Ilgus metus buvote žurnalistu, rajoninio laikraščio literatūriniu darbuotoju, redaktoriaus pavaduotoju, tad Jus kasdien lydėjo rašymas, kūryba. Ar pirmieji kūrybiniai daigai ėmė kaltis dirbant redakcijoje?

Ne. Rašyti pradėjau besimo­kydamas Saldutiškio moky­klos antrame skyriuje. Iki mo­kyklos tekdavo eiti apie porą kilometrų: kasryt praeidavau beržynėlius, pakeliui išrau­davau vieną kitą baravyką… Kiekvieną dieną bevaikštant ir besigėrint gamtos vaizdais galvoje gimė pirmas kūrinys apie rudenį, paskui jį užrašiau popieriuje, parodžiau moky­tojai, o ji įdėjo į sienlaikraštį. Vėliau pradėjau rašyti eilėraš­čius, kūrinėlius iš mokyklinio gyvenimo – juos spausdinda­vo kai kuriuose šalies žurna­luose. Pamenu, vienąkart ta­pau žurnalo „Pionierius“ laureatu ir kaip premiją dova­nų gavau fotoaparatą. Išmokau fotografuoti, tačiau namuose nebuvo elektros. Pasigaminau tokią dėžutę, įdėdavau į ją ba­teriją, uždengdavau raudonu stiklu… Pats procesas įdomus buvo. Kokius trejus metus nie­ko nerašiau, paskui vėl pra­dėjau. Pradėjau ir nenustojau. Mokytoja, prisimenu, mano rašinius skaitydavo prieš kla­sę. Kadangi rašiau ir tekstus siunčiau į kai kuriuos šalies laikraščius ar žurnalus, bai­gęs mokyklą neabejojau, kad reikia pasirinkti žurnalistikos studijas. Labai mėgau skaity­ti, tad, dar būdamas vaiku, nu­bėgdavau į Pūčkoriškių bibli­otekėlę, pasiimdavau knygų ir jas per naktį skaitydavau.

Baigus mokyklą, pirmaisiais metais studijuoti manęs nepri­ėmė, nes reikėjo atidirbti ma­žiausiai dvejus metus, tad pra­dėjau darbuotis Saldutiškio kultūros namų direktoriumi. Paskui vėl stojau į žurnalistiką – šiuos mokslus neakivaizdiniu būdu krimtau net šešerius me­tus. Mano žmona Nijolė buvo mokytoja, o aš – mokyklą be­baigiantis mokinys. Kritom vie­nas kitam į akį. Jau per išleistu­ves sėdėjome vienas šalia kito. Įsimylėjau mokytoją ir ją ve­džiau būdamas 20-ies metų. Kelerius metus gyvenau Saldu­tiškyje – kasdien važinėdavau į Uteną ir atgal traukinuku. Su žmona kartu išgyvenom dau­giau nei 60 metų.

Kokia buvo Jūsų vaikystė? Ar tėvai įdiegė meilę knygai?

Mano tėvai buvo beraščiai. Nors tėvelis mokėjo skaityti, savo parašą suraityti. Prisime­nu, prieš išeidamas į mokyklą visą mėnesį lankiau pamokas bažnyčioje, nes rengiausi Pir­majai Komunijai. Tėvelis buvo pradėjęs mane mokyti skaity­ti, kad išmokčiau Katekizmą. Nelabai sekėsi dėlioti raides. Jis buvo labai geras, bet tuo metu, matyt, išvedžiau iš kan­trybės. Kad suriko ant manęs, aš puoliau verkti. Po akimir­kos ėmiau taisyklingai dėlio­ti pirmuosius maldos žodžius. Nuo to laiko pradėjau puikiai skaityti. Matyt, iš pradžių trū­ko kažkokios stipresnės emo­cijos, tėviško žodžio. Tėvelis išmokė mane pažinti visus Lie­tuvos paukščius. Nors buvo sa­vamokslis kaimo žmogus, ne tik puikiai pažinojo paukščius, bet ir išmanė daug kitų gamtos dalykų. Mama nemokėjo skai­tyti, bet buvo labai poetiškos sielos žmogus: kiek daug visko pripasakojo verpdama! Buvo tikra pasakorė.

Kodėl žavitės vaikų poezija?

Gal todėl, kad myliu vaikus. Prisimenu, žmo­na labai sirgo ir kone pusę metų gulėjo ligoninė­je, o aš rūpinausi mūsų mažais vai­kais. Dukrą Jovi­tą vesdavau į vai­kų darželį, abu sūnus į moky­klą. Sunku buvo. Gyvenome Ra­šėje, tad tekdavo laukti autobuso, nes ugdymo įs­taigos buvo kito­je miesto pusėje. Stebėdavau juos, analizuodavau jų elgesį, psicholo­giją… Dabar dau­giau rašau su­saugusiesiems skirtus trumpus psichologinius eilėraščius.

Redakcijoje žurnalistu dirbote visą savo gyvenimą. Kuo Jums šis darbas buvo įdomus? Ar jis paliko pėdsaką Jūsų gyvenime?

