Mėgstanti ryškias ir gyvas spalvas, jų derinius, jūrą, mėlynus linus – taip galima apibūdinti uteniškę pedagogę Dalia Puodžiukienę, kuri šiuo metu pasinėrusi į kūrybą. Netrukus pasaulį išvys paveikslų ciklas, skirtas jūrai. Didinga ir nenuspėjama jūra visuomet žavėjo menininkę, tačiau dažnai į pajūrį aplankyti savo sūnaus vykstanti uteniškė kone kaskart šėlstančioje arba ramioje jūroje atrandanti kažką nauja, neįprasta. Įvairiomis spalvomis persipynęs jūros žaismas gražiai perkeliamas į paveikslus, o naudojamas lino pluoštas tampa puikiu deriniu tapyboje.

Visuomet naujovių savo kūryboje ieškanti ir meilę menui mokiniams bandanti sužadinti D. Puodžiukienė džiaugiasi atrandanti vaikų talentus. Ir nesvarbu, kad tas daigelis dar labai gležnas. Laikui bėgant talentas skleidžiasi it gėlės žiedas, džiugindamas aplinkinius.

Ar meilė menui yra užkoduota genuose?

Mano manymu, taip. Vien tai, kad žmogus gali kurti, jau užfiksuota genuose. Šį pirminį pradą, kurį padovanojo tėvai, dangus ir gamta, ne visi išnaudoja. Esu mokytoja, tad noriu, kad vaikas to nepamestų, o atrastų. Labai gaila, kai žmogus pragyvena visą gyvenimą ir supranta, kad tokį talentą turėjo, tačiau jo neišnaudojo. Todėl visuomet stengiuosi vaikams pateikti įvairių technikos būdų. Pavyzdžiui, vienai mergaitei, laimėjusiai ne vieną konkursą, sunkokai sekėsi piešti pieštuku, tačiau ji tapė fantastiškai. Ją visuomet raginau tapyti, save realizuoti ir kitiems parodyti savo vidinį pasaulį. Kartais būna silpnesnis piešėjas, bet jis labai gerai jaučia spalvas. O kitiems būna atvirkščiai.
Gimiau ir augau Alių kaime. Kaip ir visos to laikmečio moterys, mano mamytė mokėjo austi, o šio amato ją išmokė mano močiutė. Tėtis buvo labai meniškos sielos, kūrė ir žodžius, ir drožinėjo. Aš būdama maža labai mėgdavau piešti, tad piešdavau visur, kur tik įmanoma. Grįždama iš mokyklos mėgau piešti grafinius vaizdelius po lietaus ant kelio.
Būdama aštuntokė pradėjau daugiau galvoti apie ateitį ir sykį pažadėjau sau, kad tapsiu menininke. Iš bendraamžių išsiskyriau savo aprangos stiliumi. Kaime į mane žiūrėdami žmonės sakydavo, kad tikriausiai būsiu menininkė. Baigusi mokyklą ir savimi labai pasitikėdama stojau į tuometę Stepono Žuko dailės mokyklą, tačiau pritrūko kelių balų. Tada suvokiau, kad talentas – tai tik mielės, o pyragas yra darbas. Visus metus itin intensyviai ruošiausi ir pasiekiau tai, ko norėjau. Troškau būti restauratore, nes maniau, jog ši profesija yra labai prasminga. Restauravimą lyginau su gydytojo darbu: gydytojas, kaip ir restauratorius kūrinį, žmogų prikelia naujam gyvenimui. Jau tuomet, kai baigiau tapybos restauravimo studijas, man dėstytojai prognozavo, kad būsiu gera tapytoja. Matyt, matė, kad gerai valdau teptuką. Neįsivaizduoju savojo gyvenimo be spalvų, nes mano namai ir jų interjeras yra spalvotas, o neutralios spalvos – ne mano spalvos.

Ką labiausiai mėgstate tapyti ir kokios pagrindinės temos?

