Dėka šių pakeitimų bus ne tik ženkliai sumažinta biurokratinė našta ir kaštai tiems, kas neturi galimybės prisijungti prie centralizuotų nuotekų valymo sistemų, bet ir bus gerinama apgyvendintų teritorijų ekologinė būklė. Paskaičiuota, kad gyventojai sutaupys nuo 400 iki 600 eurų projekto parengimui, o tuo pačiu bus taupomi savivaldybių administraciniai resursai projekto derinimui.

Kokiais atvejais nuotekų valymo įrenginiui leidimo reikės?

Jei nuotekų valymo įrenginio statybos planuojamos mieste, konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, apsaugos zonoje ar vietovėje ir kitose zonose, kur leidžiama statyba pagal Saugomų teritorijų įstatymą.

Nors yra labai stipriai raginama ir skatinama jungtis prie centralizuotos nuotekų sistemos, intensyviai lengvinamas biurokratinis procesas, tačiau tai padaryti ne visuomet yra įmanoma. Tais atvejais jums prireiks individualios nuotekų tvarkymo sistemos. Todėl pasirinkite patikimus partnerius, kurie išanalizuos jūsų poreikius, jūsų sklypą ir patars kokį įrenginį geriausia išsirinkti, bei konsultuos dėl jo įrengimo.

Kasyba.com komanda pasidalino, į ką svarbu atkreipti dėmesį norint įsirengti nuotekų valymo sistemą savo sklype:

• Nepamirškite, jog įrenginėjant nuotekų valymo įrenginį, mažiausias leistinas atstumas nuo kaimyno gyvenamojo namo yra 8 metrai, o nuo kaimyno sklypo ribos privalu išlaikyti 3 metrų atstumą.
• Jei atstumai neišlaikomi, reikalingas besiribojančių sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų rašytinis sutikimas.
• Būtina įvertinti ar sklype bus tinkamos sąlygos išvalytų nuotekų išleidimui į aplinką, mat ne visur gamtinės sąlygos tam tinkamos.
• Renkantis nuotekų valymo įrenginį reikėtų įvertinti, kiek žmonių gyvena ir lankosi namų ūkyje, ar jie gyvena nuolat, ar tik vasarą (pavyzdžiui, sodybose). Pagal tai išsirinksite ne tik įrenginio tipą, bet ir tūrį. Tinkamai pasirinkę valymo įrenginį – neturėsite papildomų rūpesčių dėl rūpesčio juo.
• Individualūs buitinių nuotekų valymo įrenginiai privalomai turi būti sertifikuoti pagal ES sistemą.

Kodėl turite pasirūpinti nuotekų tvarkymu?

Tikrai yra atvejų, kuomet įsirengdami namą arba sodybą atokiau nuo centralizuotos nuotekų tvarkymo sistemos žmonės dažnai numoja ranka į atsakingą buitinių nuotekų tvarkymą. Tačiau taip daryti tikrai neverta, nes teisės aktuose labai aiškiai numatyta, kaip jas turi tvarkyti individualių namų ūkiai.

Jei buitinės nuotekos patenka tiesiog į gruntą yra labai stipriai teršiama aplinka, keliama grėsmė gamtai ir žmonių sveikatai dėl į aplinką išleidžiamų kenksmingų medžiagų. Įstatymai savo nuotekų netvarkantiems namų ūkiams, numato pasikartojančias administracines baudas iki kol trūkumai yra pašalinami.

Jeigu trūksta žinių kaip išsirinkti ar įsirengti, ar domina nuotekų valymo įrenginių kaina, o galbūt tiesiog reikia patarimo kokio gamintojo, bei kokio dydžio įrenginius pasirinkti – susisiekite su Kasyba.com atstovais, kuriems nuotekų valymo įrenginiai yra kasdienybė jau beveik 20 metų, gausite visą reikiamą informaciją ir kainas.

The post Ar žinote kokia dabar galiojanti nuotekų valymo įrenginių įrengimo tvarka? Susipažinkite. appeared first on udiena.lt.

Lankytojai – iš visos Lietuvos

Nepaprastai vaizdingoje, gražioje, gana nuošalioje, bet nesunkiai ir transporto priemonėmis, ir pėsčiomis pasiekiamoje vietoje tarp Palūšės ir Meironių kaimų, ant Lūšių ežero kranto įsikūrusi Gamtos mokykla veikia nuo 2016 metų. Joje be V. Garbulienės paprastai dirba vienas arba du savanoriai, valytoja, o edukacijas veda Direkcijos darbuotojai – kiekvienas pagal savo kuruojamą sritį. Anot pašnekovės, taip tik įdomiau ir geriau, nes pasakotojas gali dėstyti tai, ką išmano geriausiai. „Smagu, kad Direkcijoje dirba tokia didelė komanda, kurioje – įvairūs specialistai, galintys iš savęs kažką duoti“, – džiaugėsi neformaliojo švietimo specialistė.

Gamtos mokykloje, kaip bebūtų keista, dažniau lankosi ne vietiniai, o didmiesčių vaikai ir suaugusieji, atvykstantys iš Vilniaus, Kauno, Visagino ir kitų Lietuvos miestų, miestelių. Pastate, kuriame įsikūrusi Gamtos mokykla, galima apgyvendinti iki 35 asmenų, o svečių viešnagė trunka labai įvairiai – nuo kelių valandų iki kelių dienų ar net savaičių. Žinoma, čia neteikiamos vien apgyvendinimo paslaugos, nes žmonės atvažiuoja pažinti aplinką ir pabūti gamtoje, todėl atvykusioms grupėms ne tik vedamos edukacijos, bet ir užsiimama sportine ar įvairia kita veikla – atsižvelgiant į svečių poreikius.

Jaučiamas sezoniškumas

Beveik visi užsiėmimai vyksta lauke, nebent to padaryti neleidžia oro sąlygos – smarkiai lyja, žaibuoja ar trankosi perkūnas. „Turime labai gražią teritoriją aplink Gamtos mokyklą, gražių maršrutų aplinkui, todėl stengiamės maksimaliai leisti laiką gryname ore, – pasakojo V. Garbulienė. – Žinia apie mus jau sklinda iš lūpų į lūpas, todėl mums net nebereikia kviestis lankytojų. Šiemet turime visam sezonui užpildytą grafiką, jau registruojame norinčiuosius ir kitiems metams. Labai dažnai pas mus grįžta kartą čia jau pabuvę mokiniai, studentai, mokytojai ar šeimos.“

Žinoma, vėlyvas pavasaris ir vasara – metas, kada lankytojų derlius gausiausias, bet svečių sulaukiama ir rudenį bei žiemą. „Esame pasakiškoje vietoje – šalia ežeras, parkas, geras susisiekimas, – dėstė specialistė. – Labai dažnai mokiniai iš Vilniaus iki Ignalinos atvažiuoja traukiniu, pėstute ateina iki Palūšės, apsižvalgo ten, po ekskursijų atkeliauja į Gamtos mokyklą ir apsigyvena. Tada jau prasideda veikla čia.“

Mėgstamos judrios veiklos

Anot pašnekovės, grupės užsisako labai skirtingus užsiėmimus, bet vaikai labai nori judėti, tad mokiniams dažniausiai parenkamos edukacijos, kuriose numatyta ne vien teorinė dalis, bet ir aktyvi veikla. „Esame atviri visiems pasiūlymams, todėl be mūsų siūlomų edukacijų, atvykėliai prasimano ir savo veiklų, – kalbėjo V. Garbulienė. – Mokytojai rengia integruotas pamokas gamtoje, studentai, šeimos susigalvoja sau pramogų ir kelionių aplink Gamtos mokyklą. Vieni nori tik gamtos, kiti – kultūrinių edukacijų. Viską pas mus galima rasti, viską deriname prie poreikių ir norų. Jei atvažiuoja mažesni vaikai, užsiėmimai atliekami žaidimo forma, jei vyresni – laiko skiriama ir teorijai.“

Specialistė sakė, jog viena iš dažniausiai lankytojų užsakomų edukacijų – „Iš kur, iš kur tos spalvos“. Ši programa padalyta į tris veiklas. Viena programos dalis – tai teorinės žinios apie tai, iš kur atsiranda spalvos, kaip jos vadinasi.

„Kiekvienas vaikas išvažiuoja žinodamas, kad žalia – tai krokodilas, chlorofilas“, – šypsojosi pašnekovė. Antros šios edukacijos veiklos metu vaikai patys renka augalus ir jų dalis, juos aprašo – jei žino, parašo pavadinimą, apibūdina spalvą. Vėliau surinktų augalų formos ir spalvos perkeliamos ant popieriaus lapo – vaikas pats turi juos nupiešti. Visus šiuos darbelius – atlikto darbo rezultatą – vaikai išvykdami išsiveža su savimi. Ši edukacija labiau skirta pradinių klasių mokiniams.

Galima pakeliauti ir gyvai, ir virtualiai

Kitas labai smagus ir dažnai užsakomas edukacinis bei orientacinis užsiėmimas – „Gamtos pėdsakais“. Čia pasiskirstoma komandomis, kurios gauna po žemėlapį. Žemėlapyje pažymėtuose taškuose reikia kuo greičiau surasti ir surinkti dėlionės detales, sudėlioti dėlionę ir atspėti joje pavaizduoto augalo ar gyvūno pavadinimą. Laimi ne ta komanda, kuri greičiau surenka dėlionę, o ta, kuri pirmoji įvardija pavaizduotą paveikslėlį. Žinoma, tam būna paruošta pagalba – šalia padėtos enciklopedijos, knygos ir kita reikalinga informacija. Tereikia tiksliai ir greitai surasti. Kaip pabrėžė pašnekovė, dėlionėse būna pavaizduoti Aukštaitijos nacionalinio parko „perliukai“ – orchidėjos, drugeliai ir kiti išskirtiniai parko gyventojai.

Žaidimas ir dideliems, ir mažiems – „Aukštaitijos perliukai“ – kviečia pakeliauti po Aukštaitijos nacionalinį parką ir atskleisti daugelį parko gamtos ir kultūros paslapčių, o įdomiausia, kad mėtant kauliuką, atsakinėjant į linksmus ir gudrius klausimus, vykdant po kortelėmis besislepiančias užduotis vos per valandą galima virtualiai apkeliauti gražiausias parko vietas ir daug apie jas sužinoti.

Ir gamtai, ir kultūrai, ir istorijai pažinti

Kitos dvi ne mažiau populiarios edukacijos – „Paukštis Rytų Aukštaitijos tautosakoje ir folklore“ ir „Aina žmonįs rugius pjovi, oi / Unt skudučių gražiai groja ojojoi“. Kaip jau sufleruoja ir pačių užsiėmimų pavadinimai, pirmasis – apie paukščius, jų skleidžiamus garsus. Vaikai ne tik pažįsta paukščius ir jų balsus, bet ir pasigamina sau skirtukų su paukščiais knygoms. Antrasis, suprantama, apie vienus seniausių lietuvių liaudies instrumentų – skudučius. Edukacijoje mokiniai ne tik išgirsta apie skudučių istoriją ar gamybos paslaptis, bet ir patys gali juos pačiupinėti, pamėginti papūsti. „Skudučiuotojai būna taip įsijaučia, kad girdi visi aplinkui“, – šypsojosi V. Garbulienė.

Yra ir labiau suaugusiesiems skirtų veiklų, kurių metu lankomi gamtos rezervatai, Palūšės bažnyčia, pilkapynai ar akmens amžiaus gyventojų būstas– tikrai kiekvienas ras kažką savo skoniui.

Gamtos mokykla dalyvauja ir įvairiuose projektuose, pavyzdžiui, pernai, kai buvo atnaujinamas Palūšės–Meironių skulptūrų takas, kuriamos naujos skulptūros, vaikams taip pat buvo rengiamos dirbtuvėlės. Padedami liaudies meistro Eriko Čypo jie išdrožinėjo paukščiukus ir prieversptes.

