Maldos už mirusiuosius su medaus ir obuolių vaišėmis

Anot J. Pečiukienės, ji su mama, kuri didžiavosi savo balsu (giedodavo pagrabuose), į majavą eidavo pas Šilaikius (Juozapą) – ten maldininkų laukdavo gražiai papuoštas altorius. Taip pat moteris atsiminė, kaip kaimo žmonės gal lapkričio pradžioje susinešdavo maistą į Trainių sodybą ir melsdavosi už mirusiuosius. Kaip vaikui, pašnekovei labiausiai įsiminė Pečiūrų vaišės, obuoliai ir medus, nes tokių dalykų paprastai negaudavo. Šią šventę žmonės vadino zekvijomis.

Nors J. Pečiukienės vaikystėje jaunimo kaime buvo nedaug, kartas nuo karto (dažniau jaunimas traukdavo į Vyžuonas ant Kartuvių kalno) jie organizuodavo gegužines prie Lukno ežero (palei Malinauską). Šokius skirtingu metu, kad nepritrūktų šokėjų ir muzikantų, ruošdavo tai Sprakšiuose, tai už ežero esančiuose Galeliuose. Berželiais, tarpusavyje sutvirtintais viela, apkaišytoje aikštelėje armonika ar akordeonu grodavo muzikantas, dalyviams reikėdavo pirkti gėlyčių žiedelius (jie atstodavo bilietėlį), segamus į atlapus.

Vis dėlto tai buvo tas laikotarpis, kai kaimas ėmė svetimėti, nes jaunuoliai, anot pašnekovės, „nekęsdavo“, kai senimas ateidavo „paspoksoti“ į šokančiuosius – laukdavo, kol sutemus vyresniosios kartos atstovai išeis ir jie galės pradėti šokti.

Gyvatės ir kiškio vaistai

Pasak J. Pečiukienės, jiems, vaikams, mama liepdavo, jei vaikščiodami po mišką užtiktų gyvatę, prispausti ją pagaliu. Tada vienas parbėgdavo namo ir atsivesdavo gimdytoją, kuri gyvatę arba įleisdavo į butelį, arba kitokiu būdu vis tiek sugebėdavo parsinešti namo. Roplį užpildavo degtine ir ištrauką naudodavo kaip vaistus, o jei sudžiovindavo, duodavo prastai ėdantiems paršams.

Žinojo Stefanija Mameniškienė ir tokią žolę varinčių (tam tikra pataiso atmaina), kurios nuovire maudydavo turinčius išgąsčio ar nuomaru sergančius vaikus. Svarbu buvo jo nepadauginti. Pati

moteris daugiausia gydydavosi bičių pikiu ir kiškio taukais, kuriais tepdavo skaudamas vietas (jų gaudavo iš Pašilių kaimo medžiotojo Šakarvio).

Beje, kai vieną kartą S. Mameniškienė taip apsirgo, kad negalėjo pasiekti nei vaistinės, nei parduotuvės (vaikai jau buvo išėję iš namų), parišo laiškelį šuniukui po kaklu, o šis nubėgo pas artimiausius kaimynus Šilaikius. „Ko čia tas Stepanės šuva atbėgo?..“ – nusistebėjo Šilaikienė (Juozapienė), kol nepamatė laiškelio po gyvūnėlio kaklu.

Nekulti laukai ir šeškų raiste besiprausiantys šernai

J. Pečiukienės atmintyje yra išlikęs Pašilių kaimas, kuris tebesiglaudžia prie Sprakšių. Iki melioracijos sodybų buvo gal septynios, dabar liko tik viena. „Kai dabar nuvažiuoju ar nueinu grybauti, pakraštyje matau vienintelę išlikusią Vaičiūno trobą. Daugiau nieko nebėra. Man labai keista…“ – apgailestavo moteris ir pridūrė, kad tuometinis kolektyvizacijos vajus neaplenkė ir jos kaimynų Bartašių, Kaulinių. Jos motinos nelietė, nors laukus suardavo vos ne iki slenksčio. Tiesa, pasėt pasėdavo, bet „niekada neatvažiavo kulti“, nes nederlinga Mameniškių žemė buvo vadinama nabašnikų žeme ir, nors vėliau melioruota, derlingumu negali pasigirti ir šiandien. J. Pečiukienė pateikė ir keletą gimtųjų vietų vardų. Ažubrastis – tai vietovė netoli Mameniškių, kur melioratoriai iškasė tokį didžiulį melioracijos griovį, kad vaikai, eidami į mokyklą, negalėjo per jį perlipti. Keletą kartų ekskavatorininkas mažuosius per griovį perkėlė kaušu. Prieš tai pelkėtą vietovę kirto paprastas lieptelis, paskui per griovį nutiestas tiltas.

Šeškaraistis – netoli Mameniškių esantis neužšąlantis šaltinėlis (ir vietovė aplink), kuriame S. Mameniškienė laikydavo pieną, sviestą. Kaimo žmonės stebėdavosi, kaip žvėrys nesusmaguriauja pieno gaminių ar grybautojai jų nenugvelbia. „Pavasarį visada nueinu prie Šeškaraisčio ir galvoju: vaikas buvau, Šeškaraistis niekada neužšalo ir nepakeitė vagos. Ir dabar ten kokia puriena auga, šernai pasimaudo, bet ta vieta išlikusi“, – kalbėjo tėviškės nepamiršusi vilnietė.

Bedugnė – greičiausiai jau užpelkėjęs miško ežeriukas „palei kelią“, prie kurio žmonės naujų namų sienojams važiuodavo pešti samanų ir iš aplinkinių kaimų.

Kad grybaujant būtų lengviau orientuotis, buvo nukreipiama keturiomis kryptimis (Kybartienės skardžius, Bambyzaraistis, Šeškaraistis ar Ažubrastis).

