Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

Kraujas liejosi upeliais…

1944 m. vasarą, sugrįžus sovietams, prasidėjo „baltųjų” partizanų areštai. Daugelis jaunų vyrų pradėjo slapstytis, jungtis į partizanų grupes. 1944 m. rudenį Vyžuonų valsčiuje vykusio surašymo metu iš Šventupyje buvusių 33 kiemų liko tik 28 gyventojai. Šiose apylinkėse pokariu buvo pralieta daug kraujo, visur kaimynų dalyvauta arba pašnibždėta, paprašyta. Iš Šventupio buvo ir ištremtų į Sibirą (aštuoni asmenys), taip pat kalintų už partizanų rėmimą. Sentikiai, pasirinkę ši kaimą gyvenimui daugiau kaip prieš 200 metų, bandė čia įsitvirtinti, sukurti normalias sąlygas gyventi ir dirbti. Viskas buvo daroma dėl tikėjimo. Deja, niekas nenorėjo gilintis į atskalūnų problemas. Visais laikais blaškomi, terorizuojami, kartais net žudomi, taip ir liko „svetimi tarp savų – savi tarp svetimų”. Tame kaime liko vienintelė sentikė – Irina Bogdanova. Kiti gi išblaškyti po visą pasaulį. Istorija moko, kaip svarbu yra sugyventi su kaimynais, būti tolerantiškiems, net yra patarlė: „Geras kaimynas ir už giminę artimesnis.” Tačiau gyvenimas daro savo korekcijas.
1944 10 20 vėlų vakarą partizanų grupė brovėsi į Antano Gražio, vykdomojo komiteto pirmininko, namus Palipšės kaime, prie Debeikių. Jis neišsigando penkių užpuolikų ir, turėdamas automatą, pradėjo šaudyti. Tada buvo nušautas Vincas Juozelskis iš Šventupio kaimo. Dar du sužeidus, kiti atsitraukė.
21 m. Domas Juozelskis slapstėsi nuo sovietų kariuomenės ir 1944 12 14 Šventupio kaime stribų buvo nušautas.
1945 02 17, nakties metu, Šventupyje partizanai šampalais sumušė Jevasią Zubovą už tai, kad ši liudijo NKVD byloje dėl Stasio Podkačimo žydų naikinimo karo pradžioje. J. Zubovos vyras ir komjaunuolis sūnus 1941 m. buvo sušaudyti partizanų.

Šventupio partizanai

Pokariu Žaliosios kaime sovietai apginklavo vyrų grupę, kuri turėjo saugoti kaimą nuo miškinių. Vyrai buvo įsikūrę malūne. Geresnės vietos tikrai nerasi. Storos akmeninės sienos, siauri langai malūną darė neprieinama tvirtove. Tačiau įvyko išdavystė. Šios grupės vyresnysis J. Skardžius, iš anksto susitaręs su miškiniais, į sargybą pastatė „savo žmogų” Žvirblį. 1945 m. lapkričio 1 d., vėlų vakarą, apie 80 partizanų užėmė malūno patalpas. Koks buvo iš miego prikeltų aktyvistų nustebimas, kai pamatė aplink susirinkusius partizanus… Miškinius labiausiai supykdė drebantis Gaurika Zubovas, tačiau tas drebėjo ne iš baimės, greičiau tai buvo apmaudo drebulys – kampe stovėjo jo „kačerga” (rusiškas šautuvas), o jis negalėjo jos pasiekti. Tas vaikis tikrai buvo bebaimis, jau dalyvavo operacijose prieš miškinius, vieną jų net buvo pašovęs. Turėjo jis savų sąskaitų su partizanais. 1941 m., tik prasidėjus karui, baltaraiščiai sušaudė jo brolį komjaunuolį ir tėvą. Miškiniai susirinko ginklus, sušaudė tris tos grupės narius: Petrą Vaiginį (44 m.), Akimpą Purkiną (28 m.) iš Žaliosios kaimo ir Gauriką Zubovą (14 m.) iš Šventupio. J. Skardžius su Žvirbliu išėjo su partizanais į mišką.
1949 08 16 Šmėklos būrio partizanai vėl brovėsi į J. Zubovos namus, tačiau tąsyk moterys buvo ryžtingos – durų nedarė. Partizanai įmetė į namo vidų granatą. Jai sprogus, žuvo Zubova-Urbonienė (23 m.), Jakaterina Zubova (46 m.), Stepanija Zubova (35 m.), Kazė Zubovaitė (40 m.), Danguolė Urbonaitė (3 m.), Nikolajus Ašurko (2 m.). Sužeistos Jekaterina Zubova (30 m.) ir Jevasia Zubova (52 m.). Kai namas baigė degti, netoliese šalia gėlyno suguldyti tarsi parodai ten gyvenusių keturių moterų ir dviejų vaikų kūnai. Kūnai tvarkingai aprengti, neišdarkyti, matėsi tik per žolę nukrėstos rasos brydė. Prie gaisravietės žmonės kalbėjo, kad stribai vis ragino šitą šeimą keltis į Vyžuonų miestelį, bet ji nesikėlė.
Štai tada kaimynė Skardžiuvienė, nepabūgusi pavojų, vieniems atsisakius padėti, kitiems net atkalbinėjus tai daryti, nuvežė sužeistąsias į Utenos ligoninę. Tik jos dėka Jekaterina išgyveno, pasveiko. Praėjus daugeliui metų, motinos palieptas, atvyko iš Vilniaus Jekaterinos sūnus, kuris susirado Skardžiuvienę ir padėkojo už parodytą žmoniškumą.

Vieni kitus

Šventupio kaime gyveno du broliai Žvirbliai – Kazys ir Povilas. Tai buvo neturtingiausi kaimo gyventojai, turėjo tik po pusę hektaro žemės ir po grytelę. Kazys Žvirblis gyveno dūminėje grytelėje. Ją kūrenant, dūmai kildavo į pastogę ir per plyšius išeidavo į aplinką. Kaimo žmonės K. Žvirblio namą buvo praminę Baltaisiais rūmais. Tas, turėdamas humoro jausmą, dėl to nepyko. Vietoje grindų buvo plūkto molio asla. Šeimoje augo trys sūnūs: Antanas, Bronius ir Jonukas. Motina mirė tik pagimdžiusi Jonuką. Kazys buvo darbštus, ramus, sąžiningas ir susitaikęs su tokia buitimi. Kaime darbai būdavo sezoniniai, tai žiemos metu jų tekdavo pasiieškoti toliau. Dirbdavo malūne Debeikiuose, už 6 km, todėl namo grįždavo tik savaitgaliais. Vaikai tvarkydavosi vieni. Baigę Šventupio pradžios mokyklos keturias klases, Antanas ir Bronius eidavo pas ūkininkus ganyti karvių.
1944 m. Bronius, įstojęs į generolo Plechavičiaus vietinę rinktinę, gegužės 6 d. žuvo kovoje su Armija Krajova. Sugrįžus sovietams, Kazys su sūnumi Antanu išėjo į partizanus, priklausė Liūto rinktinės Aro ir Šmėklos būriams. Kazys pasirinko Radvilos slapyvardį, Antanas – Bartuko. Jiems daug kartų teko kovoti su stribais ir sovietinės kariuomenės daliniais, naikinti išdavikus. 1947 04 06 kaimyniniame Bėdžių kaime buvo iššaudyta stribų tėvo Androno Stanislavovo šeima. Jis pats, žmona ir dvi dukterys, pagal vietinių pasakojimus, buvo nušauti gulintys pataluose. Prieš tai Andronas, pamatęs ateinančius „miškinius”, nustūmė ketverių metukų anūką „papečkin”. Pastarasis buvo smulkaus sudėjimo, todėl palindęs po plačia rusiška krosnimi dar prisidengė malkomis. Partizanas, pasišvietęs rankiniu prožektoriumi, vaiko nepastebėjo, todėl jis liko gyvas. Tik sulaukęs ryto, vaikas nuėjo pas kaimynus. Vėliau suimtas partizanas Zubrys parodė, kad 1947 m. balandžio mėnesį Klajūnas, Vanagas ir Šmėklos būrio partizanai sušaudė šią šeimą, nes Antanas Žvirblis-Bartukas ant jų pyko.

