Bažnyčiai – atskiras kampelis

Įdomiausia, anot O. Martinėnienės, tai, jog idėja kurti tokią ekspoziciją kilo dalyvaujant Ignalinos bibliotekos inicijuotame konkurse „Sodybų istorijos“. Pašnekovei mintis aprašyti būtent Ceikinių bažnyčią kilo tada, kai išgirdęs pasvarstymus, apie ką rengti istoriją, vienas ceikiniškis atnešė rankraštį, kuriame surašyti istoriniai faktai apie šią šventovę, aprašyta parapija, joje dirbę dvasininkai. Po to, kai bibliotekininkė sudėliojo istorinius faktus, nufotografavo bažnyčios interjerą ir eksterjerą, lygindama, kaip jie keitėsi metų tėkmėje, sudėjo į vieną pasakojimą ir pristatė auditorijai. praėjus vos keliems mėnesiams – 2016 m. balandį – šventovėje kilo gaisras ir kone viską sunaikino. Taigi, galime tik džiaugtis, kad tai, kas buvo iki tol, liko užfiksuota bent nuotraukose.

Kaip sakė O. Martinėnienė, domintis bažnyčia, žmonės pradėjo nešti įvairius su jos istorija susijusius daiktus, taigi, teko sugalvoti, kur juos dėti. Taip ir gimė ši tris skirtingus pasakojimus sekanti ekspozicija, įrengta buvusioje klebonijoje (kurį laiką ir policijos būstinėje), suremontuotoje Ceikinių seniūnijos pastangomis. Bažnyčios istorijai skirtame kampelyje – visų čia kunigavusių ir klebonavusių dvasininkų biografijos, po gaisro išlikę bei kruopščiai pašnekovės nuplauti, iššveisti bažnytiniai reikmenys – indai, staltiesėlės ir panašiai. Ekspozicijoje galima rasti ir senų bažnytinių knygų, kuriose įrašyti krikšto, santuokos sakramentus turėję gauti ar gavę Ceikinių ir aplinkinių kaimų gyventojai, šių sakramentų liudininkai, parapijos vizitacijos įrašai, lapukai su blaivybės pasižadėjimais priimant Pirmąją Komuniją, senoviniai maldynai ir panašiai.

Gestas garsiam dainininkui

Įžengus į namelį pasitinka mąslus K. Petrausko, žvelgiančio nuo foto užuolaidos, žvilgsnis. Pirmasis kambarėlis skirtas jam. Nors, pasak O. Martinėnienės, eksponatų apie Ceikiniuose gimusį ir iki dvejų metukų čia augusį dainininką nedaug (daug šios, o ir kitų ekspozicijos eksponatų sunešta Ceikinių bendruomenės narių), bet šis tas yra. Čia ir nuotraukos, ir seno laikraščio su straipsniu apie garsųjį operos dainininką iškarpa, ir supamas krėslas, kuriame bus galima pailsėti ir pasižiūrėti skaidres bei paklausyti žymiojo tenoro atliekamų kūrinių. O jo kūrybinis bagažas tikrai nemenkas – vien pagrindinių vaidmenų operose, operetėse atlikta arti šešiasdešimties.

Galbūt jau daug kam žinoma, bet nepakenks priminti, kad K. Petrauskas gimė 1885 m. lapkričio 23 d. Ceikiniuose, tuo metu priklausiusiuose Švenčionių apskričiai, Rusijos imperijai. Motina – Juozapota Rastenytė-Petrauskienė nuo Antagavės, tėvas Jonas Petrauskas (1863 m. sukilimo dalyvis, vargonavęs Palūšėje). Vyresnysis brolis Mikas Petrauskas – žymus kompozitorius.

Pradines muzikos žinias K. Petrauskas įgijo iš tėvo, vėliau brolis Mikas mokė pažinti gaidas, skambinti fortepijonu. Sulaukęs devynerių grojo vyresniojo brolio suorganizuotame orkestre, vėliau ir pats vadovavo orkestrėliui. Kartu su Miku persikėlė į Obelius, kur mokėsi vargoninkauti, giedojo bažnytiniame chore, lankė pradinę mokyklą. Vėliau baigė Sankt Peterburgo konservatoriją, dainavo Maskvos Didžiajame teatre. 1920 m. rugpjūčio mėnesį K. Petrauskas grįžo į Lietuvą. Mirė 1968 m. sausio 17 d. Palaidotas Vilniuje Rasų kapinėse.

