Neseniai suskaičiavę ir griausmingai atšventę penkiasdešimties kartu nugyventų metų jubiliejų pakalniškiai Antanas ir Ona Keziai taip pat kaip susipažinimo akimirką žvelgia vienas į kitą kupinomis meilės ir rūpesčio akimis. Auginant keturis vaikus, Keziams padovanojusiems septynis anūkus ir vieną proanūkę, kartu praleisti metai ir dešimtmečiai dar labiau sustiprino pagarbą, vienas kito supratimą be žodžių, tik iš menko judesio ar lūpų kampučio krustelėjimo. Vienas kitam tapę nepamainoma atrama, Keziai „ilgai ir laimingai” recepto sako nežinantys ir jaunoms šeimoms pataria vadovautis senomis patikrintomis tiesomis – supratimu, pagalba, atlaidumu, tolerancija.

Vestuvės: bažnyčia, puota ir policija
Auksines vestuves Keziai atšventė kaip pridera – su trenksmu. „Mus labai apgavo vaikai, – apie santuokos jubiliejų pasakojo A. Kezys. – Pusę keturių popiet dukra sako: „Renkitės, atvažiuoja kunigas, eisim bažnyčion.” Mama nespėjo net galvos išsiplauti. Tik aprengė, palapinę lauke pastatė, stalus padengė.” Nors patyrė nemažai streso, dabar Keziai labai šiltai prisimena jautrias šventės akimirkas ir kunigo palaiminimą bažnyčioje, nuoširdžius artimųjų sveikinimus ir pakilią nuotaiką. A. Kezys prisiminė, kad svoto atsivežto akordeono muzikos neužteko – jaunimas įjungė garso aparatūrą, kad visi galėtų smagiai pašokti ir tinkamai atšvęsti tokią garbingą sukaktį. „Na, ir atšventėm: ir su bažnyčia, ir su puota, ir su policija…, – juokdamasis pasakojo vyras. – Antrą valandą nakties prisistatė policija ir įspėjo, kad kaimynai pasiskundė dėl triukšmo. Turbūt iš pavydo.”

Ryškiausi skaudūs prisiminimai
Ilgus metus kartu nugyvenę Keziai dabar jau vis dažniau atsigręžia į praeitį sklaidydami beblėstančius prisiminimus. Karo ir pokario baisumus išgyvenusiam A. Keziui jie ryškūs, lyg buvę vakar.
Vyras 1932 metais gimė Molėtų rajone, Kaniūkų kaime, kuriame augo su broliu ir seserimi. Netrukus po karo mirus tėvui vaikus augino viena mama. Neramūs karo ir pokario metai jo atmintyje paliko beišblunkantį rėžį, šalia vykęs partizaninis pasipriešinimas sovietams lėmė, kad brolį A. Kezys lankyti tegali Pakalnių piliakalnyje. Jo brolis, būdamas visai jaunas ir prisijungęs prie Lietuvos partizanų, buvo pakirstas kulkosvaidžio kulkų. „Juos, tris žuvusius, palaidojo garbingai – piliakalnyje, pastatė vienodus paminklus. O kai atėjo sovietų valdžia ir komunizmas – liepė išsikasti, – prisiminė pašnekovas. – Bet neišsikasėme, taip ir liko ten gulėti. Aš tada įspėjau, kad jei kas pakliudys brolio palaikus, užkasiu patį, nesvarbu, kad mane paskui sušaudys.” Vyro atmintyje vis dar skamba brolio, lyg nujautusio ankstyvą žūtį, bažnytkaimio laukuose aidėjusios dainos žodžiai: „ Kai ilsėsiuos aš laukuos, išauš pavasaris gražus, manęs pasauly nebebus…”
A. Kezio sesuo už pagalbą ir glaudų bendradarbiavimą su partizanais buvo išvežta į kalėjimą Vilniuje, kur ją sovietai tardė ir pralaikė penkis mėnesius, o vėliau ištrėmė į Sibirą, Irkutską. „Kai ją ten išvežė, visi seserį ten fašiste vadino. Sunkiai dirbo Sibire, plytas nešiojo, – neslėpė apmaudo vyras. – Bet kai Stalinas nustipo – ją paleido.”
A. Kezio vaikystės namai Kaniūkuose partizanų buvo laikomi saugia vieta – iš atokiau nuo miško stovėjusios sodybos atsiverdavo platus regėjimo laukas, todėl pasipriešinimo kovų dalyviai ten dažnai glaudėsi. Žiemą jo mama skalbdavo jų baltus maskuojančius rūbus ir džiaudavo pastogėje – lauke jų nekabindavo, kad skrebai nepamatytų. Partizanai lankydavosi naktį, o dieną ateidavo skrebai, mušdavo ir mamą, ir sūnų, reikalaudavo teikti žinias apie partizanus, išduoti, kur yra jų bunkeris. A. Kezys, apsimesdamas, kad neša pašarus gyvuliams, gabendavo jų sodyboje po šiaudais įsikasusiems partizanams mamos įteiktą lauknešėlį. Šeima buvo atsidūrusi lyg tarp dviejų girnapusių ir nedaug trūko, kad tie patys partizanai būtų sušaudę Antano mamą. „Alantoje buvo skrebynas, jie nuolat važinėdavo ir klausinėdavo. O partizanai ėmė įtarti, kad mama jiems teikia žinias apie Kraujelį ir kitus netoliese veikusius partizanus, – pasakojo vyras. – Tačiau kaimynai juos paprotino, kad kaip moteris, kurios vieną sūnų nušovė, o dukrą uždarė į kalėjimą, gali skrebams teikti informaciją.”