Rekvizicija

Antanas, nors ir būdamas nevisai sveikas (buvo su kuprele), ištverme ir drąsa nenusileisdavo kitiems vyrams. Štai tik keletas pavyzdžių: 1945 07 27 prie Vilkabrukių kaimo Šmėklos būrio partizanai suruošė pasalą Vyžuonų stribams. Jos metu nušovė penkis stribus, vieną sužeidė, iš partizanų nė vienas nenukentėjo. 1947 06 24 kareiviams netikėtai užpuolus partizanų stovyklą Žaliamiškyje, Rokiškio r., (dėl tuo metu vykdytų kariuomenės miškų košimų Šmėklos būrio partizanai buvo atsitraukę apie 20 km nuo savo bunkerių) buvo nušauti šeši partizanai. A. Žvirblis, pasiėmęs kulkosvaidį, dengė partizanų atsitraukimą. Taiklia kulkosvaidžio ugnimi neleido kareiviams pajudėti, todėl daugiau nė vienas partizanas nežuvo, visi suspėjo išbėgti.
1948 m. partizanų situacija pradėjo keistis į blogąją pusę: areštai, trėmimai retino ir taip mažai likusių patikimų žmonių skaičių. Partizanams buvo nelengva apsirūpinti maistu bei drabužiais. Nemažesnis rūpestis buvo vaistai ir tvarsliava. Tos pačios problemos slėgė ir Liūto rinktinės Aro būrio vyrus, veikusius Debeikių–Vyžuonų valsčiuose.
Štai tada T. Kvykliui-Klajūnui ir gimė mintis reikalingas prekes „rekvizuoti” iš Debeikių kooperatyvo. Per patikimus žmones sužinojęs, kad rugsėjo 6 d. vyks transportas parsivežti iš Anykščių prekių, nutarė organizuoti pasalą. Partizanai išvakarėse susirinko Meldučių kaime pas Augustiną Matulį. Įsitaisę jo kluone, stebėjo kelią Debeikiai–Anykščiai. Pamatę iš Debeikių išvykstančias dvi „padvadas”, apskaičiavo laiką, kada panašiai jos turėtų sugrįžti. Atstumas iki Anykščių 17 km, plius laikas prekėms priimti. Numatytu laiku A. Matulis suguldė vyrus į vežėčias, apdėjo šienu ir taip nuvežė iki Girelės miško. Ten pasalauti liko šešiese: Alksnis, Ąžuolas, Rytas, Vanagas, Klajūnas ir A. Žvirblis-Bartukas. Viskam vadovavo Klajūnas. Išsirinko kelio vingį, sustatė žmones, pasakė, kada reikės pradėti šaudyti. Belaukdami partizanai pradėjo nervintis, įtampa vis augo. Pasirodo, kooperatyvo pirmininkas Zaranka apie gautas prekes telefonu pranešė Debeikių valsčiaus MGB viršininkui leitenantui Kelinui ir paprašė, kad pastarasis atsiųstų jo pasitikti keletą stribų. Jis bijojo be apsaugos važiuoti per Girelės mišką. Leitenantas Kelinas pasitikti Zarankos su prekėmis stribų neišsiuntė ir apskrities MGB apie tai neinformavo. Apie 6 val. vakaro pasigirdo lengvosios mašinos ūžesys nuo Debeikių pusės. Klajūnas, kai tik mašina pasirodė, davė komandą šaudyti. Mašinai sustojus, vairuotojas Laurikėnas išvirto į purvyną. Pirmas prie mašinos priėjo Alksnis, Klajūnas, ėjęs iš šono, pastebėjo, kaip vienas vyras šoko iš mašinos ir pasileido bėgti. Klajūnas dar bandė šauti, bet užsikirto automatas. Tada pavyko pabėgti ne bet kam, o pačiam Anykščių vykdomojo komiteto pirmininkui Juškevičiui. Mašinoje sėdėjo nušautas finansų dalies viršininkas Obydenovas ir sužeista kasininkė Paulavičiūtė. Šalia gulėjo nemažas maišelis. Kai paklausė jos, kas čia, ji atsakė: „Oi Dieve mano, neimkit, čia banko pinigai, man bus kalėjimas.” Vyrai pradėjo juoktis, o moteriškė pravirko. Patikrinę maišą (jame buvo 71 622 rubliai), partizanai patarė jiems susikabinti už rankučių ir eiti į Anykščius. Patys, padegę automobilį, pasitraukė.

Partizanų kovos

Keli Aro būrio partizanų bunkeriai buvo įrengti Jononių miške. Bunkeriuose sėdėdavo po šešis, kituose buvo po keturis, po penkis. Vieni turėjo išsikasę bunkeriuką po šaknimis (tokius bunkerius vadino raustiniais: paprastai iškasamas šulinėlis ir iš jo rausiamas urvas į šoną po šaknimis). Tokiame tikrai buvo liūdna – žemės iš viršaus krenta, vanduo bėga ant galvų, o į viršų išeiti negalima. Pamiškėje gyveno žmogus, be kurio žinios į paviršių niekada nelįsdavo, todėl kariuomenė šių bunkerių ir nerado. Kelis kartus kariuomenė siautė Jononių miškelį, o būryje buvo apie 18 vyrų. Kartą pasitaikė stipri perkūnija, lietus pylė kaip iš kibiro, perlijo net bunkerį, visi šlapi sėdėjo po žeme. Gal todėl ne vienam dėl to pakriko nervai. Nuolatinė įtampa, baimė, stresinės situacijos, antisanitarinės sąlygos…
Slapstymasis drėgnuose ir tamsiuose bunkeriuose kartais būdavo baisesnis už kalėjimą. Gyvenimą trumpino ir nenormali mityba, ligos, sužeidimai. Tai atsiliepė ir jaunojo Antano Žvirblio (gim. 1923 m.) sveikatai, o jis jau sirgo kaulų džiova, todėl buvo būtinas gydymas stacionare. 1949 m. pradžioje T. Kvyklys-Klajūnas išrūpino dokumentus Bartukui svetimu vardu, o į Vilnių nuvežė mašina toks Niaura iš Varkujų kaimo su kitu kaimynu. Vėliau buvo pranešta, kad A. Žvirblis- Bartukas, teturėdamas 26 metus, ligoninėje mirė.

Liūdnas likimas

Už protą ir drąsą buvo gerbiamas ir partizanas Kazys Žvirblis-Radvila, su jo nuomone skaitėsi partizanų vadai. Be to, jis mokėjo labai gražiai kaligrafiškai rašyti, net mokėjo spausdinti rašomąja mašinėle. Kadangi dar ir labai gražius eilėraščius kurdavo, tai jis tuo rašymu dažniausiai ir užsiimdavo. 1949 10 04 prie Vilkabrukių kaimo Radvila pateko į kareivių pasalą ir žuvo kartu su Juozu Pelioniu-Šturmu ir Šmėklos būrio vadu Antanu Grižu-Liepsna. Kazio Žvirblio sūnus Jonas 12 m. buvo ištremtas į Sibirą, ten jį įsivaikino rusų šeima, vėliau vedė rusę moterį, turi du vaikus.
Nepasisekė ir K. Žvirblio broliui Povilui Žvirbliui. Būdamas 44 m. amžiaus buvo visų amatų meistras – geras stalius, akmenskaldys, mūrininkas, tačiau kaime tokių darbų retai gaudavo, todėl gyveno skurdžiai. Sugrįžus sovietams, valsčiaus valdžia prikalbėjo būti apylinkės pirmininku. Buvo nepiktybinis, formaliai vykdė valdžios nurodymus. 1945 06 15 partizanų sulaikytas Jononių miške, nepadėjo ir tai, kad brolis su sūnėnu partizanavo šiose apylinkėse, galbūt net tame pačiame būryje. Liko dvi mažametės dukros ir mažas sūnus. Vėliau žmona persikėlė su šeima gyventi į Vyžuonas.

Sentikių likimas

Praėjo tie baisūs laikai, pakito ir rusai, kai kurie sulietuvėjo, o kiti prie savo senosios tikybos, senųjų tradicijų pasiliko. Karai, kolektyvizacija išblaškė, išsklaidė Šventupio sentikius po visą pasaulį. Neprisimena niekas kažkada čia gyvenusių Ivanovų, Jupatovų, Kostinų, Nikitinų, Rutkovskių. Šventupyje nuolat gyvena tik penkios šeimos, iš sentikių telikusi viena I. Bogdanova. Buvęs žemės sklypas, kuriame stovėjo cerkvė, dabar priklauso Onai Skardžiuvienei. Nors pati yra ne vietinė, atitekėjo iš kito kaimo, sakė, kad Skardžiai (matyt, ir pavardė parinkta nuo vietovės) čia gyveno nuo seno. Jos anyta, tai girdėjusi iš senelių, pasakojo, kaip rusų šventikas, būdamas labai senas, prie cerkvės esančiame „prūde” krikštydamas mažą vaiką, jį panardino du kartus, o trečią kartą panardinęs neišlaikė ir paleido. Vaikas prigėrė. Tada buvo įsigyta didelė ąžuolinė statinė vaikams krikštyti. Buvusio „prūdo” vietoje iškastas naujas, platesnis, ir, lyg saugodamasis nuo praeities nelaimių, aptvertas metaline tvora.
Stalnioniškyje maldos namų statybos prasidėjo 1870 m. Tada jie buvo ir pašventinti. Kitais metais cerkvei sukanka 150 metų. Tiesa, statybos truko ilgai, bendruomenei nuolat trūko pinigų, dar buvo perkamos Rusijoje senosios ikonos ir knygos. Tačiau Stalnioniškio cerkvėje jau vykdavo apeigos, garsiai per apylinkes skambėdavo varpas, tarsi šauksmas iš praeities. XX amžiaus pradžioje parapijai priklausė per 2 000 sentikių. Dabar gi tuo pasigirti negalima, teliko kelios dešimtys, išnyko ir sentikių kaimai – Duobiniai, Liepagiriai, Zasranovka. Pačiame Stalnioniškyje ir aplinkiniuose kaimuose gyventojų beveik nebeliko, anūkai ir proanūkiai atvažiuoja tik vasarai. Neaišku, kas bus 2042 m., sulaukus bendruomenės 300 metų jubiliejaus. Kažin ar bebus kam švęsti.

Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

The post Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (III) appeared first on udiena.lt.

Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

Šalia kelio „karčema”…

Dar vienas svarbus žingsnis tais laikais buvo žengtas blaivinant liaudį. 1845 m. Nikolajus I pradėjo Kiseliovo reformą, kuri numatė laipsnišką perėjimą nuo licencinio prekiavimo svaigalais link valstybinio degtinės monopolio. XIX a. vidurio literatūroje Kauno gubernijos bažnyčios pozicija laikoma pavyzdine ir sektina. Carinei valdžiai nesisekė lietuvių surusinti, bet blaivybės judėjimą palaikė. Valstiečiai, užuot gėrę degtinę, praturtėjo, pradėjo pirkti knygas, šviestis, leisti vaikus į mokslus.
Kalbant apie Šventupį negalima nepaminėti šalia (maždaug už 200 m) esančio Žaliosios kaimo, kadangi kaimai susieti įvairiausiais ryšiais. Kaimas nedidelis: buvo 11 sodybų ir apie 50 gyventojų. Tačiau Žaliojoje buvo malūnas, įvairių prekių parduotuvė, ten buvo paštas ir gyveno felčeris, pas kurį susirgus kreipdavosi pirmiausia. Žaliosios kaimo pavadinimas kilo nuo „karčemos”, kurios durys buvo nudažytos žaliai. Būtent aptariamu laikotarpiu „karčemą” ir laikė žydas. Šventupio vyrai buvo įpratę dažnai apsilankyti šioje „karčemoje”. Kaip pasakoja seni žmonės, kaimo moterys slapta „karčemą” padegė ir daugiau ji nebuvo atidaryta.

