Kodėl rašau?..

Rašymas mano gyvenime atsirado dar tada, kai pati jo nevadinau rašymu. Mokykloje, per pamokas, kai mintys nuklysdavo nuo vadovėlių, sąsiuvinio kamputyje tyliai gimdavo ketureiliai. Jie buvo spontaniški, niekam nerodomi, neįpareigojantys – tarsi trumpas jausmo atodūsis. Jų nekaupiau, nes man atrodė, kad tai tik akimirkos nuotrupos, o ne kažkas, kas galėtų turėti tęsinį.

Kūrybiškumas, matyt, mano gyvenime buvo nuo pat pradžių. Mano tėtis pasižymėjo ypatingu gebėjimu akimirksniu sukurti juokingus, netikėtus tekstus žinomoms dainų melodijoms. Jis juos dainuodavo garsiai, su humoru ir lengvumu, tarsi primindamas, kad žodžiai gali ne tik skaudinti ar guosti, bet ir džiuginti. Šis spontaniškas, žaismingas santykis su kalba neabejotinai paliko pėdsaką ir manyje.

Esminis lūžis įvyko brandos egzaminų laikotarpiu. Likus visai nedaug laiko iki jų, netekau mamos. Tai buvo sukrečianti, iki pat šaknų supurčiusi patirtis. Lietuvių kalbos brandos egzamine pasirinkau laisvos temos rašinį ir rašiau jai – mamai. Tai buvo laiškas, išpažintis, bandymas žodžiais sutalpinti netektį, meilę, ilgesį ir skausmą. Rašinys buvo įvertintas aukščiausiu balu, tačiau svarbiausia – jis tapo pirmuoju aiškiu suvokimu, kad rašymas gali padėti išgyventi tai, kam kasdienėje kalboje pritrūksta žodžių.

Vėliau kūrybą užgožė studijos, atsakomybės ir gyvenimo tempas. Mintys vis dar rimuodavosi galvoje, bet ilgą laiką jos liko neišsakytos. Tik prieš pusantrų metų, pakeitusi darbo vietą, pajutau naują kūrybinį impulsą. Vadovavimas USG namų kolektyvui, bei nuoširdus rūpestis šiuose namuose globojamais gyventojais, pažadino manyje kūrybines mintis. Rašymas sugrįžo tyliai, bet užtikrintai – kaip natūrali būsena. Jį paskatino nuoširdi meilė darbui ir žmonėms, su kuriais kasdien esu.

Šiandien savo eiles skaitau šventinių renginių metu USG namų gyventojams, kai pilnutėlė salė klausosi ne tik žodžių, bet ir pauzių tarp jų. Rašau ne tam, kad būčiau išgirsta – rašau tam, kad kitas žmogus atpažintų save. Mano kūryba gimsta iš šeimos perduoto santykio su žodžiu, iš netekties patirties, iš gyvenimo trapumo ir vidinės šviesos paieškų. Rašau todėl, kad kartais žodžiai tampa vieninteliu būdu išsaugoti ryšį.

Eilėraščiai:

PRASMĖ

Atpažinai kas čia nutiko –

Kam gelia širdį, pikta ar graudu?

Ar pajutai, kam šiandien gera,

iš dėkingumo nori šokt lig paryčių,

Kad tik išsaugotų ir neprarastų savo patirčių.

Kas mūsų sieloje gyvena,

Ką reikia saugoti, mylėti ir tausot?

Kam reikia rūpesčio, ar artimo pagalbos,

Kad sielos nesuveržt likimo pančiai?

Kaip tą išsaugoti, kad neištirpt lyg sniegas baltas.

Tai mes, tai aš, tai tu –

nereik dairytis į šalis, aplinkui…

Nereikia laukti atjautos,

ar supratimo iš kitų.

Tai kasdieninė rutina –

širdy jausmus taurius brandina,

Kad mes turėtume ką nusinešti į kitus metus!

Graži šalis, ir žmonės čia vieningi,

O kiek svarbių darbų padarome surėmę mes pečius!

Ir kiek skambių dainų čia sudainuota

Ir iš kartos į kartą jau seniai perduota,

Belieka tik išmokti brangint.

Išsaugokim vieni kitiems gerumą,

Tą tikrą, ir nesuvaidintą žmogiškumą.

Paklokim stiprų pagrindą nuo pamatų,

Kad jo užtektų kelioms kartoms anūkų bei vaikų.

Kad čia gyventi būt visiems ramu.

TOLERANCIJOS DIENAI

Kokiom spalvom mes piešiame gerumą,

Kokiais dažais prisodrinam gyvenimo spalvas,

Ir kaip suprantame mes atvirumą,

Kuris išsklaido gan sutirštintas spalvas.

Ar daug prireiktų laiko, noro ir kantrumo

Dėl gero jausmo, tyro tobulumo,

O gal užtenka tik tyliam pabūti?

Ir tolerancijos mokintis po truputį

Labai smagu ir gera, kai tyla aplinkui

Iškalbingesnė už simfonijos garsus,

Kai pagarba ir draugiškumas, graži mintis,

kūrybiškumas suvienija ilgam visus.

RUDUO

Tai tik ruduo, priimt belieka pilką žemės rūbą

Medžius spalvotus pakeičia gamta spalva niūria.

Nurimsta mintys, lyg vakaro šešėliai

Sustingsta šalčio pagauti mažyčiai medžių pumpurai.

Tai tik ruduo, po jo ateis žiema šarmota,

Ir jau tada laukai ir medžiai pasipuoš baltai.

O mes tada taip pasiilgę balto puraus sniego

Prie šilto židinio kalbėsimės susėdę vakarais.

Tai tik ruduo, ir ko gi jis visus mus moko?

Gal paprastumo, žemiškos vienybės, ramumos,

Sukaupt, surinkt ir vėl viskuo dalintis,

Stebėt ir pamatyti grožį, iš kiekvienos praeinančios dienos…

Tai tik ruduo, paukšteliai vos keli belikę,

Ir žvėrys miškuose būriuojasi tingiai.

Vorai voratinklius seniai tuščius paliko

Rudens tamsa visus apgaubia vakarais.

Tai tik ruduo, o mes visai dar nepailsę

Dar kupini drąsiausių užmojų, sumanymų, tikslų

Ir nesvarbu, kelintą rudenį skaičiuojam –

Svarbu, kokiais jausmais, emocijom alsuojam,

Kad širdyje daugiau šviesos, nei vėstančių naktų.

MAMOMS

Mamos širdis ir rankos švelnios

Ne vieną kartą glostė savo vaikelius,

Mamos glėby sušilo šaltos rankos

Sušilo mintys, pasiklydusios gyvenimo kely.

Kokia brangi mama šioj mūsų žemėj,

Brangi kiekvieno vaiko širdyje

Per amžius atmintį gyvena

Mamytės veidas, ir jos šypsena miela.

Mylėkime visa širdim mamas, močiutes, motinėles.

Branginkime. kol jos yra šalia.

Apgaubkime jas dėmesiu, šiltu žodžiu.

Kad joms netrūktų grįžtančio gerumo iš anūkų bei vaikų.

Ir kaip smagu kasmet minėt Mamyčių dieną,

Pasveikinti jas puokštėmis gėlių,

Paglostyti jai žilą galvą švelniai,

Ir tyliai pasakyti

Mama, aš tave myliu!

Mamoms, kurių nėra šalia ir nebebus,

Mintyse jauskim dėkingumą –

Už rūpestį, bemieges nakteles,

Per Dievą maldoje prašykime palaimos.

KALĖDINIS ŠURMULYS

Koks grožis!

Žiburėliai, eglės, išdabintos namo erdvėse,

Ir nuotaikos visų kitokios negu vakar.

Turbūt jus veikia šventinė dvasia,

Kuri lydės dar mus iki šv. Kalėdų…

Etapais einam į ateinančiusmetus,

Visaip džiaugsmus ir rūpesčius dėliojam,

Kiekvieną dieną žengiame tvirtus žingsnius

Į dabartį, į ateitį, rytojų…

Ir ką daryt, ko griebtis, kur nueiti,

Jeigu neliko noro, džiaugsmo net dalintis!

Tu neliūdėk, neverk, bet rask mažytę viltį,

Kuri kaip mat tave paguos, sušildys.

Surask draugus, kurie šalia ir trykšta noru

Gyventi, džiaugtis renginių, veiklų gausa,

Nuo jų minčių užgimsta dainos, eilės,

Nuo rankom jų megztų darbelių – pirštinių ir kojinių gausa.

Kiekvienas skyrius turi savo stilių

Ir vis kitaip pasipuošė erdves,

Gyvena skyriuose turtingi žmonės

Vertybė rankose jų ir širdyse.

Šiandieną šventė mums visiems,

Skambės kalėdinės dainelės, juokas ir plojimai,

Čia pildysis svajonės, čia šalia draugai –

Visi nuo šurmulio mes jausimės smagiai.

Linkiu paties tauriausio jausmo širdyse,

Šviesaus tikėjimo, gražaus jaukaus laukimo.

Linkiu brangiausių Senio Šalčio dovanų,

Pačių gražiausių žodžių ir palinkėjimų šiltų.

Tegul aplanko naujos viltys, įkvėpimas ir jausmai,

Kurie ilgai lydės visus metus ištikimai,

Tegul neišsipildę norai metų šių

Pavirsta Naujųjų Metų stebuklu!

PRABUDIMAS

Manoj širdy sutvisko ryškios šviesos,

Ir jos ryškėja dienomis ir naktimis.

Kažkas pažadino,

pabudino tą jausmą manyje,

Kurio kol kas aš atpažinti negaliu, deja.

Stebėsiu jį, nuo ko jisai didėja.

Gal oras, ar vanduo čia prisidėjo,

O gal svajonės išsipildė nejučia,

Kurios širdelėje manoj suspurda paslapčia.

Kas dieną aš stiebiuosi

lyg jaunas daigas,

Išsišakoti į visas puses aš ketinu.

Kol kas susiduriu,

oi patirtis karti,

Nepasiduosiu,

nes jau atsakymas visai arti.

Čia aš radau ir viltį ir paguodą,

Ir trauktis aš pusiaukelėje

nematau prasmės.

Kuomet žmogus suranda

savo tikrą pašaukimą,

Nėra jėgos, kuri užgožtų prabudimą.

Tik tu ir tavo nuausta tikrovė,

Lyg pamažu išdygusi tvirtovė.

Kurioj skaičiuosiu neužilgo viščiukus,

Nudirbtus darbus, ir gerus rezultatus.

ŽIEMUŽĖLĖ

Šiandien žiema visu grožiu mums moja,

Kviečia į lauką, grynu oru pakvėpuot.

Pažvelk į dangų, pakilk širdim oriai,

Ir padėkok už galimybes Dievui nuoširdžiai.

Šiandien šalna balta spalva nuklojo

Laukus, miškus, dirvonus rudus.

Ir kiek nedaug tai žiemužėlei reikia –

Vandens lašus paverst kietu ledu.

Šiandien šalnos užtrauktos lauko balos,

Nebegali atsigert vandens antinai.

Kokie dar žiemos laukia paslaptingi burtai?

Tik spėk jų grožiu pasimėgaut laisvai.

Šiandien languos – žiemos peizažas,

Mažyčiai sniego kristalai krenta tyliai,

Tai tik pradžia gamtos stebuklų,

Kuriuos ji dovanoja žiemą dosniai ir ramiai.

The post Jolanta PAUKŠTIENĖ appeared first on udiena.lt.

Nuo 2025 metų lapkričio 11 dienos iki šių metų vasario 6-os Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose vyko tradicinė respublikinė keramikos darbų konkursinė paroda „Unikalus indas“. Parodos atidarymo šventė vyko gruodžio 6 d. Į ją susirinko ne tik gausi šalies keramikų bendruomenė – atvyko ir Utenos rajono savivaldybės meras Marijus Kaukėnas, vicemeras Rimantas Dijokas, rajono savivaldybės tarybos nariai, savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus atstovai.

Nugalėtoja – vilnietė

Šis renginys Leliūnuose vyksta kas antri metai. Šiemet konkurse dalyvavo per 40 Lietuvoje gerai žinomų keramikų, kurie konkursui pristatė daugiau nei keturias dešimtis autorinių unikalių keramikos kūrinių. Septyni autoritetingi iš visos Lietuvos susirinkę komisijos nariai, kuriems vadovavo profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Aleksandra Aleksandravičiūtė, išrinko nugalėtoją. Ja tapo keramikė Agnė Šemberaitė, konkursui pristačiusi savo sukurtą keraminį „Drugį“. Ji apdovanojimų ceremonijoje nedalyvavo dėl sveikatos problemų, todėl susirinkusiems buvo perskaitytas kūrėjos rašytas laiškas, kuriame dėkojama už jos darbo įvertinimą. Ji jau vykdama į simpoziumą Lenkijoje galvojo, kokį čia darbą sukurti, kad tiktų „Unikalaus indo“ konkursui. „Netikėtai gimė „Drugys“, tik buvo problemų jį parsivežti iš Lenkijos namo, tačiau nepaisant įvairių nesklandumų kelionėje, „Drugys“ atkeliavo į Leliūnus“, – rašė konkurso laureatė.

Istorija

Metų keramiko kūrybinė premija ir „Unikalus indas“ dienos šviesą išvydo 2019 metais. Tada šiame konkurse dalyvavo 34 keramikos darbai. 2019 m. Metų keramiko kūrybinės premijos laureatu tapo kaunietis, konkursui pateikęs įspūdingo dydžio ir aukštos meninės kokybės keraminį indą, Gediminas Šibonis. Jo darbas iki šiol puošia Vytauto Valiušio keramikos muziejų (yra tokia konkurso sąlyga, kad laureato darbas lieka Leliūnuose). Konkursui savo kūrinius gali siūlyti tik profesionalūs keramikai, asmenys, turintys meno kūrėjo statusą.

Po dvejų metų antroji Metų keramiko kūrybinė premija buvo įteikta (tuomet dalyvavo net 58 keramikai) dviejų unikalių indų kompozicijos pavadinimu „Augalai“ autorei Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedros vedėjai Rasai Justaitei-Gecevičienei. Čia vertėtų paminėti puikios muziejaus bičiulės menotyrininkės Rūtos Marijos Purvinaitės mintį, kažkada išsakytą „Utenos dienai“, jog šis konkursas liudija ne tik stiprėjantį keramikos meno atgimimą Lietuvoje, bet ir šio renginio perspektyvumą.