Žemės kvapas ir lietus į daržinės stogą

Nors vaikystėje J. Pečiukienė norėjo pabėgti iš Sprakšių, kur patyrė tiek patyčių ir vargų, ištekėjus tėviškės vertinimas pasikeitė. Ir už tai, kad namai išliko, ji dėkinga savo joniškiečiui vyrui, kurį su- žavėjo sutuoktinės gimtasis kraštas: „Ot čia tai vieta!“ „Jis labai daug įdėjo savo sumanumo, rūpesčio, kad kaimas išliktų, daug dirbo, niekada nesibodėjo, motinai padėdavom“, – sakė pašnekovė. Anot jos, nors jau dešimt metų gyvena nuosavame name, tai neprilygsta sodybai, kurioje vyrauja išskirtinė dvasia, o tas ypatingas kvapas tiesiog pribloškia, nesvarbu, kad nebėra tiek jėgų dirbti, kiek anksčiau. „Atsimenu, mano amžiną- jį atilsį teta atvažiuodavo ir sakydavo: „Kaip čia kvepia! Kaip čia gerai!“ Galvodavau, ką ji čia suokia, koks čia kvapas?.. Dabar, kai atvažiuojam, mane paleidžia prie Ažubrasčio. Aš einu pėsčiomis ir pati pajuntu, ypač vasarą, kaip kvepia tas miškas, kaip kvepia ta žemė…“ – neslėpė susižavėjimo gimtuoju kraštu vilnietė.

J. Pečiukienės dukra gyvena Vokietijoje, tačiau kartą per metus atvažiuoja į Sprakšius, jos šeimai labai patinka kaimas, ypač vertinama pirtis. Ir jei mama užsimena, kad jau sunku sodybą išlaikyti, dukra prašyte prašo namų neparduoti. Būdama maža ji neįvertino pušų ošimo ir ant šieno sėdėdama laukdavo nesulaukdavo, kada baigsis lietus. Gyvendama svetimoje šalyje, ji prabilo visai priešingai: „Kad man dabar kas leistų pagulėti ant šieno su knyga rankoje lietui lyjant!..“ Neabejingas lietuviškam kaimo grožiui ir anūkas, studijuojantis mediciną Diuseldorfe (Vokietija), jis kviečia savo draugus į pirtį. „Dabar aš noriu, kad kuo daugiau kas apsilankytų ir mums būtų smagiau“, – svečiais džiaugėsi pašnekovė.

Beje, dukra, studijuodama Vokietijoje, susidraugavo ir iš- tekėjo už vyro, kurio tėvas fizikas Klausas fon Klitcingas yra Nobelio premijos laureatas. 2000 m. jis lankėsi Sprakšiuose. Kaimas jam labai patiko, jis net išreiškė norą kada nors čia rašyti savo atsiminimus.

Ne tik šis garbus svečias, bet ir kiti, kurie apsilankydavo sodyboje, svečių knygoje palikdavo savo atsiliepimus. Ši knyga (kniga pačiota su Lenino galva), kurią iš remontuojamos ligoninės parūpino pašnekovės pusbrolis, vedama beveik tris dešimtmečius, dabar tiek daug įrašų nebesulaukia, bet yra saugoma Mameniškių–Pečiukų sodyboje.

The post Gyvatė kiaulėms, nekuliami nabašnikų žemės pakraščiai ir šeškų raiste besiprausiantys šernai appeared first on udiena.lt.

Juodaglynis, peršviečiami obuoliai ir kibirais semiami karosai

J. Pečiukienė pasakojo, kad iš kaimo (ulyčioje namai stovėjo šalia dabartinės Zaborskų sodybos) jos senelis Jonas Kutka išsikėlė 1931 metais. Kadangi jis buvo eigulys, pasirinko atokią vietą pamišky, vadinamą Juodaglyniu. Nors jam buvo patogu, žmona labai pyko ant vyro už tokios nedėkingos vietovės pasirinkimą (vadino Juodaglynį gyvatynu) – šlapią ir nederlingą Kutkų žemę sudarė 2 hektarai ariamosios, 1 – pievų ir 1,5 – miško. Namai, nedidelė trobelytė, kaip pašnekovei sakė mama, suręsta „kur nereikėjo nei pielos, nei kirvio“. Ji tebestovi ir šiandien. Anot moters, nors trobesiui apie 150 metų, jame kartas nuo karto vis dar perkuriamas senas pečius, ant kurio galima ir pagulėti, ir maisto pasigaminti. Trobelė mažai keista (tik grindis vėliau brolis sudėjo) gal ir dėl to, kad dabartiniai šeimininkai šalia turi pasistatę vasarnamį su šiuolaikiniais patogumais.

Anot J. Pečiukienės, prie pat namų augo didelė obelis, vesdavusi įdomius vaisius. Atrodė, kad obuolių šonuose lyg kokių drebučių yra, „kai žiūri prieš saulę, rodos, viduje matai grūdus“. Nors ir buvo gaila, mama medį nupjovė, nes jis pradėjo ardyti stogą.

Moteris pasakojo, kad gal prieš daugiau nei du dešimtmečius kartą jos pusbrolis išvydo, kad į griovį, vedantį iš Raistežerio, nuolat leidžiasi ir vėl kyla garniai. Nuėjęs, jis plika akimi pamatė neršiančius karosų tuntus. Žuvį buvo galima tiesiog kibirais semti.

Vaikų kalba ir mama, įkalinta bušlate

Pasak J. Pečiukienės, jos mama Stefanija Mameniškienė (Kutkaitė, gim. 1922 m.) buvo partizanų ryšininkė (2002 m. pripažinta laisvės kovų dalyve po mirties). Po širdimi ji nešiojo pašnekovę, kai į Trumbatiškio geležinkelio stotį (Anykščių r.) vežė kažkokius dokumentus. Manė, kad paskutinį mėnesį nėščios moters niekas neįtars ir nelies, bet klydo – namo ji nebegrįžo. Įkalinta Lukiškių kalėjime, buvo nuteista 10 metų tremties Vorkutos lageryje (Rusija). Laimei, mirus Stalinui, po metų buvo reabilituota. Vis dėlto suimtoji nelaisvėje praleido trejus metus ir keturis mėnesius (buvo suimta 1950 m.), pašnekovė atsiminė, kaip mama, apsirengusi bušlatu (jį vėliau naudodavo žiemą malkoms atsinešti), balandžio mėnesį parėjo namo.

