Nuo siuvimo mašinos – prie kurjerio vairo

Paklausta, ar iš prigimties yra labai greitas žmogus, Ramunė tik nusijuokė: „Taip, labai! Ir nuo pat mažų dienų tokia.“ Uteniškė, kilusi iš kaimo netoli Tauragnų, greitą būdą sako paveldėjusi: „Ir mamytė tokia buvo, ir tėvelis.“

Pagal profesiją Ramunė yra siuvėja. Pasekusi savo krikšto mamos, kuri buvo siuvėja, pavyzdžiu, ji pasirinko tą patį. Pabandė, kurį laiką dirbo „Utenos trikotaže“ ir kitose įmonėse, tačiau suprato, kad sėdimas darbas – ne jai. „Nuo mažens labai daug dirbau, daug padėdavau tėveliams. Turiu keletą stuburo išvaržų. Jei ilgiau pasėdžiu, man atrodo, kad pradeda skaudėti nugarą, kojas – viską… Man reikia lakstymo! Mes, tie 1970-ųjų gimimo, žinote, tokie jau esame…“ – juokėsi pašnekovė.

Daugiau apie tai skaitykite antradienio (2026 10 13) laikraštyje „Utenos diena“.

Daugiau skaitykite čia.

The post Kai Utena dar miega: naktiniai kurjerės Ramunės maršrutai ir 20 tūkstančių žingsnių kasdien appeared first on udiena.lt.

Gerbiama Daiva, prekybos centrui „Aušra“ – dvidešimt metų. Gal galite prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo?

Man asmeniškai viskas prasidėjo nuo pasirodžiusios informacijos, jog Utenoje nekilnojamojo turto bendrovė „Eika“ planuoja statyti modernų prekybos centrą ir ieško žmogaus, kuris galėtų jam vadovauti. Aš tuo metu jau 19 metų dirbau įmonėje „Švyturys-Utenos alus“ ir jau ilgą laiką galvojau apie darbo pakeitimą. Laimėjau konkursą ir nėriau į labai šaltos bei sraunios upės vandenis. Man tai buvo labai didelis iššūkis. Pagal profesiją esu ekonomistė ir tokio įvairiapusiško darbo nebuvau dirbusi. Mano darbas prasidėjo dar statybų aikštelėje, todėl pradžia buvo labai sunki, tačiau istorijos tėkmė rodo, kad ši upė galėjo tekėti ir vis dar teka jau 20 metų.

Kaip buvo sugalvotas pavadinimas „Aušra“?

Tiesą pasakius, kai aš atėjau dirbti, pavadinimas jau buvo sugalvotas kolegų iš „Eikos“. Bet įtariu, kad vienos iš pagrindinių Utenos miesto gatvių, kurioje ir stovi „Aušra“, gražus pavadinimas gal ir nulėmė, kad prekybos centras būtų pavadintas būtent taip.

Ar galima sakyti, kad tai pirmasis modernus prekybos centras Utenoje? Kuo jis išsiskyrė? Kokia buvo jo koncepcija ir ar per šiuos metus ji keitėsi?

Taip, šis prekybos centras buvo, o gal ir dabar yra vienas iš moderniausių, didžiausių centrų Utenos apskrityje. Jis išsiskyrė savo architektūriniu sprendimu: du aukštai, centre – didžiulė atvira erdvė, eskalatorius. Esu girdėjusi iš klientų, kad „Aušra“ dar vadinama mažuoju „Akropoliu“. Daugelį metų turėjome ir fontaną, kuris buvo labai naujoviško stiliaus. Iš pradžių „Aušra“ buvo mados ir grožio centras su 25 parduotuvėmis, o čia buvo ir yra visko: nuo grožio paslaugų, prekių visai šeimai ir namų aplinkai, restorano, iki knygų, papuošalų bei buitinės technikos. Deja, mes neturime maisto prekių operatoriaus – tuo labiausiai ir skiriamės nuo kitų centrų, esančių aplinkui. Dabar gi esame „Aušra“ – Tavo miesto centras. Vieta, kur susitinka miestas ir žmonės. Tai vieta ne tik apsipirkti, bet ir pasigrožėti parodomis, dalyvauti renginiuose, mugėse, edukacijose. Prieš dešimt metų mus buvo aplankęs net Kalėdų Senelis iš Laplandijos.

Gal yra tokių nuomininkų, kurie kelionę su Jumis tęsia jau visus 20 metų?

O taip, nuo pat pradžių dirbame kartu su parduotuvėmis „Takko Fashion“, „Danija“, „Dandis“, knygynu „Pegasas“, „Auksara“, „Alsuone“, „Tiffi“. Taigi iš šiuo metu prekybos centre veikiančių veikiančių 22 parduotuvių daugelis eina koja kojon su mumis nuo pirmų dienų.

Ne tik nuomojate patalpas prekybos centre, bet ir nuolat organizuojate parodas, žaidimus ir atrakcijas, įspūdingai puošiatės Kalėdoms. Kam visa tai darote?

Žinote, mes dirbame ne sau, o mūsų miestui, žmogui. Visada yra malonu užeiti ten, kur tavęs laukia, rūpinasi estetika, grožiu. Mes norime, kad žmogus ateitų ne tik apsipirkti, bet ir pailsėti, gerai praleisti laiką. Man asmeniškai yra labai svarbu, kad išeidamas iš „Aušros“ žmogus pasijaustų nors maža dalele, nors tą akimirką laimingesnis.

Visus šiuos 20 metų vadovaujate „Aušrai“. Kokia to paslaptis ir ar šis prekybos centras jau yra antrieji namai?

Tikrai taip. Kaip jau minėjau, pradėjau dirbti dar prekybos centro statybvietėje ir sutinku su Jumis, kad „Aušra“ – mano antrieji namai. Ilgus metus bandžiau nesusitapatinti su „Aušra“, tai buvo ilgas procesas, asmeniniai išgyvenimai. Dabar yra šiek tiek lengviau, nes patirtis leidžia ne taip skausmingai priimti problemas ir iškilusius sunkumus. O paslaptis paprasta: myliu savo darbą, myliu žmones, kurie dirba šalia, man tiesiog malonu rūpintis visais, kurie yra šalia ir kuriems reikalinga mano pagalba.

Pasinaudodama proga noriu padėkoti visam „Aušros“ kolektyvui už gerą darbą, už atsidavimą, už pagalbą vienų kitiems. Linkiu, kad kiekvienas darbuotojas eitų į darbą kaip į savo antrus namus, į antrą šeimą. Dėkinga esu ir techninę pastato dalį prižiūrintiems, mus saugantiems apsaugos darbuotojams, švarą palaikančioms moterims, floristei už pagalbą puošiant ir dekoruojant prekybos centrą. Be jų tokios „Aušros“ nebūtų, kokia ji yra dabar. Esame dėkingi savo klientams, kurie atidarymo metu buvo dar visai vaikai, ir visiems, kurie ateina ir dar ateis pas mus. „Aušra“ – Tavo miesto centras.

The post Prekybos centras „Aušra“ – jau dvidešimt metų su uteniškiais appeared first on udiena.lt.