2023 m. Metų keramiko kūrybinės premijos laureato diplomas įteiktas šiuolaikinės keramikos autorei iš Vilniaus Milenai Pirštelienei, kuri buvo viena iš septynių šių metų vertinimo komisijos narių. Beje, šių metų vertinimo komisijoje buvo ne tik Utenos rajono savivaldybės vicemerė Daiva Pačionė, bet ir Utenos meno mokyklos Dailės skyriaus mokytojas metodininkas Dainius Galiauskas ir, aišku, pats. V. Valiušis. Be uteniškių, šių metų kūrinių vertinimo komisijoje buvo ir garsi menotyrininkė, Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedros dėstytoja Aistė Kisarauskaitė bei panevėžietė menotyrininkė Aurelija Seilienė.

Muziejaus 25-mečio paminėjimas

Pristačius konkurso dalyvius ir nugalėtoją buvo paminėtas ir Vytauto Valiušio keramikos muziejaus įkūrimo 25-metis. Renginį vedusi Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jolita Bučelienė tvirtino, jog ketvirtis amžiaus – tai ne tik laiko atkarpa. Anot jos, tai ir širdies istorija, kurią rašė žmogus, savo rankomis prakalbinęs molį, į savo svajonės įgyvendinimą įtraukęs ir visą Utenos krašto bendruomenę. „Kai prieš 25 metus V. Valiušis sumanė įkurti muziejų, mažai kas galėjo patikėti, kad šis sumanymas taps gyvu kultūros židiniu – vieta, kur tradicija ir šiuolaikinis amatas, menas susitinka vienoje ugnies liepsnoje“, – kalbėjo renginio vedėja. Jos manymu, iš molio galima nulipdyti ne tik daiktą, bet ir jausmą, prisiminimą, dvasinę šviesą. „Tikimės, kad ateinantys metai bus kupini kūrybos, bendrystės ir šviesos – kur tradicija dega gyva liepsna, o molis kalba žmogaus širdies balsu“, – tokį lūkestį išsakė J. Bučelienė.

Tądien svečiai sveikino keramikos muziejaus įkūrėją. Jie sunešė kalnus gėlių ir įvairių dovanų. Gražios sukakties proga V. Valiušį sveikino meras M. Kaukėnas, Utenos kraštotyros muziejaus darbuotojos, Leliūnų seniūnijos bendruomenės pirmininkas rajono savivaldybės tarybos narys Kęstutis Udras, Zita Mackevičienė, kuri tuomet, kai dirbo savivaldybės administracijos Kultūros skyriuje, nemažai prisidėjo prie muziejaus plėtros, Utenos literatų klubo „Verdenė“ bei Utenos radijo atstovai, taip pat kolegos ir bičiuliai.

Šventę savo virtuozišku grojimu nuspalvino garsiosios Leliūnus mylinčios Juditos Leitaitės, žavingojo Lietuvos mecosoprano, talentingoji dukra smuikininkė Paulina Daukšytė.

The post Vėl aukšta nata suskambo „Unikalus indas“ appeared first on udiena.lt.

Šioje publikacijoje „Indrajos“ skaitytojams siūlome pažintį su viena iš religinių mažumų mūsų krašte. Pasitelkiant įvairius šaltinius, pavyko surinkti žinių apie buvusias ir esamas Užpalių krašto stačiatikių cerkves. Užpaliai – gana sena gyvenvietė. Jie paminėti Mindaugo dokumente 1261 metais. Nuo XIV a. pabaigos iki 1442 m. Užpalius valdė Kristupas Astikas. Užpalių pilies kalavijuočiai niekada neužėmė, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad būtent kalavijuočiai sunaikino Šeimyniškių pilį, šalia kurios savu laiku ir kūrėsi užpalėnai. Kaip teigia istorikai, pilis buvo sunaikinta tik 1433 m. Lietuvos valdovų tarpusavio kovų metu. Vėliau gyventojai persikėlė gyventi į dabartinę vietą šalia Šventosios upės.

Tiek tos trumpos Užpalių atsiradimo istorijos, o kalbant apie stačiatikius, jie čia atsikraustė po 1863 metų sukilimo. Ypač nukentėjo Remeikių, Puodžių, Norvaišių, Kaniūkų, Likančių ir kai kurie kiti kaimai. Net 59 šeimų nariai buvo pripažinti pavojingais nusikaltėliais. Visi jie buvo ištremti, o į jų vietą caro valdžia atkeldino nemažai rusų stačiatikių, kurių religiniams poreikiams tenkinti buvo pastatyta cerkvė.

Pirmoji Užpalių cerkvė, 1866 m. pašventinta Šv. Vladimiro vardu, stovėjo apie 2,5 km nuo Užpalių miestelio, Mažeikiškių kaime, važiuojant link Alaušų kaimo (Sudeikių sen.). Konfiskavus E. Sapiegos dvaro sodybą, rusų bendruomenei buvo paskirti 42 ha žemės su trimis pastatais – mūriniu ir dviem mediniais. Viename iš medinių dvaro sodybos pastatų, prie kurio už bendruomenės lėšas pristatyta varpinė, ir buvo įrengta laikina cerkvė.

1864 m. Vilniaus gubernatorius Michailas Muravjovas buvo davęs leidimą statyti mūrinę cerkvę. Numatyta cerkvės statybą pradėti 1868 m., tačiau laikinos Mažeikiškių cerkvės šventikas 1869 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į gubernijos tarnybą su prašymu, kad vietoje Mažeikiškių būtų leista statyti cerkvę Užpaliuose. Iki 1869 m. pabaigos vyko susirašinėjimas, ir buvo nutarta, kad Užpaliai, kaip prekybos ir „patogesnės“ vietos punktas, tinkamesnis cerkvės statybai nei Mažeikiškiai. Numatyta cerkvei atiduoti Užpaliuose esantį sodą, kai kuriuose šaltiniuose minima, kad cerkvės ir parapijos trobesių kaina neturėtų viršyti 6 851,86 rublių.

1869 m. gruodžio 31 d. VRM Kauno gubernatūra (cerkvių statybos tarnyba) siunčia raštą Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko generalgubernatoriui ir praneša, kad cerkvės statybą vykdys antrosios gildijos pirklys Korablikovas, kuris pasiūlė mažiausią kainą. 1870 m. cerkvei priklausantys pastatai Mažeikiškiuose jau seni, reikalingas kapitalinis remontas. Tais pačiais metais Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas iš sukilimo dalyvių kontribucijų fondo skyrė 11 tūkst. rublių naujai cerkvei statyti. Mūrinės cerkvės projektą parengė architekto padėjėjas Baranovas. Statyba baigta 1872 m. ir 1873 m. liepos 23 d. cerkvė buvo pašventinta. 1893 m. už iždo lėšas ji remontuota (remontas kainavo 1 160 rublių). Prie cerkvės stovėjo du trobesiai tarnautojams: mūrinis ir medinis, kuriame po vienu stogu – svirnas, sandėlis malkoms ir trys tvartai (jie remontuoti 1895 m.). Vėliau, 1896 m., už iždo lėšas cerkvės dvasininkams pastatytas namas, du klojimai, svirnas, arklidė ir tvartas, trobesiai mediniai, dengti malksnomis (plonos medinės lentelės dar buvo vadinamos gontais/skiedromis). Dar buvo pirtis ir ledainė – mediniai, dengti lentomis. Minima, kad cerkvė ir varpinė buvo mūrinės, pastatytos iš geros kokybės medžiagų ir yra išlaikomos vietinėmis lėšomis. Cerkvėje tilpo 300 žmonių. Teritorija aptverta mūro tvora.

Pirmojo pasaulinio karo metu pastatas nukentėjo, pamaldos buvo nutrauktos, tačiau 1920 metais vėl atnaujintos. 1937 m. buvo 475 parapijiečiai. Per karą 1944 m. cerkvė buvo apgriauta.

1945 m. liko apie 200 parapijiečių, o pati parapija įregistruota 1947 metais.

1948 m. vasarą Utenos Vykdomojo komiteto nutarimu cerkvė uždaryta ir joje buvo supilti kolūkio grūdai. Dėl žmonių skundų gruodžio mėn. cerkvė vėl grąžinta tikintiesiems.

Įdomu tai, kad cerkvė pagrindiniu vakarų fasadu atgręžta į gatvę. Ji pastatyta lygiagrečiai dvaro administratoriaus namui, atgręžta į jį šoniniu šiaurės fasadu. Sienos sumūrytos iš plytų, tinkuotos, stogai dengti skarda. Cerkvė yra ašinės kompozicijos, sudėtinio tūrio, sudaryto iš trijų dalių: varpinės bokšto, artimos kubui pagrindinės salės ir juos jungiančios žemos vidurinės dalies – prienavio. Užpalių cerkvė statyta istorizmo laikotarpiu ir yra santūrių eklektinių formų, kuriose jaučiama praėjusio romantizmo įtaka, persipina vadinamo „rusų bizantinio“ stiliaus elementai bei stilizuotos neorenesansui būdingos detalės. Trijų dalių ašinės kompozicijos sandara būdinga daugeliui Lietuvos stačiatikių cerkvių, stovinčių nedideliuose miestuose.

Užpalių Šv. Nikolajaus cerkvė su dvaro sodyba susijusi vizualiais ir istoriniais ryšiais. Ji pastatyta dvaro teritorijoje, į pietus nuo administratoriaus namo. Beje, jame kurį laiką gyveno cerkvės dvasininkai. 1864–1914 metais stačiatikių popas gyveno šame dvaro pastate (vietiniai užpalėnai jį kurį laiką vadino net „popo namu“), kol 1914 metais dvaro rūmus užėmė kaizerinė vokiečių kariuomenė, tada popas buvo iškeldintas. Kiek žinoma, tarpukaryje popas gyveno nedideliame namelyje Vytauto gatvėje, stovėjusiame priešais cerkvę.

Daugiau nei šimtą metų šiuose maldos namuose stačiatikiai šlovino Dievą. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio antroje pusėje, sumažėjus stačiatikių bendruomenei, popas Užpaliuose nebegyveno. Nuo tada pamaldos vykdavo tik retsykiais, kol buvo visai nutrauktos, o cerkvė stovėjo be priežiūros, apleista ir niekam nereikalinga.

1998 metais Visagino tėvas Georgijus ėmė kurti stačiatikių namus Utenoje, tam tikslui panaudodamas Užpalių cerkvėje užsilikusius religinius reikmenis. Nuo tada cerkvė liko visai tuščia, su prakiurusiu stogu, supuvusiomis ir išlūžusiomis grindimis, išdaužytais langais.

Idėja suteikti cerkvei naują gyvenimą kilo Užpalių šviesuoliams. Šios idėjos pagrindu gimė projektas „XXI a. santaka“. Jam pritarė Utenos rajono savivaldybė, Užpalių seniūnija, tuomet Užpalių Švč. Trejybės parapijoje klebonavęs a. a Edmundas Rinkevičius, Visagino stačiatikių popas tėvas Georgijus. Per organizuotą talką buvo išvalytos susidariusios šiukšlės, uždangstytos langų ir grindų kiaurymės.

Šio projekto pagrindinis tikslas, kuris ir buvo įgyvendintas, ne tik atgaivinti pastatą kaip istorinį paminklą, o paversti jį ne vien religinių, bet ir kultūrinių renginių vieta, pažindinant visuomenę su kitų religinių bendruomenių liturgine muzika, giesmėmis. Ir pagaliau 1999 metais cerkvė vėl atvėrė duris. Keletą metų čia vyko įvairūs kultūriniai renginiai, kuriuose dalyvaudavo ne tik vietinės bendruomenės entuziastai, bet ir muzikantai uteniškiai, Operos ir baleto teatro solistai, svečiai iš Salako, Rokiškio, Ukmergės, Vilniaus. Tačiau po kurio laiko cerkvė vėl liko vieniša ir niekam nebereikalinga. Tik praėjusiais, 2025 metais, Utenos rajono savivaldybė religinėms bendruomenėms skyrė lėšų. Jų gavo ir Užpalių cerkvė, todėl po įvykusio remonto ir tikinčiųjų iniciatyva ji pagražėjo ir tapo dar vienu kultūriniu židiniu Užpaliuose.

The post Užpalių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė – kilo, krito ir tebestovi iki šiol appeared first on udiena.lt.

Aurimas Kavoliūnas, kaip pats prisistatė, yra marketingo žmogus, pagal individualią veiklą dirbantis fotografu-operatoriumi. Kaip pripažįsta uteniškis, fotografavimas ir filmavimas iš oro iš pomėgio tapo verslu. Vis dėlto jis stengiasi tarp šių dviejų dalykų išlaikyti pusiausvyrą, kad verslas nesuvalgytų pomėgio. A. Kavoliūnas, mylintis gimtąjį kraštą, daugumą savo darbų skiria Utenai.

Naujos mokyklinio pomėgio galimybės

Dar mokykloje A. Kavoliūnui patiko fotografuoti. Tiesa, jis pripažįsta, kad tai buvo telefonu darytos nuotraukos, toli nuo profesionalaus lygio ir skirtos tik sau. Baigęs gimnaziją, pasirinko tuomet paklausias ir įdomias studijas, susijusias su autokrovinių pervežimu, tačiau pagal specialybę taip ir nedirbo. Daug svarbiau vaikinui buvo lygiagrečiai kremtami mokslai Utenos meno mokykloje. Baigęs kolegiją, vėliau baigė specialius kursus Alantoje (Molėtų r.) ir penkerius metus dirbo apsaugininku „Ekskomisarų biure“. Pašnekovas teigė, kad visi šie mokslai prisidėjo prie jo asmenybės formavimo.

