Vienuolyne iki vėlyvo vakaro netyla šurmulys

Utenos Dievo Apvaizdos se­serų vienuolyne pastaruoju metu gyvena 16 ukrainiečių. Daugu­ma atvykėlių – mamos su vai­kais nuo keturių mėnesių iki 15-os metų amžiaus. Kalbinta sesuo Dominyka pasidžiaugė, kad vie­nuolyne gyvenančios šeimos darbščios, iniciatyvios, moty­vuotos, todėl ne laukia malonės, o kabinasi į gyvenimą, ieško­si darbo, būsto, kur būtų dau­giau privatumo. Ukrainiečiai jau spėjo susipažinti su Utenos apy­linkėmis, vaikai lanko ugdymo įstaigas, aktyviai leidžia laisva­laikį sportuodami, mokosi lie­tuvių kalbos. Sesuo Dominyka neslėpė, kad pirmoji savaitė, at­vykus karo pabėgėliams, nebu­vo lengva. „Tai yra vienuolynas. Pas mus niekada nebuvo vaikų. Žinoma, mūsų išgyvenimai ne­palyginami su tuo, ką išgyvena jie bėgdami nuo karo, palikda­mi artimuosius. Tačiau mes irgi patiriame tokį išsilukštenimą, užleisdamos atvykusiems savo erdvę. Pasikeitė mūsų įprasta tvarka, bendravimo būdas. Vie­nuolyne nebėra tylos nuo 7 iki 22 val.“ – apie įprasto gyveni­mo pokyčius atvykus karo pa­bėgėliams pasakojo vienuolė. Naujieji vienuolyno gyventojai jau spėjo adaptuotis ir prisitai­kyti prie naujo gyvenimo ritmo. Ukrainiečiai kartu su vienuolė­mis sėda prie bendro pietų sta­lo, susirenka pasimelsti koply­čioje, o Velykas žada švęsti net du kartus.

Ukrainiečius vienuolės išplakė verbomis

Ukrainoje apie 70 proc. gy­ventojų išpažįsta stačiatikybę, tik 11 proc. katalikybę, o liku­si dalis gyventojų yra protes­tantai ar kitų krikščioniškų ben­druomenių atstovai. Vienuolyne gyvenantys ukrainiečiai – sta­čiatikiai. Tačiau religijų skirtu­mai apsigyvenusiems po vienu stogu netrukdo kartu melstis ar dalytis duonos kąsniu. Bėgda­mos nuo karo baisumų ir sku­bėdamos susirinkti būtiniausius daiktus moterys nepamiršo pa­siimti maldaknygių. Anot se­sers Dominykos, vienuolyne gyvenantys ukrainiečiai domi­si ir artėjančių ka­talikiškų šven­čių tradicijomis. O štai Verbų se­kmadienį vienuo­lės atvykėliams vieną šios šventės paprotį ėmė ir pa­demonstravo – iš­plakė svečius ver­bomis. Senovėje buvo tikima, kad nuplaktas pašven­tinta verba žmo­gus bus sveikes­nis, energingesnis, linksmesnis, tai­gi šių gėrybių lin­kint ukrainiečiai ir „paragavo“ verbos. Pastarąjį laiką vie­nuolyno gyvento­jai gyvena Velykų laukimu. Katali­kiškos bus švenčia­mos balandžio 17 dieną, antrosios, pagal stačiatikių kalendorių, balan­džio 24-ą.

Ilgas pasninkas ir tyla ruošiant ypatingą patiekalą

Kaip pasakojo ukrainietė Lili­ja, prieš Velykas stačiatikiai lai­kosi septynių savaičių pasnin­ko. Per pasninką atsisakoma ne tik netinkamo šiam laikui mais­to, bet ir visų rūšių pramogų bei linksmybių. „Prieš Didįjį penk­tadienį negalima nieko dirb­ti, mat tą dieną vyriausia namų šeimininkė ruošiasi kepti pyra­gą „Kulič“ (Lietuvoje toks py­ragas vadinamas Velykų boba), kuriame gausu cukraus, grietinė­lės, kiaušinių, sviesto, uogų, rie­šutų. O pyrago viršus užpilamas glaistu arba apibarstomas cu­kraus pudra. Kol ruošiamas šis pyragas, namuose negali būti jo­kių garsų, barnių, rėkavimų, pro­cesas turi vykti visiškoje tyloje ir meldžiantis, nes kitaip kepinys bus nevykęs“, – pasakojo mote­ris. Stačiatikiai, kaip ir katalikai, šeštadienį prieš Velykas dažo kiaušinius, ruošia vaišes – įvai­rias salotas, mėsos patiekalus ir pan. Velykos, anot moters, šilta ir jauki šventė, kai susirenka visi giminaičiai.