Akcentuojamas taupumas

Už dešimties eurų mokestį mokiniams, studentams ir negalią turintiems žmonės, dvidešimties – suaugusiesiems, kiekvienam lankytojui skiriama nakvynės vieta, patalynė, rankšluosčiai, virtuvė. Maistu stovyklautojai turi pasirūpinti patys. „Nors mūsų virtuvė nėra pritaikyta labai dideliems maisto kiekiams gaminti, bet svečiai tikrai kažką sugalvoja ir išsisuka – išsikepa kiaušinienę, išsiverda dešrelių, – aiškino V. Garbulienė. – Be to, lauke turime laužavietę, kepsninę. Jei stovykla trunka ilgesnį laiką, maistą stovyklos organizatoriai užsako iš tiekėjų Ignalinoje, tuomet patiekalai atvežami jau gatavi termosuose.“

Gamtos mokykla skatina ir moko ne tik mylėti bei pažinti gamtą, bet ir ją tausoti, tad visi svečiai raginami rūšiuoti atliekas, pabrėžiamas taupumas ir ekonomiškumas. „Labai stipriai akcentuojame, kad tam, jog kuo mažiau reikėtų rūšiuoti, pirmiausiai derėtų pagalvoti prieš tai ir mažiau vartoti, – patikslino pašnekovė. – Prieš kažkokį pirkinį visada reikia susimąstyti, ar tikrai jo mums reikia. Aš pastebiu, kad maži vaikai tą informaciją priima labai natūraliai.“

Telefonai – į šalį

V. Garbulienė šypsojosi, kad nors ir taip yra daugiavaikė mama, dabar jaučiasi turinti atžalų dar daugiau, nes susidraugauja su į Gamtos mokyklą atvykstančiais vaikais ir juos pamilsta.

Gamtos mokykloje apsistojantys gyventojai privalo laikytis tam tikrų taisyklių, už jų pažeidimą gali tekti atlikti bausmę – prinešti į šiltnamį vandens. Bet visos nemalonios situacijos visada sprendžiamos su šypsena ir geranoriškai.

Išmaniųjų prietaisų ribojimą reguliuoja su vaikais atvykstantys suaugusieji. Specialistės teigimu, vieni vaikų grupių ar stovyklų vadovai telefonus surenka į dėžutę, kiti – leidžia naudotis jais tam tikrą valandų skaičių per dieną, treti – visai jų nedraudžia – juk telefone, pavyzdžiui, galima atsidaryti programėlę, kuri padeda pažinti paukščių balsus. „Bet jie patys padeda telefonus ir bendrauja, – džiaugėsi specialistė. – O smagiausia, kad jie daro tai labai noriai.“

„Norime, kad Gamtos mokykla būtų, matome didžiulį jos potencialą, – užbaigė V. Garbulienė. – Žinome, kurlink dar galime eiti, ką daryti ir ką pasiūlyti. Jeigu yra paklausa, turime stengtis ir ją atitikti.“

Autorės ir Gamtos mokyklos archyvo nuotr.

The post Gamtos mokykla – proga sugrįžti prie savo esmės appeared first on udiena.lt.

Yra ir naujokų, ir senbuvių

Socialdemokratai šiuose rinkimuose pelnė net devynis mandatus, nuo praėjusios kadencijos papildydami savo krepšelį dviem mandatais. Be Tarybos senbuvių Editos Brukštuvienės, Oleg Sosunov, taip pat šiuose rinkimuose į socialdemokratų gretas įsiliejusių anksčiau kitoms partijoms atstovavusių Marijonos Lukaševičienės (praėjusioje kadencijoje patekusios į Tarybą kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė), Juozo Roko (praėjusioje kadencijoje priklausiusio partijai „Tvarka ir teisingumas“) ir buvusio mero Justo Rasiko, Lietuvos socialdemokratų partija Taryboje pasipildė ir keturiais naujokais. Tarybos nariu po pertraukos vėl tapo ir ilgametis jos narys Vilius Cibulskas. Į Tarybą pirmą kartą pateko mokytoja Irma Rasikė, inžinierius Dovydas Šimkūnas, buvusi Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Balinskienė.

Daugiau naujokų nei senbuvių

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga šios kadencijos Tarybos rinkimuose apsikeitė vietomis su socialdemokratais ir vietoj turėtų devynių mandatų gavo tik septynis. Šio sąrašo lyderiui L. Ragaišiui tapus meru, jo vietą užėmė Tarybos naujokas Artūras Česliokas, kuris sąraše buvo aštuntas. „Valstiečių“ sąraše yra ir daugiau naujokų, tai – 2015–2019 metais ėjęs Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, dabar – AB „Imeda“ direktorius Donatas Mačys, buvęs ilgametis Ignalinos rajono savivaldybės administracijos darbuotojas, dabar senjoras Vidmantas Čepulėnas ir verslininkė Jūratė Rudokienė.

Su „valstiečių“ sąrašu į Tarybą vėl pateko ir jos senbuviai Jonas Baltakis bei Nijolė Trinkūnienė, taip pat – 2015–2019 metais Ignalinos rajono savivaldybės mero pareigas ėjęs Henrikas Šiaudinis.

Sudėtis – negalutinė

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai surinko du mandatus. Į Tarybą su konservatoriais pakliuvo ir jau joje buvęs Seimo narės Monikos Navickienės padėjėjas Vytautas Gimžauskas. Į politiką su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais atėjo ir Visagino savivaldybės kontrolierius Imantas Umbražiūnas.

Lietuvos žaliųjų partija, Liberalų sąjūdis ir Darbo partija Ignalinoje gavo po vieną mandatą, su šių partijų sąrašu į Tarybą pateko politikos naujokas, projekto koordinatorius Vaidotas Židanavičius, senbuvis Vygantas Dilys ir dar vienas naujokas Taryboje – Giedrius Palenčius.

Į Tarybą nepateko (Ignalinoje mandatų skirstymo kvota buvo 309 rinkėjai) Nacionalinis susivienijimas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, šie politiniai judėjimai surinko atitinkamai 276 ir 119 balsų.

Tarybos sudėtis dar gali keistis, nes kol kas nebuvo paskirti vicemerai ir mero patarėjai.

Sudarė daugumą

Pirmajam posėdžiui pirmininkavęs meras L. Ragaišis pirmiausia padėkojo buvusiam merui J. Rasikui už darbą savivaldybės ir jos bendruomenės labui, o R. Šatienei už sklandžiai vykusius rinkimus.

Meras informavo Tarybą, kad laikinai einančiu Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas paskyrė Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Informatikos ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėją Vilių Gasiukevičių.

V. Židanavičius pranešė, jog Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos žaliųjų partijos, Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos sąrašų nariai, vadovaudamiesi Vietos savivaldos įstatymu, remdamiesi savo partijų rinkimų nuostatomis ir siekdami, kad Tarybos 2023–2027 metų kadencijos darbas vyktų sklandžiai, racionaliai išnaudojant turimus išteklius, o priimti sprendimai užtikrintų pažangą bei Ignalinos rajono savivaldybės bendruomenės gerovę, patvirtino daugumos veiklos programą. Programa perduota merui.

Kitas Tarybos posėdis numatytas gegužės 11 dieną, jame planuojama svarstyti politinio pasitikėjimo pareigybių skaičių, komitetų skaičių ir nuostatus, komisijų sudėtį, išrinkti Tarybos narį, pavaduosiantį merą jam negalint atlikti pareigų. Taip pat ketinama teikti vicemerų, mero patarėjų, opozicijos lyderio kandidatūras. Priminta, kad savivaldybėje bus sudaryta kolegija, į ją įeis meras, vicemerai, administracijos direktorius, tarybos komitetų pirmininkai, Etikos ir Antikorupcijos komisijų pirmininkai bei opozicijos lyderis.

Linos Kovalevskienės nuotr.

The post Ignalinos rajono savivaldybėje – senai nauja politinė šluota appeared first on udiena.lt.

Karas išmokė gyventi šia akimirka

Charkive daugiabutyje kartu su 76 metų mama invalide gyvenusi Jelena jau skaičiuoja antrus gyvenimo metus Ignalinoje. Čia atvykti jas iš nuolat bombarduojamo miesto pakvietė tolimi giminaičiai, pas kuriuos ir apsigyveno. Atvykėlė pasakojo, kad Ukrainoje karo nuojauta jau kurį laiką tiesiog tvyrojo ore, bet niekas tuo nenorėjo tikėti

Prasidėjus karui moteris dešimt dienų niekur nekėlė kojos iš savo buto, tos dienos jai atrodė kaip nesibaigianti amžinybė. Kasetinės bombos nuolat lėkdavo į jos gyvenamąjį mikrorajoną, o būti uždaroje erdvėje buvo labai baisu. „Po metų, jau būdama Ignalinoje, visa tai prisiminiau kaip sulėtintus filmo kadrus, viskas aplinkui drebėjo nuo krintančių bombų, išgyvenau didžiulį nuolatinį stresą. Mano mama viską išgyveno savyje ir nerodė jokių emocijų. Kad nors kiek užsimirščiau, stengdavausi dirbti įvairius buities darbus, nes bet kada galėjo dingti elektra arba dujų tiekimas, – pasakojo charkivietė. – Kai pirmą kartą po pertraukos išėjome į lauką, pamatėme, kad visuose aplinkiniuose namuose išbyrėję langų stiklai.“

Išvykti iš miesto buvo labai sudėtinga, net sveikam žmogui įlipti į sausakimšą pabėgėlių traukinį tapdavo savotišku iššūkiu. Vieną kartą Jelena socialiniuose tinkluose pamatė informaciją, kad savanoriai gali padėti išvažiuoti į Dniprą. Savanoriai motiną su dukra paėmė tiesiai iš namų. Iš Dnipro karo pabėgėlės traukiniu pasiekė Lenkiją, o iš Varšuvos į Vilnių jas Vasario 16-osios vakare atvežė du savanoriai broliai, nusprendę šią dieną skirti pagalbai nuo karo kenčiantiems Ukrainos žmonėms. Pašnekovė įsitikinusi, kad jei gyvenime atsiranda koks nors šansas ar galimybė, juo reikia pasinaudoti.

Svarbiausi daiktai, kuriuos ji įsidėjo traukdamasi iš Charkivo, buvo kompiuteris, dokumentai, diplomas ir biblija. Kai pirmosiomis karo dienomis buvo labai baisu, visada šalia Jelenos buvo biblija, kurią ji skaitydavo sėdėdama koridoriuje, nes manė, kad jame yra saugiau. Moteris įsitikinusi, jei žmogus yra tikintis, biblija jam gali padėti.

Vienoje Charkivo muzikos mokyklų chormeistere dirbusi Jelena dėkinga likimui ir jai padėjusiems žmonėms, nes nuo rudens pavyko įsidarbinti Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokykloje koncertmeistere. Puse etato dirbanti karo pabėgėlė dievina klasikinę muziką, labai įdomu jai kaip profesionalei buvo susipažinti ir su lietuvių liaudies muzika, jos niuansais.

Motina su dukra labai ilgisi savo namų ir mintyse nuolat keliauja į Charkivą. Jelena jaučia didžiulį dėkingumą ne tik savo giminėms, bet ir visiems žmonėms, kuriuos čia sutiko. Charkivietė už viską dėkoja dievui ir žmonėms, Ignalinos rajono savivaldybės administracijai, Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos Carito organizacijai (toliau – Ignalinos parapijos Caritas), kurios darbuotojos ir savanoriai iš visų jėgų stengiasi visomis prasmėmis padėti, bando nors trumpam atitraukti nuo liūdnų minčių. Pašnekovė sakė besimeldžianti, kad tik išliktų nesugriauti jų namai, kuriuos prižiūri kaimynė.

