskavo vešli žolių karalija. Braškėjo sausesnės paežerės krūmų šakos – jo vis dar ieškojo, ir berniūkštis bijojo, kad sekliai neišgirstų jo garsiai besidaužančios širdies ir nepakiltų į orą artimoje protakoje besiturškiančios antys. Po keliolikos minučių persekiotojų sunkių kareiviškų batų žingsniai nutolo, nuo kalnelio girdėjosi svetimos kalbos šūkavimas, pradėjo dundenti motorai. Matyt, kolona pradėjo judėti. Po truputį viskas rimo, tik Dominyko slėptuvės ir verksmo vietoje vis tankiau sujudėdavo nendrės, vaikui teko pradėti kovą su dėlėmis, kurios, pajutusios mirkstantį subraižytą kūną, užsimanė paragauti jo kraujo. Atitrauki vieną glitų padarą, o į jo vietą prisistato du ar trys. Trumpos kelnės, berankoviai ploni marškinėliai – prasta apsauga nuo kraujo ištroškusių siurbėlių. Šiuose kraštuose dėles vadindavo kumedėlėmis (trumpinys – kumelinės dėlės). Artėjo pralaimėjimo nuojauta. Iki tol verkęs be garso mūsų banditėlis pradėjo kūkčioti. Jisai nežinojo, kad pagalba jau suka didelį lanką paežere ir po truputį artėja.

Aleksas po darbų kalvėje sparčiu žingsniu skubėjo namo. Iš draugų buvo nugirdęs, kad prie jo kiemo ilgokai stovėjo kariškos mašinos. Darėsi neramu. Žmona, kaip sužeista paukštė, mojavo rankomis, verkė ir nieko dorai nepaaiškino. Suprato tik tiek, kad galimai kariškių išsigandęs pabėgo ir kažkur ilgam dingo vyresnėlis sūnus. Pagal sunkvežimio stabdymo žymes ir pavarvėjusių skysčių pėdsakus tėvas suprato, kad čia įvyko kažkas rimta. Gerai dar, kad jokių kraujo žymių nebuvo. Trumpam prisėdęs ant pasienyje tįsojusio suolo, neklausydamas ir negirdėdamas šeimininkės rypavimų, giliai mąstė. Nuojauta jam šnibždėjo, kad vaikas kažką negero iškrėtė ir, bijodamas pasekmių, pasislėpė. Tik kur?..

Kilo nuo suolo, pasisukinėjo gatvės pakraščiais, žvilgtelėjo ir į kaimynų bulvių sklypelį. Tenai pastebėjo sunkaus bato numintą bulvių kerą, o greta ir mažos basos kojos pėdsaką. Kryptis aiški – pakalnė, upelis, paežerė… Tėvas atidžiai apsidairė – matėsi, kad kaimyno gryčios lange porą kartų sujudėjo lango užuolaida, tai keletai sekundžių žvilgsnį įrėmė tenai. Buvusiems prie lango tapo aišku, kad juos pastebėjo, ir prasitarti apie Alekso veiksmus nebeturi jokios teisės. Nes tas, būdamas nemenko sudėjimo ir smarkaus būdo, prasiplepėjusių tikrai ramybėje nepaliks.

– Einu ieškoti vaiko. O tu būtinai iš kur nors gauk keletą butelių degtinės. Be jos jie mūsų ramybėje nepaliks.

Upelio pakrūmėse neradęs Dominyko pradėjo galvoti, o ką gi jis darytų vaiko vietoje? Žinoma, kad bristų vandeniu ir slėptųsi švendryne. Nuėjęs prie santakos įsistebeilijo į ežero priekrantės žolynų karaliją. Jokio net menkiausio judesio nematyti. Nori nenori teko pusbalsiu šūktelėti:

– Dominykai, ateik. Nebijok, nemušiu. Ateik! Laiko labai mažai turim. Gelbėtis reikia.

Primerktos žalsvos akys pamatė, kaip netoli protakos atviro vandens sujudėjo nendrių stiebų viršūnės. Gyvas! Kalvio bei buvusio frontininko širdį nusmelkė džiaugsmo vilties spindulys.

Vaikas, sunkiai iš dumblo traukdamas išbrinkusias, dėlėmis aplipusias kojas, įsitverdamas nendrių stiebų, pradėjo irtis link išgirsto šūktelėjimo. Aiškiau pamatęs labai pamažu siauru ruoželiu judančias vešlaus žolyno viršūnes, Aleksas puolė į priekį ir po kelių akimirkų Dominykas tvirtai apsikabino Tėvo kaklą. Toli nekeliavo. Perbridus upelį, lankoje stūksojo baigiančio džiūti šieno kupeta. Prie jos ir prisėdo. Nors vaikas saugiai sėdėjo ant tėvo kelių, jį dažnai supurtydavo šaltas drebulys. Gal tik pusvalandžiui praėjus Dominykas pamažu atšilo, jautėsi ramiau, nes žinojo, kad jo tėvas didelis, stiprus, beturintis kietas, bet reikalui esant švelnias rankas. Artėjant negandai suspaustų kietą kumštį, aukštai pakėlęs pagrūmotų, ir bėdos trauktųsi šalin. Visai nesinorėjo galvoti, kad tos pačios rankos už iškrėstas šunybes gali gerai iškaršti kailį… Vyriškis, patrindamas pirštus į šalia buvusį smėlėtą kurmiarausį, ilgokai rankiojo išpampusias juodas dėles nuo sūnaus kūnelio. Kartais Tėvas atsidusdavo ir tyliai papriekaištaudavo:

– Partizane, tu mano partizane, ar supranti, ką pridirbai? Ir ką dar pridirbsi, ir kuo tu užaugsi?

Įsukęs kraujo dėmėmis išmargintą vaiką į savo plačius, tabaku ir kalvės dūmais dvelkiančius marškinius, Aleksas ėmė brangią naštą į glėbį, lipo kalnelin ir pabeldė į savo dėdės gryčios langą. Dominykas, greitomis apipraustas drungnu vandeniu, buvo paguldytas į šiltą gaspadoriaus lovą. Vyrai trumpai pasitarė ir, nors jau vėlyvo vakaro sutemos pradėjo vyniotis iš pakluonių, Vincas (Alekso dėdė) apžergė dviratį ir nuriedėjo link netoli snaudžiančio miestelio, veždamas žinią besiblaškančiai palei kiemo vartus Dominyko mamai. Kalvis tą dieną į darbą nėjo. Laukė. Ir tikrai nuojauta neapgavo. Netrukus, po pusryčių, prie vartų pričiuožė ir sustojo „viliukas“. Iš automobilio išsiritęs nedidelio ūgio, apvalaus kūno sudėjimo, figūra panašia į pailgą moliūgą kapitonas jau dairėsi po kiemą. Aleksas gerai mokėjo rusų kalbą. Pasitikęs karininką pasisveikino:

– Zdravje želaju, tovarišč kapitan!

Tas, gudriai prisimerkęs, paklausė ar namų šeimininkas tarnavo kariuomenėje ir, išgirdęs teigiamą atsakymą, patenkintas šyptelėjo. Taip pat paprašė parodyti vaikus. Aleksas mostelėjo ranka link sodelio, kur po alyvine obelimi kepurnėjosi Dominyko brolis – apskritagalvis trumpai apkirptas berniukas ir, su į plaukučius įpintu ružavu kaspinėliu, mergaitė. Kapitonas pašaukė užu „viliuko“ vairo sėdėjusį kareivį. Anas, žvilgtelėjęs į vaikus, papurtė galvą ir grįžo prie automobilio. Nekviestas svečias lėtai vaikštinėjo po kiemą, dairėsi po visus pašalius, nuleisdamas galvą vis apie kažką mąstė. Laikas – pagalvojo Aleksas ir kiek galima linksmesniu balsu pakvietė kariškį į gryčią paragauti kuklių vaišių.

Ant stalo puikavosi skaidrus „Stoličnos“ degtinės butelis, papjaustytas baltas sūris, juodos duonos riekelės, nuo viryklės sklido skanus kepamos kiaušinienės kvapas. Prisėdę vyrai ilgai nelaukė, Aleksui įpylus po pusę briaunuotos stiklinės degtinės, abudu maktelėjo. Sutraukė po cigaretę ir maktelėjo vėl. Gaspadorius pagraibė po stalu ir ant stalo vėl išdygo pilna bonka. Užkando. Motina nunešė besitrinančiam prie vartų kareivėliui riekę duonos ir gabaliuką sūrio. Atsirado nemažai kalbos. Kalbėjosi apie karą ir tarnybą kariuomenėje. Kapitono paprašytas šeimininkas parodė karinį bilietą bei frontininko kareivišką knygutę. Aleksas sužinojo, kad gretimose apylinkėse vyksta kariniai mokymai, o vienas padalinys pjauna mišką ir ant aukštumų stato viškas (geodezinius ženklus). Netikėtai karininkas paklausė, gal Aleksas nori už mažą kainą įsigyti malkų, tas greitai sutiko ir ant stalo krašto padėjo visus namie turėtus pinigėlius – tai buvo dvidešimt penki rubliai (reikia paminėti, kad kariškiai žodį tesėjo ir sekančią dieną į kiemą įriedėjo sunkvežimis su pušiniais rąstais, kuriuos vėliau tėvas vežė prie gaterio ir pjovė sodybos remontui lentas). Nors Aleksas stipriai apgirto, bet nei vieno nereikalingo žodžio neprasitarė, nes anksčiau sau įsikalė į galvą – nors jį ir gabalais kapotų, apie Dominyko darbus jis neprasitars.

O po dvidešimties metų jau Dominykas, vairuodamas sunkvežimį kažkuriame Aukštaitijos tarpumiškių kaime, pamatė, kaip už storo pakelės beržo glustelėjo berniūkštis. Iškart supratęs, kas dabar bus, greit perkėlė koją nuo gazo pedalo ant stabdžio. Vaikas šoko per kelią ir nuskuodė į palaukę, kur bulvieną arė ir vis taisėsi smunkančias kelnes smulkaus sudėjimo vyriškis. Dominykui einant artyn, artojas, su už jo nugaros besislepiančiu berniuku, ėmė trauktis atbulas, bet staiga netikėtai linktelėjo ir kažką čiupo nuo arimo. Kietas grumstas skaudžiai dunkstelėjo į Dominyko krūtinę. Tas nusispjovė ir grįžo prie sunkvežimio.

Pasitvirtino taisyklė, kad tikras vyras visada bet kokia kaina gina savo vaikus…

The post PARTIZANAS appeared first on udiena.lt.

Utenoje nuo seno gyveno įvairių tautybių bei tikėjimų žmonės, skirtingų socialinių sluoksnių ir profesijų atstovai, o savita jų kultūra ir veikla primena sudėtingą Utenos istoriją, praturtina mus daugiataučio miesto paveldu, kurį turime pažinti ir branginti. Tad, kaip atrodė Utena prieš šimtą metų? Kokie buvo svarbiausi, gražiausi miesto pastatai, o kokių jau nebėra? Kaip nuo tų laikų pasikeitė miesto vietos, kurias puikiai pažįstame ir pro kurias kasdien praeiname? Kokia žymi Vakarų Europos dailininkė pradėjo savo kūrybinį kelią dvare prie Utenos? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus paieškos veda į įspūdžių kupiną kelionę po Uteną ir jos apylinkes XIX a. antroje ir XX a. pirmoje pusėje.

Ekspresionizmo raitelė

1879 m. į prie Utenos esantį Vyžuonėlių dvarą atvyko devyniolikmetė Mariana Veriovkina (1860–1938). Dvarą tais metais įsigijo jos tėvai, generolas Vladimiras Veriovkinas ir jo žmona Elizaveta Veriovkina. Dvaras tapo rusų aristokratų šeimos rezidencija, kurioje jie praleisdavo ilgas vasaras, užveisė sodą, pasodino parką, gėlynų, pasistatė naujų pastatų. Marianai patiko ši vieta, čia ji maudydavosi Vyžuonoje, irstydavosi valtimi Lukno ežere, važinėjosi brička po apylinkes, iškylavo, bičiuliavosi su tarnais. Būdama puikia raitele ir medžiotoja, dvare laikė žirgų ir šunų, kuriais labai rūpinosi. Vyžuonėlėse Mariana buvo laiminga, vadino jas „savo rojumi“.

Tačiau dar svarbiau tai, kad būtent šiame dvare ji susidomėjo menu ir nusprendė tapti dailininke. Vėliau rašė: „Lietuva tapo mano keliu į meną“. Parke tėvai jai pastatė ir įrengė ateljė, kurioje jaunoji dailininkė tapė artimųjų, dvaro tarnų, apylinkės valstiečių, miestelio žydų portretus. Mariana buvo talentinga ir jau ankstyvuosiuose realistiniuose kūriniuose sugebėjo tikroviškai perteikti žmonių išvaizdą, atskleisti charakterį. Žiemomis Veriovkinų šeima sugrįždavo į Peterburgą. Rusijoje Mariana tapybos mokėsi pas žymų rusų dailininką Ivaną Repiną, kuris labai vertino jos paveikslus ir vadindavo ją Rembrandtu.

1896 m., po tėvo mirties gavusi nemažą palikimą, Mariana nusprendė tapybos mokytis vykti į užsienį ir su savo bičiuliu dailininku Aleksejumi Javlenskiu iškeliavo į Miuncheną, kuris XIX a. pab. garsėjo kaip geriausias meno centras Europoje. Išvyko trumpam pasimokyti, o liko visam gyvenimui, net pasikeitė vardą į vokišką „Marianne Werefkin“. Būdama ne tik gabi dailininkė, bet mėgstanti ir mokanti bendrauti, išsilavinusi, kalbėdama penkiomis kalbomis, Miunchene Mariana subūrė menininkų ratą. Jos namuose rinkdavosi ir diskutuodavo dailininkai, rašytojai, kompozitoriai, šokėjai, muziejų direktoriai, galerijų savininkai, ambasadoriai, aristokratai. Mariana nepaprastai domėjosi meno naujovėmis, vykdavo į Paryžių lankyti parodų, skaitė naujausius meno leidinius. Aplink save ji subūrė jaunus menininkus, kurie ieškojo naujojo meno kelių; šie menininkai 1910 m. įkūrė dailininkų grupę, pasivadinusią Naujuoju Miuncheno dailininkų susivienijimu, o 1912 m. – sambūrį „Mėlynasis raitelis“. Tarp narių buvo ir Marianos tautiečiai Vasilijus Kandinskis (tapęs abstrakcionizmo pionieriumi Vakarų Europoje), A. Javlenskis, vokiečiai Augustas Macke, Franzas Marcas, šveicaras Paulis Klee ir kt. Vėliau jie buvo pripažinti žymiausiais XX a. Vakarų Europos dailininkais, tačiau XX a. pr. jų kūriniais parodose publika piktinosi, kritikai juos smerkė, tad dailininkams, tarp jų ir Marianai, reikėjo labai daug drąsos, ryžto, tikėjimo savimi, einant naujo ir nepripažinto meno keliu.

XX a. pradžia atnešė perversmus Vakarų Europos mene, susiformavo naujojo meno, pavadinto modernizmu, kryptys: Paryžiuje gimė kubizmas, fovizmas, Vokietijoje – ekspresionizmas. Pastarojo pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio „expressio“ (liet. išraiška). Šios krypties dailininkams rūpėjo ne vaizduoti išorinį pasaulį, o išreikšti jausmus, vidinį pasaulį. Norėdami perteikti, sustiprinti įspūdį, jie keitė, deformavo tikrovės formas, pasitelkė ryškių, aštrių spalvų derinius, neramių linijų ritmą. Miunchene Marianos kūryba pakito, ji atsisakė realistiško vaizdavimo, apie 1907 m. pradėjo kurti ekspresionistinius paveikslus, išreiškiančius nerimo, baimės, vienatvės nuotaikas, skaudžius žmonių santykius, vargingą jų dalią.

Nors Mariana buvo kilusi iš turtingos dvarininkų šeimos, nuo jaunystės ją jaudino socialinės nelygybės, skurdo temos. Ji vaizdavo sunkią paprastų žmonių kasdienybę, jų vargus.

Ekspresionizmas suklestėjo pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, dauguma šios krypties dailininkų buvo vyrai, o M. Veriovkina tapo viena pirmųjų moterų ekspresionisčių Europos dailės istorijoje. Savo paveiksluose ji pasakojo keistas, skaudžias, dramatiškas istorijas, jos herojėmis dažnai buvo moterys.

Iš Miuncheno Mariana grįždavo į Lietuvą aplankyti giminių – gubernatoriumi paskirto brolio Piotro Veriovkino šeimynos, tad 1909–1910 m. lankėsi Kaune, 1913–1914 m. Vilniuje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Mariana, kaip Rusijos imperijos pilietė, turėjo skubiai palikti Vokietiją. Ji pabėgo į Šveicariją ir apsistojo Askonoje, mažame kalnų miestelyje Šveicarijos pietuose, kuriame gyveno iki pat savo mirties 1938 m. po Rusijos revoliucijos netekusi buvusių turtų ji vertėsi labai skurdžiai, tačiau nepasidavė gyvenimo sunkumams, susidraugavo su vietiniais gyventojais, kurie ją meiliai praminė „Askonos senele“. Jos paveiksluose atsirado Šveicarijos kalnų vaizdai, grėsmingos, atšiaurios, amžinybę simbolizuojančios viršukalnės, kurių fone žmonės, jų darbai ir pastangos atrodo menki.

Šiandien beveik visi M. Veriovkinos kūriniai saugomi Šveicarijoje, Askonos moderniojo meno muziejuje. Visoje Europoje rengiamos dailininkės kūrybos parodos, leidžiamos jai skirtos knygos, statomi filmai apie ją. Lietuvoje išliko jos jaunystės metus menantis Vyžuonėlių dvaras, pastatai, dailininkės ateljė.

Vyžuonėlių dvaras „Blagodat“

Vyžuonėlių dvarą, esantį tarp Utenos ir Vyžuonų miestelio, 1879 m. įsigijo generolas Vladimiras Veriovkinas (1821–1896). Dalyvavęs rusų-turkų karuose Kryme, Balkanuose, jis išgarsėjo kaip 1853 m. Sevastopolio šturmo herojus, vadovavo Jekaterinburgo pėstininkų pulkui, dislokuotam Tuloje. Čia susipažino su Tulos gubernatoriaus dukterimi Elizaveta Daragan (1834–1885), ją vedė ir susilaukė trijų vaikų – dukters Marianos ir sūnų Piotro bei Vsevolodo. Šeima pagal generolo paskyrimo vietą gyveno Tuloje, Vilniuje, Liubline, o 1887 m. Vladimiras gavo paskyrimą vadovauti svarbiausiam Rusijos imperijos bastionui – Petropavlosko tvirtovei Peterburge.

Vyžuonėlių dvaras tapo rusų aristokratų Veriovkinų šeimos tėvonija, kuria rūpinosi ir Vladimiras, ir vėliau dvarą paveldėjęs jo sūnus Piotras. Dvarą pavadino „Blagodat“ (liet. palaima). Čia jie pasistatė medinius užmiesčio vilos stiliaus rūmus – gausiai ornamentuotą gyvenamąjį namą, vadintą „didžiuoju namu“. Jame buvo biblioteka, sukaupta meno, taikomosios dailės kūrinių. Dvare gyveno daugybė įnamių, nuolat lankydavosi giminės, svečiai iš Peterburgo, buvo švenčiamos vardinės, rengiamos iškylos, medžiojama. Veriovkinai buvo aistringi žirgų mylėtojai, todėl dvaro teritorijoje iškilo didžiulės raudonų plytų arklidės, taip pat ir kiti pastatai – raudonų plytų svirnas, medinė karietinė, kluonai, kumetynas.

Gerokai nukentėję visi šie pastatai išliko iki mūsų dienų. Vyžuonėlių dvaras yra reikšmingas ne tik Utenos, bet ir visos Lietuvos bei Europos kultūros paveldas, nes čia savo kūrybinį kelią ir pradėjo žymi Vakarų Europos dailininkė M. Veriovkina. Asociacija „Marianos Veriovkinos draugija“, siekdama išgelbėti nykstantį Vyžuonėlių dvarą, nuo 2014 m. dvare kasmet rengia tarptautinius dailininkų kūrybos simpoziumus, parodas, koncertus, paskaitas, šviečia visuomenę, kelia iš užmaršties dvaro istoriją.

Piotras Veriovkinas ir jo šeima

Vyresnysis M. Veriovkinos brolis Piotras (1862–1946), mokslus baigęs Vilniuje ir Peterburge, po tėvo mirties paveldėjęs Vyžuonėlių dvarą, dėjo nemažai pastangų rūpindamasis Utenos miestu ir jo gerove. Paskirtas Kauno gubernijos (1904–1911), o vėliau Vilniaus gubernijos (1912–1915) gubernatoriumi, nuolat besilankydamas Utenoje, stengėsi įsigilinti į vietos gyventojų reikalus, suprasti jų problemas, todėl buvo gerbiamas ir mylimas. Per Pirmąjį pasaulinį karą P. Veriovkinas su gubernijos administracija pasitraukė į Dysną, o 1916 m., paskirtas Estijos gubernatoriumi, persikėlė į Revelį (dab. Talinas).