Pažintis su dronais prasidėjo įsidarbinus „ARK prekyboje“. Tada elektronika susidomėjusiam vaikinui parūpo ir skraidyklės, kurių rimtesni modeliai ėmė rodytis 2018 m. Į artimesnę pažintį su dronais A. Kavoliūnas sakė suėjęs prieš trejus metus, per pačią šių skraidyklių revoliuciją. Jis pirko ne patį pigiausią droną (nors iš pradžių šis ir atrodė kaip žaislas), skirtą fotografijai, nes susidomėjimas fotografija niekur nedingo, o skraidyklė žadėjo naujas galimybes. „Esu žmogus arba nulis, arba šimtas. Man labai sunku rasti balansą. Aš tą šuolį padariau nuo nulio iki šimto ir pradėjau tyrinėti. O tyrinėti iš pradžių sunku, kai neturi gilių fotografijos žinių“, – sakė A. Kavoliūnas, atradęs, kad feisbukas yra visai nebloga terpė save atskleisti. Tai buvo skraidyklininko pirmas tramplinas, dabar jis bando ir kitus socialinius tinklus.

Uteniškis pastebėjo, kad iki dronų atsiradimo fotografija daugiausia būdavo daroma tik nuo žemės. Dronas, anot pašnekovo, išplėtė fotografijos galimybes, dabar įmanoma aprėpti daug didesnį vaizdą ir fotografuoti iš įvairių aukščių bei kampų.

„Fotografija nėra kopijavimo mokslas“

Savamokslis A. Kavoliūnas sakė ne tiek fotografijos idėjų besisemiantis iš bendraamžio Šarūno Trinkūno, jau kurį laiką dirbančio su savivaldybės ir kultūros projektais, kiek besistengiantis į jį lygiuotis. „Šioje sferoje jis dirba jau daug metų, labai gerai montuoja, turi itin gerą nuojautą. Jis yra kur kas geriau įvaldęs kai kuriuos dalykus, noriu lygiuotis į jį, nes jis, kaip mano amžiaus žmogus, yra pasiekęs daugiau nei aš. Ir, manau, yra sveika konkurencija, kad noriu gebėti kažką panašaus“, – apie Š. Trinkūną kalbėjo pašnekovas. Kitas dronininkas, į kurį norėtų lygiuotis uteniškis, yra Marius Kunigiškis, Lietuvoje žinomas fotografas. „Fotografija nėra kopijavimo mokslas. Kiekvieno supratimas apie situaciją, perspektyvą yra skirtingas, todėl identiškos nuotraukos padaryti neįmanoma. Man patinka išlaikyti savo toną, braižą“, – sakė skraidyklininkas, savo stilių ugdęs ir bendraudamas su bendraminčiais.

Darbas pagal širdį ir akį

A. Kavoliūnas pabrėžė, kad meninė fotografija labai skiriasi nuo pagal užsakymus daromų sklypų, jų ribų ir kt. nuotraukų nekilnojamojo turto subjektams, todėl jis jų nemaišo ir publikuoja atskiruose profiliuose. Renginių fotografija ir videografija yra dar viena pašnekovo veiklos sfera. Anot jo, neretai jis tai daro savo noru, nes jam visada smagu kažką daryti dėl savo krašto. A. Kavoliūnas neliepia žmonėms pozuoti, būti statistais – stengiasi pagauti įvairius kampus, žmogiškas, nesuvaidintas emocijas. Uteniškis pripažįsta, kad tai, ką darai tik sau, pagal savo širdį ir savo akį, yra maloniausia, o jei dar sulauki aplinkinių įvertinimų, tai tik skatina judėti į priekį.

Pasak A. Kavoliūno, visi supranta dronų galimybes ir galimus pavojus, todėl skraidyklininkas nesistebi, kad jam dirbant su dronu prie kokio objekto ar tiesiog darant meninę fotografiją, žmonės prieina ir klausia, kokiu tikslu tai daroma. Neretai išsigandę asmenys netgi pakelia balsą, tad dirbantysis turi dėti visas pastangas, kad įtariuosius įtikintų nedarąs nieko neleistino. Vis dėlto A. Kavoliūnas džiaugiasi, kad Utenos krašto žmonės yra gana atviri ir „stigmos neneša“.

Nė žingsnio be drono

A. Kavoliūnas savo meninės fotografijos kūrinius daugiausia laiko asmeniniame archyve. Tačiau jo darbus kartais naudoja Utenos rajono savivaldybė, jo nuotraukomis neatlygintinai turėtų būti atnaujinti Anykščių Lajų tako informaciniai stendai. Pašnekovas kuklinasi parodai dar nepribrendęs ir mano, kad jei svajoti, tai svajoti dideliai ir turėti pakankamai wow kadrų, nors ir žinant, kad visada gali būti dar geresnių.

Uteniškis menine fotografija užsiima ne tik savo krašte – kaip dažnas niekur neina be telefono, taip ir pašnekovas nesiskiria su skraidykle: „Aš visur keliauju su dronu. Žmogus, pamiršęs namie telefoną, jaučiasi lyg nuo kažko atsiplėšęs, atrodo, kad jo niekas nepasieks. Dronas man yra tas pats. Mėgstu momentus, kurie išplaukia netikėtai. Ir jei tuo metu neturiu drono, save graužiu, nes norisi įamžinti ir kitiems parodyti.“ Nors A. Kavoliūnas sako mylintis gimtąjį miestą, džiaugiąsis, kaip jis gražėja, kartais nuo įprastų akiai vaizdų pavargsta, norisi patyrinėti kažką nauja – išvyksta į kitus rajonus.

Draudimai ir svajonės

Uteniškis pasidžiaugė, kad Lietuvoje gana laisvai galima skraidyti dronu – nėra daug teritorijų, kur skraidymas būtų ribojamas. Jei pašnekovas gauna užsakymą nufilmuoti ar nufotografuoti, tarkime, konkrečią sodybą, gavęs savininkų sutikimą, jis gali tai daryti bet kokiu atstumu, tačiau, jei tai yra bendro pobūdžio nuotrauka, prie sodybos skraidyklė negali priartėti arčiau nei 50 metrų, nevalia indentifikuoti žmonių veidų ar automobilių valstybinių numerių. Skraidyklininkas pabrėžė, kad virš kiemo ar namo kabantis dronas ne visada reiškia, jog būtent ta valda yra filmuojama ar fotografuojama. Įamžinamas gali būti visai kitas objektas, tiesiog tam tikra namų valda gali būti pasirinkta dėl patogaus darbo kampo.

A. Kavoliūnas, neatsisakydamas meninės fotografijos, ateityje svajoja įsigyti droną su termovizoriumi, dalyvauti žmonių, gyvūnų paieškose. Tačiau išties didelės svajonės įgyvendinimas būtų turėti dronų įmonę, kuri užsiimtų ūkininkų laukų sėjimu, purškimu. Žinoma, tokių specialių dronų valdymas neapsieitų be tam tikrų mokymų, leidimų ir kvalifikacijos suteikimo, o ir kaina tokių skraidyklių siektų 15 tūkst. eurų (palyginti, dabartinis A. Kavoliūno dronas kainuoja per tūkstantį eurų).

Kepsnys, kurį išsikepti reikia pačiam

Pasak A. Kavoliūno, nenorėdamas, kad fotoaparatas galvotų už jį, jis fotografuoja RAW formatu ir kadrus taiso pagal savo matymą. „RAW formatą galima prilyginti neiškeptam kepsniui, o tu kepsnį iškepi kaip nori – prieskoniai ir yra tavo braižas“, – sakė savamokslis fotografas. RAW formatas, anot jo, yra pats lanksčiausias formatas. Tiesa, jis, kaip ir dauguma pradedančių fotografų, buvo įkritęs į pernelyg ryškių kontrastų, perryškintų spalvų duobę, tačiau dabar, nors ir neatsisakydamas ryškių spalvų, stengiasi jas pateikti kiek įmanoma tikroviškiau.

Anot A. Kavoliūno, tai, ką filmuoti, jis pasirenka pagal momentą, kuriame gyvena, o ką nufotografuoja, dažniausiai mėgsta ir nufilmuoti. Jam labai patinka pilys, tačiau jų Utenos krašte nėra, architektūriškai joms artimiausios – bažnyčios. Beje, pašnekovo įsitikinimu, filmuotoje medžiagoje galima parodyti daugiau emocijų, intriguojančių detalių, perspektyvų, o ir žmonės, anot jo, šiame socialinės medijos amžiuje labiau vertiną filmuotą medžiagą.

Ar lėktuvą valdysime patys?

Pasak A. Kavoliūno, nors jo valdomas dronas yra užkliudęs medžius, nukritęs ant žemės, baisių padarinių (drono sunaikinimo, žalos padarymo) kol kas išvengta. „Skraidymas dronu yra tiek sunkus, kiek tu jį nori padaryti sunkų. Yra labai daug autonominių funkcijų. Pavyzdžiui, fotografuoti ir filmuoti skirti dideli dronai išsilaiko ore naudodami palydovinio GPS signalą – tau ranka nereikia jų nuolat stabilizuoti, nes technologija yra pažengusi. Šiuo klausimu esi ramus, žinodamas, kad dronas niekur nenudriftuos ir nepridarys bėdų nei tau, nei kitiems, tad gali užsiimti tinkamų fotografavimo kampų paieška. Dronas su akiniais, kurį taip pat turiu, yra skirtas vidui. Šis dronas taip pat turi stabilizavimo funkcijas ir gali skraidyti, vadinkime, sinematiškai, t. y. stabilumas duoda plaukiančius, gražius vaizdus. Tačiau gali skraidyti ir pilnai rankiniu režimu, kur valdymas – praktiškai kaip lėktuvo. Tuomet nėra visiškai jokios jutiklių pagalbos, tai vadinamasis laisvojo stiliaus skridimas“, – dronų valdymo ypatumais dalijosi A. Kavoliūnas. Vis dėlto skraidyklininkas gana pesimistiškai nusiteikęs dėl visiškai autonomiškų dronų. Anot jo, jei bet kas galėtų daryti bet ką, kūrybiškumas būtų nuvertintas, dėl dirbtinio intelekto naudojimo atsirastų labai daug netikrumo. „Jei kūryba užsiima autonomija, kūrėjas praranda esminį ryšį su kūryba. Kažką darydamas sau, įdėdamas darbo, turi ryšį, palieki dalelę savęs. Esi autorius. Jei pakelsi droną, pasakysi, ką padaryti, turinys taps tingus. Galėsi kurti turinį, bet jį kursi tik naudodamas dirbtinį intelektą, lygiai taip pat ir fotografuosi, montuosi, tuomet kas iš esmės lieka tikra? Tačiau ateityje, tikėtina, taip ir bus. Iš dalies baisu net pagalvoti. Bet gal man baisu pagalvoti, nes noriu kažkokią savo idėją parodyti? Gal ateityje žmonės nebematys jokio skirtumo? Sunku pasakyti, laikas parodys, o dabar mes gyvename momente, naudojame technologijas, kaip kas moka, kaip atrodo naudinga“, – apie ateities kūrybos iššūkius svarstė pašnekovas.

Tarp komforto ir adrenalino

A. Kavoliūnas žmogui, ketinančiam pirmą kartą įsigyti droną, pataria pirmiausia apsispręsti, ar jis nori kurti gražius kinematografinius vaizdus su stabilia, autonomiška skraidykle, ar trokšta tikro pojūčio, lyg skraidytų lėktuvu. Jei pirmuoju variantu viskas yra kur kas paprasčiau, antruoju reikia susipažinti su tam tikrais įstatymais, 10 valandų praleisti simuliatoriuje. Jei kinematografinis dronas turi daug skraidymo autonomijos, yra lavinamas skrydžio pojūtis ir kūrybiškumas, sudėtingesnio valdymo dronas sužadina adrenaliną, atsiranda meistriškumas.

Anot pašnekovo, dronų parametrai vis gerėja, ir jie tampa vis labiau įperkami, už 300 eurų gali įsigyti visai neblogą skraidyklę. Vis dėlto, jei žmogus nori kurti meninį turinį, jis turėtų piniginę paploninti 700–800 eurų.

The post Aurimas Kavoliūnas: „Esu žmogus arba nulis, arba šimtas“ appeared first on udiena.lt.

Andrius Rondomanskis

1922–2008

Šių eilėraščių autorių Andrių Rondomanskį, pasirašinėjusį ir Randamonio slapyvardžiu, galima laikyt uteniškiu. Jo senelis XIX amžiaus pabaigoje atėjo užkuriom į Medenių dvarą – vedė Buterlevičiūtę. Šiame dvare gimė jo tėvas, įžymus visuomenės veikėjas, mokslininkas ir pedagogas Andrius Rondomanskis (1889–1943).

Andriaus Rondomanskio sūnus, irgi Andrius, vaikystėje daugiau gyveno Kaune, ten ir mokėsi, bet neretai būdavo ir Vaikutėnuose, tėvo dvarely. Rondomanskių namuose skambėjo lietuvių ir lenkų, rusų ir ukrainiečių kalbos, o tėvas mokėjo ir keletą Vakarų Europos kalbų. Svetimos kalbos paveikė tarimą ir kirčiavimą. Baigdamas Kauno III gimnaziją, be slavų kalbų, Andrius jau gerai kalbėjo vokiškai, o mokytojas kalbininkas Jurgis Talmantas vis dar graužė už nevykusį kirčiavimą ir pranašavo, kad šis gimnazistas lietuviškai žmoniškai ir nebeišmoks. Tik tėvas juokais nuramindavo: „Ką darysi, jeigu jau neišmoksi lietuviškai, kalbėsim aukštaitiškai!“ Tik S. Bačinskaitė – S. Nėris jam penketų negailėjo, bet poezija jo perdaug neviliojo.

1940 m. A. Rondomanskis įstojo į Vytauto Didžiojo Universiteto Technologijos fakulteto elektrotechnikos skyrių. Beliko Andriui apgint diplominį darbą, kai 1943 m. vokiečiai universitetą uždarė.

Dar studijų metais A. Rondomanskis visa galva pasinėrė į politinę veiklą. Įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Tėvo šapirografą ir rotaprintą atidavė LLA biuletenių spausdinimui, o pats rūpinosi jų platinimu. Leido laikraštį „Karžygys“.

Vieną okupantą pakeitė kitas. 1944 metų gruodžio pabaigoje, vežant LLA dokumentus, enkavėdistai nušovė Kazį Veverskį. Iš rastų dokumentų paaiškėjo LLA vadovybė. 1945 m. sausio 9 d. A. Rondomanskis buvo suimtas. Teisiami aštuoni LLA organizatoriai. 1945 m. gruodžio 7 d. skelbiamas Karo tribunolo nuosprendis: du nuteisiami mirti, keturi gauna po 20 metų katorgos, o du – po 10 metų lagerio. Andriui skiriama 20 metų katorgos ir 5 metai tremties.