Pasėta sėkla

„Šioje vietoje 17 metų gyveno seserys Mišelė Garas ir Dolorita Butkus“, – pasakojimą apie vienuolyno įsikūrimo eigą nuo, kaip pati sakė, priešistorės pradėjo sesuo Dominyka. Pasak pašnekovės, apie jas nepakalbėti kalbant apie patį vienuolyną tiesiog neįmanoma, nes tai ir buvo ta pradžių pradžia, „ta sėkla, kurią jos pasėjo“. Seserys Mišelė ir Dolorita, pranciškonės iš JAV, kurių šaknys buvo Lietuvoje, po nepriklausomybės atkūrimo atvyko į Uteną, kur vykdė didžiulį humanitarinį bei dvasinį darbą, o jų veiklą ir aplink save skleistą šviesą žmonės prisimena iki šiol. „Daugeliui žmonių tai buvo toks vau – vienuolės tokios atviros, bendraujančios, su humoru. Jos veždavo vaikus į piligrimines keliones, į teatrą, vaikai jas labai mylėjo. Dar sutinku žmonių, jau užaugusių tų vaikų, kurie apie seseris dalijasi labai šiltais prisiminimais“, – kalbėjo sesuo Dominyka. Pašnekovė atskleidė, kad apskritai Utenoje vienuolės darbuojasi jau daugiau kaip 100 metų, o ji pati svajoja kažkada parašyti knygą apie vienuolių misiją Utenoje nuo XX a. pradžios, kai jos dirbo su našlaičiais, seneliais, apleistaisiais, vadovavo našlaičių namams, o vienuolynas buvo prie Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios.

Daugiau apie tai skaitykite antradienio (2026 10 13) laikraštyje „Utenos diena“.

The post Šimtametę istoriją turinčiame vienuolyne rudenį pakvimpa obuolių džemu appeared first on udiena.lt.

Ar įmanomas racionalus dialogas su žmonėmis, metų metais vartojančiais Rusijos propagandą ir keisčiausias sąmokslo teorijas? Tokį klausimą kelia dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programoje rodomas filmas „Didžioji patriotų kelionė“. Čekų režisierius Robin Kvapil imasi netikėtos avantiūros. Tris Putino gerbėjus, įsitikinusius, kad karas Ukrainoje – apgaulė, kartu su filmavimo komanda jis veža iki bombarduojamo Charkivo. Filmo herojai kelionėje akis į akį susiduria su asmeniniams įsitikinimams prieštaraujančia realybe. Tyrimą apie dezinformaciją atlikusi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto socialinės politikos profesorė Daiva Skučienė sako, kad tokiais atvejais viskas, ką galime padaryti – parodyti, jog realybė gali būti kitokia. Bet čia nevalia pamiršti žmogiškos pagarbos.

Pradėti norėčiau nuo asmeniškesnio klausimo: ar Jūsų artimoje aplinkoje yra žmonių, kurie tiki sąmokslo teorijomis, dezinformacija ir palaiko radikalias politines jėgas? Jei taip, ar diskutuojate su jais?

Taip, ir tikrai tenka apie tai kalbėtis. Pastebiu tokią tendenciją: tą akimirką atrodo, kad tavo argumentai įtikina, tačiau kitą kartą susitikus viską tenka pradėti iš naujo. Diskutuoju, stengiuosi kantriai paaiškinti, bet tai – viskas, ką galiu padaryti. Svarbiausia bent trumpam pasėti abejonę, parodyti, kad realybė gali būti kitokia. Nesiekiu žmogaus perauklėti – čia būtina pagarba. Kiek jis pajėgus priimti, tiek.

Filmo „Didžioji patriotų kelionė“ režisierius sakė: „Supratau, kad pasikeisti turiu aš pats. Bandymas visus suprasti ir bet kokia kaina susitarti gali tapti didžiausiu mūsų silpnumo šaltiniu.“ Ar tikite, kad įmanoma pakeisti nuomonę žmonių, kurie metų metus vartoja rusišką propagandą?

Esu įsitikinusi, kad bandyti privaloma bet kokiu atveju. Tai kova už visuomenės atsparumą, o kartu ir esminis mūsų nacionalinio saugumo elementas. Propaganda ir dezinformacija visuomet nutaikoma į pažeidžiamiausias vietas: ten, kur žmogui skauda, kur jis piktas, nusivylęs ar netekęs vilties. Šie naratyvai susipina su asmenine savijauta, todėl melu patikėti tampa nepalyginamai lengviau nei racionaliais argumentais. Kai įsijungia emocijos, protas atsitraukia.

Dezinformacija grėsmių akivaizdoje tampa mirtinai pavojinga. Vykdant bendrą projektą su Ukraina, viena kolegė ukrainietė tiesiai pasakė: „Pas mus daug išdavikų.“ Tai – neatsparios visuomenės pasekmė, kuri karo metu virsta egzistenciniu pavojumi. Tačiau ši kova vyksta ir taikos metu. Tai nuolatinis darbas dėl piliečių pasitikėjimo savo valstybe.

2024 metais kartu su kolegomis atlikote mokslinį tyrimą, kurio metu nustatėte socialiai pažeidžiamų grupių atsparumą dezinformacijai lemiančius veiksnius. Ką jis atskleidė?

Mūsų atlikti pusiau struktūruoti interviu skirtingose Lietuvos savivaldybėse išryškino aiškią tendenciją: pajamos ir išsilavinimas daro tiesioginę įtaką tam, kaip vertinami teiginiai, atspindintys Rusijos dezinformacijos naratyvus. Kuo žemesnis išsilavinimas ir mažesnės pajamos, tuo labiau jais tikima. Šiose grupėse pasitikėjimas valstybe ir jos tarnybomis taip pat yra nepalyginamai mažesnis.

Kalbantis su žmonėmis paaiškėjo, kad jie jaučiasi apleisti ir nesuprasti valdžios, kadangi jų skurdo ir pajamų problemos nesprendžiamos dešimtmečiais. Viename interviu net nuskambėjo frazė: „Lietuvos prezidentas labiau rūpinasi Ukrainos reikalais nei mūsų.“ Priešiškoms jėgoms tokios nuotaikos yra itin patogios. Jomis manipuliuojama situaciją paaštrinant ir skatinant priešintis nacionalinei politikai: „Žiūrėkite, padedama kitiems, o jūs patys skurstate.“ Vis dėlto, labiausiai man įstrigo pasakymas: „Mums trūksta elementarios pagarbos kaip žmonėms.“

Iš kur kyla šis nepagarbos jausmas?

Pirmiausia – iš valdžios. Socialinėje politikoje išskiriami trys gerovės ramsčiai: darbo rinka, šeima ir valstybė. Žmonėms, netekusiems pajamų dėl bedarbystės, ligos, negalios ar pensinio amžiaus, darbo rinkos ramstis išnyksta. Šeimos finansinio užnugario dažnas taip pat neturi. O dar jei nutrūksta socialiniai ryšiai, apima jausmas, kad nebesi visavertis bendruomenės narys. Ši atskirtis skurdo atvejais pasireiškia itin skaudžiai. Lieka vienintelė atrama – valstybė.