Utenos apylinkių sukilėliai

1861 m. Aleksandras II (valdė 1855–1881 m.) paskelbtame manifeste panaikino baudžiavą, bet dvarininkams liko jų žemė, kurią valstiečiai turėjo išsipirkti. Tai valstiečius nuvylė ir sukėlė pasipriešinimų protrūkį.
Iš valstiečių kilęs Kazimieras Lukošiūnas su apie 70 vyrų būriu veikė daugiausia Daugailių, Dusetų ir Užpalių apylinkėse. Dalyvavo kautynėse prie Kamajų, buvo užėmęs Dusetų miestelį, o liepos 11 d. susirėmė su pulkininko Šolco baudėjais.
Anykščių ir Utenos apylinkėse veikė Povilo Červinskio-Sowa (Pelėda) būrys. P. Červinskis buvo kilęs iš bajorų, mokėsi Sankt Peterburgo universitete. 1863 m. kovo mėnesį atvyko į Vitebsko guberniją, įstojo į Kulčickio sukilėlių būrį. 1863 m. balandžio mėnesį būrys buvo sumuštas, jis suimtas, kalintas Daugpilio tvirtovėje. 1863 m. rugpjūčio mėnesį pabėgo. Lietuvoje įstojo į E. Vžesnevskio būrį, kuris veikė Troškūnų, Siesikų miškuose. Iš pradžių buvo eiliniu, vėliau – puskarininkiu, dar vėliau pats vadovavo būriui, veikusiam Anykščių, Utenos, Užpalių apylinkėse. P. Červinskio būriui 1863 09 27 užpuolus karinę gurguolę vieną kareivį nukovė, du sužeidė, atėmė penkis šautuvus, 20 puskailinių, penkias milines, 30 porų apavo. Spalio 8 d. kovėsi prie Vosgėlių netoli Anykščių, lapkričio 11 d. prie Debeikių. 1864 m. sausio 3 d. prie Pakalnių, netoli Utenos, jo būrys buvo atakuotas ir išblaškytas. Tada rusų kareiviai pradėjo lipti jo būriui ant kulnų. 1864 m. kovo mėnesį baudėjų persekiojamas P. Červinskio būrys (22 raiteliai ir 20 pėstininkų) apsistojo šalia Vilkabrukių kaimo esančiame viensėdyje. Esaulas Grekovas su 30 kazokų pasivijo sukilėlius. Kai šie pasislėpė daržinėje, baudėjai daržinę padegė. Kautynėse žuvo 14 sukilėlių, 16 buvo suimta. P. Červinskis buvo sužeistas, bet su keliais draugais pabėgo. Kitą dieną P. Červinskis vis tik pateko Dono kazokams į nelaisvę. Nuteistas mirties bausme, šis 26 m. patriotas 1864 m. kovo 19 d. pakartas Užpaliuose. Po kartuvėmis iškasta duobė, į kurią, nupjovus virvę, įmestas kūnas, žemė sulyginta arklių kanopomis.

„Savižudžiai” vagys

Po 1863–1864 m. sukilimo nuslopinimo rusų valstiečiams buvo leista keltis į valstybines ir iš sukilėlių rekvizuotas žemes. Be to, buvo suteikta ir mokesčių lengvatų – trejiems metams atleisti nuo mokesčio už žemę ir nuo visų kitų piniginių bei natūrinių rinkliavų, rekrutų prievolės. 1864 m. pabaigoje Kauno gubernijoje buvo paduota per 3 000 pareiškimų žemei gauti. Nuo 1866 m. šiomis lengvatomis galėjo naudotis visi rusai. Kauno gubernijoje įsikūrė 165 rusų gyvenvietės. Jose gyveno 1 205 šeimos, kurioms teko 18 738 dešimtinių žemės, buvo suteikta 109 825 rublių piniginė pašalpa, paskirta miško. 1873 m. šis įkurdinimo planas buvo nutrauktas.
Be abejo, į atėjūnus kolonizatorius vietiniai žmonės žiūrėjo įtariai ir net priešiškai. Negana to, Vyžuonų apylinkėse prasidėjo arklių, kurie būdavo išvaromi parduoti į Rusiją, vagystės. Kaime jau buvo pavogti keli arkliai, todėl, norėdami sugauti arkliavagius, pas vieną valstietį, turėjusį geresnį arklį, penki valstiečiai surengė pasalą. Du arkliavagiai atėję pradėjo rakinėti geležinius pančius, tada juos ir sučiupo. Užlaužę rankas, surišo ir užkimšę burnas atsivedė pas vieną valstietį pasitarti, ką daryti. Paleisi – vėl vogs, primuši – kerštaudami gali ir kaimą sudeginti, paduosi teisman – neaišku, kaip rusai teisėjai nuteis, užmuši – atsakysi prieš Dievą. Tada vienas gudrus kaimietis sugalvojo – nustumti nuo Žaliosios tilto surištomis rankomis. Sakė, didelės nuodėmės nebus – mes tik nustūmėme, o prigėrė tai patys. Kaip tarė, taip ir padarė. Naktį surištomis rankomis nustūmė nuo tilto. Nuo to laiko arklių vagystės baigėsi.

Gaisras

Neatsitiktinai Šventupio kaime kilo gaisras. Iš senelių pasakojimų žinoma tik tiek, kad tai atsitiko 1870 m. per Žolinę, kuri minima rugpjūčio 28d. Žolinės šventė reiškė žemės ūkio darbų pabaigą. Pagal to meto tradicijas dauguma kaimo gyventojų išvyko į Paežerių kaimą. Ten gyveno giminaičiai, vykdavo „kermošiai”, arkliais važiuoti reikėdavo pusę dienos, todėl dažnai ten vykdavo su nakvyne. Gaisras prasidėjo nuo cerkvės. Visas kupeta stūksojęs sentikių kaimelis supleškėjo. Žemės sklypas vėliau atiteko Vyžintui. Cerkvėje sudegė visi ten saugomi metraščiai, bažnytinės knygos, kiti svarbūs dokumentai. Žmonėms liko tik atmintis apie protėvius, jų šaknis, rašytinių dokumentų neišliko. Bendruomenei buvo padaryta nepataisoma žala. Žmonės, būdami prietaringi, nesiryžo toje pačioje vietoje atstatyti cerkvės, todėl pasitarę nusprendė statyti naujus maldos namus už trijų kilometrų į rytus esančiame Stalnioniškio kaime.
Iš Stalnioniškio kaimo į Samaros guberniją buvo ištremtos Juozapo Buitvydo, Rapolo Buitvydo, Martyno Guobio ir Juozapo Putrimo šeimos. Iš keturių sentikių šeimų, atsikėlusių gyventi į Stalnioniškį, žinomos Afanasjevų, Fedotovų šeimos, kitos – Aleksandrovų, Skorochodovų, Levčenkų, Purkinų ir Murnikovų atsirado gerokai vėliau.

Kaimo cicilikai

Po gaisro Šventupyje buvo kuriama jau trečia kaimo gyvenvietė, kuri išlikusi iki šių dienų. 1910 m. pagal Stolypino reformą kaimas buvo išdalytas į vienkiemius – viensėdžius. Pačiame kaime liko tik šeši ūkininkai, kuriems ir paliktas valakas žemės. Išsikėlusiems į galulaukes valakas buvo padidintas keliais hektarais, rėžių sistema buvo panaikinta. Šeimos būdavo gausios, žemės visiems ir po nedidelį lopinėlį nepakako, tad rusai uoliai dirbo sunkiausius darbus – kirto mišką, kasė griovius, rankiniais pjūklais pjovė lentas, gamino ratus, kubilus, lenkė lankus, skaldė ir tašė akmenis. Neapsieita kaime ir be nuotykių. 1905 m. Rusijoje vyravo revoliucinės nuotaikos, buvo reikalaujama pagerinti sąlygas darbininkams. Juos vadino socialistais, kaime paprasčiau – cicilikais. Šventupyje pas vieną ūkininką tarnavo samdinys, vadinamas bernas, pas kitą – pusbernis. Abudu pasivadino cicilikais ir ėjo gerinti svieto. Vieną naktį pasibeldė į šalia esančios Žaliosios kaimo „karčemos”, priklausančios žydui, duris. Žydas iš už durų klausia:
– Kas čia?
– Mes – cicilikai, svieto gerintojai, daryk duris.
– Kam atidaryt, aš tave girdžiu, tu mane girdi ir galim kalbėt.
– Pas tave tarnauja tarnaitė?
– Tarnauja.
– Tai klausyk: ją reikia kelti ne anksčiau kaip 5 valandą ryto. Pusryčiams turi būti blynai su bulviniu padažu. Pietums viralas uždažytas (su riebalais). Per savaitę duoti penkis kartus mėsos, vakarienei – „zacirka” užbalinta.
– Ui, jeigu taip reikia, tai taip ir bus, – atsakė žydas.
Paskatinti tokios sėkmės nuėjo cicilikai pas ūkininką, pas kurį tarnavo bernas. Įtūžęs ūkininkas, kad cicilikai neduoda naktį ramiai miegoti ir dar kelia kvailų reikalavimų, apkūlė juos naščiais. Įsižeidę cicilikai skolingi neliko – išdaužė ūkininko namų langus. Kitą dieną ūkininkas nuvažiavo į Vyžuonas ir atsivežė urėdą. Urėdas apskaičiavo nuostolius ir pasirodo, kad padaryta žala (stiklas tada buvo brangus) tokia, koks pusbernio atlyginimas tarnaujant visus metus. Urėdas prisakė pusbernio šeimininkui mokėti ne pusberniui, o ūkininkui, kurio buvo išdaužyti langai. Sužinojęs apie tai pusbernio tėvas, nors ir būdamas neįgalus, ramentais gerokai aptalžė sūnų, taip žiauriai nuslopindamas revoliucines idėjas ir cicilikų judėjimą Šventupyje.
Praėjus karo negandoms, nepriklausomybės kovoms, krašto gyvenimas stabilizavosi. Šventupio kaimas didėjo, plėtėsi, 1923 m. kaime jau buvo 39 sodybos – 196 gyventojai, nemenką jų dalį sudarė sentikiai.