Mama labai šykščiai kalbėjo apie savo tremtį, tačiau užsiminė, kad jas, lietuvaites, rusės moterys parėmė, globojo. Ir nors iš kelių bulvių „prikasdavo kibirais“ (tokia derlinga žemė buvo), vis dėlto vietiniai ūkininkauti nemokėjo. Nemokėjo, priešingai nei darbštūs lietuviai, užsiauginti kiaulių, prisisūdyti lašinių, prisidaryti dešrų.

Beje, grįžusi S. Mameniškienė susidūrė su nenumatytu sunkumu – ji visai nesuprato, ką kalba savi vaikai (3,7 ir 5 m.), nes šie buvo susigalvoję savo kalbą (pvz., bagalio – kepurė, munia – duona).

Tėvo palikti vaikai

J. Pečiukienė apie savo tėvą Vladą Mameniškį, kilusį iš Sungailiškio (Leliūnų sen.), tegalėjo pasakyti tiek, kad sužinojęs apie žmonos suėmimą bei įkalinimą ir pabūgęs, kad jo neapkaltintų, jog nepranešė apie jos ryšius su partizanais, netrukus pasitraukė iš namų ir dingo be žinios. Į Jasonių vaikų namus (Leliūnų sen.) pasiėmusi anūką (pašnekovės brolį) išvažiavo dirbti ir Janinos bobutė, o tėvas trijų mėnesių dukrą (pašnekovę) atidavė prižiūrėti sprakšiškei, bobutės seseriai Elenai Janulionienei (jos sodybą vėliau įsigijo dailininkas prof. Arvydas Šaltenis), kuri ją su savo trimis vaikais globojo porą metų, kol iš Jasonių su anūku grįžusi bobutė, atsiėmusi Janiną, vėl apsigyveno savuosiuose namuose. Beje, J. Pečiukienė nežino daug detalių, tačiau jos bobutė, gimusi greičiausiai 1896 m., „pergyvenusi badą“, iš Peterburgo (kur tarnavo pas žydus) į Panevėžį grįžo pėsčiomis. Ten susipažino su savo vyru, ten gimė ir pašnekovės mama. Moteris apgailestavo, kad tada ne tik daug kas buvo neįdomu, bet ir nuo jų, vaikų, slepiama (pavyzdžiui, mamos tremties detalės). Žinoma, turbūt ne veltui – bijota dėl mažųjų saugumo. Bobutė mirė anksti, tesulaukusi 60 metų, o senelis paliko šį pasaulį 1946 m., dar prieš gimstant Janinai su broliu.

Nauja, bet nebeveikianti mokykla

Mokyklą J. Pečiukienė lankė Vyžuonose. „Labai įstrigo atmintyje, kaip Vyžuonų mokykloje per susirinkimus skelbdavo: „Šiandien mokykloje ataskaitinis susirinkimas, dalyvauja 331 mokinys, mokyklos direktorius Bronius Vaišnora.“ Tie žodžiai man skamba, taip skamba, kad va tiek mokinių! O dabar nuvažiuojam vasarą į atlaidus. Buvo ten koncertas, sako: „Mokykla nebeveikia.“ Galvoju: Dieve mano, kas dabar pasidarė?.. Naują mokyklą pastatė, o mes juk mokėmės penkiuose pastatuose, per pertraukas bėgdavome iš vieno į kitą. Gyventojų nėra – mokyklą uždarė… Man tai yra kažkas labai liūdno…“ – nusiminusi kalbėjo 1966 metais aštuonias klases baigusi pašnekovė. Ji neslėpė labai norėjusi pabėgti iš „tos nykynės“, tad išvyko į Vilnių. Tačiau ten ne tik pritrūko lėšų pragyvenimui, bet ir „neapgynė vienos specialybės“ Vilniaus elektromechanikos technikume, negavo stipendijos. Todėl teko grįžti atgal. Įsidarbino Utenos trikotažo fabrike, pamaininiu būdu baigė Utenos pirmąją vidurinę mokyklą ir vėl 1970 ar 1971 metais išvažiavo į Vilnių jau su visam.

„Kokių tau miltų duoti, liaudies prieše?!“

J. Pečiukienė ne be nuoskaudos atsiminė, kad dėl mamos ryšių su partizanais ir vėlesnės jos tremties ji su broliu mokykloje buvo žeminami, pravardžiuojami miškiniais. „Aš prisimenu, kaip kolūkyje dalijo miltus. Su didelėmis rogutėmis nuvažiavau į Vyžuonų dvarą, kur tada buvo kontora. Ir man pasakė: „Nu jo, atvažiavai čia miltų! Kokių tau čia miltų? Tau tegul duoda…“ Nebeatsimenu to žodžio, bet, trumpai tariant, esate prieš tarybų valdžią, tad davinio mums ir nedavė. Aš taip verkiau, važiuodama atgalios! Man buvo kokie devyneri metai. Tolimas kelias, žiema, išleido motina mane miltų parsivežti – negavom…“ – praeities gėlą liejo vilnietė.

Pašnekovė mena, kad matydavo, kaip pas kaimyną Kaulinį senovišku moskvičiuku atvažiuodavo jo jau prakutę sūnūs. „O pas mus niekas neatvažiuodavo, jokių svečių. Man buvo nyku ir graudu. Kažkodėl man atrodė, kad ir pas mus turėdavo kažkas atvažiuoti… Mes buvome tokie varguoliai, kad ojojoi! Kai kas sako: „Oi, kaip norėčiau grįžti į nerūpestingą vaikystę!“ O aš jos niekada nepasiilgstu“, – tikino moteris.

Mama iš lagerio parsivežė astmą – neturėjo sveikatos, bet vis tiek turėjo dirbti kolūkyje. Prisiimdavo dvigubas ravėjimo normas, kad tik kažkaip išgyventų, į darbą įtraukdavo ir vaikus. Moterys dirbo vyriškus darbus, vyrų nebuvo, galbūt jie dirbo statybose.