Susižavėjo mokytoja
A. Kezio prisiminimai apie Kaniūkų mokyklą, kurioje baigė septynias klases – nepalyginamai skaidresni. Vyras prisiminė jauną gražią mokytoją, kaip pas ją kavalieriai atvažiuodavo, o jie, mokiniai, pavydėdavo. Tačiau, pasak jo, ne tai lėmė, kad į žmonas vėliau paėmė taip pat mokytoją.
O. Kezienė gimė greta Pakalnių esančiame Ežeraičių kaime, tačiau baigusi pradinių klasių pedagogikos studijas pagal sovietmečiu galiojusią tvarką tris metus turėjo dirbti pagal paskyrimą. Jai buvo skirta mokyti Maišiagaloje, lenkų mokykloje, dešimt keturių skirtingų klasių vaikus. Tačiau ji Vilniaus krašte neužsibuvo – po trejų metų grįžo į Uteną, nes turėjo pasirūpinti senstančia mama. „Mane maišiagališkiai labai sunkiai išleido, kaip jie vadino, „į litvą”. Turėjau įrodinėti, kad Utenoje tikrai gausiu mokytojos darbą, – prisiminė O. Kezienė. – Utenoje dirbęs Kultūros skyriaus vedėjas man prasitarė, kad trūkstant mokytojų, į mokyklas dirbti eina bibliotekininkai. Šiuo argumentu besiremdama, aš nuėjau pas Švietimo skyriaus vedėją ir, nors be didelio entuziazmo, jis man pasiūlė mokyti Leliūnų ir Pakalnių vaikus. Taip grįžau mokytojauti į tą pačią mokyklą, kurioje pati kažkada mokiausi.” Itin reikli sau mokytoja, nors jau nebedirba mokykloje, vis dar svarsto, ką galėjo padaryti geriau, kaip išradingiau galėjo organizuoti pamokas. Tačiau vyras ją vis ramina primindamas, kaip žmoną mylėjo vaikai – pulkais atbėgdavo, jų tėvai vertino, o vienas mokinys, O. Kezienei išėjus į pensiją, savaitę nelankė mokyklos sakydamas, kad jei nėra jo mylimos mokytojos, į mokyklą jis neisiąs.
Jauna ir graži mokytoja ne tik Pakalnių vaikus pirmųjų raidžių bei gyvenimo tiesų mokė, bet ir į šokius su draugėmis vaikščiojo. Šokiuose lankėsi ir šešeriais metais už ją vyresnis A. Kezys, atvažiuodavęs pas iš tremties grįžusią, ištekėjusią ir netoliese apsigyvenusią seserį. „Tada Onutė turėjo kitą kavalierių, bet tas nedrįsdavo jos pakviesti šokti, tai sakau: „palaukit, aš einu”, – smagiai pažintį su žmona prisiminė vyras. – Mūsų kompanijoje visi buvo tvirti, o ir aš – ne pėsčias. Jei reikėdavo, alkūnėmis prasiskindavau kelią.” O. Kezienė atskleidė, kad į išvaizdų, aukštą vaikiną tada akimis spigino ne viena kaimo gražuolė, tačiau jai pavyko sužavėti jaunuolį taip stipriai, kad ir šiandien, atšventus auksines vestuves, jis į žmoną žvelgia tomis pačiomis apžavėtomis akimis.
Prieš pusę amžiaus susituokę Keziai keletą metų gyveno vyro tėviškėje, iš kurios šešis kilometrus į darbą mokykloje O. Kezienė eidavo pėsčia ar būdavo pavėžinama arkliu. Vyrui gavus pasiūlymą dirbti kolūkyje, jauna šeima atsikraustė į Pakalnius. „Aš kolūkio fermose dirbau ginekologu-sėklintoju, – juokėsi A. Kezys. – Sugebėjau tą darbą dirbti geriau už veterinarus, buvau labai gerbiamas.” Vėliau, jau išėjęs į pensiją, jis sutiko padirbėti Pakalniuose buvusiuose senelių globos namuose, vėliau iškeltuose į Leliūnus, bendraudavo su jų gyventojais, jiems pagelbėdavo. Seneliai ypač laukdavo, kad išleidęs namo įstaigos virėjas A. Kezys seneliams vakarienei pieniškos sriubos išvirtų, mat šis negailėdamas ją gardindavo pienu, todėl sriuba buvo lyg namuose virta, o ne pabalusi kaip valdiškos receptų knygos lapas.