Reforma po reformas

Nepriklausomoje Lietuvoje 1926 m. buvo įgyvendinta dar viena žemės reforma. Atvykęs „kamarnikas” (matininkas) paskirstė žemę. Tiems, kurie neturėjo natūralių pievų ar gyveno vienkiemiuose, Šventosios upės kilpoje paskyrė plotus. Žinoma, buvo ir nepatenkintų, kažkam atiteko ir nederlingos, smėlingos žemės plotai, tačiau su tuo reikėjo taikytis. Buvo paskirti plotai žvyrui, moliui kasti, kritusiems gyvuliams laidoti. Tarpukario Lietuvoje kaimo žmonės gyveno ramiai, taikiai, niekas nerakindavo savo namų. Buvo ir naujovių – kelyje Utena–Kupiškis per Šventąją ties Žaliosios kaimu 1938–1939 m. buvo pastatytas 54 m ilgio ir 8 m pločio gelžbetoninis tiltas. Tai buvo ne tik gera žinia vietiniams, bet ir papildomas uždarbis šio tilto statyboje dalyvavusiems sentikių meistrams iš aplinkinių kaimų.
Prasidėjus pirmajai okupacijai 1940 m. Vyžuonų valsčiuje buvo daug simpatizuojančių Sovietų Rusijai, ir ne tik tarp rusų bei žydų. Dauguma, kurie mokėjo rusų kalbą, greit pritapo prie sovietų okupantų – tapo vedėjais, instruktoriais, dirbo kitose struktūrose. Buvo net įstojusių į komjaunimą, tarp tokių – Bronius Kėblys-Ūsas, vėliau tapęs partizanu, Beržo kuopos vadas; Jonas Kvyklys, partizanas; iš Šventupio kaimo komjaunuoliu buvo ir Jegoras Zubovas. 1940 m. Vyžuonų valsčiuje buvo aštuonios seniūnijos. Jos okupantų buvo pavadintos apylinkėmis ir įkurti apylinkių vykdomieji komitetai. Vyžuonų valsčių sudarė aštuonios apylinkės: Maželiškių, Melaikių, Sprakšių, Šiaudinių, Šventupio, Varniškių, Vyžuonų ir Zablūdavos. Pačiame Vyžuonų miestelyje gyveno apie 1 400 gyventojų.

Neramūs laikai

1940 07 18 tėvų namuose, Bėdžių k., buvo suimtas Pranas Saladžius (1935–1940 m. Lietuvos šaulių sąjungos vadas, pulkininkas), išvežtas į Utenos kalėjimą, vėliau buvo laikomas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime iki 1941 m. birželio, kol iš ten, prasidėjus vokiečių okupacijai, buvo išlaisvintas. 1940 08 25 suimtas Petras Keblys (gim. 1881 m.), Vyžuonų vls. viršaitis; kalintas Utenoje, 1940 10 22 paleistas; 1941 m. bolševikai iš valsčiaus į Sibirą ištrėmė keturių ūkininkų šeimas (15 žmonių), mokytojo B. Putrimo penkių asmenų šeimą, vieną pasienio policininką ir vieną mokytoją, iš viso 22 žmones.
Karui prasidėjus, vyžuoniškiai sukilo, atstatė savivaldybę. Į viršaičio pareigas buvo sugrąžintas P. Keblys. Šaulys Petras Šileikis subūrė partizanus, kuriems vėliau vadovavimą perėmė mokytojas atsargos vyr. ltn. Juozas Marcinkevičius, sukilėlių grupes sujungęs į vieną kuopą. Štabo viršininku buvo paskirtas iš bolševikinio 29 korpuso pabėgęs Kazys Tuskenis. Štabe dirbo ir patyrę policininkai Antanas Eimutis bei Petras Kazickas. Sukilėliai budėjo keliuose, saugojo tiltus per Šventąją ir Vyžuoną, nuginkluodavo pakrikusias raudonarmiečių grupes ir pavienius karius. Daug kur žmonės ir patys rodė iniciatyvą. Štai Šventupio kaimo sukilėliai Stasys Kažukauskas, Vincas Kažukauskas, Vincas, Juozas ir Jonas Juzelskiai nuginklavo penkis raudonarmiečius bei suėmė ir sušaudė Jevdokimą Zubovą ir jo sūnų komjaunuolį Jegorą Zubovą. Antanas Žvirblis nuginklavo šešis raudonarmiečius, paskui atvarė dar 13 rusų kareivių.

Dėmė visam laikui

Šventupio kaimui liko ir juoda dėmė – keturi jo vyrai dalyvavo šaudant žydus. Vyžuonų žydai buvo suregistruoti (tuo metu gyveno 49 žydų šeimos), paskui suvaryti į tvoromis aptvertą teritoriją prie sinagogos. Greitai juos pradėjo šaudyti. Buvo kelios mirties ir palaidojimų kryptys – pirma partija buvo sušaudyta prie Vyžuonų kapų, antra prie Vilkabrukių, trečia Šventupyje, ten, iš kur buvo kilusi dauguma baltaraiščių, tų, kurie Pakštų namuose buvo įsirengę savo štabą. 1941 m. rugpjūčio vienos dienos popietę dalis žydų buvo suvaryti į Juozo Kažukausko mūrinį klojimą, o daiktus liepta palikti, nes jie čia bus neva apnakvindinti. Pirmoji grupė pasmerktųjų sušaudyta pušynėlyje netoli Žaliosios, prie Kriokšlio upelio, ten ir palaidota. Didžioji dauguma pasmerktųjų atvaryti į Jononių šilą. Šūviai girdėjosi plačioje apylinkėje.
Po sušaudymo žydšaudžiai išvarė Žaliosios kaimo vietinius rusus, kad kūnus užkastų. Daiktus išsidalijo budeliai. Po daugelio metų kartais pasigirsdavo žmonių pasakojimų apie iš karto neužkastus, nušautus, tiesiog į kamuolėlius susirietusius vaikus, kūdikius, apie bėgusią su vaiku ant rankų ir nušautą miške moterį. Toje vietoje išaugusi pušis su dviem gumbais.

Kokia valdžia, tokia ir tvarka

1941 m. gruodžio mėnesį ūkininkams buvo dalijami vokiečių paimti rusų karo belaisviai. Belaisviai buvo atvežti į turgaus aikštę ir kiekvienas ūkininkas laisvai galėjo pasirinkti. Šventupyje pas Antaną Vyžintą buvęs belaisvis Ivanas stebino savo darbštumu, kruopštumu ir sąžiningumu, jis prižiūrėjo nemenką ūkį – šėrė ir melžė šešias karves, šėrė tris arklius, keturias kiaules, tris avis ir dvi telyčias, pasikūrendavo krosnį ir pasigamindavo valgyti. Ūkininkai belaisvius ėmė ne tikėdamiesi kokios nors naudos, o daugiau norėdami jiems padėti. Sekmadieniais belaisviai susirinkdavo pas kurį nors ūkininką ir dainuodavo ilgesingas rusiškas dainas. Belaisviams atsigavus, pasveikus, buvo įsakyta visus suvežti į Uteną, iš ten jie buvo išvežti į Vokietiją darbams.
Vokiečių okupacijos metais buvo uždėtos duoklės: nuo karvės per metus reikėjo duoti 400 kg pieno, grūdų ir mėsos. Dauguma žmonių kaime buvo sotūs, nes užrašydavo tik dalį turimų gyvulių. Aišku, tai priklausė ir nuo vietinės valdžios – seniūnų, policijos valdininkų. Tai neliko nepastebėta. Vėliau NKGB agentas „Čekalis” pranešė, kad viršaitis P. Keblys nuo vokiečių valdžios gaudavo padėkas už savalaikiai įvykdomas visas prievoles. „Buožėms” ar buvusiems sukilėliams skirdavo labai mažas prievoles arba visai jų neskirdavo, visą naštą suversdavo „biedniokams”. Su P. Keblio parašu patvirtintais sąrašais žmonės buvo vežami darbams į Vokietiją. Su jo pritarimu gestapas su vietiniais policininkais sudegino raudonųjų partizanų rėmėjo S. Frolovo namus su devyniais gyvais žmonėmis ir sušaudė Abukauskienę bei Kutkienę.
Šventupio kaime policininku tuo metu buvo sukilėlis Jonas Kažukauskas, todėl prievolės irgi buvo paskirstytos atitinkamai. Kaip žmonės pasakojo, dėl neaiškios karo baigties, nusivylimo niekas nieko nestatė, nieko nekūrė, o iš neturėjimo ką veikti varė „samagoną” ir gėrė, o gėrė visi: jauni ir seni.

The post Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (II) appeared first on udiena.lt.

Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

Nori pamiršti?

Prieš kaimą nepastatytas ženklas, nurodantis gyvenvietės pavadinimą, sakytum, specialiai norėta jį nugramzdinti į užmarštį. Įsikūręs kairiajame Šventosios upės krante, ribojasi su Anykščių rajono Vainiūnų, Vilkabrukių, Kunigiškių II ir Žaliosios kaimais bei Utenos rajono Stalnioniškio ir Bėdžių kaimais. Šalia kelio stovi dvi nedidelės šimtmečius menančios trobelės su ūkiniais pastatais. Namai ir kiemai sutvarkyti šiuolaikiškai, apsodinti dekoratyviniais medeliais ir krūmais, nupjauta veja. Vietiniai su neslepiamu pasididžiavimu prisistato Šventupio kaimo gyventojais.
Šis kaimas kaip ir visa Lietuva turi savo ilgą ir skausmingą, kartais dramatišką istoriją. Tai labai sena gyvenvietė.