Ten su juo bendravęs iškilus Lietuvos dvasininkas ir valstybingumo puoselėtojas, politikas Mykolas Krupavičius savo knygoje „Atsiminimai“ rašė: „Veriovkinas Utenos apskrityje turėjo nedidelį dvarelį. Ten jis susigyveno su lietuviais, juos pamilo ir įgijo didelio pasitikėjimo jais. Būdamas Taline, visus samdinius turėjo lietuvius. Įdomu, kad beveik visi jo samdiniai, vyrai ir moterys, buvo uteniškiai. Jie jautėsi pas gubernatorių lyg jo šeimos nariai. Sekmadieniais gubernatorius tarnams duodavo savo karietą nuvykti į bažnyčią. Su tarnais dažnai atvykdavo ir jo jaunos dukterys, kurios visai padoriai kalbėjo lietuviškai, uteniškių tarme.“

1918 m. bolševikai Veriovkiną suėmė ir įkalino Petrogrado kalėjime. Lietuviai advokatai išrūpino jam karo pabėgėlio iš Lietuvos statusą ir 1919 m. su pabėgėlių ešalonu Veriovkinas grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Kaune, buvo pakviestas dirbti į Vidaus reikalų ministeriją patarėju.

P. Veriovkinas turėjo gausią šeimą. 1888 m. Peterburge vedė Sofiją Ellis, su ja susilaukė aštuonių vaikų. Dvi dukrelės mirė vaikystėje. Užaugo sūnūs Vladimiras, Piotras, Aleksandras ir dukterys Natalija, Marija, Anastasija. Dvi dukterys susiejo savo gyvenimą su muzika: 1923 m. Marija debiutavo Valstybės teatre Kaune, tris sezonus dainavo įvairias partijas, tarp jų – 1925 m. operoje „Karmen“ atliko pagrindinį vaidmenį pirmajame šios operos pastatyme tarpukario Lietuvoje. Anastasija taip pat turėjo muzikinį talentą, sekė sesers Marijos pėdomis, kurį laiką dainavo Valstybės teatre Kaune. Neturėdamos lėšų, bet trokšdamos dainuoti, seserys gastroliavo po Europą, dainavo Ženevoje, Paryžiuje, Berlyne, Monake, Romoje, Taline, Gdanske, Askonoje. Į Utenos „Saulės“ gimnazijos susitikimus su moksleiviais jas kvietė tuometinis gimnazijos kapelionas ir direktorius kunigas Vladislovas Butvila.

Atsistatydinęs iš valstybinės tarnybos P. Veriovkinas su šeima iš Kauno grįžo į Vyžuonėlių dvarą ir aktyviai dalyvavo Utenos visuomeniniame gyvenime. Kai, besilankydamas Aukštaitijos miesteliuose, prezidentas Antanas Smetona 1927 m. rugpjūtį atvyko į Uteną, garbųjį svečią pasitiko ir P. Veriovkinas. Jiedu pažinojo vienas kitą dar Vilniuje iki Pirmojo pasaulinio karo. Prezidentas lankėsi Utenos bažnyčioje, sinagogose ir Utenos cerkvėje, kurios chore giedojo ir S. Veriovkina su dukterimis. P. Veriovkinas dalyvavo susitikime su prezidentu Utenoje ir 1938 m. 1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą Vyžuonėlių dvaras buvo nacionalizuotas, o P. Veriovkinas suimtas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis pasitraukė į Vakarus, mirė 1946 m. Šveicarijoje.

Utenos ligoninė

Gubernatoriaus P. Veriovkino rūpesčiu 1907 m. buvo padėtas kertinis Utenos ligoninės akmuo. Sklypą ligoninės statybai dovanojo Utenos dvarininkas J. Balcevičius. Bendruomenės nariai, vadovaujami gydytojo Antano Vadopalo, planavo statyti 10 vietų ligonbutį, tačiau įsikišus gubernatoriui sprendimas įgavo plačius užmojus, išsiplėsta iki 40 vietų. P. Veriovkinui ir jo žmonai Sofijai modernios ligoninės statyba nebuvo naujiena – jie 1970 m. Kaune įsteigė Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Naująją Utenos ligoninę 1910 m. apžiūrėjo ir iš Miuncheno paviešėti grįžusi M. Veriovkina: „Atvykome ketvirtą valandą, apžiūrėjome nuostabią naują mūrinę Utenos ligoninę su vaterklozetais, operaciniais kambariais, voniomis… Taip išsipildė sena mano svajonė, kuriai per klaidą vos nepaskyriau savo gyvenimo.“ Mat jaunystėje Vyžuonėlių dvare Mariana užsiėmė labdaringais darbais, gydė neturtingų valstiečių vaikus, net galvojo su šia veikla susieti savo profesiją.

Ligoninė duris atvėrė 1909 m. rugsėjį. Šiuo metu perstatytoje ligoninėje įsikūrusi Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Rusiška mokykla

Po 1863 m. sukilimo lietuviška spauda buvo uždrausta, Lietuvoje vykdyta rusinimo politika, veikė tik rusiškos mokyklos. Tokia rusiška mokykla buvo ir Utenoje prie dabartinės J. Basanavičiaus ir Aušros gatvių sankirtos, už mokslą joje reikėjo mokėti. Nuo 1900 m. ji veikė kaip vadinamoji „dviklasė“ mokykla (trejų metų pradinio ir dvejų metų aukštesnio mokymo kursai). Šioje mokykloje pedagogo kelią pradėjo ir Utenos kraštotyros muziejaus įkūrėjas, istorikas Antanas Namikas. 1910 m. P. Veriovkino pastangomis mokykla buvo pertvarkyta į keturklasę. Tam reikalui caro valdžia skyrė 4 250 rublių. Iškilmingame šios mokyklos atidaryme 1910 m. dalyvavo M. Veriovkina.

Mokyklos pastatas buvo medinis, vieno aukšto, su priebučiu. Šiose patalpose buvo įrengtos ne tik erdvios klasės, bet ir butai mokytojams. Mokyklai vadovavo Andrejus Markulis, matematikos mokė Posuchas, rusų kalbos – Olga Bernackaja, stačiatikių tikybos – dvasininkas Aleksandras Kukuškinas, katalikų tikybą dėstė kunigas Jonas Švagždys, vėliau – kunigas Norbertas Pakalnis, lietuvių kalbą – J. Vanagas, istoriją – Trulis. Kunigas N. Pakalnis vadovavo ateitininkų kuopelei ir lietuvybės mylėtojų būreliui, mokiniai ruošdavo referatus Lietuvos istorijos ir kultūros temomis. Šiame būrelyje brendo ir dvasinės patirties įgijo būsimieji pedagogai Ona Birietaitė, Vincas Petronis, Pranas Gipiškis, poetė Bronė Buivydaitė (Tyrų dukra), Vydūno pasekėjai Žemaitis, Julius Vilūnas, fizikos profesorius Antanas Žvironas ir kt. Utenos keturklasė veikė iki 1915 m., t. y. iki Pirmojo pasaulinio karo. Daugelis auklėtinių pasitraukė į Rusijos gilumą – Voronežą, kur įsikūrė Martyno Yčo gimnazija.

Cerkvė, brolija ir dvasininko namas

Nedidelė Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė buvo pastatyta pradėjus sparčiai augti miestui prie pašto trakto pro Uteną. Pagrindinis cerkvės statybų rėmėjas buvo G. Biriukovas, 1869 m. cerkvė buvo pašventinta, pamaldas joje laikydavo dvasininkas, atvykdavęs iš Užpalių cerkvės. Aplink cerkvę buvo stačiatikių kapinaitės.

Utenos stačiatikių bendruomenė buvo maža, cerkvei išlaikyti nuolat trūko lėšų. Vyžuonėlių dvare įsikūrusi Veriovkinų šeima tapo aktyvia stačiatikių cerkvės globėja. 1888 m. jų ištekliais ir jiems padedant cerkvė buvo atnaujinta, pastatytas prieangis, į varpinę įkelti varpai. Marianos ir Piotro motina Elizaveta pati tapė ikonas ir keletą jų padovanojo Utenos cerkvei, Mariana taip pat rūpinosi cerkvės puošyba.

1907 m. cerkvės pašonėje įsikūrė Šv. Sergijaus brolija bei našlaičių prieglauda, P. Veriovkinas buvo išrinktas šios brolijos tarybos nariu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. palikdamas Lietuvą, P. Veriovkinas pasirūpino Utenos cerkvės turto evakuacija – visi reikmenys, pradedant ikonomis ir baigiant varpais, buvo sudėti į 6 dėžes ir išsiųsti į Estiją.

Cerkvė 10 metų neveikė. 1925 m. žiemą atvykęs naujai paskirtas jaunas dvasininkas Aleksandras Černajus su šeima rado cerkvę apleistą ir prišnerkštą, be durų ir be langų. Vietinės stačiatikių bendruomenės nariai, vadovaujami chirurgo Česlovo Norvilos žmonos Anos Norvilienės, cerkvę iškuopė, sudėjo grindis, nuplovė ir išdažė sienas. Artėjo šv. Kalėdos. Į sutvarkytą tuščią cerkvę dvasininkas A. Černajus atnešė eglučių ir žvakių, iš Kauno grįžęs P. Veriovkinas atvežė iš namų kelis šventus paveikslus, jo pavyzdžiu pasekė ir kiti parapijiečiai. Kalėdų liturgija buvo švenčiama atnaujintoje cerkvėje. Dvasininkas su šeima neturėjo būsto, tad P. Veriovkinas svetingai pakvietė juos pagyventi Vyžuonėlių dvare iki pavasario, kol atsiras tinkamas namas įsikurti.

P. Veriovkinas buvo išrinktas stačiatikių bendruomenės seniūnu, 1926 m. jis kreipėsi į Estijos valdžią, prašydamas grąžinti cerkvės turtą. Jo prašymas buvo patenkintas ir cerkvės reikmenys parsiųsti. Molėtų bažnyčios klebonas pranešė, kad jo bažnyčioje yra sudėtas išpuoštas drožiniais cerkvės ikonostasas, kurį netrukus dvasininkas pargabeno į Utenos cerkvę. A. Norvilienė subūrė cerkvės chorą ir jam vadovavo. 1927 m. cerkvę pašventino Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Eleuferijus (Bogojavlenskis). Religinių švenčių metu, po pamaldų cerkvėje, Vyžuonėlių dvare buvo rengiamos vaišės. Dvasininkas A. Černajus cerkvėje sutuokė P. Veriovkino sūnų Aleksandrą su šveicare Hertha Heuser.

1931 m. Veriovkinų pastangomis ir iš dalies lėšomis šalia cerkvės pastatytas namas dvasininkams. Jame buvo šeši erdvūs kambariai, didelė virtuvė, vonia.

1941 m. vasarą cerkvė buvo sudeginta, o plytos panaudotos kitų pastatų statyboms.

Sovietmečiu Utenos stačiatikiams nebuvo leista įsteigti bendruomenės ir įkurti savo maldos namų. Uteniškių stačiatikių šeimos vykdavo melstis į Anykščius, Zarasus, Ukmergę, Užpalius.

Atėjus permainų metui, 1989 m. Utenos stačiatikiai užregistravo savo bendruomenę. Norėdami atgauti tarpukariu parapijai priklausiusį namą, bendruomenės vadovai įdėjo daug pastangų, išmanymo ir atkaklumo, kol įrodė, kad tai parapijos nuosavybė.

Prabėgus 5 metams, 1995 m. vienoje iš namo patalpų įrengus koplyčią, tikintieji ėmė rinktis pamaldoms. Iš Visagino atvykdavo dvasininkai Georgijus Salomatovas ir Josifas Zeteišvilis, vėliau – Olegas Štelmanas iš Vilniaus. Tik 1997 m. parapijos namas teisiškai atiteko bendruomenei ir pradėtas namo remontas bei atnaujinimas, keičiant jo patalpas į cerkvės erdves.

Mikniškių stačiatikių bendruomenė padovanojo Utenos cerkvei senovines liturgines vėliavas. 1999 m. iš Užpalių cerkvės atvežtas ikonostasas buvo toks aprūkęs nuo žvakių dūmų, kad jį teko nušveisti upelyje. Kas pavaizduota patamsėjusiose ikonose, buvo neįmanoma atpažinti, jas buvo būtina restauruoti. Tai atliko uteniškis Konstantinas Lozovas, vėliau ir visaginietė Olga Kiričenko.

Cerkvė buvo pašventinta Viešpaties Pakilimo į dangų titulu.

Viešpaties pakilimo į dangų ikoną nutapė profesionalus dailininkas iš Utenos Laimonas Šmergelis. Ši ikona puošia pietinę cerkvės sieną. Virš kairiojo lango kabo Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas, virš dešiniojo – šv. Sergijaus Radonežiečio ikona, primenanti Utenos stačiatikių bendruomenės istoriją. Smaragdiniame sienų apmušalų fone tarpsta aukso spalvos vynuogienojai su lapais ir uogų kekėmis.

Dvaras upių santakoje

Utenos dvaras ir miestelis kūrėsi Krašuonos, Viešos ir Utenėlės upių santakoje. Nuo XV a. Utenos dvaras minimas kaip valdovo stalo dvaras, jį valdė didžiojo kunigaikščio paskirti vietininkai, valdovo aplinkai artimi didikai ar bajorai. Dvaras įsikūrė arčiau Krašuonos upės, o miestelis – į vakarus nuo jo. XVI a. pab. – XVII a. pr. miestelis buvo perplanuotas pagal stačiakampį planą, jo centre suformuota keturkampė turgaus aikštė.

Utenos dvaras XVIII a. pab. pateko į privačių asmenų rankas – jį valdė Strutinskiai, Bilevičiai, Pilsudskiai, Kriauzė. Dvaras buvo lenkiškos kultūros židinys, gimtoji dvarininkų kalba buvo lenkų. 1868 m. Utenos dvaras atiteko bajorui Antanui Balcevičiui, vėliau – jo sūnums. Nuo XIX a. pab. Utenos miesto žemė priklausė Aleksandrui ir Juozapui Balcevičiams. A. Balcevičius pastatė raudonų plytų dviaukščius dvaro rūmus, ūkio pastatus, užveisė sodą. 1892 m. Utenos parapijos knygoje įrašyta Teodora Balcevičienė su sūnumis Aleksandru, Teodoru ir dukra Teodora. Po vyro mirties T. Balcevičienė perėmė valdyti dvarą ir 3 tūkst. ha žemės su Ąžuolijos mišku, palivarku. Motina nemažai žemės skyrė savo vaikams – atsirado jų palivarkai: Aleksandruvka, Teodoruvka, Januvka. Veriovkinų šeima užmezgė draugiškus ryšius su dvarininkais Balcevičiais, kartą susiruošusi aplankyti Utenos dvarą, M. Veriovkina T. Balcevičienei nuvežė ką tik pražydusių rožių puokštę. Dvaro rūmus Pirmojo pasaulinio karo metais užėmė vokiečių, rusų, lietuvių kariuomenės, 1922–1923 m. juose įsikūrė „Saulės“ gimnazija. Apie 1930 m. nuverstos rūmų kolonos, sunaikintos barokinės puošmenos frontone. Sovietmečiu išardyti raudonų plytų dvaro vartų stulpai.

Bažnyčia ir klebonija

Pirmoji Utenos bažnyčia minima XV a. pab. 1522 m. jai paskirta dešimtinė iš Utenos ir Užpalių dvarų. 1633 m. dokumentuose rašoma, kad prie bažnyčios veikė parapinė mokykla.

Tais pačiais 1879 m., kai į Vyžuonėlių dvarą atsikėlė Veriovkinai, Utenoje kilo gaisras, kurio metu sudegė ir medinė Utenos bažnyčia. Prabėgus pusmečiui bažnyčios statybos komitetas, vadovaujamas A. Balcevičiaus, O. Lukoševičiaus, T. Stachovskio, klebono Adomo Vyšniausko, jau svarstė naujos mūrinės bažnyčios projektą. Jį sukūrė iš Noliškio dvaro kilęs architektūros profesorius Silvijus Lukaševičius, gyvenęs Peterburge. Aukos ir lėšos statyboms buvo renkamos visoje vyskupijoje. Naujoji bažnyčia baigta statyti 1884 m., 1898 m. ją konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. Bažnyčia buvo antrasis mūrinis pastatas Utenoje.

1901 m. į Uteną buvo paskirtas veiklus klebonas Antanas Švatelis, kuris ėmė rūpintis naujos klebonijos statyba. Gavus gubernatoriaus P. Veriovkino leidimą statyboms, buvo renkamos lėšos, ruošiamos medžiagos ir apie 1906 m. šalia bažnyčios iškilo nauja erdvi mūrinė klebonija. Gubernatorius ir klebonas A. Švatelis buvo pažįstami asmeniškai. Kai 1913 m. A. Švatelis mirė, pagerbdamas velionį P. Veriovkinas atvyko į jo šermenis.

Liaudies namai ir knygynas

XX a. pr. klebonas A. Švatelis rūpinosi ir Liaudies namų statyba. Prie bažnyčios pradėtas statyti medinis parapijos pastatas su didele sale, kambariais arbatinei ir knygynui, pavadintas Liaudies namais. Darbus trukdė carinė valdžia. Kai paaiškėjo, kad pastatas skirtas viešiems susirinkimams ir jame įrengta 150 vietų salė, Kauno gubernijos valdyba Liaudies namų veiklą uždraudė. Klebonas A. Švatelis ir kunigas J. Švagždys kreipėsi į gubernatorių P. Veriovkiną, kurį asmeniškai pažinojo. P. Veriovkinas išdavė raštišką leidimą šių namų veiklai ir vaidinimams. 1908 m. sausio 3 d. įvyko pirmas lietuviškas vakaras. Salė buvo pavadinta „Birutės“ vardu. Veikė Jono Banio vadovaujamas didelis bažnyčios choras, buvo demonstruojami begarsio kino seansai. Teatro mėgėjų kuopa vaidino įvairius to meto dramos veikalus – „Ne sau – žmonėms“, „Litvomanai“, „Dvi moterys“, „Genovaitė“, „Ūkanose“, „Adatos“ – ir operetes, repertuarą gavo iš Peterburgo lietuvių bendruomenės. Mėgėjų teatro tradicijos įsišaknijo Utenoje ir su naujomis pajėgomis veiklą tęsė nepriklausomoje Lietuvoje. Utenos mėgėjų teatro kuopos pirmininkas Liudas Urbanavičius 1927 m. rašė, kad Utenos vaidintojai turi savo kuopos įstatus ir laikosi iškelto tikslo: „Kelti ir remti lietuvių tautos meną visuomenėje“. Spektakliai vyko Liaudies namuose, tik 1933 m. persikėlė į naujai pastatytus Šaulių namus. Iki 1940 m. Utenos teatro mėgėjų kuopa pastatė 18 dramos spektaklių, jų režisierius buvo Utenos miesto burmistras Juozas Bartašius. Vaidinimus parinkdavo Liudas Urbonavičius-Urbonaitis.

Tarpukariu į Liaudies namų salę pasiklausyti žymių lektorių susirinkdavo gimnazijos mokiniai, parapijiečiai. Čia yra kalbėję prelatai Mykolas Krupavičius, Konstantinas Olšauskis, profesorius Kazys Pakštas. Čia vykdavo rinkimai, ateitininkų, pavasarininkų sueigos.

Liaudies namai tapo svarbiu švietėjiškos kultūros židiniu Utenoje dar ir todėl, kad vienoje iš patalpų Margarita Kemėšytė atidarė Utenos parapijos knygynėlį-skaityklą. 1908 m. spaudoje pasirodė žinutė, kad gubernatorius P. Veriovkinas skaityklos prižiūrėtojais paskyrė kunigus A. Švatelį ir Pranciškų Turauskį. Knygynėlis turėjo savo iškabą virš durų ir antspaudą, kuriuo žymėdavo parduodamus leidinius. M. Kemėšytė taip pat užsiėmė ir leidyba, išleido „Lietuviškas giesmes“, Žalvarnio poezijos knygelę „Dienelei brėkštant“ ir kt.

1906 m. Kaune gubernatorius P. Veriovkinas patvirtino katalikiškos švietimo draugijos „Saulė“ įstatus: po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo ši draugija ruošė sąlygas lietuviškų mokyklų kūrimui, mokytojų rengimui. 1907 m. balandžio 15 d. Utenos klebonas A. Švatelis, kunigai J. Švagždys ir P. Turauskas įkūrė „Saulės“ draugijos Utenos skyrių, kuris steigė it finansiškai rėmė pradines mokyklas kaimuose, o M. Kemėšytės knygynas šelpė mokinius sąsiuviniais ir vadovėliais. 1915 m. Utenos parapijos sodžiuose jau veikė per 10 mokyklų, kurioms mokytojus parengė Utenos „Saulės“ draugijos skyrius.