Stebuklingas ritualas su raudonu kiaušiniu

Kaip pasakojo Olena, prieš šventes švarinamasi, tvarkomi namai. Kaimuose gyvenantys žmonės Velykoms pjauna kiau­lę, gamina naminę dešrą, krau­jinę, šventėms visada turi pasi­ruošę ir naminukės. Velykų rytą visi anksti atsikėlę ir nevalgę, nešdamiesi krepšyje įvairių pa­tiekalų (lašinių, kiaušinių, deš­rų, raudonojo vyno), eina į cerkvę. Cerkvėje meldžiama­si, šventikas šventina atsineš­tą maistą. Po liturginių apeigų visi eina švęsti Velykų. Da­lis šventinto maisto paliekama cerkvėje, dalijamasi juo su ar­timaisiais, draugais, kaimynais, šventintu maistu vaišinami pa­žįstami ir nepažįstami šventės dieną sutikti žmonės. Į namus su maistu iš cerkvės parsineša­ma ir šventinta deganti žvakė. „Prie šventinio stalo susirenka didelis būrys žmonių – kelios dešimtys giminaičių, dar ateina ir draugų, kaimynų. Svarbi Ve­lykų šventės tradicija – pabūti gamtoje. Tie, kas gyvena nuo­savuose namuose, dažnai šven­čia savame kieme, o daugiabu­čių gyventojai šventę perkelia į miškus, parkus, prie ežerų. Vai­kai per Velykas mėgsta mušti kiaušinius ir žiūrėti, kurio sti­presnis“, – viena kitai antrino moterys. Šventintų margučių lukštai niekuomet neišmetami, jie išbarstomi daržuose, lysvė­se, tikima, kad derlius bus ge­resnis. Ukrainietės papasako­jo ir apie stebuklingą ritualą su raudonu kiaušiniu. Šį bur­tą Velykų rytą galės išbandyti ir „Utenos dienos“ skaitytojos. Kaip pasakojo Lilija, neištekė­jusios merginos raudonai nu­dažytą kiaušinį pamerkdavo į vandenį, o Velykų rytą tuo van­deniu nusiprausdavo veidą. Buvo tikima, kad tuo vandeniu nusiprausus skruostai taps rau­donesni, o raudonskruostė mer­gelė greičiau ištekės. Ukrai­nietės moterys nesikuklino ir patikino, kad būtent dėl šio ste­buklingo ritualo galių jos ir yra tokios gražios.

Populiarus ekologiškas kiaušinių marginimo būdas

Vienas iš svarbiausių šios šventės akcentų – velykiniai margučiai, simbolizuojantys gyvybę, vaisingumą. Mūsų tau­toje sakoma, kad margučių spal­vos turi tam tikrą magišką reikš­mę, juoda spalva simbolizuoja žemę, mėlyna – dangų, gelto­na – subrendusius javus, raudo­na – gyvybę, žalia – bundančią gamtą. Na, o ukrainietės mums pademonstravo tradicinį kiauši­nių marginimo būdą (su svogū­nų lukštais). Moterys nuplautus svogūnų lukštus sumetė į puo­dą su vandeniu, jam užvirus su­dėjo baltus kiaušinius. Pavirę kelias minutes kiaušiniai įgavo rausvai rudą spalvą. Ukraino­je, kaip ir pas mus, stengiamasi kiaušinius dažyti kuo ekologiš­kiau, vengiant cheminių dažy­mo priemonių. Tačiau, pasak Natalijos, kartais naudojamas ir naujesnis marginimo būdas – ant virto kiaušinio specialiomis priemonėmis piešiamos įvairios dekoracijos, ornamentai. Na, o moterys, kurios skiria daugiau laiko margučiams paruošti, vy­nioja juos į medžiagos skiaute­les, įvynioja gėlių žiedų, įvairių lapelių ir suvyniotus kiaušinius merkia į svogūnų lukštų ar kitai spalvai išgauti paruoštą nuovi­rą, tuomet margučiai būna spal­vingesni ir įvairesni.