1946 m. kovo 26 d. A. Rondomanskis nuvežamas į 18-ąją Vorkutos kasyklą. Tarp 200 kalinių barake buvo apie 10 lietuvių. Tai buvo vadinamoji Litovskaja respublika. Su Vorkuta Andrius atsisveikino tik 1956 m. rugpjūčio 24 d., bet netrukus turėjo grįžti atgal, nes Lietuvoj negalėjo gauti nei buto, nei darbo. Vėl į Lietuvą sugrįžo 1958 m. Rizikuodamas Andrių įdarbino Medicinos instituto rektorius Januškevičius, bet ir tas 1979 m. buvo priverstas jį atleisti. Šiaip ne taip Andrius įsidarbino „Sanito“ fabrike kroviku ir dirbo ten iki pensijos.

Badas, mirtis, žmogaus paniekinimas A. Rondomanskio nepalaužė. Kūryba Andriui buvo kaip vaistai nuo išprotėjimo. Sukurė jis tūkstančius eilėraščių. Dalį posmų mėgino užfiksuoti mažame bloknotėlyje, kurį slėpė kelnių juosmenyje. Atsibudęs naktį, dirbdamas ar eidamas, Andrius kartojo savo posmus kaip poterius, kaip maldą, kad galėtų atsiribot nuo to žmogaus paniekinimo ir prievartos. Kartais tas paties susikurtas pasaulis jam atrodė realesnis už tą, kuris buvo už spygliuotų vielų. Andriaus eilėraščai – tai katorginio lagerio gyvenimo dienoraštis, jo išgyvenimų, jo dvasinės būsenos fiksavimas.

Andriui lageryje buvo reikalingas pats kūrybinis procesas. Traukė žodžio, ritmo, rimo paieška. Pasak A. Rondomanskio, eilėraštis rašymo (kūrimo) procese keičiasi, kartais pasidaro ne toks, kokio tikėjaisi. Jis, kaip papiltas vanduo, nuteka, kur jam patogiau. Ilgai nerandi žodžio – ateina kitas, tas pakreipia mintį kita linkme, ir ji nuteka kaip pavasarį upeliukas. Šiandien tie eilėraščiai gal kam atrodys kaip nesveiko žmogaus svaičiojimai, o man, sakė Andrius, tai buvo tikrovė. Psichiatrai tai vadina asmenybės susidvejinimu, patologiniu reiškiniu. Bet kas gi nustato tas normas?.. Matyt, sakė Andrius, ir liksiu idealistas, ne šios žemės padaras.

Pats A. Rondomanskis į savo kūrinius žiūrėjo lyg į svetimą daiktą, tarsi iš šalies, o tada tie posmai išsaugojo viltį, tikėjimą, gelbėjo nuo išprotėjimo. Su katorga, galima sakyt, pasibaigė ir kūryba. Prasidėjo, anot A. Rondomanskio, didžioji Atraja – atmintyje išsaugotų eilėraščių atkūrimas, atgaminimas (lyg koks atrajojimas). Įdomu, kad eilėraščius Andrius kūrė ir lietuvių, ir rusų, ir lenkų, ir vokiečių kalbomis. Atkūrė būdamas jau specialiojoj tremty. Tik 2002 m. Seimo spaustuvėje A. Rondomanskis 50 egzempliorių tiražu išleido 375 puslapių katorgos posmų knygą, pavadintą „Šiaurės pašvaisčių trupiniai“.

A. Rondomanskis nesiveržė į Parnasą, savo eilėraščių niekam nesiūlė. Malonią išimtį padarė tėviškėnams, pateikdamas pluoštelį ir uteniškių tarme parašytų eilėraščių.

* * *

Kam šypsosi, kam ne

laimužė užkeikta,

O tau ji niekada

nesišypsojo dar.

Ir skrenda ji tolyn

tamsioj niūrioj nakty

Skambių dainų pilna, –

viena, neišgirsta.

Gyvenimas praeis

kažkur čia pat greta

Su šypsniais nuostabiais,

tiktai ne tau, ne tau.

Laimužė užkeikta –

jaunų dienų svaja,

Kam šypsosi, kam ne,

praskrisdama šalia.

Neužkabins sparnais,

neužliūliuos aidais, –

Gyvenimas praeis

jaunysčių pašaliais…

1951 m.

* * *

NON OMNIS MORIAR, NON OMNIS FLAGRABO

Ant laužo dėdavom aukas

Ir patys degdavom ant laužo, –

Šiandien sudeginau save –

Eilėraštį – nenuoramą-padaužą.

Buvau pritvinęs nuostabių eilių

Iš prievartų – iš katorgos gadynės.

Tik vėl, prigąsdintas draugų, –

Liūdėjau viską sunaikinęs.

Sudeginau save, lyg auką ugnyje,

Tą savo šventą iškankintą dalį.

Maniau, kad bus geriau ir kad valdžia

Jau prie manęs kabintis nebegali…

Kelintąkart liepsnojo dūšios atraja?

Ir atminty palieka vis mažiau dainų, –

Kelintą kartą deginu save,

O visas dar sudegti niekaip negaliu…

1954 m.

* * *

Neliko kur kristi, taip laikas patrumpo, –

Ir dingo dienų sumaišty.

Jau reikia pargrįžti

Iš spengiančių tolių – sniegynų, žiaurių platumų

Namolio, namolio.

Prie laukiančių slenksčių gimtųjų namų.

1956-08-28

SMUIKO RAUDA

Kas klausia manęs, ko smuikas pravirko,

Patekęs į mano rankas?

Ko stygos vis dreba, ko dreba ir virpa

Bevilte skausminga rauda?

Ne skausmas tai rauda. Ne smuikas raudojo…

Tai rauda jaunystė mana.

Tai rauda jaunystė, kurią paaukojau

Įsiutusio karo žaizdre.

Tai rauda jaunystė, sunykus be laimės,

Nemačius aukos pasekmių.

Tai verkia jaunystė, kad nieks neateina

Paklausti raudos priežasčių.

1948 m.

* * *

Užgeso akys kraugerio galiūno,

Pasruvo ne savu krauju,

Bet aš tylus it klampūs liūnai

Vyliom ugnikėm vien šviečiu.

Nei liūdesio, nei džiaugsmo neparodau

Ir niekam nesakau „gerai“.

Vis laukiu, kol išgirsiu žodį,

Ir nežinau, koks bus jisai.

Ką pasakys tarnai-valdovai?

Ar verks numirusių dievų,

Ar peiks gyvenimą varžovų

Ir darbelius jų mokinių.

Ar slankios vėl po mano liūnus

Šimtais piktų smalsių akių

Ir skųs, kaip skųsdavo galiūnams,

Kad aš ugnikėm dar šviečiu.

Barakas 10, 1953-03-05

(Stalino mirties data. B. J.)

The post Posmai iš katorgos appeared first on udiena.lt.

Literatės, tautodailininkės, grafikės, karpytojos, margučių margintojos, sertifikuotos tradicinių amatų meistrės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės antroji poezijos knyga. Kaip ir visa daugiaplanė autorės kūryba, eilėraščiai kupini šviesos, tėviškės ilgesio, gražiausių prisiminimų, pagarbos tradicijoms, jautraus trapumo, šilumos šalia esantiems. Autorė ieško atsakymo į amžinuosius būties klausimus, suprasdama, kaip „…Svarbu dėkoti, džiaugtis ir mylėti.“

* * *

Nedalinau gyvenimo

rėžiais –

lyg žemės,

neraikiau riekėm

lyg duonos.

Tebūna jis

visiems visas

nuo vieno

saulėtekio

iki kito…

* * *

Tos dienos

lyg rudenio lapai

nuo klevo –

vaiskios ir ryškios,

dėmėtos,

sudžiūvusios ir suplyšusios.

Visos krenta

po praeivių batais

ne žmonių

tik visagalio laiko

teismui.

Ir ašaros –

tik spalio dargana –

pavėjui,

tiktai pavėjui.

* * *

Nusipiešiau tėviškę

tokią,

kaip buvo…

Kokią regiu sapnuose:

kvapniausios žemuogės

ant smilgos siūlo,

vosilkų mėlis

rugiuose.

Kvepia

jazminais, bijūnais

ir rūtom,

ir šviežias šienas

tiesioj pradalgėj.

O kaip norėčiau

kartais ten būti,

o gal pasilikti tenai

amžinai…

* * *

Esu lyg pakeleivis

be namų.

Širdis gimtinės oro

pasiilgus.

Kai lieka vis mažiau

tų valandų, dienų,

o vis daugiau

svajonių išsipildžiusių…

Juk nieko nebesitikiu

sulaukt.

Ir neturiu

jokių planų rytojui.

Prie lūpų tik

ramunės žiedlapį

priglaust.

Ir tyliai iškeliaut

per vasarojų…

* * *

Kas liko?

Tik laukinių alyvų

žydėjimo

atspindys akyse.

Tik gimtinės

vieškeliais, takais ir

kryžkelėm

išvagoti delnai…

* * *

Kasdien

keliu žvilgsnį

į Viešpaties Širdį

paveiksle

iš senųjų namų.

Jau

tėvų nebėra,

tų namų

nebelikę –

tik ramybės

linkėjimą

perduodu Jums.

* * *

Ateina laikas,

kai jauti,

kad atsisveikinimų

vis daugiau,

negu susitikimų…

Ir vasaros

kas metai

vis trumpyn…

Nesigręžioju atgalios –

tie vieškeliai

senokai jau užžėlė.

Ir šuliniai

visi išdžiūvę,

be vandens…

Gal tik

kada sužydi

baltas jazminas

ir rožiniai bijūnai

svetimuos kiemuos –

jų kvapas nuneša

į tuos

beribius plotus,

kuriuos kadais

gimtine vadinai…

* * *

Juk niekaip nepadalijamos

tos pievos,

tas lietus, vanduo,

lelijos ežere.

Tas pavasario

žiedadulkėm

geltonas oras

ir dangus,

kurį nešiojuosi

giliai širdy.

* * *

Kartais pajunti,

kad tą buvimą

skauda.

Skauda

tarp žmonių –

savų ir svetimų.

Glostai

atminties akim

rugių atolą švelnų –

tvarstį –

ant skaudžių

būties žaizdų.

* * *

O palangė

lyg slenkstis į dieną –

nesvarbu,

kad lietus

ir vėjuota…

Gamtoje

viskas tikra

ir sava –

aš galiu apsigobti

lyg stora

ir languota močiutės

vilnone skara.

* * *

Kol lyja šiltas

vasaros lietus

ir ant baltų lelijų

pasilieka –

iš Tavo, Dieve,

rankų –

trapumas žiedo

ir akimirkos šiltos –

lyg nuo lovatiesės

močiutės nuaustos

anūkei – man –

tik gimusiai

padėti…

* * *

Vis atrodau jauna

sau

tik laikas pavargo…

Pasiliko toli

mano vaikiškos pėdos

laukuos…

Kvepiant žemuogėms,

mėtoms,

gal smilgoms?

Tas nekviečiamas

svečias –

ruduo.

* * *

Kas pasimels

už mus,

kai mūsų nebebus?

Kaip be maldos

sunku bus

mūsų žemei…

* * *

Praeitis –

neužmirštuolių

žiedlapiai

pabirę

ant siuvinėtos tulpėm

staltiesės senos.

* * *

Gražumas tos dienos,

gerumas to dangaus,

parėjus iš nakties

prie artimo žmogaus.

Nepamenu, kas buvo

ir nežinau, kas bus.

Beliko vienas noras –

apglėbt savus vaikus.

* * *

Visas dangaus skliautas

lyg didelis varpas

skamba, spengia ir spaudžia

metų našta –

kažkodėl ji apsunksta

kiekvieną rudenį

lyg sulytas šienas pradalgėj

iš vaikystės prisiminimų.

O sunku kažkodėl

šiandien…

* * *

Pas avį eidama

basa dažniausiai

močiutė išmynė

takelį per dirvoną.

Aš juo laksčiau

su vėjais ir svajonėm.

Deja, po daugel metų –

be močiutės,

jau viena.

* * *

Kartais juntu,

kaip kažkas paglosto mano

rankas.

Gal laikas iš gailesčio?

Gal mėnuo atsainiai?

Nežinau…

Norėčiau, kad tai būtum Tu…

* * *

Panardinau

į vaikystės upelį

kojas…

Vanduo

lėtai nešė tolyn

mano žvilgsnį

ir mintis.

Sugrįžau…

* * *

Visų mūsų

delnuose

žalčių vingiais

vinguriuotas

gyvenimas –

nepakartojamas.

* * *

Vis nešioji ir

nešioji

graudulį

širdy –

nenori jo atiduoti.

Nebemokėsi

be jo

gyventi…

* * *

Priglaudžiau

prie širdies

įaustą ašarą

lino

rankšluostyje.

Lyg apsaugą,

man perduotą

iš praeities

kartų…

* * *

Man atrodo,

tos pėdos neišnyko –

nenuplovė

jų laiko vanduo,

kai prieš daugelį

metų – vaikystėj –

įklimpai

raudonuos dobiluos.

Dūzgė bitės,

kvepėjo nektaras

ir svajonės

netilpo širdy.

Ar skardens

tavo juoko varpeliai

iš vaikystės šalies,

iš toli?..

* * *

Taip norėčiau

būt

visai nematoma.

Ir nežinoma,

net užmiršta

visai…

Lyg saulėlydis,

į ežerą

panyrantis

ar aušroj

pranykstantys rūkai.

* * *

Kaip gražu,

kai mėlyni laukai

drobėje teptukais

nutapyti.

Šiandien tik

pražydo

lubinai –

negaliu to grožio

apsakyti.

Ir nenoriu

jo išnešt, dalinti,

tegul bus

tik mano tai

ir tavo –

tie keliai,

kuriais atėjom šičia,

tas dangus,

ta žemė

ir ta gryčia…

* * *

Kiek aplinkui

žmonių…

Koks pasaulis –

savimyla –

keistas…

Pajunti,

kad minioj

labai šalta

be savo

žmogaus…

* * *

Palangės sužaliavo

pomidorų daigais –

moterys laukia

pavasario.

Kas turi –

savo kiemą šluojasi,

o kitos –

tik pro langą žiūri.

Morę –

tą žiemos sąstingį –

jau sudeginom.