Pašto rūmai ir geležinkelio stotis

Utena XIX a. viduryje iš kaimo į valsčiaus centrą išaugo tik pašto trakto Sankt Peterburgas–Varšuva, nutiesto pro Uteną, dėka. Pašto traktui prižiūrėti reikėjo tarnautojų, darbininkų, amatininkų, prekeivių. 1835 m. iškilo arklių pašto stoties pastatų kompleksas – seniausias Utenoje išlikęs mūrinis pastatas. Vietą kompleksui parinko ir projektą stočiai pritaikė Varšuvos universiteto architektūros profesorius Vaclovas Ričelis. Klasicistinių formų pašto stotyje buvo keleivių laukiamasis, pašto tarnybos ir nakvynės patalpos. Ūkiniuose pastatuose laikyta iki 30 arklių, ratinėje stovėjo pašto karietos, keleivių diližanai. Rūsyje įrengtos pašto saugyklos, laikino kalėjimo kameros. 1857 m. duomenys rodo, kad per metus Utenos pašto stotis aptarnavo apie 3 000 keleivių.

Pašto stotis buvo Utenos langas į pasaulį – iš jos ir į ją keliavo laiškai, siuntiniai, telegramos. Pašto stotyje, važiuodami į Vyžuonėlių dvarą, lankėsi daug svečių: Marianos bičiulis, Vokietijoje išgarsėjęs tapytojas A. Javlenskis, 1893 m. spalio 15–17 d., keliaudamas į Italiją, užsuko įžymus rusų dailininkas I. Repinas.

O kaip nuvykdavo į Vyžuonėlių dvarą? Iš Peterburgo keleiviai važiuodavo traukiniu iki Daugpilio, iš ten į Uteną būdavo galima atvykti diližanu, o pačių Veriovkinų Daugpilyje dažniausiai laukdavo iš dvaro atsiųsta karieta. Kai 1899 m. buvo nutiestas siaurasis geležinkelis tarp Švenčionėlių ir Panevėžio, susisiekimas palengvėjo: Peterburgo–Vilniaus geležinkelio linija buvo atvykstama į Švenčionėlius, o iš ten siauruoju geležinkeliu jau buvo galima pasiekti Uteną. Čia 1899 m. iškilo ir mūrinė geležinkelio stotis. Tarpukariu tarp Utenos ir sostinės Kauno jau kursavo autobusas, liaudiškai pramintas „koncesine“.

Pieninė

Kelti Lietuvos žemės ūkį P. Veriovkinui rūpėjo dar iki Pirmojo pasaulinio karo. 1900 m. jis buvo vienas iš žemės ūkio draugijos Kaune steigėjų. Tarpukariu žemės ūkio, ypač jo produkcijos perdirbimas, pienininkystė tapo nepriklausomos valstybės prioritetu. Nuo 1927 m. Lietuvoje veikė „Pienocentras“, sujungęs visas šalies kooperatines pieno perdirbimo bendroves. Viena jų buvo Utenoje 1928 m. įkurta pieno perdirbimo bendrovė „Vienybė“. Naujasis jos pastatas pradėjo veikti 1931 m., čia daugiausia buvo gaminamas sviestas. Jį gamino mediniais muštuvais, pieno žaliavą miestelėnai ir aplinkinių kaimų gyventojai atveždavo arkliais. 1939 m. čia pagaminta apie 4 tūkst. centnerių sviesto. Tarpukariu sviestas buvo viena pagrindinių Lietuvos eksporto į užsienį prekių. P. Veriovkinas tapo Utenos pieninės steigimo iniciatoriumi, prisidėjo prie jos statybos, dirbo bendrovės valdyboje. Vyžuonėlių dvaro ūkyje buvo laikomi ir galvijai, tad į pieninę pristatydavo ir savo ūkio produkciją.

Utenio aikštė ir sinagogos

Utenos miesto centre nuo seno buvo Turgaus aikštė, kurios pavadinimas ne kartą keitėsi: ji buvo vadinama Rinkos aikšte, Pirmojo pasaulinio karo metais – Pauliaus Hindenburgo aikšte; tuomet aikštė buvo išgrįsta akmenų bruku, joje įrengtas hidrantas, todėl žmonės ją vadino Pompos aikšte. 1926 m. miesto plane ji jau vadinama Viešąja, o nuo 1932 m. – Utenio aikšte.

Ketvirtadieniais ir sekmadieniais aikštėje vykdavo turgūs, tad gyvenimas tomis dienomis joje virte virė, parduoti savo ūkio gėrybių į ją atvažiuodavo apylinkių ūkininkai. Po sekmadienio pamaldų miestiečiai ir apylinkių gyventojai užsukdavo į aikštės parduotuves nusipirkti reikiamų prekių. Daugiau nei pusė visų Utenos gyventojų buvo žydai. Utenio aikštėje įsigiję ar išsinuomavę namus jie užsiėmė prekyba, verslu, amatais, taip praturtindami miestelio gyvenimą.

Utenos žydų bendruomenės šaknys siekia XVI–XVII a. Žydų religijos, kultūros, papročių, tradicijų puoselėjimo vieta buvo sinagogos. Utenio aikštėje, atokiau nuo centro, viena šalia kitos stovėjo net trys sinagogos. Iš viso Utenoje jų buvo šešios, nes pagal žydų įstatymus trisdešimčiai šeimų priklausė viena sinagoga.

Didžioji sinagoga, statyta apie 1862 m., buvo medinė, 1895 m. perstatyta į mūrinę su įstiklintais arkiniais langais. Sinagoga atnaujinta apie 1930 m., sumūrytas priestatas. Dviejų fasadų frontonus puošė vitražiniai langai su Dovydo žvaigžde. Vieną iš langų puslankiu juosė stiklo apdailos įrašas su citata iš Skaičių knygos 24,5: „Kokios puikios tavo palapinės, Jokūbai, tavo buveinės, Izraeli!“. Šonuose nulipdyti du piliastrai, simbolizuojantys Jeruzalės šventyklos kolonas Jachiną ir Boazą. Sinagoga veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Pastatas nukentėjo per karą, vėliau jame įsikūrė įstaigos. Perstatytame pastate šiuo metu įsikūręs medicinos centras.

XIX a pab. pastatyta baltoji sinagoga (beit midraš). Pirmojo pasaulinio karo metu joje veikė vokiečių karinės administracijos įstaiga. Pastatas sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, dabar toje vietoje yra automobilių stovėjimo aikštelė.

Trečioji mūrinė sinagoga (kloizas) Utenio aikštės ir Ežero gatvės sankirtoje pastatyta po 1890 m. gaisro. Iki šių dienų fasade išliko sinagogai būdingų elementų – stačiakampio formos išgaubimas išorinėje sienoje, žymintis Aron hakodešo – šventųjų ritinių saugyklos vietą viduje. Dabar pastate veikia teisines paslaugas teikianti įstaiga.

Utenio aikštės kampe mūrinis dviaukštis namas priklausė Leonui Goldfainui, jame veikė Goldfaino elektros ir mechanikos biuras, kuris prekiavo dviračiais, varikliais, vandentiekio kranais, vamzdžiais, malūnų piklių dalimis, paraku, patronais, medžioklės reikmenimis, radijo aparatais, fotoaparatais. Tame pačiame name veikė urmo bazė „Progresas“ (savininkai L. Goldfainas, Mauša Kučgalis, Nisonas Lacas, Kacas, ir Senderis Zakas). Greta L. Goldfaino namo Aškenazės vaistinė. Dabar buvę Goldfaino ir Ašnenazės namai sujungti, juose įsikūręs Utenos kraštotyros muziejus. Už Aškenazės vaistinės buvo Mendelio batų siuvykla, toliau – Bremerio „Aptieka“, J. Zagino mėsos parduotuvė.

Priešais L. Goldfaino namus stovėjo vienas įspūdingiausių pastatų Utenio aikštėje – turtuolio Seimo Šterno namai – mūriniai, dviejų aukštų su dengtu balkonu. Juose buvo įsikūrę svarbios įstaigos, Utenos apskrities valdyba, Ūkio bankas, Utenos apskrities vaistinė, parduotuvė. Greta stovėjo Dovydo Libermano namai, kuriuose tarpukariu veikė statybinių medžiagų parduotuvė, restoranas. Šiuo metu šių dviejų namų vietoje stovi Utenos rajono savivaldybės administracijos pastatas.

Ilgas pastatas Utenio aikštės rytinėje dalyje – mūriniai Faivelio Levijoro ir Leizerio Simanavičiaus namai. F. Levijoro namuose 1926 m. atidarytas knygynas „Žibintas“, priklausęs katalikų mokytojų sąjungai. Įsimintiniausias knygyno vedėjas buvo mokytojas Alfonsas Kazickas. „Žibinte“ galima buvo įsigyti ne tik knygų, religinių leidinių, vadovėlių, bet ir laikraščių, albumų, žaislų, pašto ženklų, vokų. Knygynas išleido keletą leidinių, turėjo savo antspaudą. Tame pačiame name veikė laikraščių ir knygų spausdinimo bendrovė „Pažanga“, akcinė bendrovė „Maistas“, vertotojų kooperatyvas.

Kito namo savininkas L. Simanavičius turėjo juvelyrinių dirbinių ir gramofonų bei muzikos plokštelių parduotuvę. Kai vakarais L. Simanavičius paleisdavo muziką, jos pasiklausyti susirinkdavo būrys miestelėnų. Parduotuvė supažindindavo uteniškius su pasaulio muzikos naujienomis.

L. Simanavičiaus name, dviejų kambarių bute, kuriame net „grindys buvo nudažytos“, keletą metų gyveno Bernardo Lowno šeima. B. Lownas (Boruchas Lacas) yra vienas garsiausių pasaulio kardiologų, defibriliatoriaus išradėjas ir Nobelio taikos premijos laureatas. Jis gimė 1921 m. Utenoje, Belos ir Nisono Lacų šeimoje, 1935 m. išvyko iš Lietuvos į JAV, kur 2021 m. mirė.

F. Levijoro ir L. Simanavičiaus namų vietoje šiandien stovi Utenos kolegijos Medicinos fakulteto pastatas.

Utenio aikštės viduryje stovėjo didelį plotą užimantis mūrinių Ruvimo Kabo namų kvartalas. Tarpukariu šiuose namuose buvo įsikūrusi apskrities policijos nuovados administracija, banko skyrius, Chajatavičiaus odos ir avalynės parduotuvė, D. Kovalskytės įvairių prekių parduotuvė, Merės Laferaitės manufaktūros ir galanterijos parduotuvė, Helmano Šalmano odos ir jos dirbinių parduotuvė, Kaco manufaktūra. Antrame aukšte veikė valgykla.

Visi šie namai per Antrąjį pasaulinį karą sugriauti, o šiandien jų vietoje įrengti Utenio aikštės skvero fontanai. Karo metais buvo sunaikinta ir Utenos žydų bendruomenė, į getą uždaryti miesto žydai buvo nužudyti 1941 m. Rašės miške prie Utenos.

The post Utena Veriovkinų laikais appeared first on udiena.lt.

Paskutinį liepos mėnesio šeštadienį Vyžuonų bibliotekoje vos tilpo visi norintys dalyvauti knygos apie Kaliekių kaimą pristatymo renginyje. Neseniai pasirodžiusios bemaž 400 puslapių apimties knygos „Kaliekiai laiko tėkmėje“ sudarytoja – Zita Mackevičienė (Eidžiulytė), kuriai šis kaimas yra gimtasis. Jos ryžtas ir atkaklumas lėmė leidinio, kuris sudarytas iš Kaliekių kaimo žmonių surašytų ar papasakotų istorijų, asmeninių archyvų nuotraukų, atsiradimą. Tai – jau tryliktoji Z. Mackevičienės parengta knyga.

Kaip tądien pasakojo Z. Mackevičienė, pasidžiaugusi, kad jai pavyko atpažinti kone 60 metų nematytų žmonių veidus, ši knyga gimė ne per vieną vakarą, ne per vieną naktį – prireikė poros metų. „Rašymas buvo ilgokas. Su žmonėmis pasikalbant telefonu, pas juos užvažiuojant, išgeriant arbatos, pavartant albumus… Jai būtų buvę labai sunku atsirasti, jei ne kaliekiškė Rima Zabulienė (Šapokaitė). Aš pirmiausia jai paskambinau ir sakau: kaip tu galvoji, ar galim padaryt, kad atmintis išliktų? Nes kai mes išeisim, tai kita karta tikrai jau nebeskaitys, nebeatsimins, nebežinos – jai bus ir neįdomu. Šiandien kapinėse žiūriu – plokštės, plokštės, plokštės. Vadinasi, žmonės jau išvažinėję, išsiskirstę – nebėra“, – apgailestavo Z. Mackevičienė. Jai drauge su R. Zabuliene pavyko „atkapstyti“ iki 60 su Kaliekių kaimu susijusių skirtingų pavardžių, o kiek dar išėjusių, nežinomų ir t. t.

„Na ir, žinokite, tas laikas neprailgo, nes kai kam reikėjo skambint po kelis kartus, pas kai ką reikėjo važiuot, maldaut, lupikaut. Prašiau: žmonės gerieji, jeigu ne mes, tai kas? Būkit geri. Taip pro truputėlį, po mažą trupinėlį knyga ir pildėsi. Šioje knygoje yra aprašytos 27 šeimos. Vienų aprašymai trumpesni, kitų – ilgesni. Esu labai dėkinga tiems žmonėms, kurie atsiliepė, nepatingėjo ir išėjo labai graži 380 puslapių knyga. Man ji vizualiai tikrai labai graži, gal todėl, kad mano vaikas“, – šypsojosi knygos sudarytoja. Jai ne kartą teko girdėti frazes „ką aš pasakysiu“, „aš tikrai nieko nežinau“, bet kai žmonės ėmė „kapstyti“, tai „prikapstė“ 380 puslapių. Žinoma, galbūt kažkas interpretavo senelių gyvenimus vienaip, o jie, kaimynams atrodo, gyveno kitaip – kiekvienas savo istoriją mato per asmeninę prizmę.

Z. Mackevičienė dėkojo uteniškiui fotografui Benjaminui Pakeniui, kuris, anot jos, labai šaltą, speiguotą dieną kėlė droną ir fotografavo Kaliekių kaimą iš paukščio skrydžio. Atvažiavo fotografas ir pavasarį, ir prieš atiduodant knygą spausdinti į leidyklą. Nuotraukų pateikė ir tekstų apie savo šeimas autoriai, archyviniais kadrais pasidalijo uteniškis kolekcininkas Arvydas Jurkaitis, kuris jau ne pirmą geranoriškai suteikia Z. Mackevičienei leidimą naudotis jo kolekcija. „Kai kurie man atsiuntėt plikus tekstus – nė vienos nuotraukos, tai Arvydas labai pagelbėjo. Deja, ne visus žmones tose archyvinėse nuotraukose pažinau ir galėjau įvardyti jų pavardes, tad kai kur liko klaustukai. Bet tai suteikia progą rašyti toliau – tęsti. Kiekvienas turbūt norėsite pasakojimus apie savo šeimas papildyti“, – apie galimybę kam nors imtis iniciatyvos ir išleisti dar bent vieną knygą apie Kaliekių kaimą užsiminė Z. Mackevičienė. Ji negailėjo gražių žodžių ir knygą išleidusiai bei spausdinusiai UAB „Utenos Indra“, „kurioje dirba nuostabūs, labai geranoriški žmonės, įdėję daug jėgų ir pastangų“, kad leidinys išvystų dienos šviesą iki Magdalenos atlaidų, kai visi sugrįžta į savo namus.

Šalia Kaliekių prisiglaudusiame Šiaudinių kaime gyvenantis Vyžuonų seniūnijos Vytautas Vanagas tądien kalbėjo: „Mes su Zita kalbėjome telefonu, kai buvo rašoma ši knyga, ir aš pagalvojau: kaip mums, Vyžuonoms, Lietuvai reikia tokių žmonių, kad įamžintų, ką turim. Juk pamirštam. Atrodo, buvo, prisiminsiu, bet praeina kiek laiko – viską pamirštam. Norėčiau, kad Zitos pavyzdžiu pasektų ir kiti. O gal bus parašyta knyga ir apie Šiaudinius.“

Į knygos pristatymo renginį atvykusi Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė teigė likusi nustebinta. „Galvojau, apie tokį mažą kaimą išeis kokia brošiūra minkštais viršeliais, daugiausia 100 puslapių. Bet kai atnešė, žiūriu – poligrafiškai tikrai labai graži knyga. Beveik viską perskaičiau, klaidų neradau“, – šypsodamasi sakė V. Garunkštytė.

Knygos „Kaliekiai laiko tėkmėje“ leidybą iš dalies parėmė Utenos rajono savivaldybė ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija.

Ne visi lengvai ryžosi pasakoti savo šeimų istorijas, tačiau tie, kurie atsivėrė, padovanojo neįkainojamą dovaną – gyvą atmintį. Tekstai, kuriuos pasakojo, siuntė, parašė Kaliekių kaimo žmonės, yra autentiški, kalba, stilius nėra taisyti, norint išsaugoti kiekvieno autoriaus savitumą, kalbos manierą…

The post „Jeigu ne mes, tai kas?“ – Kaliekių istorija sugulė į knygą appeared first on udiena.lt.

Liepos 24 – rugpjūčio 2 dienomis Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje pirmą kartą surengtas Sartų teatro festivalis tapo vienu ryškiausių šios vasaros kultūrinių įvykių Rytų Aukštaitijoje. Visi festivalio vakarai sulaukė gausaus žiūrovų būrio – salė kaskart buvo pilnutėlė, o į spektaklius žmonės atvykdavo iš įvairių Lietuvos miestų.

Festivalį inicijavo aktorė Emilija Latėnaitė ir jos brolis, režisierius Balys Latėnas, siekdami profesionalų teatrą atvežti į kraštą, su kuriuo siejasi jų šeimos šaknys. Organizatoriai pabrėžia, kad aukščiausio lygio kultūra turi būti prieinama ne tik didmiesčių, bet ir regionų žmonėms, todėl į programą atrinko ryškiausius pastarųjų metų Lietuvos spektaklius.
Festivalį atidarė specialiai šiai progai sukurta Rolando Kazlo ir Justo Juškevičiaus muzikinė-poetinė programa pagal Jono Strielkūno eiles. Kitomis dienomis žiūrovai išvydo Gabrielės Tuminaitės spektaklį „O, Dieve mano!“, Emilijos Latėnaitės autorinį monospektaklį „Kai labai norisi gyventi, bet nežinai kaip“, Raimondo Klezio ir Justo Tertelio „Avinus“, Birutės Kapustinskaitės ir režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklį „Stand-upas prasmei ir beprasmybei“, Eglės Vertelytės režisuotą „Šok, Edita, šok“ bei festivalį užbaigusią Balio Latėno komediją „Naujas gyvenimas“.
Ne mažiau svarbia festivalio dalimi tapo bendrystė. Prieš spektaklius žiūrovus pasitikdavo Emilija Latėnaitė ir Balys Latėnas, kviesdami įsiamžinti prie festivalio fotosienelės, o vėliau nuo scenos pasveikindavo susirinkusiuosius. Fotosienelė tapo ne tik vieta nuotraukoms, bet ir susitikimų erdve – čia netrūko šypsenų, seniai matytų draugų apsikabinimų ir džiaugsmo akimirkų.
Festivalį vainikavo Balio Latėno režisuota komedija „Naujas gyvenimas“, kurioje vaidino Emilija Latėnaitė, Arnas Ašmonas, Vaidas Baumila ir Milda Noreikaitė.
Po spektaklio netrūko padėkos žodžių. Žiūrovus ir festivalio komandą sveikino Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė, festivalio organizatorė Emilija Latėnaitė bei Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas. Merė pasidžiaugė sėkmingu pirmuoju festivaliu, pabrėžė jo reikšmę rajono kultūriniam gyvenimui ir patvirtino, kad Zarasų rajono savivaldybė festivalį rems ir ateityje. Būtent savivaldybės finansinė parama padėjo šiemet surengti pirmąjį Sartų teatro festivalį.
Vėliau šventė persikėlė į Vasaknų dvarą, kur už palaikymą ir pagalbą padėkota Zarasų rajono savivaldybei, Kultūros centro Dusetų dailės galerijos kolektyvui, Vasaknų dvarui, sodybai „Pasartėlė“, įmonėms „Vigotema“, „Svaita“ ir „Autoerdvė“, Dusetų jachtklubui, ekologiniam Viktoro Masiulio ūkiui, Zarasų Fausto Latėno meno mokyklai, taip pat Audriui Špūrui, Raimondui Sinicai, Agnei Andriuškevičiūtei, Elenai Latėnaitei, Ievai Laučiūtei, Ignui Tiškevičiui, Vigilijai Stankūnaitei, Antanui Latėnui, Vakarei Pucaitei ir Ievai Špūrienei.
Pilnos salės, šiltas žiūrovų palaikymas ir ypatinga atmosfera tapo geriausiu įrodymu, kad Sartų teatro festivalis Dusetose atrado savo vietą. Organizatoriai tikisi, jog kitą vasarą teatro šventė sugrįš dar stipresnė ir taps gražia, kasmet laukiama tradicija.