Maras

Nuo XV iki XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) teritorijoje buvo net 22 maro epidemijos, tokios epidemijos ištikdavo vidutiniškai kas 7–8 metus. Tačiau daugiausia aukų nusinešė Didžiuoju maru vadinamas 1710–1711 metų periodas. Šio maro protrūkis visiškai pasibaigė tik 1717 metais. Epidemijos mastą nusako įspūdingi skaičiai – tuo metu vien Vilniuje nuo maro mirė apie 20 tūkst. miestiečių, liko daug apleistų kaimų.
Išmirus dviem trečdaliams LDK gyventojų, ligos nusiaubtos teritorijos greit neatsigavo. Net iki XVIII a. antros pusės, t. y. 50–80 metų po epidemijos, dar buvo atkuriami kaimai, atkeliami naujakuriai. Apie 1725 metus buvo sudaryti Vilniaus vyskupijos gyvenamų vietovių sąrašai siekiant patvirtinti parapijų ribas. Tačiau teritorijoje vyravo dykvietės, žemė nebebuvo dirbama, išlikę tik pavieniai kaimai.
Po maro bandydamas gaivinti valstybę Augustas III (Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1733 metų) pasirašė nemažai privilegijų naujiems miesteliams kurti bei vystyti. Į vakarines LDK žemes bei miestus kvietė žydus, nes jau nebebuvo kam mokėti mokesčių. Taigi išmirusių katalikų vietą miestuose užėmė žydai, kaimuose – iš rytinių LDK teritorijų atkeldinti valstiečiai ar imigrantai iš Rusijos.
Migracija iš Rusijos į LDK jau vyko ir anksčiau. Rašytiniuose šaltiniuose minimas pirmasis rusas sentikis, atsikėlęs į dabartinę Lietuvos teritoriją su šeimyna (Trofimas Ivanovas, buvęs caro šaulių dešimtininkas, dalyvavęs Solovkų vienuolyno sukilimo malšinime).

Migracija dėl mokesčių

XVIII a. pradžioje į Šventupio kaimą atsikraustė pirmieji sentikiai iš Pskovo srities. Rusijoje tuo metu valdė caras Petras I. Prasidėjusioms reformoms įgyvendinti valstybės iždui reikėjo papildomų lėšų, todėl buvo įvesti nauji mokesčiai. 1699 metais buvo įvestas pagalvės mokestis, kurį ėmė nuo kiekvieno mokesčius mokančių luomų vyro (iki tol mokesčiai buvo imami nuo kiemo). Petras I įvedė mokesčius už druską, svaigalus, naujų mokesčių pirkliams bei bajorams ir dar legendinį mokestį už barzdas – po 30 rublių. Tais laikais tai buvo dideli pinigai. Didžiausią pasipiktinimą visgi sukėlė Rusijoje 1705 metais įvesta rekrutų prievolė. Vyrams armijoje reikėjo atitarnauti net 25 metus. Rekrutai buvo renkami iš valstiečių kasmet lapkričio mėnesį, įprasta tvarka po 5–7 žmones nuo 1 000 „revizinių sielų”. Karo ar nepaprastosiomis sąlygomis rekrutų buvo imama daugiau. Kurį vyrą atiduoti į rekrutus, galutinai nuspręsdavo dvarininkas. Štai tada iš Rusijos prasidėjo masinė emigracija.
Tais laikais pereiti valstybės sieną nebuvo sudėtinga dėl Rusijoje retai įrengtų forpostų. LDK teritorija buvo didžiulė, jai priklausė Estijos pietvakariai ir Latvijos šiaurės rytai, todėl siena šiaurėje tiesiogiai ribojosi tarp Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) ir Rusijos. LDK dvarininkai, neslėpdami savo tikslų, viliojo rusus į savo žemes, nes trūko darbo jėgos, stovėjo didžiuliai nedirbamos žemės plotai. Siena buvo „skylėta”, todėl patyrusiems vedliams tai nesudarė didelio vargo.

Nuo vilko – ant meškos

Sentikių bėgimas iš tėvynės priminė posakį apie bėgusį nuo vilko ir užšokusį ant meškos. 1700 metais prasidėjo Šiaurės karas tarp Rusijos ir Švedijos, kuris tęsėsi iki 1721 metų. Be Rusijos, su Švedija įvairiu laiku dar kariavo ATR, Danija, Saksonija, Prūsija ir Hanoveris. Per Šiaurės karą LDK buvo virtusi Švedijos ir Rusijos kovų arena.
Nuožmios kovos tarp Rusijos ir Švedijos kariuomenių vyko šiose apylinkėse. Kautynių metu prie Vyžuonų žuvo daug kareivių tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Dar praeito šimtmečio pradžioje vaikai, besimaudydami Vyžuonoje, rasdavo žmonių kaulų, iš to laikotarpio likusių ginklų fragmentų. Vyžuonų bažnyčios apsidėje likęs tų dienų priminimas – iš švedų patrankos paleistas sviedinys. Vyžuonų miestelis buvo sudegintas. Utena buvo išgriauta ir sunaikinta. Nuo į Lietuvą įsiveržusių švedų stipriai nukentėjo ir kiti miesteliai.

Darbštūs ir išprusę

Pasibaigus karui, nei valstybės santvarka, nei ūkis, nei kultūra iš esmės nepasikeitė. Kraštas buvo labai nuniokotas, tačiau žmonės kabinosi į gyvenimą. Šventupio gyvenvietė palengva pradėjo plėstis. Dalis gyventojų persikėlė ant kalno. Gyveno čia ir kelios sentikių šeimos, o tam, kad pagarbintų visagalį Viešpatį, rinkdavosi paprastoje kaimo troboje įrengtoje maldykloje. Bendruomenei išaugus, prireikė erdvesnių maldos namų, todėl Šventupyje buvo pastatyta nedidelė medinė cerkvė, netoliese įrengtos kapinės. Greičiausiai cerkvė buvo pavadinta Švč. Mergelės Marijos garbei. Bendruomenės narių pastangomis cerkvei buvo paaukota daug ikonų, knygų, nupirktas varpas. Čia reikėtų pakartoti Raimondo Guobio išsakytus žodžius: „Sentikiai nuo seno žavėjo lietuvius darbštumu, gebėjimu verstis amatais – statyti trobesius, gaminti plytas, ratus, lenkti lankus, rankomis pjauti lentas, skaldyti akmenis.” Tačiau ne tik darbštumu pasižymėjo sentikiai – jie buvo gana raštingi. Beveik visi mokėjo skaityti, tik 3–4 iš dešimties nemokėjo rašyti. Palikdami namus pirmiausia jie imdavo knygas ir ikonas. Šventupyje gyveno nemažai išsimokslinusių sentikių, jų pastangomis 1742 metais buvo įkurta sentikių bendruomenė.

Garsūs Šventupio sentikiai

1756 metais Šventupyje gimė Juozapas Aleksejus Jelenskis, kilęs iš Lietuvos bajorų, krikštytas pagal sentikių apeigas Šventupio cerkvėje. J. Jelenskis buvo politinių ir socialinių reformų projektų autorius, utopistas. Iki 1786 metų gyveno LDK, vėliau persikėlė į Rusiją, nuo 1790 metų gyveno Peterburge. Dirbo dvaruose ekonomu, matininku. Buvo susijęs su religinės (sentikių) opozicijos caro valdžiai radikaliausiais elementais. 1794 metais Lietuvoje ir Lenkijoje, prasidėjus sukilimui, parašė ir platino per valstiečius tariamai Lenkijos karaliaus parašytą manifestą dėl respublikos įvedimo, baudžiavos ir dvarininkų žemėvaldos, luominių privilegijų panaikinimo. Svarbiausias jo veikalas parašytas 1794 metais. „Gera žinia Rusijos Izraeliui, tai yra sentikiams, ištikimiems dievui”. Jame reiškė laisvės, brolybės ir lygybės idėjas, dėstė absoliutinės feodalinės santvarkos panaikinimo ir neklasinės visuomenės sukūrimo Rusijoje programą. 1794–1801 metais kalintas Solovkų kalėjime, nuo 1804 metų Suzdalės vienuolyne, mirė 1813 metais Suzdalėje.
Kad Šventupio bendruomenė buvo žinoma ir atliko svarbų vaidmenį puoselėjant sentikybės tradicijas, kalba faktai. Sentikių istorijos šaltinyje „Degučių metraštyje” rašoma, kad 1841 metų lapkričio 24 dieną (per šv. Michailo dieną) mirė šventikas Ustinas Fiodorovičius iš Svetorėčjės (Šventupio). Be abejo, tai buvo liūdnas įvykis, tačiau parodo akivaizdžius ryšius su tuo metu stipriu sentikių fedosėjininkų centru, 1728–1755 metais veikusiu Gudiškių vienuolyne (Ignalinos r.). Tai buvo ATR fedosėjininkų ne tik religinis, bet ir kultūrinis bei švietimo centras. Čia 1751 metais įvyko svarbiausias XVIII a. sentikių religinio gyvenimo ir bendruomeninio gyvenimo įvykis – Lietuvos ir Lenkijos valstybės sentikių – fedosėjininkų – suvažiavimas. Tikėtina, kad suvažiavime dalyvavo ir Šventupio sentikiai.