Karvė vietoje arklio

1966 metais, kai J. Pečiukienė išvyko iš kaimo, gimtojoje sodyboje dar nešvietė elektros lemputė, tačiau melioracija jau buvo praėjusi. Vis dėlto moters atmintyje liko gražios kaimynų sodybos su dailiais darželiais prie namų… Įsiminė ir sumanus kaimynas Kaulinis, kuris turėjo dinamą elektrai gaminti, radiją. Vargingai gyvenantiems Mameniškių vaikams pas kaimynus tikrai buvo įdomu. Be to, į tėviškę atvažiuodavo aukštuosius mokslus baigę Kaulinio sūnūs – ši šeima buvo apsišvietusi.

Beje, Kaulinis šienaudavo pakraščius, o kadangi neturėjo arklio, šieną susiveždavo dviračiu vežimėliu, į kurį kinkydavo karvę. „Arklio kažkodėl neturėjo. Man buvo keista, kaip karvę galima kinkyti. Ant kupros nešti sunku, tai karvė parveždavo jam tą šieną“, – stebėjosi J. Pečiukienė.

Zofija Bartašienė buvo neeilinė moteris. Ji domėjosi piešimu, piešdavo ant divonų ir dirbti į kolūkį neidavo (dėl to sulaukdavo ir kaimiečių paburbėjimų ar pasišaipymų). Anot J. Pečiukienės, menininkės sodyba buvo įdomi, išsiskirianti dideliu darželiu, kuriame dominavo jurginai. Motinos pavyzdžiu pasekė ir duktė Nijolė. Z. Bartašienės vyras buvo puikus mūrininkas, eidavo per žmones ir mūrydavo pečius. Deja, pasiligojęs mirė anksti, palikęs žmoną su dviem vaikais.

Bobutė buvo siuvėja, o mama išmanė audimą. Pašnekovė atsiminė, kaip mama „išsikėlė stakles“ ir ėmėsi austi rinktinius audinius – kapas. Po jos mirties staklės buvo išardytos (reikėjo vietos šarvojimui), bet namuose jos dar likę. Pas dukrą likusi ir vienintelė mamos kapa. Ji visada gimdytoją ragino austi paprastesnius audinius – norėjo, kad greičiau staklės atlaisvintų nedidelę grytelę.

The post Peršviečiami obuoliai, motina, įkalinta bušlate, ir kaip vaikai tapo tarybų valdžios priešais appeared first on udiena.lt.

Mušėsi su lenkais ties Giedraičiais

V. Trainys pasakojo, kad namus iš kaimo į vienkiemį, visai netoli Lukno, 1931 m. persikėlė tėvas Pranas (čia 1937 m. gimė ir pašnekovas). Jo sesuo ištekėjo už Guobužo į Dusynius (Vyžuonų sen.), o brolis buvo statybininkas, išvažiavo į Ameriką. Žmoną Konstanciją (Kostę) Veteikytę P. Trainys paėmė iš Starkų kaimo (Vyžuonų sen.). Jis, savarankiškai išmokęs groti dvieile (paskui įsigijo trieilę) armonika, grodavo vietinėse vakaruškose. Žiemą jaunimas prie žibalinės lempos šokdavo ir Trainių stancijoje. Jaunimas apsukdavo ir aplinkinių kaimų – Luknių (Sudeikių sen.), Šiaudinių, Plaušų (Vyžuonų sen.) – šokius. Taip pat neaplenkdavo ir ant Vyžuonų Kartuvių kalno vykdavusių žymiųjų gegužinių.

Beje, tėvas ir Nepriklausomybės kovų dalyvis, pasakojo „mušęsis su lenkais ties Giedraičiais“, kur jam sužeidė koją – sunkiai gijo…

Išdusę lydžiai

Pasak V. Trainio, visi, gyvenantys prie ežero, turėjo laivelius bei sietkelas (tinklus)ir į petelnę visada turėjo ką įdėti. Kai kas žvejodavo ir su meškere. Vyras apgailestavo, kad vaikystėje, užsinorėjęs pameškerioti, galėjo prie ežero prieiti bet kur, o dabar pakrantės gerokai užaugę. „Atabradų buvo daug: prie mūsų, Dubravos, toliau… O dabar užaugo, nebėr – dumblas. Ežeras pasidarė dumblingas. Į šonus auga, nebegilus“, – kalbėjo Lukno kaimynas. Prie Raistežerio (kito kaimo ežero) sprakšiškis sakė neidavęs – užteko Lukno, tačiau kolūkių laikais ten buvo Trainių ganyklos, vyras atsiminė, kaip kažkuriais metais Raistežeryje labai duso lydžiai – pilnas pakraštys buvo negyvų žuvų.

Brazilija prie Lukno ežero

Anot V. Trainio, Sprakšiuose yra ir „kiti Sprakšiai“ – kaimo dalis (gal penkios trobos) galuežeryje, dėl nederlingos ir smėlingos žemės praminta Brazilija. Iš ten kilusi jo žmona Danutė Bernotaitė. Bernotų namuose vykdavo majava, o jos tėvas kunigu būdavo. „Pa majavi tai kai suveina seniai lauki dainuot!..“ – atsiminė kaimo žmonių susiėjimus sprakšiškis. Anot jo, puikūs dainininkai buvo Juozas Kunigėlis, Valentinas Slapšys, uošvis Antanas Bernotas. Beje, pasak D. Trainienės, jos tėvai nebuvo sprakšiškiai – tėvas namus atsikėlė iš Šiaudinių, o mama atėjo iš Toleikių (Sudeikių sen.). Ji visą gyvenimą dirbo siuvėja (tiesa, dėl širdies nepakankamumo šį pasaulį paliko anksti, būdama vos 47 metų), o jos sutuoktinis – sandėlininku.