Paliko, ir labai ryškų. Ir dar­bas buvo įdomus, ir nuotykių netrūko. Kol dar gyvenau Sal­dutiškyje, iš pradžių važinėda­vau traukiniu, paskui nupirko motorinį dviratį. Jau ir telefoną savo namuose turėjau. Rinkti medžiagos važiuodavau į gre­ta Saldutiškio esančius kai­mus. Pamatęs žolę pjaunančius vyrus jų paprašydavau leisti ir man į rankas paimti dalgį. Juk buvau kaimo vaikas, man ūkiš­ki darbai nebuvo svetimi. Vyrai nustebdavo pamatę, kad pui­kiai su darbais tvarkausi: ir me­džiagos būdavo lengviau rasti, ir kalbos atsirasdavo… Juk ne­retai prisibelsti į žmonių na­mus nebūdavo labai lengva, kai kurie buvo uždaroko būdo, nekalbūs.

Įvairiausių nuotykių pasitai­kydavo. Redaktoriai buvo geri – nekildavo jokių nesusipratimų.

Į redakciją kartais užeidavo redaktoriaus draugas Antanas Matiukas – labai gabus žur­nalistas su savitu požiūriu. Jis dirbo Zarasų laikraščio redak­cijoje. Užsukdavo į svečius, padarydavo gramelį. Taip ir pasilikdavo nakvoti redakcijo­je. A. Matiukas visuomet atsi­nešdavo didelį lagaminą. Kartą jis tą lagaminą paliko ir nuė­jo į parduotuvę nusipirkti al­koholio. O mums taip knietėjo pasižiūrėti, kas gi tame laga­mine yra. Atidarėme. Ogi be­veik tuščias! Tik sąsiuvinis, du pieštukai ir ano meto žurnalas „Agitatorius“. Pasirodo, jis tą lagaminą su savimi visur ne­šiodavosi, kad parodytų, koks yra solidus. Mūsų redakcija buvo įsikūrusi Kauno gatvėje, krosnis kūrendavome malko­mis. Kartą jam į lagaminą pri­krovėme malkų. Svečias buvo įkaušęs, netrukus turėjo atva­žiuoti autobusas, tad su pilnu malkų lagaminu ir išrūko. Juk mes nieko blogo nepadarėme, tik žmogų aprūpinome kuru.

Teko kalbinti ne vieną įdomų pašnekovą. Klevėnuose gyveno toks seniokas, kuris buvo labai keistas ir visiems tvirtino, kad namuose turi meteoritą (dan­gaus kūnas, nukritęs ant Žemės paviršiaus – L. N.). Jį teko ap­žiūrėti ir man: tuomet labai su­intrigavo, tad apsilankiau ten net kelis kartus.

Įdomiausia situacija buvo tada, kai važiavau kalbinti par­tizano Antano Kraujelio žmo­nos, kuri kolūkių laikais pel­nė geriausios melžėjos titulą. Pasirodo, tuo metu po namo pečiumi buvo bunkeris, o jame slėpėsi A. Kraujelis. Gerai, kad aš to nežinojau.

Ilgą laiką gyvenote vienkiemyje Anykščių rajone, kur nebuvo miesto patogumų, komforto… Kaip ten leisdavote laiką, ką veikdavote? Ar gamta darė įtaką Jūsų kūrybai?

Žmona atsiėmė tėvų žemę Anykščių rajone, tad nuspren­dė gyventi atsiskyrėlės gy­venimą. Man neliko kitos iš­eities, turėjau keliauti kartu. Namuose dažniausiai rūpinda­vausi ūkiniais reikalais: į par­duotuvę važiuodavau, nedidelį ūkelį prižiūrėjau. Turėjau pen­kias avis, vištų… Darbų netrū­ko. Tekdavo avims prišienauti žolės, parūpinti šieno žiemai. Taip pat nenustojau rašyti. Parašiau atsiminimus, sudė­jau savo gyvenimo nuotykius.

Atidaviau leidyklai tikėda­masis, kad kažkada išeis atsi­minimų knyga apie vaikystę, jaunystę.

Buvau įpratęs gyventi be pa­togumų – kas vakarą degin­davome žvakes. Pernai už­geso mano žmonos gyvybė. Naktį paskutinį kartą paklau­sė, kur yra šuniukas. Atsakiau, jog šalia manęs. Ryte prie dar­žinės sėdėjau, skaičiau žurna­lą. Laukiau, kol iš namų išeis Nijolė. Taip ir nesulaukiau. Po pusvalandžio sunerimęs nu­ėjau pasižiūrėti. Radau tebe­gulinčią lovoje. Pakėliau ran­ką, ogi šalta… Po jos mirties dar mėnesį gyvenau kaime, ta­čiau praėjusį rudenį grįžau čia, į Uteną.