Į tremtį – ilgėtis Tėvynės…

Antrasis, kiek didesnis kambarys paskirtas perpus kun. K. Vaičioniui ir Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios istorijai. Kadangi sielų ganytojas Ceikiniuose gyveno visai neseniai – nuo 1990 metų iki savo mirties 2002 metais – tad ir jo asmeninių daiktų čia gerokai daugiau – nuo tokių įdomių eksponatų, kaip vis dar veikiantis videomagnetofonas, juostos su garso ir vaizdo įrašais (kaip pasakojo O. Martinėnienė, kunigas labai mėgo filmuoti), rankraščiai, asmeninės bibliotekos knygos, paties poeto ranka rašyti vaikystės prisiminimai, iki laiškų, sveikinimų, atvirukų, asmeninių maldaknygių, užrašų ir kitų smulkmenų,

Kaip pasakojo pašnekovė, 1921 metais rugsėjo (pagal kai kuriuos šaltinius – rugpjūčio) 19 d. gimęs kun. K. Vaičionis buvo kilęs iš netolimame Rokiškio rajone, Panemunėlio seniūnijoje, buvusio, dabar išnykusio Vieversynės kaimo, iš gausios Anelės (Levanaitės) ir Jono Vaičionių šeimos. Bibliotekininkės teigimu, gabus vaikas buvo išleistas į mokslus. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją dirbo vikaru Švenčionyse, Kalesninkuose, Eišiškėse, Vilniaus Šv. ap. Pilypo ir Jokūbo bei Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiose. 1949 m. birželio 29 d. suimtas ir nuteistas dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Nuvežtas į Karagandos lagerius po metų vėl grąžintas į Vilnių naujam tardymui. Šį kartą už dalyvavimą religinėje jaunimo organizacijoje „Aušros Vartų kolegija“ gavo 25 metus lagerio ir dešimt metų tremties. Kalėjo Vorkutos lageriuose, dirbo anglių kasyklose, metams įkalintas Krestų kalėjime, buvo nuvežtas į Intos lagerius. Po dešimties metų 1959 m. paleistas, apsigyveno Pskove, po pusės metų išvyko į Latviją, 11 metų gyveno Rezeknėje, Jekabpilyje, dirbo kūriku, plytų, cukraus fabrikuose, statybose, vargoninkavo. 1970 m. leista grįžti į Lietuvą. Dirbo vikaru Švenčionyse, klebonu Pabradėje, Paberžėje, Turgeliuose, nuo 1990 m. Ceikiniuose, tik po 20 m. paskirtas į lietuvišką parapiją. 1999 m. birželio 18 d. tapo emeritu ir apsigyveno Mielagėnuose. Mirė 2002 m. lapkričio 9 d.

„Ak, nuneškit, kur rožėmis žydi…“

Kun. K. Vaičionio kūrybos kraitėje – poezija, 150 psalmių, įvairūs vertimai – mokėjo rusų, lenkų, latvių, lotynų kalbas, šiek tiek japonų. Eilėraščiai persmelkti meile Tėvynei, gimtųjų namų, laisvės ilgesio gaidomis. Labai mėgo kūryboje minėti gėles – rožes, lelijas, žibutes ir kitas. Anot bibliotekininkės, iš žmonių teko išgirsti, jog psalmes poetas rašydavo lengvai – pakakdavo jam išgirsti vieną kitą žodį ar frazę ir išsiliedavo… Poeziją, pašnekovės teigimu, rašė tyliai, niekam jos nedeklamuodavo ir neskaitydavo. Ir tik prieš pat kunigo mirtį susigriebta išleisti jo poezijos knygelę „Lietuvos Jeremiada“.

O. Martinėnienė ir pati puikiai prisimena kun. K. Vaičionį. Anot jos, jis buvo labai šiltas, paprastas žmogus, labai mėgo bendrauti, dalyvaudavo visuose renginiuose. Vaikščiodamas po Ceikinius ir sutikęs kokį žmogų lydėdavo jį ten, kur tas su reikalais eidavo – į stotį ar kur kitur. Visada kišenėse turėjo savo mėgstamiausių „Ananasinių“ saldainių, o rankoje – laikraštukų „Kregždutė“, jais visada apdalindavo ir vaišindavo vaikus. Savo pensiją, bibliotekininkės teigimu, jis išdalydavo nepasiturintiems, tegul ir alkoholiu piktnaudžiaujantiems ceikiniškiams, o pats tenkindavosi mažu – net sutaną nešiojo tol, kol ji visai sudilo. Sakydavo: „O man ir taip gerai…“

Autorės nuotr.