Kavolis buvo Kostas Slapšys, kaimo gyventojų Kasčiumi (taip jį pavadino ir B. Malaiškienė) vadinamas. Lionginas Mikučionis buvo statybininkas, stalius, kolūkio brigadoje statybininkais dirbo ir Vytautas Slapšys, Antanas (Antosius) Pašilys. 40 metų kolūkinėje sistemoje vairuotoju pradirbęs V. Trainys atsiminė, kaip susikūrę kolūkiai iš sodiečių atėmė gyvulius, žemės ūkio padargus. Tėvas iš pradžių dar nenorėjo rašytis į kolūkį, bet kur dingsi – apkraus mokesčiais, pyliavomis…

Dubuo sriubos ir kriaukšlis duonos

Iš visai netolimų Vyžuonų į kaimą atvažiuodavo žydai, supirkinėdavo ryzus, taip pat vaisius, uogas. Pašnekovas atsiminė, kad jų sodyboje anksčiau buvo daug vyšnių, serbentų, juos jie patys, užsimetę kraitelę ant dviračio, veždavo parduoti žydams. Praeidavo pro kaimą čigonai, o iš miestelio elgetauti ateidavo tokia Nastutė, kuri už poterių sukalbėjimą gaudavo sriubos dubenį ir duonos kriaukšlį.

Vyras atsiminė, kad pas juos per karą tris dienas buvo apsistoję vokiečių kareiviai, o vėliau net tris mėnesius štabą stancijoje turėjo rusai. Jie ten gyveno, tardydavo iš kažkur atsivestus belaisvius, o maistą jiems gamindavo mama. Gal todėl Trainių iš namų ir neišvarė.

Kai raštininkų plunksnos aptingsta rašyti

„Aš pagal metrikus pakrikštyta Bronislava, bet paskui padarė Brone. Turbūt nemokėjo užrašyti. Buvau Domininko dukra, bet padarė Domo“, – apie vardų painiavą sakė pašnekovė ir pridūrė, kad ant antkapio Vyžuonų kapinėse jau yra išsikalusi dabartinį vardą. Gyvenimas moters nelepino nuo pat ankstyvos vaikystės – kai ji dar nebuvo sulaukusi ketverių, mirė tėvas. Palikęs žmoną, keturias dukras, taip pat savo motiną. Vien moterys, todėl kaimiečiai Bronę pavadindavo ir Dubravienių bobų Brone.

Pradinę mokyklą pašnekovė lankė Vyžuonose, tuo metu mokymo įstaiga buvo įsikūrusi dideliame raudonų plytų pastate (dabar – S. Dariaus ir S. Girėno g. 21), ten baigė ir progimnaziją. Pirmoji sprakšiškės mokytoja buvo šaulė Skardžiūtė, besigiminiavusi su Lietuvos šaulių sąjungos vado vyžuoniškio Prano Saladžiaus gimine.

Vidurinę mokyklą B. Malaiškienė lankė Utenoje, ją baigė labai gausi jos laida – trys klasės mergaičių ir dvi berniukų. Anot moters, klasės bendravo labai glaudžiai – tik neseniai praūžusi pasaulinė pandemija nutraukė jų kasmetinius susitikimus „Saulės“ gimnazijoje.

Kaip maišą į terbą mainė

B. Malaiškienė pasakojo, kad tėvo brolis Jonas Dubrava mokėjo ir meistro (jis ir karstą prireikus sukaldavo), ir batsiuvio darbus. Jis kurį laiką buvo išvažiavęs į Klaipėdos kraštą, šiek tiek mokėjo vokiškai, buvo kaimo seniūnu, gana apsišvietęs, žodžio kišenėje neieškojęs žmogus. Kai buvo „žydų naikinimo metas“, viena turtinga žydaitė (anot pašnekovės, tai buvo Vyžuonų dvarininko Palovino (vienas iš Vyžuonų dvaro savininkų – Ch. Polavinas – aut. past.) dukra) siūlė vyrui: „Imk, Dubrava, šitą krepšelį. Jei mane veš Vokietijon ir aš grįšiu, tai mums abiem užteks, o jeigu negrįšiu, bus tau.“ Tačiau dėdė buvo įsitikinęs, kad žydės niekur neveš, o be to, imti „krepšelį“, vyras mastė, pavojinga: „Vokietys nušaus mane ir pasiims krepšelį.“

„O batsiuvys tai buvo geras – man pasiuvo mandrus batus su tuomet madingais iškirpimais priekyje. A jazau jazau,visos žiūrėjo, aš buvau pasipuošus…“ – neslėpdama pasitenkinimo porino moteris.

Pasak mokytojos, Brazilijoje labai varganai gyveno toks žmogelis, aplinkiniams žinomas Vaisono pravarde. Ir nors jis eidavo į Galelių kaimą elgetauti (žmonės sakydavo „kalėdoti“), apie kaimyninį kaimą atsiliepdavo taip: „Kad Sprakšiai – maišas, tai ne Galaliai terba.“

Austi neišmoko, užtai daržai ir per karą blizgėjo…

Tarpukariu gyvenimas irgi ne visiems buvo lengvas. „Tetės sesuo išvažiavo Brazilijon. Prieš išvažiuodama pasakė taip: „Jeigu man gyvenimas seksis, parašysiu. Jei nesiseks, iš manęs žinios nelaukit.“ Taip ir dingo“, – sakė B. Malaiškienė. Du jos mamos broliai – Vincas ir Jonas – irgi išvažiavo Amerikon. Tačiau šiedu po karo atsiliepė – vienas vienai, kitas kitai seseriai.

Pašnekovė žino, kad Raistežerio ežere yra nuskendę kažkurios Kerpiškytės berniukai. Kerpiškių sodyba stovėjo ant kalno netoli ežero, vaikai rogutėmis nuo kalno nulėkė ant plono ledo ir įlūžo.