Didžiausias Ignalinoje gyvenančios karo pabėgėlės troškimas, kad greičiau baigtųsi karas, kad nežūtų žmonės ir visi gyventų taikoje. „Situacija mane išmokė gyventi šiuo momentu, žinau, kad egzistuoja rytojus, bet labiau branginu šią akimirką, taip turi būti gyvenime. Džiaugiuosi, kad gyvenu arti gamtos, kad mane supa tyla, matau prasidedantį pavasarį, o tai labai ramina“, – sakė atsisveikindama moteris.

Laukia susitikimo su kariaujančiu vyru

Iš Rivnės karo pradžioje kartu su trimis vaikais pasitraukusi Bogdana nuolat gyvena lyg įtempta smuiko styga. Kartu su vaikais ji laukia, kada pagaliau galės pasimatyti su į Lietuvą penkioms dienoms atvyksiančiu vyru, kurio nematė jau daugiau kaip metus – nuo karo pradžios: „Mūsų prezidentas Volodymyras Zelenskis išleido įstatymą, kuriuo remiantis fronte kariaujantys kariai daugiau nei metus užsienyje gyvenančius artimuosius gali aplankyti, o mano vyras yra kariškis. Girdėjau, kad artimuosius užsienyje jau aplankė daugiau nei dešimt tūkstančių kariškių. Ypač tėčio pasiilgo ir jo laukia nesulaukia vaikai.“

Į Ignaliną trijų sūnų motina atvyko 2022 m. kovo 15 dieną. Fronte kariaujantis ukrainietės vyras Jurijus liepė jai skubiai susikrauti būtiniausius daiktus ir palikti savo gimtinę po to, kai rusai sušaudė pirmąsias šeimas Bučoje. Kariškis jaudinosi, kad taip gali nutikti ir Rivnėje. Moteris pasakojo, kad jiems traukiantis iš tėvynės buvo smarkiai bombarduojama. Daug pažįstamų žuvo kare, dingo be žinios. Ne tik Bogdana, bet ir kiti pabėgėliai galvojo, kad į Ignaliną atvažiavo dviem savaitėms, todėl pradžioje neskubėjo gauti pabėgėlių statusą.

Ukrainietė pasakojo, kad tose vietose, kur jie gyveno iki karo, labai mažai žmonių moka rusų kalbą. Silpnai rusiškai kalbėjusiai moteriai, turėjusiai susitvarkyti daugybę reikalų, tai tapo didele kliūtimi. Laimė, ją visur lydėjo rusakalbė tėvynainė ir viską išversdavo. „Vos spėjome apsigyventi bendrabutyje ir iškart užsisuko nesibaigiančių reikalų ratas, – aiškino mokyklos bendrabutyje su sūnumis gyvenanti moteris. – Mano vaikai per metus priprato prie naujos aplinkos, adaptavosi, susidraugavo su vietiniais vaikais. Kai vienuoliktą ir antrą klasę lankantys sūnūs nenori, kad aš suprasčiau, apie ką jie kalbasi, jie tarpusavyje kalba tik lietuviškai. Mums nebuvo sunku, nes čia jau buvo daug ukrainiečių, visi mums padėjo, rūpinosi, vaikai pradėjo eiti į mokyklą, aš lankiau lietuvių kalbos kursus, tad tikrai nebuvo kada verkti.“

Nebuvo lengva šeimai gyventi ir iki karo. Ekonomistės bankininkės specialybę turinti Bogdana, pagimdžiusi du jauniausius sūnus, atsidėjo motinystės rūpesčiams. Pašnekovė džiaugėsi, kad jauniausias sūnus, lankantis darželį, jau viską primiršo, net kai kurių draugų vardų nebeprisimena. Jis mamai patiki savo svajones, kad jei Lietuvoje šeima turėtų namą ir čia grįžtų iš karo tėtis, norėtų likti ir gyventi Lietuvoje. Šešiametis netgi savo ukrainietišką vardą Liubomir „susilietuvino“ ir paklaustas vardo prisistato Liubomiru. Paklausta, ar jos vaikų neskriaudžia bendraamžiai, moteris nusišypsojo: „Bijau , kad jie patys kitų nenuskriaustų, jie tarpusavyje ginčijasi, o jei taip yra, vadinasi, jie draugai. Vyras mane patikino, kad kol bus gyvas, niekada neleis savo vaikams tapti kariškiais, nors anksčiau planavome, kad vyriausias sūnus taps karo vertėju.“

„Labiausiai bijau, kai vyras išvyksta kariauti į vadinamuosius karštuosius taškus, – jaudindamasi kalbėjo Bogdana. – Tada su niekuo nebendrauju ir nesijuokiu, dažnai verkiu. Suprantama, jis man nesako, kur kariauja, bet iš informacijos srauto galiu susidaryti nuomonę. Vyras manęs klausia, kas man sunku. Vien Ignalinos parapijos Caritas yra lyg stebuklas, pildantis visus mūsų norus. Jurijus labai nori pamatyti, kaip mes čia įsikūrėme, jis jau anksčiau svajojo pamatyti Lietuvą.“

Morališkai jau laimėjo karą

Nuo karo laikiną prieglobstį Ignalinoje prieš pora mėnesių radusi Tatjana pirmą kartą savo gimtadienį atšventė ne namuose, o būdama toli nuo jų – Lietuvoje. Charkive gyvenusi karo pabėgėlė, braukdama ašaras sakė, kad jai neprarasti vilties ir tikėjimo labiausiai padeda du dalykai – tikėjimas ir tabletės. Ją guodžia ir tai, kad ji čia yra ne viena, nuolat bendrauja su į Ignaliną pernai spalį atvykusia savo klasės drauge Ala. Vienoje klasėje besimokiusios moterys visą gyvenimą palaiko draugystę ir jaučiasi lyg būtų giminės. Jos abi dar prieš karą kartu ketino išvykti į kurią nors šalį padirbėti.

„Kai mūsiškiai laimės, iškart grįšiu namo, mes visi laukiam pergalės, aš ja tikiu. Morališkai mes jau laimėjome karą prieš Rusiją, beliko laimėti fiziškai, – tvirtai įsitikinusi Tatjana. – Baisiausia yra tai, kas mūsų žmonių laukia po karo, kaip juos paveiks karo baisumai psichologiškai, ypač vaikus.“

Buhaltere Charkive dirbusi moteris labiausiai dabar svajoja susirasti nors kokį darbą. Ji supranta, jog visur visiems sunku, tačiau nepraranda vilties. Moters sūnus liko Charkive, ten turi darbą, o savo žmoną su dviem vaikais išsiuntė į Vokietiją.

„Kai pradėjo bombarduoti mūsų miestą, sėdėjau bute ant kilimo, o šalia manęs du anūkai, įsikibę į rankas, rėkė iš baimės. Slėptis daugiabučio namo rūsyje nesiryžom, nes bijojom būti palaidoti gyvi po griuvėsiais, – jaudindamasi prisiminė Tatjana. – Netrukus tą pačią dieną man paskambino viena pažįstama, gyvenanti nuosavame name, ir pakvietė persikraustyti pas ją. Suprantama, iškart sutikau, nes šalia mūsų namo jau stovėjo rusų tankai.“

Paklausta, ko labiausiai pasigenda būdama toli nuo namų, ašaras valydamasi Tatjana sakė, kad ypač jai trūksta savo buto, kurį dažnai sapnuoja naktimis, vaikšto po kambarius. Kai sūnus atsiunčia nufilmavęs butą, moteris negali sulaikyti iš akių plūstančių ašarų. Neatitolti nuo gimtinės padeda ir Charkive gyvenančios dvi seserys, su kuriomis susiskambina kiekvieną dieną.

Jaučiasi lyg savo namuose

Anglų kalbos mokytoja dirbusi Ala, prasidėjus karui ir uždarius mokyklą, liko be darbo, o sėdėti namuose nieko neveikdama ji tiesiog negalėjo. Vasarą moteris dar turėjo ką veikti, o rudenį, palikusi išvykti kartu su ja nenorėjusį vyrą ir dukters šeimą, pernai spalio mėnesį nusprendė išvažiuoti iš namų. Save namine vadinanti Ala prisipažino, kad iki karo niekada niekur nebuvo išvažiavusi iš namų, tačiau prisivertė žengti šį žingsnį. Tai paskatino ir kalbos, kad tuoj prasidės rusų puolimas, pradėtas bombarduoti šalia esančiame kariniame miestelyje aerodromas. Gimtajame jos kaime gyveno daug kariškių, kuriems savo namus užleido civiliai gyventojai. 20 kilometrų už Charkivo su šeima įsikūrusi Ala, prasidėjus karui, du mėnesius su namiškiais ir giminaičiais gyveno rūsyje.

Iš pradžių Ala galvojo likti Lenkijoje ir ten padirbėti, tačiau pats likimas viską sudėliojo taip, kad ji atsidūrė Ignalinoje, kurioje turi senų pažįstamų. Karo pabėgėlė bandė įsidarbinti šio miesto mokykloje anglų kalbos mokytoja, bet pamokų tvarkaraščiai jau buvo sudaryti. Mokytojai buvo pasiūlyta mokyti vaikus vokiečių kalbos, tačiau jos atvykėlė nemoka. Moteris sakė, kad jai labai pasisekė, nes ji du kartus per savaitę dirba vienoje miesto įmonėje, kur tvarko patalpas.

„2022 m. vasario 24-oji mums tapo siaubo diena. Tą rytą, kai Ukrainą užpuolė Rusija, nubudau 20 minučių po ketvirtos valandos, mano lova stovėjo pasukta link lango. Išgirdusi garsus, primenančius stiprią audrą, žaibavimą ir baisų griaudėjimą, traškėjimą, išsyk nesupratau, kas darosi. Vyro paklausiau, gal šėlsta audra, o gal kieno kieme malkomis kūrenamas katilas sprogo, – prisiminė pirmąsias karo akimirkas atvykėlė iš Ukrainos. – Išbėgau į gatvę, kuri buvo pilna automobilių ir žmonių, tačiau kalbinamas nė vienas jų nepasakė, kad prasidėjo karas, o mano žentas gatvėje keikė Putiną. Po to puoliau skambinti į Charkivą, kurį jau bombardavo, ir tik tada įsisąmoninau, kad prasidėjo karas.“

Karo pabėgėlė džiaugėsi, kad atvykusi į Ignaliną niekada nesijautė esanti toli nuo namų. Pirmą vakarą ji buvo pakviesta užsukti į Ignalinos parapijos Caritą, kur sutiko nuostabias lietuves Jurgitą, Oną ir Zitą, ukrainietę Bogdaną, atėjo kitos čia gyvenančios ukrainietės. Alos tvirtinimu, kol ji bus gyva, net ir tada, jei praras atmintį dėl ligos, šių žmonių niekada nepamirš. Kaip ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos Linos Gladkauskienės, kurią tiesiog dievina.

„Kai vieną dieną pasibaigs karas, žmonės viską nusimes nuo savęs, giliai atsidus ir įkvėps laisvę. Tikiuosi, kad viską jie vertins kitaip, gal žmonėms nebebus tokie svarbūs turtai, materialinė padėtis, – užsisvajojo Ala. – Kai dar buvome jauni ir susirinkę ką nors švęsdavome, viena mokytoja visada sakydavo tostą:

„Išgerkime už taiką“. Žinoma, mes juokdavomės iš šio tosto. Tik dabar supratom, kad visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų tautybės, svarbiausia gyvenime yra taika ir sveikata.“

The post Karo pabėgėlės naktimis sapnuoja karo pabaigą Ukrainoje appeared first on udiena.lt.