The post Ceikiniuose įsikūrusi ekspozicija – kvietimas sekti trijų istorijų keliu appeared first on udiena.lt.

Šiuo tamsiu ir niūriu karantino laiku lėlių kūrėja nustebino net vienu tūkstančiu išlankstytų gervelių, kurios Ceikinių kultūros namuose nutūpė lyg balta pasaka ar svajonė. Ji kartu su savo pagalbininkais išlankstė visų džiaugsmui ir vilčiai.

Kaip gyvenimas jus atviliojo į Ceikinius?

Gimiau ir užaugau Anykščių krašte, o į Ceikinius tikriausiai grąžino pats gyvenimas. Mano mamos gimtinė – netoli Ceikinių esantis Ropiškėlės kaimas, tėčio gimtinė taip pat Ignalinos rajone, Kriaučiškės kaime. Dar kolūkio laikais jie „pabėgo“ į Anykščių rajoną. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, jog išvykusi studijuoti į sostinę susiradau vyrą, kurio gimtinė irgi yra čia, Ceikinių seniūnijos Kančiogino kaime. Po devynerių metų gyvenimo Vilniuje buvome sugrįžę į mano gimtinę, kur kūrėmės ir praleidome dvejus metus. Tačiau paaugus antrajam sūneliui pradėjau ieškoti darbo Anykščiuose, Utenoje, bet neradau tinkamo. Kartą visiškai netikėtai pamačiau skelbiamą konkursą į Ceikinių kultūros ir laisvalaikio organizavimo specialisto pareigas. Pasitarėme su vyru ir nusprendėme, kad reikia pabandyti. Džiaugiuosi, kad pavyko. Toks mūsų kelias į Ceikinius.

Kuo jums patinka ar nepatinka gyvenimas kaime?

Mes šiuo metu gyvename ne pačiuose Ceikiniuose, o Kančiogine. Iš tiesų gyvenimas kaime visiškai kitoks: ramesnis, jaukesnis. Mes su vyru tikrai nesigailime, kad iškeitėme miestą į kaimą. Matydami, kaip mūsų vaikai džiaugiasi būdami kieme, kaip gali saugiai žaisti, išdykauti, lakstyti, esame laimingi ir mes. Gal daugumai atrodo, kad kaime žmogus neturi galimybių tobulėti ir panašiai, bet aš su tuo nesutinku. Šiuolaikinėje visuomenėje, kai technologijos yra taip išvystytos, ir miesto, ir kaimo žmogus yra lygiaverčiai. Viskas priklauso tik nuo paties požiūrio, norų ir pastangų. Žinoma, gal kaime ir daugiau to buitinio darbo, tačiau vėlgi – viskas priklauso nuo to, kaip sugebi surasti laiko sau, savo pomėgiams, interesams. O to laiko rasti tikrai galima.

Kaip Ceikinių žmonės jus sutiko, kiek laiko dirbate laisvalaikio organizatore ir kuo šis darbas ypatingas, žavus ar sunkus?