Mintys šviesėja kas rytą.

Ir žmogus,

ir gamta aplinkui

giedrėja ir stiebiasi

link Velykų.

* * *

Gražiausias laikas –

kai tylime,

kai žodžiais

tylos nesužeidžiame.

Lai šnekasi

sielos ir širdys,

pavasariui

žemėje skleidžiantis.

* * *

Lyg rugio

savęs dovanojimas

dėl duonos riekelės

delnuos.

Gimimo, mirties

pakartojimas

dėl Tavo ir mano

dienos kiekvienos.

* * *

Užverčiau

eilėraščių knygą

su savo praeitim –

nebegrįšiu.

Šiandien

nauja diena

ir naujas

naujos

knygos lapas

prasideda…

* * *

Lyg užkalbėta esu

gimtinės pievų

ir takų – negaliu

pamiršti

lyg užkeikimas

spaudžia širdį –

tėviškės namų ilgesys

su metais vis

stiprėjantis

kaip apsėdimas sielos

tas niekur

savęs neradimas –

tik ieškojimas

ir grįžimas

mintimis

į vaikystę –

taip tikra

nors toli toli.

* * *

Lyg vaškas

nuo grabnyčių žvakės

degina

rankas, akis, širdį.

Atminty –

tik išsiskyrimai

ir atsisveikinimai

juk ne visam…

Viltis mažytė

rusena

vėjų neužgesinama.

The post Dienos kaip lapai rudens appeared first on udiena.lt.

Žmanėm starkus – laimes nešėjas, švintu paukščiu laikamas. Jam meilas ir pagarbas pradžias raikia jieškat mūs tautas žiloj sanovej, kai keičiuntis metų laikam, keites žmanių asijemymai. No kadai kadžių starkus būva letuvių genčių glabėjas, klapatyjas žmanių gerovi, saugaja no nelaimių, namus – no ugnies, būtinas vaidyntajas par gimymą dienų ar krikštynas. Sanoliai jį laike švintu dievų paukščiu, dėl to ja abrazdus kabyndava švintyklasi, statulėlas droždava dievdirbiai. Starkų atskridymą denoj šeiminykes prikepdava krūvas bundelių ir krangelių.

Paukščiai, ypač starkai, neužmiršti ir mūs amžiuj. Ne in durniaus Raudanojaj knygaj parašyta: „Paukščiai – kiekvienos tautos pasididžiavimas, visos žemės žmonių turtas“. Kalendoriuj tūrim daug su jais susietų datų: vasarią 24-ą – vieversią, kovą 4-ą – kovarnių, kovą 10-ą – keturiasdešimties paukščių, kovą 19-ą – pympes, kovą 20-ą – paukščių, kovą 25-ą – gandrų sugrįžymą diena – Blavieščius, iš kadai kadžių žynama kaip prosenoviški Naujieji metai.

Da be kelnių stripaliodamas patėmyjau, kad kasmet in mus gyvynt atplasnoja starkai. Berži intaisytaj gūžtaj peri du tris kiaušinius. Kai medys nukaršta, anys apsgyvena kitam berži. Galų gali, trati starkų namai būva intaisyti in alektras stulpa.

Ape starkus vedu ūturkų, kad tie paukščiai mūm būva svarbūs. Net ir dabar, šiam svieti nemažai pabūvįs, radįs žinių apie juos, ukvatniai paskaitau. Sakysma, Romualdas Razauskas man davanotaj knygaj „Kodėl taip, o ne kitaip?“ (Vilnius, 2010) vynioja: „Lietuviai taip pat manė, kad gandras žmogumi buvęs, netgi žinojo jo vardą: Stonelis… Kas pirmą kartą gandrą pamatė skrendantį, ir dar iš dešinės – bus sveikas, jam seksis ūkininkauti, seksis meilėje, dar jo laukia ilga ir pelninga kelionė. Kas pirmąkart pavasarį pamatė stovintį gandrą – tasai bus tingus, silpnas, viskas kris jam iš rankų, o jau apie pasisekimą meilėje nėra ko nė galvoti…“

Lietuvių tautosakaj yra sakmių, kur žmones paversti starkais. Viena iš jų:

Sanų sanovej žmones supyka in Dieva, kad tas pryveise nuodingų gyvačių, kenksmyngų graužykų bjaurių varlių, vabolų. Neapskįsdamas žmanių zlastes, jis juos surinka maišan ir, aždraudys jį atryšt, sutiktai bobai liepe ažeran inmest. Bet argi boba gali iškintėt neatryšus maišą? Jai gaudunt iššokusių varliotį, visi surinktieji kas kur išsilakste. Boba verkdama nuveją in Dievų pasakyt, kas atstyka. Tas supyka, šėra jai par nūgarų nadėguliu, katruo žarijas pečiuj maiše. Boba pavirtą starkum su juodu plėmu nūgaraj, vysų amžių renkunčiu roplius ir vobalus.

Yra sakmė ir apie Dievų, pasvertusį pa svietų uliojančiu saneliu. Venoj traboj anas sutyka nelaimingų, liūdnų paralį, niekaip nesulaukiunčių vaikelią. Nieka jiem nesakįs, išeja. Namie iš medžiagas skutelių sūsuke kukūlį, suvyste ir padave starkui nunešt in nuliūdusius žmones. Tas nuskrydįs pamate pravirų lūngų, kukūlį padėja in palūnges. A kukūlys, aik tu skradžiai, pradėja verkt, kaip vaikas. Pripuola bevaikiai pre kukūlią ir apsydžiauge: „Ačiū ponui Dievui ir tau, gandre, kad tu mums vaiką atnešei“. Nuo tadu žmones pradėja ūturt, kad starkus asųs vaiknešys.

Sakoma: nori tikėk, nori – ne. Starkus parskrysdamas gimtynen, parsyneša pylkų paukštalį, katra vardas – kiela. Žemaičiai ledspiru vadyna, atseit, ana no sėdžiaukų, balalių, ažerų nuspardydama ladus, priartina pavasarį.

Saniai kaima šūnys nuloja svajas ape ataitį, atklydusias sėdžiunt gali kluona, in sanas eglynes, kynvarpų apgraužtas kalades, dabojunt dungun, laukiunt atskrindunčių starkų. Žiū, tūmsūs arymai, durpynai, miškai sušyla, oras juda aukštyn. Starkai, tie stagų sargybiniai, neplasnodami aukštai sklunda, pa ilgas keliones jieška, kur apsgyvynt. Iš pirkias kamina ištrūkįs dūmas kviečia vidun, kur moma mynka tašlų Blavieščiaus stalui.

The post STARKAM ATPLASNOJUNT appeared first on udiena.lt.

Spalio paskutinę dieną Regina Katinaitė-Lumpickienė atšventė savo 70 metų sukaktį. Vienintelė uteniškių tarme rašanti poetė drąsiai šią tarmę vadina savo pirmąja kalba ir sako norėjusi ja kurti, nes tai sklido iš vidaus, suteikė laisvės jausmo. Eilėraščių rašymas iš Juknėnų (Daugailių sen.) kilusiai literatei taip pat ir savęs išliejimas, išsikalbėjimas, pokalbis su būsimu skaitytoju.

Per pievas dainuojanti močiutė

R. Katinaitė-Lumpickienė sakė niekada neplanavusi būti rašytoja, poete. Kažkada su seneliu klausydama tuomet labai populiarių radijo vaidinimų, pati parašė dvi „pjesytes“. Parašė taip, kaip, būdama pradinukė, įsivaizdavo. Tačiau, galbūt išsigandusi savo drąsaus poelgio, jas suplėšė ir išmetė. Ir tik paskui prisipažino močiutei. Tikėjosi senolės papriekaištavimo, kam tokiais dalykais iš viso užsiima, tačiau, užuot priekaištavusi, ši apgailestavo, kad anūkė nedavė savo kūrinių paskaityti. Dabar ir pati poetė gailisi tokio savo poelgio – sako, įdomu būtų pažiūrėti, ką prirašiusi. „Negalėčiau šiandien pasakyti, kada ir kokį pirmą eilėraštį aš parašiau. Bet kad noras rašyti vaikystėje buvo, pamenu. Ir manau, kad tam didelę įtaką padarė močiutė. Ji pati kūrė eilėraščius, kaip liaudies dainas. Pagiedodavo, padeklamuodavo, kai eidavom per pievas kokių žolių rinkti ar dirbdavom kokius darbus. Aš močiutės kūrinių neužrašiau. Galvojau – gyvenimas ilgas, ir aš viską suspėsiu. Juo labiau vaikystėje. Net neįsivaizduoji, kad yra kažkur pabaiga. Močiutė man skaitydavo kitų poetų eiles, pati mokėjo atmintinai Kazio Binkio, Salomėjos Nėries, Maironio, Antano Miškinio. Man labai patiko, visada buvo gera klausytis. Manau, kad ir pati norėjau pabandyti kažką sukurti“, – kalbėjo R. Katinaitė-Lumpickienė, kuri puikiai atsimena, kada jos pirmas eilėraštis atsirado spaudoje. Tai nutiko 1968-aisiais, kai būsimai rašytojai buvo 12 ar 13 metų. Niekam nieko nesakiusi, ji nusiuntė savo eilėraštį į tuomet labai populiarų, vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams skirtą laikraštį „Lietuvos pionierius“. Nieko nesitikėjusi mergaitė labai nustebo po kiek laiko pamačiusi savo eiles šiame leidinyje. Ir turbūt net pirmame puslapyje. Be abejonės, toks pasiekimas Juknėnuose tuomet besimokiusiai mokineibuvo paskatinimas kurti toliau, nes suprato, kad nori ir gali tai daryti. Juknėniškė tapo tikra žvaigžde – ją plūste užplūdo norinčių draugauti vaikų laiškai iš visos Lietuvos. Didybės manija kaimo vaikas, laimei, nesusirgo, tačiau pasijuto reikalingas, gerbiamas už kūrybą. Ėmė daugiau rašyti. Prie kūrybos prisidėjo ir lietuvių kalbos mokytojos, kurios niekada tiesiogiai nesakė sėsti ir rašyti. Tik dabar rašytoja sako supratusi tą tylų ir subtilų paskatinimą: mokytojas tau kažką pataria, kažkur paima tavo rašinius, pasikalba su tavimi…

Jaunos poetės eilėraščiai atsirado mokyklos sienlaikraštyje. Tuo metu rajoninio laikraščio „Lenino keliu“ žurnalistas Mindaugas Stundžia surinkęs įvairaus amžiaus, taip pat ir mokyklinio, literatus jiems patardavo, pamokydavo ir spausdindavo jų kūrybą laikraštyje. Pašnekovės eilėraščių buvo atspausdinta daug, tačiau, kaip ji pati sakė, tuomet tapti poete gal net nedrįso, o kūryba liejosi tiesiog savaime.

Tarmių atgimimas

Anot R. Katinaitės-Lumpickienės, uteniškių tarmė gyvena su ja. Nuo pat mažų dienų, kai augo prižiūrima senelių. Sovietmečiu tarmiškai kalbėti viešumoje buvo neišauklėto, tamsaus kaimiečio bruožas. Niekas tarmės nekvietė „prie Dievo stalo“. Kita vertus, niekas nedraudė kalbėti su tėvais tėvų kalba. Viskas ėmė keistis padvelkus Atgimimo vėjams. Tada Utenos rajoniniuose kultūros namuose dirbusios vyr. metodininke moters pareigos (taip pat ir pomėgis dalyvauti meno saviveikloje) buvo susijusios su renginių vedimu. Tautinės tematikos renginius norėjosi „pasaldinti, padruskinti“ kokiu tarmišku žodžiu, o kūryboje didelis žingsnis buvo žengtas tada, kai Utenos mėgėjų teatro režisierė Alma Eigerdienė 1990 m. pasiūlė Antano Miškinio novelių rinkiniui „Žaliaduonių gegužė“ parašyti inscenizaciją (prozos ar poezijos kūrinį pritaikyti vaidinimui) tarmiškai. „Tarmę moki, – sako, – esi iš to krašto. Kas geriau gali padaryti?“ Paskelbus nepriklausomybę, liaudiškumas, tarmės buvo labai populiaru – „tarmės į kalbą lygiateisiškai sugrįžo kartu su Lietuvos laisve“. Nuo tada scenarijuose renginių vedėja dažnai įpindavo tarmę. Atsirado kultūros namų direktoriaus Algirdo Palskio sumintyta kapelų šventė „Linksmoji armonika“, kurią dešimt metų filmavo ir transliavo Lietuvos televizija. Šį renginį (po ilgos pertraukos šiemet jis vėl sugrįžo) su kolega Jonu Urbonu buvo patikėta vesti ir R. Katinaitei-Lumpickienei.

Antano Kibicko pastūmėta

Kalbėdama apie savo pirmą eilėraščių rinkinį „Išeinančio gruodžio žvaigždės“, autorė pripažino, kad jo galėjo ir nebūti. Jei ne Antanas Kibickas. Jis tada jau turėjo įkūręs spaustuvę, rūpinosi literatų kūrybos viešinimu. Tuomet R. Katinaitei-Lumpickienei ir pasakė, kad atėjo laikas išleisti jos eilėraščių knygą. Poetė padėkojo ir, nelabai tikėdama, atidavė jam savo eilėraščių pluoštą. Anot kūrėjos, iki tol ji niekada negalvojo išleisti savo eilėraščių knygos pavidalu. Jai užteko savo eiles užsirašyti į sąsiuvinį, kažkur kartkarčiais išspausdinti, panaudoti scenarijams darbe, paskaityti literatų suėjimuose. Ji tikrai nustebo, kai po kiek laiko paskambino A. Kibickas ir liepė važiuoti į Vilnių pas „Periodikos“ leidyklos redaktorių Rimtautą Garnelį perskaityti jau suredaguotos knygos. Pirmosios knygos pasirodymas buvo dar vienas žingsnis į priekį, paskatinimas kurti toliau.