Nuotr. Vilijos Visockienės

The post Dusetose sėkmingai startavo pirmasis Sartų teatro festivalis appeared first on udiena.lt.

Gyvename įdomiu ir kartais prieštaringu laikotarpiu. Ar išėję iš namų, užsiėmę svarbiais ar nesvarbiais dalykais, neužmirštame, kad kažkur buvo ar dar yra gimtasis slenkstis, kur senatvės pagairėje, laukdama stovėjo motina, tikėdama, kad rasime savo kelią. Kol gyvasties laikrodis tiksi, kol krutu, gerbiamą skaitytoją kviečiu pasižvalgyti po iki sopulio mylimą, senolių apdainuotą gimtąją žemę. Nuoširdžiai pritariu Aukštaitijos dukrai Veronikai Subačienei iš Ignalinos krašto, Linkmenų seniūnijos, kuri, kuklaus tiražo leidinio apie Derviniškių kaimą, pratarmėje teigia: „…mūsų protėviai, būkite su mumis valgant kasdieninę duoną“, o epiloge visų nuoširdžiai prašo: „…rašykite apie savo gimines, šeimų istorijas, jūsų ainiams bus įdomu žinoti, iš kur jie atėjo, kokiuose kaimuose, miesteliuose ar miestuose gyveno, ką mylėjo, kokias šeimas augino, kokius mokslus ėjo, ką dirbo jų seneliai ir proseneliai“.

Mano Tėviškė – Vyžiai, Tauragnų seniūnijoje, kaimas, prigludęs prie Ažvinčių girios, palei vingriąją Būkos upę, per raistus nešančią vėsius vandenis iš Utenykščio ežero į Baluošą. Nuo bet kurios pusės atvykę pamatytume, kaip kaimavietė ir viensėdijos skęsta neūžaugų krūmų ir medžių jaunuolynuose. Tarp miškų gyvenantiems vyžiškiams, kaip ir kitų aplinkinių kaimų gyventojams, pasisekė, kad kolūkių laikais pastatų nenušlavė melioratoriai. Iki šių dienų išliko realybėje vietovardžiai, kai kurie viešai paženklinti. Dabar vienos sodybos renovuojamos, kur po pirkias vaikščioja šiltas jaukumas, kitos – pragaištingai nyksta, klimpsta gilyn į žemę. Šioje padangėje pakeleivio tarsi laukia ne tik trobesių langai, bet ir skardyje parimęs Kauprinių akmuo, Šaltoji, Lieptelių, Panuotakių versmės, Trako miške, prie Baluošo ežero – penkiasdešimties pilkapių šventvietė. Valiavokis ant Ineigos dirvono, baidarėje gali pasileisti į įspūdingą kelionę ilgiausiu Lietuvos sielių keliu, egzistavusiu prosenelių gadynėje. Perbridęs Būką, miške, ar patraukęs į Traką, palei Baluošą, gali rasti gamtos dovanų: mėlynių, bruknių, spanguolių, aviečių, gervuogių, įvairiausių grybų.

Kaip karoliams veriantis metams, ieškojau gimtinės pavadinimo kilmės, tačiau nepasisekė. Lietuvoje yra kiti Vyžiai – kaimas Šilutės rajono savivaldybėje. Suvalkijoje būta Vyžių, kurių pavadinimas reiškia žalčius (Albinas Kurtinaitis, „Senieji Vyžiai ir jų paminklai“, Marijampolė, 2002 m.).

Vyžių gyvenvietė kūrėsi miškingoje vietovėje, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti Vilniaus tyjūnystės 1636 metų inventoriuj. Šiais metais Vyžiams – trys šimtai devyniasdešimt metų. („Tauragnai“, 2005 m.). Ta proga prasminga prisiminti du tūkstančiai trečiuosius metus, kuomet per Vėlines, ant kapinių, buvęs a. a. Spitrėnų parapijos kunigas Povilas Klezys kalbėjo: „Vyžių kapinaitėms – per tris šimtus metų, o pačiam kaimui gal ir daugiau. Didžiausias mūsų ginklas prieš smurtą – dvasingumas. Nedylantis kardas – graži, gyva, kaimiška kalba. Gyvieji paminklai – pavardės, kaimų ir kaimelių, ežerų, šaltinių, legendinių akmenų vardai. Čia, šioje šventoje vietoje, kur naktys būna tylios ir žvaigždėtos, o dienos apgaubtos ramybės auros, prisiminkime visus tuos, kurie buvo kaimo sąžinė, teisybė, pasididžiavimas. Prisiminkime motinų geras rankas ir švelnias širdis, pilnas atlaidos, tėvus, kurie mokėjo arti, raikyti visiems po lygiai duonos kepalą ir kurstyti dvasingumo židinį“ („(Ne)paprastas istorijas“, 2011 m.).

Daug, labai daug minčių, neapsakomų įspūdžių ateina iš anų laikų. Jie, ramybės valandoje, griežlės aimanomis, gervių, tų dyvnųjųdebesų sesučių klykavimu nuvilnija ir ištirpsta. Iš tėvų, kaimynų pokalbių dėliojosi paveikslas, kaip jie gyveno tarpukariu. Mūsų tėvo vyriausias brolis Juozapas ir jauniausias Mykolas, nepriteklių prispausti, skaudančiom širdim atsisveikinę su artimaisiais, palikę gimtuosius namus, laimingai perplaukė Atlantą, atsidūrė Brazilijoje. Juozapas, pora metų vergavęs mėsos šaldytuvuose, kur temperatūra – 4 laipsniai, o lauke + 40, namų ilgesio išvargintas, sugrįžo. Teko girdėti ir apie jaunuolį Juozapą Meidų, išvykusį į Ameriką, su kuriuo ryšių neteko turėti.

Gilinantis į praeitį, paminėtina, kad devynioliktame amžiuje įrengtu geležinkeliuku, arklių tempiamais vežimėliais pervežti rąstai buvo rūšiuojami, surišami į vadinamąsias „lovas“ ir plukdomi link jūros. Dar iki to sielius plukdydavo Būkos upe (Vytautas Kazela, „Utenis“, 2021-05-28). 1920–1972 metais su pertraukomis veikė pradinė mokykla, joje mokėsi ne tik Vyžių, bet ir Strazdų, Šuminų, Vaišnoriškės kaimų vaikai. Elektra įvesta dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje.

1932–1934 metais gyventojų iškėlimas į viensėdijas buvo reikšmingas. Tėvas pasakojo, kad jo motina, iškepusi didelį, ajerais kvepiantį duonos kepalą, padėjo jį ant balta staltiese apdengto stalo. Pasišaukė sūnus, peržegnojo duoną. Susijaudinus paprašė vaikų, išeinančių į „kalionijas“, pasidalinti šventą duonelę ir gyventi broliškai. Suraikę duoną pasidalino ir trisdešimt keturis hektarus žemės, pradėjo kurti sodybas.

Prabėgę metai neištrynė iš atminimo tėviškėnų norų ir darbų. Auksines rankas, blaivias galvas turėdami, jie, prisirišę prie žemės, kalvoto peizažo plotuose augino duoną, gyvulius, vaikus, jautėsi laimingi, didžiavosi savo gimtine. Džiaugsmo ir liūdesio bėgiais skriejant, žmonių laimei ir kančiai susipynus, visi gražiai sutarė, teismuose nesitampė. Vieni kitiems padėjo nesėkmėje, buvo ramūs, išdidūs, darbais užtvindyti. Šeimose pagarba tėvams ir seneliams, kaip ir tikėjimui, buvo šventas dalykas. Talkomis vieni kitus gelbėjo. Pokario rudenėjančiame pavakaryje žaibas uždegė Prano Šinkūno klojimą su pašarais. Metę visus darbus, nuoširdumo vedini, kaimynai pastatė naują, dar geresnį. Neturėdami per daug sau, atvežė pašarų. Vyžiškiai nežinojo, kas yra gėda, kai reikia eit pas kaimyną, kad jis kuo nors padėtų. Tėviškėnai, išeidami iš namų, durų nerakindavo, užspirdavo šluota. Keleto sodybų žmonės buvo susieti bitininkystės ryšiais. Atmintyje išliko medaus kopinėjimo darbai, spiečių gaudymas, avilių darymas, bičiuolių pasišnekėjimai prie medaus uzbono ir virdulio. Juos lydėjo vienas kitas stiklelis „tetervino ašarų liežuviams pasmailinti“. Bičiuoliai vienas kitam patikėdavo ir širdies skausmą. Susirgusį lankydavo, papjovę kiaulę nunešdavo skerstuvių, apsiveršiavus karvei – krekenų. Įėję į gryčią, kiekvienas, nusiėmęs kepurę, pasisveikindavo: „Garbė Jėzui Kristui“, eidamas pro dirbantį pasakydavo „Padėk, Dieve“. Prisiminęs šiuos gražius tėviškėnų bendravimo epizodus, šiandien galiu tik stebėtis, kad anuomet mūs kaimo žmonėms užteko gražios, tarmiškos kalbos apie ūkio reikalus, kaip užsidirbti litą. Malonu prisiminti šventes, širdingas linksmybes, kai skambėjo juokas, žvelgė atviros akys, jauteisi laimingas, turtingas, kai aplink sėdi, vaikšto linkėdami tau gera. Dyvydavausi tėviškėnų darbštumu, iškalbingumu, išgalvotų „istorijų“ pasakojimais, vieningumu. Nedvejodamas sakau: gražūs savo dvasia tie žmonės, jei pavargę po darbų, net spaudžiami nepriteklių, dainavo.

Kaime neramumai prasidėjo su Antruoju pasauliniu karu. Nors kautynių nepatyrė, tačiau vieškeliu, palei Būkos upę, riaumojo mašinų kavalkados, po sodybas šmižinėjo svetimų valstybių kareiviai. Vokietmečiu sopulinga žinia peršoko per pušynus – sušaudė Baltelės lentpjūvės dešimtininką Jankelį, moteris išvežė į Riešę, prie Utenos. Atėjus bolševikmečiui, dainas pakeitė kalbos apie išlikimą, Amerikos radijo naujienas. Viena po kitos, atklydo išgąstingos, pilnos gėlos, žinios: ties Ginučiais žuvo tetėno (mamos sesers vyro) brolis Albertas Tijūnėlis ir jo draugai, Ažvinčių girioje, prie Baltelės ežero, enkavėdistų kulkos parbloškė kaimynus Vladus – Bivainį ir Tumėną. Įvykiai griuvo vienas per kitą. Kraupi žinia atskrido iš Želmeniškio, kur miško broliai susikovė su kariuomene. 1946 metų sausio penkioliktąją žuvo dvidešimt du Vytauto apygardos, Tigro rinktinės, Mingailos kuopos partizanai (dėdienės Emilijos brolis Leonas Vilutis „Likimo mozaika“, K.,1992 m.). Net po daugelio metų tebegirdžiu tragiškus pliūpsnius Strazduose, kai žuvo Čibirų šeima su į pirtį atėjusiais partizanais. Kiek nedaug reikėjo, ir tu jau važiuoji už poliarinio rato, į gulago kirtavietes ar Vorkutos šachtas, kur pabuvojo mamos brolis Antanas Žilėnas, ištrauktas iš bunkerio po gimtuoju namu Skroblaus kaimelyje. Žudynėms, tai ilgai „Baltramiejaus nakčiai“ pasibaigus, mačiau, kaip pokario gyvenimo šokis nemažai dvasinių turtų sutrypė, gražiausius jausmus sunaikino. Pokario ubagai, visą amžių iš galvos neiškratomi: po vieną, po du, apiplyšę, apsiavę medpadžiais, su tabaluojančiomis terbomis. Regėjosi, pasaulyje gyvena vien ubagai. Tėvai mus, tris sūnus, akylai saugojo, draudė liesti rastus šaudmenis, gražius daiktus, rūpinosi, kad neužsikrėstume niežais ir utėlėmis.

Sakoma, bloga sėkla greit dygsta. Kai šios bėdos atitolo, prasidėjo kitos. Šeštojo dešimtmečio viduryje Labanoro, Ažvinčių tarpugiriuose buvo pinamas kolūkių voratinklis. Vis didėjančios pyliavos smaugė po keliolika hektarų turinčius ūkininkus, vis dar viltingai žvelgiančius į ateitį. Priversti paklusti gražbylystės pilniems pareigūnams, prie dėdės Stasio sodybos, iš senų pastatų kolūkiečiai surentė tvartą, kuriame žiemomis pusbadžiu mito karvės. Atpleškėjęs „stalinecas“, varnų lydimas, dardėjo per akmenuotas kalveles, vertė pilką žvyrą, ant kurio vidurvasaryje, tarp nuskurdusių javų, visomis vaivorykštės spalvomis žydėjo laukiniai augalai. Atsirado darbingo amžiaus vyrų, kurie pradėjo bičiuliautis su velnio lašais. Brigadininkas Jonas Šinkūnas kiekvieną rytą apeidamas vienkiemius, nurodinėjo, ką reikia padaryti. Jo žmona Filomena išsaugojo popierius, kurie byloja, kad per metus jis uždirbo du maišus grūdų, tik neatsimena, ar juos gavo. Esant tokiai padėčiai, tėvai darė viską, kad vaikai išeitų svietan, protijo, kad tik išsilavinęs žmogus, turintis specialybę, gyvena visavertį gyvenimą.

Slinko slogūs pokario metai: mirtys, trėmimai į tolimus, nesvetingus kraštus, kolūkiai. Almėjo nesibaigiantis nerimas. Vieni, melsdamiesi ėjo bažnyčion, kiti, patekę į keistą, baimės pilną pasaulį, peržengę žmoniškumo ribas, trikdė žmonių ramybę, keikdamiesi, šaipydamiesi iš verkiančių motinų, versdami pakelių kryžius, rykštėmis čaižydami arklių šonus, važiavo į „naująjį rytojų“. Taikūs, ramūs, klusnūs gamtos vaikai, mūsų tėvų karta, atėjūnų išvarginta, išgąsdinta, paniekinta, patekus į keistą pasaulį, negalėjo jiems patarti, kuriuo keliu važiuoti per gyvenimą.

Kaimo žmonių vargai pasikeitė, kai valdžios atstovai, matydami, kad nieko gero nebus, atvažiavę pareiškė, kad vyžiškiai dirbs kompleksinėje brigadoje, kolūkiui atiduodami dalį derliaus. Kaimyniškai pasidalinę bendrąją duoklę, žmonės nebuvo varinėjami, dirbo savarankiškai buvusiuose savo sklypuose, kolūkiui kasmet pristatydami po 360 kg šieno, 16 kg sviesto, 110 kg paršą, kažkiek kiaušinių, linų. Per kelis metus prasigyveno, vėl turėjo po dvi karves, arklį, pilnus klojimus pašarų. Šypseną sukeliantį atvejį menu, kai Pranas Šinkūnas vienais metais kolūkiui liko skolingas. Į Tauragnų miliciją iškviestas paaiškino, kad viršininko žmona ir taip riebi. Iš valdiškų namų jis grįžo sutinusiu žandu.

Rajono viršininkai, nugirdę aplinkinių kaimų kolūkiečių pavydą savarankiškai gyvenantiems, matyt, nutarė kad Vyžiuose nėra tarybų valdžios, atvažiavę pareiškė, kad žemės labai blogos, niekas jose neauga, todėl reikia apsodinti mišku. Jauni, darbingi žmonės, nematydami aiškios ateities, išvažiavo, kas kur. Laikui bėgant, tėvų ir beveik visi iš manosios kartos užbaigė Žemės kelionę. Iš smetoniniais metais gyvenusių šimto dvidešimties gyventojų liko ant rankų pirštų suskaičiuojami.

Rėžimui griuvus, dar yra Vyžių sodybų, kuriose laukiama vasarų, trumpam grįžtančių po Lietuvą ir užsienius išsibarsčiusių vaikų ir vaikaičių. Laukuose kur ne kur matosi dirbami ploteliai, o visi laukai, kur pergalingai viešpatauja akmenys, ilsisi liaunais medeliais ir gėlytėmis pasipuošę. Nuo Pukokalnio apsidairant aplinkui, žvilgsnis atsiremia į pamėlusią šilų jūrą, iki tos vietos, kur prasideda dangus. Tuo gražumu pasidžiaugti, o liepos vidury tradiciškai patvarkyti kapinių, suvažiuoja nemažai palikuonių.

Prisiminimuose – kaimiška idilė. Aplink dunkso mieguistas, ramybės kupinas žaliasis perlas – miškas, artimas, širdžiai mielas. Naktimis miško tyloje jauti kažką išdidaus, galingo, paslaptingo, atrodo, pušų viršūnės siekia dangų. Žavi pakriūtėje amžinai sruvenanti versmė, ant kalvelės juodalksnių, susimaišiusių su pušimis, paunksmėje į žemę įsmigęs, sargybą einantis akmuo, o vasarvidžio naktyje – Tėviškės, priklausančios Aukštaitijos nacionaliniam parkui, ramuma. Koks nepaprastas dalykas žemėje yra gimtieji namai. Laimingas jaučiuosi, kai traukia, vilioja svajonių oazė – gimtieji Vyžiai, žaliom kasom pasidabinę kalvos, tėvų žemiškieji ir amžinieji namai, paukščių giesmės, raminančios dvasios troškulį – tą gerąjį pasiilgimą, pažadintą rausvųjų saulėlydžių…

Pabaigai – žodis gimtąja tarme: ačiū likimui, laidusiam gymt ir tvirtėt pre iš žemes įsčių ištryškusia gamtas gaivala – Šaltosias versmės. Reškūčiam symdamas krištalinį undenį, kaip konsekruotų vynų nešdamas pre lūpų, giliai atsdūsėdamas, skelbiu tostų už visus, pre manįs prisišliejusius, švinčiunčius Vyžių trys šimtai devyniasdešimties metų jubiliejų.

The post Gimtosios žemės šviesa appeared first on udiena.lt.

Utenos kultūrinio gyvenimo istorijoje yra žmonių, kurių darbai paliko ryškų pėdsaką. Dailininko scenografo, lėlių teatro įkūrėjo Raimundo Kunicko vardas neatsiejamas nuo Utenos kultūros centro lėlių teatro „Zuikis Puikis“. Su šio teatro spektakliais užaugo ne viena uteniškių karta, teatras pelnė aukščiausius Lietuvos mėgėjų teatrų įvertinimus ir tapo Utenos kultūros simboliu. Jo įkūrėjo pastangomis gimė ne vienas lėlių teatro stebuklas. Liepos 26 dieną 90 metų jubiliejų minėsiantis R. Kunickas džiaugiasi turiningu ir turtingu savo kūrybos keliu, kuriuo eidamas daug laiko paskyrė dailei, teatrui, vaikams. Jo gyvenimas – tai gyvas pasakojimas apie žmogų, kuris ne tik svajojo, bet ir savo rankomis kūrė pasaulį vaikams, atgaivindamas spalvas, formas ir personažus.

Teatras buvo svarbi gyvenimo dalis

R. Kunickas užaugo gausioje septynių vaikų šeimoje. Net keturi jų pasirinko menininkų kelią – trys tapo muzikais, o vyriausiasis Raimundas savo gyvenimą paskyrė dailei ir teatrui. Prisimindamas nueitą gyvenimo kelią, jis sako, kad metai prabėgo nepastebimai. „Gyvenau, dirbau ir negalvojau, kas gyvenime svarbiausia“, – atviravo jubiliatas.

Iš Prienų į Uteną kartu su pirmąja žmona režisiere Adele atsikraustęs R. Kunickas pradėjo dirbti tuometiniuose Utenos kultūros namuose. Vėliau ilgus metus dirbo Utenos alaus kombinate dailininku. Meilė dailei ir pašaukimas kurti paskatino jį įgyvendinti svajonę. Taip gimė lėlių teatras „Zuikis Puikis“, kuriame R. Kunickas ne tik režisavo spektaklius, bet ir savo rankomis kūrė lėles, scenografiją bei dekoracijas.

1974-ųjų gruodį mažieji uteniškiai išvydo pirmąjį spektaklį – Z. Poprovskio „Katinėlis Motikas“. R. Kunickui teatras buvo svarbi gyvenimo dalis, jo sukurtos lėlės, scenografija žavėjo mažuosius žiūrovus. Vėliau jis pats režisavo spektaklius, prisidėjo prie kitų pastatymų kaip dailininkas scenografas. Jo darbai formavo savitą teatro braižą. 1978 metais Utenos kultūros namų lėlių teatrui buvo suteiktas liaudies teatro „Zuikis Puikis“ vardas. Tai buvo ne tik simbolinis įvertinimas – tai buvo aktyvaus kūrybinio gyvenimo, teatro istorijos pradžia. Teatras tapo ne tik Kunickų šeimos gyvenimo dalimi, bet ir vienu geriausių Lietuvoje. Per dešimtmečius šis teatras pelnė ne vieną reikšmingą apdovanojimą. 1999 metais „Zuikis Puikis“ tapo pirmuoju šalyje pripažintu geriausiu mėgėjų lėlių teatru suaugusiųjų kategorijoje ir buvo apdovanotas Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigta aukščiausia šalies mėgėjų meno premija – „Aukso paukšte“. Teatro kolektyvas iki šiol vienija entuziastingus įvairių profesijų atstovus, aktyviai dalyvaujančius šalies kultūriniame gyvenime, bei yra sukūręs per 40 lėlių ir kaukių, daugybę spektaklių vaikams.