Kultūros ir laisvalaikio organizavimo specialiste dirbu nuo vasario mėnesio. Žmonės yra skirtingi, vieniems gal patinku, kitiems gal ir nelabai, tačiau džiaugiuosi tuo, kad labai dažnai sulaukiu šiltų žodžių, palaikymo. Iš tiesų, manyčiau, mane supa tik geri žmonės. Yra būrelis jaunimo, kurie be galo aktyvūs, noriai dalyvauja su manimi įvairiose veiklose, daug padeda, kai sugalvoju kokią nors idėją. Mūsų dainų ansamblio „Serbenta“ moterys – taip pat be galo nuostabios. Iš jų sulaukiu palaikymo. Labai gražiai sutariame. Dažnai kartoju, kad be žmonių aš viena nepadaryčiau nieko. Kaip sakoma, vienas karys mūšio lauke – ne karys. Tuo šis darbas ir žavus. Man visi kaimelio žmonės vienodai svarbūs, labai noriu ir stengiuosi su kiekvienu rasti ryšį ir bendrauti draugiškai. Didelį palaikymą jaučiu iš seniūnijos darbuotojų Rimos, Dalios, Almos, seniūno Sauliaus, mokyklėlėje dirbančių mokytojų Ritos ir Danutės, seniūnaitės Sigitos. Šie puikūs žmonės visuomet palaiko mano idėjas ir padeda. Taip pat esu dėkinga ir bibliotekininkei Onutei, su kuria nuolat bendraujame, tariamės ir padedame viena kitai. Kai atėjusi randi žmones, iš kurių jauti palaikymą, labai gera dirbti ir skleisti savo idėjas. Planuodamos renginius visuomet su Onute susėdame ir pasišnekame, kur, ką ir kaip darysime, kokias mintis įgyvendinsime. Išties visi dirbame kaip viena komanda, net ir socialinėje erdvėje turime vieną bendrą paskyrą, kur keliame visas naujienas. Dar vienas žmogus, dėl kurio gera dirbti čia – Marijona Lukaševičienė. Tai moteris, kuri nuolat skleidžia pozityvą. Man kaip naujai atėjusiai darbuotojai, ji noriai viską paaiškina, pataria. Žinoma, būna sunkių akimirkų, kai laiko mažiau nei idėjų, tačiau, kaip ir minėjau, turiu nuostabią palaikymo komandą.

Ką jau spėjote nuveikti savo bendruomenės žmonėms ir kartu su jais?

Nors dirbu nepilnus metus, jau spėjome įgyvendinti ne vieną idėją. Pradedant nuo mažo ratelio dabar mūsų yra daugiau ir iš tiesų laukiamas kiekvienas norintis prisidėti, veikti, kurti Ceikiniams ir jų gyventojams. Su jaunimu vasarą dalyvavome Anykščiuose vykusiame tarptautiniame floristinių kilimų konkurse, kur laimėjome trečiąją vietą. Vykdėme gražią akciją prieš Vėlines – puošėme apleistus ir netvarkomus kapus. Naujausia mūsų veikla – atgaivinta 1000-čio gervių legenda. Mano jaunimas yra būrelis tų žmonių, kurie nori veikti, yra aktyvūs ir kūrybingi. Smagu jausti vieningumą. Turėjome ir ne vieną šventę, minėjimą, gražių popiečių. Stengiuosi pasiūlyti įvairių veiklų, tik kad vis pagalius į ratus kaišo ta nelemta korona… Suprantu, kad turime elgtis atsakingai, prisitaikyti prie esamos situacijos ir kantriai laukti, kada viskas baigsis, o idėjos niekur nedingsta, tik kaupiasi.

Kuo jus pačią žavi Ceikiniai, jų istorija?

Mums su vyru Ceikiniai patinka. Dar negyvendami dažnai atvykdavome, nes ir seneliai čia palaidoti, tai atvažiuodavome aplankyti kapų. Ir pas vyrą į Kančioginą, vyro gimines, gyvenančius Ceikiniuose, dažnai užsukdavome. Visuomet atvykę pajusdavome ramybę. Net nežinau, gal ta bažnytėlė suteikia tokį jaukumą, gal pats gamtovaizdis… Tiesiog čia man ramu ir gera. Ir tie žmonės, kurie taip gražiai ciksi, tokie mieli. Atrodo, nuvažiuoji į Ignaliną ar į netoli esančius Mielagėnus, o jau to ciksėjimo ir nebėra kalboje. Tarmiška „ceikinska“ kalba iš tiesų žavi.

Karantino metu jūs taip pat ieškote įdomios veiklos. Labai gražus jūsų tūkstančio gervelių legendos prisiminimas būtent šiuo niūriu ir psichologiškai sunkiu laikotarpiu?

Taip, juk jau aplinkybės dėl šios pandemijos mus „uždarė“, o jei dar patys užsidarytume ir nieko neveiktume, būtų dar sunkiau. Nuo vaikystės esu toks žmogus, kuris turi kažką veikti, daryti. Galvoje nuolat pilna idėjų, minčių. Dabar, kai nevyksta jokie renginiai, norisi bent dalelę pozityvumo nusiųsti žmonėms internetinėje erdvėje, pasidalinti idėjomis su aplinkiniais. Būtent šiuo laikotarpiu, kai aplinkui tikrai daug negatyvios informacijos, norisi kažkuo nudžiuginti aplinkinius, priminti, kad yra ir gražių dalykų.