Prieš atsisveikindamos ukrai­nietės teigė, kad su vaikais bėg­damos nuo karo žiaurumų jos pirmą kartą gyvenime atvyko į Europą. Apsistojusios Uteno­je čia švęs didžiausią pavasario šventę tikėdamosi karo baigties ir vildamosi kuo greičiau grįžti į savo tėvynę.

Vytauto Ridiko nuotr.

The post Su ukrainietėmis – apie Velykų tradicijas ir papročius appeared first on udiena.lt.

Bėgti iš Kijevo paskatino dukters žodžiai

Viename privačių Ignalinos namų prieš dvi savaites įsikūru­si 47 metų kijevietė Larisa Sa­venko čia atvyko kartu su dvy­likamete dukterimi Veronika. Nuo karo bėgusiai ukrainie­tei atvažiuoti į Lietuvą pasiūlė jos pažįstami ignaliniečiai. Šių metų sausį Vilniuje viešėjusi Larisa net neįtarė, kad ją į Lie­tuvą netrukus atves skaudi pa­bėgėlės dalia.

„Kai vasario 24-osios ryte paskambinusi mama pasakė, kad prasidėjo karas, negalėjau tuo patikėti. Mane ištiko pani­ka, nežinojau, ką daryti. Išėjusi į balkoną pamačiau mašinomis užtvindytą gatvę – žmonės ma­siškai traukėsi iš miesto, – pasa­kojo daugiabučiame name gy­venusi Larisa. – Vėliau suėmiau save į rankas ir pradėjau galvo­ti, kaip elgtis, kur važiuoti, ką daryti, jei pasibaigs benzinas. Galop nusprendžiau pasilikti, atsivežiau netoliese gyvenan­čius tėvus.“

Kiekvieną dieną kijevietė gir­dėdavo šūvius, susišaudymai ypač sustiprėdavo vakarais. Nak­timis tekdavo miegoti gretima­me name esančiame požeminia­me garaže. 82 metų Larisos tėvas į slėptuvę neidavo, nes jam buvo per sunku nusileisti iš penkto aukšto žemyn, be to, jis visiškai buvo susitaikęs su savo likimu.

Vieną dieną maždaug už dvie­jų kilometrų nuo moters namo nukrito raketa, nors atrodė, kad ji sprogo visiškai šalia. Apsis­prendimą bėgti iš Kijevo nulėmė Veronikos žodžiai. Motinos pa­klausta, ar jai nebaisu, dvylika­metė atsakė: „Ne, nebaisu, tik la­bai pavargau“. Kadangi važiuoti savo automobiliu iki Lvovo ukrainietė bijojo, išsikvietė tak­si ir nuvyko į geležinkelio stotį, o tada traukiniu pasiekė Lvovą. Dauguma sostinės gyventojų jau buvo pasitraukę iš miesto, todėl pabėgėlės važiavo kupė.

Larisos tėvai bėgti iš gimtinės nepanoro, todėl grįžo į savo na­mus. Atsisveikindami jie dukrai įdavė paveiksliuką su ikona, ku­rią ji labai brangina. Beje, Lari­sos butas Kijeve yra visai netoli Kijevo priemiesčio Bučos, ku­rioje rusų armijos įvykdyti nu­sikaltimai prieš žmoniškumą apskriejo ir sukrėtė viso pasau­lio žmones.

Siunčia pinigus į Bučą

Iki pat pasitraukimo iš tėvynės nuotoliniu būdu viename Kije­vo mėsos kombinate vadybinin­ke dirbusi Larisa nuotolinį darbą tęsia ir dabar. Kai tik gali, ukrai­nietė siunčia savo pažįstamiems į Bučą pinigų, kurie perka mėsą ir daro jos konservus, verda ko­šes ir siunčia jas į frontą kariams.