Moteris sakė išmokusi megzti. Iš sesers. O austi jai sekėsi tikrai nekaip – vieną kartą kad priaudė, tai gavo už savo darbą paklūpėti. „Turbūt labai gražiai priaudžiau“, – juokėsi moteris ir pridūrė, kad labai mėgo ravėti. „Eina kareiviai, o aš raviu. Išėjusi močiutė, kad surėkė, tai kaip kulka vidun įėjau!“ – nesiliovė juokusis pašnekovė, savikritiškai su humoru pastebėjusi: „Ne ne, nepasižymėjau jokiais dideliais gabumais.“

Rūpestingų rankų pribuvėja ir plikytos duonos šeimininkė

Anot B. Malaiškienės, jos babutė Uršulė Dubravienė (Riaubaitė) buvo pribuvėja. Ir nė vienas naujagimis jai priimant nemirė. Į vaiko krikštynas kviesdavo ir ją. Kūma duodavo medžiagos, o kūmas – penkis litus. „Palyginti, mano močiutė tais laikais buvo turtinga“, – teigė pašnekovė ir pridūrė, kad iš gautos medžiagos dažniausiai siūdavo sukneles mažosioms anūkėms.

Pašnekovė neatsiminė, kur veždavo malti grūdus, tačiau žino, kaip močiutė valcuotus miltus „plakdavo plakdavo kelias dienas ir išeidavo tokia labai skani duona“.

„Aš kaip dabar matau, nors namas jau perstatytas, kur ji stovėdavo ir plakdavo. O kodėl ji ten plakdavo, nežinau“, – plikytą vaikystės duoną prisiminė B. Malaiškienė.

Kai susirgo babutė, atvedė jai kunigą, o jis pasakė, kad pirma gydytoją reikėjo vesti – močiutei buvo abiejų pusių plaučių uždegimas. Kai paklausę atvežė gydytoją, buvo per vėlu – trečiadienį apsirgusi, penktadienį mirė.

Nušautas meilės pavydo ir nedurni aštrialiežuviai

B. Malaiškienė sakė, kad kaimo kapinaitėse nėra palaidotų jos giminių – trys maži broliukai atgulė Vyžuonose. O štai Sprakšiuose po kryžiumi (datuojamu 1893 m.) yra palaidoti ar kaimo gyventojo Pretkaus, ar jo žmonos tėvai. Šalia šio kryžiaus (į dešinę) yra palaidotas rusų kareivis, kurį nušovė kitas rusų kareivis. „Kiti kareivėliai taip sakė: abu mylėjo vieną panelę, vienas ėjo į pasimatymą, kitas buvo sargyboje ir nušovė“, – kareivio versiją dėstė moteris. Nušautajam įsimylėjėliui skrodimą atliko už Dubravų klojimo, o laidotuvėse dalyvavo ir kaimiečiai. Beje, rusų kareiviai poilgiai stovėjo Sprakšiuose. Jie vaikams paliko odinį sviedinį. Iki tol tai buvo nematytas daiktas, nes sviedinius mažieji gamindavosi iš skudurų. Tąkart sprakšiškiai taip pat pirmą kartą paragavo kareiviškų konservų. Pas Dubravus buvo apsistojęs vienas iš viršesniųjų rusų, su kuriuo susikalbėjo Dubravų tolima giminaitė, atvažiavusi iš Vilniaus. Kariškis žadėjo grįždamas užsukti, tačiau Dubravos ne tik jo nesulaukė, bet ir negavo jokios žinios. Pašnekovė spėjo, kad jis, „žmogiškas rusas“, galėjo žūti mūšiuose prie Šiaulių.

Anot B. Malaiškienės, sprakšiškiai „kryžavus kelius“ pradėdavo eiti nuo Stasio Slapšio ir baigdavo kelionę kapinėse. Majavos vykdavo pas pašnekovės tėvo pusbrolį Vladą Dubravą, gyvenusį priešais kapines. Moteris iš paauglystės labai gerai atsimena, kad tuo pat metu majava vykdavo ir vienuose, ir kituose Sprakšiuose (gražų balsą turėjo Genovaitė, Ona, Bronė, Aldona Kerpiškytės, Janina Kaulinytė). Skirtingų kaimo dalių gyventojai apsižodžiuodavo: braziliečiai dainuodavo: „Aš pasėjau grikius baltam kalni, / Baltam smėly, baltam kepeliušy…“, o iš kito ežero kranto atsiliepdavo: „O kas tau, durniau, darba?“

Kūlimas, pagardintas cepelinais

Kadangi šeimoje nebuvo vyro, visus darbus teko atlikti moterims. Pašnekovės sesuo jau keturiolikos metų mokėjo ne tik sėti, pjauti, bet ir arti. Nors gabumų netrūko, deja, nebuvo kaip į mokslus išeiti.

Pasak B. Malaiškienės, valgyti visada turėjo, nes mama sakydavo: „Kaip apsivilksit – taip gerai, bet žiūrėkim, kad turėtumėm valgyt, tada ateis mums padėt.“ Moters teigimu, vien tik todėl, kad pas juos buvo sočiai maisto, kuliant talkos netrūko: „Pasakysiu, kaip pas mus kuldavo javus. Žmonių – oi, tiek nereikia! Kodėl tiek daug prieina? O todėl, kad bus pas mus būdavo pavalgyt. Cepelinų. Papjaudavo prieš tai gėriuką. Pritarkuodavo bulvių, prisunkdavo… Pridarydavo cepelinų. Paskui juos sudeda į tokį puodą, užpila spirgais ir įkiša pečiun. Tada priverda kopūstų, kauliukų, kompoto. Cukrų atstodavo cukriniai burokėliai. Bet nikdi nebuva nei alaus, nei degtinės. Ir žmonės vieni dirba, kiti sėdi. Nereikia, kad kas ateit. Ir tada būna balius. Ir kiek aš atsimenu, kai kuldavo, nikdi nebuva, kad nebūtų tų cepelinų ir kopūstų“, – pasakojo mokytoja.