Tikriausiai iš gamtos sugrįžti į miestą buvo sunku…

Tikrai taip. Neišeinu į mies­tą, sėdžiu namie. Kartais sūnus nusiveža į kaimą, kur turi sody­bą. Ten gyvena mano šuniukas. Dažniau ten nuvažiuodavau ru­denį, o žiemą kantriai būnu už­sidaręs bute. Labai laukiu atšili­mo ir žalumos. Patys maloniausi jausmai užplūsta prisiminus savo kaimą Anykščių rajone. Lakštin­galų giesmes iki vėlumos, lapių ar danielių viešnages kieme. Esu ne miesto žmogus.

Ko labiausiai, be gamtos, ilgitės šiandien?

Kaip ir visi – savo jaunų die­nų. Jeigu būtų pasirinkimas, į re­dakciją nebegrįžčiau. Gal ir žur­nalistu nebedirbčiau. Kol jaunas buvau, man patiko ir gera buvo bendrauti su žmonėmis, suktis įvykių verpete. Juk kurti galima ir dirbant kitokį darbą.

Kas labiausiai jaudindavo dirbant žurnalistu?

Dažniausiai rašydavau apie kaimo žmones, kuriuos labiau­siai skaudino vienkiemių kėli­mas į gyvenvietes. Žmonės su ašaromis akyse stebėdavo, kaip negailestingai griaunami jų gimtieji namai. Gimtinės ilge­sį jausdavo kelios kartos.

Anksčiau rašydavome apie viską. Nusikaltai, vadina­si, būsi paminėtas laikraštyje. Ir vardas, ir pavardė. O dabar žurnalistams sunku, nėra jo­kio atvirumo, ribojama laisvė. Kiekvienas nusikaltėlis dangs­tomas, slepiamas.

Mane labiausiai jaudinda­vo senų žmonių likimai. Juos lankydavau, kalbindavau, su pasitikėjimu išsipasakodavo savo gyvenimus, skausmus ir džiaugsmus, kai kurie tapo ge­riausiais mano draugais – į juos kreipdavausi visais klausimais. O jaunystėje sulaukdavau ir merginų laiškų su pačiais įvai­riausiais pasiūlymais. Tačiau čia jau kita tema…

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Lina NARČIENĖ

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

The post Žmonos netektį išgyvenantis žurnalistas sugrįžo į miestą appeared first on udiena.lt.

Jei Sudeikių daugiafunkciame centre neskambėtų tradicinės autorinės dainos ir poezijos vakaras „Po pavasario dangum…“, šis nuostabus Utenos rajono kampelis prarastų dalį žavesio. Kūrybingi žmonės visada buvo vertinami ir pastebimi, nes jie yra kūrėjai, o jų kūryba skirta mums visiems. Kaip mes bevertintume kūrybą, o pirmiausia – talentingus žmones, visada žavėsimės jais. Viena iš talentų puoselėtojų ir pati ne mažiau talentinga yra Sudeikių daugiafunkcio centro vadovė Vilma Petrulienė, kuri kartu su dar vienu muzikos talentu Gintaru Šuminu yra sumaniusi rengti jau tradicija tampantį autorinės dainos ir poezijos vakarą.

V. Petrulienė, be eiliuotų tekstų rašymo, dar turi ir renginių vedėjos talentą, kuris pasireiškia įvairių susitikimų jos vadovaujamoje įstaigoje metu. O šis pavasaris išskirtinis, nes pradėjusi renginį vedėja susirinkusiesiems priminė, kad šis pavasaris – tai metų laikas, kurio labiausiai laukia žmogus. Todėl, kad jis siejamas su atgimimu, su išgyvenimu, su pačia gyvybe. „Šiemet jis turbūt buvo laukiamas kaip niekada anksčiau, vis dažniau ir dažniau keliame akis į dangų, nes jau labai pasiilgom saulės, šviesos ir šilumos, – pradėjusi renginį sakė V. Petrulienė. – Šiandien mes kalbėsimės su muzika ir poezija, kurią čia atsinešė Utenos krašto autoriai ir atlikėjai, vienas už kitą įdomesni, visi savaip turtingi ir labai skirtingi. Tačiau visus juos jungia viena bendrystė – kūryba.“
Ir V. Petrulienė pristatė pirmąjį vakaro dalyvį, jį pavadinusi unikaliu, nes, anot jos, jis turi net tris aistras. Arvydas Jurkaitis – kolekcininkas – kolekcionuoja viską, kas susiję su senąja Utena, nepriklausoma Lietuva. Yra Utenos kolekcionierių klubo pirmininkas. Aktorius. Poetas. Vedėja susirinkusiesiems paleido gerąją poezijos fėją savo posmu: …Bet ne tai / Yra svarbiausia, / O svarbiausia – / Kas didžiausia, / Pastoviausia ir gražiausia – pakvietė pirmąjį vakaro svečią A. Jurkaitį supažindinti vakaro svečius su savo poezija, praskleisti jos grožį ir lietuviško žodžio dermę.