Nacionalinis parkas – šalies veidas

Aukštaitijos nacionalinis parkas ne tik seniausias Lietuvoje, bet ir vienas seniausių nacionalinių parkų Pabaltijyje, buvo įkurtas 1974 metais, kitąmet bus minimas jo penkiasdešimtmetis.

Regioniniai parkai Lietuvoje atsirado atkūrus nepriklausomybę, todėl Labanoro regioninis parkas gerokai jaunesnis už savo porininką – įkurtas 1992 metais.

Pasaulyje yra daug skirtingų saugomų teritorijų sistemų, daug kur nacionaliniai parkai veikia kaip rezervatai, kur žmogus arba visai negali patekti, arba gali patekti tik tam tikrais maršrutais ir tik su leidimais. Nacionaliniai parkai, Direkcijos vadovo teigimu, yra kiekvienos valstybės veidas bei identitetas, ir turbūt nėra nė vienos šalies, kuri neturėtų nacionalinio parko.

Lietuva ypatinga tuo, kad turi kompleksinę saugomų teritorijų sistemą, tai reiškia, kad nacionalinio parko, kaip ir kitų saugomų teritorijų planavimas, yra paremtas funkciniu zonavimu. Kiekviena funkcinė zona turi tam tikrą paskirtį – vienoje galbūt numatyta gyvenviečių plėtra, išlaikant tam tikrus etnografinius savitumus, kitur stengiamasi plėtoti rekreaciją, dar kitur – skatinamas ūkininkavimas.

Direkcijos tikslas yra išsaugoti teritoriją ir pritaikyti ją lankymui. „Neįsivaizduojame šios teritorijos be vietos žmonių, kurie čia gyvena, dirba, kuria, teikia įvairias paslaugas, – pabrėžė pašnekovas. – Neįsivaizduojame parko be turizmo paslaugų teikėjų, nes jie dirba su lankytojais ir pasirūpina, jog čia atvykę turistai pažintų šį kraštą, gautų kokybiškas paslaugas ir išvažiuotų laimingi, pasisėmę daug gerų emocijų. Neįsivaizduojame šios teritorijos ir be biologinės įvairovės. Nacionaliniai parkai iš esmės ir yra skirti tam, kad išsaugotų įvairias paukščių, kitų gyvūnų, augalų rūšis, išlaikytų unikalias jų buveines ir sudarytų jiems terpę gyventi, daugintis ir augti.“

Nacionalinis parkas, anot direktoriaus, yra ta vieta, kur turi būti užtikrinta darni plėtra ir rodomas pavyzdys, kaip gali visi kartu sugyventi ir rūpintis aplinka.

Nuo bitininkystės iki ekologinio švietimo

Direkciją sudaro Bendrųjų reikalų, Biologinės įvairovės, Kraštovaizdžio apsaugos skyriai, Lankytojų aptarnavimo skyrius, valdantis du – Labanoro regioninio parko (Labanore) ir Aukštaitijos nacionalinio parko (Palūšėje) – Lankytojų centrus, taip pat Direkcijai priklauso Senovinės bitininkystės muziejus Stripeikiuose, Ginučių vandens malūnas ir Gamtos mokykla Meironyse. Darbuotojų skaičius kinta – vasarą jų būna daugiau, žiemą – mažiau, bet visada ne daugiau nei 36.

Senovinės bitininkystės muziejus ar Ginučių vandens malūnas lankytojams yra gana gerai pažįstami objektai, o apie Gamtos mokyklą, tikėtina, ne tik parkų lankytojai, bet net ir Ignalinos rajono gyventojai yra girdėję mažiau.

Šios mokyklos vienas pagrindinių prioritetų yra ekologinis švietimas, čia dirbama su jaunuoliais ir vaikais, ugdomas jų ekologinis sąmoningumas, mokoma neprarasti ryšio su gamta. Gamtos mokykloje galima pasirinkti neformaliojo ugdymo būrelius, čia klasės iki 35 asmenų kviečiamos atvykti į stovyklas su nakvyne, vaikams organizuojamos edukacinės programos, mokymai, renginiai, išvykos po abu parkus.

Gyvūnų ir augalų išsaugojimas

Direkcijai priskirta aibė funkcijų. Apie vieną jų jau užsiminėme – tai biologinės įvairovės išsaugojimas. Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą (ES), įsipareigojo išsaugoti tam tikrą kiekį tam tikrų buveinių. Aukštaitijos nacionaliniame parke daugiausia yra Vakarų taigos buveinių.

Kita gana dažna ekosistema – pelkės. Anot G. Kukanausko, tarybiniais laikais jose žmonės ganydavo gyvulius ir jas šienaudavo, nes geriausi, derlingiausi laukai priklausė valstybei. Dabar gi, kai nieko pelkėse nebedaroma, jos apauga krūmais, medžiais, nyksta jose gyvenančios rūšys. Direkcija bando palaikyti gerą pelkių būklę ir šiuo metu prižiūri jų apie 50 ha.

„Gamtoje nuolat viskas keičiasi, – paaiškino pašnekovas. – Mes bandome tą kaitą šiek tiek pristabdyti.“ Gamtos balansą jau anksčiau suardė žmogus, nusausindamas pelkes, šlapias vietas, todėl ten, kur anksčiau medžiai natūraliai neaugo dėl to, kad buvo per šlapia, šiuo metu auga noriai. Pasak direktoriaus, kur neįmanoma atkurti hidrologinio režimo, ten gera pelkių būklė palaikoma jas šienaujant, kertant krūmus ir medžius.

Ūkininkams – nemokami galvijai

Kovoti su užžėlimu – dar viena Direkcijos funkcija. Pašnekovas šypsojosi, kad kartais kai kas juos net pavadina miškininkais, nors iš tiesų jie, kaip miškininkai, nekerta brandžių medžių tam, kad gautų pajamų į valstybės biudžetą. Direkcija rūpinasi tik nevertingų krūmų ir medžių šalinimu tose vietose, kurios dar neužaugę mišku ir kur nenorima, kad juo užaugtų tam, kad kraštovaizdis būtų kuo įvairesnis. Pasak G. Kukanausko, ūkininkavimas saugomose teritorijose ne tik kad leidžiamas, bet netgi pageidaujamas, nes jei nebūtų vykdoma žemės ūkio veikla, laukai užželtų mišku. Todėl vykdomi bendri projektai su ūkininkais.

Ūkininkai taip pat pasitelkiami kovoje su mišku. Vienas tokių bendradarbiavimo pavyzdžių – šalia Ladakalnio esančiame Ginučių ąžuolyne, anksčiau buvusiame medžiais apaugusia ganykla. Kai Ginučiuose nebeliko naminių gyvulių, ąžuolynas apžėlė ir tapo tankiu mišku. „Bandome atkurti jo būklę – iškirsti menkaverčius medžius ir krūmus, palikti tik senus medžius, – pasakojo G. Kukanauskas. – Iš projekto lėšų nupirkome mėsinių galvijų ir siūlome juos nuomotis visiems norintiems ūkininkauti. Ūkininkas įsipareigoja išlaikyti tam tikrą galvijų skaičių ir ganyti juos mūsų nurodytose teritorijose. Po tam tikro laiko mums turi būti grąžintas tam tikras skaičius galvijų, juos vėl duodame kitam ūkininkui.“

Kad visiems būtų patogu

Be gamtosaugos, Direkcija atlieka parkų pritaikymo lankymui ir turizmui funkciją. Tam, pasitelkiant parko produkto ženklą, aktyviai dirbama su visais parkuose veikiančiais turizmo paslaugų teikėjais. Parko produkto ženklas – savotiška kokybės, autentiškumo, gyvosios gamtos tausojimo ir naudos žmonių sveikatai bei vietos bendruomenei garantija. Gaudamas šį ženklą, paslaugų teikėjas įsipareigoja teikti tam tikrą paslaugą, būti atsakingas aplinkai ir skleisti Aukštaitijos nacionalinio parko vertybes. Už tai Direkcija tokius teikėjus reklamuoja, skatina turistus pirmiausia rinktis verslininkus, turinčius parko produkto ženklą.

Dirbama ir su kitais paslaugų teikėjais. „Bandome sukurti viešą infrastruktūrą, kuria gali naudotis tiek lankytojai, tiek paslaugų teikėjai, – dėstė pašnekovas. – Per pastaruosius metus abiejuose parkuose buvo atnaujinta visa informacinė infrastruktūra – atsirado daug informacinių stendų, nuorodų, rodyklių. Bandome padaryti taip, kad žmonės čia nepasiklystų, rastų tai, ko ieško.“

Gerinant infrastruktūrą buvo įrengti Ščiūrio rago, Šiliniškių gūbrio pažintiniai takai, atnaujinti Labanoro, Meironių pažintiniai takai, Senovinės bitininkystės muziejus. Amžinas darbas – Ginučių piliakalnio ir Ladakalnio kompleksas, nes nuolat tenka tvarkyti laiptus, šiemet šis darbas turėtų būti baigtas.

Automobiliais, dviračiais, valtimis, pėsčiomis

Turistai kelionėms po abu parkus gali rinktis ekologišką transportą – dviračius, tam yra sužymėta net keli šimtai kilometrų maršrutų.

Aplankyti galima ne vien pažintinius takus ar muziejus. Nuostabią miškų, laukų ir ežerų panoramą galima apžvelgti ir iš aukščiau – apžvalgos bokštų. Aukštaitijos nacionaliniame parke yra du bokštai – Šiliniškių (dar kitaip vadinamas Bitės, Ginučių) ir Lygumų (Kretuono). Labanoro regioniniame parke pasilypėti aukščiau kviečia Mindūnų (Labanoro) apžvalgos bokštas.

Norintiems pasidairyti į pasaulį iš baidarės atsiveria platūs ir, galima sakyti, nesuskaičiuojami bei neišmatuojami vandens keliai. „Galima keliauti laivais po Lūšių ežerą, nuo Palūšės iki Ladakalnio, turime laivybos maršrutų, kur vietiniai paslaugų teikėjai teikia savo paslaugas, – vardijo G. Kukanauskas. – Turime ir kitų objektų Palūšėje – ant kalniuko yra „Palūšės kopa“: restoranas, nameliai. Čia vykdome privataus ir viešo sektoriaus partnerystę, atrinkome privatų verslą, kuris investuos savo lėšas ir vykdys veiklą. Turime ir „Palūšės valtinę“. Supratome, jog daryti verslą – ne biudžetinės įstaigos funkcija, todėl paskelbėme konkursą ir šį objektą išnuomojome. „Palūšės valtinė“ tapo traukos objektu – vasarą kiekvieną savaitgalį vyksta koncertai, įvairios veiklos, veikia kavinė.“

Palūšė atgimė

Anot direktoriaus, jei anksčiau buvo kalbama, jog Palūšė mirė, dabar galima drąsiai teigti, jog ji atgimė. „Kažkada pagrindiniai turistai čia buvo iš Rusijos – Sankt Peterburgo, Maskvos, – pastebėjo Direkcijos vadovas. – Rusams buvo išlikusi nostalgija dar nuo tarybinių laikų. Akivaizdu, kad keičiantis politinei situacijai, šiam regionui reikėjo persiorientuoti, rasti kitą savo lankytoją. Tai ir įvyko.“

Situacija šiek tiek vėlgi keitėsi dėl koronaviruso pandemijos ir Ukrainoje prasidėjusio karo. G. Kukanauskas šypsojosi, jog karantino metu su kolegomis netgi juokaudavo – kada gi atsidarys Turkija, nes anksčiau siauri miško takeliai tapo miško magistralėmis – tiek žmonių juos užplūdo. Kita vertus, Direkcijos darbuotojai tikrai nuoširdžiai džiaugėsi – juk pagaliau lietuviai atrado Lietuvą!