Baigusi studijas ėmiau tapyti tai, ką matydavau. Tapyboje daugiausia vyravo peizažai, natiurmortai ir portretai. Reikėjo užaugti, kad galėtum tapyti ne tik tai, ką matai, bet ir ką jauti. Tai mane, kaip kūrėją, labai išlaisvino. Mano kūryboje atsirado abstrakcija. Dar išbandžiau koliažo techniką iš spalvotų žurnalų. Vėliau atradau ir lino pluoštą. Dabar tapau paveikslų ciklą jūros tema. Mums, aukštaičiams, draugystė su jūra, atrodo, neįtikėtina. Tačiau man jūra artima, žavinti. Galbūt tam įtakos turėjo sūnaus pasirinkimas: jis įstojo į jūreivystės mokyklą ir jūra jį tiesiog pavergė. O tėvai juk gyvena tuo, kuo gyvena jų vaikai. Būna dažnos viešnagės į Klaipėdą, kur vykstame aplankyti sūnaus. Man jūra sukelia daug minčių ir jausmų bei visa tai skleidžiasi mano kūryboje. Naujausiame mano tapybos cikle apie jūrą nebus daug realistinių motyvų, šiek tiek bus juntamas jūros spalvų žaismas, perteiktas jausmas, tad darbuose galbūt bus šiek tiek šaltumo. Kai kuriuose paveiksluose vyrauja daugiau mėlynos spalvos, kituose – šviesesnės. Panaudoju ir lino pluoštą, kuris asocijuojasi su jūros žolėmis, bangomis.

Kaip Jūsų kūryboje atsirado lino pluoštas?

Prieš daugiau nei 10 metų dalyvavau lino plenere, kuris buvo rengiamas Ukmergėje. Visąlaik kūryboje buvau atvira naujovėms, norėjosi išbandyti kažką nauja, neįprasta. Būtent šiame plenere susipažinau su lino pluoštu – negalėjau patikėti, kad jis toks gražus, kerintis įvairiausiomis spalvomis. Tąkart kūrėme skulptūras, po to vyko paroda. Yra nemažai skulptūras kuriančių menininkų, kurie savo darbuose naudoja lino pluoštą. Tačiau neteko girdėti, kad menininkai lino pluoštą naudoja tapyboje. Išbandžiau ir man labai patiko. Kai pradėjau domėtis lino pluoštu, paaiškėjo, kad krikšto mama augina linus ir paruošia juos. Dabar linus pradėjau auginti ir aš. Tačiau paties pluošto dar neruošiu.

Kaip savo gebėjimus stengiatės įdiegti jaunajai kartai?

Mano mažėlis sūnus Astijus neblogai tapo, nes užaugo kartu su kūryba. Šiuo metu labai susidomėjęs abstrakcija, taip pat domisi garsiausiais pasaulio dailininkais. Jis neretai ir mane egzaminuoja. Užsispyrė tapyti ant drobės aliejiniais dažais. Aš jo niekuomet neskatinau domėtis kūryba – tai yra jo paties pasirinkimas. O štai linas jam visai nelimpa.

Jūs esate meno kritikė: kaip atskiriate, kuris menas yra geras, o kuriam kažko trūksta iki tobulumo?

Tikriausiai esu bloga meno kritikė, nes esu įsitikinusi, kad visas iš širdies plaukiantis menas yra geras. Tik laikas gali parodyti, kas yra gerai, o kas nelabai. Kūryba turi būti tikra, o žmogus ja privalo gyventi. Jei dailininkai savo kūrinius parduoda, galbūt kūryba neturėtų atsilikti nuo mados ir pan. Aš nesivaikau tokių dalykų. Netgi nemėgstu parodose savo darbų eksponuoti. Anksčiau labai aktyviai dalyvaudavau grupinėse parodose kartu su kitais uteniškiais. Tačiau man visuomet pritrūksta visumos, kiekvieno autoriaus darbai lyg ir išsibarsto, tiesiog tokiose parodose sunkoka pagauti mintį. O plenerai man labai patinka: čia įgyjama daug patirties, pasidalijama idėjomis. Aš manau, kad retas kuris menininkas demonstruoja, kaip kuria: kūrybai reikalinga gera erdvė, muzika ir naktis. Kai užsiimu kūryba, paaukoju savo miegą.

Ar užtenka laiko laisvalaikiui dirbant įtemptą pedagogo darbą?

Visuomet savo laisvalaikį derinu kartu su šeimos nariais. Ypatingų poreikių neturiu, visi pomėgiai sukasi apie mokyklą. Nieko gyvenime nėra žaviau, kaip atrasti vaiko talentą. Tokių vaikų yra nemažai, todėl dirbu su jais aukodama savo laiką. Ir dėl to nesigailiu. Tai didžiausia dovana man ir kūryba. Labai norėčiau, kad mano mokiniai mane peraugtų.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}NHWtOCM7QcY&feature{/youtube}

The post Aukštaitės menininkės kūrybai originalumo teikia lietuviški linai appeared first on udiena.lt.

Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su tapytoja Dalia Puodžiukiene. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą udiena.lt@gmail.com Jus dominančius klausimus šiai kūrėjai iki lapkričio 30 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

Dailės mokytoja ekspertė, tapytoja, menotyrininkė, trijų sūnų mama Dalia Puodžiukienė gimusi 1970 m. Alių kaime, Utenos seniūnijoje, o šiuo metu gyvena Puodžių kaime. Ją žavi spalvos, bitės ir linai. Bites ji augina, o spalvas ir lino pluoštą naudoja kūryboje. Kūrėja juokauja, kad meilė linui veikiausiai yra užkoduota jos genuose, mat yra kilusi iš Semėnų giminės. Jos tėtis – medžio drožybą įvaldęs Utenos rajono tautodailininkas Rimantas Jonas Semėnas.

Laikraščio „Utenos diena” inf.

The post Utenos krašto kūrėja Dalia Puodžiukienė appeared first on udiena.lt.

Dailės mokytoją ekspertę, tapytoją, menotyrininkę, trijų sūnų mamą Dalią Puodžiukienę žavi spalvos, bitės ir linai. Bites ji augina, o spalvas ir lino pluoštą naudoja kūryboje. Kūrėja juokauja, kad meilė linui veikiausiai yra užkoduota jos genuose, mat yra kilusi iš Semėnų giminės. Jos tėtis – medžio drožybą įvaldęs Utenos rajono tautodailininkas Rimantas Jonas Semėnas. Savo sėkmės istoriją papasakojusi ilgametė pedagogė „Utenos dienai” sakė, kad daugiausia laiko skiria mokiniams, kuriems yra ne griežta ir reikli mokytoja, o vyresnė draugė.

Tautodailininko dukra

1970 metais Alių kaime (Utenos sen.) gimusi D. Puodžiukienė, turinti trejais metais vyresnę seserį, pasakojimą apie save pradėjo nuo vaikystės, kuri, anot jos, buvo šviesi ir laiminga. „Užaugau nuostabioje šeimoje. Mano tėvelis yra ypatingas žmogus – liaudies meno kūrėjas, dievdirbys, – sakė pašnekovė. – Jis ilgus metus dirbo žemės ūkio įmonėse buhalteriu, ekonomistu, todėl visiškai atsiduoti kūrybai galėjo tik išėjęs užtarnauto poilsio.”
R. J. Semėnas nuo mažų dienų mėgo piešti ir drožinėti iš medžio. Droždavo verpstes, rankšluostines, paukštelius, įvairius medinius žaislus, Užgavėnių kaukes, domėjosi apvaliosios skulptūros drožyba. Jo sukurti personažai – kasdieniame gyvenime sutinkami muzikantai, šokėjai, valstiečiai, dirbantys įvairius buities darbus, smulkieji verslininkai, pasakų, literatūros kūrinių veikėjai, istorinės asmenybės. Rūpintojėlius, angelus ir šventuosius drožiantis tautodailininkas yra sukūręs ne vieną koplytstulpį, Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos bažnyčiai padovanojo Šv. Aloyzo skulptūrą.

Šiltnamio gėlė

Anot D. Puodžiukienės, jos tėvai, kai buvo jaunesni, piršliaudavo vestuvėse, aktyviai dalyvaudavo tuomečių Biliakiemio (Utenos sen.) kultūros namų gyvenime. „Tėvelis laisvalaikiu piešdavo, kurdavo eiles, prozos miniatiūras. Daug jo knygų pasiėmė etnologė Gražina Kadžytė, kai rinko šiuolaikinę tautosaką. Ji stebėjosi, kad liaudies kūryba laikomi žodžiai iš tiesų turi autorių, – kalbėjo tautodailininko dukra. – Mano mamytė ne vienus metus dirbo pieno kombinate. Ji gražiai dainuoja, atiduoda duoklę žmonėms giedodama šermenyse, yra puiki kulinarė, kurios firminis patiekalas – įdaryta višta.” Pedagogė šypsodamasi sakė, kad augo kaip gėlė šiltnamyje – niekada nematė besipykstančių tėvų.
Aliuose prie ežero pašnekovė gyveno iki šešerių metų. Vėliau su šeima persikraustė į tėčio statytus namus gretimame Medenių kaime. „Aliai man – brangi vieta žemėje. Nors šiandien gimtos sodybos jau nebėra, visada gera į šį kaimą sugrįžti, – tikino D. Puodžiukienė. – Čia kiekvieną pavasarį pražysta niekieno nesaugomi, neprižiūrimi senoviniai narcizai, kurie skleidžia labai malonų kvapą.”