Rūpestis – anūkai
Sovietmečiu gavę butą mokytojams pastatytame name Keziai jame gyveno keletą metų, tačiau neužsibuvo – apsigyveno nuosavame name. A. Kezys, visą gyvenimą sakė mylėjęs žirgus. Jam apsigyvenus Pakalniuose atsirado galimybė laikyti žirgus – kolūkio pirmininkė pasirūpino, kad vertingam darbuotojui būtų nupirktas žirgas, tuomet vyras buvo susižavėjęs žirgų sportu, dalyvaudavo lenktynėse Utenoje, Zarasuose, Užpaliuose.
Tuo metu, kol vyras rūpinosi ir treniravo žirgus, O. Kezienė mėgavosi moteriškais užsiėmimais: mezgė, siuvo, skaitė, rūpinosi vaikų lavinimu. Dabar Keziai džiaugiasi dorais išauklėtais vaikais, rūpinasi anūkais, išgyvena jų sėkmes ir nesėkmes. Sklaidydami fotografijas seneliai prisimina kiekvieną jose užfiksuotą akimirką ir svajoja, kad kuris nors anūkas galėtų apsigyventi erdviame senelių name – jiems užtektų vieno kambarėlio, visas kitas erdves atiduotų. „Bet kiekvienas jaunas žmogus trokšta laisvės, jiems nepatiktų, jei mes klausinėtume, kur važiuoja, kada grįš, – sakė O. Kezienė. – Matyt, taip abudu su vyru ir nugyvensime.”

V. Ridiko nuotr.

The post Auksines vestuves atšventę pakalniškiai „ilgai ir laimingai“ recepto nežino appeared first on udiena.lt.