Po uteniškio trijų talentų turėtojo žiūrovų širdis muzika ir posmais jautrino sudeikietė, taip pat turinti ne vieną talentą – ne tik grojanti keliais muzikos instrumentais, kurianti eiles, bet ir dainuojanti Audronė Misiukaitė su uteniške akordeono virtuoze Renata Buzėnaite. Vėliau susirinkusiems Sudeikių daugiafunkcio centro salėje žiūrovams prisistatė dar viena pora – mokytojas ir jo mokinė. Pasak V. Petrulienės, mokytoją bei labai rimtą muzikantą G. Šuminą ir jo mokinę, itin kantrią dainininkę Godą Savarauskaitę, sieja tas pats bendras stebuklas – kūryba. Vedėja perskaitė dar vieną savo poetišką kūrinį:

Kaip maldą kasdieninę vis kartoju, kad viskas bus gerai…
Ar gali būt gerai, kai širdį nuolat skauda?..
O gal tikrai gerai?..
Nes tik tada žinai, kaip reikia džiaugtis…

Kai pajunti, ką reiškia neturėti to,
Ką kažkada turėt galėjai, bet imt nesugebėjai,
Prisieki sau – gyvenime daugiau tokių klaidų kartot
Neleisi niekad, nes daug už tai jau sumokėjai…

Kai supranti, ką pasakyti kažkada turėjai,
O nesakei dėl to, kad vis atrodė laiko dar yra,
Beprasmiais ir tuščiais tada pavirsta žodžiai…
Kam reikia jų, jei progos juos ištart jau nebėra…

Renginyje, kaip įvardijo jo vedėja, neapsieita ir be legendų. „Šiandien mes turime puikią progą iš arčiau pažinti Utenos roko legendą, daugiau nei 18 metų gyvavusios garsiausios Utenos roko grupės „Anbo“ įkūrėją bei vokalistą, šiuo metu vystantį solinę karjerą, bet savo kūrybinį kelią pradėjusį ne nuo roko, o nuo sunkiosios muzikos, įkūrusį grupę „Giljotina”, – intriguojančiai dar vieną garsų muzikantą Rolandą Paškevičių pristatė V. Petrulienė, pastebėjusi, jog uteniškių jis labiau žinomas kaip Paškius. R. Paškevičius, kaip ir kiti atlikėjai, susilaukė to paties vedėjos klausimo: „Kas gyvenime yra svarbiausia?..“ Garsus muzikantas nedaugžodžiavo, atsakė trumpai, jog tai yra sąžinė, pasiėmė gitarą ir paniro į roko muzikos garsus.

Renginio pabaigoje tarsi intrigą V. Petrulienė paskelbė, jog pristatys tris uteniškius, kurių gyvenimą lydi ne viena duotybė: teptukas, gitara, fotoaparatas. Pirmasis prabilęs šios trupės vadovas Antanas Snukiškis sakė, jog pirmiausia jo gyvenime atsirado gitara, vėliau – fotoaparatas ir žmona. Todėl ir šį kartą jis, be bičiulių Reginos Skomskienės ir Zitos Kasauskienės, atsivežė ir žmoną Jadvygą. Tarsi prie improvizuoto laužo susėdę seni pažįstami netikėtai susirinkusiesiems užtraukė ne vieną puikiai žinomą posmą, kartu pakvietę dainuoti ir publiką.

Susitikimo pabaigą šį kartą vainikavo renginio vedėja V. Petrulienė: „Tokia mūsų šiandieninė kelionė po kūrybos pasaulį, kuriame tiek visko daug. Pėstiems apeiti viską neužtektų laiko, todėl čia į pagalbą ateina kūryba: ji gali paversti paukščiu, pakelti nuo žemės ir parodyti, kiek daug turi žmogus:

Ar tu žinai, kiek daug turi?
Turi žvaigždes ir gilų dangų.
Užversti galvą ir žiūrėt į jį gali…
Ar tu žinai, ką dar gali?
Gali skaičiuot žvaigždes,
Pajust lietaus lašus ant savo rankų…
Šypsotis, verkti, net mylėt gali…
O ar žinai, ką tu daryt turi?
Turi gyvent ir nenuleisti rankų.
Turi tikėt, kad visada yra viltis,
Net kai tikėt jėgų jau kartais neužtenka.”

The post Sudeikiuose prabilta poezijos ir muzikos garsais appeared first on udiena.lt.

Paskutinį pavasario šeštadienį kraštiečių filologės Elenos Čiužienės ir socialinių mokslų daktaro Antano Čiužo sodyboje Kuktiškėse vyko poezijos šventė. Čia, be lyriško žodžio, buvo ir kitų netradicinių reiškinių. Vienas iš jų – sodybos šeimininkų dukros Vijolės jubiliejaus paminėjimas.

Darbšti kraštiečių E. ir A. Čiužų šeima 2010 m. Kuktiškėse įsteigė kryždirbio Antano Deveikio bei knygnešio Liudviko Misevičiaus-Kuliešiaus atminimo muziejų ir kuklią Knygų prieglaudą, kurioje šiandien suvežta ir sunešta, kaip teigia šios prieglaudos puoselėtoja Elena, apie 4,5 tūkst. įvairiausių knygų. Muziejus-knygų prieglauda yra skirta dviem šio krašto šviesuliams – vienam garsiausių Rytų Aukštaitijos kryždirbių Antanui Deveikiui ir knygnešiui Liudvikui Misevičiui-Kuliešiui atminti.

