Rugsėjo 25-ą, artėjančios Lietuvos socialinio darbuotojo dienos proga, Utenos rajono socialinių paslaugų centras, kurio darbuotojai teikia visokeriopą pagalbą neįgaliesiems, socialinės rizikos šeimoms ir lanko savimi negebančius pasirūpinti žmones namuose, pakvietė į atvirų durų dieną. Renginio dalyviai turėjo galimybę susipažinti su socialinio darbuotojo veiklos ypatumais ir kasdieniame darbe patiriamais sunkumais bei sužinoti, kokios didžiausios problemos šiuo metu neduoda ramybės visam centro kolektyvui.

Centro, kuriame šiandien dirba 36 darbuotojai direktorė Danguolė Mačionytė dėkojo socialiniams partneriams, rajono valdžios, Seimo, policijos atstovams ir kitiems svečiams už išreikštą susidomėjimą socialinių darbuotojų veikla. D. Mačionytė apgailestavo, kad dažniausiai socialinių darbuotojų darbo rezultatus apibūdina skaičiai, kalbantys apie paslaugų gavėjams suteiktas paslaugas, o ne sėkmės istorijas.

Direktorė akcentavo, kad vienam darbuotojui tenkantis krūvis yra vidutiniškai devynių asmenų lankymas per savaitę. „Deja, bet pagrindinis lankomosios priežiūros darbuotojo, teikiančio maisto atnešimo, mokesčių sumokėjimo, pagalbos buityje, lydėjimo pas gydytoją ir kitas paslaugas darbo įrankis yra jo rankos ir kojos”, – kalbėjo centro vadovė ir pridūrė, kad socialinis darbuotojas privalo būti stiprus ir fiziškai, ir dvasiškai.

Seimo narei Mildai Petrauskienei pasiteiravus, kokios didžiausios problemos šiuo metu neduoda ramybės centro darbuotojams, direktorė D. Mačionytė buvo atvira. „Žinoma, labiausiai mums reikalinga finansinė parama. Įsivaizduokite, socialinės darbuotojos savo asmeninėmis lėšomis turi pirkti kurą, kad galėtų nuosavu automobiliu nuvykti pas kaime gyvenančius žmones, kuriems reikalinga pagalba”, – aiškino direktorė. D. Mačionytė taip pat išreiškė susirūpinimą darbuotojų sauga ir prastomis darbo sąlygomis, kurias ženkliai pagerintų naujos patalpos.

Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Zita Ringelevičienė sakė, kad rajono valdžia rimtai svarsto naujų centro patalpų paieškos klausimą ir žadėjo, kad dirbti prastomis sąlygomis darbuotojams reikės jau nebeilgai. Seimo narė M. Petrauskienė savo ruožtu užsiminė, kad Seime rimtai svarstoma galimybė artimiausiu metu didinti socialinių darbuotojų atlyginimus.

Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro direktorė Diana Deveikienė linkėjo visiems socialiniams darbuotojams pavargus po sunkių darbų atrasti laiko sau ir savo artimiesiems. D. Deveikienė centro direktorei D. Mačionytei įteikę simbolinę gėlę, sakydama, kad didžiulio atsidavimo reikalaujantį darbą dirbantys žmonės retai gauna gėlių, nors tikrai yra jų verti.

Laikraščio „Utenos diena” inf., D. Kazokaitės nuotr.

The post Utenos rajono socialinių paslaugų centre – atvirų durų diena appeared first on udiena.lt.

Senyvo amžiaus žmonių Lietuvoje daugėja: 1990 metais pensinio amžiaus žmonių buvo 19 proc., 2014 matais – 22,4 proc. Jiems teikiamų socialinių paslaugų poreikis didėja, deja, paslaugų pasiūla išlieka skurdi ir sunkiai prieinama. Atlikusi auditą Valstybės kontrolė konstatavo, kad esanti socialinių paslaugų infrastruktūra neatitinka nei senjorų poreikių, nei valstybės deklaruojamų siekių atsakingai jais rūpintis. Tik trijose (iš 60) Lietuvos savivaldybėse – Vilniaus miesto, Vilniaus ir Anykščių rajonų – teikiamos visų rūšių socialinės paslaugos senyvo amžiaus žmonėms.

Prieš dešimtmetį Vyriausybės patvirtintoje strategijoje ir Seimo priimtame Socialinių paslaugų įstatyme numatyta, kad pagalba senyvo amžiaus žmonėms būtų teikiama sudarant galimybes kuo ilgiau oriai gyventi savo, o ne valdiškuose namuose. Deja, savivaldybės tokių galimybių ne visada gali pasiūlyti, tad garbaus amžiaus žmonės laukia eilėse, norėdami patekti į stacionarias socialinės globos įstaigas. Praėjusiais metais ilgalaikės globos laukė 47 proc. pagalbos besišaukiančiųjų. Vidutinis laukimo laikas – 6 mėnesiai (nuo 4 dienų iki 1,5 metų). Beje, visais auditorių nagrinėtais atvejais, skiriant ilgalaikę globą įstaigoje, senjorams nebuvo siūloma alternatyvi globa jų namuose. Be to, audito metu nustatyta, kad senyviems žmonėms trūksta informacijos apie socialines paslaugas, ji pateikiama sunkiai jiems prieinamomis priemonėmis.
„Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030″ užsimojome lygiuotis į Skandinavijos valstybes, o vis dar gyvename pagal praėjusio šimtmečio sistemos palikimą. Danijoje socialiniai darbuotojai prevenciškai dukart per metus lanko visus 75 metų sulaukusius žmones, įvertina jų poreikius, o Lietuvoje du trečdaliai savivaldybių net nežino, kiek jų teritorijoje gyvena senyvo amžiaus žmonių. Nors strategijose deklaruojame, kad vaikai turi augti šeimose, senoliai – būti prižiūrimi namuose, veiksmai atsilieka nuo žodžių – pirmenybę teikiame priežiūrai valdiškose įstaigose, žmonių socialinius poreikius deriname prie sovietinius laikus menančios infrastruktūros, o ne atnaujiname sistemą”,– apibendrindamas atlikto audito rezultatus sakė valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys.
Socialinėms paslaugoms skiriamas finansavimas nuolat didėja – nuo 2012 metų išaugo daugiau nei ketvirtadaliu ir pernai siekė 82 mln. eurų. Siekiant socialines paslaugas garbaus amžiaus žmonėms teikti efektyviau, savivaldybės privalo turimas ir skiriamas valstybės lėšas perskirstyti pagal įstatyme numatytą prioritetą – kuo daugiau paslaugų teikti namuose, o ne investuoti į brangią ir menkai patrauklią institucinę globą.

Valstybės kontrolės inf.

The post Anykščiai turi tapti pavyzdžiu: čia senjorams teikiamos visų rūšių socialinės paslaugos appeared first on udiena.lt.