Nors gruodžio 10-ą Utenos kultūros centro Dailės galerijoje ir neskambėjo populiarios latvių kompozitoriaus Raimundo Paulso dainos „Vernisažas” žodžiai, tačiau tikro dailės vernisažo nuotaikos, atidarant senas tradicijas menančią Utenos menininkų kūrybos parodą, tikrai sklandė…

Pagal abėcėlę
Dailioje parodos afišoje jų pavardės lyg klasės žurnale išrikiuotos pagal abėcėlę: Danas Binkis, Ramunė Bivainienė, Danius Galiauskas, Algirdas Indrašius, Justinas Krasuckas, Laima Kriukelienė, Audrius Lašas, Giedrius Mazuras, Artūras Maračinskas, Jūratė Mitalienė, Aurina Paškevičienė, Jonas Pleckevičius, Dalia Puodžiukienė, Falmira Sinicienė, Inga Šaučiūnienė, Laimonas Šmergelis.
Seni ir nauji vardai, tarp kurių – visa pastarojo meto Utenos dailės panorama. Arba – beveik visa, kaip pasakytų kai kurie skeptikai, nepatekę ar tiesiog pasigedę tarp šių „pateptųjų” daugiau vardų.

Tapyba, keramika, tekstilė, medis, piešiniai…
Parodoje yra visko, ko gali tikėtis ir net nesitikėti iš šešiolikos skirtingo amžiaus, skirtingų krypčių, mokyklų, pažiūrų menininkų. Sudėjus kartu, visa tai ir yra antraštėje minėti portretai ir peizažai, nes kiekvieną darbą galima vadinti savotiškais ją kūrusio menininko autoportretais ir sielos peizažais, kurie matomi net ir G. Mazuro keramikos ar A. Indrašiaus kurtų figūrų formose ar I. Šaučiūnienės tekstilės faktūrose. Visgi portreto žanro (ar kategorijos) karalius – tikras ir labai profesionalus portretistas G. Krasuckas, kurio portretai patys susiranda tave (žiūrovą), prisistato ir laukia visai žmogiško (nebe meninio) tęsinio – bendravimo su jais. Atpažįstami ir visada intriguojantys L. Šmergelio personažai, tekstilinį autoportretą parodai pateikė A. Lašas, „Abejingą” iš šiuo metu kuriamos portretų serijos pristato F. Sinicienė, akivaizdžiai perėjusi į kitokį kūrybos etapą. Moteriškai paslaptinga A. Paškevičienės „Vakaro” fėja.
Peizažai – įvairūs kaip ir pati mus supanti aplinka. Architektūriškai realistiškas J. Pleckevičius, žemiškas D. Binkis, ekspresyvus D. Galiauskas, panoramiška L. Kriukelienė, paslaptinga J. Mitalienė, jauki D. Puodžiukienė, mistiški R. Bivainienė ir A. Maračinskas.

Atidarymas su daugybe „n”…
Dailės galerijos koordinatorei F. Sinicienei teko nelengva užduotis pristatyti gausų parodos autorių būrį. Sklandų jos pasakojimą pristatant vieną ar kitą menininką, kurie irgi daugiau ar mažiau turėdavo ką pasakyti susirinkusiems, dažnokai sutrikdydavo paaiškinimai, kas ir kodėl nedalyvauja vernisaže. Vienas serga, kitas galbūt nespėjo, o Dailės mokyklos mokytojai dirba…
Kam nėra tekę girdėti posakio apie tris lietuvius, gebančius susiburti į penkias partijas… Tai ką galime kalbėti apie net šešiolikos menininkų gebėjimus į kažką ar su kažkuo jungtis, derintis, šlietis, prie kažko artėti ar nuo ko tolti, griežtai po vieną (juk jie individualistai!), bet visiems nuo neatmenamų laikų ar tiesiog nuo amžių amžinųjų kartu kuriant… meną?!. Paprastiems mirtingiesiems gal ir painu suprasti, kad meno žmonėms ne visada dukart du yra keturi.