Tačiau kai valstybės pagalba ar teisiniai mechanizmai vis tiek įstumia žmogų į situaciją, kai neįmanoma sudurti galo su galu, ji tampa tarsi pamote. Ilgainiui tai pakerta pasitikėjimą visuomenės sutartimi ir sukelia gilų nusivylimą. Vienas pagrindinių Rusijos naratyvų – demonstruoti „teisuolio“ poziciją, teigiant, kad jie žino, kaip viskas turi veikti „teisingai“. Žmonėms, išsiilgusiems tvirtos rankos, kuri ateitų ir išspręstų jų problemas, šis pasakojimas atrodo patrauklus.

Kokie veiksniai lemia nepasitikėjimą tradicine žiniasklaida?

Tyrimas atskleidė netikėtą faktą: dalis žmonių oficialios žiniasklaidos paprasčiausiai nesupranta. Jie sako: „Nesuprantu turinio.“ Kai turinys atrodo pernelyg sudėtingas ar tolimas, natūraliai atsigręžiama į šaltinius, kurie atliepia kasdienį pyktį, nuoskaudas bei nusivylimą valdžia. Žiniasklaidos kalba turėtų būti prieinamesnė ir paprastesnė.

O alternatyvūs, nesisteminiai šaltiniai veikia tiesiogiai per emocijas. Tyrinėdami šiuos kanalus pastebėjome manipuliacijas autoritetais: pacituojamas koks nors mokslininkas, taip suteikiant melui svorio. Mačiau net savo kolegų pasisakymus, ištrauktus iš konteksto. Teisingos mintys buvo pritaikytos visiškai priešingai žiniai kurti. Labai sudėtinga kažką drausti neperžengiant demokratijos ribų – juk visi turi teisę kalbėti. Tačiau kai manipuliacijos pasiekia žmones, stokojančius medijų raštingumo ar įpročio tikrinti faktus, prarandama dalis visuomenės, kuri kritiniu momentu gali tapti ginklu iš vidaus.

Vidurio ir Rytų Europai apskritai būdingas istorinis nepasitikėjimas valdžia – tai sovietmečio paveldas. Mums buvo svarbu išsiaiškinti: kiek čia veikia ši istorinė inercija, o kiek – reali dabartinė socialinė atskirtis. Atskirti nelengva, nes tarp pritariančiųjų Rusijos dezinformacijai buvo ir vidutines pajamas gaunančių asmenų. Tai rodo bendrą regioninį foną. Tiesa, jaunoji karta, kuri nepatyrė laikotarpio, kai valdžia gyveno sau, o žmonės – sau, į institucijas ir demokratiją žiūri visiškai kitaip. Galiausiai tyrimo išvados atveda prie neišvengiamos tiesos: mums ir toliau reikia dirbti su sovietine nostalgija.

O kiek prie dezinformacijos suvešėjimo prisidėjo COVID-19 pandemija?

Ji padarė tiesioginį poveikį. Į klausimus, susijusius su sveikata ar gyvybe, žmonės reaguoja nepalyginamai jautriau. Sąmokslo naratyvai sėjo abejones ir dar labiau gilino istorinį nepasitikėjimą institucijomis. Netrukus prasidėjusi plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą šias įtampas sujungė į vientisą, iki šiol tebesitęsiantį informacinį spaudimą.

Jūsų atlikto tyrimo tikslas buvo pateikti rekomendacijas institucijoms dėl visuomenės atsparumo hibridinėms grėsmėms politikos įgyvendinimo. Kokiomis priemonėmis reikėtų stiprinti mūsų atsparumą?

Socialiai pažeidžiamiems asmenims būtinas kryptingas dėmesys. Informacija juos turi pasiekti natūralioje jų aplinkoje, o kalbėtis reikia kantriai ir suprantamai. Pavyzdžiui, darbo netekę asmenys didelę dalį laiko praleidžia socialiniuose tinkluose – jiems reikalingas trumpas, vizualus, faktus aiškinantis turinys. O vyresnio amžiaus respondentai pareiškė, kad faktų tikrinimo mokymai jų nedomina. Būtina į tai atsižvelgti ir nepiršti nepatrauklių formatų. Reikia eiti ten, kur šie žmonės lankosi kasdien: į bibliotekas, bendruomenių centrus, senjorų klubus ar net maisto dalijimo punktus. Pažvelkime į skaičius: senjorai sudaro penktadalį mūsų visuomenės.

Žmonės su negalia mūsų tyrime taip pat ryškiai išsiskyrė kraštutiniais, nusivylimo kupinais atsakymais – jų socialinė atskirtis milžiniška. Pridėkime bedarbius ir pamatysime, kad kalbame apie beveik du penktadalius šalies gyventojų. O kur dar tie, kurie uždirba vidutiniškai, tačiau vos suduria galą su galu. Tai didžiulė visuomenės dalis, dėl kurios verta stengtis. Džiugu, kad mūsų tyrimo išvados atkreipė dėmesį.

Dalis visuomenės jau nebepasitiki elementariomis mokslinėmis tiesomis. Kaip tokiame kontekste šiandien matote akademinės bendruomenės ir savo pačios vaidmenį?

Mes klausėme žmonių, ar jiems reikia mokslininkų paaiškinimų, ir jie atsakė, kad reikia. Todėl viena mano rekomendacijų – mokslo bendruomenė privalo drąsiau eiti į viešumą ir kalbėti suprantama kalba. Pasitikėjimas prezidento institucija išlieka didelis, todėl lyderystė čia irgi yra būtina. Nors politikų reitingai ir svyruoja, reikia prisiimti atsakomybę ir kriziniais momentais išeiti bei kalbėti.

Aš pati savo srityje dažnai susiduriu su situacija, kai mokslininkų tyrimai nugula ministerijų stalčiuose. Reikia suprasti, kad ekspertų siūlymus politikai neretai priima tada, kai jiems jie atrodo palankūs, o kai nepatogūs – tyrimai gali būti nustumiami į šalį. Tačiau tai neatima noro dalytis tiesa. Kitaip negalima, kai tyrimo duomenys rodo faktus. Į juos galima gilintis arba galima juos ignoruoti, tačiau mes privalome kalbėti toliau.

Festivalis „Nepatogus kinas“ iki spalio 25 d. vyksta Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Alytaus kino teatruose, šimtuose bibliotekų ir internete – „Nepatogus kinas“ virtualioje kino salėje.

The post Dezinformaciją tyrusi profesorė: ar įmanoma pakeisti propagandos paveiktų žmonių nuomonę? appeared first on udiena.lt.

Lietuvoje beveik 51,5 % suaugusiųjų serga bent viena lėtine liga, o 31 % susiduria su keliomis lėtinėmis ligomis vienu metu. Ši problema ypač dažna vyresnio amžiaus žmonių grupėse ir tarp moterų (MDPI, 2025). Daugybė lėtinių ligų, tokių kaip diabetas, veninės kraujotakos sutrikimai ar širdies ir kraujagyslių ligos, tiesiogiai didina lėtinių žaizdų riziką ir apsunkina jų gijimą.