Deja, pasibaigus pandemijai ir atsidarius sienoms, tautiečiai vėl pradėjo veržtis į svečias šalis, todėl turistų parkuose taip pat sumažėjo. Kita problema – po pandemijos taip ir negrįžo užsieniečiai, kuriems mūsų valstybė atrodo nebesaugi.

Direktorius vardijo, jog per metus abiejuose Lankytojų centruose apsilanko apie 8 tūkst. turistų, iš jų – iki 20 proc. užsieniečių. Dažniausiai parkuose lankosi užsienio turistai iš Vokietijos, taip pat Lenkijos, Prancūzijos, Monako, Nyderlandų, Ispanijos, Austrijos, Čekijos bei kitų šalių. Renginiuose, žygiuose ir edukacijose per metus sulaukiama apie 40 tūkst. lankytojų.

Saugant tradicijas ir vertybes

Visoje Aukštaitijoje netrūksta materialaus paveldo objektų – piliakalnių, pilkapių, Labanoro regioniniame ir Aukštaitijos nacionaliniame parkuose jų taip pat daugybė. Direkcija, bendradarbiaudama su savivaldybėmis ir Kultūros paveldo departamentu, juos prižiūri – šienauja, tvarko laiptus ir panašiai. Visgi egzistuoja ir ne visada apčiuopiamas bei plika akimi matomas nematerialus kultūros paveldas, puoselėjamas nė kiek ne mažiau, o gal net ir labiau, kad dar gyvos tradicijos nemirtų ir neišnyktų.

Viena tokių tradicijų – tai stintelių žvejyba sukant bobas bei šventė „Trauk stintelę“, į kurią atvykus galima pamatyti šį tradicinį stintelių gaudymo būdą. „Trauk stintelę“ tapo viena populiariausių žiemos švenčių Rytų Aukštaitijos regione. G. Kukanauskas priminė, jog Direkcijos darbuotojų iniciatyva ši tradicija buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. „Gaila, kad dėl netinkamų oro sąlygų ne visada pavyksta pademonstruoti tradicinę žvejybą sukant bobas, – apgailestavo pašnekovas. – Taip buvo ir šiemet, todėl turėjome stintų tik iš pajūrio. Bet mūsų stintelė, kad ir mažesnė, gerokai skanesnė už pajūrio, be to, ji ir plaukioja gerokai švaresniuose vandenyse – juk Kuršių mariose net maudytis nerekomenduojama, o mūsų ežeruose – geriamasis vanduo.“

„Turime ir į pasaulio paveldo sąrašą UNESCO įtrauktas sutartines, – papildė Direkcijos vadovas. – Tuo aktyviai užsiima mūsų vyriausioji specialistė kultūros paveldo (nematerialiojo) klausimais Sigutė Mudinienė, subūrusi Ignalinos krašto folkloro ansamblį „Čiulbutė“. Bandome išlaikyti ir skatinti šią tradiciją Lietuvoje, atkreipdami dėmesį, jog vakarų ir rytų aukštaičių sutartinių giedojimo būdas labai skiriasi. Planuojama Lietuvoje įkurti sutartinių saugojimo centrus, Direkcija turėtų būti vienas iš Rytų Aukštaitijos centrų.“

G. Kukanauskas užsiminė ir apie Direkcijos rengiamas šventes – „Palūšės regatą“, kurios organizavimą jau perdavė Ignalinos rajono savivaldybės administracijai, ir didžiausią Medkopio šventę, rengiamą Senovinės bitininkystės muziejuje, kai susirenkama pasidžiaugti praėjusiu šiltuoju sezonu, suskaičiuoti atliktus darbus.

Veiklų ir planų netrūksta

Direkcija su partneriais šiuo metu vykdo du projektus. Vienas jų – „Naturalit“, apie kurį jau užsiminėme ir kurį vykdant ketinama grąžinti tradicinį ūkininkavimą Ginučiuose, Pabiržės pusiasalyje bei atkurti Ginučių ąžuolyną. Vykdant šį projektą atliekama ir daug kitų smulkių veiklų.

Projektas „Šlapių pievų ir žemapelkių pritaikymas tvariam ūkininkavimui, siekiant užtikrinti ilgalaikę griežlės ir nykstančių tilvikų apsaugą“ vykdomas kartu su Lietuvos ornitologų draugija. Jį vykdant bus siekiama atkurti Kretuono apyežerio, Kretuonykščio pelkes, sutvarkyti apleistas teritorijas prie Kaltanėnų – tai teritorijos, svarbios įvairioms paukščių rūšims ir kitai biologinei įvairovei. Čia taip pat bus siekiama bendradarbiauti su ūkininkais.

Užbaigiant struktūrinių ES fondų projektus, kuriuos vykdant buvo atnaujinta infrastruktūra, įrengti pažintiniai takai, ketinama įgyvendinti dar vieną veiklą – išplėsti ir atnaujinti Aukštaitijos nacionalinio parko Lankytojų centrą.

Plečiant projektinę veiklą jau bendradarbiaujama arba ketinama bendradarbiauti su latviais, lenkais. Planuose – ir daugybė kitų įvairių idėjų, kurių Direkcija kol kas negarsina, – kad bloga akis nenužiūrėtų ar pikta ausis nenuklausytų.

Stengiasi ne tik dėl turistų

G. Kukanauskas apgailestavo, kad vietinių parkų gyventojų, kurie yra neatsiejama jų dalis, lieka vis mažiau, dėl to Direkcijai tenka susidurti su didesniais ir gausesniais iššūkiais. „Kas matė Aukštaitijos nacionalinį parką anksčiau, atsimena, kad keliai jame buvo nutiesti tam, kad važinėdamas galėtum pamatyti nuostabų kraštovaizdį ir ežerus, – priminė pašnekovas. – Dabar daug kur užaugę miškais taip, kad net ir ežerų nebematyti.“

Direkcija bendradarbiauja su bendruomenėmis, kartu vykdo projektus ir stengiasi, kad tos viešosios erdvės, kurios svarbios ir vietos gyventojams, būtų sutvarkytos ir pritaikytos lankymui – ir pliažai, ir pažintiniai takai. „Ne viskas daroma vien dėl turistų, stengiamasi ir dėl vietos bendruomenės“, – pabrėžė direktorius ir pridūrė, kad visada mielai interesantams suteikia visą norimą informaciją, todėl siūlė gyventojams bet kokiais iškilusiais klausimais kreiptis ir konsultuotis.

Direkcijos archyvo nuotr.

The post Aukštaitijos parkai – gamtos ir tradicijų puoselėtojai appeared first on udiena.lt.

Šeima nusprendė įsikurti kaime

Šeima naują sodą pasodino ir namą pasistatė T. Šimėno močiutei priklausančioje žemėje, nes abu sutuoktiniai norėjo įsikurti kaime. Pasak ūkininko, žemė priminė džiungles, todėl kai jis prieš aštuonetą metų čia atsivežė būsimąją žmoną ir pasakė, kad statys namus, ji pamanė, kad vyras juokauja.

Pora dabar gyvena erdviame, šiuolaikiškai įrengtame name, šalia kurio stovi 10 kilovatvalandžių galios saulės elektrinė. Ją ketina plėsti iki 17 kilovatvalandžių galios, nes ateityje svajoja įgyvendinti savo svajonę – pastatyti obuolių saugyklą. Saulės elektrinę vyras per pusantro mėnesio pasistatė pats ir taip sutaupė 3 tūkst. eurų. Padidinus elektrinės galią, sąskaita už elektrą per mėnesį turėtų siekti apie 50 eurų.

Ūkininkų namuose krykštauja pusantrų metų sūnus Adas ir trejų metų duktė Eva. Atžaloms kieme įrengtas dailus mažas namelis, primenantis vaikų žaidimo oazę, apstatytas vaikiškais baldais. Šiuo metu tėvystės atostogose esantis T. Šimėnas džiaugėsi, kad gali kitaip planuoti savo laiką, tačiau gulėti ant sofos ir žiūrėti filmus nėra kada. Ne tik ūkininkaujančiam, bet ir verslaujančiam ignaliniečiui pastaraisiais metais buvo šiek tiek sudėtinga, nes kasdien į darbą važinėdavęs policininku dirbantis vyras vien 20 val. per savaitę praleisdavo kelyje, dar 40 val. – darbe.

Buhalterės specialybę turinti E. Šimėnienė turi savo biurą Ignalinoje, ji tvarko įmonių, ūkių buhalteriją. Paklausti, kas šeimoje yra kaklas, o kas galva, sutuoktiniai beveik choru atsakė, kad abu yra ir kaklas, ir galva.

Pasiimti pinigus – reikia sugebėti

Atsistoti ant kojų ūkininkų šeimai padėjo įvairių Europos Sąjungos (ES) fondų, ir ne tik jų, lėšomis finansuojamų projektų rašymas. Bankų paslaugomis minimaliai besinaudojantys sutuoktiniai iš banko pasiėmė tik paskolą namui įrengti. „Daug kas mums sako: „Jums gerai, Europa duoda pinigų.“ Taip, ji labai stipriai padeda, tačiau reikia mokėti ne tik pasiimti pinigus, bet ir smarkiai dirbti ir atidirbti, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus“, – nuomonę, kad pinigai dalijami veltui, paneigė T. Šimėnas.

Pirmą projektą ES paramai šeima parašė prieš šešis metus ir gavo 15 tūkst. eurų ūkio plėtrai. Už šiuos pinigus E. ir T. Šimėnai įsigijo naują traktorių. Dar vieno sėkmingai įgyvendinto projekto dėka prieš penkerius metus Strigailiškyje įrengtoje obuolių spaudykloje „Obuolių bazė“ įkūrė darbo vietą, pasinaudojo ir parama spaudyklos įrangai įsigyti. Vėliau, bendradarbiaudami su draugu, irgi auginančiu sodus, vieni pirmųjų Lietuvoje įsigijo kombainą obuoliams rinkti. Kad mažiau reikėtų naudoti chemijos, į namus atkeliavo ir ravėtuvas. Suprantama, pasiseka ne visada, pasitaiko, kad projektai negauna finansavimo.

Pasodino tris tūkstančius obelaičių

Jauną sodą ūkininkai įveisė dviejuose sklypuose, kuriuose pasodino 3 tūkst. obelaičių, dar 3 tūkst. žemaūgių obelaičių ‘Alva’ pasodins šiemet. Sodinukus sodininkai perka kaimyninėje Lenkijoje, nes ten jie kainuoja per pusę pigiau nei Lietuvoje. Jauname sode auga ‘Alva’, ‘Freedom’, ‘Beržininkų ananaso’ veislės obelys. Iš užpernai pasodintų vienmečių obelų pernai sodininkai jau surinko 600 kg obuolių. Pašnekovas užsiminė, kad nemažai žalos sodams pridaro žvėrys, nuėdę ne vieną šimtą jaunų medelių.

„Negaliu pasakyti, kurios obuolių veislės geriausios, čia amžinas klausimas. Dviejuose hektaruose auga ‘Freedom’ veislės obelaitės – tai visų mėgiamo lietuviško ‘Auksio’ analogas. Pasodinom ir tūkstantį ‘Beržininko ananaso’ medelių, ne patys šią veislę išsirinkom, ją žmonės išrinko, nes labai mėgsta skanias ananasinių obuolių sultis. Jei turėtumėm pakankamai šios veislės obuolių, galėtumėm parduoti jų sulčių dešimt kartų daugiau. ‘Beržininko ananaso’ obelų turim ir senuose soduose, bet obelys juose pramečiuoja“, – pasakojo T. Šimėnas.

Šimėnų šeimos sodai užima apie 20 ha. Ūkininkai įregistravo du ūkius, žmonos ūkiui priklauso nauji sodai, vyro – seni įsigyti sodai, kuriuos kasmet po truputį plečia nusipirkdami naujų plotų. Ne tik nauji, bet ir visi seni sodai yra sertifikuoti.