Gilios šaknys

Šventupys jau kaip Swiętorzecz minimas Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 metų inventoriuose, priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, buvo seniūnijos centru. Kaimas turėjo 16 valakų (1 valakas – 21,38 ha) žemės, jame gyveno 28 šeimos.
Po 1795 metais įvykdyto trečiojo ATR padalijimo Lietuva ir Kuršas perėjo Rusijos imperijos žinion. Todėl nemaža dalis čia gyvenusių sentikių, bijodami persekiojimo, emigravo į Lenkijos gilumą ir kūrėsi Rytų Prūsijoje – Suvalkų, Seinų, Augustavo apylinkėse. Vėliau, po caro priimtų manifestų 1801 ir 1814 metais, į Lietuvą ir Latviją dalis sentikių grįžo. Dėl to jie buvo vadinami „prūsokais”.
Iš to didžiulio Lietuvos ploto, kurį Rusija užėmė per paskutinį padalijimą, buvo sudaryti du administraciniai vienetai, rusų vadinamos gubernijos – Vilniaus ir Gardino. Jos užėmė iš viso apie 100 kv. km plotą su maždaug pusantro milijono gyventojų. 1842 metais iš septynių Vilniaus gubernijos ujezdų (apskričių) sudaryta nauja Kauno gubernija. Nuo to laiko Šventupio kaimas priklausė Kauno gubernijos Ukmergės apskričiai.
Tuo metu Rusiją valdęs caras Aleksandras I buvo apsišvietęs ir pakantus. Kad pagerės sentikių gyvenimas, vilties teikė tai, kad Aleksandras I, keliaudamas iš Paryžiaus į Peterburgą, 1814 metais apsilankė Molėtų rajone veikusiuose Karališkių sentikių maldos namuose, pasimeldė ir gavo dvasios tėvo palaiminimą. Iki šių dienų tai vienintelis Rusijos valdovas, aplankęs Lietuvos sentikius.
1825 metais, pradėjus valdyti Nikolajui I, sentikių persekiojimas ir diskriminacija vėl sustiprėjo. Lietuvos teritorijoje Rusijos valdžia iš tuomet 33 veikusių sentikių maldos namų uždarė net 13. Šventupio cerkvė to išvengė.

Sukilimas

Tačiau per Europą 1830 metais nuvilnijo revoliucijų banga, kuri pasiekė ir Lenkiją. Ten lapkričio mėnesį prasidėjo sukilimas prieš Rusijos valdžią. Tuo metu lenkams pavyko suformuoti Laikinąją vyriausybę, kuri savo dekretu sukilimą pavertė tarpvalstybiniu karu su Rusija, įgavusiu dviejų kariuomenių reguliarių dalinių kovos formą.
Lietuva neturėjo nei autonomijos, nei savo kariuomenės. Rusiška buvo ir vyriausioji Lietuvos administracija su Vilniaus generalgubernatoriumi ir jo padėjėjais Vilniaus ir Gardino gubernatoriais, todėl prie sukilimo pavyko prisidėti tik po kelių mėnesių (1831 metų pavasarį).
Prasidėjus karui su Lenkija, Lietuvos gyventojams įsakyta tiekti kareiviams maistą ir arkliams pašarą. Našta buvo užkrauta per sunki. Ji alino kraštą ir dar labiau nuteikinėjo žmones prieš carą.
Lietuvos sukilėliai, išvaikę negausias rusų įgulas, užėmė Panevėžį, Kėdainius ir Raseinius. Balandžio 4–5 dienomis sukilėliai įžygiavo Ukmergėn. Sukilėliai neturėjo bendros vadovybės, buvo gana prastai ginkluoti, be to, tiek politinė, tiek socialinė programa buvo labai miglota.
1831 metų gegužės mėnesį, įvedus į Lietuvą papildomai Rusijos kariuomenės, iš sukilėlių atimti visi apskričių miestai. Atvykusi iš Lenkijos karinė pagalba pratęsė sukilimą tik vienu mėnesiu.

Trirublė už striptizą

Nurimus sukilimo aistroms, po truputį nusistovėjo gyvenimas. Tik kartais nuobodžią darbo bei buities rutiną paįvairindavo koks įvykis. Baudžiavos laikais Šventupio kaimo valstiečiai lažą ėjo Jononių dvarui. Dvaro savininkas buvo Jaugelis. Baudžiauninkai dvarininką minėjo tik blogu žodžiu, nes pastarasis tyčiojosi iš jų, skriausdavo. Panaikinus baudžiavą, Jaugelis buvusius baudžiauninkus turėjo samdyti. Vienos rugiapjūtės metu nužiūrėjo Jaugelis gražią mergą. Grįžęs ir sakė: „Pasirodyk Ievos kostiumu, duosiu rublį.” Tada už visą darbo dieną – nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo – mokėjo pusę rublio. Mergina pagalvojusi pasakė: „Ne, bet už tris rublius galiu.” Pavaikštinėjęs po dirvą ponas sutiko mokėt tris rublius. Paėmusi pinigus, moteris iki kaklo pakėlė ilgus marškinius ir ilgą suknelę. Kelnaitės tik vėliau atėjo į madą. Pastovėjusi kokią minutę nuogu priekiu, paklausė pono: „Ar jau viską matei?” Paskui pasakė, kad dabar parodys ir kitą pusę, už kurią nereikės mokėti, ir atsuko ponui nuogą užpakalį. Deja, šiame pasakojime neįvardyta mergos tautybė, tačiau sprendžiant iš to, kad būta gražios ir ūmaus būdo, galėjo būti ir iš sentikių. Senesnės moterys smerkė tokį poelgį, sakė, kad tai moterystės pažeminimas, bet jaunesnės kalbėjo, kad už tris rublius ir jos tą padarytų.

The post Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (I) appeared first on udiena.lt.

Ne vienam tikriausiai kilo nuostaba pamačius kaimo, apie kurį rašome šį kartą, pavadinimą: kodėl Šventupys?.. Juk jis nepriklauso Utenos rajonui… Tiesa paprasta – bene šešioliktą amžių menančio kaimo šaknys prasideda Utenos valsčiuje. Tik sovietmečiu, perskirstant Lietuvą apskritimis ir rajonais, Šventupys atiteko Anykščių rajonui, nors parapija taip ir liko Vyžuonų. Palei vieną Šventosios upės krantą išsidriekusiame kaime (kitapus – jau Žalioji) kažkada draugiškai sugyveno lietuviai, rusai ir čigonai, dabar ištuštėjusiose gatvėse retai bepamatysi pravažiuojantį automobilį, dar rečiau – praeinantį žmogų. Gyvybė sodžiuje pamažu gęsta ir nežinia, ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau.

Savos bėdos, savi rūpesčiai

Nors kaimas gerokai ištuštėjęs, kai kuriuose namuose dar yra gyvybės – iš kamino rūksta dūmai, virtuvėse kunkuliuoja puodai. Troboje, stovinčioje šalia didžiulių tvartų bene pačiame kaimo viduryje, mus pasitiko senolė Mildona Juozelskienė, kuri liūdnai šyptelėjo, jog visame kaime kiekviename name belikę po vieną žmogų. Ji pati prisipažino esanti „atajūnė” iš Anykščių rajono, bet Šventupio kaime gyvenanti jau per penkiasdešimt metų. „Kai atitekėjau į Šventupį pas vyrą, kaimas buvo pilnesnis, – į prisiminimus nugrimzdo moteris. – Kiekviename name gyveno ne tik jaunos šeimos su vaikais, bet ir jų tėvai ar uošviai. Mano uošvis mirė devyniasdešimt vienerių, šešerius metus slaugiau jį, nes gulėjo ant patalo.”
Nors Šventupys, kaip jau rašėme, dabar priklauso Anykščių rajonui, Utena šventupiškiams gerokai arčiau. M. Juozelskienė sakė, jog tarpusavyje su kaimynėmis juokauja, kad joms, neturinčioms automobilių ir nevairuojančios, iki Anykščių – kaip iki Amerikos: pirmiausia reikia pasiekti Svėdasus. Naujoje Šventupio stotelėje nestoja tarpmiestiniai autobusai, todėl, pasak pašnekovės, tenka kulniuoti iki Žaliosios. „Jei važiuojam iš Utenos ir pasitaiko geras vairuotojas, tai perkam bilietą iki Žaliosios, o mus išleidžia Šventupyje”, – bėdojo močiutė.
Anot senolės, šventupiškiai dažniausiai lankosi Svėdasų bažnyčioje, bet laidojami – Vyžuonose. Kultūros centras, pašnekovės teigimu, buvo tik Varkujuose. Iki septintos klasės M. Juozelskienės vaikai mokėsi Žaliojoje, paskui lankė Svėdasų mokyklą. „Merkiai, Rimavičiai, Kažukauskai, Žvirbliai, Šermukšniai…” – Šventupio šeimynas vardijo pašnekovė ir suskaičiavo 11 tais laikais gyvenamų trobų.

Vaikystė – kupina rūpesčių ir džiaugsmo

Stasiui Merkiui, kurį per rugiapjūtę radome taisantį sugedusį kombainą, daug ką pasakojo mama Zofija Merkienė (Rimavičiūtė). „Labai sunkiai gyveno žmonės, – kalbėjo ūkininkas. – Įsivaizduokit, iš devyniolikos hektarų reikėjo septyniems žmonėms pragyventi. Juk viską dirbdavo rankomis. Nors žemės tuomet buvo kitokios – derlingesnės.”
Žinoma, žmonės ne tik dirbdavo, bet ir linksmindavosi. Anot pašnekovo, tarybiniais laikais kaime vykdavo gegužinės, festivaliai, švęsti Joninių visas Šventupys suvažiuodavo į Jononis.
„Mano vaikystė kaime buvo labai linksma, – pasakojo S. Merkys. – Žaliojoj buvo mokykla, eidavom visi vaikai į ją, mokytojai buvo labai geri. Atsimenu mokytojus Murmą, Murmienę. Šablevičienė buvo labai griežta, bet teisinga. Dar buvo toks Pocius. Po pamokų kaime netinginiaudavom – nuo trečios klasės pradėjau dirbti kolūkyje. Kai ėjau į trečią klasę, pats nusipirkau kostiumą, laikrodį. Laisvalaikiu eidavome žvejoti. Dar prieš kelerius metus būdavo pilna kuojočių, kilbukų. Dabar tuščia.”
Vyras pasakojo, kad kartą žiemą eidamas ledu į mokyklą įsmuko į vandenį. Vos išsikrapštė ir šlapias atėjo į mokyklą, bet mokytoja liepė eiti namo. „Niekas mūsų neprižiūrėjo, – sakė S. Merkys. – Vieni žiemą ant ledo su pačiūžomis čiuožinėdavom. Net į pirmą klasę niekas nevedė – patys nuėjom.”