… ir tiek pat pliusų
Penktadienio pavakarę kartu su savo kūrybos gerbėjais ir dailės mylėtojais leidę dailininkai tik išlošė, gavę progą nevaržomai pakalbėti apie savo darbus, kūrybinę virtuvę, ieškojimus ir sumanymus. Uteniškių menininkų parodų veteranas A. Indrašius, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Vyžuonose, neslėpė, kad „anksčiau dailininkai buvo darbštesni, aktyvesni ir kūrybiškesni”. Jis prisiminė niūrius sovietinius šaltojo karo metus, šviesų Atgimimo laikotarpį, paskatinusį daug kūrybinių sumanymų. L. Kriukelienė, pavadinusi save „atvykėle iš Dusetų”, juokavo turinti teisę vertinti ir lyginti ką tik uždarytą Dusetų dailės galerijos ir dabar atidaromas uteniškių parodas ir galinti drąsiai teigti, jog uteniškiai stipresni. R. Bivainienė, anksčiau dirbusi KC Dailės galerijoje, džiaugėsi ryškiais kolegų darbais, po renovacijos naujai nušvitusia ekspozicijų erdve, kuri, pasak jos, visada buvo ypatinga ir padėjo jai pačiai augti kaip menininkei. Tekstilininkė I. Šaučiūnienė sakė esanti atvira naujovėms, mielai dirbanti su įvairiomis medžiagomis, pluoštais, siūlais. J. Krasuckas save vadino klasikiniu realistu, tapančiu, piešiančiu daug portretų su viena jam labai svarbia sąlyga – „emociniu kontaktu” su portretuojamuoju, kurį užmezgus galima tikėtis abi puses tenkinančio rezultato. Jaunas dailininkas atviravo, kad jo darbų modeliai – šeima, giminės, draugai ir bičiuliai.

Atidarymas – visgi šventė
Pradėdama vakarą Dailės galerijos šeimininkė F. Sinicienė labiausiai džiaugėsi po pertraukos atgimusia tradicija rengti Utenos menininkų kūrybos parodas, kurios visada būdavo laukiamas ir svarbus kiekvienų besibaigiančių metų akcentas. Ji neabejoja, kad per svarbiausias ir didžiausias metų šventes iki kitų metų sausio 19 d. veiksianti paroda sulauks daug dėmesio ir palaikys šventišką atmosferą.
Utenos menininkų darbų parodos atidaryme dalyvavusi rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Zita Ringelevičienė pastebėjo, kad Dailės galerija puikiai atlieka savo vaidmenį – yra „visus jungianti”, ir dėkojo dailininkams, kuriantiems ryškų ir patrauklų Utenos įvaizdį.
Muzikinį Utenos menininkų vernisažo foną kūrė grupė miesto muzikos mokyklos auklėtinių. Fleita grojo Jūratė Trimonytė (mokytoja Audronė Misiukaitė), smuiku griežė Asta Dirmaitė (mokytoja Danutė Aleknienė). Prie jų prisidėjo koncertmeisterė Elena Barzdienė.

Vytauto Ridiko nuotr.

The post Tas uteniškių vernisažas: kokie portretai, kokie peizažai… appeared first on udiena.lt.

Lapkričio mėnesį Utenos kultūros centro (UKC) Dailės galerijoje kaip didžiulis kontrastas besibaigiančio rudens pilkumai įsiplieskė ryški Dusetų krašto dailininkų darbų spalvų paletė. 11 autorių, kelios dešimtys darbų… Abejojate, ar tiek daug visko gali priglausti, atrodytų, nedidelė UKC Dailės galerija? Visai be reikalo…

Ne tik svečiai…
Kol kas užsiminta apie svečius ir jų darbus, o juk galerijoje svečius iš kaimyninio Zarasų rajono sutiko šeimininkai, užsuko būrelis savų dailininkų ir būrys dailei neabejingų uteniškių, dar prieš parodos atidarymą smalsiai ir guviai lyg darbščiosios skruzdėlės ratais ir zigzagais zujusių nuo vieno autoriaus darbų prie kito, vėliau dar kartą grįždami prie jiems labiausiai patinkančių ir vėl eidami prie kitų.