„Burokai čia! Ne lapai! Nevieriji?“

Nors pašnekovė neilgai dirbo kolūkyje (ar tarybiniame ūkyje), atsiminė, kaip kartą jai su seserimi Stefanija teko ravėti burokus: „Ravėjom ravėjom. Priravėjom. Ir įsidėjom burokų. Pavogėm, tikrai pasakysiu, pavogėm. Susitinkam motociklu atvažiuojantį brigadininką Joną Jakšį. Sustoja: „Labas.“ „Labas.“ „Ką čia dabar nešatės?“ Tai ką aš sakiau? „Burokus!“ Sesuo į mane pažiūrėjo. Brigadininkas pasakė „nejuokinkit“ ar panašiai ir nuvažiavo. Sesuo klausia manęs: „Kaip tu sakei?“ Sakau: „Steput, jei būčiau sakius, kad lapus, būtų liepęs parodyt, o jei būtų liepęs parodyt, būčiau turėjus sakyt: „Tai ką, nevieriji, kad burokus nešu?“ Būtume likę ne tik melagės, bet ir vagilkos.“ O jis pagalvojo, kad juokom sakau“, – prisiminė savo gudrų manevrą būsimoji mokytoja, kuriai į kolūkių laukus vėliau dar ne kartą teko grįžti su savo auklėtiniais.

The post Išdusę lydžiai, žuvęs dėl pavydo kulkos ir kodėl kolchozo burokai netapo lapais appeared first on udiena.lt.

Iš senelių žemės neišėjo

L. Zaborskienė gyvena tėvų statytuose namuose, jie 1961 metais atsirado šalia senelių namų, kuriuose pašnekovė ir gimė. O į naująjį būstą ji su tė­vais įsikraustė dar prieš eidama į mokyklą, pamokas ruošė jau prie elektros. Tėvai galėjo keltis į Vyžuonų miestelį, tačiau, tary­biniam ūkiui leidus, nusprendė namus statytis šalia senųjų.

Seneliai, mamos tėvai, Ona ir Vincas Riaubai kadaise buvo iš­važiavę uždarbiauti į Peterbur­gą (Rusija). Senelė prižiūrėjo vaikus, o senelis dirbo spiri­to fabrike. Grįžę pirko apie 20 hektarų žemės, pasistatė namus. Vėliau žemė buvo padalyta dukterims, o ūkio susmulkini­mas galimai išgelbėjo šeiminin­kus nuo tremties.

Senasis namas buvo dviejų galų su gryčia, stancija ir prie­mene, kurioje senelis buvo įkū­ręs pieninę. Supirktą pieną se­paruodavo, o grietinę kažkur veždavo parduoti. Beje, sene­lis, turėjęs pieninę, buvo antras senelės vyras Vincas Bražiūnas, už kurio O. Riaubienė ištekė­jo, kai būdamas jaunas mirė jos pirmasis vyras.

Ravais nukraujavęs ežeras

Šiaurinė kaimo dalis remia­si į Raistežerį. „Ežeras, kaip sakydavo, anksčiau buvo ne­mažas, paskui labai supelkė­jo. Liko gal kokie trys hektarai. Prie jo galima prieiti tik tam ti­krose vietose. Ežeras supelkėjo tarybiniais laikais. Mama saky­davo, kad jos jaunystėje, prie Smetonos, jis buvo labai ge­ras, smėlingu dugnu, visas kai­mas eidavo maudytis“, – pasa­kojo L. Zaborskienė. Anot jos, kodėl ežeras supelkėjo, neži­nia, tačiau moteris neatmetė ti­kimybės, kad tai – melioracijos pasekmė. Tarp ūkininkės namų ir Raistežerio dideliu ravu yra perkirsta anksčiau pelkėta pie­va. Ravas veda link ežero, ki­toje ežero pusėje kitas ravas dingsta kažkur Vyžuonų miške.

Pašnekovė nėra girdėjusi, kad Raistežeryje būtų kas nors nu­skendęs, bet Lukne būta ne vie­no skenduolio. Ji atsiminė, kad tuomet, kai būdama penkerių maudėsi su kitais vaikais, gyvy­bę prarado viena jų draugė. Gal mergaitę ir būtų pavykę išgelbė­ti, bet į pagalbą atskubėjęs vy­riškis pats nemokėjo plaukti.

Prižiūrimos kapinaitės

Vanagų ir Gezevičių (dabar Tuskenių) sodybose pakelėje stovi po kryžių (akmeniniai su geležinėmis kryžmomis). Anot L. Zaborskienės, juos pastatė anų laikų kaimo bendruomenė.

Kaimo viduryje atstu vienas nuo kito stovėjo du dideli me­diniai kryžiai, prie jų vykdavo kryžavos. Sovietmečiu jie nupu­vo ir nebuvo atstatyti. Vyko ir mojavos. Kartais pas Bartašius (Zofija Bartašienė turėjo gra­žų balsą), kartais pas Šileikius, Dubravą ar Malinauską.

Sprakšių nebeveikiančiose kapinaitėse stovi kaimo pava­sarininkų pastatytas cementi­nis kryžius. Kryžiaus pastatymo metais, 1939-aisiais, jie ir eglai­tėmis kapines apsodino. Atsi­radusias tuščias vietas atsodino dabartinė kaimo bendruomenė. Ji taip pat su seniūnijos pagalba kapines aptvėrė.

Kapinėse yra palaidotas par­tizanas Stanislovas Kerpiškis, o po senu kryžiumi, datuojamu lyg ir 1893 metais, kalbama, il­sisi kažkokio kareivio palaikai. Šiose kapinėse yra palaidotas pašnekovės tetos Veronikos Du­bravienės kūdikis (tačiau tai ne tas kapas, ant kurio yra pamin­klas su Aldutės Dubravaitės pa­varde). Beje, anot L. Zaborskie­nės, greičiausiai minėtasis partizanas buvo paskutinis pa­laidotasis kapinėse. Pavyzdžiui, jos tėvo brolis partizanas Bro­nius Neliupšis, žuvęs pasaloje, palaidotas Vyžuonose.