Seni sodai, kai juos įsigijo šeima, labiau panašėjo į mišką, o ne į sodą. Krūmus ir dalį obelų teko iškirsti, medžius atidavė gaminti biokurui (sodo įrangos galima įsigyti čia). Kelmus tvarkė ir medelius genėjo pats sodininkas, jam padėjo tėvas ir uošvis. Savęs profesionalu nevadinantis T. Šimėnas sakė, kad išgenėjus obelis antaniniai obuoliai užaugo kelis kartus didesni.

Klientai pageidauja stiklinės taros

Obuolių spaudykla „Obuolių bazė“ dirba apie tris mėnesius per sezoną. Pernai įsigijus naujos įrangos ir dėžes obuoliams per pamainą išspaudžiama tiek sulčių, kiek anksčiau per parą. Obuolių sultys maišomos su moliūgų, cukinijų, aronijų, aviečių, morkų, kriaušių sultimis, yra ir klientų, kurie atveža išspausti net po pusę tonos apelsinų.

Ateinančią vasarą „Obuolių bazėje“ bus pastatyta pomidorų sulčių spaudimo įranga, ji jau gaminama vienoje šalies įmonėje. Nauja gamybos technologija leis gaminti ir įvairias – vaisių ar daržovių – tyreles.

„Gal jau pradėsim pilstyti sultis į stiklinę tarą, jau turėjom tai daryti, tara buvo pernai užsakyta, bet pavedė gamintojai, – artimiausiais planais dalijosi T. Šimėnas. – Žinoma, stiklas brangesnis nei plastikas, ypač kai jis pabrango. Tačiau mane kai kurie klientai nuolat „terorizuoja“ dėl stiklinės taros, yra tokia rimtų lietuvių grupė, kurie sako: „Neskaičiuok mūsų pinigų, duok tu mums gamintojų numerį, mes jiems paaiškinsim…“

Pasak T. Šimėno, iš obuolio jis gali padaryti viską, todėl jo planuose – kalvadoso gamyba, kurį gamintų kartu su investuotojais: „Laukiam, kol Seimas priims įstatymo projektą, leisiantį užsiimantiems kaimo turizmo veikla gaminti kalvadosą, tad teks ir man užsiimti kaimo turizmu. Pagaminti šį gėrimą reikia didelių investicijų, bet investuotojų eilė jau stovi. Gero kalvadoso galima gauti tik Prancūzijoje, todėl, manau, sulauktumėm pasisekimo.

Neseniai susipažinau su vienu žmogumi, kurio dėka dalyvausiu Lenkijoje vyksiančioje midaus konferencijoje. Ten rengiamame konkurse, į kurį vyksta didelė atranka, bus pristatytas ir mano sidras, saldintas medumi. Įdomu, kaip šį bandymą įvertins someljė, o gal pasakys, kad degutą gaminam?“

Prizinės vietos ignalinietis konkurse nelaimėjo, tačiau jame pasisėmė naujų žinių ir patirties, kuri pravers ateityje.

Gamina obuolių sidrą „Topačio“

Prieš dvejus metus T. Šimėnas pradėjo gaminti obuolių sidrą. Šią mintį jis puoselėjo jau seniai, bet buvo užsiėmęs kitais darbais. Kartu su verslo partneriu sidrą gaminančio ignaliniečio produkcija prekiaujama jau septyniuose Vilniaus baruose ir restoranuose.

Sidro gamintojas aiškino, kad iš pradžių obuolių sultys dvi savaites rūgsta, tada savaitę šaldomos iki mažiausiai plius trijų laipsnių temperatūros, jog iškristų nuosėdos. Sidras dabar išpilstomas į 30 litrų talpos vienkartines statines, o netrukus – ir į 0,75 litro butelius, kuriuos puoš dizainerių sukurtas logotipas „Topačio“. Kaip ir geras vynas, kuo ilgiau sidras laikomas, tuo jis geresnis.

Sidro stiprumas priklauso nuo obuolių, tiksliau nuo obuoliuose esančios fruktozės. Pavyzdžiui, iš pernykščių metų obuolių derliaus pagaminto sidro stiprumas siekė 5,6 laipsnio. Prieš pradėdamas sidro gamybą vyras eksperimentuodavo namuose, o verslo partneris mokėsi sidro gamybos kursuose. Juokdamasis T. Šimėnas prisiminė, kaip vieną vakarą namo katilinėje pradėjo kažkas šaudyti kaip iš tikro šautuvo, paaiškėjo, kad neatlaikę rūgstančio sidro spaudimo sproginėjo buteliai.

„Smagu, kad daug kur mes jau išstūmėm vokišką sidrą. Nors čia ne verslas, o hobis, kuris save išsilaiko, juk vien bačkutė, kurioje rūgsta sidras, be PVM kainuoja 8 tūkst. eurų, – atviravo pašnekovas. – Įstatyminė bazė daug ką riboja, todėl mes, smulkieji verslininkai, kad neįsivažiuotumėm, esame užspausti. Galim gaminti tik 10 tūkst. tonų sidro, jei gamintumėm 11 tūkst., privalėtumėm turėti savo laboratoriją. Mus tikrinę Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai juokavo, kad sidro gamybos sąlygos šiek tiek sudėtingesnės nei… „Utenos aluje“.

T. Šimėnas pasakojo, kad Vilniuje netoli Seimo yra mažas baras, kuriame gal tik trys kėdės, šiame bare galima rasti visko, ko nerasi parduotuvėje. Kartą būdamas Vilniuje jis su savo draugu užėjo į minėtą barą nešinas litru savo pagaminto sidro ir pasiūlė savininkui juo prekiauti. Vilnietis sidrą įvertino kaip visišką nesąmonę. Po mėnesio baro savininkas, kuriam T. Šimėnas net nepaliko savo telefono numerio, pats susirado ignalinietį ir paprašė tiekti jam sidrą. Ūkininkas mano, kad vilnietis kažkam davė paragauti Ignalinoje pagaminto gėrimo, tai jį ir privertė pakeisti savo nuomonę. Dabar baras išpilsto sidro tiek, kiek milžiniškas restoranas.

Surinko 50 tonų sulos

Sutuoktiniai atrado dar vieną verslo nišą – iš šalia sodybos augančio beržyno pernai pavasarį surinko ir realizavo 50 tonų sulos. Tik neramu, kad iki šiol sulos perdirbimo įmonė neatsiskaitė už praėjusį sezoną.

„Visa mūsų beržų sula sertifikuota ir ekologiška, ji renkama į specialias talpas, – pasakojo T. Šimėnas. – Renkant sulą yra daug darbo, daug žaidimo, todėl iš Kanados parsisiuntėm sulos surinkimo sistemą, kuri beržus sujungia į vieną liniją, bet ji nepasiteisino. Kad į sulą nepatektų mikrobai, sistemą reikia dažnai dezinfekuoti, o tai brangiai kainuoja, sudėtinga išplauti visus vamzdelius, todėl kai ką patobulinau ir sulai rinkti naudoju tik pusę sistemos.“

Sulos rinkėjas sakė, kad beržas beržui nelygus, vienas gali per parą duoti net 50 litrų sulos, kitas tik penkis litrus. Pasibaigus sulos sezonui ūkininkas beržyną iškirs malkoms, beje, savo rimtą verslą kadaise pradėjęs nuo prekybos malkomis, T. Šimėnas rengiasi paleisti ir automatinę malkų liniją.

Atsisveikindamas ūkininkas šmaikštavo, kad jam tikriausiai jau prasidėjo vidutinio amžiaus krizė, nes namuose perina septynis viščiukus. Vyro sumanymams pritarianti žmona sakė, kad vasarą po saulės elektrine aptvers aptvarą, įrengs vištidę ir augins vištas: „Pamačiau, kad jas auginti nesunku, galės sau lesti obuolius.“

The post Naują sodą pasodinę ūkininkai visus nustebino gaminamu obuolių sidru appeared first on udiena.lt.

Seminaruose bus pristatytos naujosios Žemės ūkio naudmenų deklaravimo taisyklės, geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) bei žemės ūkio veiklos valdymo reikalavimai, žemės ūkio naudmenų bei kitų plotų ir ūkinių gyvūnų paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklės, tiesioginių išmokų bei paramos priemonių administravimo, patikrų atlikimo aktualijos.

Seminaruose taip pat bus aptartos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės, kurių paramos paraiškos teikiamos kartu su žemės ūkio naudmenų deklaracijomis.

Seminarai vyks nuotoliniu būdu, naudojant bendravimo programinį įrankį „Microsoft Teams“. Prisijungimus prie seminarų rasite Žemės ūkio ministerijos „Naujienų“ skiltyje (www.zum.lrv.lt). Renginio trukmė – 2,5 val.

SEMINARO DATA IR LAIKAS:

Kovo 23 d. (ketvirtadienis), 10–12.30 val.

Spustelėkite čia norėdami prisijungti prie susitikimo

IDŽŪM/20230317/10

The post K V I E T I M A S: deklaravimo naujovės appeared first on udiena.lt.

Ignaliniečiai buvo aktyvūs

Vasario 28–kovo 2 dieną vyko išankstinis balsavimas savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose. Rinkėjai, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo atvykti balsuoti kovo 5 dieną, turėjo galimybę išreikšti savo valią anksčiau. Tą padarė rinkėjai, atėję balsuoti į Ignalinos rajono savivaldybės Turizmo informacijos centrą. Balsavimas vyko ir specialiuose balsavimo punktuose (gydymo įstaigose, socialinės globos namuose, policijos areštinėse, tardymo izoliatoriuose ir pan.) bei namuose.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, pagal rinkėjų aktyvumą Ignalinos rajono savivaldybė užėmė vienuoliktą vietą šalyje iš 60-ies savivaldybių. Iš viso šių metų savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose dalyvavo beveik 55 proc. visų teisę balsuoti turinčių Ignalinos rajono gyventojų.

Aktyviausi buvo Kaniūkų (75,18 proc.), Mažėnų (70,87 proc.), Ignalinos (68,78 proc.), Šiūlėnų (67,41 proc.), Dūkšto (65,66 proc.), Ignalinos centro (65,11 proc.) apylinkių rinkėjai.

Iš teisę balsuoti turinčių 13 112 rinkėjų 20-yje rinkimų apylinkių apsilankė 7 166 asmenys, kurie į balsadėžes įmetė ir dalį (161 merų rinkimuose ir 284 – tarybos) negaliojančių biuletenių.

2019 m. kovo 3 dieną savivaldybių tarybų rinkimų I ture dalyvavo 7 635 Ignalinos rajono rinkėjai. 2019 metais, kaip ir šį kartą, reikėjo antro turo, kuriame tapo aišku, kas bus meras. Jo rinkimuose buvo irgi panašus skaičius – 7 685 rinkėjai. Beje, tuo metu ir rinkėjų Ignalinos rajone buvo kiek daugiau – 14 442.

J. Rasikas kviečia rinktis atsakingai

Šių metų rinkimuose į Ignalinos rajono savivaldybės mero postą taikėsi septyni kandidatai iš įvairių partijų ir vieno susikūrusio Nacionalinio susivienijimo. Pirmajame ture sėkmė nusišypsojo J. Rasikui, už kurį balsavo 2 916 rinkėjų (beveik 41 proc.). Antras liko L. Ragaišis, surinkęs 2 471 balsą (daugiau nei 34 proc.).