Ne iš kelmo spirti dusetiškiai
Dusetų dailės galerija, po savo sparnu subūrusi ne tik savo krašto, bet ir vaizdingose Sartų ežero apylinkėse vasarvietes ar kūrybines dirbtuves turinčius dailininkus, net ir be ryškiausio pastarojo meto savo vardo ir veido tapytojo Šarūno Saukos atrodo solidžiai.
Dažniausiai ne visi parodų lankytojai randa laiko ir kantrybės skaityti ekspozicijas lydinčius „popierius” ant sienų, nors ir supranta, kad bet kokia papildoma informacija gali būti naudinga. Nepaisant to, dusetiškiai prisistato „ne ant durniaus”.
„Kultūros centro Dusetų dailės galerijos misija – inicijuoti ir užtikrinti lietuvių nacionalinės kultūros tapatumą, puoselėti Dusetų krašto kultūrinį savitumą, rūpintis moderniosios kultūros vystymu, vykdyti kultūros mainus su užsienio šalimis, siekti sudaryti patogias sąlygas laisvai kultūros raiškai ir plėtrai. Suburti Dusetų krašte gyvenančius ir iš čia kilusius dailininkus, fotografus, organizuojant parodas Lietuvoje bei užsienyje, pristatyti jų kūrybą. (…)
Vizija – tautos kultūros tradicijas ir modernųjį meną puoselėjantis centras, formuojantis patrauklų, gerą įvaizdį visuomenei Lietuvoje ir užsienyje”.

Grupinės parodos – lyg saldainių asorti
Vyrai ir moterys, tapyba, akvarelės, skulptūros, keramika, meninė fotografija, juose/jose – gamta ir jos formų bei gyvybės apraiškos ir, žinoma, daug žirgų, nes Dusetos neatsiejamos nuo Sartų žirgų…
Eksponuojami Žydrūno Dainio, Algio Gaižausko, Violetos Gasparaitis, Virgilijaus Gasparaičio, Romualdo Pučeko, Eugenijaus Raugo, Normantės Ribokaitės, Nomedos Saukienės, Ramunės Sladkevičiūtės-Dainienės, Alvydo Stausko ir Vilijos Visockienės darbai.
Šiuo metu galerija vienija 15 dailininkų ir 13 fotografų. Į Uteną, vedami Dusetų kultūros centro Dailės galerijos direktoriaus A. Stausko, atvyko aštuoni iš vienuolikos autorių. Galerijos vadovo žodžiais, nors visi ekspozicijoje rodomi darbai yra sukurti per pastaruosius dvejus metus, kai kurie iš jų jau spėję pabuvoti vaizduojamųjų ir vizualiųjų menų parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Nuo 1995 metų Lietuvos meno galerininkų asociacijai priklausantis 22-uosius veiklos metus skaičiuojančios Dusetų dailės galerijos vadovas dėkojo UKC direktorei Astai Motuzienei už kvietimą surengti parodą, o šio centro Dailės galerijos koordinatorei Falmirai Sinicienei – už labai gerai parengtą ekspoziciją.

Sveikinimai, gėlės ir muzika
Svečius sveikino UKC direktorė A. Motuzienė, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė, Utenoje gyvenantys kraštiečiai nuo Sartų, kolegos uteniškiai ir bičiuliai.
Dailės parodos atidarymą lydėjo vaiskūs fortepijono garsai, sklindantys iš po miklių Utenos muzikos mokyklos auklėtinių Evelinos Maknytės ir Miglės Gudonytės (mokytoja – Aida Driukaitė) pirštų. Merginų muzikavimą įvertino pats Dusetų dailės galerijos vadovas, skyręs joms ir jų mokytojai dovanų leidinių su įspūdingiausiais dusetiškių darbais.

Vytauto ridiko nuotr.

The post Dusetų dailininkų darbų ekspozicija prieš rudens pilkumą appeared first on udiena.lt.

Spalio mėnesį Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta žurnalisto Svajūno Sabaliausko sudaryta knyga „Rūta Staliliūnaitė. Aš esu Barbora. Atsiminimai apie scenos karalienę”, sukvietusi pilną konferencijų salę neužmirštamos artistės talento gerbėjų.