Gabūs žmonės

Gegužinėse armonika gro­davo vietinis Pranas Trainys, tačiau tuomet dar per mažai pašnekovei „leisdavo pasižiū­rėti tik per tvorą“, o vėliau ji eidavo tik į mokyklos šokius. Kai mergina studijavo, kartais dar būdavo rengiamos geguži­nės, bet kažkur apylinkėje, ne Sprakšiuose.

Anot moters, kaimynystėje gyveno šmaikštaus žodžio kiše­nėje neieškojęs Lionginas Mi­kučionis, kuris sugebėdavo eks­promtu pasakyti kokį juokingą eilėraštuką. Zofija Bartašienė, pripažinta liaudies menininkė, tapydavo paveikslus, o Vladas Dubrava buvo stalius, meistrau­davo baldus (L. Zaborskienė sakė turinti jo gražią, gamykliš­kai atrodančią komodą).

Akmuo valstybei ir sunaikintas sostas

Pasak L. Zaborskienės, prieš kelerius metus Sprakšių kaimo bendruomenė nusprendė kaž­kaip įamžinti valstybės atkūri­mo šimtmetį. Būta įvairių nuo­monių apie įamžinimo būdą ir vietą, kol galų gale nutarta lau­ko akmenyje prie kapinių iš­kalti Vytį. Gabenti akmenį iš Bikelių sodybos į jo dabarti­nę vietą draugiškai padėjo visa bendruomenė.

L. Zaborskienė prisimi­nė, kad pievoje, jos senelių ir Dapkų parubežyje, buvo toks nuskeltas akmuo. Kaip sostas. Jį vaikai, žaisdami akmenukais, naudodavo kaip stalą. Vėliau akmenį sunaikino melioratoriai.

Sumažintas ežeras ir kalvis skerdikas

R. Vanagas teigė, kad namą, kuriame jis dabar gyvena, 1932 ar 1936 metais statė jo senelio brolis, grįžęs iš Peterburgo. Sprakšiškis mokyklą lankė Lukniuose. Mokytojavo Bartašienė. Kitame namo gale gyveno babulka, kuri vaikams išvirdavo arbatos. Kolūkių laikais ten rodydavo ir fi lmus. Vyras yra girdėjęs, kad anksčiau mokykla buvusi kituose namuose. R. Vanagui jo motina pasakojo, kad tarpukariu zimagorai iškasę griovį į Vyžuoną ir taip Lukno ežerą nuleidę per metrą. Luknos upelyje vaikai su kašiku gaudydavo peskiukus (kilbukus), sprindžio dydžio žuvytes. Šeimai mama jų iškepdavo, o kiaulėms – pašutindavo. Kai mirė kaimo kalvis, vadinamas Kasčiuku, R. Vanagas buvo dar mažas, tačiau į vaiko atmintį įsirėžė, kad kalvis jiems skersdavo kiaules. Jo medinė kalvė stovėjo prie Luknos upelio, tačiau paskui ne tik ją, bet ir namus nuvertė melioratoriai.

Duonos buvo, bet mirė nuo bado

Kaip ne be ironijos pastebėjo sprakšiškis, nors dėdė turėjo kepyklėlę, tais neramiaisiais 1917– 1918 metais Peterburge jo žmona Kristina ir maža dukrelė mirė nuo bado. Joms skirtas kryžius prie sodybos Sprakšiuose.

Du kryžius pastatė jo dėdė (mamos brolis) stalius, vieną ten, „kur baigiasi Sprakšių gatvelė“, kitą – Vyžuonų bažnyčios šventoriuje.

Sūnui mama pasakojo, kad per kryžavas per kaimą nešdavo kryžių. Kai apeigos nebeliko, tas kryžius, padėtas pas Vanagus ant aukšto, pamažu sunyko. Pašnekovas sakė, kad kryžių, taip pat ir altorėlį, naudojamą per mojavas, iki kitų metų palikdavo toje gryčioje, kurioje tais metais pasibaigdavo apeigos.

Pipiro beržas ir kelio nepaplatinęs ąžuolas

Prie sodybos, kitapus kelio, auga didelis ąžuolas. R. Vanagas nežino, ar jį kas sodino, ar pats iš gilės užaugo, tačiau kai ketinant platinti kelią agronomas, kurį pašnekovas, beje, puikiai pažinojo, užsimojo medį nukirsti, susidūrė su atkakliu R. Vanago pasipriešinimu.

Netoliese ąžuolo auga ir didelis beržas. Sprakšiškis tikino turįs nuotrauką, kurioje jis dar visai pipiras, o berželis gerokai jam virš galvos – žodžiu, beveik bendraamžiai. Vyras žino, kad kapinėse augo senas ėglius, bet kai jis nudžiūvo, greičiausiai buvo išrautas.

Nuoga rūra vidur lauko

Pasak R. Vanago, „į vieną galą eidami, čia stovėjo vokiečiai, šitoje gryčioje buvo štabas, o kai rusai grįžo, ten ant kalno, pas Slapšius, buvo štabas“. Kaimas per karą nenukentėjo tik gyventojai, lygindami okupantus, pastebėjo: vokiečiai atvykę iš karto susikalė lauko išvietę, o rusai gamtinius reikalus atlikdavo kur papuola, kad ir „ant pliko lauko“…

Pašnekovo mamos broliams teko skirtinga lemtis: vienas (Albinas) pateko į vokiečių armiją, kitas (Stasys) – į rusų. Laimei, abu grįžo (tiesa, anot L. Zaborskienės, jos tėvas, Albinas Neliupšis, gimęs 1918 metais, už tarnybą okupantų vokiečių karinėse pajėgose (ėjo raštininko pareigas) buvo kalinamas sovietų gal iki 1948

metų kažkur prie Amudarjos). Beje, kai žuvo dėdė Bronius Neliupšis, kūno atpažinti iškvietė R. Vanago mamą, tačiau ši, nors ir atpažino brolį, neišsidavė. Gal todėl šeima ir nepateko į tremtį.

The post Ravais nukraujavęs ežeras, sunaikintas akmeninis sostas, nuoga rūra vidur lauko ir kaip nuo bado mirė žmonės, kepdavę duoną appeared first on udiena.lt.