Lėtinės žaizdos – tai žaizdos, kurios neužgyja per įprastą laikotarpį (paprastai 4–6 savaites) ir ilgainiui tampa ilgalaikės priežiūros, infekcijų bei hospitalizacijos priežastimi. Kadangi Lietuvoje vidutinis gyventojų amžius vis auga, ši problema įgauna vis didesnę medicininę ir ekonominę svarbą, o inovatyvūs sprendimai tampa itin reikalingi.

Bioskaidžių tvarsčių technologija

Viena iš modernių priemonių, skirtų efektyvesniam lėtinių žaizdų gydymui užtikrinti – Lenkijos biotechnologijų įmonės TRICOMED S. A. gaminami bioskaidūs tvarsčiai MEDISORB R Ag ir MEDISORB R Powder, kurie Pasaulinėje medicinos inovacijų parodoje „Seoul International Invention Fair“ buvo apdovanoti aukso medaliu. Šie tvarsčiai sukurti iš chitino kopoliesterio (CCPE) – natūralaus polisacharido, išgaunamo iš vėžiagyvių. Chitino kopoliesteris (CCPE) yra biologiškai suderinamas, netoksiškas ir skatinantis audinių gijimą. Organizmas tvarsčius visiškai suskaido, todėl juos uždėjus jų nereikia pašalinti, keisti. Šie tvarsčiai uždedami arba užbarstomi ant žaizdos ir iš lėto ištirpsta. Tvarsčiui ištirpus, tereikia jo vietoje uždėti naują tvarstį ar užbarstyti naują porciją tvarčio miltelių.

Klinikiniai tyrimai ir praktinė patirtis rodo, kad MEDISORB bioskaidūs tvarsčiai išsiskiria įvairiapusiu poveikiu:

• Spartina žaizdų gijimą – chitino kopoliesteris aktyvina fibroblastų ir keratinocitų veiklą, todėl greičiau formuojasi granuliacinis audinys ir epitelis.
• Mažina kraujavimą – turi hemostatinį poveikį, skatina krešėjimą, žaizdos nekraujuoja.
• Užtikrina optimalią drėgmę – palaiko gijimo procesui palankią mikroaplinką, mažina skausmą ir randėjimo riziką.
• Nesukelia papildomos traumos – tvarsčio nereikia keisti, todėl netraumuojami naujai susidarantys kraujagyslių ir jungiamieji audiniai. Nėra skausmo, kurį sukelia tvarsčių keitimas.
• Sumažina infekcijų riziką – veikia kaip barjeras ir sugeria eksudatą.
• Gerai toleruojami – nesukelia alerginių reakcijų, tinka pacientams, kurių jautri oda.

Bendra nauda pacientams, kenčiantiems nuo lėtinių žaizdų – trumpesnis žaizdų gijimo laikas, retesnis tvarsčių keitimo poreikis, mažiau skausmo ir žaizdos traumavimo keičiant tvarstį, komfortiškesnė slauga ir mažesnė komplikacijų tikimybė.

Tokia gydymo priemonė ne tik pagerina fizinę sveikatą, bet ir teikia emocinę naudą – mažėja nerimas, didėja pasitikėjimas gydymo procesu ir atkuriamas gyvenimo komfortas. Atsižvelgiant į demografines tendencijas, inovatyvių, pacientams patogių tvarsčių naudojimas turėtų tapti prioritetu Lietuvos sveikatos sistemoje, nes jie teikia apčiuopiamą naudą tiek žmogui, tiek visuomenei.

Daugiau informacijos sužinosite paskambinę į centrą SIDABRA nemokama linija 0 800 00 226 arba apsilankę www.sidabra.lt. Konsultuojame įvairiais slaugos klausimais.

The post Bioskaidūs tvarsčiai – naujos galimybės lėtinių žaizdų gydyme appeared first on udiena.lt.

Iššūkiai Telšių rajone

Apie tai, kokia yra reali situacija Telšių rajone ir su kokiomis problemomis susiduria vietos ūkininkai, pasakojo šio rajono savivaldybės administracijos Kaimo plėtros skyriaus vedėja Vilma Lukoševičienė. Jos teigimu, rajone nuolat šeimininkauja vilkai, o ūkininkų kreipimųsi skaičius tiesiogiai koreliuoja su vilkų šeimų aktyvumu. Ypač skundų padaugėja rudenį, kai vilkai moko jauniklius medžioti, todėl prašymų kompensuoti nuostolius skaičius išlieka didelis.

„Jei pernai situacija aštriausia buvo Viešvėnų ir Luokės seniūnijose, šiais metais išpuoliai fiksuojami Tryškių, Žarėnų bei Varnių seniūnijose. Dažniausiai pas mus nukenčia avys, ožkos ir veršeliai“, – vardijo V. Lukoševičienė.

Didelis išbandymas yra operatyvus reagavimas: savivaldybės komisijai privaloma skubiai nuvykti į vietą ir įvertinti žalą, tačiau kartais ūkininkai suardo įvykio vietą arba utilizuoja gyvūnus prieš atvykstant specialistams, todėl įvykis nefiksuojamas.

Palankus metas sustiprinti ūkį

Šalies ūkininkai vėl gali teikti paraiškas pasinaudoti parama pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano priemonę „Apsaugos priemonės nuo didžiųjų plėšrūnų daromos žalos“. Paraiškos bus renkamos iki lapkričio 30 d.

Šiam kvietimui skirta 1 149 946 eurai, todėl tai puiki proga ūkininkams apsaugoti savo bandas.

Remiama veikla apima vielinių, juostinių ar mobilių tinklinių elektrinių aptvarų (taip pat su / be apsaugos nuo prasikasimo), elektros tiekimo įrenginių, stacionarių neelektrinių tinklinių aptvarų (su ar be elektrinės juostos priešais) įrengimą bei iki 4 mėnesių amžiaus kilmės dokumentus turinčių aviganių (iki 2 vienetų) įsigijimą.

Paramos gali kreiptis fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla, įregistravę valdą ir laikantys avis, ožkas, galvijus iki 2 metų ar mėsines-pienines karves žindenes su prieaugliu iki 6 mėn. amžiaus lauke esančiose ganyklose.

Parama teikiama dotacijos forma: aviganiui įsigyti taikomas nustatytas vieneto įkainis, o kitoms apsaugos priemonėms – faktinių išlaidų kompensavimas. Finansuojama iki 90 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų, o per visą 2023–2027 metų laikotarpį galima teikti vieną paraišką.

Didžiausia paramos suma tvorų ir elektros palaikymo įrenginiams siekia iki 10 tūkst. eurų, o įsigyjant ir šunis – iki 12 tūkst. eurų (be PVM). Vieno Podhalės aviganio įkainis siekia iki 1 tūkst. eurų, Vidurio Azijos aviganio – iki 850 eurų (be PVM).