Stipriai atsilikęs nuo lyderių trečias liko partijos Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai atstovas Imantas Umbražiūnas. Už jį balsavo tik 537 ignaliniečiai (per 7 proc.). Nacionalinio susivienijimo kandidatas Ramūnas Kairys, surinkęs 311 balsų (4,34 proc.), liko ketvirtas. Dar žemiau išsirikiavo kiti mero kėdės siekę kandidatai: Liberalų sąjūdžiui atstovavusi Lina Gladkauskienė, surinkusi 296 balsus (4,13 proc.), Lietuvos žaliųjų partijos atstovas Vaidotas Židanavičius – 257 balsus (3,59 proc.), o už Darbo partijos kandidatą Manfredą Žymantą balsavo tik 217 (3,03 proc.) rinkėjų.

J. Rasiką labiausiai palaikė Šiūlėnų (60,77 proc.), Dysnos (58,56 proc.) ir Didžiasalio (51,71 proc.) apylinkių rinkėjai. Taip pat už jį aktyviai balsavo ir kitų teritorijų gyventojai: vidiškiečiai, švedriškiečiai, Mielagėnų, N. Daugėliškio, Mažėnų, Dūkšto, Ignalinos centro ir kitų apylinkių rinkėjai. Mažiausiai dabartinį merą palaikė Kazokinės ir Rimšės apylinkių gyventojai (atitinkamai 25,85 ir 20,21 proc.).

Paklaustas, kaip vertina rinkimų rezultatus, J. Rasikas džiaugėsi aktyviais rinkėjais, išreiškusiais savo pilietinę valią renkant Ignalinos rajono savivaldybės merą ir tarybą.

„Vertinu nelengvą ir atsakingą rinkimų komisijų darbą: Ignalinoje ir visame rajone rinkimai vyko pakankamai sklandžiai, – komentavo kandidatas į mero postą. – Žinoma, rinkimų kovoje galėjo būti mažiau pykčio – daugiau argumentų, mažiau paskalų – daugiau tiesos. Nemanau, kad bet kokios priemonės yra pateisinamos. Rinkimai – tik konkurencinė partijų kova, bet – ne karas. Bendražmogiški dalykai, korektiškumas, pagarba konkurentui negali būti užmiršti net revanšistinės kovos metu. Jei oponentas negirdi kitos pusės argumentų, negi rinkėjai gali tikėtis, kad toks vėliau išgirs jų prašymus, pasiūlymus?“

J. Rasikas dėkojo rinkėjams, kurių valia naujojoje taryboje socialdemokratai turi devynis balsus. Tai – dviem tarybos nariais daugiau, nei buvo ankstesnėje kadencijoje. „Rinkėjų išreikštas pasitikėjimas mus įpareigoja rimtam darbui, – sakė pašnekovas. – Kartu suprantame, kad turėsime derinti savo pozicijas su kitomis partijomis, rinktis koalicijos partnerius. Ir tai, manau, nėra blogai – daugiau nuomonių, daugiau demokratijos. Visi kol kas dairosi, modeliuoja būsimą situaciją. Tai darome ir mes, bet tikrasis vaizdas išryškės tik po kovo 19-osios rinkimų.“

Antrame ture J. Rasikas kvietė rinkėjus žvelgti plačiau, giliau ir rinktis atsakingai. Pasak jo, arba einame pirmyn, arba – grįžtame atgal.

L. Ragaišis kviečia į II turo rinkimus

Nuo savo varžovo nedaug atsiliekantį L. Ragaišį labiausiai palaikė Rimšės (61,17 proc.), Kazokinės (52,84 proc.) ir Kazitiškio (49,82 proc.) apylinkių rinkėjai. Šiam kandidatui lojalūs buvo Kaniūkų, Ceikinių, Meikštų krašto rinkėjai. L. Ragaišiui labiausiai nepasisekė Didžiasalyje, Dysnoje, Vidiškėse.

Paklaustas apie tai, kaip vertina pirmojo turo rinkimus, L. Ragaišis nedaugžodžiavo. „Tauta mumis pasitikėjo – septyni mandatai. Tai – stipru. Labai gerai, kad atsinaujinusi komanda manimi patikėjo, tuo pačiu didelį pasitikėjimą išreiškė ir rinkėjai. Tuo labai džiaugiuosi. Kol kas viskas klostosi gerai“, – jau po rinkimų šią savaitę aiškino L. Ragaišis, labai dėkodamas rinkėjams už pasitikėjimą juo ir kviesdamas atlikti pilietinę pareigą tuos rinkėjus, kurie neatėjo balsuoti pirmame ture. „Labai kviečiu visus tuos rinkėjus, kurie nebalsavo pirmame ture, į II turo rinkimus“, – sakė vienas iš kandidatų į mero postą.

Paklaustas, ar kurtų koaliciją su socialdemokratais, nes jie mandatų skaičiumi aplenkė valstiečius ir turės daugumą rajono savivaldybės taryboje, L. Ragaišis tvirtino, jog jis atviras visoms partijoms ir gali kalbėtis bei tartis dėl bendro darbo bet su kuo.

Ne visos partijos sulaukė palaikymo

Mandatų skirstymo kvota Ignalinoje buvo 309 rinkėjo balsai vienam rajono savivaldybės tarybos nariui. Šį kartą daugiausiai mandatų, net devynis, gavo Lietuvos socialdemokratų partija, kuriai šiuo metu vadovauja rajono savivaldybės meras J. Rasikas. Praėjusiuose rinkimuose ši partija buvo laimėjusi septynis mandatus. Su septyniais mandatais antroje vietoje liko Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kurios kandidatas į merus buvo L. Ragaišis. Praėjusiuose rinkimuose valstiečiai buvo laimėję devynis mandatus.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai su dviem mandatais liko treti. Šį kartą po vieną mandatą atiteko Lietuvos žaliųjų partijai, Liberalų sąjūdžiui ir Darbo partijai, anksčiau turėjusiai du mandatus.

Nacionaliniam susivienijimui iki mandato pritrūko daugiau nei 30 balsų, o Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga surinko tik 119 balsų, kai kvota – 309 balsai, ir šį kartą liko be nieko.

Praėjo sklandžiai

Apžvelgdama savivaldybių tarybų ir merų rinkimus mūsų rajone, Ignalinos rajono rinkimų apygardos Nr. 9 rinkimų komisijai pirmininkaujanti Rasa Šatienė teigė, kad rinkimai praėjo sklandžiai, didelių pažeidimų ir nusiskundimų nebuvo, o daugelis rinkimų apylinkių sulaukė stebėtojų iš partijų. Anot jos, žmonės buvo labai aktyvūs.

Kaip aiškino R. Šatienė, sekmadienio vakarą pasibaigus balsavimui, balsus pirmiausia suskaičiavo mažesnės apylinkės.

Pasak pirmininkės, ne visi rinkėjai balsavo sąžiningai, buvo ir tokių, kurie sąmoningai sugadino biuletenius juos perbraukdami, kiti netyčia sugadino biuleteniuspažymėdami daugiau nei po vieną kandidatą ar partijas arba visai pamiršo pažymėti. Atsirado ir tokių rinkėjų, kurie nepažymėję partijos išreitingavo kandidatus. Tokie biuleteniai liko negaliojantys.

Vytauto Ridiko nuotr.

The post Į dvikovą dėl mero kėdės stos Justas Rasikas ir Laimutis Ragaišis appeared first on udiena.lt.

Papasakokite apie save plačiau – iš kur esate kilusi, kokią darbo patirtį turite?

Esu iš Švenčionėlių. Visą gyvenimą dirbau įvairiuose sveikatos sistemos sektoriuose. Savo darbinę patirtį pradėjau Švenčionėlių greitosios medicinos pagalbos padalinyje, kur dirbau 18 metų.

Nuo 2008 m. dirbau Švenčionių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biure. Įkūriau šitą įstaigą ir joje dirbau 12 metų. Vėliau buvo lemta sugrįžti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Nuo 2021 m. gegužės pradėjau laikinai eiti Ligoninės direktorės pareigas. Maždaug po metų, Ignalinos rajono savivaldybei paskelbus konkursą Ligoninės direktoriaus pareigoms užimti, jį laimėjau ir nuo praėjusių metų liepos mėnesio tapau direktore penkerių metų kadencijai.

Kokią situaciją radote pradėjusi dirbti Ligoninėje, kas, Jūsų požiūriu, buvo blogai, o kas gerai?

Situacija įstaigoje buvo sudėtinga. Pirmiausia dėl to, kad nebuvo darniai dirbančios administracijos, kurioje trūko direktoriaus pavaduotojo medicinai, viešųjų pirkimų specialisto. Dėl to buvo sudėtinga paskirstyti darbus ir atsakomybes.

Manau, per šį laiką padėtis pasikeitė – susiformavo motyvuota, atsakinga administracijos komanda, kuri surėmusi pečius stengiasi darbuotis dėl įstaigos.

Kas dar pasikeitė per tą laiką, kai jūs vadovaujate Ligoninei? Kiek žinau, praėję metai buvo gana sėkmingi. Pakomentuokite tai plačiau.

Tam reikėtų trumpai apžvelgti 2022 metus. Kokie gi jie buvo? Ligoninėje buvo visiškai atnaujintas paslaugų teikimas po COVID-19 pandemijos. Džiugu, kad sugebėjome išlaikyti tą pačią paslaugų nomenklatūrą. Taip pat buvo įvertintos pajamos už paslaugas ir išlaidos, peržiūrėtos visos ilgalaikės sutartys. Didžioji jų dalis buvo atnaujintos. Kai kurias paslaugas Ligoninei pradėjo teikti nauji tiekėjai. Atsinaujino personalo komanda – atėjo trys nauji medicinos gydytojai ir kineziterapeutas. Šiandien mūsų pacientus Skubios pagalbos ir priėmimo skyriuje dažniausiai pasitinka gydytojai rezidentai.

2021 m. baigėme su neigiamu finansinės veiklos rezultatu – daugiau kaip 150 tūkst. Per 2022 m. šį rezultatą sugebėjome pakeisti į teigiamą, kuris metų pabaigoje sudarė beveik 17 tūkst. eurų. Aišku, turime šiek tiek skolų – apie 45 tūkst. eurų, be įsipareigojimų vykdant Europos Sąjungos (ES) paramos projektą „Geriatrijos dienos stacionaro ir ambulatorinių paslaugų plėtra VšĮ Ignalinos rajono ligoninėje“. Vykdydami šį projektą siekiame įsirengti dešimties vietų ambulatorinės geriatrijos sveikatos priežiūros paslaugų skyrių. Šio projekto veiklų vykdymas juda į pabaigą – atlikti patalpų remonto darbai, baigiama supirkti medicininė įranga ir baldai.

Taip pat negaliu nepaminėti, kad per 2022 m. buvo baigtas vykdyti dar vienas Ignalinos rajono savivaldybės administracijos inicijuotas ES paramos projektas – fotovoltinės elektrinės sumontavimas ant Ligoninės stogo. Dabar jau trečdalį mūsų elektros energijos poreikio šviesiu, saulėtu metu tenkina saulės elektrinė.

Žinoma, toks ženklus mūsų finansinio veiklos rezultato pagerėjimas per 2022 m. būtų neįmanomas be savivaldos paramos. Ligoninės senbuviai sunkiai pamena metus, per kuriuos steigėjas tiek lėšų būtų skyręs dalininko įstatiniam kapitalui didinti. Šiam tikslui pernai mūsų steigėjas lėšas skyrė keturis kartus. Kovo mėnesį buvo skirta 50 tūkst., liepos mėnesį – per 45 tūkst., spalio mėnesį – daugiau kaip 25 tūkst. ir gruodžio mėnesį – daugiau kaip 38 tūkst. eurų. Iš viso per metus buvo skirta daugiau kaip 158 tūkst. eurų. Labai džiaugiamės mūsų steigėjo dėmesiu ir rūpesčiu.