Moteris džiaugėsi, kad vos tik atvykus į Ignaliną jos septinto­kė duktė jau kitą dieną pradėjo lankyti mokyklą. Motinai labai svarbu, kad dukra bendrauja su vaikais, vėl šypsosi ir juokau­ja. „Pasiekusi Lenkijos pasienį įsitikinau, kad pasaulis mus su­pranta. Jei būtume blogi, mums niekas nepadėtų, – kalbėjo karo pabėgėlė. – Mums visko čia už­tenka, žmonės viską neša, net nepatogu. Trūksta tik namų, o visa kita tėra tik antraeiliai da­lykai. Didžiausia mano svajonė, kad ant nekaltų žmonių nekris­tų bombos.“

Svajoja tapti kosmetologe

Larisa pasakojo, kad jos gy­venimas iki karo klojosi gerai: „Aš dirbau, Veronika ėjo į mo­kyklą, džiaugiausi, kad dar turiu abu tėvus. Man sunku iki galo patikėti tuo, kas vasario 24-os rytą įvyko Ukrainoje.“

Karas per akimirką sugrio­vė moters puoselėtą svajo­nę netrukus keisti darbą ir tap­ti kosmetologe. Larisa jau buvo nusprendusi lankyti specialius kosmetologijos kursus, o va­sarą stoti į Žitomiro medicinos mokyklą. Karo išvakarėse kije­vietė norėjo pervesti pinigus už kursus, bet elektroninė banki­ninkystė kažkodėl neleido atlik­ti pervedimo. Dabar tai atrodo kaip likimo pokštas arba keistas sutapimas.

Po savaitės ukrainietė kar­tu su dukterimi pirmą kartą toli nuo namų pagal visas jų tradi­cijas tikisi atšvęsti šv. Velykas. Larisa apgailestavo, kad Igna­linoje nėra cerkvės, todėl prieš Velykas negalės nueiti pasi­melsti. Atsisveikindama opti­mistiškai nusiteikusi moteris sakė, kad kai tik bus saugu, su dukra grįš į Kijevą.

Šeimos relikvijas sudėjo į metalinę dėžutę

„Ignalinoje kiekvieną nak­tį sapnuoju savo namus, net at­budusi bendrabučio kambary­je galvoju, kad esu namuose, – tvardydama ašaras pasako­jo 47 metų Angelina Gorban. – Atsitokėti nuo patirto karo siau­bo dar nepavyksta. Kai vaikai sako, kad nori nueiti į parduo­tuvę, jų automatiškai klausiu, kiek dar liko laiko iki komen­danto valandos ir ar jie suspės grįžti iš parduotuvės.“

Melitopolyje iki karo su šei­ma gyvenusi moteris dirbo vie­name miesto koledžų fizinio lavinimo dėstytoja, vyras – ge­ležinkelio stotyje. Kartu jie au­gina 12 metų Danielį. Pačią pir­mąją karo dieną buvo sugriautas šalia miesto esantis aviacijos transporto aerodromas, smar­kiai apgadinta arba sugriauta 90 daugiabučių ir privačių gyvena­mųjų namų. Antrąją karo dieną Melitopolį, dar vadinamą var­tais į Krymą, okupavo rusų ka­riuomenė. Mieste prasidėjus ar­šioms kovoms, buvo nutrauktos pamokos mokyklose, moteris su sūnumi buvo priversta slėp­tis slėptuvėje.

Angelina nustebino netikė­tu pasakojimu, kaip slėptuvė­je kartu su ki­tomis mamomis mažoms mer­gaitėms rengda­vo grožio kon­kursus – kad vaikai nors kiek atsipalaiduo­tų ir užsimirš­tų. Paklausta, kokį brangiau­sią daiktą pasi­ėmė į kelionę, moteris paro­dė geležinę dė­žutę, skirtą sū­nui, nes žinojo, kad autobusai su pabėgėliais yra dažnai bom­barduojami. Į dėžutę ji įdė­jo laikmeną su šeimos nuotrau­komis, du svar­biausius Danie­liaus krepšinio varžybose iškovotus medalius, visų trijų šeimos narių gimi­mo liudijimus, nedidelę šv. Da­nieliaus ikoną, degtukų dėžutę, švilpuką ir kt.