Gyvenimo smūgis

Paklausus, kada į jos gyvenimą atėjo menas, D. Puodžiukienė sakė, kad nuo pat mažų dienų jaučia trauką tapybai. Kai vyko priėmimas į Utenos dailės mokyklą, ji guašu nupiešė burokų lauką. Impresionistinį paveikslą išvydęs tuometis minėtos ugdymo įstaigos direktorius Jonas Pleckevičius mergaitei pranašavo tapytojos ateitį. Pašnekovė prisiminė, kad po pamokų ne visada spėdavo į 18 val. Medenių link pajudėdavusį autobusą, todėl į namus jai tekdavo beveik penkis kilometrus kulniuoti pėsčiai. Sutemus dukrą pusiaukelėje pasitikdavo tėvai. Kad būtų drąsiau, eidama ji garsiai dainuodavo.
„Manydama, kad esu geniali menininkė, baigusi aštuonias klases nuvažiavau į anuometinį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, kuris vėliau tapo aukštesniąja meno mokykla. Norėjau tapti dailininke, – prisiminė kalbinta kūrėja. – Susidūriau su didžiule konkurencija, nebuvau tinkamai pasiruošusi, todėl neįstojau. Man, kaip žmogui, tai buvo didelis ir, ko gero, vienintelis smūgis, kurį patyriau gyvenime.”
D. Puodžiukienė tikino savo mokiniams nuolat kartojanti, kad gabumai – tik mielės, svarbiausia yra darbas. Jei neįdėsi darbo, vien iš mielių pyrago neiškepsi.

Į pasimatymus – su mokiniais

Nepavykus įstoti į dailininkų kalvę, jaunesnioji Semėnų dukra rankų nenuleido – rimtai ruošėsi sugrįžti čia po metų. Įstojusi pirmu numeriu mergina nusprendė studijuoti tapybos kūrinių restauravimą. Su pagyrimu baigus Kauno aukštesniąją meno mokyklą (dabar – Kauno meno mokykla), jai atsivėrė galimybė tęsti studijas, tačiau, kaip pati sakė, nugalėjo noras dirbti ir tapti savarankiška.
Jauna menininkė, tuo metu dar neturėjusi pedagoginio išsilavinimo (dailės pedagogikos perkvalifikavimo studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2002 metais), dailės mokytojos karjerą pradėjo anuometėje Utenos 5-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vyturių progimnazija). 1990 metais ji pravėrė tik ką pastatytos Utenos 7-osios vidurinės mokyklos (dabar – Krašuonos progimnazija) duris.
„Kai pradėjau dirbti dailės mokytoja, man buvo tik 19, vyriausiems mokiniams – 18 metų. Mes kartu keliaudavome, rengdavome įvairias šventes, jaunuoliai su motociklais netgi kviesdavo mane į pasimatymus, – šypsojosi pašnekovė. – Net ir nelengvu nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu, kai visiems atrodė, kad mokytojas privalo būti griežtas, aš į mokinius žvelgiau kaip į draugus.”

Pakerėjo lino pluoštas

Puodžiukienės pavardę turinti pašnekovė gyvena Puodžių kaime (Utenos sen.), Molynės gatvėje. Save ji apibūdina žodžiais, kurie prasideda ta pačia raide, – menininkė, menotyrininkė, mokytoja, moteris, mama. „Kažkada galvojau, kad būsiu tikra menininkė, tačiau šiandien save laikau labiau mokytoja. Dauguma dailininkų sako, kad kūryba jiems yra gyvenimo būdas. Man kūryba – šventė, – tikino laisvalaikiu teptuku mosuojanti mokytoja. – Jeigu ilgą laiką netapau, galvoje susikaupia daug vaizdinių, spalvų, minčių, kurios neleidžia užmigti, jaudina iš vidaus. Ne visada randu laiko joms realizuoti, nes esu pasinėrusi į mokytojavimą. Tai – labai prasmingas darbas, mano gyvenimo būdas.”
Pedagogė sakė, kad buvo laikas, kai ji tapydavo tai, ką matydavo, o dabar vaizduoja tai, ką jaučia. Menininkę žavi aliejinės tapybos ir natūralaus lino pluošto, su kuriuo susipažino Ukmergėje vykusiame netradiciniame lino dailės plenere, dermė. Dvejus metus linus auginanti pašnekovė turi tikslą išmokti paruošti lino pluoštą. Jai atrodo, kad tapyba, kurioje naudoja lino pluoštą, yra sudvasinta, joje gausu paslapties, kurią sustiprina spalviniai niuansai, kontrastai, faktūros, potėpiai, archajiški simboliai. Dailininkės, kuri dažniausiai tapo naktimis, teigimu, spalvos šalia lino pluošto suskamba darna, švara, tikrumu.