Daugiau skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena”.

Autoriaus nuotr.

The post Poezijos šventė – su netikėtumais appeared first on udiena.lt.

Praėjusiais metais Utenos literatų padangėje sužibo dar vienos jaunos ir daug žadančios poetės kūrybos spindulys – lyrikė, literatų klubo „Verdenė“ narė Eglė Kirilauskaitė savo skaitytojus nudžiugino brandžia knyga „Vejamės rūką“.
Sostinėje gyvenanti Eglė prisipažįsta, kad kūryba nuskaidrina darbų ir įvairiausių rūpesčių persunktą kasdienybę, teikia džiaugsmo ir dvasinio peno. Šiandien svajonės išleisti antrąją poezijos rinktinę jau visai realios – eilėraščių rinktinė jau beveik sudaryta ir laukia savo kelio į skaitytojo širdį.

Egle, ar turi žmonių, su kuriais gali pasikalbėti apie sudėtingą kūrėjo psichologiją?

Tokių žmonių, žinoma, yra. Vieni jų, subtiliai klausdami, klausydami ir išklausydami, tiesiogiai, sąmoningai ar atsitiktinai prasiskverbia į psichologines mano, kaip kūrėjos, asmenybės kertes, ieško priežastinio ryšio, kodėl kūriniai gimsta, ir netgi jį randa, dėl to ir patys tampa įkvėpėjais. Kiti, turėdami oficialų literatūros kritiko statusą, įsileidžia mane į diskusijas, ir, konstruktyviai pasitelkdami rimtus mokslinius metodus bei literatūrologijos terminologiją, rodo kryptį. Yra ir studijų laikų draugų filologų, irgi kuriančių, su kuriais tiesiog keičiamės savo eilėraščiais, taip pat – draugų, atstovaujančių kitoms meno rūšims. Interpretuojame vieni kitų kūrinius ir kartais visai netyčia prasibrauname prie kertinių akmenų.

Kaip gimsta kūrinio idėja, kaip ji redaguojama?

Neneigsiu, kad pirmiausia remiuosi savo pačios patirtimis, emociškai paveikusių įvykių atkarpomis. Daliai mano kūrinių gimti paskatina kitų žmonių gyvenimo fragmentai, susikirtę su manaisiais, arba sudarantys darnią visumą su jais. Ieškau siužetų kitų pasakojimuose ar patirtyse, kad vėliau galėčiau juos konvertuoti į poeziją, galbūt tik vieną antraeilę jų nuotrupą, tačiau jei ji virsta eilėraščiu, tuomet tai – jau daug. Dažnai pasitelkiu savo (pernelyg) lakią vaizduotę – mėgtu hipotetines situacijas, kurios daugelyje eilėraščių atsispindi, tačiau turi būti išorinis objektas ar žmogus, kuris tokią situaciją, vėliau paverčiamą eilėraščiu, bent iš dalies įkūnytų ar suteiktų jai pretekstą. Nuolat klausiu, klausau ir klausausi įtempusi ausis. Taip kartais ir aplanko preciziškai tikslios eilutės ar abstraktūs lyriniai siužetai. Kai kurių redaguoti beveik nereikia: užrašau, ir tai – jau eilėraštis. Kiti užsibūna nebaigtų eilėraščių kataloguose ir laukia savo eilės. Dar kitus redaguoju daugybę metų, vis sugrįžtu prie jų pro vis naujos patirties šydą, ir tik tada, kai juos išspausdinu, nieko juose nebesinori nei ištrinti, nei keisti. Spausdintas eilėraštis man – nebraukomas, neliečiamas, šventas.

Ar galėtum tvirtinti tai, kad jau žinai, kas yra poezija? Jei taip, tai kas ji yra? Kodėl daugeliui žmonių poezijos nereikia?

Subjektyviu mano vertinimu (sąlygišku spėjimu) poezija – tai derinys: asmeninės patirtys, netradiciniai žodžių junginiai bei tokie pamatiniai elementai kaip rimas, ritmas ir metras sudaro harmoniją. Poezija – tai kombinacija, tiek didžių patirčių, tiek iš pirmo žvilgsnio menkų detalių, perteiktų jautriau ir iškalbingiau, lyg jos būtų didžiausi stebuklai ar netikėtumai. Pridursiu, kad tai – galinga kombinacija, gebanti išjudinti gilius užslėptus pasąmonės klodus. Slystantiems paviršiumi tokių sukrėtimų nereikia, o galbūt ir jų kloduose tuščia, todėl nėra ką išjudinti, ir nereikia.

Kas yra svarbiau: poezijos estetinė funkcija (tai yra labai gražu) ar moralinių nuostatų skleidimas?

Vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau, ar estetinis poezijos aspektas lenkia moralinių nuostatų sklaidos svarbą, ar yra atvirkščiai. Manau, poezija aprėpia abu aspektus. Neatmetu ir kitų sudedamųjų jos dalių reikšmingumo: eilėraščių turinio, formos vingrybių, tikslinės auditorijos reakcijos, kuri, pagal postmodernizmo vertybių sistemą, pati savaime tampa meno kūriniu.