Parama skiriama pareiškėjams, kurių projektai įgyvendinami tose savivaldybėse, kuriose yra didelė tikimybė patirti vilkų daromą žalą ūkiniams gyvūnams. Žemės ūkio ministerija kasmet patikslina tokių savivaldybių sąrašą. Šiemet jos paskirstytos tokia tvarka:

• I savivaldybių grupė (101 ir daugiau žalos atvejų): Alytaus r., Lazdijų r., Molėtų r., Vilniaus r.;
• II savivaldybių grupė (51–100 žalos atvejų): Anykščių r., Ignalinos r., Kaišiadorių r., Klaipėdos r., Kupiškio r., Plungės r., Prienų r., Šilalės r., Telšių r., Utenos r.;
• III savivaldybių grupė (10–50 žalos atvejų): Birštono sav., Biržų r., Druskininkų sav., Jonavos r., Kalvarijos sav., Kauno r., Kretingos r., Marijampolės sav., Pagėgių sav., Panevėžio r., Pasvalio r., Raseinių r., Rietavo sav., Rokiškio r., Skuodo r., Šakių r., Šalčininkų r., Šilutės r., Širvintų r., Švenčionių r., Tauragės r., Ukmergės r., Varėnos r., Vilkaviškio r., Zarasų r.

Pasirengę padėti

Telšių rajonas šiemet pateko į antrą grupę. Prevencines priemones vertinančios teigiamai V. Lukoševičienės nuomone, jų efektyvumas labai priklauso nuo individualaus ūkio. Pasak jos, 5–6 vielų elektriniai aptvarai ar specialūs tinklai yra veiksmingiausi tada, kai yra tinkamai prižiūrimi – pjaunama žolė ir užtikrinama nuolatinė aukšta įtampa. O apsauginių šunų išlaikymas ir dresūra reikalauja specifinių žinių bei didelių laiko sąnaudų.

„Ūkininkai paramą apsaugos priemonėms nuo didžiųjų plėšrūnų daromos žalos vertina palankiai, tačiau smulkesnieji neretai išsigąsta keliamų reikalavimų. Gaila, kad šia vertinga parama vis dar pasinaudoja nedaug ūkininkų, nors savivaldybės administracijos darbuotojai visada pasirengę padėti ir konsultuoti. Tikimės, kad šis paraiškų rinkimas sudomins ne vieną ūkininką“, – sakė skyriaus vedėja.

The post Ūkininkai nėra beginkliai prieš didėjantį plėšrūnų aktyvumą appeared first on udiena.lt.

Vilniuje gyvenanti Stanislava Beinorienė (Pakalnytė) sakė, kad sovietmečiu kaimas apnyko – daug jaunimo patraukė į miestus. Tėvai, nematydami dukros ateities gimtajame kaime, irgi patarė ieškoti laimės kitur. Taip devyniolikmetė Stanislava, padedama kraštietės Jadvygos Mikulėnaitės, atsidūrė sostinėje. Pradžia lengva nebuvo. Ir nors vargo nemažai matė, pamažu įsitvirtino ir didmiesčio nebepaliko. Vis dėlto tėviškės nepamiršo ir dažnai lankydavosi namuose.

Vaikas bulvinėje kašelėje

S. Beinorienė pasakojo, kad iš pradžių jie, Pakalniai, gyveno kaime. Abipus akmenimis grįstos gatvės, kuri nuo vieškelio tęsėsi iki netoli ežero, namas stovėjo prie namo. Žemę žmonės turėjo pasidaliję rėžiais, o paskui susitarė iš kaimo išeiti. Gudresni žemę pasiėmė prie kelių, lėtesniems ji atiteko prie paraisčio. Iš ulyčios mažąją Stanislavą, gal pusantrų metukų, tėvai atsinešė bulvinėje kašelėje. Naujojo namo pusę šeimos galva surentė iš senojo namo sienojų, o kitą pusę jau iš naujų rąstų. Beje, pašnekovės tėvai buvo kilę iš to paties kaimo. Mamos tėviškė buvusi šalia Mikulėnų. Anot S. Beinorienės, jai mama sakiusi, kad jos kartos jaunimas daugiausia susivedė tarpusavyje. Iš to paties kaimo.

Sušaudyta draugystė

S. Beinorienės tėvas buvo batsiuvys. Siuvo ne tik apylinkei, bet ir Utenos žydams – broliams Konkei ir Rickui, turėjusiems krautuvę prie Utenos banko. Odos parsiveždavo į namus. Šie žydai, anot pašnekovės, buvo labai šilti žmonės, tad netrukus su tėvu užsimezgė draugystė. Žydai atvažiuodavo pas Pakalnius, o kai susirgo mažoji Stanislava, nedvejodami paskolino pinigų. Ir be palūkanų, kai kaime tai būtų sunkiai įsivaizduojama. Iš žydų švenčių proga visada gaudavo dovanų, patys irgi stengdavosi atsidėkoti kaimiškais produktais.

„Labai gražiai sugyveno su žydais. Ir kai žydai buvo varomi į getą, tai tėvelis veždavo jiems maistą. Antrą kartą, kai nuvažiavo, vokietis jam, žinoma, per vertėją, pasakė: „Jeigu dar kartą tave pamatysiu, tai įsegsiu kakton žvaigždę – ir tu būsi nuvarytas!“ Kitą vakarą tėvelis odą mirkė ir išgirdo šaudymą. Bėgdamas pravirko: „Žydus šaudo!“

Kai vaikai tėvus į šokius vesdavosi

Gegužinės pamaldos vykdavo kunigo Petro Tarulio namuose: ištaisydavo gražų altorių, pripindavo gėlių vainikų. Prisirinkdavo ne tik moterų, bet ir vyrų. Po pamaldų vykdavo šokiai. Grodavo apylinkėje žinomas muzikantas Bronius Sirgedas. „Šokdavom iki paryčių! Rytas, jau reikia eit namo, pieną nešt į pieninę, o tu tik iš šokių eini… Mes, vaikai, pradėjom šokti tik už tų berželių, o kai paaugom, tik tada prisijungėm prie jaunimo. Labai gražu buvo, kad ateidavo ir tėvai. Pasisėdėti, paklausyti muzikos. Tai čia pramoninka buvo visiem. Dabar vaikai tėvų nesiveda į šokius eidami, o tada buvo kitaip“, – juokėsi S. Beinorienė, prisiminusi, kad bene linksmiausios gegužinės būdavo po atlaidų, kai į kaimą suvažiuodavo gyventojų giminaičiai. Beje, pašnekovės šeima važiuodavo ne tik į savo parapijos atlaidus Spitrėnuose, bet ir į Tauragnus (katlėriškė dar atsimena senąją, per karą sudegusią bažnyčią), Biliakiemį, Uteną. Katlėriuose gegužinės vykdavo Vaitaškos arba Vaclovo Pakalnio kieme. Aikštelę apkaišydavo berželiais, sustatydavo suolus.