Žodžiai tam, kas brangiausia

Antrasis poetės eilėraščių rinkinys pasirodė tik po devynerių metų, trečiajam parašyti užteko dvejų. Pastarajame buvo sudėti ne tik jos eilėraščiai, bet ir vengrų autorių kūrinių vertimai į lietuvių kalbą. 2004 m. išėjo ir ketvirtasis rinkinys – vien vengrų poetų eilėraščių vertimai. (R. Katinaitė-Lumpickienė intensyviai dirbo su rusiškai kalbančiu vengrų poetu Cseh Karoly, kuris per rusų kalbą vengriškai vertė lietuvių autorius; jis tą patį paskatino daryti ir lietuvę – naudojant rusų kalbą, vengrų poetų kūrybą versti į gimtąją.) Pasak poetės, tuo metu ji buvo labai įnikusi į tuos vertimus ir nenorėjo blaškytis, tačiau vienas įvykis viską apvertė aukštyn kojom, ir taip ji tapo išskirtine poete. 2004 m. uteniškė dalyvavo Raudondvaryje (Kauno r.) Algirdo Svidinsko rengiamoje tarmių šventėje. Ten ji skaitė savo kūrybą tarmiškai. Po renginio ne vienas žmogus viešnios iš Rytų Aukštaitijos klausė, kur būtų galima įsigyti jos knygų, parašytų tarmiškai. „Aš apie tai net pagalvojusi nebuvau“, – nusijuokė poetė. Ir iškart labai rimtai pridūrė: „Bet, važiuodama namo, apie tai jau galvojau… O kodėl gi ne?“

Pirmąjį rinkinį, parašytą tarmiškai, „Gegutes abrūsėliai“ juknėniškė skyrė savo gimtajam kraštui, kur buvo mylima, su kuriuo riša labai stiprūs jausmai. Tokio rinkinio niekas iki tol Rytų Aukštaitijoje nebuvo išleidęs. Anot R. Katinaitės-Lumpickienės, nors kai kas išsireiškė, kad ji „nemoka rašyti, todėl slepiasi po tarme“, kad „tarmėje dingsta visas jos talentas“, daugelis žmonių aukštaičių poetei dėkojo, nes „jie tą patį norėjo pasakyti savo praeičiai, tėviškei, savo brangiems žmonėms“. Kūrėjos tikslas buvo užrašyti eilėraščius taip, kad juos galėtų skaityti visi, todėl iškilo problema, kaip tarmę užrašyti, nes nebuvo jokio nusistovėjusio tarmės rašybos standarto. Tuomet ji nuvažiavo į Vilniaus universitetą pas iš Tauragnų krašto kilusį žymų baltistą, lingvistą Bonifacą Stundžią: „Nuvažiavau su savo paruošta knygele, o jis paėmė ir kiekvieną eilėraštį garsiai perskaitė. Gražiai, taisyklingai, pagarbiai. Aš tiesiog dabar girdžiu, kaip jis skaitė. Ir su kokiu malonumu skaitė! Nuoširdžiai pritarė knygelės leidybai, davė keletą patarimų.“ Vienas patarimų buvo nerašyti nosinių ant ilgai tariamų balsių žodžio gale (pavyzdžiui, nama, nes bendrine kalbanamo, o anto juknerašome nosinės). Mokantis tarmę perskaitys be didesnio sunkumo, o žmonėms, nemokantiems uteniškių tarmės, prie antrojo tarmiškų eilėraščių rinkinio autorė pridėjo dar ir savo balsu įrašytą kompaktinę plokštelę, kur puikiai galima girdėti kirčius, priegaides, ilginamus balsius ir t. t.

Pirmoji kalba

Išleidus pirmuosius rinkinius, nuslopus giriančiųjų ir nepatenkintųjų balsams, poetė sakė buvusi palikta ramybėje – niekas nei ją labai aukštino, nei peikė. Vis dėlto dar daug metų masiniuose renginiuose žmonės į ją kreipdavosi antrojo tarmiškų eilėraščių rinkinio pavadinimu: „Na, kaip gyveni, „Paraič nama“?“ Tai autorei buvo didžiausias įvertinimas – vadinasi, kažkas matė, perskaitė ir jam tai yra svarbu. „O kaip atsimint, jei tai nesvarbu? Žmonėms nesvarbu, daug ar mažai tarme jie šnekėjo, bet ji yra stipriai įsišaknijusi, ji – iš giliai, iš toli, mūsų savastis. Ir kiekvieną dieną tu to neįvertini, bet tu nešiojiesi savyje. Tarmė – tai atgarsis iš tokių žmonių. Šeimose, kur žmonės vyresni, daugelis šneka tarme. Jei ir ne grynąja, tai vis tiek daugybė žodžių yra vartojama. Ir kada tą supranti? Kai pradedi dirbti su tarme: ar išėjęs į sceną, ar rašydamas, ar dalyvaudamas kokiuose susitikimuose, vakaruose. Supranti, kad tarmė yra mumyse. Aš ją dabar drąsiai vertinu kaip savo pirmąją kalbą. Kai pradėjau kalbėti, tai buvo tarmiška kalba“, – konstatavo R. Katinaitė-Lumpickienė ir sakė, kad ne vienas tik su laiku supranta, jog nereikia atsiriboti nuo savasties, ir tą įsisąmonina tik geroką savojo kelio gabalą nuėjęs.

Anot rašytojos, kai nuslopo Atgimimo euforija, daug kas manė, kad pasauliui maišantis, globalizacijos maišalynėje tarmėms gyventi liko nebe daug. Net ir tarp kalbininkų buvo tokių, kurie sakė, kad atslinko jei ne naktis, tai tarmių vakaras. Tačiau tarmiškai rašanti poetė teigė tai girdinti jau daug metų, o tarmės kaip nemiršta, taip nemiršta. Ir net nesiruošia mirti. Pašnekovės nuomone, dabar, kai bendrinė kalba kenčia nuo svetimžodžių, naujadarų, tarmės išlieka kaip gyvumo, spalvos, šilumos šaltinis. „Tarmės yra nenurašytos ir jas nurašyti turbūt yra sudėtinga. Ir jų mirtį pranašauti sudėtinga. Man patinka, kad jos nepasiduoda“, – optimistiškai kalbėjo poetė.

Paukščio giesmė pagal ūpą

Paklausta, kuris rinkinys yra arčiausiai širdies, R. Katinaitė-Lumpickienė sunkiai galėjo kažką iš savo vaikų išskirti. Pripažino parašanti mažai ir visiškai nesilaikanti disciplinos, nes nerašo kūrybos griežtai pagal tam tikrą tvarkaraštį. „Ne kartą esu sakiusi, kad mano kūrybinį procesą geriausiai yra apibūdinęs brolis, poetas Alvydas Katinas: „Tu knygų nerašai. Tu kaip paukštis: užeina ūpas – pagiedi ir vėl tyli“, – juokėsi poetė. Vis dėlto ji sakė gerbianti tuos kūrėjus, kurie sugeba laikytis disciplinos. Jei per savaitę, tarkime, parašo dvidešimt eilėraščių, iš jų dešimt ar penkiolika nepasisekusių suplėšo – vis tiek penki geriausi lieka. Plėšymo „silpnybe“ poetė sakė nesididžiuojanti, tačiau teigė ir šiukšlių dėžės labai nebijanti, nes „kai matai, kad praėjus kažkiek laiko iš to kažkas išeis, tai yra viena, o kai matai, kad ne, čia nieko neišeis, tada lengva ranka galima suplėšyti“.

Pasak R. Katinaitės-Lumpickienės, eilėraščio rašymas jai yra impulsas, plano nėra. Yra poreikis išsakyti tai, kas tuo metu tave smaugia, kunkuliuoja viduje. Eilėraščio rašymas – tai kalbėjimasis su aplinka, popieriaus lapu, galbūt su skaitytoju, jei tas eilėraštis neatsidurs šiukšlių dėžėje.

Kūriniai, kuriuose niekas nemiršta

R. Katinaitė-Lumpickienė lėlių teatrams parašė 12 inscenizacijų. Lėlių teatro „Zuikis Puikis“ režisierė Janina Baldauskienė paprašė kolegės parašyti inscenizaciją. Nors poetė ir buvo anksčiau parašiusi inscenizaciją „Žaliaduonių gegužė“, su lėlių teatru jos laukė naujas iššūkis. Pasitarusi su režisiere, parašė inscenizaciją Hanso Kristiano Anderseno „Kiauliaganiui“. Patiko. Dar ne kartą bendradarbiavo su šiuo Utenos lėlių teatru. Pasak poetės, kadangi „Kiauliaganys“ buvo jos pirmoji pasakos inscenizacija, ji labai stengėsi laikytis autentiškumo. Vėlesnėse inscenizacijose autorė, supratusi savo, kaip kūrėjos, galias šiam literatūros žanrui, įsidrąsino: įvesdavo naujų veikėjų, sukurdavo dainelių ir t. t. Siužetą autorė visada derindavo su režisiere ir visuomet surasdavo bendrą kalbą, tačiau režisierė turėjo sutikti su autorės pacifistine laikysena: jos kūriniuose niekas nemirdavo, o kaltieji pasirodymo pabaigoje visada savo kaltę išpirkdavo darbu ir sugrįždavo į gyvenimą kaip visateisiai bendruomenės nariai.

Kokia proza būtų, jei ji būtų?

Nors R. Katinaitė-Lumpickienė ne kartą yra sulaukusi klausimo, ar nesiruošia rašyti romano, ji sako tikrai niekada nesvarsčiusi tokios galimybės. Tačiau, jei rašytų prozos kūrinius, tai greičiausiai būtų trumpos novelės. Beje, jau buvo ir sugalvojusi ką rašyti – įvairūs gyvūnai būtų kalbėję ir mąstę kaip žmonės. Tačiau, susidūrusi su gyvūnų globos reikalais, poetė suprato, kad tokią neteisybę, skausmą, kurį gyvūnui sukelia žmogus, labai sunku psichologiškai pakelti, ir tokios minties atsisakė.

Kai kas rašytoją skatina rašyti atsiminimus. Ir uteniškė sutinka, kad juos parašyti galėtų, tačiau jei ji juos parašys „kultūringai“, kūrinys atrodys kaip koks metraštis – sausas. Jei parašys taip, kaip įsivaizduoja, bus gal labai populiaru (kone bestseleris), tačiau tai gali būti jautru kai kuriems aprašomiems žmonėms ar jų giminaičiams, palikuonims. Gera rašyti tuo kampu, kur jautiesi stiprus, o kai abejoji, gali kažką įžeisti, įskaudinti, to nesinori, juo labiau kad kartais paprastas juokelis kitam yra vos ne pasaulio pabaiga. Kolegos rašytojai yra pasakoję, kad pristatinėdami romanus arba atsiminimų knygas susiduria su kurioziškais atvejais: atsiranda žmogus, kurio autorius nėra nei matęs, nei girdėjęs, bet tas save atpažinęs kūrinyje ir supykęs, kam jo gyvenimą viešina…

Kitas eilėraščių rinkinys, skaičiuojant eilėraščių pasirodymo periodiškumą, turėtų pasirodyti po trejų–ketverių metų, tačiau tarmiškų eilių kūrėja juokėsi, kad ir jos metai tiksi, tad eilėraščių kūrimo kelias gali kokiais meteliais pailgėti, o jei įsipareigos išleisti kitą rinkinį – teks gyventi.

R. Katinaitės-Lumpickienės asm. archyvo nuotr.

Tėviškės ežerai

Palei mano Juknėnų kaimelį

Ežerai, ežerai –

Tai Sylys ir Grabelis

Kvepią ajerais.

Čia supasi baltos lelijos,

Dainuoja palinkusių nendrių pulkai.

Ir bangą manų ežerėlių

Kalbina tylūs laukai.

Pirmasis Reginos Katinaitės eilėraštis, išspausdintas respublikinėje spaudoje („Lietuvos pionierius“1968 m.)

The post Rašymas laisvai, arba kai prie Dievo stalo gali kalbėti pirmąja kalba appeared first on udiena.lt.

Sankryža, prie kurios gyvenu, tai simbolinis taškas senajame mieste, sukurtame per šimtmečius. Čia susibėga kryptys iš žemaičių ir kalnėnų, iš gudų Lietuvos. Čia ir aplink gyvena Puikusis miestas. Mėgstu šį senąjį miestą bet kuriuo metų laiku.

Nuo Ašmenos, Dysnos, Šiaulių ir Žemaitijos gatvelių, žyminčių seniausią miesto sanklodą, sankryžos, prie mūsų namo, tarp raudonų stogų, atsiskleidžia trijų nuostabių bažnyčių vaizdai – vienos seniausių mieste Šv. Mikalojaus, saugančios viduje esantį Vytauto Didžiojo paminklinį biustą, nuostabių vargonų gaudesiu paženklintos didingos Šv. Kazimiero ir skardžiabalsiais varpais garsėjančios Visų Šventųjų.

Žiūrint iš toliau – nesimato jų jau gerokai apšepusių mūrų, bet priėjus arčiau – mano senamiesčio apleistų gatvių vaizdas vis dar primena senus slogius laikus. Miesto merai keičiasi kas keleri metai, miestas valdo milijardinį biudžetą, bet Vilniaus senamiestis, jo nuostabūs kvartaliukai niekaip nesulaukia dėmesio. O čia gyvena puikūs žmonės, kuriems reikia sutvarkytų, neduobėtų gatvių ir atnaujintų šaligatvių, gražių namų fasadų ir tvarkingų kiemų. Juk kaip smagu išeiti pavaikščioti po kvartalus tarp Trakų ir Rūdninkų gatvių, kur slypi buvusių amžių aura…

Čia – ir mano gyvenamasis namas, sumūrytas 1756 m. buvusio pirklio valdoje, 313-oje posesijoje, buvusioje Mato Strašūno, dabar – Žemaitijos gatvelėje. Čia pat galima pamatyti atminimo lentą, skelbiančią nuo 1941 m. rugsėjo iki 1943 m. rugsėjo čia buvus Vilniaus žydų geto ribas. Vaikščiodamas, už kelių namų, paglostau prie daktaro Cemacho Šabado (Aiskaudos) prigludusios mergaitės galvelę, visai greta, Mėsinių gatvelėje, nusilenkiu prie paminklo Holokausto aukoms, prie kurio meldėsi popiežius Pranciškus.

Čia išties daug žmogiškosios atminties ženklų – Ligoninės gatvėje pasveikinu Leonardą Koeną, Pylimo gatvėje praeinu pro Vingrių šaltinius, iš tolo pamojuoju „Berniukui su kaliošu“, Lydos gatvelėje sutinku „Vandennešį“ su dviem pilnais kibirais vandens.