Tikras kūrėjas palieka pėdsaką ne tik dekoracijose

R. Kunicko sūnus Utenos kamerinio teatro režisierius Šarūnas Kunickas pasakojo, kad teatras jį lydėjo nuo pat kūdikystės. Augdamas tarp dekoracijų, lėlių ir repeticijų, jis taip pat pasirinko režisieriaus kelią, o šiandien tęsia teatro tradicijas Utenoje.

„Tėtis su mama savo laiku buvo ne tik režisieriai, bet ir pagrindiniai bei vieni geriausių renginių vedėjų Utenoje. Praktiškai nė vienas renginys neapsieidavo be jų iškalbos. Tėtis visada tapė, tai buvo jo hobis. Aš visuomet turėjau deramą pavyzdį, tėtis manęs nelaužė, tolerantiškai žiūrėjo į mano gyvenimo pasirinkimus“, – šiltais žodžiais apie savo tėvą kalbėjo sūnus Š. Kunickas.

Perdavęs „Zuikio Puikio“ vairą kitiems, R. Kunickas džiaugiasi, kad jo pradėtą darbą tęsė ir tebetęsia talentinga teatro aktorė ir kūrėja Janina Baldauskienė bei gausus teatro kolektyvas.

Didžiuojuosi, kad gyvenime turiu viską, ko man reikia.

Pasak artimųjų, R. Kunicko atsidavimas darbui įrodė, kad teatras prasideda nuo žmogaus vaizduotės, o tikras kūrėjas palieka pėdsaką ne tik dekoracijose, bet ir žmonių širdyse.

„Didžiuojuosi, kad gyvenime turiu viską, ko man reikia. Užauginau sūnų, kuris yra žinomas žmogus ir tęsia teatro tradicijas Utenoje. Turiu vieną anūką ir vieną proanūkį. Džiaugiuosi, kad viskas gyvenime pavyko taip, kaip norėjosi, kad dar turiu sveikatos…“ – sakė R. Kunickas.

Kadaise laisvalaikiu mėgdavęs keliauti po svečias šalis, šiandien lėlių teatro „Zuikis Puikis“ įkūrėjas džiaugiasi ramiu gyvenimo tempu – su antrąja žmona Vida, su kuria bendru keliu eina jau 36 metus, jie dažnai vyksta į sodybą Daugailių seniūnijoje, kur mėgaujasi poilsiu gamtos apsuptyje.

Vytauto Ridiko nuotr.

The post „Zuikio Puikio“ įkūrėjas Raimundas Kunickas – žmogus, išmokęs vaikus tikėti pasaka appeared first on udiena.lt.

Doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ

Kun. lic. Andrius ŠUKYS

Juozas Preikšas (1926–1951–2018)

2026 m. minime vyskupo Juozo Preikšo gimimo šimtmetį. Tai proga pažvelgti į gyvenimą žmogaus, kuris daugiau nei pusę amžiaus buvo susijęs su katalikų bažnyčia Lietuvoje – jos tylia ištikimybe sovietmečiu ir atgimimu, atkūrus Nepriklausomybę. Vyskupas J. Preikšas priklauso tai dvasininkų kartai, kuri ne tik skelbė tikėjimą, bet ir savo gyvenimu saugojo Bažnyčios gyvybę sunkiausiais laikais. Jo tarnystės kryptį puikiai nusako herbo šūkis „Pro unitate in Christo“ („Už vienybę Kristuje“), skleidžiantis broliškos vienybės ir meilės idėją, kurią detalizuoja šie vyskupo žodžiai: „Visi vieningai ir ištikimai ženkime su Kristaus pergalės vėliava, kryžiumi, prisimindami palaimintojo Jurgio Matulaičio žodžius: „Laikykime apkabinę Kristaus kryžių, tada jokia galybė mums nepakenks“. Taip, vienybė su Kristumi per maldą yra mūsų vienybės versmė, vienybės, kuri turi apjuosti mūsų mintis, žodžius ir veikimą.“

Vaikystė, pašaukimo užuomazgos ir studijos

Būsimasis vyskupas gimė 1926 m. lapkričio 22 d. Zanavykų krašte – dabartinio Šakių rajono Griškabūdžio miestelyje, kuriame iki šiol gyvena paprasta, darbšti ir tikinti žmonių bendruomenė, o tikėjimas jai yra natūrali gyvenimo dalis.

Šeimos aplinka ir parapijos gyvenimas jaunajam Juozukui tapo pirmąja dvasine mokykla, apie kurią vėliau jis pasakė: „Tikėjimą žmogus pirmiausia pamato šeimoje – paprastame pasitikėjime Dievu.“ Vadinasi, tikėjimas pirmiausia gimsta ne knygose, o gyvenime: tikėjimas yra Dievo dovana žmogui.

Juozas – pirmasis sūnus šeimoje. Tėvai – darbininkai: tėvas – stalius, motina – siuvėja. Jie užaugino penkis vaikus. Šeima Juozui buvo ir pirmoji bendravimo su kitais asmenimis mokykla, kurioje tvyrojo itin nuoširdūs tarpusavio santykiai ir pagarba vienas kitam: dažną vakarą Preikšų namuose sklido dainos, dažniausiai senovinės, liaudiškos, kurias mama užvesdavo, ir jas išmoko visi vaikai. Tiesa, ryškiausias šeimos bruožas – pamaldumas. Preikšų vaikams tikėjimo slėpinio ir pagarbos kupinu pasauliu nuo mažens tapo Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia, joje aukojamos šv. Mišios ir kitos pamaldos, o švenčių dienomis – įspūdingos procesijos. Štai kodėl vienas mėgstamiausių užsiėmimų vaikams buvo žaisti procesiją: Juozas – kunigas, Antanas – vargonininkas, o jaunėlis Vaclovas – „žibinukas“ – zakristijonas…

Mokydamasis vidurinėje mokykloje, Juozas jau svarstė apie kunigystę. Taigi, dar ankstyvojoje jaunystėje pajutęs pašaukimą, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tik šis kelias nebuvo tiesus, lengvas… Gyvenimo ir studijų sąlygos buvo sudėtingos, tačiau paties vyskupo žodžiais tariant, kad ir buvo sunkumų, nepriteklių, nors ir rašalas nuo šalčio auditorijoje užšaldavo, vis tiek daugelis jų degė idealizmu, džiaugėsi, kad gali mokytis ir siekti užsibrėžto tikslo.

Tik tam idealizmui virsti tikrove buvo itin sudėtinga: sovietinės valdžios metais seminarijos veikla buvo griežtai ribojama, studentų skaičius mažinamas, dalis klierikų pašalinama. Toks nuosprendis ištiko ir J. Preikšą: 1949 m. mažinant seminaristų skaičių, sovietų valdžios jis buvo pašalintas iš ketvirtojo kurso. Tačiau pašaukimas, pasirodo, buvo stipresnis už kliūtis. Bažnyčios neišsižadėjęs, kurį laiką dirbo vargonininku, nes labai mėgo muziką, turėjo puikų balsą. Sugrįžęs į seminariją, baigė studijas ir 1951 m. rugsėjo 23 d. arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio rankų uždėjimu ir malda įšventintas į kunigus. Tai buvo laikotarpis, kai kunigystė Lietuvoje reiškė ne tik tarnystę, bet ir tylų pasiryžimą likti ištikimam Dievui.

Kunigiškos tarnystės metai

Jaunasis kunigas tarnystę pradėjo Karmėlavos parapijoje: rūpinosi žmonių sielovada. Tačiau čia kunigavo tik vienerius metus. Nuo 1953-ųjų paskirtas prokuratoriaus pareigoms Kauno kunigų seminarijoje, o 1954-aisiais – Įgulos bažnyčios Kaune klebonu. Po tamsiais Šv. Mykolo arkangelo (Įgulos) bažnyčios skliautais 1954 m. lapkričio 28-osios sekmadienį skambėjo naujojo klebono kunigo J. Preikšo sakomo pamokslo retoriniai klausimai: „Taip, Išganytojas atėjo, naują šviesą atnešė pasauliui. Bet ar Tu pagal Kristaus šviesą gyveni? Ar nėra Tavo dvasios gelmėse spragų, kurias reikėtų ištaisyti? Gal sielos gelmės apsiniaukusios ir juodesnės už tamsiausią rudens naktį? Ar nesi reikalingas savo sąžinę išprausti atgailos vandeniu? Susimąstyk. Šalin nedrąsą, daugiau šviesių pasiryžimų“.

Būtina prisiminti, kad tai buvo tie laikai, kai Bažnyčia gyveno nuolat stebima ir varžoma, kai buvo vykdomas prievartinis tikinčiųjų atitraukimas nuo Bažnyčios ir Dievo. Todėl žmonių tikėjimui išsaugoti reikėjo sumanumo ir pasišventimo. Kunigas J. Preikšas išsiskyrė santūrumu ir pagarba žmogui: jis mokėjo klausytis, o žmonės jame matė patikimą ganytoją. Kaip „Bernardinuose“ teigia Irena Petraitienė, pasaulis tuo metu jau rodė savo abejingumą ir atšalimą visam tam, kas šventa. „Vėsta žmonių širdyse Dievo ir artimo meilė, vėsta pagarba amžinosioms vertybėms. O to atvėsimo padariniai liūdni: kapojami kryžiai pakelėse, plėšiamos bažnyčios, šventvagiškai išniekinamas Altoriaus sakramentas“, – taip to laikotarpio Bažnyčios gyvenimą ir dažno katalikų dvasininko nuotaiką atspindi 1959 m. kun. J. Preikšo pasakytas pamokslas, kurio pagrindinė mintis tokia: „Tarp nuolatinių burnojimų prieš Dievą, Bažnyčią, tarp daugybės nuodėmių, tegimsta mūsų širdyse ištikimybė ir pasiaukojanti meilė.“

Kun. J. Preikšo biografijos duomenys rodo, kad jis Kaune ir Vilkaviškyje klebonavo dvidešimt metų, iš kurių dauguma buvo sudėtingi, saugant Bažnyčią. Pavyzdžiui, I. Petraitienės knygoje „Vyskupas Juozas Preikšas“ (2007 m.) rašoma, kad Kauno centre esanti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia sovietų valdžiai buvusi kaip krislas akyse. Nors klebonas kun. J. Preikšas daręs žygių dėl apšepusios šventovės remonto, nors paskyros statybinėms medžiagoms buvusios paskirtos, tačiau jas išduoti delsta. O klebonui miesto vykdomajame komitete pasiteiravus dėl bažnyčios remonto, pirmininko pavaduotoja nedviprasmiškai užsiminusi, kad bažnyčia numatyta kitoms reikmėms, o jo vieta – muzikiniame teatre. Į tai kunigas Juozas atsakęs kandžią potekstę turinčiu pašmaikštavimu: „Dainuoti gal sugebėčiau, tačiau nemoku vaidinti“. Kad ir juokaudamas, kun. J. Preikšas supranta – Įgulos bažnyčios ateitis nulemta.

Be sielovadinės tarnystės, kun. J. Preikšas tęsė neakivaizdines studijas. Trisdešimtaisiais gyvenimo metais (1956 m.) apsigynė teologijos licenciatą ir valdytojo kan. J. Stankevičiaus dekretu buvo paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju, kur dėstė trylika metų. Daugelis kunigų prisimena jį kaip tą mokytoją, kuris ne tik mokė teologijos, bet ir rodė kunigiškos laikysenos pavyzdį: skatino būsimus kunigus suprasti, kad tikėjimas nėra vien teorija, kad „kunigas negali būti toli nuo žmonių. Jei nori kalbėti apie Dievą, pirmiausia turi pažinti žmogų.“

Būsimų katalikų dvasininkų ugdytojams gyvenimas kelia sudėtingus uždavinius. Vakarykščiai seminaristai, įšventinti į kunigus, turi gebėti puoselėti parapijiečių širdyse krikščionybę, pasireiškiančią įvairiais pavidalais: „Tikras krikščionis turi mokėti padėkoti Aukščiausiajam už sugrįžimą. Tikras krikščionis turi mokėti sakyti „ačiū“ ir už tamsesnes gyvenimo dienas. Jis nesiskundžia ir neburnoja prieš Dievą, kai vargas aplanko. Tikras krikščionis moka bučiuoti ir baudžiančią Dievo ranką, nes kančia – žmogaus mokytoja“. Būtina akcentuoti, kad išvardytus uždavinius anuomet buvo be galo sunku įgyvendinti: „…šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiais tarybų valdžia, vesdama ateistinę propagandą, už vaikų katechizavimą bausdavo kunigus ir uždarinėdavo bažnyčias. Nė vienas kunigas nenorėjo, kad jam klebonaujant, jo bažnyčia būtų uždaryta, ir kiekvienas tokį faktą skaudžiai išgyvendavo. Tuo metu tarp kunigų buvo paplitęs pasakojimas: uždarant vieną provincijos centre esančią bažnyčią, religijos reikalų įgaliotiniui metus repliką, jog kunigas nerimtai atrodo, šis kaip kirviu atkirtęs: „Kunigas tik išgėręs gali uždaryti bažnyčią, blaivus – niekada“. Tik nuolatinė malda yra grindžiamas dvasinio gyvenimo kelias.

Vyskupo tarnystės iššūkiai

1984 m. J. Preikšas konsekruotas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus Liudo Povilonio pagalbininku. 1988 m. Šventajam Sostui priėmus arkivyskupo L. Povilonio atsistatydinimą, vyskupas J. Preikšas kurį laiką dirbo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Kauno katalikai pakylėta nuotaika pasitiko naująjį ganytoją, kuris jau per pirmąjį savo pamokslą kalbėjo apie tikėjimo atgaivinimą ir stiprinimą, siekį bendromis jėgomis išsaugoti tautą: „Seniai jau praūžė karo audra. Sugriauti miestai atstatyti… Ar pasipuošė žmogus savo dvasia, ar žmonės pasidarė geresni ir tobulesni? Griuvėsius šalyje pašalino valstybė, o kas pašalins griuvėsius žmonių sielose?! Į šį darbą Bažnyčia kviečia mus kiekvieną, nes dvasinio blogio – daugybė. Naujoji pagonybė mums atnešė daug moralinio supuvimo ir nori jame mus uždusinti. Ar buvo tiek šeimų tragedijų, vagysčių, girtavimo ir visiško palaidumo, kaip šiandien? O juk gerovės pagrindas – ne miestai, išvystyta pramonė ar žemės ūkis, bet dvasia. Kad ydos mūsų tautos nesunaikintų, privalome sukrusti. Kiek nuo mūsų priklauso, šalinkime tuos griuvėsius. Apaštalaukime malda ir geru pavyzdžiu, raskime laiko dienos rūpesčių sūkuryje pabūti su Dievu, ypač sekmadieniais, ir tada rimtyje truputį pagalvoti apie sielos reikalus“.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo naujas Bažnyčios gyvenimo etapas. 1991 m. J. Preikšas pradėjo vadovauti Panevėžio vyskupijai. Tais pačiais metais vyskupui ir monsinjorui Jonui Juodeliui kilo mintis atgautame pastate, kurį 1939-aisiais buvo pradėjęs statyti vysk. Kazimieras Paltarokas, įkurti katalikišką bendrojo lavinimo vidurinę mokyklą, be abejo, turint tikslą artinti prie Dievo tikėjimui sovietmečiu abejingais tapusių tėvų vaikus.

Tai – didelių permainų metas: šalyje suirutė, sovietinis tvaikas gajus. Reikėjo atgaivinti parapijų gyvenimą, stiprinti kunigų bendruomenę, skatinti tikinčiųjų aktyvumą. Vyskupas J. Preikšas šią tarnystę atliko ramiai ir nuosekliai, vis akcentuodamas: „Bažnyčia stipri ne tada, kai ji galinga, bet tada, kai ji arti žmogaus“.

Be abejo, vardan buvimo arti žmogaus vyskupas rūpinosi sielovadinių centrų steigimu ir jų veikla. Jam valdant vyskupiją, sudaryti keli sielovadiniai centrai – katechetinis, jaunimo ir šeimos, įkurtas vyskupijos „Caritas“, įsisteigė nemažai katalikiškų organizacijų, suaktyvėjo dvasinis gyvenimas: vyskupas rūpinosi atsikūrusios ateitininkų organizacijos reikalais, nes tai – katalikiška asmenybės ugdymo organizacija, vienijanti patriotiškai nusiteikusius jautrios širdies, tvirtos valios ir šviesaus proto jaunuolius, pasirengusius aktyviai ir kūrybiškai įsijungti į religinę, visuomeninę, kultūrinę, intelektualinę bei pilietinę veiklą. Pats buvęs ateitininku, vyskupas negailėjo tėviško palaikymo katalikiškojo jaunimo entuziazmui įgyvendinti vis atkreipdamas dėmesį į ateitininkų šūkio „Visa atnaujinti Kristuje“ prasmę. Vyskupas rodė dėmesį ir naujų kunigų ruošimo klausimams: straipsnio bendraautoriui 1996 m. parašė rekomendaciją stojimui į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Taip pat nemažai laiko skyrė įvairioms veikloms: nuo 1991 m. ordinaras ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturgijos ir bažnytinės muzikos komisijos pirmininkas, Nuolatinės LVK tarybos narys. Iš ordinaro pareigų atsistatydino sulaukęs 75-erių metų.

Remiantis Zanavykų muziejaus medžiaga, galima prisiminti tai, kad J. Preikšas aktyviai dalyvavo ne vien Panevėžio, bet ir kitose Lietuvos vyskupijose vykusiuose jubiliejiniuose renginiuose, mokslinėse konferencijose, susitikimuose su menininkais, literatais. Tuos renginius pagyvindavo daina ir lakonišku žodžiu. Jis laimino koplytstulpius, organizacijas, institucijas, rašė įžanginius žodžius įvairiems leidiniams. Tačiau tuo neapsiribojo: visais būdais siekė padėti žmonėms, kurie į jį kreipiasi su savo problemomis. Svarbiausias vyskupo tikslas – išleisti besikreipiantįjį, sužadinus jam viltį Dievo gailestingumu ir Jo meile. Vyskupas mokėjo pasakyti žodžius, kurie skatintų tikėjimą, darbą ir meilę sau, artimui ir savo kraštui. Tie žodžiai teikė gražių vilčių ateičiai, skatino tikėti gėriu ir gyvenimu.

2002 m., sulaukęs kanoninio amžiaus, vyskupas pasitraukė iš pareigų, tačiau ir toliau domėjosi Bažnyčios gyvenimu, susitikdavo su kunigais ir tikinčiaisiais. Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, kuriam teko laimė bendrauti su emeritu J. Preikšu, naujienų portalui JP yra sakęs: „Garbingas buvo žmogus. Gero būdo ir geranoriškai nusiteikęs. Nelengvu laikotarpiu J. Preikšui teko pradėti dirbti vyskupu. Tai buvo 1988 metai – Sąjūdžio pradžia. Tai buvo toks laikotarpis, kai teko nuveikti didžius darbus. Jau gyvendamas Kaune, J. Preikšas prisimindavo ir geru žodžiu minėjo Panevėžio laikotarpį“.

Paprastumo liudijimo esmė

Vienas ryškiausių vyskupo bruožų buvo paprastumas: jis niekada nesiekė būti matomas ar išskirtinis, jam svarbiau buvo tylus darbas, pokalbiai su kunigais, susitikimai su tikinčiaisiais. Panevėžietis istorikas ir publicistas J. Brazauskas prisimena: „Vyskupas buvo dažnas svečias katalikiškoje vidurinėje mokykloje. Tekdavo renginių metu persimesti vienu kitu žodžiu. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo dvasingas, malonios išvaizdos, aristokratiškų manierų vyskupas. Tekdavo klausytis ir jo dainuojamų dainų. Ypač mėgo Biksio „Mamą“. Daina sujaudindavo mokytojus, ne vienas išspausdavo ašarą. Prisimindavo savo mamas“.

Atsisveikindamas su K. Paltaroko vidurine mokykla, vysk. J. Preikšas pažymėjo, kad ji liksianti gyva jo širdyje, kalbanti apie Dievo ir jo kūrybos gerumą: „Mes visi esame Dievo kūriniai, todėl sekdami Kūrėją siekime būti geri“.