Kada pajunti, kad eilėraštis gali jau gimti?

Kai visi eilėraščio elementai (rimas, rimtas, metras, turinys) tarpusavyje dera, kai jis savo skambesiu ir žodžių junginiais atitinka mano turimą eilėraščio koncepciją, tada jį laikau gimusiu. Tada, kai jis išspausdinamas, laikau jį gyvenančiu ir funkcionuojančiu autonomiškai.
Ar negalvoji ateityje palengva iš poezijos žanro pereiti prie prozos? Kodėl?
Tokį siekį tikrai turiu. Šiame klausime slypi atsakymas: palengva. Turiu svajonę imti rašyti „noveles – ironiškas, skaudžias”. Būtent todėl, kad naujuose mano eilėraščiuose ironija nevirstų pertekline, nenoriu maišyti literatūros rūšių nei žanrų dėl labai skirtingų jų funkcijų. Šiuo metu pamažu kopiu šio tikslo link, peržengusi į baltųjų eilių etapą.

Papasakok apie save: kuo užsiimi šiandien, ar užtenka laiko kūrybai?

Gyvenu trijuose amplua: dienomis esu administratorė tarptautinėje įmonėje, kurioje nuolat uoliai taikau savo specialybės (anglų) kalbą, vakarais – teisinių, ekonominių ir medicininių tekstų vertėja raštu, naktimis – literatė, kūrėja, poetė. Gyvenu taip, kad kūrybai laiko užtektų, o ir stengtis pernelyg daug nereikia. Tai – mano misija, anksčiau ar vėliau ji vis tiek mane surastų.

Kokia gyvenime akimirka linksmiausia ir kodėl? Kokia liūdniausia?

Linksmiausia akimirka aplankė pernai, kai į rankas paėmiau pirmąjį savo poezijos rinktinės „Vejamės rūką” egzempliorių, ką tik iš spaustuvės įrenginių, dar šiltą. Liūdniausia akimirka – sutikti žmogų, gyvenime neperskaičiusį nė vieno eilėraščio ir besityčiojantį iš knygų, gėdingai jas išjuokiantį, mėtantį jas ant grindų.

Ką keistum savo gyvenime ir ko nekeistum? Kodėl?

Kartais iš didmiesčio norėčiau pasitraukti į trobelę miške, kad galėčiau užsidaryti joje su savo eilėraščiais, juos redaguoti, rašyti naujus, vėl redaguoti ir galop publikuoti. Tai būtų lyg atskira eilėraščių serija – tiek metaforiškai, tiek pažodžiui. Niekada nekeisčiau savo stipraus ryšio su gimtuoju kraštu ir protėvių pasaulėjauta. Niekaip nesistengčiau jo slopinti.

Egle, pasidalyk su portalo udiena.lt skaitytojais savo ateities planais?

Ateityje noriu konkretinti eilėraščių temas, dar labiau išgryninti stilių, pabrėžti savitumą. Pamažu perkopiau Utenos krašto ribas tiek literatūriniu, tiek geografiniu aspektais. Norėčiau, kad mano kūryba taptų dar prieinamesnė platesnei auditorijai. Planuoju rengti skaitymus įvairiuose miestuose, skirtingose kultūros institucijose, ir vis tik likti uteniškių poete. Profesinėje srityje didelių pokyčių nenumatyta, tačiau kalbant apie kūrybinę sritį – artimiausiu metu norėčiau išleisti antrą poezijos rinktinę. Ji jau beveik sudaryta.

Keli naujausi Eglės eilėraščiai:

Nebūsimuoju laiku

Artėja
nežinomų laiko matavimo vienetų
laikas
ir mes
pasitinkantys jį,
pievomis ir lietumi.

Tik ar tokį vėlyvą pavasarį
tokią didelę
vieną
išleis tave
nebūsimuoju laiku?

Jeigu klaustų, sakyk,
kad netyčia palikome,
pametėme,
o gal
save ten pamiršome,
kad nereikėtų
svetur

—

Nuo vėjo paklaikusios
smėlio dėžių kapinaitėse
pamatais įsikibusios žemės
šaknų vinimis
pasistiebdamos
auga ir keičiasi
žydi
žaidimų aikštelės

kuriose niekad nežaidei
su manimi

Gyvasis veidrodis

Įdėmus į mane nukreiptas
medžio spalvos veidrodis
iki pat skeleto
ir panardintų minčių šulinio dugno
prasiskverbęs skersai, išilgai hipnotizuojančio
laipsnio kampu
visa reginčio rentgeno spinduliais
daro nenutrūkstančias nuotraukų serijas

taip šis stebukladarys
menininkas lipdo mano istoriją
o jo nulipdyta būsiu
tikresnė negu esu iš tikrųjų

pro medžio spalvos tankumą
bandau prasiskverbti ir aš
mėlynais blankiais spinduliukais
sudrumstu marių vėju
rugsėjo dangaus atplaišėlėmis
savo akimis
į savo gyvojo veidrodžio
kitą pusę

ar ir jam kartais skauda?