Moko dailės ir verslumo

2006 metais Vytauto Didžiojo universitete menotyros studijas baigusi D. Puodžiukienė turėtų mokėti kritikuoti meną, tačiau, jos nuomone, niekas negali pasakyti, kuris menas yra geras, kuris – blogas. Kūrėja jau daugiau kaip du dešimtmečius dalyvauja įvairiuose meno projektuose, grupinėse parodose ir tapybos pleneruose Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Čekijoje, Belgijoje, yra surengusi penkias autorines parodas. Pedagogės parengti mokiniai skina laurus tarptautiniuose ir respublikiniuose dailės konkursuose.
Prakalbus apie mokinius, Krašuonos progimnazijos dailės mokytoja ekspertė sakė neįsivaizduojanti be jų savo gyvenimo. „Dirbdamas su vaikais turi būti labai atsargus, kad nepadarytum jiems neigiamos įtakos, nesukurtum savo paties kopijos. Reikia stengtis išsaugoti trapų vaiko unikalumą, turtinti jo kūrybinį bagažą, – kalbėjo pašnekovė. – Labai džiaugiuosi turėdama šaunius dailės būrelio vaikus, kuriais galiu pasitikėti. Gal jie ir netaps dideliais menininkais, bet bent jau žinos meno vertę.”
D. Puodžiukienė teigė, kad pasibaigus pamokoms nepuola bėgti pro duris – mokykloje būna tiek, kiek jos reikia mokiniams. Be dailės, pedagogė vaikams veda ir verslumo pamokas – yra verslumo sklaidos konsultantė.

Didžiausias turtas – sūnūs

Anot ilgametės pedagogės, sūnūs yra gražiausias jos gyvenimo kūrinys. Vyresnėlis Ignas (24 m.), su drauge gyvenantis Klaipėdoje, svajojo apie studijas karo akademijoje, tačiau pasirinko neįprastą profesiją – tapo jūreiviu. Jūroje jis kartais praleidžia net pusmetį. Mokykliniais metais Ignas lankė Dauniškio gimnazijos tradicinės liaudiškos muzikos kapelą „Untytė” (vad. Laimutis Kirilauskas), moka groti gitara.
Pašnekovės teigimu, jos vidurinysis sūnus Karolis (22 m.) – unikali asmenybė. Kai buvo mokinys, augino egzotinius gyvūnus, dalyvaudavo tarptautinėse parodose. Paklausta, ar jos negąsdino skorpionų, smauglio ar pitono draugija, D. Puodžiukienė tikino, kad sūnus gyvūnais rūpinosi labai atsakingai. Šiuo metu Karolis studijuoja tarptautinį verslą, dirba Norvegijoje, įgyvendina įvairias verslo idėjas Lietuvoje. „Jis – atsakingas, pasitikintis savimi. Tikras laimės kūdikis, – apie antrą sūnų kalbėjo mama. – Su Karoliu galima kalbėtis bet kokia tema. Kai jis buvo jaunesnis, aš kartais užmiršdavau, kad bendrauju ne su dukra ar drauge.”
Ką tik septynias klases baigęs kalbintos pedagogės ir jos vyro Egidijaus jaunėlis sūnus Astijus (14 m.) – menininkas, dažnai pelnantis prizines vietas įvairiuose dailės konkursuose. Juodu su mama sieja ypač artimas ryšys.
Kai kalba pasisuko apie laisvalaikio pomėgius, D. Puodžiukienė sakė mėgstanti namuose rengti vakarėlius, į kuriuos atvyksta giminės, draugai, bendraminčiai, buvę mokiniai. Žodžio kišenėje neieškančiai pedagogei nesvetimas ir renginių vedimas.

Dalios Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotr.

The post Dalia Puodžiukienė: „Sūnūs yra gražiausias mano gyvenimo kūrinys“ appeared first on udiena.lt.