Įspūdis – nepakartojamas
Retas kūrėjas, dar būdamas gyvas, pelno legendos vardą, nes tam reikia išskirtinio talento ir visus pakerinčių darbų. Nors kartais pakanka ir vieno… Taip nutiko Kauno dramos teatro aktorei Rūtai Staliliūnaitei, 1972 m. šio teatro scenoje režisieriaus Jono Jurašo pastatytame spektaklyje „Barbora Radvilaitė” pagal dramaturgo Juozo Grušo pjesę sukūrusiai pagrindinį Barboros Radvilaitės – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos, Lenkijos karalienės, vaidmenį, kuris savo grožiu ir įtaiga įaugo į jį mačiusiųjų sąmonę ir atmintį, užgoždamas visus išlikusius autentiškus XVI amžiuje gyvenusios moters atvaizdus. Kaip britai turi savo širdžių karalienę princesę Dianą, taip lietuviai turi savo grožio ir moteriškumo ikoną – Barborą Radvilaitę Rūtos Staliliūnaitės veidu, konkuruojančiu net su garsiąja Aušros Vartų Marija, kurios atvaizdas buvo naudojamas kuriant šį neeilinį savo drąsa vaidinimą, žadinantį lietuvybę. Po cenzūros įsikišimo Marijos atvaizdas dingo, tačiau į sceną įnešamų tuščių rėmų erdvę užpildė taurus ir kilnus sceninės Barboros veidas. Režisierius buvo priverstas išvykti į Ameriką, o spektaklis beveik dešimtmetį buvo vaidinamas perpildytose salėse. Laimingi – kas jį matė… Šių eilučių autorei taip pat nusišypsojo laimė 1978-ųjų vasario mėnesį pamatyti legendinę Barborą. Įspūdis – nepakartojamas.

Knygos sudarytojas – teatro žmogus
Šiuo metu Airijoje gyvenančiam ir kuriančiam žurnalistui ir meno vadybininkui Svajūnui Sabaliauskui teatras nėra svetimas. Prieš išvykdamas į užsienį jis dirbo Šiaulių dramos teatre literatūrinės dalies vedėju. Kaip prisipažino uteniškiams, darbas valstybės įstaigoje kartais pasirodydavo kiek nuobodokas, todėl užpildydamas laisvo laiko spragas jis parengė ir 2011 m. išleido dvi knygas: „Scenos riteris. Atsiminimai apie Praną Piauloką” ir „Šiaulių dramos teatras nuo 1931 m. rugsėjo 23 d.”. Iki darbo Šiauliuose įvairių Kauno leidinių redakcijose darbavęsis vyras buvo pažįstamas ir su laikinosios sostinės teatro primadona R. Staliliūnaite, buvusia viena artimiausių ir tikriausių anapilin iškeliavusio Šiaulių teatro aktoriaus P. Piauloko draugų. S. Sabaliauskas pripažino, kad jį nustebino tiesiog mistinis šių išskirtinių aktorių, vadinusių save broliu ir sese, ryšys. „Kitą dieną po Prano laidotuvių Rūtai buvo diagnozuotas vėžys”, – skaudžiomis bendravimo su R. Staliliūnaite akimirkomis dalijosi jis.
Negailestinga liga netrukus pasiglemžė artistės gyvybę, ir S. Sabaliauskas jautė galįs imtis dar vienos knygos, tačiau ilgai abejojo sėkme, nors buvo gavęs pusės metų Kultūros ministerijos stipendiją šiam darbui. Įveikti abejones jam padėjo apsilankymas Pašušvyje (Radviliškio r.), kur miestelio kapinėse, pačios aktorės sutvarkytoje šeimos kapavietėje, šalia tėvų atgulė balta urna su jos palaikais. Tiesiog atėjo supratimas, kad „knyga tikrai bus”. O į šią kelionę autorių pakvietė keistas sapnas, kuriame jiedu su artiste vaikščiojo po pievas ir užsuko į namelį be grindų. Sapnuotojo nuostabą nutraukė Rūtos žodžiai: „Ne ten manęs ieško…” Knygos sudarytoją labiausiai paveikė tai, kad apsilankius Pašušvyje, „sapne matytas namelis buvo kaip tikras”.
2014 m. pradžioje leidykloje „Obuolys” išleista knyga „Rūta Staliliūnaitė. Aš esu Barbora” Vilniaus knygų mugėje tapo perkamiausia knyga. Per pirmas dvi valandas buvo parduota daugiau kaip 300 egzempliorių, teko skubiai atvežti daugiau. Išpardavus visą tiražą, teko leisti pakartotinai. Šiuo metu yra išleista apie 4 tūkst. egzempliorių.