Apie gyvenimą ir tikėjimą

Šventupyje ūkininkaujantis vyras sakė, kad baigęs mokyklą mokėsi tuomečiame Ukmergės technikume. Vėliau teko dirbti Rusijoje, Murmansko srityje. Anot vyro, anksčiau žmonės dirbdavo, o dabar – atvažiuoja į sodybas iš didmiesčių, tai net žolės patys negali nusipjauti, samdo darbininką. „Aš pats vienas melžiu penkias karves, gyvulių laikau, dirbu trisdešimt hektarų ir valgyti pasidarau, – tvirtino pašnekovas. – Anksčiau dvylika karvių laikiau, tai būdavo 3 val. ryto išvažiuoju melžti. Parvažiuoju – jau 9–10 val. Nepavargdavau. Ir dabar nepavargstu.” Pusiau juokais, pusiau rimtai Šventupio ūkininkas sakė, kad visi vyrai, kurie gyveno su moterimis, jau išmirė, liko tik vienišiai.
Paklaustas, Vyžuonų ar Svėdasų bažnyčią lanko, S. Merkys atkirto, kad „tokiems niekams laiko nešvaisto”. „Mano tėvas sunkiai dirbo kolūkyje – arė kaip arklys, – teigė pašnekovas. – Ir darbo veterano medalį yra gavęs.”
Išvardijo kaimynai M. Juozelskienė ir S. Merkys aplinkinių vietovių pavadinimus. Vienas netolimas raistas, anot jų, Klynabala vadinamas, kita vieta – Laumaraisčiu, Jononių mišką vadindavo po Butkum. „Atsimenu, kaip kalbėdavo, – pasakojo senolė. – Kur eini? Laumaraistin. Kokian miškan eisi? Klynabalan.” Kodėl šios vietos taip vadinamos, šventupiškiai negalėjo pasakyti, prisiminė tik tai, kad Laumaraistyje stovėjo dvi trobos, o Klynabaloje yra bala. Kaip juokavo S. Merkys, matyt, gilumo iki klyno.

Kaipgi be karo…

„Mano mama pasakojo apie viską: apie banditus, apie tai, kaip žydus šaudė, – pasakojimą tęsė ūkininkas. – Sakė, kad baisūs buvo laikai – ir dieną, ir naktį baisu, bet naktį užvis baisiausia.” Kaip S. Merkiui pasakojo mama, kartą, kai gimdytoja dar gyveno su tėvais, atėjo dieną miško broliai ir keršijo už tai, kad nėjo į mišką, toliau ūkininkavo. Brolis išsigandęs išbėgo iš namų, šoko per tvorą ir nušovė jį. „O tėvuką, gulintį ant pečiaus, šampalais (įnagis šautuvui valyti – aut. past.) taip sumušė, kad antroj dienoj mirė, – karčius žodžius liejo vyras. – Kai žydus šaudė, taigi šaudė ne vokiečiai, o mūsiškiai. Mama sakė: „Vakiečiai filmuoja, a mūsiškiai šutina.” Paskui visą žydų turtą kaimynai va čia dalijosi (mostelėjo ranka į kaimo vidurį).” Kartą naktį kaimynų trobą supleškino neva už tai, kad nėjo kariauti – iš pradžių nuo upės pusės šaudė į pastatą, kuris vėliau užsiliepsnojo. Kaip svarstė S. Merkys, žydus šaudę lietuviai ėjo išvien su vokiečiais, o kai valdžią perėmė rusai, jiems nebebuvo kur dėtis, teko slapstytis, kad nebūtų ištremti į Sibirą.
Tėvas, pasak pašnekovo, buvo kilęs iš Svėdasų seniūnijos Pauriškių kaimo. Jis irgi pasakojo, kad partizanai žiemą naktį ateidavo ir liepdavo kur nors vežti. Žmonės keldavosi ir veždavo.
S. Merkys prisiminė mamos žodžius, kad ji labai draugavo su žydais ir jai buvo itin liūdna, kai šiuos sušaudė. „Mama pasakojo, kad kartą vedė per kaimą žydę, – porino vyras. – Ji galvojo, kad ją išveš į darbus. Paskui mama girdėjo šaudant…”

Po trupinėlį, po kruopelę…

Iš Šventupio kilęs Gintaras Rimavičius sakė, kad jo vaikystėje kaimas buvo didelis, jame augo daug vaikų. Mokyklą lankydavo apie 150 iš aplinkinių kaimų susirinkusių mokinių. Anot vyro, buvo linksma. Šokiai, pašnekovo teigimu, vykdavo tik Varkujuose, ten rinkdavosi pasišokti ir šventupiškiai. Gaila, nepavyko pakalbinti ant patalo gulinčio G. Rimavičiaus tėvo, vieno seniausių kaimo gyventojų.
„Nieko nebėra kaime, – dejavo Apolionija Stepanonienė. – Visos šlubos, visos kreivos.” Moteris, gimusi ir augusi gretimame Vainiūnų kaime, su vyru, kilusiu iš Duokiškio (Rokiškio r.), pasistatė namą Šventupyje ir čia 1972 metais apsigyveno.
Anot moters, karo metais ir pokariu Šventupyje buvo labai neramu, čia buvo daug iššaudytų ir žuvusių žmonių, daugiausia rusų. „Rusus sušaudė, o supykę jų tautiečiai žudė partizanų šeimas, – pasakojo garbaus amžiaus šventupiškė. – Šventupyje prieš karą gyveno daug rusų tautybės žmonių, nemažai jų buvo ir Žaliosios kaime.” Anot pašnekovės, jų sodybos vietoje anksčiau taip pat gyveno rusai, kuriuos išžudė. „Partizanai nekentė jų, užtai ir iššaudė, – tikino senolė. – Rusai buvo sentikiai ir gyveno Šventupyje nuo seno. Iššaudė kone visą šeimą – liko tik duktė, iš kurios ir nupirkom žemę.”
A. Stepanonienė prisiminė, kad jiems atsikrausčius į Šventupį kaimas buvo didelis, kiekvienuose namuose gyveno daug vaikų. Patys Stepanoniai, anot pašnekovės, susilaukė dviejų sūnų, bet dabar teliko vienas. Mirusio sūnaus vaikus išauginusi močiutė sakė, jog anūkas dirba „furistu”, anūkė auklėja vaikus, augina du savo mažylius.

Šventupio likimai

Šventupiškis Algirdas Kažukauskas jau kurį laiką įsikūręs tėvų sodyboje. Pasak pašnekovo, tėvai Vincas ir Ona buvo išvežti į lagerį, nes buvo partizanais, todėl iš pradžių namas priklausė kolūkiui. Nepriklausomybės laikais žemė ir namas vėl buvo atiduoti tikriesiems savininkams. Pats A. Kažukauskas gimė Sibire, o tėvai grįžo į Lietuvą, kai jam buvo penkeri, apie 1962 metus. Iš pradžių šeima apsistojo Anykščiuose, paskui apsigyveno Jonavoje, ten tėvai ir praleido likusį gyvenimą, nors dar galėjo pasidžiaugti sugrąžinta tėviške.
Kaime sutikome kiek anksčiau kalbinto Rimanto Žvirblio seserį Dalią Žvirblytę. Ji pabrėžė, kad Šventupys visada priklausė Utenos valsčiui ir net šventupiškių šnekta smarkiai skiriasi nuo, tarkim, visai čia pat esančio Butėnų kaimo gyventojų. Kaip sakė moteris, Žvirblių tėtis buvo kilęs kažkur nuo Svėdasų, o mama – Černiūtė – šventupiškė. Anot pašnekovės, du mamos pusbroliai partizanavo ir žuvo. D. Žvirblytės teigimu, kažkur miške yra ir paminklas žuvusiems miško broliams.
Moteris sakė, kad pati visą gyvenimą blaškėsi po Lietuvą – po mokslų šešerius metus teko gyventi Žemaitijoje, paskui – Vilniuje, o dabar sugrįžo į gimtinę. Vietinių, kurie būtų gimę ir augę Šventupyje, anot pašnekovės, be jos ir Stasio Merkio, nebeliko – visi kiti atsikraustė iš kitur. „Išvada viena – kaimas nyksta ir nebėra kam papasakoti apie jį”, – apgailestavo D. Žvirblytė. Pašnekovė nurodė sentikių kapinių, kurios, anot jos, vis dar lankomos, vietą.
Kazimiera Varnienė (Pipiraitė), gyvenanti gretimame Vainiūnų kaime, kaip ir visi kalbinti pašnekovai sakė, kad šiose vietose gyveno daug rusų. Pasak moters, rusai su lietuviais sugyveno kaimyniškai. Dar pašnekovė prisiminė, kad visi sodiečiai, gal todėl, kad jų nebuvo daug, eidavo į vieną pirtį – iš pradžių vyrai, paskui moterys. Kai senolė atitekėjo į Vainiūnus, anot jos, čia buvo likusi tik viena troba – visi kiti kaimo gyventojai buvo išskirstyti į vienkiemius. K. Varnienė sakė, kad prisimena, kaip Šventupyje tuo metu viena po kitos kilo naujos trobos.

Autorės ir Visvaldo Kulakausko nuotr.

The post Šventupys – kaimas šalia Šventosios (III) appeared first on udiena.lt.

Ne vienam tikriausiai kilo nuostaba pamačius kaimo, apie kurį rašome šį kartą, pavadinimą: kodėl Šventupys?.. Juk jis nepriklauso Utenos rajonui… Tiesa paprasta – bene šešioliktą amžių menančio kaimo šaknys prasideda Utenos valsčiuje. Tik sovietmečiu perskirstant Lietuvą apskritimis ir rajonais Šventupys atiteko Anykščių rajonui, nors parapija taip ir liko Vyžuonų. Palei vieną Šventosios upės krantą išsidriekusiame kaime (kitapus – jau Žalioji) kažkada draugiškai sugyveno lietuviai, rusai ir čigonai, dabar ištuštėjusiose gatvėse retai pamatysi pravažiuojantį automobilį, dar rečiau – praeinantį žmogų. Gyvybė sodžiuje pamažu gęsta ir nežinia, ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau.