Kelionė iki Lvovo truko savaitę

Kovo 25 d., per Angelinos gimtadienį, mieste buvo atida­rytas humanitarinis koridorius į Zaporožę. Norinčiųjų išvyk­ti buvo net 500, o autobusų – tik šeši. Ukrainietei nusišypso­jo laimė, nes ji buvo įtraukta į išvykstančiųjų sąrašą. Kelionė į Zaporožę vietoj įprastos valan­dos užtruko net septynias valan­das, nes kelyje išvykstantieji tu­rėjo praeiti 10 patikros punktų.

„Manęs buvo paprašyta iš miesto išvežti dar tris nepilna­mečius krepšininkus, kurių vie­ną vėliau prie Lenkijos sienos pasiėmė mama. Kadangi vai­kai neturėjo jokių dokumentų, nes nedirbo notarai, įrašėme vi­deo, kuriame vaikų tėvai patvir­tino, kad man juos patikėjo iš­vežti į saugią vietą, – pasakojo Angelina. – Beje, krepšininkai, su kuriais atvykau į Ignaliną, pernai Ukrainoje savo amžiaus grupėje laimėjo krepšinio 3×3 varžybas, o su jais nusifotogra­favo mūsų prezidentas Volody­myras Zelenskis. Ne veltui jie iki karo treniruodavosi po du kartus per dieną.“

Lvovą po varginančios kelio­nės pabėgėliai pasiekė tik po sa­vaitės. Čia jiems vėl teko patir­ti karo siaubą, nes po tą dieną Lenkijoje apsilankiusio JAV prezidento Džo Baideno vizi­to kitą rytą Lvovas buvo apšau­dytas raketomis. Pabėgėliai len­gviau atsiduso tik apsigyvenę Ignalinoje. Kol kas mokykloje vaikams sekasi sunkiai, bet mo­teris neabejoja, kad po to, ką pa­tyrė, jie pamažu apsipras.

Karas sugriovė žmonių gyvenimus

Anot moters, prasidėjus ka­rui, gyvenimas Melitopolyje tarsi apsivertė aukštyn kojomis. Parduotuvėse netrukus pakilo kainos, po mėnesio iš jų dingo produktai, prekių lentynos tapo lyg iššluotos, užsidarė vaisti­nės. Laimė, parduoti produktų atveža kaime gyvenantys žmo­nės. Sunkiausia yra tiems, kurie neturi grynųjų pinigų, nes visi bankomatai nedirba. Pašneko­vė minėjo, kad, prabėgus dviem karo savaitėms, net 3–4 kartus padaugėjo insultą patiriančių žmonių, daugeliui paaštrėjo lė­tinės ligos. Šiuo metu miestas yra ant humanitarinės katastro­fos slenksčio. „Netrukus buvo pradėti grobti žurnalistai, pa­grobtas ir Melitopolio meras, kuris vėliau išmainytas į belais­vius. Rusų kareiviai ėmė ati­minėti siunčiamą humanitarinę paramą ir ją dalyti kaip savo“, – agresorių veiksmais baisėjosi ukrainietė.

Apie artėjančias šv. Velykas Angelina sakė negalvojanti, nes gyvena tik šia diena. Ji neslėpė, kad per Velykas bus labai liū­dna. Vienintelis ukrainietės no­ras yra, kad būtų taika ir ji galė­tų gyventi kartu su savo šeima.

„Labiausiai bijau, kad rusų kariai nepriverstų mano vyro kariauti už juos, – neslėpė ne­rimo moteris. – Susiskambin­ti su vyru nelengva, bet kartais pavyksta. Man labai svarbu ži­noti, kad mūsų namų neužgro­bė okupantai, kad mano mama, kuriai dėl sveikatos buvo per sunku pasitraukti iš gimtinės, yra gyva.“

Angelina prašė padėko­ti nuoširdžiai pabėgėliams pa­dedančiai Ignalinos rajono sa­vivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai Li­nai Gladkauskienei ir Ignalinos rajono savivaldybės merui Jus­tui Rokui: „Jie mumis rūpinasi kaip giminėmis“.

The post Ukrainietės motinos slėptuvėse savo dukterims rengia grožio konkursus appeared first on udiena.lt.