Vakaro viešnia – ir populiari dainininkė
Atsiminimais apie scenos legendą dalijosi ir kita viešnia – praeityje garsi ir populiari estrados dainininkė Nijolė Tallat-Kelpšaitė, kuri kartu su R. Staliliūnaite 1957 m. pradėjo mokytis Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos teatro skyriuje. Po šių studijų bendramokslių keliai išsiskyrė: dainininkė tęsti mokslų išvyko į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) teatro, muzikos ir kinematografijos institutą, o Rūta įstojo į Vilniaus konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Dainininkė kolegę prisimena kaip gabią ir muzikalią studentę, labai gerą skaitovę. N. Tallat-Kelpšaitė sakė, kad tą pastebėjo ir pripažino visi, „tačiau tuomet dar negalėjome nuspėti, kad ji ne tik bus gera aktorė, bet ir pasieks tokių aktoriaus meistrystės aukštumų, kuriomis žavimės iki šios dienos”.

Leidinio viršelyje – pati Rūta
Knygos sudarytojas prisipažino, kad būtų buvę lengviausia, o skaitytojams – aiškiausia, jei ant knygos „(…) Aš esu Barbora (…)” viršelio būtų visiems iki skausmo pažįstamas R. Staliliūnaitės Barboros Radvilaitės vaidmenyje atvaizdas, tačiau galiausiai pasirinktas jau vyresnės besijuokiančios artistės atvaizdas, kuris sulaukia nemažesnių pagyrų. Ypač jį, kaip tikrą ir neretušuotą, gyrė aktorė Virginija Kochanskytė, pasidalijusi ir atsiminimais apie kolegę. Be jos atsiminimų, knygoje surinkta daugiau kaip 50 R. Staliliūnaitę pažinojusių kolegų, rašytojų, režisierių, dailininkų, fotografų, gimtinės žmonių atsiminimų apie vieną iškiliausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, publikuojama daug įvairių nuotraukų. Meninę knygos vertę ir materialią jos kainą didina kompaktinė plokštelė su įrašyta R. Staliliūnaitės skaitoma lietuvių poezija.
Baigiant norisi dar kartą grįžti prie to, nuo ko prasidėjo šis pasakojimas, – Barboros Radvilaitės, ir pacituoti poetės Aldonos Puišytės žodžius: „Iš tiesų įstabioji aktorė Rūta Staliliūnaitė buvo ne mūsų grubaus laiko gyventoja. Elegantiška, jaučianti savo talento vertę, ji buvo tarsi iš kito amžiaus atėjusi. Iš dvasios aristokratų genties, senosios dvasios aristokratijos Sesuo. Visa tai atsispindėjo jos elgsenoje, kalboje, net veido bruožuose. Jei tikėčiau reinkarnacija, sakyčiau, kad ji buvo antrąsyk gimusi Barbora Radvilaitė. Vienąsyk pasakiau, jog ji panaši į karalienę Barborą. Džiugiai nusijuokė: „Eik jau… Negali būti…” Parašiau jai skirto eilėraščio dedikacijoje Reginos vardą pirmąjį, nes to pageidavo pati Rūta. Rodos, taip buvo įrašyta jos metrikuose. O Reginos vardas lotynų kalba reiškia karalienę. Iš tiesų tada lemtingai skamba tie trys dedikacijos žodžiai: „Karalienei Rūtai Staliliūnaitei”. Ji buvo paženklinta jau nuo gimimo karalienės vaidmeniui. Nesuvokiamas jos likimo slėpinys…”

The post Teatro legenda: Rūta – Barbora appeared first on udiena.lt.