Dar vienas rugpjūtis

Dar vienas rugpjūtis
kažin ką
pajutęs
mažiausiai ištyrinėtoje
kūno atkarpoje
nuo vienos ausies iki kitos
paauksuoto auskaro
iškritusios akutės
kur telpa
visas mano makrokosmas
ir tu ten telpi
visas

kaip apmaudu

Senamiesčio istorijų autorius

Jaukus ruduo pasuko lyriškų provincijų eiliuota kryptimi
O kad senamiesčiams per šalta rudenį nebūtų
Neatsitiktinai tikriausiai prasilenkdami
Atsiverčiame rudenį kas kartą po eilutę
Sutilpo didmiesčių epochos į lentynas ir lapus

Vienose rankose – visas senamiestis apsigyveno
Atrodo, per sekundę kvadratu
Lengvai ir taikiai leidęs konvertuoti meną
O kad senamiesčiams netrūktų patirčių
Nors ir ant išdraskytų juodraščio plyšių
Išbraukdamas nereikalingas eilutes
Senamiesčio istoriją rašai, ko gero, iš visų netikėčiausiai

Odė žiemai

Apibrėžimų baltos žymės

Nostalgijų suplyšę skarmalai
Neužgyjančiai praeičiai atminti

Ledynmečių apgriuvę palaikai

Psichosomatiniai regėjimai
per sniegą

Šviesmečių įšalai

V. Ridiko ir E. Kirilauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

The post Uteniškių poetė E. Kirilauskaitė: „Iš didmiesčio norėčiau pasitraukti į trobelę miške“ appeared first on udiena.lt.

Pačiame gamtos žydėjime senojo prieklėčio pavėsyje aidėjo kūrėjų eilės apie meilę, jaunystę, praeitį… Šeštąjį kartą Kuktiškių miestelyje esančioje „Dievadirbynėje” vyko tradiciniai poezijos skaitymai, į kuriuos buvo pakviesti Utenos krašto poetai ir literatai – juos svetingai priėmė Kuktiškių miestelio gyventojai Elena ir Antanas Čiužai.

Jau tapo įprasta kasmet, baigiantis pavasariui ar prasidėjus vasarai visiems susėsti drauge, atverti savo kūrybos skrynias.
Praėjusio šeštadienio popietę savotiška poezijos gegužinė šildė poetų lūpomis ištartu aukštaitišku žodžiu, vienas po kito iš širdies gelmių liejosi poetiškas žodis.
Pavasario išlydėtuvių proga Sekminių išvakarėse susirinkusieji buvo pasveikinti Utenos kultūros centro Kuktiškių skyriaus kultūrinių renginių organizatorės Laimutės Kleinienės ir šios seniūnijos šeimininkės Gražinos Bivainienės.
Elenos ir Antano Čiužų sodyba įsikūrusi pačiame Kuktiškių miestelyje, šalia gražiai tvarkomo parko su tvenkiniais ir juose kurkiančiomis varlėmis, su pražydusiomis gėlėmis ir savo vaiskuma žavinčiais dekoratyviniais medeliais. Tvarkingumu ir savitumu išsiskiria ir Čiužų sodyba: darbštiems šeimininkams kurti grožį talkina ir jų dukra Vijolė su šeima. Elenai niekada netrūko gražių sumanymų ir energijos – ji įgyvendino savo svajonę įkurti muziejėlį, skirtą kryždirbiui Antanui Deveikiui ir knygnešiui Liudvikui Kuliešiui, moteris yra ir knygų prieglaudos puoselėtoja.
Paraginusi visus įsitraukti į poezijos pasaulį ir savo širdis atverti literatų eilėms, L. Kleinienė pakvietė savo eilių skaityti Utenos literatų klubo „Verdenė” literatę, Lietuvos rašytojų sąjungos narę Reginą Katinaitę–Lumpickienę, puoselėjančią aukštaitišką tarmę ir raginančią gimtąją tarmę prisiminti tuos, kurie pamiršo.
Pirmą kartą į poezijos šventę atvyko Saldutiškio krašto literatė Onutė Steikūnienė, kurią palydėjo Utenos kultūros centro Saldutiškio skyriaus meno vadovė Danutė Zajančkauskienė.
Vygantas Varneckas uteniškiams žinomas kaip ilgametis Tauragnų kultūros centro mėgėjų teatro „Mokas” režisierius, jam už aktyvią kultūrinę veiklą ir teatro tradicijų puoselėjimą suteiktas Tauragnų krašto Garbės piliečio vardas. „Verdenietis” V. Varneckas į šią pavasarinę Kuktiškių šventę atvyko pirmą kartą.
Šiluma savo posmais susirinkusiųjų širdis pripildė poetė uteniškė Giedrė Sudniutė, savo kūrybą skaitė mokytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Petras Panavas, Zita Dičiuvienė – ilgametė Kuktiškių saviveiklininkė, giedanti Kuktiškių šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, kraštietė Dalia Bubulienė, pirmą kartą poezijos šventėje dalyvaujantis Lietuvos rašytojų sąjungos narys poetas Vytautas Kaziela bei jauniausias dalyvis kirdeikiškis dešimtokas Albertas Medzevičius. Į renginį atvyko ir gražiai į literatų gretas įsiliejo ir linkmeniškės Marytė Alesionkienė, Donata Gaižutienė ir Vida Balčiūnienė – šios kūrybingos moterys savo eiliuotuose posmuose atskleidė tėviškės grožį, perpindamos jaunystės prisiminimais.
Susirinkusiuosius pasveikino ir kuktiškietis Utenos rajono savivaldybės mero patarėjas Gintautas Petravičius, kasmet poezijos šventės aplankyti nepamirštantis rašytojas Pranas Treinys ir daugelis kitų garbių svečių.