Kitokie rusai

Kai rusai išvijo vokiečius, pas Pakalnius atėjo kaimynas Antonas Levčenka ir, apsikabinęs durų staktą, pravirko: „Vaje vaje, Antanai, dabar jūs mūsų nekęsit – atėjo rusai čia, dabar bus mums visiems blogai.“ Bet Antanas Pakalnis apkabino kaimyną ir ėmė guosti, kad jis ne Rusijos, o Lietuvos rusas – visai kitoks, tad nėra ko jaudintis. „Jie visai kitokie rusai buvo, – apie savo gimtojo kaimo rusus kalbėjo S. Beinorienė. – Darbštūs, tokie labai nuolankūs, prisitaikę prie žmonių: ėjo į mokyklą, lietuviškai kalbėjo – mes jais didžiavomės. Kai atėjo kiti rusai, jie buvo visai kitokie. Labai skyrėsi žmonės.“

Frolui Levčenkai žmona draudė labai garsiai dainuoti, kad per daug neišsišoktų lietuviškoje aplinkoje (nors dainuodavo lietuviškai). Tačiau pašnekovė, kartu dirbdama kolūkyje, vis prašydavo, kad „dėdė“ padainuotų – labai gražų balsą turėjo.

Kalbėta, kad Katlėrių rusai (gyveno gal šešios šeimos) buvo caro išvaryti iš Sankt Peterburgo. Pašnekovės laikais gyveno jų vaikai ar provaikiai.

O 1940 m. į Lietuvą atėję rusai buvo vargšai. Pas Pakalnius košę valgęs jaunas kareivukas kabino sviestą šaukšteliais ir gyrė šeimininkės košę: „Babuška, kakaja vkusnaja tvaja kaša!“ („Močiute, kokia skani tavo košė!“) Pas Pakalnius ateidavo gydytojas, atsinešdavo savo duonos ir prašydavo mainytis į šeimininkų. Šie mainydavosi, bet vietoje savo skaniosios duonos gaudavo šlapią duoną, kurią sulesindavo vištoms. Per pirmąją okupaciją atėję rusai eidavo per kaimus, prašydavo valgyt, o atėjusieji 1944-aisiais jau buvo žiauresni.

Tėvo mirtis – anūko gimtis

S. Beinorienės tėvo tėvas Petras mirė netikėtai. Su sūnumi (pašnekovės tėvu) susitarė važiuoti į malūną. Iš vakaro jis dar vežė medžius, iš kurių ketino statyti kitą namo galą. Po darbo pavakarieniavęs nuėjo miegoti į klojimą. Ryte sūnus pakinkęs arklius ieško tėvo, klausia sesers, o ši sako, kad klojime miega. „Nueina, ir jo rankos pagalvėj, o jis nebegyvas – širdis sustojo. Dar jaunas, veiklus žmogus buvo ir geras statybininkas – ne tik sau statydavo, bet ir kitiems namus padėdavo statytis. Kai jis mirė, aš buvau maža. Atsimenu, kai tokie mūsų giminės Motiejūnai buvo atvažiavę iš Spitrėnų, jį prausė, manęs neleido arčiau prieiti. Po pietų tėvelis sako: „Einam, ką aš tau parodysiu.“ Nuveinu, ogi broliukas mano gimęs! Įsivaizduojat, koks iš ryto tėvui skausmas: ryte laidotuvės prasidėjo, o vakare sūnus gimė! O man, kaip vaikui, pasirodė, kad tai kažkoks raudonas daiktas, galvojau: kur jie jį dabar dės?..“ – juokėsi įvykio liudininkė.\

The post Bulvinėje kašelėje atsineštas vaikas, laidotuves pakeitusios krikštynos ir kaip lietuviui kakton vos neįsegė žydiškos žvaigždės appeared first on udiena.lt.

ANTANAS

Važiuoju automobiliu, o ką daryti… Į namelius kaime be automobilio nenuvažiuosi. Žiemą gyvename Utenoje, o vasarą važiuojame į kaimą Zarasų rajone. Per mėnesį nemažai kilometrų susidaro: iš sodybos reikia nuvažiuoti į Zarasus, Visaginą. Praėjusį kartą prisipyliau kuro už 54 eurus, tai kaime būdamas išvažinėjau per tris savaites. Augančios kuro kainos kasdienius įpročius labiau keičia žiemos metu, o vasarą ne. Vasara tam ir yra – rūpi ir prie jūros nuvažiuoti. Būdamas Utenoje į parduotuvę gali ir pėsčiomis nueiti. Žiemą kartais tik sniegą nuo automobilio nukasu. Jei kuro kaina pasieks daugiau kaip tris eurus už litrą, gal tada teks nebevažiuoti. Bet į kaimą vasarą vis tiek važiuosiu, visgi sodas yra, moteris daržovių pasisodina visokių. Į kaimą nuvykti viešuoju transportu neišeina – iki ten nevažiuoja joks autobusas. Kuro kainos pradėjo augti, kai Trampui nepavyko susitarti su musulmonais. Man atrodo, jis kalčiausias. Bet mes, paprasti žmogeliai, juk nieko nepadarysime. Suprantu, Vilniuje galima važiuoti viešuoju transportu, bet Utenoje, jei reikia pavažiuoti autobusu, tai čia tokie grafikai, kad dieną nelabai autobusą pagausi. Ryte, vakare, kai žmonės važiuoja į darbą, jie kursuoja tankiau.

PETRAS

Kuro kainos yra siaubas. Mažiau važiuojame – tenka taupyti. Rečiau į svečius važiuojame. Aš esu iš Klaipėdos, man reikia į Pakruojį nuvažiuoti. Tai nebevažiuojame jau dabar. Į darbą, iš darbo, žmona pas gydytojus – ir viskas. Kai kainavo 1,80 euro, tai dar buvo normalu. Kai jau bus 2,5 euro, tai parduosime transportą – ir viskas. Aš esu tolimųjų reisų vairuotojas, važinėju po Latviją. Ten pigiausias kuras kainuoja 2,03 euro, brangiausias – 2,17 euro. Jau daug kas važiuoja kuro pirkti į Lenkiją, Baltarusiją. Esame, kaip sako, viena šeima – Europa, bet kainos Latvijoje gerokai mažesnės. Parsivežu kokį kanistriuką pigesnio kuro. Mano vaikai išvažiavę gyventi į Švediją. Klausiu, gal grįš į Lietuvą. Sako, kad nenori grįžti, ši „gerovės“ valstybė netraukia. Klaipėdoje kartais naudojamės „Bolt“ paslaugomis, bet dabar jau ir „Bolt“ pabrango.

DONATAS

Vis tiek važiuosime, kokios bebus tos kuro kainos. Pėsčiomis juk nenueisime nei į Vilnių, nei į Kauną. Per mėnesį daug tenka nuvažiuoti – apie 1,5–2 tūkstančius kilometrų. Dažnai važiuoju į Žemaitiją. Jeigu mažai uždirbame, vadinasi, mažai dirbame. Latvijoje kuras pigesnis, ten įsipilame. Vakar pyliausi, ten kaina už litrą – 2,02 euro. Ispanijoje tie patys lietuviški produktai kainuoja daug pigiau nei Lietuvoje. Žinau, yra lietuvių, kurie iš Ispanijos veža į Lietuvą lietuvišką alkoholį. Mažiau važiuos pensininkai, sezoniniai vairuotojai, o jaunimas vis tiek važiuos, dabar net į parduotuvę pėsčiomis žmonės neina.