Panevėžietis J. Brazauskas „Atsiminimuose apie Juozą Preikšą“ rašo: „2006 m. lapkričio 22 d. paminėtas vyskupo Juozo Preikšo gimimo 80-metis. Nutariau ir aš jam ir visiems tikintiesiems pateikti dovaną – surinkti ir paskelbti vyskupo skaitytus pamokslus ir sveikinimus. Jų susirinko nemažas pluoštas. Pamokslų ir sveikinimų knyga „Žodžiai“ pasirodė 2006 m. rudenį. Knygoje pirmą kartą pateikta išsami dr. Aldonos Vasiliauskienės parengta vyskupo J. Preikšo biografija. Knygoje pateikti 1989–2006 m. skaityti pamokslai ir sveikinimai. Knygoje rasite ir vyskupo straipsnių, pamokslų, pokalbių, pasisakymų bibliografiją (parengė M. Mašalienė). Knyga pratęsė gražią Panevėžio vyskupų ganytojiškų laiškų, pamokslų ir sveikinimų skelbimo tradiciją.“

2007 m. Panevėžio bibliotekoje pristatyta kaunietės žurnalistės ir muziejininkės I. Petraitienės gausiai nuotraukomis iliustruota biografinė apybraiža „Vyskupas Juozas Preikšas“ (182 p.), kurioje pasakojama apie Kauno ir Panevėžio ordinaro vyskupo J. Preikšo gyvenimą, pradedant vaikystės dienomis Griškabūdyje, jaukia tikinčių tėvų namų aplinka, rašoma apie anų laikų įvykius bei žmones, paskatinusius eiti kunigiškosios tarnystės keliu, aprašomi laikotarpio sunkumai, jauno žmogaus susidūrimai su tarybų valdžia, studijos Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, kunigystės šventimai, vyskupo tarnystės metai.

Vien šių dviejų knygų parengimas ir pristatymas skaitytojams byloja, kad vyskupą nuolat lydi meilė ir žmonių pasitikėjimas, nes gyveno jis dėl pašaukimo ir tarnavo vadovaudamasis nuostata – dalinkis tuo, kuo esi apdovanotas.

Gyvenimo pabaiga, palikimas ir… šimtmetis

2018 m. vasario 11 d. vyskupas J. Preikšas iškeliavo į Amžinybę. Jis palaidotas prie Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros, kuri daugelį metų buvo jo ganytojiškos tarnystės centras. Testamente ganytojas nuolankiai atsiprašo, jeigu ką įžeidė, o jį, išeinantį, prašo palydėti malda. Jo gyvenimas apima beveik visą sudėtingą Lietuvos XX amžiaus istoriją – okupaciją, tikėjimo išbandymus, Nepriklausomybės atgimimą ir Bažnyčios atsinaujinimą. Minint vyskupo J. Preikšo gimimo šimtmetį, prisimename ne tik vieno ganytojo gyvenimą. Prisimename visą kartą kunigų, kurie anuomet tyliai saugojo tikėjimą Lietuvoje. Jo gyvenimas primena, kad Bažnyčia gyva tiek, kiek gyvas tikėjimas žmonių širdyse – paprastas, kasdienis, bet tvirtas: „Tikėjimas išlieka tada, kai žmogus lieka ištikimas.“ O ganytojo kelias kartais būna labai tylus: klausytis, patarti, lydėti ir tikėti, kad net mažiausias gerumo darbas galėtų tapti tikėjimo ženklu.

Zanavykų muziejuje minint vyskupo J. Preikšo 95-ąsias gimimo metines, į prisiminimų vakarą atvykęs Vilkaviškio katedros kun. altarista Vytautas Gustaitis kalbėjo: „Pirmiausiai tai buvo taktiškas, pareigingas, atsakingas ir kartu darbštus bei gebantis su visais sugyventi. Tarnauti man vikaru pas jį buvo labai smagu, jis nebuvo tas žmogus, kuris ieškotų, už ką pabarti, ar prie ko prisikabinti. Tiesa, jis mažai kalbėjo, bet buvo toks visada priimantis. O kai po metų tapo vyskupu, jis pasiliko toks pats“. Kalbėtojas akcentavo, kad „net ir sovietiniais laikais J. Preikšas gebėjo rasti kalbą su tuometinės valdžios atstovais, kurie nepritarė vaikų katechizacijai“.

Vyskupo J. Preikšo gimimo šimtmečio minėjimas – tai galimybė pagerbti jo asmenybę, apmąstant jo indėlį, artinant žmones prie Dievo ir mokant suprasti krikščionio atsakomybę suvokti, ką esi iš Dievo gavęs, ir ką privalai duoti. Tai galimybė naujai apmąstyti, kad mes visi priklausome Romos Katalikų Bažnyčiai ir turime būti vieningi, pasvarstyti, ar esame tokie. Tai galimybė ieškoti atsakymų į savo laiku vyskupo keltas mūsų tautos problemas, būtent: „Tarp įvairių negerovių, kurios plaka mus, – tai susiskaldymas, vienybės stoka, rūšiavimas. Yra jėgų, kurios mus skaldo, ir mes pasiduodame, pradedame kituose matyti svetimą, nesavą, žvelgiame į artimą su įtarimu, net su neapykanta, pradedame teisti, nepasitikėti, žeminti. O tai didelis nuostolis mažai mūsų tautai ir Bažnyčiai”. Na, o prašant vienybės tautai, visada reikia pradėti nuo savęs. Juk esame to paties dangiškojo Tėvo vaikai. Akivaizdi vyskupo J. Preikšo tapatybės ir vienybės stiprinimo idėja, atkreipianti dėmesį į bendras vertybes, ugdanti pilietiškumą ir meilę Tėvynei, aktuali ir šių dienų Lietuvai.

Taigi, minėjimas teikia galimybių permąstyti tikėjimo, laisvės, aukos ir atminties reikšmę dabarties kontekste. Šimtmečio prasmė – tai ne tik jubiliejus, bet ir įsipareigojimas tęsti vyskupo J. Preikšo tradicijas stiprinti Bažnyčią tikinčiųjų ištikimybe ir pasiaukojančia meile jai. Tai kartu ir paskata kiekvienam kunigui puikiai susipažinti su teologija, stengtis patraukliai sakyti pamokslus, puoselėti savyje pedagogo savybes, gebėti būti geru administratoriumi ir t. t. O pasauliečiams paskata tapti uoliais, geranoriškais ir nebijančiais tikėjimo iššūkių.

The post Šimtmečio atminimui: ganytojas Juozas Preikšas, mokėjęs būti arti appeared first on udiena.lt.

Vasaros pradžioje Molėtų krašto muziejuje oficialiai atidaryta naujoji ekspozicija, pasakojanti viso rajono istoriją – nuo Luokesų ežero polinės gyvenvietės laikų iki Barboros Radvilaitės ir Radvilų epochos bei XX amžiaus įvykių. 35-metį minintis muziejus tokią, viso krašto istoriją apimančią ekspoziciją lankytojams atveria pirmą kartą, visiškai nauja mūsų šalyje yra ir jos koncepcija.

Atidarymo metu muziejus virto gyvu spektakliu: lankytojai skirtingose erdvėse galėjo sutikti istorinius personažus, stebėti atkurtas krašto gyvenimo scenas ir tapti kelių šimtmečių Molėtų istorijos liudininkais.

Gyvai pasakojama istorija

„Pirmuosius lankytojus muziejuje pasitiko ne gidai, o Molėtų krašto aktoriai. Vienur buvo atkuriami senosios baltų kultūros epizodai, kitur pasakojama Giedraičių mūšio istorija, svečiai galėjo gyvai sutikti net ir pačią Barborą Radvilaitę. Mūsų krašto istorija yra gyva: ją kūrė čia gyvenę žmonės, čia iki šiol gyvena ir kuria jų palikuonys, kurie pagaliau turės galimybę išsamiai ir kitaip, moderniai susipažinti su savo istorija. Kviečiame mūsų istoriją pažinti ir lankytojus iš visos Lietuvos“, – atidarymo renginyje kalbėjo Molėtų krašto muziejaus direktorė Irma Balčiūnienė.

Netikėtai pristatytą naująją ekspoziciją kūrėjai vadina pirmuoju muziejumi-teatru Lietuvoje – vieta, kur istorija pasakojama ne vien eksponatais, bet ir gyvais pasakojimais, spektakliais, vaizdu, garsu bei teatro elementais.

Atidaryme dalyvavo Molėtų rajono savivaldybės meras Saulius Jauneika ir kiti savivaldybės atstovai, Lietuvos muziejų bei kultūros bendruomenė, projekto kūrėjai, prie darbų prisidėję kraštiečiai.

„Džiugu, kad Molėtų krašto muziejus savo 35-metį įprasmino atverdamas naują, profesionaliai įrengtą ekspoziciją, kuri pirmą kartą taip išsamiai ir šiuolaikiškai pristato mūsų krašto istoriją. Tai reikšmingas įvykis ne tik muziejui, bet ir visam Molėtų kraštui. Per daugelį metų muziejus tapo vieta, kur saugoma mūsų istorinė atmintis, o naujoji ekspozicija suteiks galimybę ją pažinti plačiau ir šiuolaikiškiau. Tikiu, kad ji padės geriau suprasti mūsų krašto istoriją, žmones ir vertybes, formavusias Molėtų krašto tapatybę ir nepraradusias savo reikšmės šiandien“, – sakė Molėtų rajono savivaldybės meras.

Renginyje apsilankė ir muziejaus ekspozicijos spektaklio aktorės: iš Molėtų kilusi Digna Kulionytė, 2023 metais pelniusi Auksinį scenos kryžių, vaidinusi „Netflix“ projekte, o plačiajai auditorijai gerai pažįstama iš filmo „Pietinia kronikas“ įkūnijo Barborą Radvilaitę, o tarnaitę Anikę suvaidino Milda Baronaitė. Aktorės ir atidarymo metu įsijautė į savo personažus.

Ekspozicija jau atvira lankytojams

„Dažnai manoma, kad Molėtai prasideda nuo ežerų ir jais baigiasi. Tačiau kuo daugiau gilinamės į savo krašto istoriją, tuo aiškiau matome, kad čia telpa gerokai daugiau nei graži gamta. Turime vieną iš seniausių gyvenviečių Lietuvoje, išskirtinį Radvilų palikimą, svarbių valstybės istorijos įvykių ir žmonių, kurie paliko pėdsaką gerokai platesnėje erdvėje nei Molėtų rajonas. Norėjosi visa tai parodyti taip, kad lankytojas iš muziejaus išeitų su atradimo ir noro dar pasidomėti jausmu, nes mes įduodame raktą“, – sakė I. Balčiūnienė.

Naujojoje ekspozicijoje lankytojai keliauja per svarbiausius Molėtų krašto istorijos laikotarpius – nuo 800–400 m. pr. Kr. Luokesų ežero polinės gyvenvietės, laikomos viena iš reikšmingiausių archeologinių vietovių Lietuvoje, iki Radvilų giminės istorijos, nuo Giedraičių mūšio, pirmosios Raudonojo Kryžiaus misijos iki pokario realijų bei kitų kraštui svarbių įvykių.

Pasakojimą papildo specialiai sukurti vaizdo ir garso sprendimai, dirbtinio intelekto pagalba atkurti personažai bei iš paukščio skrydžio pristatomas visas Molėtų kraštas. Ekspozicijos autoriai siekė, kad lankytojas ne tik susipažintų su istoriniais faktais, bet ir pajustų laikmečių atmosferą.

„Kurdami ekspoziciją daug galvojome apie tai, kaip žmonės šiandien pažįsta istoriją. Dažniausiai jie ją mato ekranuose – filmuose, serialuose, dokumentikoje. Todėl ir muziejuje pasirinkome pasakojimą kurti ne aplink eksponatą, o aplink žmogų ir jo istoriją. Kai lankytojas pamato ne datą, o prieš save stovintį personažą, istorinis pasakojimas tampa daug artimesnis ir suprantamesnis“, – sakė ekspozicijos idėjos autorius, bendrovės „MultimediaMark“ vadovas Vytautas Švėgžda.

Muziejuje – žinomi Molėtų krašto žmonės

Istorines asmenybes ekspozicijoje įkūnijo iš Molėtų krašto kilę aktoriai bei čia veikianti jaunųjų aktorių trupė „Remarka“, vadovaujama Jolantos Žalalienės.

„Man atrodo simboliška, kad apie Molėtų kraštą čia pasakoja žmonės, kurie patys yra jo dalis. Jų dėka muziejus tampa ne tiesiog vieta, kur saugoma istorija. Jis tampa vieta, kur bendruomenė pati ją pasakoja“, – sako I. Balčiūnienė.

Ekspozicijos įrengimu rūpinosi įmonės „Menų kalvė“ komanda, vadovaujama Donato Šimukonio. Įmonė specializuojasi muziejinių ekspozicijų, scenografijos ir nestandartinių interjero sprendimų įgyvendinime, yra dirbusi kultūros paveldo objektuose Lietuvoje ir užsienyje, taip pat dalyvavusi projektuose Šv. Petro bazilikoje Vatikane.

Molėtų krašto muziejus – tai visą rajono istoriją ir kultūrą apjungiantis muziejinis kompleksas, kurį sudaro pagrindinis muziejus ir dailės galerija Molėtuose, Alantos dvaro muziejus-galerija, Alantos sinagoga, Ežerų žvejybos muziejus, Antano Truskausko gamtos ir medžioklės muziejus, Tradicinių amatų centras Mindūnuose, etnografinė sodyba ir dangaus šviesulių stebykla Kulionyse bei Videniškių vienuolynas.

Naujoji ekspozicija pirmą kartą vienoje vietoje pasakoja svarbiausias Molėtų krašto istorijas – nuo senųjų ežerų civilizacijos laikų iki šių dienų.

Nuotraukos: A. Balandos

The post Molėtuose duris atvėrė pirmasis Lietuvoje muziejus-teatras appeared first on udiena.lt.

Tęsinys. Pradžia 2026 m. 1 Nr. (100)

2026 m. pavasario „Indrajos“ pirmame numeryje pradėti publikuoti prisiminimai apie Bažnyčios istorijos tyrinėtoją dr. Aldoną Vasiliauskienę (1945 07 23–2025 07 12). Doc. dr. Irenos Ramaneckienės publikuotas straipsnis koncentravo skaitytojų dėmesį į pagrindinius mokslininkės veiklos momentus. Šiame numeryje pateikiame dr. A. Vasiliauskienę pažinojusių dvasininkų, pasauliečių, bendražygių mintis, kuriose apčiuopiami istorikės nuveikti darbai, organizuotos konferencijos, piligriminės kelionės, moksliniai pasiekimai.

Dr. ALDONA VASILIAUSKIENĖ – turtingiausias ir kartu labai varganas žmogus

Jonas Kauneckas,

Panevėžio vyskupas emeritas

Sudėtinga rašyti apie dr. Aldoną Vasiliauskienę. Ji tikrai gana daug padarė Lietuvai ir ne tik jai. Dėstyti viską, ką ji parašė, nebeverta, nes pakankamai daug visur jau skelbta. Nesinori kartoti minčių, kilusių Jos laidotuvių metu…

Kalbant apie dr. Aldoną Vasiliauskienę, galima nustebinti kiekvieną žmogų. Pirma, ji – labai, labai turtingas žmogus, bene turtingiausia Lietuvoje… Antra vertus, ji – be galo varganas žmogus! Ir abu šie pasakymai yra teisingi, niekas negalėtų jų paneigti. Tik pažvelkite į jos sodybą Skapiškyje: prie namelio dėmesį patraukia jos rūpesčiu pastatyti kryžiai ir koplytstulpiai. Be abejo, jie neatsirado be kelių dešimčių tūkstančių. O knygų, o straipsnių kiek prirašiusi! Ir apie didžiąsias asmenybes – arkivyskupą Mečislovą Reinį, Lietuvos kūrėją prelatą Mykolą Krupavičių, ir apie daugybę kitų dvasininkų, mokslininkų (bene 20 stambių knygų). Koks jos indėlis į istoriją – pirmąkart atliktas mokslinis Lietuvos statuto tyrinėjimas, remiantis senlenkių, senbaltarusių ir lotynų kalbomis. Visus tuos raštus skaičiuojant, jų autorė turėjo uždirbti šimtatūkstantines sumas. Šiuo aspektu išvada pagrįsta: ji – viena turtingiausių tarp visų Lietuvos žmonių. Bet…

Štai mokslų daktarė rengiasi išvykai į valstybinius ar vyskupijų archyvus ir nedrąsiai teiraujasi, gal kas duos pinigų kelionei, nes jos pačios piniginė tuščia. Nuoširdžiausiu dėkingumu priima kiekvieną auką kelionei! Ir jokiame viešbutyje apsigyventi ar jokiame restorane gausiai ir skaniai pietauti net nesvajoja. Visada džiaugiasi gavusi lovą ar pasodinta prie stalo vienuolyne, ar pas kurį nors dvasininką. Šitaip tas „turtingiausias“ visada vargo ir kūrė, palaikomas tik išmaldomis… „O kurgi honorarai už autorines knygas?“, – paklausite jūs. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Lietuvoje „ir labai aukšta kokybe pasižyminčių knygų autoriai už savo ne vienerių metų darbą gauna tik „zuikio ašaras“, honorarai už knygas autoriams yra labai maži, o kartais ir išvis nemokami (2017 03 29, <https://balticstudent.lt>). Leidybos praktika rodo, kad dalis autorių sutinka publikuoti savo kūrinius išvis be honoraro, nemanydami, kad būsimosios knygos bus pelningos, ar kad jie rašo, galvodami tik apie pinigus. Be abejo, Aldona priklausė šiai autorių grupei. Tik… tik leidybos išlaidas reikėdavo padengti, nuolaidų nėra ir negali būti. Privalu rasti rėmėją.

Dr. A. Vasiliauskienė paliko dirvonų dirvonus mokslinių darbų! Ir ne tik raštų krūvas. Dabar, kai visi su užuojauta žvelgiame į kankinamą Ukrainą, daktarė buvo tiesiog dvasinė Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios ambasadorė. Nėra Lietuvoje kito tokio asmens, kuris žmonėms būtų paskelbęs tiek daug Ukrainos graikų katalikų kankinių, aprašęs jų darbų ir žygdarbių, įtrauktų net į Vatikano mokslinės akademijos aktus. Tai neįsivaizduojamos kantrybės ieškojimų darbas. Ilgos, nesuskaičiuojamos valandos prie sunkiai įskaitomų rankraščių įvairiomis kalbomis. Ji – nuolatinė mokslinė darbuotoja Ukrainos nacionaliniame Ivano Franko universitete, nepailstanti Bazilionų ordino tyrinėtoja, ji – Lietuvos ir Ukrainos istorikų asociacijos prezidentė. Daktarė sugebėjo įsiskverbti net į Vladimiro kalėjimo archyvus. Apžvelgiant mintyse jos rašytinį palikimą, tampa visiškai aišku, už ką jai įteikta ištisa gausybė tiek Ukrainos, tiek Lietuvos apdovanojimų.

Kai Lietuva taip dažnai nepagrįstai vadinama žydšaudžių tauta, dr. A. Vasiliauskienė pasižymėjo aprašydama žydų gelbėtojus – Lietuvos kunigus. Todėl ji pagerbta ir išaukštinta Izraelio ambasadoriaus pakvietimu į žydų gelbėtojų ar jų giminaičių apdovanojimus žūstančiųjų gelbėjimo kryžiais. Visų jos nuopelnų katalikų Bažnyčiai, Lietuvai ir Ukrainai neišvardysi… Skaudu, kad jos nebėra šalia. Tačiau guodžia mintis, kad Aldona tiesiog išėjo pas savuosius, kur savo skvarbiu žvilgsniu ir ne mažesne, nei čia, žemėje, gyvendama, energija garbins ir šlovins Visagalį Dievą, kurį mylėjo ir kuriuo pasitikėjo, eidama nelengvu savo gyvenimo keliu.

Pasimatymai su Gyvąja Enciklopedija: pasiekti tikslai ir tiksliai suplanuotas laikas

Kan. Stanislovas Krumpliauskas,

Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas ir Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo parapijos administratorius

Dievo Apvaizda leido susipažinti su a. a. Aldona Pajedaite-Vasiliauskiene, kilusia iš Anykščių krašto. Tai buvo Asmenybė, kurią tikrai privalu vadinti iš Didžiosios raidės.

Pažintis įvyko per kun. Virgilijų Liuimą, kadangi dr. Aldona dalykinėmis temomis daug bendravo su Jo dėdėmis – Antanu ir Pranu. Antanas Liuima (1910–1942–2000), SJ – pirmasis lietuvių profesorius Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, mokslo akademikas, VDU garbės daktaras (1959 m. Lietuvos katalikų MA atkūrimo išeivijoje iniciatorius ir jos akademikas, 1959–1992 m. centro valdybos pirmininkas, rūpinęsis Lietuvos katalikų MA atkūrimu ir 1991 m. vadovavęs pirmajam LKMA suvažiavimui Vilniuje. Pranas (1919–1945–2005) – vienuolis, apgynęs daktaro disertaciją. Bendraudama su jais, dr. A. Vasiliauskienė įgijo polėkį – dirbti, tarnauti Dievui ir Bažnyčiai. Šiam polėkiui pagrindus padėjo Skapiškio šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios klebonas kanauninkas Nikodemas Kasperiūnas (1872–1896–1956). Todėl Ji ir skyrė daug dėmesio informacijos apie kunigų gyvenimą ir veiklą rinkimui bei viešinimui, norėdama atskleisti jų švietėjišką veiklą Bažnyčios gerovei. Tai itin originali Jos padėka Bažnyčiai ir dvasiškojo pasaulio atstovams.