Pranciškonų skvere sustoju prie priesaiką Tėvynei duodančių 1863 m. sukilėlių figūrų, Žydų gatvelėje stabtelėju prie išminčiaus Gaono, galiausiai, Vokiečių gatvės skvere, prieinu prie šiuolaikinės, kaip sakoma, Barborą iš Radvilų vaizduojančios figūros.

O štai, Pranciškonų skvere, sėdi lenkmečiu miesto galva buvęs Juozapas Montvila, pagerbtas dėkingų miestiečių. Vietos čia dar yra. Galėtų šalia jo atsisėsti ir koks pokario miesto veikėjas, bet tik ne „draugas“ Vladislovas Mikučianis, nugriovęs visą vakarinę Vokiečių gatvės pusę…

Taip apsukęs ratuką, grįžtu prie savo namų ir pavargęs užsuku pailsėti į Vilniaus kapitulos kiemelį prie šv. Kristoforo, brendančio per upę su mergaite ant pečių, o čia pat, skverelyje prie bažnyčios, dar pasižiūriu, kaip po didžiuliu kaštonu auga jaunutis Algimanto ąžuoliukas, pasodintas 2019 m. kovo 3 d. Puikiojo miesto atminimui.

Oraus jums, visiems aplankytiesiems, buvimo, esate neužmiršti, o gyviesiems – laimės, meilės ir vilties…

The post Puikusis miestas, apgaubtas varpų gaudesio appeared first on udiena.lt.

Darbštaus, kuklaus, talentingo, iš Utenos apylinkių kilusio rašytojo Romaldo Zabulionio kūryba išsiskiria teksto savitumu, gilia pirmapradės gamtos, augmenijos ir žemės pajauta. Jo apsakymams ir novelėms būdingas gilinimasis į personažų charakterius, sudėtingų situacijų narpliojimas, tiesos paieškos. Dažnas jo herojus, nepaisant klystkelių ir nuopuolių, sugeba pakilti ir toliau siekti savo svajonės. „Indrajos“ skaitytojus kviečiame į pažintį su trečiosios šio rašytojo knygos „Vilko pėdos: gyvenimo proza ir poezija“ kūriniais „Katamaranas“ ir „Seneliukas“.

Katamaranas

Pavasaris. Dirvonai, pievos, krūmai jau nusidažė šviežia žaluma. Tik dar ne visur pakeitusios spalvą vėjo plaikstomos šiurena parudusios pernykštės paežerės viksvos. Senoji tėvo valtis kėpso dugnu į viršų, rodydama ne vieną skylę ir gerokai patrešusias lentas – taigi šiemet lopoma bei tepama karšta derva nebus. Aukštoko ūgio paauglys Marius, kuriam greitai bus penkiolika ir svajojantis, kad

bus jūreivis, pasikasęs suveltų plaukų čiupriną pėdina prieš kalną namų link. Galvoje liūdna mintis, kad šiemet neturint eldijos meškerioti teks nuo kranto. Tėvas laisvesnį nuo darbo laiką vis statybai skiria, paspausdamas vaikus ridenti akmenis į pamatų duobes bei žvyrą su cementu maišyti. Laiko

naujos valties padarymui tikrai neras. Ką daryti? Kol kas nieko gero nesugalvodamas jis nuo etažerės pasiima žurnalą ,,Mokslas ir gyvenimas” ir gal trečiame puslapyje pamato laivo katamarano paveiksliuką. Paskaito, ką apie tai rašo ir žurnalą grąžina į lentyną. Kai jau baigė nuvyti mintis apie visokias valtis bei laivus, įskaitant ir povandeninius, makaulėje po truputį pradėjo ryškėti naujo projekto vaizdiniai. Griebęs pašalyje stovėjusį dviratį už ragų, numynė kelių kilometrų kelią iki senelių sodybos. Atlėkęs ant atšlaimo numeta metalinį žirgelį ir skubina į klėtį. Praveria retai rakinamas duris ir mato, kad tas juodas daiktas su baltu dideliu kryžiumi ant antvožo tebėra. Prieš porą metų senelis pasimirė ir dabar tik pro debesies kraštą stebi, ką jo anūkas prie klėties išdarinėja. Velionis buvo palaidotas naujame gražiame karste kaip pridera, o tas, jo pirktas iš

vietinio stalioriaus, savo juoda spalva atrodė labai jau kraupiai. Senasis šio kiemo gaspadorius buvo stropus ir atsakingas. Sulaukęs garbaus amžiaus nusprendė paskutinei kelionei viskuo pasirūpinti pats, kad kiti dėl jo mirties mažiau klapato turėtų. Tačiau jo kūną artimieji palaidojo, kaip patarė to meto papročiai. Vietinio staliaus sumeistrautą grabą visi primiršo. Po metų bobutė prašė Mariaus tą

liūdną tamsų daiktą, stovintį atremtą klėties kampe, sudeginti, bet anūkas nelabai skubinosi. Tik šiandien bobutei sumurmėjęs, kad reikia vykdyti jos valią, dviračiu karučiu parugėmis, retai naudojamu keliuku, nusibogino tą grabą į paupio alksnyną. Beje, tuo pačiu vežimėliu jiedu su seneliu susiveždavo panuovuolių šieną į daržinės šalinę. Antru reisu atsitempė porą karčių ir krūvelę lentgalių.Viską stropiai užmaskavo. Palankstė žilvyčių šakas bei apmetė pavasarinio vandens potvynio suneštomis sąnašomis, kurios jau pradžiūvusios kabojo ant palinkusių virš upės medžių drūtgalių. Sumaumojęs bobutės duotą riekę duonos su kumpio bryzu Marius smagiai numynė dviratį miestelio link, kur prie pamatų griovio labai jau nekantriai dairėsi tėvas. Po poros dienų jis grįžo į paupio lankas ir ėmėsi darbo. Užsikūręs sausų šakų lauželį, sename kibire išlydė

atsineštą avino galvos didumo juodos smalos gabalą. Apvožęs karstą ir antvožą pakamšė prakedentos senos kanapinės virvės pluoštu lentų suleidimo vietas ir jas užliejo verdančios smalos kisieliumi. Laukdamas, kol sukietės smala, susimatavo anksčiau atsigabentus lentgalius ir juos pradėjo pjaustyti vienodo ilgio atraižom. Vieno pagalio gale styrojo surūdijusi vinis. Marius, ieškodamas replių, užsuko už nugaros ranką ir kyštelėjo plaštaką į neseniai virusios smalos kibirą. Nutvilkė baisus skausmas. Gerai, kad šaltas upės vanduo tik už poros žingsnių. Bet tik ištrauki ranką iš vandens ir vėl pragaro kaitra tvinksintys skausmai. Žaibiškas plaštakos perkėlimas iš karštos dervos į vėsų vandenį išgelbėjo Mariaus pirštus nuo gilaus nudegimo, bet vis tiek ant paraudusios ir aplipusios derva odos išsipūtė keliolika mažų ir didesnių pūslių. Nudeginta plaštaka gijo lėtai, labai trukdė lipni ir sunkiai nuvaloma derva. Tik po poros savaičių būsimas jūreivis, ant gyjančios rankos užsimovęs tėvo odinę pirštinę, grįžo prie savo laivo meistravimo. Paguldė karstą ir jo antvožą lygiagrečiai, paliko tarp jų vieno sieksnio atstumą ir lentomis vinių pagalba juos sujungė. Virš dviejų korpusų atsirado iš lentų sukalta maža aikštelė ir ji buvo pavadinta, kaip pridera laivui, – deniu. Karsto ir antvožo korpusai atsidūrė po denio grindimis ir per trejetą dienų Mariaus kūrinys tapo ne toks ir kraupus. Aikštelės priekyje įtvirtino nukirsto alksnio kamieną su viršuje prikaltu skersiniu burei pririšti. Kol kas tas alksninis darinys labiau panašėjo į seną kapinių kryžių negu į burlaivio stiebą. Artėjo valanda šią plaukiojimo priemonę išbandyti. Marius, paskyręs save šio laivo kapitonu, nutarė tai padaryti rytojaus dieną, nes radijas pranašavo audringą orą, o burei juk reikia vėjo. Ankstoka. Dvelkia lengvas ryto vėjas. Čeža dviračio padangos. Liauna mergaitė, nešina kauptuku, artėja prie runkelių lauko. Nuo staigaus stabdymo čiūžteli ratas. Mergaitė krūpteli ir traukiasi į šalikelę. Naujai iškeptam kapitonui drąsos šiandien su kaupu. – Indre, sėsk ant dviračio rėmo ir važiuojam naujo laivo parplukdyti į ežerą. Jeigu bus palankus vėjas tai ir burę išskleisim, – smakru parodė į susuktą ryšulį ant dviračio bagažinės. – Nepabėgs tie runkeliai, juk dar visai neseniai išdygo. Ne vieną dieną prie jų teks nugarą lankstyti. Po kelių valandų vėl čia tave atvešiu. Kalbindamas gundė klasiokę Marius. Indrė nieko neatsakė, bet matėsi, kad runkelių laukui šiandien ilgesiu netrykšta. Sportbačiu kiek paraičiojusi pakelės akmenėlį, slepia kauptuką į žilvyčių guotą ir sėda ant vyriško dviračio rėmo. Šelmis vėjas šiaušia palaidus merginos plaukus, kurie kutena Mariaus nosį ir akis. Berniokas mina dviratį nesustodamas. Nebodamas raudoniu degančių skruostų rodo draugei, koks jis yra stiprus ir ištvermingas. Pagaliau paupio lanka. Švelniai kvepia žaliamarškinio pavasario gėlės. Upės slėnyje vėjas mažai jaučiamas, kad jis nerimsta matosi tik iš siūbuojančių ievų viršūnių ir iš ten byrančio balto žiedlapių sniego. Marių nusmelkia šaltukas, kai pamato ant jo sumeistrautos laivės tupintį stamboką juodą, be jokios šviesesnės dėmelės, šunį. Šuns akys nieko gero nežadėjo… Kol Marius pastato dviratį ir dairosi lazdos nuvyti neprašytą sargą, tas be jokio garso, nesujudindamas nė vieno lapelio, dingsta krūmų dilgėlyne. Su palengvėjimu atsidusęs jaunas jūreivis pradeda ruošti laivą nuleidimui į vandenį ir keistą šunį pamiršta. Atrodo, kad to juodo padaro Indrė nepastebėjo. Jiedu nesunkiai nustumia Mariaus kūrinį į upės posūkio sietuvėlę. Laivas stabilus ir, vaikštant po miniatiūrinį denį, mažai svyra į šonus. Nors Marius abejojo, ką jis sumeistravo: laivą ar paprasčiausią plaustą, bet ant kairio šono pritvirtino lentelę su užrašu „Katamaranas BANGA“. Dviratį pačiame priekyje atremia į stiebą; netilpo – vienas ratas pakibo virš vandens todėl tenka dar ir pririšti. Upės vaga vingiuoja tarp tirštai priaugusių alksnių ir ievų krūmų. Kai kur augesnių pasvirusių medžių viršūnės šakomis sveikinasi su kito kranto broliais ir sesėmis. Apie bures ir vėją šioje vietoje nėra kalbos. Iki atviresnių, platesnių vandenų slenka nešami srovės. Plaukimą dažnai paspartina Mariaus rankose gražiai nužievinta ilga eglinė kartelė, kuria atsispyrus į dugno žvirgždą galima laivą stumtelėti į priekį arba, pamačius šiekšto ar akmens kuprą, pristabdyti.

Pagaliau medžių guotai nuo krantų atitolo. Marius nuo stiebo skersinio atrišo burę, pagamintą iš mamos senos kraitinės lovatiesės. Pamatęs neregėtą laivą vėjas linksmai suūkė ir, pažaidęs su jaunuolių plaukais,

įtempė burės virves. Katamaranas tįstelėjo pirmyn ir pradėjo tolygiai slysti vandens keliu. Rami kelionė truko neilgai. Laimingas šypsenas gesino vis stiprėjantis vėjas ir grėsmingo juodo debesies griausmų dundesys. Jau nelabai toli ežeras. „Reikėtų nuimti improvizuotą burę, nes įplaukus į platų vandenį nežinia kas bus,“ – pagalvojo kapitonas. Atrišant paskutinį virvagalį vėjas nepagailėjo nei kraitinės marškos, nei virvės, nei sužeistos būsimo jūreivio letenos. Bandant išlaikyti įsisiautėjusių gūsių blaškomą burę aplink ranką apsinarpliojusi virvė atšviežino neseniai užsitraukusias žaizdas. Išsilaisvinęs audeklas pakilo virš paežerės pievų, supleveno kampu padarydamas atia ir dingo jau visai priartėjusios audros pilkumoje. Ežero vanduo šį sykį nenorėjo jungtis su atitekėjusiu upe. Juodos bangos, užsirišusios baltas skareles, griuvo iš ežero platybių į upės žiotis. Vanduo nesustojo kilti ir jau pradėjo lipti iš krantų. Plaustas neramiai blaškėsi sukūriuojančioje stichijoje. Mariaus kartelė retai besiekė dugną. Stabilizuoti laivą darėsi vis sunkiau. Menkai tepadėjo iš traktoriaus vikšro ir virvės padarytas inkaras. Santaka tik už keliolikos sieksnių, ir kapitonas nebuvo garantuotas ar jo laivas nesuirs atviruose įsisiautėjusio vandens plotuose. Indrė, įsikibusi šiurkščių nendrių stiebų, padėjo plaustui laikytis šalia kranto. Vos tik Marius spėjo virve apjuosti storesnę gluosnio šaką ir kažkiek stipriau prisišvartuoti, užgrojo baisi griausmų kanonada. Žaibų botagai čaižė ežero vandenį. Retkarčiais jų žalsvoje šviesoje tarsi išnirdavo santakos dugnas, su vaiduokliškais, juodais skenduolių medžių šiekštais, su maurų kaltūnu apaugusiais akmenimis ir retais gelsvo smėlio lopiniais. Įsisiautėjęs vėjas lenkė nendrių viršūnes ir leido joms praustis vis didėjančių bangų keterose. Lyg atsisveikindamas su šaknimis pradėjo svirti ir traškėti gluosnis, prie kurio buvo pririštas plaustas. Kelias minutes medis galynėjosi su vėju, bet pralaimėjo ir gulė skersai upę. Palikti plaustą ir šokti į krantą jau buvo pavojinga. Už siauro, dabar jau apsemto, krūmokšnių guoto gili senvagė apžėlusi maurais… Mariaus įsivaizdavimu, joje veisėsi ilgos skiauterėtos žuvys. Taigi pralaukti vėtros siautėjimą liko laive. Klūpodama Indrė vis nepaleido nendrių kuokšto, o kapitonas stovėjo įsmeigęs kartelę į liūno augmenijos šaknyną. Abu iš visų jėgų bandė išlaikyti plaustą arčiau kranto ir nepapulti į žaibų čaižomą ežerą. Santakos vanduo putojo ir suko nulaužtas šakas gaudančius verpetus.

