Apie jo tapybos darbų parodą „Netyrinėju. Tapau“ kalbiname jos autorių menininką A. Baltrūną.

Kodėl Jūsų tapybos darbai pristatomi miesto gimtadienį besirengiančioje švęsti Utenoje?

Į Uteną mane pakvietė Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė. Esu savo darbus eksponavęs Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje. Todėl po pasiūlymo iškart nusprendžiau: „kodėl gi ne“. Mano tėveliai abu aukštaičiai, kilę iš Rokiškio, todėl šiam kraštui jaučiu sentimentus. Labiausiai gyvenime nemėgstu monotonijos. Mano zodiako ženklas yra Žuvys, kurios vaizduojamos plaukiančios į skirtingas puses: toks ir aš esu – mano kūryboje galima rasti ir natūros, ir visiškų abstrakcijų.

Kalbėdamas apie savo kūrybą, galiu pasakyti tai, kad kai kurie mano darbai yra labai pilki (jų į Uteną neatvežiau), o vienu metu tapiau sidabrinius paveikslus, dar vėliau gimė ciklas apie pasaulio pabaigą. Tai buvo maždaug 2000 metai, kai žmonės su baime laukė tos pasaulio pabaigos. Pamenu, buvo daug nerimo… O man norėjosi nutapyti tą jausmą ir aš sukūriau savotišką baimių ciklą. Tai sudaro aštuoni darbai – ir didesni, ir mažesni. Negailėjau niūrių spalvų – net saulėgrąžos pavaizduotos juodos.

Kiti mano darbai yra daug šviesesni, spalvingesni. Paskutinis mano tapybos darbas „Atspindžiai“. Jame – daug šviesos, rūko, atspindžių… Taip pat noriu pristatyti ir du išskirtinius paveikslus, kurie gimė grįžus iš Suomijos. Mane sužavėjo ten matyti vaizdai iš uosto: laivai, vakare sužimbančios lemputės, vandenyje atsispindintys vaizdai, saulėlydžiai. Nutapiau du paveikslus: vieną mažesnį, kitą didesnį. Juose vaizdas beveik vienodas, tik skiriasi formatas.

Drąsiai galima teigti, kad Jūsų tapybos darbų paroda yra išskirtinė ir paveikslų formatu?

Mano darbų atsivežti atvažiavo autobusėlis, į kurį vos talpinome paveikslus. Vienas netilpo, tad teko vežti ant automobilio stogo. Didžiausias vieno paveikslo formatas 2×3 m, tačiau jis sudarytas iš dviejų dalių tam, kad būtų patogiau transportuoti, įnešti į parodų sales. Kuo didesnis paveikslas, tuo žiūrovui suteikia daugiau emocijų, įspūdžių.

Ką labiausiai mėgstate vaizduoti?

Pirmiausia kyla klausimas, kam tas menas reikalingas. Mano tikslas kūryboje – atskleisti žiūrovui, kad svarbiausia ne tik materija, bet reikia peno ir sielai. Juk galima nupiešti namą, ir viskas. Tačiau galima nutapyti ir matyti ne vien tik namą. Neretai į rankas pasiimame knygą ir perskaitome kažką, atrodytų, šiurpas laksto per nugarą. O parašyta būna visai paprastai. Manau, neužtenka vien pamatyti, bet reikia jausti. Dažnai mes matome įvairiausių vaizdų, bet būna tų, kurie ilgam įstringa į atmintį. Negaliu paaiškinti, kodėl taip atsitinka, kad matyti vaizdai, kurie yra visai paprasti, lieka atminties kloduose. Reziumuodamas galiu pasakyti tik tai, kad man svarbu, jog žiūrovui, atėjusiam į mano darbų parodą, kažkas liktų širdyje.

Atskirai minčių tapybai neieškau, jų semiuosi ir paties gyvenimo. Čia panašiai nuskambėtų klausimas „kur tu sutiksi savo meilę?“. Ją galima sutikti visur – mieste, traukinyje, prie ežero… Taip pat ir tapyboje – netikėtai pagaunu akimirką, vaizdą ir visa tai perkeliu į kūrybą.

Kada įvyks artimesnė Jūsų pažintis su uteniškiais?

Uteniškiai į mano darbų parodą „Netyrinėju. Tapau“ jau kviečiami dabar, o susitikti su manimi visi norintys galės rugpjūčio 27 dieną 16 val., Utenos miesto šventės metu. Paroda Utenos kraštotyros muziejuje veiks iki rugsėjo 10 d.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

The post Į išskirtinę parodą kviečiami uteniškiai, norintys ne tik pamatyti, bet ir pajausti appeared first on udiena.lt.