JONAS

Kainos aiškios, bet važiuoti reikia. Per mėnesį važiuodamas asmeniniais reikalais aš sunaudoju du bakus kuro, į baką telpa 60 litrų. Kylančios kuro kainos keičia įpročius – mažiau važiuojame. Gyvenu Molėtų rajone, tenka toli važiuoti į darbą, viešasis transportas kaime nevažiuoja. Į Uteną atvažiavau su reikalais, o Molėtuose tokios degalinės nėra, todėl čia įsipilsiu kuro.

ROBERTAS

Kol kas dėl manęs kuro kainos gali būti tokios, kokios yra. Mažai važiuoju – per dvejus metus 10 tūkstančių kilometrų. Važiuoju tik vietoje – į parduotuvę, polikliniką, dažnai važiuoju grybauti į Šimonių girią, į Minčią. Tegul būna va tokios kuro kainos, kaip dabar, ir daugiau nekyla, tai dar galima gyventi. Netaupau, ką čia taupysi, kai tiek nedaug važiuoji. Kaimyninėse šalyse kuras pigesnis, o pas mus vadovai tokie… Bet kol kas skųstis negaliu.

KAROLIS

Brangus kuras. Va per Lenkiją važiavau, tai ten litras kainuoja 7,90 zloto (apie 1,80 euro – aut. past.). Aš dirbu Vokietijoje, tai net ten pigesnis kuras nei Lietuvoje. Pažiūrėkite, koks pas mus akcizas uždėtas. Palyginti su visomis Europos valstybėmis, pas mus didžiausias. Važiuojame, kiek važiavome, netaupome. Dabar ir taksi brangus. Nesvarbu, kiek kainuos kuras, vis tiek visi važiuos.

DALIUS

Augančios kuro kainos keičia kasdienius įpročius. Anksčiau vairuodavau dyzelinį automobilį, dabar pasikeičiau į hibridą. Dažniau važiuoju dujomis. Išlaidos gerokai mažesnės. Anksčiau dyzeliniam kurui per mėnesį išleisdavau apie 400 eurų, dabar užtenka apie 150 eurų. Tai yra kur kas pigiau. Va taip ir gyvename. Anksčiau savaitgaliais mėgdavome nuvažiuoti į Druskininkus, Birštoną ar į pajūrį, o dabar jau kai kurių kelionių atsisakome. Aš manau, kad tai yra valdžios politika, gal jie nori surinkti daugiau lėšų karo pramonei, kelių remontui… Neskuba mažinti akcizo, nes jiems dabar labai patogu pildyti biudžetą. Ir taip temps tol, kol žmonės pradės kuro pirkti važiuoti į Lenkiją. Rinkimai dar negreitai, todėl valdžia naudojasi ta proga. Bet manau, kad tai ilgai nesitęs, ir Lietuvos valdžia kažkokius sprendimus turės priimti. Nors labai sunku tikėti, kad kuro kainos kris.

MARTYNAS

Skaudžiai jaučiame kylančias kuro kainas. Jau dviračiu į darbą važiuoju. Gyvenu Katlėrių kaime. Kai būna geresni orai, tada į darbą Utenoje važiuoju dviračiu. Išeina apie 30 kilometrų. Anksčiau visada dviračiu važinėjau, dabar vėl buvo proga prie šio įpročio sugrįžti, nes kuriam laikui buvau truputį sustojęs. Važinėjant dviračiu per mėnesį susitaupo apie 60 eurų, o jei važiuoju automobiliu, per mėnesį apie 300–400 eurų išleidžiu kurui. O kai dabar tokios kainos, būtų gal net ir 500 eurų. Pakilus kuro kainoms rečiau į Vilnių važiuoju. Būdavo, važiuoju du kartus per mėnesį, o dabar važiuoju vieną kartą. Susidėlioju prekių sąrašą ir važiuoju apsipirkti vienu kartu. Aš turiu medelyną, tai Kaune pirkdavau vazonus. Pirmyn ir atgal kelionė man kainuodavo apie 60 eurų, tai pigiau išeina, kai kurjeris atveža tai, ką užsakai. Kainas pirmiausia lemia dideli akcizai. Teorijų visokių gali būti, bet kaip iš tikrųjų yra, niekas nežino. Gal tai reguliuoja mūsų valstybė, o gal kažkas iš aukščiau. Dar labai toli iki to, kad žmonės atsisakytų automobilių. Vis tiek pirma nustos eiti į restoranus, atsisakys savo hobių ir pan. Aš manau, kad kuro kainos dar gali kilti, nes žmonės yra mokūs.

Kalbintų žmonių nuomonė yra subjektyvi ir nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.

The post Kaip brangstantis kuras keičia vairuotojų kasdienybę? appeared first on udiena.lt.

įsiliejo grafika. Šių metų gegužės 24 dieną Leliūnų bažnyčioje po šv. Mišių buvo pristatytas jubiliejinių metų prisiminimo akcentas – 2027 metų liturginis kalendorius, kurį papuošė Ž. Mameniškienės grafikos darbai – bažnyčios ir šventųjų portretai.

Papasakokite apie savo vaikystę. Galbūt jau tuo metu buvo žengti pirmieji žingsneliai kūrybos link?

Gimiau Labeikių kaime, Utenos rajone. Gal iki man suėjo 12 metų gyvenome ten. Mūsų buvo didelė šeima mažam namuke, bet visi sutilpom. Turiu penkis brolius, ir mes – trys sesės. Aš – pati mažiausia, tai buvau visų numylėta (šypsojosi). Mano vaikystė praėjo ten. Ir dabar labai mėgstu ten nuvažiuoti, visi takeliai man yra brangūs, vaikystėje išvaikščioti. Tai taip ir lieka, turbūt, visam gyvenimui labai brangu… Namų jau nebėra, likusi tik ta vietovė – viskas ten miela, smagu nuvažiuoti, pavaikščioti, pabūti. Piešti pradėjau nuo vaikystės. Atsimenu momentą, kai dar ten gyvenome, pabandžiau nukopijuoti kažką, žiūriu – visai gražiai gavosi, net nustebau. Nuo to laiko piešimas visada su manimi. Ir mokykloje, žinoma, pati geriausia pamoka buvo dailė (šypsojosi). Vėliau jau galvojau kažkur studijuoti. Įstojau į Kauno taikomosios dailės mokyklą, kurią sėkmingai pabaigiau. Paskui likimas taip pasisuko, kad atsidūriau pas Vytautą Valiušį. Jo muziejuje išdirbau gal daugiau nei 10 metų.

Minėjote, kad studijavote Kauno taikomosios dailės mokykloje (dabar Menų ir dizaino mokymo centras). Į kokią meno sritį gilinotės studijų metu?

Mano specialybė – dekoruotoja-apipavidalintoja, čia labiau su reklama susiję. Porą metų mokiausi. Patiko. Tais laikais viską rankom darydavom, viską patys braižydavom, kompiuterių nebuvo, toks buvo rankų darbas (juokėsi). Norėjau mokytis toliau, tačiau neįstojau į Stepo Žuko mokyklą, tad grįžau į Leliūnus ir pradėjau ieškotis darbo. Taip ir įsidarbinau pas Vytautą Valiušį. Tas mano darbas irgi su piešimu buvo susijęs – piešdavau jam ant ąsočių, puodynių, vazonų.