Savo knygoje „Kunigas – žmogus“ (2022, p. 497) apie dr. A. Vasiliauskienę rašiau: „Išskirtinio darbštumo žmogus. Kuo daugiau pažįsti šį Žmogų, tuo labiau žaviesi neeiliniu dvasingumu, atskleidžiančiu didelius jos talentus: ne tik kruopščiai rinkti medžiagą, saugoti, rūšiuoti, bet ją viešinti – informuoti visuomenę.“

Kunigaujant Anykščių šv. Mato bažnyčioje, Ji dažnai lankydavosi pas mane – daug diskutuodavome. Ją domino mons. Alberto Talačkos gyvenimas, kan. Petro Budriūno, mons. Petro Baltuškos biografiniai duomenys ir kt. veikla. Klebonaujant Dusetose, Ji svečiuodavosi ir čia. Buvo atvykusi pasveikinti rašytoją, žurnalistą Donatą Čepuką. Atvežė jam Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko padėką – palaiminimą, kuriuo dėkojama už didelį indėlį į Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos kultūros istoriją. Dusetų Kultūros centre buvo iškilmingai pristatyta ne tik A. Vasiliauskienės monografija „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“, bet ir organizuota Jos garbingų apdovanojimų, gautų Lietuvoje ir Ukrainoje, paroda. Renginys puikiai pavyko – dr. Aldona liko patenkinta, keliskart net susigraudinusi sakė, kad nė karto nebuvo taip pristatyta jokia jos knyga, kaip ši.

Ji buvo istorijos ir kultūros eruditė. Kartais pasiguosdavo, pabėdodavo įvairiais gyvenimiškais rūpesčiais. Svarbiausia jos būdo ypatybė – nesiskųsti sveikata: nekalbėti apie ligas, vaistus, blogą savijautą. Ne kartą raginau Ją skirti daugiau dėmesio savo sveikatai, pasistiprinti, aplankyti gydytojus, atlikti tyrimus, tačiau Ji tik numodavo ranka. Pablogėjus sveikatai ir patekus į ligoninę, skambinau klausdamas, kada galėčiau ją aplankyti? Nustebino neigiamas atsakymas: „Nereikia. TIK PASIMELSKITE“. Nežinau, kodėl nenorėjo bendrauti paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Manau, kad Jai buvo skaudu, nes buvome bendraamžiai. Ji visada mielai dalyvaudavo mano įvairių jubiliejų (gimtadienių ir kunigystės) šventėse, stebėjosi išleista „Dusetų Švč. Trejybės parapijos šimtmečiai“ knyga, o ypač knyga „Kunigas – žmogus“, kurios bendraautorė – zarasiškė Giedrė Mičiūnienė. Mano kunigystės šventimų jubiliejaus proga, Ji buvo atvykusi į Dusetas ir atvežė LRS narės Rimos Baškienės sveikinimą – padėką. Savo surinktą medžiagą apie mane Ji pateikė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) komisijai. Išsamiai išnagrinėjus bylą, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu, buvau pripažintas Laisvės kovų dalyviu (2006–09–20, protokolo Nr. 157). Esu dėkingas Jai, kad, man, gulint „Santaros“ ligoninėje, aplankė kartu su Bazilijonų vyskupu ir jo sekretoriumi. Taigi, išskirtinis Jos dėmesingumas šalia esantiesiems!

Aldona buvo tvirto būdo, gal kiek tiesmuka, atkakliai siekianti savo numatytų tikslų, mokanti planuoti laiką. Nuoširdžiai bendraudama, mokėjo prikaustyti klausytojus – tiek suaugusius, tiek ir jaunuomenę. Būdama reikli sau, mokėdavo šito pareikalauti ir iš kitų: niekada už akių nekalbėdavo, tačiau neretai kunigams ir vyskupams pasakydavo pastabas tiesiai į akis, tačiau kartu ir pagirdama, pasidžiaugdama gražiais pavyzdžiais. Ji buvo gilaus tikėjimo: stengdavosi kasdien dalyvauti šv. Mišiose, priimti šv. Komuniją. Būdama Vilniuje, melstis dažniausiai eidavo į Katedrą. Ypač vertino Kankinių koplyčią, nes jinai skirta Lietuvos kankiniams.

Iki šiol negaliu susitaikyti su mintimi, kad Jos nebėra. Vis atrodo, kad, suskambėjus telefonui, pamatysiu Jos vardą arba, būdamas Vilniuje, aplankysiu Ją bute, kuriame tiek daug nebaigtų rankraščių, iškarpų, straipsnių, o lentynos nuo grindų iki lubų pilnos knygų.

Apie JĄ rašyti nelengva – Ji mūsų krašte buvo ir ilgai dar bus vadinama Gyvąja enciklopedija. Jos gyvenimas ir veikla kažin ar sutilptų į kelis storiausius knygų tomus.

Te Gerasis Tėvas globoja ir džiugina Ją savo Namuose! „Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“ (Ef 2, 10).

Dviejų šventovių žmogus, arba mintys apie dr. Aldoną Vasiliauskienę

Kun. dr. Nerijus Pipiras

Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vikaras

Keista kalbėti apie dr. Aldoną Vasiliauskienę. Po šiai dienai įprasta, kad jinai kalbėtų, kad jinai tiesiog būtų visur. Pasakytų ne vieną žodį ir išguldytų tiesą tokią, kokia ji yra. Keista dar ir dėl to, kad šios asmenybės niekaip neįsprausi net į specialiai parinktus žodžius.

Pamenu, susitikom su ja jos bute Vilniuje. Mane iš karto pribloškė knygų gausa. Pradėjome kalbėti apie Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį, nes buvau pasiryžęs rengti diplominį darbą apie jį. Vėliau kalba išsirutuliojo apie Aukštaitiją, Uteną, Salaką. Neapibendrinčiau kitaip tos patirties, kaip tik mokinių, prabuvusių su Mokytoju, patirtimi, aprašyta Evangelijoje pagal Joną. Ne kitaip ir buvo. Tą dieną ji mane įkalbėjo bandyti dalyvauti mokslinėse konferencijose, rašyti straipsnius, rengti pranešimus tiek apie arkivyskupą M. Reinį, tiek apie Salako bažnyčią. Vėliau susitikom tų pranešimų rengti. Ji jau buvo perskaičiusi mano diplominį darbą ir negailėjo kritikos. Tiksliau – davė gausios pylos. Tačiau dirbom. Net ne po kelias valandas, bet per dienas. Ėmiau žavėtis jos pastabumu ir dėmesingumu kiekvienam žodžiui, skaičiui, loginei sekai – mažmožiams, iš kurių sudėliota istorija. Vėliau, pristatydamas tuos pranešimus, susitikau su daugeliu mokslo žmonių. Visi jie – Aldonos pažįstami, apie juos ji galėjo kalbėti valandų valandas. Ir apie juos, ir su jais. Tai iš tiesų mane žavėjo. Galbūt nuo to prasidėjo mano žingsniai mokslinės disertacijos link. Prisimenu, kaip kartą aš ją pavadinau savo disertacijos motina. Tiesa, tąkart ji nesakė, ar toks įvardijimas taiklus. Tačiau man jis buvo neginčijama tiesa.

Kai prasitariau apie troškimą tapti kunigu, ji žadėjo už mane melstis. Neabejoju, kad šį pažadą įvykdė.

Tiesiog gera buvo ją sutikti bažnyčiose arba klausytis daugybės pasakojimų apie jas, dvasininkus: Šiluva, pamaldumas Pompėjos Dievo Motinai, Skapiškio parapija, Vilniaus Švč. Trejybės (graikų apeigų) parapija ir visi Ukrainos reikalai, Vilniaus arkikatedra ar šv. Mikalojaus bažnytėlė, prelatas Mykolas Krupavičius, kun. Juozas Prunskis, kun. Jonas Steponavičius, Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė, Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys, kurio pėdsakais Aldona tiesiog sekė iki pat tolimojo Vladimiro (prie Kliazmos).

Ji tiesiog žinojo daug ką iš praeities bei dabarties, ir mokėjo nė kiek nenutylėdama tiesos autentiškai ją pristatyti. Kitu kampu, nei skandalai… Ir labai norėjo, kad kiti sektų būtent ta tiesa. Laikui bėgant supratau, kad ji – drąsus ir tiesus žmogus: dar ir šiandien ilgiuosi jos skambučių. O skambindavo kiekvieną kartą, išgirdusi mano sakomą homiliją ar vedamą laidą per Marijos radiją. Ne vien girdavo. Ir pastabų – tokių, kokių reikia, išgirsdavau. Jos būdavo tokios, kokias išsako nuoširdus ir kruopštus bendrakeleivis (kiekvieną kartą už jas atsiprašydavo, nors aš prašydavau, kad to nedarytų).

Galų gale negaliu nepasidalinti jos šypsena. Prieš pat iškeliavimą, aplankęs ją Vilniaus hospise ir suteikęs Ligonių patepimo sakramentą, išreiškiau viltį susitikti, sakydamas, kad dar daug bendrų darbų reikia atlikti. Ji šyptelėjo. Viską suprato, palikdama lyg testamentą didingą, o svarbiausia – prakalbintą praeitį, ant kurios, tarsi unikalaus pamato, tikrai drąsu statyti visos tautos, Bažnyčios dabartį ir ateitį.

Ir jei būtų man patikėta sunki užduotis, kaip nors trumpai apibūdinti Aldonos gyvenimą, susitikimus su ja, bendrystę, drįsčiau teigti, kad ji buvo dviejų šventovių žmogus: ir tos, prie kurios prisiliečiama, ir tos, kurioje nutylama, garbinama, klūpoma ar tiesiog būnama…

Nuoširdžios tarnystės istorijos vingiuose – Asmenybė

Eugenijus Bartulis,

Šiaulių vyskupas emeritas

Su gilia meile ir dėkingumu prisimenu dr. Aldoną VASILIAUSKIENĘ.

Ne kartą apsilankiusi Šiaulių kurijoje, ji savo žodžiais, darbais ir nepailstančiu uolumu uždegdavo mane skleisti Gerąją Evangelijos Naujieną. Ji spinduliavo atvira širdimi, karšta Dievo ir artimo meile, o jos trykštanti energija rodė, kad netilpo savyje ir nuolat norėjo priminti visiems: „Darbuokimės, nes laikas trumpas.“

Dr. Aldonos Vasiliauskienės veikla buvo nepaprastai plati ir prasminga. Ji paliko ryškų pėdsaką, ieškodama medžiagos, archyvų ir liudijimų Dievo Tarnų bylose, stropiai rinkdama kiekvieną istorijos trupinėlį, kad būtų išsaugoti šventumo ženklai, išlikę mūsų krašto atmintyje. Jos žingeidumas, mylinti ištikimybė Bažnyčiai ir mokslinis tikslumas prisidėjo prie keleto Dievo Tarnų tyrimų išplėtimo ir liudijimų sutelkties.

Ji taip pat aktyviai dalyvavo Šiaulių vyskupijoje rengiant ir organizuojant konferencijas, kurios ugdė tikinčiųjų bendruomenę, stiprino tapatybę, skatino gilintis į Bažnyčios istorijos ištakas ir šiandieną. Kiekvienas jos pranešimas buvo pripildytas nuoširdumo, akademinio kruopštumo ir uolios tarnystės.

Daugelį kartų galėjome džiaugtis jos parengtomis knygomis ir jų pristatymais, kuriuose ji su užsidegimu dalijosi tuo, ką tyrė, atrado ir mylėjo. Šios publikacijos tapo ne tik istoriniais liudijimais, bet ir dvasinėmis gairėmis, padedančiomis mums šiandien. Nuoširdžiai dėkoju Jums, miela Aldona, už gausų rašytinį palikimą, už Jūsų ištikimą meilę Dievui, Tėvynei ir artimui. Teatlygina Jums Dievas ir tesuteikia dalį tarp išrinktųjų. Turiu viltį išvysti Jus Dangaus Tėvynėje ir dar kartą ištarti širdingą ačiū. Nuoširdžiai dėkingas.

Greičiau išeina iš šio pasaulio genijai, nes pasaulio blogis užmuša pačius geriausius ir kilniausius žmones

Jordanas Urbonas,

Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos vikaras altarista

Lietuvos istorikų gretose nebėra mokslininkės, eruditės, be galo daug nuveikusios mūsų Bažnyčios istorijos įamžinimui. Prieš mano akis iškyla tauri mokslininkė, kuriai rūpėjo visa Lietuva, jos bažnyčios, parapijos, kunigai ir žmonės, t. y. visų jų istorijos. Aš, kaip kunigas, pavadinčiau Ją italų domininkonės tretininkės ir mistikės šv. Kotrynos Sienietės (1347–1380) vardu. Šv. Kotryna visada be jokių išvedžiojimų sakydavo tiesą, kuri kiekvieną mokė istorijos Tiesos.

Pirmoji mano pažintis su dr. Aldona Vasiliauskiene įvyko kunigaujant Čekiškės parapijoje. Jos begalinio darbštumo dėka atsirado turininga knyga „Akmenuotas patrioto kelias“ apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, filosofijos mokslų daktarą, tremtinį Praną Dovydaitį (1886–1942). Valandų valandos, paleistos archyvuose, ieškant medžiagos minėtai asmenybei prikelti iš užmaršties, virto vietos žmonių pasididžiavimo simboliu. Tik dr. A. Vasiliauskienės dėka Čekiškės šv. Trejybės šventoriuje iškilo signataro vardą įamžinęs kryžius. Tik Ji savo atkakliu rūpesčiu sugebėjo tai padaryti. Ji buvo istorijos Saulė. Gaila, labai gaila, kad tos Saulės nebėra čia žemėje. Liko gilus prisiminimas apie Jos išskirtinį pastabumą ir darbštumą, begalinę meilę tikėjimui ir žodžiais nenusakomą ryžtą Tėvynės sūnų ir dukrų įamžinimui.

Kitas ilgalaikis bendravimas su dr. A. Vasiliauskiene man primena Bazilionus, t. y. miestelį netoli Šiaulių. Posūkis į Bazilionus labai aiškiai nusakytas Jos straipsnyje „Vienuoliai bazilijonai Šiaulių krašte“, publikuotame „Šiaulių naujienose“ (2021-05-13). Jame autorė apgailestauja, kad ne visi Lietuvoje žino apie Graikų apeigų tikinčiuosius unitus, kad kai kurie net aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės juos tapatina su stačiatikiais (provoslavais), apgailestauja, kad netgi Šiauliuose gyvenantys ukrainiečiai ne visi žino apie Bazilionų miestelį, nesusipažinę su unikalia ir sudėtinga Rytų (graikų) apeigų katalikų (unitų) vienuolių bazilijonų istorija… Taigi, ar daug rastume Lietuvoje žmonių, sielvartaujančių tikėjimo klausimais ir pasiryžusių aukoti ne vienerius gyvenimo metus vardan kitų praregėjimo?

Suartėjimas su ukrainiečiais, begalinis atsidavimas Bazilionų bažnyčios archyvų studijoms, mokslinės konferencijos, nesuskaitoma daugybė pranešimų, šimtais skaičiuojami straipsniai, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis publikuoti dvikalbiai solidūs leidiniai atskleidė Jos nepaprastą istorikės talentą atrasti tai, kas užmiršta. Savo pasiaukojamu darbu Aldona sutvarkė tai, kas DIEVO buvo Jai pavesta. Nors ir kęsdama negailestingos ligos skausmus, dr. A. Vasiliauskienė spėjo pasidžiaugti publikuota knyga „…Tegul visi bus viena“. Šiam mokslo informaciniam leidiniui pasirinktas šv. Juozapato Kuncevičiaus, siekusio visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, šūkis.

Dr. A. Vasiliauskienė buvo mūsų laikų istorikų istorikė, prieš kurią lenkiu galvą. Išėjus Jai, pesimistiškai žvelgiu į ateitį: nebematau žmogaus, kuris taip moksliškai ir pilna tikėjimo širdimi nukreiptų visas savo jėgas Bažnyčios istorijos atvertimui ir tikėjimo skatinimui.

Drąsi, nebijanti kalbėti atvirai dr. A. Vasiliauskienė buvo ta istorikė, kuri su meile tarnavo savo gimtajam kraštui ir Bažnyčiai. Ji buvo nuostabiai geraširdė, gebanti aukotis kilniam tikslui ASMENYBĖ.

Šviesi tarnystė atminties kelyje: du dešimtmečius trukusi bendrystė

Zita Mackevičienė,

Utenos TAU direktorė

Šviesios atminties dr. Aldona Vasiliauskienė man – žmogus, su kuriuo daugelį metų siejo glaudus ryšys, bendras rūpestis istorine ir dvasine atmintimi, pagarba žmogui, idėjai ir tiesai. Jos mokslinis kelias – nepaprastai platus ir reikšmingas.

Nors gimė ji Anykščių krašte, o didžiąją veiklos dalį vykdė Šiauliuose ir Bazilionuose, Vilniuje ir Kupiškyje, tačiau ryšys su Utenos kraštu buvo itin gyvas ir prasmingas. Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas ją pagerbė sidabriniu Vyčio ženklu „Už nuopelnus“, kuris skirtas už svarų indėlį mokslo ir kultūros srityje bei Utenos krašto šviesuolių atminimo įamžinimą. Jos knygų pristatymai, moksliniai pranešimai ir leidiniai tapo reikšminga Utenos viešųjų erdvių ir bibliotekų kultūrinio gyvenimo dalimi.

Ypatingą vietą dr. Aldonos veikloje užėmė Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo puoselėjimas. Nuo 2003-ųjų, kuomet Utenos rajono savivaldybėje pradėjo veikti Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo komisija, mūsų keliai susipynė labai glaudžiai. Ji rengė pranešimus, publikavo straipsnius, tyrinėjo archyvinę medžiagą, tarp jų – išskirtinės reikšmės arkivyskupo M. Reinio asmens bylą iš Vladimiro kalėjimo archyvo. Šie darbai tapo svarbūs tiek akademinei bendruomenei, tiek beatifikacijos bylai.

Daugailiai, Utena ir Skapiškis – trys centrai, kuriuose ypač gyvai puoselėjamas arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimas. Čia ryškiai susijungė dviejų asmenybių keliai: monsinjoro, kraštotyrininko, visuomenininko Petro Baltuškos (1930–1954–2013) – vietos dvasininko, bendruomenės autoriteto ir dr. A. Vasiliauskienės – mokslininkės, publikacijų autorės, atminties saugotojos. Mons. P. Baltuška padėjo jai publikuoti knygą apie arkivyskupą Teofilį

Matulionį „Nemarus mirtingasis“ (1981) ir surinkti medžiagą bei išleisti „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai“ (1997), skirtą prelatui dr. Juozui Prunskiui jo 65-erių metų kunigystės ir 90-ies metų amžiaus jubiliejų proga. Monsinjoro ir istorikės bendrystę vainikavo jos parengta monumentali monografija „Monsinjoras Petras Baltuška“ (Utena, 2011), tapusi neįkainojamu Utenos krašto ir Panevėžio vyskupijos dvasinės istorijos dokumentu.

Mūsų pažintis, prasidėjusi 2003 metais, virto gilia ir tvirta bendryste. Nesuskaičiuojami susitikimai, knygų pristatymai, renginiai, parodos, apdovanojimų ceremonijos – visa tai mus artimai jungė. Man iki šiol sunku kalbėti apie ją būtuoju laiku. Dr. Aldonos gyvybingumas, aktyvumas, nepaprastas darbštumas ir mokslinis produktyvumas darė didelę įtaką ir mano pačios gyvenimui. Ji buvo iš tų žmonių, kuriems mokslas nebuvo tik profesija – tai buvo pašaukimas, paremtas sąžine, atsakomybe ir vidine šviesa. Jos darbai tapo tiltu tarp archyvų tylos ir gyvosios bendruomenės, tarp praeities ir dabarties žmogaus. Kaip minėta, ypač reikšminga jos misija – Ukrainos, arkivyskupo Mečislovo Reinio ir monsinjoro Petro Baltuškos atminimo puoselėjimas – paliko gilius pėdsakus Utenos krašto, Daugailių ir visos Lietuvos dvasiniame bei kultūriniame gyvenime.

Asmeniškai man dr. Aldona buvo ne tik kolegė ar bendražygė. Ji buvo artima dvasios sesuo. Jos tikėjimas ir pasitikėjimas, atkaklumas ir ramus vidinis tvirtumas įkvėpė nepasiduoti net tada, kai kelias atrodė neįveikiamas. Šiandien jos nebėra tarp mūsų fiziškai, tačiau jos palikimas gyvas – knygose, archyvuose, parapijose, žmonių atmintyje. Tai palikimas, kuris įpareigoja. Saugoti! Tęsti! Perduoti! Tegul dr. Aldonos Vladislavos Vasiliauskienės gyvenimas ir darbai lieka šviesos ženklu Lietuvos istorijoje, moksle ir žmonių širdyse. Šviesus ir pilnas dėkonių tebūna jos atminimas.