Lemtinga pažintis

Paties Rimanto Žvirblio seneliai susipažino ir susituokė Peterburge. Jo teigimu, močiutė Rozalija buvo kilusi iš Šiaudinių kaimo (Utenos r.), senelis J. Černius – iš Šventupio. „Vykstant Pirmajam pasauliniam karui ir artėjant vokiečių kariuomenei apie 200 tūkst. lietuvių pasitraukė į Rusiją, – istorinius faktus priminė pašnekovas. – Pasitraukė ir abu mano seneliai. Likimo ironija – ten susisiejo jų gyvenimai.” Senelis, vyro pasakojimu, gyvendamas Peterburge dirbo geležinkelyje, močiutė tarnavo ir sunkiai dirbdama susitaupė 1 000 auksinių rublių.
„Tais laikais Peterburge buvo labai neramu – galėdavo apiplėšti gatvėje, – pasakojo R. Žvirblis. – Močiutę mėgino apšvarinti kelis kartus, todėl pinigus ji laikė banke.” Pasak vyro, prasidėjus Spalio revoliucijai pinigai liko įšaldyti banke, vėliau moteriai buvo pasiūlyta tą tūkstantį atiduoti popieriumi.
Kartą karo metu vidury vasaros parvažiavusi namo į Senuosius Šiaudinius R. Černiuvienė rado kailinius apsivilkusį tėvą. „Močiutė paklausė: „Kodėl tu, tėvai, vaikštai su kailiniais?” Jis atsakė, kad vokiečiai važiuoja per kaimą ir muša tuos, kurie nesumokėjo mokesčių, – seną istoriją dėstė šventupiškis. – Tai kai jį muš, kailinių nusivilkti nespės – vis mažiau sopės.” Dukra tėvo skolas apmokėjo, kad netektų jam būti kuliamam.

Karo ir pokario batalijos

R. Žvirblis prisiminė pasakojimą, kad L. Juozelskio tėvų bernu kažkada tarnavęs pirmasis kolūkio pirmininkas Neliupšis prasidėjus trėmimams nuėjo pas savo buvusius šeimininkus ir juos perspėjo, jog kitą dieną jie bus išvežti į Sibirą, nes yra įtraukti į sąrašus. Šeimyna išsislapstė ir taip liko neištremti.
Pašnekovo močiutė pagalbai ūkyje dažnai samdydavo vaikinuką, kuris vėliau tapo partizanu. „Veikiausiai, tai tas pats partizanas, kuris Varkujuose buvo užmigdytas pas bibliotekininkę ir areštuotas, – svarstė vyras. – Pačiame Šventupyje yra paminklas toje vietoje žuvusiems partizanams, o kai kurių šventupiškių partizanų žūties vieta yra Vilkabrukių kaime.”
Pokario metais, anot R. Žvirblio, Žaliosios malūne rezistencinių kovų metu žuvo aštuoni žmonės.
„Tas laikmetis toks buvo… – lingavo galvą pašnekovas. – Man močiutė pasakojo, kad dieną buvo viena valdžia, naktį – kita, o žmogui gyventi reikia. Būdavo, kad vieni dar neišeina, o jau ateina kiti, tai pirmieji slėpdavosi namo palėpėje. Žiauri tikrovė.”
Antrojo pasaulinio karo metais rusai rekvizavo R. Žvirblio močiutės arklį. Moteris bandė sustabdyti juos. „Močiutė turėjo du arklius, bet vienas buvo sužeistas. Pasiėmė rusai sveikąjį, – pasakojo vyras. – Karininkas jau sėdėjo ant paimto arklio, kai močiutė prišoko ir bandė prašyti, kad neatimtų, juk ji viena su dviem mažamečiais vaikais. Karininkas jai atšovė, kad, kai Rusija laimės karą, jai bus atlyginta. Kai močiutė bandė kabintis už kojų, tas išsitraukė ginklą ir pagrasino, kad, jei dar šauks, bus priverstas ją nušauti. Ir nujojo. Paliktas gyvulys žiemą nustipo ir dar reikėjo mokėti pinigus už jo palaidojimą.”
Anot R. Žvirblio, močiutė pasakojo, kad kažkur 1941 metais rusai lindėjo pasislėpę miškelyje prie upės, o danguje lyg kažką nujausdami suko ratus vokiečių lėktuvai. „Remiantis žmonių pasakojimais, rusai atrodė baisiai – purvini, nuskurę, – porino pašnekovas. – Atėjo pas močiutę karininkas ir kareiviukas. Eilinis norėjo šauti iš automato į lėktuvą, bet karininkas neleido – pargriovė tą ant žemės, paskui grįžo abu į miškelį ir visas dalinys kažkur pajudėjo. Kaip man pasakojo močiutė, vokiečių lėktuvas ratus apsuko, vos sparnu neužkliudė vandens ir nuskrido. Taip ir baigėsi tas incidentas.”
Kaip pasakojo R. Žvirblis, šalia kaimo buvo apsistoję ir vokiečiai. Nieko jie blogo nedarė, vietinius pavaišino konservais, pagrojo lūpinėmis armonikėlėmis. O kai išvažiavo, vieta buvo sutvarkyta, surinktos šiukšlės.

Apie kariuomenę, kolūkį ir šienapjūtę

Kai 1944 metais prasidėjo antroji okupacija, buvo skelbiama visuotinė mobilizacija. Todėl R. Žvirblio dėdei Broniui Černiui iškilo dilema: eiti į mišką ar į sovietinę kariuomenę. „Vieni draugai atėjo iš miško ir sakė: „Einam miškan”, – aiškino pašnekovas. – Kiti, kurie buvo kitoje barikadų pusėje, ragino eiti kariuomenėn.” Dėdė priėmė sprendimą eiti į kariuomenę, kad neišvežtų į Sibirą mamos ir sesers. Vyro teigimu, pakariavo dėdė neilgai – mėnesį Rukloje praleido mokymuose, maždaug po mėnesio Rytprūsiuose buvo rimtai sužeistas ir jam karas baigėsi.
Anot vyro, pasibaigus karui kolūkių pradžia buvo labai sunki, žmonės, būdami darbštūs, kaime gyveno labai sunkiai ir mažai uždirbdavo. „Mano močiutė įstojo į kolūkį vėliau, tiesiog privertė valdžia, – dėstė iš Šventupio kilęs pašnekovas. – Uždėjo tokius mokesčius, kad privalėjai stoti, nes kitaip nebūtum išgyvenęs.” R. Žvirblis prisiminė kaimo senolių pasakojimus, kad žmonės atidirbdavo po aštuonias valandas kolūkyje, paskui dar kokias keturias valandas po darbo savo ūkyje, kurio pajamos buvo faktiškai tokios pat kaip oficialiame darbe. „Visi kaimo žmonės laikydavo po karvytę ar net dvi todėl, kad iš to gaudavo daugiau pelno nei iš oficialaus darbo, – pasakojo vyras. – Visos pievos buvo nušienautos, ganyklos – kažkur už trijų kilometrų, nes dirbamos žemės nebuvo daug. Jų darbštumas tikrai išskirtinis.” Pašnekovas juokavo, kad šienapjūtės metu krutėdavo visi, kas gyvas, o prie mirties esantys senoliai nukeldavo savo išėjimą iš šio pasaulio, kad dar galėtų padėti suvežti šieną. „Mano senelis, būdamas aštuoniasdešimt penkerių, dar čiupdavo šakes ir kažką darydavo”, – šypsojosi R. Žvirblis.

Ir šokdavo, ir bausdavo

Pašnekovo teigimu, anksčiau kaimas bendraudavo labiau, vieni kitiems padėdavo, sodiečiai nerakindavo durų. „Liūdna, bet iš vaikystės man įstrigo tai, kad buvo normalu išgerti darbo metu, – lingavo galvą vyras. – Tėvukas man sakydavo tokį dalyką: „Jeigu nesimokysi, tai matai, koks kaime gyvenimas.” Man tai buvo motyvacija. Todėl ir jaunimas stengėsi ištrūkti, išvažiuoti, tuo metu senėjo kaimas.”
Anot R. Žvirblio, jo vaikystė buvo smagi: kaime buvo daug vaikų, pats sodžius – gyvas. Iš kiekvieno aplinkinio kaimo į Žaliosios mokyklą susirinkdavo po 10–15 vaikų. Nuo ketvirtos klasės, kaip prisiminė pašnekovas, jis jau eidavo padėti į kolūkį – pusę dienos mokydavosi, o nuo dvyliktos iki penktos valandos popiet dirbdavo.
Žinoma, kaime buvo ir linksmybių. Pašnekovas sakė, kad aplinkiniai kaimai (Bėdžiai, Butėnai, Varkujai ir kt.) organizuodavo bendrus šoklius, todėl vieną savaitgalį visi rinkdavosi Šventupyje, kitą – kuriame nors kitame kaime. Šventupio šokiai vykdavo didelėje Kažukauskų troboje, kurioje, kaip rašėme anksčiau, buvo mokykla. Močiutė pasakojo, jog Smetonos laikais gegužinėms nuomodavo žemę prie upės. Už nuomą gaudavo 1–3 litus. „Kai šokėjai susimušdavo, išardydavo močiutei visą trobos tvorą, – juokėsi R. Žvirblis. – Ji nusprendė nebenuomoti – nuostolio daugiau negu pelno.”
Pašnekovas prisiminė istoriją, kaip kaimo žmonės bausdavo arkliavagius. „Žirgas kainavo daug ir labai daug ką reiškė, – L. Juozelskio žodžius atkartojo vyras. – Jei įsisukdavo į kaimą arkliavagis, tai saugodavo ne policija, o patys kaimo vyrai. Jeigu sugauna arkliavagį, kiša jį maišan ir – upėn. Kitaip neatsibaidys kitų arkliavagių. Jeigu paleisi – kitiems nebus pavyzdžio, jeigu užmuši – tai tave teis, o kai taip – galima sakyti, kad jis pats nuskendo.”

Autorės ir Visvaldo Kulakausko nuotr.

The post Šventupys – kaimas šalia Šventosios (II) appeared first on udiena.lt.