Kas prisidėjo lankstant gerveles ir kaip jūs visi įprasminot šią veiklą?

Idėją pirmiausia aptarėme su jaunimu, bibliotekininke. Gavusi pritarimą ir palaikymą, labai apsidžiaugiau. Gerveles lankstėme pusantro mėnesio. Prie manęs prisidėjo šaunioji mano komanda: Raimonda, Raminta, Junona, Lukrecija, Rūta, Gabija, Vakarė, Alvydas, Povilas, Onutė. Dar iki karantino spėjome išlankstyti 1 000 gervių, o dabar labai gražu žiūrėti į tą jų baltą skrydį. Pasidalinome idėja su aplinkiniais, priminėme, o gal kai ką ir supažindinome su legenda. Taip paminėjome tarptautinę popieriaus origami (lankstymo meno) dieną.

Vienas iš Jūsų pomėgių – rišti lėles. Papasakokite apie šią veiklą mūsų portalo udiena.lt skaitytojams.

Pomėgis rišti lėles atsirado ne nuo vaikystės ar jaunystės – šiuo maloniu užsiėmimu mane užkrėtė abu mano sūnūs. Po vaiko auginimo atostogų aš, kaip ir daugelis mamų, ėmiau ieškoti įdomios veiklos. Po pirmojo sūnaus gimimo lėles pradėjau siūti, o po antrojo – ir rišti. Taip pat pradėjau domėtis senomis tradicijomis, domino, kokias technikas naudojant gimdavo šie gražūs kūriniai. Ilgokai ieškojusi informacijos supratau, kad nuo seno kiekvieną lėlę gamindavo naudojant skirtingas technikas su siūlais ir skiautėmis. Taip pamažu gimė mūsų tautinis paveldas – rištinės lėlytės. Stengiuosi šią tradiciją puoselėti ir saugoti, o jaunajai kartai parodyti, kokios gi tos lėlės buvo anksčiau.

Nuolat domiuosi tuo ir seku naujienas. Pastebėjau, kad dabartinių lėlyčių kūrėjai jas ir padabina kiek kitaip nei anksčiau: ir nertas kepurėles uždeda. Tačiau aš dar vis rišu skarytes. Rišti, rišti ir dar kartą rišti – tokia mano lėlyčių gaminimo technika.

Emos Trapikienės asmeninio archyvo ir Vytauto Ridiko nuotr., V. Ridiko video

The post Kaimą pamilusi ir save atradusi kūrėja ir lėles riša, ir gerveles lanksto appeared first on udiena.lt.

Mintis turėti savo kraštą pristatančią ekspoziciją ceikiniškiams kirbėjo jau seniai, dar prieš bažnyčios gaisrą. Būtent jis ir pristabdė idėjos įgyvendinimą. Vykstant bažnyčios atstatymo darbams, namelis laikinai buvo skirtas statybininkams. Šiemet seniūnija po truputėlį savo lėšomis organizuoja patalpų remontą: jau nudažytos sienos, sutvarkyta ir pakeista elektros instaliacija, bus dedamos naujos grindys. Seniūnas Saulius Zabolevičius pažadėjo pakviesti tada, kai vaizdas bus tikrai gražus, o laisvalaikio organizatorė Ema Trapikienė sakė su bibliotekininke Onute jau planuojančios, kaip bus kuriamas muziejus.

Biblioteka yra sukaupusi daug medžiagos apie Miką ir Kiprą Petrauskus, taip pat Ceikinių krašto amatininkus, kurių darbai tikrai papuoš naujas erdves. Nebus užmiršti ir senieji buities daiktai. Ypatingą vietą užims vertingi bažnyčios dokumentai, reliktai, medžiaga apie Ceikiniuose kunigavusius dvasininkus.

Planuojama, kad muziejus visuomenei bus pristatytas kitų metų rugsėjo mėnesį, švenčiant Labanorinės atlaidus, kai tradiciškai organizuojamas koncertas.

Ignalinos r. savivaldybės administracijos inf.

The post Mūsų rajono pašonėje kursis unikalus muziejus appeared first on udiena.lt.