Už skirtas lėšas įsigijome būtiną darbui įrangą, atnaujinome funkcines lovas, čiužinius, patalynę, įrangą dantų technikams, kuri buvo labai sena. Artimiausiomis dienomis įstaigą turi pasiekti naujas echoskopas. Dar vieno, aukštesnės nei vidutinės klasės echoskopo pirkimai vyksta šiuo metu. Taip pat buvo skirtos lėšos senos įrangos remontui. Atnaujinta įranga Ligoninės maisto bloke, atnaujinti valgiaraščiai. Galime pasidžiaugti, kad po planinio Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų patikrinimo įsitikinome, jog pagaliau atitinkame sveikatos apsaugos ministro įsakymo, reglamentuojančio pacientų maitinimą, reikalavimus. To anksčiau šioje įstaigoje nebuvo.

Mūsų steigėjas skiria lėšas ne tik įstatiniam kapitalui didinti, bet ir rūpinasi, kad Ligoninė būtų konkurencinga pritraukiant jaunus medicinos specialistus. Jau 2021 m. Ignalinos rajono savivaldybės taryba patvirtino Trūkstamų specialybių gydytojų skatinimo dirbti Ignalinos rajono savivaldybės viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose programą.

Ligoninės medicinos personalas taip pat džiaugiasi Ignalinos rajono savivaldybės viešosiose sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių sveikatos priežiūros darbuotojų kelionės išlaidų dalinio kompensavimo tvarka, nes ji galioja visiems sveikatos priežiūros darbuotojams, kurių faktinė gyvenamoji vieta yra nutolusi nuo darbo vietos – Ligoninės – toliau kaip dešimt kilometrų. Ja naudojasi ir specialistai, gyvenantys Ignalinos rajone.

Norėčiau padėkoti šios kadencijos Ignalinos rajono savivaldybės administracijai ir tarybai už supratimą, geranorišką bendradarbiavimą, rūpestį bei pagalbą, kuri mums labai reikalinga.

Kokiomis nuotaikomis Ligoninė pradėjo šiuos metus ir kokie svarbiausi šių metų planai?

Nuo naujų metų Ligoninėje, kaip ir visoje Lietuvoje, dėl pakeltos minimalios mėnesinės algos (MMA) 15 proc. padidėjo atlyginimai.

Kalbant apie perspektyvą, žinoma, norime išlaikyti esamą paslaugų nomenklatūrą, bet tai nepriklauso vien nuo mūsų. Daug ką lemia valstybinė sveikatos politika. Norėtume dalyvauti sveikatos reformoje, pagerinti savo paslaugų kokybę bei infrastruktūrą, įsigyti naujos įrangos.

Planuojame stiprinti ir plėsti Ambulatorinės reabilitacijos skyriaus veiklą, nes šios paslaugos yra labai paklausios. Jomis noriai naudojasi ne tik Ignalinos rajono, bet ir gretimų savivaldybių gyventojai.

Minėjote, kad pernai Ligoninėje pradėjo dirbti trys nauji gydytojai. Visi žinome, jog regiono ligoninėse labai aktuali kvalifikuoto personalo, ypač gydytojų specialistų, pritraukimo problema, kaip jūs ją sprendžiate?

Tai tikrai nėra paprasta ir su tuo susiduria visos mažosios rajoninės ligoninės. Žinoma, mano anksčiau minėta Ignalinos rajono savivaldybės trūkstamų specialybių gydytojų skatinimo programa yra labai svarbi, bet, pasikartosiu, čia turbūt reikalinga ir valstybės politika. Geriausia paskata specialistui, be abejonės, yra motyvuojantis darbo užmokestis, kurį mes pagal galimybes stengiamės mokėti pakankamai neblogą ir konkurencingą. Be atlygio, yra svarbi sveika atmosfera kolektyve bei darbo sąlygos. Mes intensyviai ieškome specialistų ir būtų šaunu, jeigu mūsų komanda pasipildytų bent vienu neurologu, kardiologu, okulistu ar reabilitologu.

Pasakojote apie baigiamą įrengti Geriatrijos skyrių, gal dar kažkokių naujovių planuojate pasiūlyti ateityje savo pacientams?

Pirmiausia reikėtų užbaigti visa tai, kas vykdoma dabar. Ateityje matysime, kokia bus valstybės sveikatos politika. Atitikti teisės aktų, mūsų teikimų paslaugų aprašų reikalavimus mažoms rajonų ligoninėms darosi vis sunkiau. Bet pirmiausia, dar kartą pabrėžiu, stengsimės išlaikyti tai, ką turime.

Darykime prielaidą, jog valstybės politika bus palanki mažosioms ligoninėms. Kokią Ligoninę matytumėt po penkerių ar dešimties metų?

Ligoninei tai ilgas laiko tarpas. Deja, demografinė situacija visoje šalyje prastėja – mažėja gyventojų skaičius, visuomenė sensta. Realybė diktuoja ir sveikatos priežiūros paslaugų poreikį. Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius, be abejonės, yra reikalingas šiandien ir jis, manau, išliks. Visgi, nežiūrint visų sudėtingų aplinkybių, būtų šaunu, jei Ligoninė dar ilgus metus sugebėtų išlikti tokia, kokia yra. To įstaigai ir linkiu.

Papasakokite šiek tiek plačiau ir apie pačią Ligoninę – kiek darbuotojų joje dirba, kokias paslaugas šiuo metu teikia.

Ligoninėje kartu su medicinos personalu ir administracija dirba 130 darbuotojų.

Yra teikiamos medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugos. Gaudami šias paslaugas, pas mus sveikatą stiprinti ir atstatyti gali asmenys, sergantys nervų sistemos, kvėpavimo sistemos ligomis bei esant judamojo atramos aparato pažeidimui.

Esant poreikiui, teikiamos hemodializės paslaugos. Pacientai naudojasi stacionarinėmis gydymo paslaugomis Vidaus ligų, Reanimacijos ir intensyvios terapijos, Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuose. Taip pat labai paklausios mūsų antro lygio specialistų konsultacijos, kuriomis dažnai naudojasi ir kaimyninių savivaldybių gyventojai. Šias paslaugas teikia mūsų Konsultacijų poliklinika, kurioje darbuojasi daug specialistų – neurologas, kardiologas, pulmonologas, dermatovenerologas, otolaringologai, oftalmologai, ortopedai-traumatologai, urologai. Labai džiaugiamės, kad į komandą grįžta endokrinologas.

Ligoninėje atliekami radiologiniai, endoskopiniai ir echoskopiniai tyrimai.

Mūsų teikiamų paslaugų spektras yra pakankamai stabilus. Esant poreikiui ir finansinėms galimybėms, diagnostinių tyrimų spektrą planuojame plėsti.

Pakalbėkime apie Ligoninės kolektyvą. Ar esate patenkinta savo darbuotojais?

Tikrai taip. Džiaugiamės, kad turime darbuotojų, kuriems Ignalinos ligoninė yra vienintelė darbo vieta jau keletą dešimtmečių. Personalas yra draugiškas, lojalus įstaigai. Pasikartosiu, bet ypač motyvuota ir produktyvi yra atsinaujinusi administracijos komanda. Darbinė aplinka tikrai yra gera. Sakyčiau, kolektyve vyrauja sveika atmosfera.

Dėkoju už pokalbį!

Autorės nuotr.

The post Ignalinos rajono ligoninė finansinius metus baigė sėkmingai appeared first on udiena.lt.

Pasveikintas seniausias žvejys

Tradiciškai iš pat ryto vyko žvejų mėgėjų varžytuvės ir ledo ritulio varžybos, palei ežero krantą išsirikiavo prekybininkų palapinės, veikė edukacijų bei pramogų kiemeliai, kūrenosi pirtininkės Nijolės pirtelė, Daugėliškio krašto bendruomenė rengė loteriją be pralaimėjimų, čia pat buvo pinami maskuojamieji tinklai ir renkama parama ukrainiečiams. Vietoje „gyvo“ tradicinio stintelių žvejybos būdo demonstravimo, visą procesą stebėti buvo galima dideliame LED ekrane.

Mugei šurmuliuojant ir šventei pamažu įsibėgėjant, renginio vedėjas, radijo žurnalistas ir rašytojas Antanas Šilkūnas pakvietė pasisakyti renginio organizatorių atstovus – Ignalinos rajono savivaldybės merą Justą Rasiką bei Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos direktorių Gedą Kukanauską.

J. Rasikas teigė, jog nesvarbu, ar vyksta karas, ar siaučia pandemija, tradicijos lieka tradicijomis, o jų puoselėjimas yra labai svarbus, tad palinkėjo visiems šventės dalyviams geros šventės, gero oro bei geros nuotaikos.

G. Kukanauskas sakė, jog be žmonių nebūtų ir tradicijų, nes jie jas kuria. „Noriu padėkoti visiems, kurie labiausiai prisidėjo prie šios šventės organizavimo, – kalbėjo direktorius. – Tai – Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos komanda, Ignalinos seniūnija, Ignalinos rajono kultūros centras ir Palūšės kaimo bendruomenė.“

Buvo pasveikintas ir seniausias Palūšės žvejys, tradicijų puoselėtojas 93-ejų Stanislovas Rastenis ir neseniai devyniasdešimtmetį atšventusi jo žmona Vanda Stanislava, kaip juokavo G. Kukanauskas, puoselėjanti žveją. Jiems įteiktas tortas. S. Rastenis apgailestavo, kad dėl to, jog žiemos nėra šaltos, neįmanoma sėkmingai žvejoti su bobomis bei juokavo, kad, matyt, kai Lietuva buvo atitverta nuo Baltarusijos, tai ir šaltis iš ten nebepatenka.

Šiemet nutiestas tiltas per visą Lietuvą

A. Šilkūnas priminė, kad mes tinklais gaudome žuvis, o Ukrainoje maskuojamaisiais tinklais slepiama karinė technika ir paskelbė, jog „Žvejo krantas“ ir VšĮ Projektų valdymo ir mokymų centras yra pasirašę bendradarbiavimo-humanitarinės pagalbos susitarimą su Ukrainoje veikiančia nevyriausybine organizacija „Molfar“. Parama renkama Vinicos regionui, kur pagalba teikiama sužeistiems kariams, civiliams bei pabėgėliams iš kitų regionų. Renginio vedėjas pagarsino, jog šiuo metu labiausiai trūksta šiltų miegmaišių, termo ir kitų šiltų drabužių (L–XXL dydžių), ilgo galiojimo maisto produktų ir higienos priemonių.

Tradiciškai Lūšių pakrantėje įžiebus laužą, šventė buvo oficialiai atidaryta. O tada jau prasidėjo linksmybės. Buvo pristatytas etnokultūrinių tradicijų tiltas tarp Lūšių ir Kuršių nerijos, pademonstruota Kuršių nerijos žvejų žvejybos bumbinant tradicija, priminta, kad abu tradiciniai žvejybos būdai tradicijos vienu metu – 2021 metais – buvo įrašyti į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Renginio svečius linksmino Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ folkloro ansamblis „Giedružė“ (vadovė Audronė Buržinskienė), Klaipėdos krašto tradicinės muzikos kapela „Martvežiai“ (vadovas Jonas Kavaliauskas), grupė „Elektro Folk LT“.

Moterys, vyrai ir vaikai buvo kviečiami rungtis sunkiausios Palūšės stintos kilnojimo, bobos sukimo, slidinėjimo „Trys prieš tris“, rąstų pjovimo, cvieko kalimo varžytuvėse, rungtynių nugalėtojai buvo apdovanoti prizais. Taip pat buvo apdovanoti ir geriausiai pasirodę žvejai mėgėjai bei ledo ritulininkai.

Vytauto Ridiko nuotr.

The post Palūšėje buvo nutiestas tiltas tarp Lūšių ežero ir Kuršių marių appeared first on udiena.lt.