Kada ir kaip pajutote trauką grafikai?

Grafika mano gyvenime atsirado turbūt dar mokantis mokykloje. Labai patikdavo piešti žmones, kopijuoti veidus, tada dar su pieštuku ar tušinuku. Iš knygų kopijuodavau rašytojus, poetus… Juoda-balta ar mėlyna-balta… Galvoju, kad jau mokykloje atsirado kažkokia grafika. Kai jau mokiausi Kaune, susipažinau su tušu, plunksna, jos valdymu, tada turbūt ir prasidėjo tas rimtesnis mano kelias su grafika.

Jūsų kūryboje yra ir gamtos vaizdų, ir bažnyčių bei šventųjų portretų. Kokio siužeto kūriniai Jums artimiausi? Ar pavyksta skirti kūrybai tiek laiko, kiek norėtųsi?

Bažnyčios mano kūryboje atsirado, kai įstojau į tautodailininkų draugiją. Tada dalyvaudavau parodose ir pradėjau piešti bažnyčias, atsirado ir šventieji, šventosios. Norisi bažnyčių nupiešti kuo daugiau, stengiuosi, kad būtų iš visos Lietuvos. Buvo etapas, kai rinkausi vieno bokšto bažnyčias, paskui medines. O kai dalyvauji parodose, stengiesi, kad būtų kuo daugiau darbų iš vienos srities, tarkime, medinių bažnyčių. Šventųjų esu nupiešusi dar nedaug. Kai rinkau juos kalendoriui, dar negalėjau surinkti 12 ar 13, kad užtektų kiekvienam mėnesiui, todėl gavosi taip, kad susimaišė ir šventieji, ir bažnyčios. Bažnyčias dažniausiai piešiu susiradusi gražias, kokybiškas nuotraukas internete – tiesiog iš jų kopijuoju. Piešiu ir gamtos vaizdus – kas sava, artima arba tiesiog akiai gražu. Pamatai – gražiai augantys medžiai – norisi juos nusifotkint ir paskui įamžint piešinyje. Iš vaikystės tuo labiau – visi tie takeliai, artimos vietos… Gal kažkada jų nebeliks, kažkas pasikeis, gal kažkas ten gyvens, pakeis viską, gal ir neliks nieko, tai norisi kažkaip tą akimirką palikti savo piešiniuose.

O laiko kūrybai reikia skirti tikrai daug. Tai kruopštus darbas, negali tiesiog atsisėsti su teptuku rankoje ir nupiešti. Didesnę bažnyčią piešdavau mėnesį ar ilgiau, atsisėdusi vakarais po dvi ar tris valandas. Kartais, būna, tik valandą pasėdi, kartais dvi, kaip randi laiko ir galimybių. Iš visų tų taškelių ištaškuoti yra reikalų, bet man patinka, ypač vakarais, prieš miegą, tai lyg meditacija.

Jūsų grafikos darbai puošia 2027 metų liturginį kalendorių. Kada ir kaip kilo ši kalendoriaus idėja?

Pati idėja kilo mūsų kunigui Andriui Šukiui. Jis mane kalbino jau ne vienus metus, ta mintis vis sklandė tarp mūsų, kol priėjom galutinį tašką, kad turbūt tikrai reikia imti ir surinkti darbus, išleisti kalendorių. Esu labai dėkinga Andriui, kad jis paskatino imtis tos minties, ir negaliu sakyti, kad čia mano vienos darbas, jis labai daug padėjo su tekstais, davė daug patarimų – taip atsirado kalendorius.

Vartant šį kalendorių, Jūsų iliustracijose tikrai jaučiasi ramybė, susikaupimas ir net, sakyčiau, didingumas, tačiau jis yra paprastas ir tikras… Sakykite, Jums, kaip žmogui ir kaip menininkei, giliai širdyje tikėjimas, religija?

Dabar galiu sakyti, kad taip. Gal kai jaunesnė buvau, nebuvo taip giliai. Ateina turbūt toks laikas, kai supranti, kad tau svarbu yra Dievas, visai kitaip viską priimi ir galvoji kitaip. Bažnyčios man labai patinka. Ir eiti į bažnyčią, būti ten – taip pat. Savo bažnyčią lankom su vyru kiekvieną sekmadienį – jis skaito, aš giedu. Jaučiu, kad tai yra prasminga.

Dėkoju už pokalbį.

Ž. Mameniškienės asm. archyvo nuotr.

The post Liturginio kalendoriaus autorė už idėją dėkinga kunigui appeared first on udiena.lt.

Padėtų brangūs elektriniai autobusai

Kaip „Utenos dienai“ sakė UAB „Utenos autobusų parkas“ direktorius Robertas Petronis, jo vadovaujama įmonė susidūrė su padidėjusiomis sąnaudomis, o tai augina kaštus. Nepaisant to, visi autobusai važiuoja numatytais maršrutais, nes tai įpareigoja sutartis su savivaldybe, kuri pagal Vietos savivaldos įstatymą kiekvienam rajono gyventojui privalo užtikrinti susisiekimą.

Bilietų autobusų parkas branginti neketina, nes jie brango pernai. Kylančias sąnaudas tikimasi padengti iš savivaldybės subsidijų. „Darom prognozes kitiems metams, kad kuras dar gali brangti. Sunku daryti tas prognozes, bet pagal esamą situaciją matom, kad augimas gali būti. Beje, čia tik viena iš dedamųjų: nuo kitų metų ir minimali mėnesio alga, ir minimalus valandinis atlygis didėja – viskas dinamikoj. Vis dėlto keleiviai dėl to nenukentės“, – patikino autobusų parko direktorius.

Iš 27 parko autobusų 4 yra varomi elektra. Siekiant mažinti Utenos oro užterštumą, jie rieda miesto gatvėmis (sudaro 40 proc. viešojo transporto). Anot R. Petronio, būtų puiku įsigyti daugiau elektrinių autobusų, tačiau jie brangūs – be 220 tūkst. tokio neįsigysi. Palankesnė situacija, naudojantis europine parama, buvo 2018–2022 metais, o dabar dengiamas tik dyzelinių ir elektrinių autobusų kainų skirtumas. Jeigu dyzelinis kainuoja apie 120 tūkst., o elektrinis – 220 tūkst., 100 tūkst. dengia parama, tačiau dar 120 tūkst. reikia turėti savo lėšų. Tokių pinigų įmonė neturi, o bankas neskolina, nes įmonės apyvarta yra per maža padengti skolinamai sumai. Galų gale reikia samdyti projekto rengėjus, pilnai įvykdyti projektą ir tik jį patikrinus gali būti gaunamas finansavimas.

Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (2026 10 09) laikraštyje „Utenos diena“.

Daugiau skaitykite čia.

The post Kuro kainų pasiutpolkė: varymas iš paskutiniųjų, arba kada nulūš perkrauta stebulė appeared first on udiena.lt.