Autorės nuotr.

The post „Dievadirbynėje“ skleidėsi poezijos posmai appeared first on udiena.lt.

Gegužės 1 dieną Sirutėnuose vyko poezijos ir muzikos vakaras. Susirinkusiems žiūrovams poeziją pristatė Svajūnas Dačkevičius, keletą kūrinių atliko Utenos kultūros centro Sudeikių skyriaus vokalinis moterų ansamblis „Sudeikiečių gaida”.

Poetas S. Dačkevičius paskaitė savo kūrybos. Publikai ypač patiko tarmiškai parašytos eilės. Žiūrovai gyrė poezijos paprastumą, aiškumą, todėl po renginio skubėjo įsigyti svečio knygų. Muzikiniais intarpais vakarą papildė iš Sudeikių atvykusios dainininkės ir saksofonu grojęs Danielius Čekas.

udiena.lt inf., J. Pavilonienės nuotr.

The post Sirutėniškiai dalyvavo poezijos ir muzikos vakare appeared first on udiena.lt.

Rugpjūčio 29 d. Telšiuose lankėsi poetai iš Aukštaitijos ir Žemaitijos. Svečiai susitiko su Telšių rajono savivaldybės meru Vytautu Kleiva, aplankė poeto Vytauto Mačernio muziejų Žemaičių Kalvarijoje, poeto žūties vietą, prie kapo skaitė V. Mačernio eilėraščius. Į almanacho pristatymą atvykusiems poetams buvo surengta prof. Algirdo Žebrausko vedama pažintinė ekskursija po Žemaitijos sotinę.

Vakare Žemaičių muziejuje „Alka” pristatytas jau ketvirtasis aukštaičių ir žemaičių kūrybos almanachas „Atokios stotys”. Pristatyme dalyvavo Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, aukštaičių ir žemaičių krašto poetai: Regina Katinaitė-Lumpickienė, Vytautas Kaziela, Justas Jasėnas, Petras Panavas, Ona Jautakė, Vytautas Šimkūnas, Viktoras Gulbinas, Dalia Tamošauskaitė, Danielius Milašauskas, Petras Gintalas, Gvidas Latakas, Vytautas Stulpinas ir Steponas Algirdas Dačkevičius.
Almanacho „Atokios stotys” sumanytojai poetai: Vytautas Kaziela ir Vytautas Stulpinas. „Šio kūrybinio projekto tikslas — suburti atokesnėse Lietuvos vietovėse gyvenančius kūrėjus, išskyrus Vilnių”, — renginio metu sakė poetas V. Stulpinas.
Meras Vytautas Kleiva įteikė premiją poetei Reginai Katinaitei-Lumpickienei už aktyvią kultūrinę-literatūrinę veiklą ir almanacho rengimą leidybai, už savitus eilėraščius, parašytus gimtąja rytų aukštaičių uteniškių tarme, bei sugestyvią publikaciją ketvirtajame almanache „Atokios stotys”. Laureatė dėkojo merui už skirtą premiją ir teigė, kad ši premija ne skiria, o vienija aukštaičius ir žemaičius. Tai — jau antroji Telšių rajono savivaldybės mero įsteigta premija. Praėjusiais metais mero Vytauto Kleivos premija atiteko aukštaičiui almanacho leidėjui Vytautui Kazielai, o Utenos rajono meras A. Katinas premiją įteikė žemaitei Onai Jautakei.
Prof. Petras Gintalas savo kūrybos medalį, skirtą poetui Vytautui Mačeniui atminti, įteikė aukštaičių poetui Petrui Panavai. Savo eiles skaitė Utenos meras A. Katinas, aukštaičių ir žemaičių poetai. Akordeonu ir pianinu grojo Telšių muzikos mokyklos mokytoja, tarptautinio forumo Suomijoje trečiosios vietos laimėtoja Raminta Šukytė, dainavo bardas Romualdas Miškinis.
Ketvirtąjį aukštaičių ir žemaičių kūrybos almanachą „Atokios stotys” sudarė Vytautas Kaziela, knygos viršelį puošia Gvido Latako akvarelė, korektorė Regina Katinaitė-Lumpickienė.

Telšių rajono savivaldybės ir „Utenos dienos” inf.

The post Žemaitijos sostinėje premija įteikta poetei Reginai Katinaitei-Lumpickienei appeared first on udiena.lt.