Esu dėkinga likimui…

Nijolė Bagdonavičienė,

Lietuvių kalbos ir etikos mokytoja

Gyvenimas kartais būna labai dosnus dovanodamas malonias akimirkas, staigmenas, susitikimus. Tokią likimo dovaną gavau ir aš, buvusi Skapiškio mokyklos mokytoja. O dovana buvo tokia, kuri išliks visam likusiam gyvenimui, tokia, už kurią būsiu dėkinga amžinai. Tai pažintis su dr. Aldona Vasiliauskiene, ryškia asmenybe, garsia savo darbais, stipria valia, žmogumi iš didžiosios raidės… Visą tą laiką žavėjausi jos darbštumu, atkaklumu, padrąsinančiu žodžiu.

O pažintis prasidėjo tada, kai ji, įsigijusi sodybą Skapiškyje, užmezgė ryšius su miestelio mokykla. Pirmieji susitikimai buvo nedrąsūs, kuklūs, juk ji mokslininkė, žinoma ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų… Tačiau jos paprastumas, betarpiškas bendravimas, nuoširdi šypsena tirpdė nerimą. Begalinis dėkingumas išlieka mano širdyje už tai, kad, kiek besilankydavo mokykloje, visada atnešdavo gerą nuotaiką, malonius linkėjimus, krūvas dovanų mokiniams ir visai mokyklos bendruomenei. Dažna viešnia būdavo šventiniuose renginiuose, nuoširdžiai jais džiaugdavosi, o, svarbiausia, apie tai paskelbdavo respublikinėje spaudoje. Taip apie Skapiškio mokyklą galėjo sužinoti ir plačioji visuomenė. Dėkinga esu ir už tai, kad mano klasę pasirinko globoti. Tai sustiprino mūsų bendrystę dar labiau… Atsidėkodami stengėmės padėti ir jai, prižiūrėdami sodybą, tvarkydami aplinką, darželį aplink koplytstulpius… O kaip neįvertinti tai, kad eidama į mokyklą ji visada nešė Dievo žodį, stiprino tikėjimą, organizavo susitikimus su Ukrainos vienuoliais-bazilijonais, dvasininkais.

Dr. Aldonai visada rūpėjo miestelio gyvenimas, žmonių likimai, kultūrinė veikla. Rašė daug straipsnių apie tai, taip garsindama Skapiškio miestelį. Artimai bendravo su kultūros namais, režisiere Vita Vadoklyte, jos mėgėjų teatrais ,,Stebulė“ ir ,,Ku-kū“. Su džiaugsmu dalyvaudavo teatrų festivaliuose ,,Pienių vynas“, ,,Pienių medus“, ,,Pienių pūkas“. Argi neturėčiau būti dėkinga už tai, kad tekdavo būti kartu, išgirsti svarų vertinamąjį žodį, nuomonę.

Dar jaučiu dėkingumą ir už tuos nuostabius susitikimus dr. Aldonos sodyboje, namuose, kur vykdavo renginiai, šventės, susibūrimai. Kiek svečių čia būta, tikrai nesuskaičiuosiu, bet visi jie buvo laukiami, pagerbti, pamaloninti. Esu laiminga, kad galėjau prisidėti, pagelbėti, padėti pasirūpinti viešnagių rūpesčiuose. Įsimintini vakarai su Ukrainos vienuoliais-bazilijonais, piligrimais iš Vladimiro prie Kliazmos ir kitais svečiais. Bet labiausiai mane stebindavo dr. Aldonos atviras žmogiškumas, nuoširdumas, gebėjimas bendrauti betarpiškai ir paprastai.

Esu nepaprastai dėkinga už naują patirtį dalyvaujant dr. Aldonos knygų pristatymuose. Pirmasis toks išbandymas buvo monsinjoro Klemenso Gutausko monografijos pristatymas. Vėliau sekė kiti. Skaityti pranešimai Kupiškyje, Utenoje, Zarasuose Įsimintiniausias darbas buvo knygos ,,Vasilijaus Zinko studija ,,Sesuo Rafaila“ :istorinis, biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ pristatymas. Su mokiniais parengėme meninę programą apie seserį Rafailą. Kartu keliavome į Bazilijonų miestelį Šiaulių rajone, Uteną, kur pristatinėjome šią knygą. Tai buvo nepaprasta patirtis tiek man kaip mokytojai, tiek mokiniams.

Dr. Aldona visada dėkodavo už draugystę, bendravimą. Bet didžiausia jos padėka buvo ta, kad ji suorganizavo keliones į Respublikos Seimą. Ten apsilankė mūsų mokyklos mokytojos Regina Stanienė, Auksė Jankevičienė, kurios skaitė pranešimus. Ten teko apsilankyti ir man, kur skaičiau pranešimą konferencijoje pristatant kunigo Jono Steponavičiaus monografiją. Labai gerai prisimenu, kaip dr. Aldona sakė, kad dabar ji tikrai atliko visa tai, ką turėjo padaryti atsidėkodama. Bet už ką dėkodama? Ar už tai, kad bendraudama mums davė tokią patirtį, kurios mes ir nebūtume turėję? Tai mes turėtume būti jai dėkingi… Dėkingi už Skapiškio miestelio ir jo gyventojų garsinimą, už Mečislovo Reinio alėjos atsiradimą, už unikalios sodybos ir parodos apie Ukrainą puoselėjimą, už širdies gerumą ir skleidžiamą tikėjimo tiesą.

Tikrai esu labai dėkinga likimui, kad gyvenime sutikau tokį žmogų, kuris suteikė jėgų daugiau pasitikėti savimi, dvasiškai stiprino svariu savo žodžiu, praplėtė ne tik mano, bet ir aplinkinių akiratį. Miela Aldona, man dar ilgai trūks Jūsų, Jūsų telefono skambučio ir balso:,, Nijolyte, aš atvažiavau į Skapiškį…“

Tikrai esu dėkinga likimui…

Modernumu neblizgančios istorikės kelias: ar tikrai?

Lina Dūdaitė-Kralikienė,

Istorikė

Istorikę Aldoną Vasiliauskienę teko garbė pažinti keliais aspektais. Pirmiausia, kaip kolegę, kuri ėmėsi sunkių ir istorikams nepopuliarių temų. Tų, kurios neblizga modernumu, nūdienos istorijos mokslo kontekste neatrodo labai naujoviškos ir patrauklios… Net pritemptos prie istorijos teorijos tendencijų. Todėl buvo jaučiama, kad, nepaisant aktyvios ir produktyvios veiklos, dr. Aldona buvo palikta istorijos meinstrymo šalikelėje.

Jos gvildentos temos, kaip rodo laikmetis, yra labai aktualios. Dr. Aldona gerokai anksčiau nei daugelis kitų pajuto Ukrainos temos svarbumą. Antai šiandien kalbame apie litvinizmo grėsmę.

Tačiau ar patys tinkamai atlikome namų darbus? Ar patys lietuviai suvokiame ir gebame kitiems perteikti, kiek Lietuva buvo svarbi formuojantis baltarusių, ukrainiečių tautoms? Dažnai kalbame apie spaudos draudimo Lietuvoje laikotarpį. Tačiau ar suvokiame jo priežastis ir to draudimo esmę? Slavofilai, kurie dominavo tuometės Rusijos imperijos politiniame gyvenime, manė, kad kai kurios imperijos tautos, įskaitant ir lietuvius, yra lenkų sugadinti rusai, kuriems reikia grąžinti „iskonno russkije korni“. Jei lietuviai, kuriuos nuo slavų, baltarusių bei ukrainiečių skyrė ir kalba, ir tikėjimas, sulaukė tokio spaudimo, tai verta užduoti klausimą, kaip carinėje Rusijoje buvo žvelgiama į ukrainiečių teisę būti tauta? Rusija net šiandien, XXI a., kvestionuoja ukrainiečių teisę į jų kalbą, kultūrą, valstybingumą. Todėl dr. A. Vasiliauskienės tyrimai yra svarbūs ne tik nacionaliniame kontekste. Tai raktas į ukrainiečių tautos išlikimo ir raidos aktualijas. Jos nagrinėtos katalikų Bažnyčios Lietuvoje temos taip pat neblizga populiarumu ir rėkiančiomis antraštėmis. Tai – vėlgi tylus kantraus darbo pamatas apie sovietmečio ir šių dienų problematiką. Ar tai aktualu? Dažnas, išgirdęs žodžius „Bažnyčia“, „kunigas“, – tik įnoringai suraukia nosį, patogiai pamiršdamas, kad katalikų Bažnyčia – VIENINTELĖ institucija Lietuvoje, kuri priešinosi sovietų ir nacių okupantams nuo pirmosios iki paskutinės minutės. Ir tų dienų didvyrių, kankinių ir tylių istorijos darbininkų istorijos šiandien, kai pradedame skaičiuoti ketvirtuosius karo Ukrainoje metus, tampa vis aktualesnės. Tai – pasipriešinimo teorija ir praktika. Dėmesio vertos ir dr. A. Vasiliauskienės rengtos konferencijos. Jos tylus ir kantrus darbas tada priminė kovą su vėjo malūnais, t. y. su abejingais klausytojų veidais ir žvilgsniais į temas, kurios retokai gvildenamos net sostinėje. Ką jau kalbėti apie provinciją! Neslėpsiu, nemenką įspūdį padarė bandymas visapusiškai analizuoti popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje niuansus: nuo citatų iki religinės muzikos iššūkių.

Atskiras klausimas – jos muziejaus Skapiškyje likimas. Surinkta daug aktualių, įdomių dalykų, kurie įgudusiose ir atsakingose rankose galėtų tapti lobynu. Ar taps? Ar nenuguls istorikės viso gyvenimo triūsas kokiame bibliotekos ar muziejaus kampelyje? Jau dabar aiškėja, kad to dėmesio ir jai gyvai nebuvo per daug, o mirusiai – tai suvis… Ar dr. A. Vasiliauskienės gyvenimo darbų neištiks trumpalaikių projekčiukų likimas: kol buvo kam rūpintis… O kai nebeliko, tai ir… Tai retorinis klausimas kraštiečiams, kupiškėnams… Kaip ir dėl pavėluoto garbės piliečio titulo. Šie titulai reikalingi gyviems žmonėms, o ne kaip epitafija ant kapo. Gerbti ir branginti reikia gyvus! Gyviems reikia palaikymo, pagarbos. Juk ne kartą ir pati dr. Aldona patyliukais, su kartėliu savęs klausė: ar visa, ką ji daro – tyrimai, konferencijos, susitikimai, kurių pagrindinė rėmėja ir

finansuotoja dažniausiai buvo pati, – yra svarbu? Proginės pagarbos konferencijų, jubiliejų proga formalių garbės raštų forma nepakanka. Ir titulai tokio lygio asmenybei reikalingi toli gražu ne savimeilei pakasyti, o visuomenei parodyti: šios temos yra svarbios, reikalingos, aktualios. Gyventi reikia čia ir dabar! Gerbti, pripažinti reikia čia ir dabar! O už mirusiuosius belieka melstis.

Requem aeternam, dona ei, Domine…

Rašyti istoriją kaip maldą

Kun. lic. Andrius Šukys,

Leliūnų šv. Juozapo parapijos klebonas, Pakalnių Švč. Trejybės ir Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijų administratorius

Šio teksto tikslas – prisiminti. Aldutę. Dr. Aldoną. Vasiliauskienę – kaip visuomet prisistatydavo paskambinusi.

Gal tiek ir užtenka.

Prisiminti žmogų, kuris mokėjo rinkti kitų gyvenimus taip pagarbiai, tarsi bijotų sutrukdyti jų tylai.

Pastaruoju metu vis dažniau mąstau apie Ją.

Apie Jos balsą – išdidžiai skambų, aiškų, kiekvieną žodį tokį tikslų, tarsi Jos etosas būtų natūralus gyvenimo lydinys.

Apie Jos laikyseną – griežtą pirmiausia sau, po to ir kitiems.

Turbūt todėl ir norisi rašyti…

Ne apie darbus. Apie būseną, kuri lieka, pasilieka, išlieka.

Aldona gimsta 1945-aisiais. Auga tarp laukų, tarp upelių ir šieno kvapo, tarp žmonių, kurių paprastume slypi tikėjimo tvirtybė.

Iš čia – Jos ramybė.

Tas tylus pasitikėjimas, kad gyvenimas turi prasmę, net kai jos (dažniausiai) nesimato.

Jos gyvenimo praktika – veiksmas ir refleksija, sutverti kartu.

Baigia istoriją Vilniaus universitete.

Rašo, tyrinėja, gina disertaciją. Ir vėl rašo. Daug rašo.

Ir visą laiką lieka arti tų, kurie liudija.

Kunigai, vienuoliai, moterys ir vyrai, sovietmečio tikintieji – žmonės, kurių istorijas kiti dažnai nutyli.

Ji renka jų žodžius.

Renka taip, kaip kiti renka maldą.

Kiekvienas sakinys yra tarsi rožinio karoliukas – be skubos, su pagarba ir nuojauta, kad čia glūdi memoria.

Didelė Jos gyvenimo dalis prabėga archyvuose.

Tose šaltose, popieriaus ir dulkių kvepiančiose vietose, kur istorija slepiasi po parašais, spaudais, išblukusiais rašmenimis.

Ji moka skaityti ne tik tekstą, bet ir tylą tarp eilučių.

Moka iš bylos ištraukti gyvą žmogų.

Iš dokumento – kvėpavimą.

Iš datos – likimą.

Archyvai Ją traukia ne kaip vieta, o kaip būties erdvė, kur viską dar galima išgirsti, jei tik klausaisi pakankamai giliai.

Ir visgi ne tik archyvai, ne tik dokumentai.

Skapiškis – Ukrainistikos muziejus.

Ten sienos kalba, daiktai alsuoja istorija. Šviesa krinta kitaip M. Reinio alėjoje.

Nuolat besilankančios grupės, piligrimai – visi sutinkami dosniai.

Svetingumas Skapiškyje – arbata ant stalo, sparčiai judančios rankos, kurios viską žino.

Ir žmonės – pasitikti – sutikti – išlydėti – perkeisti žmonės.

Jie klausosi taip įdėmiai, kaip Ji klausosi kitų.

Ir tada Jos balsas suskamba – aiškus, tvirtas, įkyriai malonus.

Sako, aiškina, dėsto – žodžiai sklando kaip natūralus dialogas, vedantis klausytoją į gilesnę prasmę.

Joje – pedagogės dvasia: kiekvienas klausimas, kiekvienas atsakymas – tiltas tarp žinojimo ir patyrimo.

Kiekvienas sakinys veda, bet neužgožia.

Ji yra iš tų, kurie mato žmogų iki esmės.

Be patoso, be pretenzijos.

Jos sakinys – tvirtas, be nereikalingų žodžių.

Jos tonas – ne teisėjo, o liudytojo.

Kiekvienas Jos tekstas – atminties darbas: ištikimybė laikui / būdas sugrąžinti vardą, balsą, veidą / būdas pasakyti: esi.

Ji netiki trumpalaikiu įspūdžiu.

Tiki darbu – lėtu, atkakliu, tarsi kasant šaltinį po žeme.

Ir kai ištrykšta vanduo – jis švarus.

Nuo 1990-ųjų Ji aktyviai veikia Lietuvių katalikų mokslo akademijoje.

Rašo apie dvasininkus, parapijas, tiesia tiltus tarp Lietuvos ir Ukrainos.

Apie žmones, kurie išsaugojo tikėjimą, kai viskas griuvo.

Apie tuos, kuriuos sutiko pakeliui.

Apie tuos, kurie kvietė arbatos ir dalinosi savo istorija.

Kartu rašo ir apie mus – tuos, kurie paveldėjo tą tylą, tą atsakomybę.

Tą pareigą prisiminti.

Jos tekstai – ne vien mokslas. Tai gyvenimo etika / tikėjimo geografija / kartais – ir išpažintis / kartais – filosofija, virstanti gyvenimu.

Kiekviena biografija, kurią Ji kuria ir kūrė, tampa mažyte malda už žmogų, už laiką, už tautą.

Gal todėl Jos darbai nesensta.

Atrodo, kad jie parašyti vakar.

Atrodo, kad Ji vis dar čia – prie stalo, pasilenkusi virš teksto, ieškanti tikslaus žodžio / termino / paaiškinimo…

Tokio, kuris nieko neįskaudintų, bet pasakytų viską. Kiek įmanoma – viską.

Kai istorija tampa malda – ji nenyksta.

Kai žmogus tampa šviesa – ji lieka.

Šis tekstas – padėka. Už darbą / mokytojystę / pašaukimą / kantrumą.

Kad būtų daugiau prasmingos tylos, kurios ilgisi dabarties žmogus.

Už šviesą, kuria dar ilgai matuosime laiką: amžinai ir apsčiai.

The post Istorikei ir visuomenininkei dr. Aldonai Vasiliauskienei atminti appeared first on udiena.lt.

Nuostabūs tie Lietuvos dvarai – istorijos ir kilniosios kultūros saugotojai. Ignalinos rajone keturi jų privačiomis iniciatyvomis prikelti naujam gyvenimui. Vienas jų, daugeliui iki šiol dar nematytas, atgimimo sulaukęs Dūkšto dvaras. Baltasis jo rūmas iš tolo gražiai šviečia ant Parsvėto ežero kranto. Dvaras visuomenei pristatytas 2022 m., kuomet čia vyko Europos paveldo dienoms skirtas Ignalinos krašto muziejaus renginys ,,Dūkšto dvaro kultūros pėdsakais“. Dūkšto dvaras šį balandį atvėrė duris visiems – ne tik organizuotoms grupėms, bet ir pavieniams lankytojams. Įėjimas mokamas, grupėms būtina išankstinė registracija.

Tarp Parsvėto ir Parsvėtaičio ežerų pastatytas Dūkšto dvaras minimas jau XVI a., tada jį valdė kunigaikščiai Giedraičiai, vėliau – Stabrovskiai. 1573 m. dvarą nupirko dvarininkai Rudaminos ir rūpinosi juo iki 1813 m. Iki XX a. pr. Dūkšte šeimininkavo Beganskiai ir Daugėlos. 1901 m. Daugėlos dukra Teresė susituokė su Vilniaus universiteto filomatų draugijos veikėju Tomu Zanu. Zanams dvaras priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Tomui (Tomašui) Zanui dvarininkaujant čia buvo labai populiari sodininkystė, tvenkiniuose profesionaliai auginti starkiai, o iki šiol išlikę keli sodų masyvai dabar po truputėlį tvarkomi. Dūkšto dvaro parke iki Antrojo pasaulinio karo stovėjęs gyvenamasis namas, vadintas „prosenelių namu“. Jame gyveno Dūkšto dvaro savininko Tomo Zano (filareto T. Zano proanūkio) prosenelė Helena Bieganska, kitos vyresnės kartos moterys. Kartais tame name apsigyvendavo ir dvaro savininkai – dažniausiai vasarą, kai rūmus užleisdavo svečiams ar vasarotojams, nes buvo įkurtas pensionas. 1939–1944 m. dvare veikė Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Daugybę metų senieji pastatai buvo laiko ir žmonių niokojami. Nepriklausomybės pradžioje jais domėjosi ir čia tvarkytis bandė ne vienas savininkas, bet tik maždaug prieš dešimtmetį dabartinių savininkų dėka dvaras pradėjo iš tikrųjų keistis, gražėti ir tapo atviras. Kiek toliau nuo pagrindinio pastato išlikęs ir senasis medinis kumetynas. Iš maumedžio statytas pastatas neblogai išsilaikęs, bet jį taip pat reikėtų atnaujinti. Išlikę ir nemažai ūkinių pastatų akmeninių sienų, dekoruotų liaudiškais motyvais. Šalia – Adomo Mickevičiaus liepų alėja. Garsus poetas čia dažnai svečiuodavosi. XIX pr. dvare gyveno žymus to meto dailininkas, Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas (1762–1835). Jis čia mirė ir buvo palaidotas dvaro kapinaitėse, buvusios ir 1956 m. sudegusios bažnyčios vietoje. Kapavietę ženklina betono obeliskas su metaline viršūne, pastatytas 1974 m. (architektas Viktoras Kunickas). Senosios dvaro laidojimo kriptos dabar uždengtos laikinu mediniu stogeliu ir laukia tvarkymo darbų. Kapinaitėse galima aplankyti ir žymaus pomologo Adomo Hrebnickio (1857–1967) šeimos kapus. Jei anksčiau lietuviai dvarus asocijavo su baudžiava, su blogybe, tai ilgainiui tas suvokimas keitėsi, ypač pasibaigus sovietiniam laikotarpiui. Dvarai pradėti atverti visuomenei, tapo ne tik istorijos, bet ir svarbiais kultūros paveldo objektais, o muziejai ima didžiuotis, turėdami sąsajų su dvarais. XX a. pr. dabartinės Lietuvos teritorijoje būta apie 3 500 dvarų sodybų, o šiuo metu yra išlikę tik apie 600. Ignalinos rajone pats žinomiausias ir kultūriniais renginiais garsus – Paliesiaus dvaras. Ignalinos krašto dvarai – tai deimantai, kuriuos turime saugoti, jais žavėtis ir puoselėti, kaip neįkainojamas paveldo vertybes.

The post Dūkšto dvaras – nauja erdvė lankytojams appeared first on udiena.lt.