Buvo aišku, kad tos ribos dabar perplaukti negalima. Pažeidus ją – kraupi nežinomybė. Apimta nevilties Indrė šnabždėjo: – Nendrės, mano sesės, padėkit išsilaikyti… Mes labai bijom, kad juoda ežero gelmė netaptų mūsų kapu. Mariaus širdis stingo dėl Indrės. Jautėsi labai kaltu, kad pakvietė mergaitę tokiai šiurpiai kelionei. Pabalusios lūpos bandė vapėti sunkiai prisimenamą poterį… Turbūt kažkas išgirdo jų prašymus. Prieš srovę upe iš gilumos pakilusi lėta banga kilstelėjo išverstą gluosnį, atkabino jo viršūnę nuo kito kranto ir medis, pasisukdamas pasroviui, patikimai laivą – plaustą – katamaraną priglaudė prie nendrėmis apžėlusio kranto. Gluosnis toliau nejudėjo, nes po vandeniu jo šakas pačiupo šiekštai, o dalis šaknų dar buvo neatitrūkę ir patikimai prilaikė. Po keliolikos minučių vėtra pradėjo rimti, griaustinio būgno muzika nutolo, žaibai jau neapšviesdavo povandeninio pasaulio dugno. Atsistojusi Indrė pasikūkčiodama verkė, kapitonas, negrabiai ją apkabinęs, bandė guosti. Permirkusi ir prilipusi prie kūno suknelė, jokio kito rūbo… Šalta… Bet stovint dviese susiglaudus drebulys kažkur pradingsta… Audros debesys nuslinko į rytus ir liūtimi nusipraususi saulė vėl paskleidė šilumą. Kol išsilaisvino iš šakų ir nendrių raizgalynės bei nuplaukė į nedidelį atabradą šalia alksnyno, pradžiūvo abiejų lengvi vasariniai apdarai. Paežerių, panuovuolių takais tai pavažiuodami, tai pėsčiomis jie atsirado prie ryte palikto kauptuko. Ilgai stovėjo ir tylėjo… Naktį sapne aplankęs senelis davė suprasti, kad Marius tikrai gerai padarė nepažeisdamas ribos pažymėtos putom audringam vandeny. O meistrauti laivo iš grabo tikrai negalima, nes jis skirtas kelionei iš kur niekada negrįžtama… Ir nemažai juodos spalvos ženklų jam buvo siųsta, ateityje juos skaityti Marius turi atidžiau.

Kitą vakarą virš miško kylant dideliam, kaip šėmas jautis, debesiui Indrė išskubėjo paežerėn. Atėjusi prie katamarano persižegnojo ir, už- metusi ant jo sausų alksnių šakų bei sudžiūvusių žolių, atsineštais degtukais užkūrė laužą. Jos sąžinė tylėjo, kad kapitonui gali būti skaudu. Marius ruošėsi kelionei į didelį miestą, kur jo jau laukė sutartas darbas per vasarą. Reikėjo pinigų naujiems drabužiams, nes turimus išaugo. Jei pasiseks gerai užsidirbti, tai ir naujam dviračiui. Sėsdamas į tėvo brolio automobilį virš ežero pamatė dangumi sparčiai plaukiantį debesėlį, labai panašų į jo katamaraną. Suspaudė širdį, lyg atsisveikinant su kažkuo labai brangiu, ir labai surimtėjęs Marius visą kelionę tylėjo. Tik daug vėliau jis suprato, kad tada padange negrįžtamai išplaukė jo vaikystės laivas. Ir kas gi jiems tada audros metu padėjo? (Tiktai po keleto dienų Mariaus galvoje, beje, pilnoje fantazijų, nusišypsojo šių vandenų dvasia – Indraja.)

Po dešimties metų Marius nusistebėjo, kad upė labai susiaurėjusi. Ežerą spaudė stipriai padrūtėję medžiai, nendrynų pakraščiais jau augo juodalksniai, o atabradą bandė okupuoti meldai. Pagalvojo, kad reikės atsinešti dalgį – būtų gerai neleisti užželti maudyklei. Tvarkingai pasidėjęs jūreiviškus marškinėlius ant palinkusio gluosnio kamieno, jis nepastebėjo užu žolių kupsto padėtų basučių bei sulankstytos suknelės. Vos girdimai supliuškeno vanduo. Iš ežero, nors ir turėdama moteriškų apvalumų, brido liekna, panaši į nendrę, mergina. Paleidusi į laisvę surištus plaukus (kurių galėjo pavydėti pati Indraja) ji sustingo, pastebėjusi vyriškį. Abiejų akys plačiai atsivėrė ir trumpas žvilgsnių kontaktas jų sielose spėjo pasėti tai, kas augs ir niekad nepasimirš…

Seneliukas

Pavasarėjo. Neseniai grįžau iš tarnybos kariuomenėje, o jau su pasimėgavimu sukioju sunkvežimio vairą. Dirbu. Iš ekskavatoriaus kaušo šlumštelėjo paskutinė porcija žvyro. Motoras įtemptai urzgė besukdamas ratus, nugalint įkalnę, iš- važiuojant iš paupio karjero. Pagaliau sunkiai pakrautas savivartis, tempdamas prikabintą priekabą, iš- lingavo į asfaltuotą kelią. Per keletą minučių spausdamas gazo pedalą ir aukštindamas pavaras, priverčiau mano vairuojamą ZILĄ (sunkvežimio markė) įsibėgėti. Pradėjo šniokšti priešpriešinis vėjas, pro šalį ūžtelėdavo paliekami medžiai, trumpai ūktelėdavo telefono linijų stulpai. Netoli dar nuriedėjau, o jau pro šalį praplaukė balta Svėdasų bažnyčia, parduotuvė, turgelis, medinukų namų eilutės. Vėl abipus plento laukų erdvės, maži miškeliai, krūmynų salos. Atitolus nuo miestelio apie dešimtį kilometrų, kitoje kelio pusėje, pastebėjau senyvą žmogelį, bandantį stabdyti automobilius, važiuojančius į Svėdasų pusę. Labai jau nedrąsiai jisai tas mašinas stabdė. Stovėjo prie pat griovio krašto, neaukštai kėlė kumštine pirštine apmautą ranką, drebino neskustą smakrą, bandydamas išspausti šypseną. Tą vaizdą aiškiai mačiau todėl, kad buvau prisivijęs labai lėtai ropojantį traktorių ir praleidinėjau važiuojančius iš priekio. Pagalvojau, kad reikėtų tą senuką pavežti, betgi aš ne į tą pusę… Linguodamas ant pasostės spyruoklių „prajojau“ Kamajų miestelį ir dar po pusvalandžio jau išverčiau krovinį Rokiškio betono gaminių įmonėje. Rokiškio geležinkelio stotis. Čia stabtelėjau norėdamas stoties bufete ką nors užkrimsti. Viešpatie!.. Kokios skanios išpampusios sardelės. Valgai jas su bulvių koše pasidažydamas į aštrias garstyčias ir pasisotinti negali. Nors ką gi reiškia jaunam dvi dešrelės, du ar trys šaukštai garnyro, šaukštelis aitraus pagardo. Bet kas gi čia, nors nuo to laiko metų ne viena dešimtis laiko upe nuplaukė, o mano senus žandikaulius spazmai tampo ir ryklėje seilių prisirinko… Vėl burzginu motorą. Tik kirtus bėgius mano ZILĄ stabdo žvitri mergaičiukė. Sustoju. Įsėda ir, žvilgtelėjusi į mano patamsintais stiklais akinius, prunkšteli, kad net seilių lašeliai ant jos rankinės tykšta. Nieko sau, galvoju. Tačiau šnekint nesiryžtu, per daug jaunai atrodo. Kamajuose ji vėl prunkšteli ir šalia autobusų stotelės palieka savivarčio kabiną. Susimąstau, kokio velnio jaunos ir brandesnės mergos šaiposi iš mano akinių. Gal, kad nešioju ir apsiniaukusiomis, lietingomis dienomis bei vakarais. Negaliu gi kiekvienai aiš- kinti, kad aš su jais geriau matau ir man jie reikalingi, o ne dėl kažkokio mandrumo. Tada dar nežinojau, kad po ketverių metų viena žavi tamsiaplaukė mintyse, o gal pusbalsiu, dėl tų pačių akinių mane pavadins krokodilu bei taps mana žmona… Po ratais vėl vyniojasi asfalto juosta. Pro galinio vaizdo veidrodėlį matau, kaip mano draugas Pranas, su savo ZISU artėdamas prie manęs, laukia, kol aš pagausiu žioplį, o jau tada beliks stebeilytis į jo priekabos uodegą. „Nieko tau, broleli, neišdegs“, – pagalvoju, užimdamas kelio vidurį ir iki dugno nuspausdamas akceleratoriaus pedalą. Tolumoje pamatau keistai palinkusią figūrą – kažkuo panašią į klaustuką. Taigi čia tas pats seneliukas, kurį mačiau reiso pradžioje, tik jau buvo porą kilometrų priartėjęs Svėdasų link. Suabejojau – stoti ar ne. Šį kartą jisai rankos nebekėlė, tik pasitraukė arčiau griovio krašto. Prašniokščiau pro šalį, nors krūtinėje kažkas gnybtelėjo, kad galbūt dabar aš elgiuosi negerai… Taip mes su Pranu, lipdami vienas kitam ant kulnų, vėl atšvilpėm į karjerą. Vėl paupio žvyro graužas kėbule ir priekaboj, vėl artėjantis prie miestelio seneliukas, vėl betono cechas… Grįždamas važiuoju lėčiau, nes šiandien jau paskutinis reisas ir virpu noru paimti pavėžėti mintyse įstrigusį, ilgą kelią minantį pėsčiomis, žmogelį. Deja, seneliukas jau buvo pasiekęs miestelį, tik man pravažiuojant, iš po akis užgriuvusių žilų antakių, padovanojo kažkokį liūdną priekaištingą žvilgsnį. Tada nežinojau, kad šis seneliukas, jo žvilgsnis ir mano tos dienos elgesys giliai įsirėš į atmintį ir paliks neretai atsirandantį perštėjimą sąžinėje visam mano laikui… Nuo tų dienų, praėjus apie trims dešimtims metų, jau seniai nebedirbau sunkvežimio vairuotojo darbo, tik neretai vairuodavau asmeniniais ar darbo reikalais lengvą automobilį. Kai kada sustodavau, paveždavau pakeleivį, bet dažnokai prašvilpdavau ir pro šalį. Tada beveik visada atmintyje išnirdavo seneliuko figūra – kažkuo panaši į klaustuką… Neretą sykį primindama darbus ir poelgius, kuriuos galėjau padaryti, bet nepadariau… O šiandien mane sustabdė senutė, gal greičiau senė – labai jau nesimpatiškai atrodanti, apsimūturiavusi daugybe nenusakomos išvaizdos rūbų, skleidžiančių neaiškų ir toli gražu ne migdolų kvapą, gal greičiau katinų… Tylomis važiuojam tolyn nuo Kauno. Neprivažiavus Prienų, keleivė įsakomu tonu pareiškia: – Prašau pasukti į kelią kairėje. – Man ne pakeliui. Be to, labai skubu, – paprieštarauju, norėdamas greičiau išlaipinti labai jau nesimpatišką moteriškę. – Tai kam įsisodinai, jei nenorėjai pavėžėti? Kitas būtų sustojęs ir be problemų iki namų pristatęs, – pareiškia netikėtą pretenziją senė, kažkaip panašėjanti į raganą… Norėtųsi nusispjauti, bet nėra kaip ir kur, tai tik apmaudžiai prikandu lūpą, rodydamas posūkį į kairę. Nedaug pariedėjus nauja komandą: – Suk į dešinę. Žiūriu, ant kelrodės parašyta „Purvininkai 1 km“. Nieko nesakau, atsidūstu ir suku. Kaimo gatvelėje purvyno ligi ašių, taigi pavadinimas pilnai atitinka tikrovę. Vėl garsi komanda: – Sustok. Pagaliau gerai įvaldžiusi manipuliacijos meną keleivė apleidžia automobilio saloną. Bet vietoj ačiū, taip žiebia dureles, kad man išgąstis nusiraito iki pakinklių ir tenka pažiūrėti ar sveiki langų stiklai… Na ir iš kurgi tokia sveikata gerokai padžiūvusiame kūne? Bet kas gi atsitiko? Manoji auto nebevažiuoja, tik ratai muilina šlapią molį. Išsiterlioju batus ir kelnes, tačiau visos pastangos bergždžios. Nei iš vietos… Pradėjęs dairytis pagalbos, pastebiu porą vyrų, senokai skustuvą mačiusiais veidais. Jie rūko, pasirėmę ant tvoros, ir jokios pagalbos nesiūlo. Tenka prašyti. Tie neskuba, tik reikšmingai pasikaso pagurklius. Ištiesiu penkinę. Atsiranda virvė, pakinkytas į vežimą arklys ir po kelių minučių galiu tęsti kelionę, tik mano ir automobiliuko vaizdas lyg mes grįžtume iš autokroso varžybų… Taigi ir šį atsitikimą nors ir rečiau atsimenu, bet šypsausi. O seneliukas mintyse mane rečiau belanko po to, kai aš, nors nežinodamas, ar Jis dar gyvas, sukalbėjau poterį ir, tik miglotai suprasdamas už ką, nuoširdžiai padėkojau. Beje, šiąnakt man užmiegant Seneliukas, savo figūra labai panašus į klaustuką, pirmą kartą nusišypsojo…

The post Romaldas ZABULIONIS appeared first on udiena.lt.