Visą straipsnį skaitykite antradienio (gruodžio 30 d.) laikraštyje „Utenos diena“.

The post Vienodas likimas, arba nenutrūkstanti žmogaus ir žirgo draugystė appeared first on udiena.lt.

Anksčiau žirgas buvo ir transporto priemonė, ir karo draugas, ir šeimos maitintojas. Metai bėgo, keitėsi ir tradicijos. Kokia šiandien žirgo misija?

Anksčiau žirgas buvo žmogaus prijaukintas su tikslu ir naudojamas kaip transporto priemonė, pagalbininkas žemdirbystėje ir t. t. Šiandien mes galime gyventi be žirgo, todėl jo naudojimas išliko tik sporte. Tačiau kaip suprantame jo naudojimą? Jis gali būti žiaurus ar padorus, gali būti su meile ir atsakomybe. Dalyvaudavau lenktynėse, laimėdavau prizus, tačiau nė karto nekilo mintis palikti žirgą nuošaly, tarkim, po jo patirtos traumos. Niekuomet nenutiko ir to, kad žirgas, su kuriuo esu sukūrusi stiprų ryšį, taptų neįdomus, nes su juo nebegalėčiau patenkinti savo ambicijų siekiant kažkokių savanaudiškų tikslų. Egoistiška mylėti ne žirgą, o save ant jo.

Žirgų likimai būna įvairūs: vieni po traumų tampa nebereikalingi ir išvežami į mėsos perdirbimo įmonę, o kiti dar kurį laiką būna naudingi pramogų ar turizmo sektoriuje. Kadangi puikiai žinau žirgo fizines galimybes, fiziologinius poreikius, skaudina, kai to neišmanantys žmonės, norėdami įdomių potyrių, gyvulį tampo, neišmanėliškai elgiasi su juo. Net jeigu gyvūnas ir fiziškai sveikas, daugelis nežino, ką jis jaučia. Tai organizmas, kuriam gali skaudėti koją, nugarą. Neretai tenka matyti ir tokių vaizdų, kaip žmonės, negebantys valdyti savo kūno, turintys antsvorio, lipa ant to vargšo gyvūno. Ši situacija sunkiai išreiškiama žodžiais. Gaila, kad tokių nesupratingų žmonių tarp mūsų yra daug. Tai be galo jautrus gyvūnas. Įsivaizduokite, ką jie išgyvena tuomet, kuomet yra pririšti, kažkur užtverti be laisvės palakstyti…

Yra tekę girdėti, kad kai kurie žmonės į žirgų lenktynes nenori eiti vien dėl to, kad jiems gaila žirgų, skaudu matyti botagu mojuojančius važnyčiotojus ir iš nuovargio klumpančius ristūnus…

Kalbėdama apie žirgų lenktynes, noriu pasakyti, kad daug metų buvau toje virtuvėje ir žinau, kas ten vyksta. Pati lenktynių idėja, daugelį metų Lietuvoje puoselėjama kaip tautos paveldo dalis, yra graži. Ji atsirado iš žmogaus pagarbos žirgui, pasididžiavimo juo taip kaip ir savo namais, vaikais, pasiekimais. Tačiau žmogaus puikybė, garbės troškimas ir godumas šią gražią idėją pavertė skaudžia realybe. Juk tie visi žaidimai yra sugalvoti pačių žmonių, turinčių savo sukurtas taisykles.

Senosios žirgininkystės tradicijos yra kiek kitokios nei šiandien. Anksčiau nuo žirgo priklausė šeimos gerovė. Be žirgo žmonės nebūtų turėję duonos savo šeimoms. Todėl atsirado papročiai per Jurginių šventę išvesti žirgą į lauką, jį pagerbti, pasirengti ateinantiems žemės ūkio darbams. Žmonės kasdien žirgą mankštindavo, net ir tuomet, kai nebūdavo ūkio darbų. O lenktynėse norėdavo savo ristūną pagerbti, papuošti, pasirodyti kitiems. Taigi, žirgų lenktynės teikė džiaugsmą ir malonumą, jose būdavo daug šventės, o ne konkurencijos ir prizų dalijimosi. Vėliau tarp pačių lenktynininkų atsirado ne tik konkurencija, bet ir savotiškas žirgų skirstymas į blogus ar gerus.

Žirgininkystė šiais laikais tapo savotiška pramone: tai galbūt pagerino žirgų pajėgumą, pakėlė sportinių pasiekimų lygį, tačiau atsirado prastas žmogaus ir žirgo santykis. Nenuostabu, kad šiandieniniame pasaulyje atsirado daug nereikalingų žirgų, kurie gal dėl tam tikrų standartų ar traumų nerodo norimų rezultatų. Tokie ristūnai keliauja iš vienų iki kitų žirginio sporto mėgėjų, dėl žmonių godumo gyvūnai tapo savotiška auka.

Važinėdama ir aptarnaudama privačius žirgų lankytojus sutinku daug nebereikalingų žirgų. Kartais klausiu žmonių, kam jie jiems reikalingi. Daugelis atsako, jog dėl grožio, malonios veiklos ir pan. Aš jų klausiu: „Ar jums malonu žiūrėti į gyvūno kančią?“. Žmonės nepastebi, kad žirgai kenčia nuo įvairiausių ligų, nutukimo iki tokio lygio, jog jiems sunku kvėpuoti ir t. t. Mane labai liūdina, kai šiandieninėje visuomenėje jie tampa savotiška dekoracija, liūdina, kad tokie žmonės gali laikyti žirgus.

Tai yra didžiulė prabanga, reikalaujanti milžiniško dėmesio, laiko, darbo ir investicijų.

Jūs apie žirgus kalbate su didžiule meile, aistra ir pagarba. Koks buvo Jūsų kelias iki Jus iki sielos gelmių pavergusio žirgo?

Šis žingsnis paprastas. Nuo mažens ieškojau santykio su gyvūnais – tuomečio kolūkio arklidėse buvo sportinių žirgų, todėl mes, vaikai, turėjome galimybę lankyti žirgininkystės būrelį. Kaip ir daugeliui vaikų, patiko ir kiti naminiai gyvūnėliai. Kadangi gyvenau Raseinių mieste, neturėjau ūkio, buvau tikras miesto vaikas. Man gyvenime visuomet labai trūko gyvūnų, o ypač žirgų. Jie buvo ypatingi. Visada ieškojau kelio iki jų.

Būdama su žirgais ne visuomet patirdavau vien tik malonias akimirkas. Fermose, arklidėse teko matyti ir girtuoklysčių, smurto – tai buvo nejauku, man nepriimtina. Tačiau nepaisant to, tai buvo galimybė būti arčiau žirgo.

Per daugelį metų neturėjau tokių savybių kažką įrodyti, nugalėti, įveikti… Tokių savybių niekuomet ir nepuoselėjau. Niekad nebuvo saldus pergalės jausmas žirgų lenktynėse. Labiausiai reikėjo ryšio su žirgu, o jį rasti išties sunku. Prisimenu, kaip vaikystės metais riedėdavo ašaros dėl to, kad manęs neklauso ir priešinasi žirgas.

Visąlaik buvau atvira vaikams – ir dabar vedu edukacijas. Rašėje turiu savo privačią arklidę, kurioje laikau tris žirgus. Vieną nuo mažens išaugintą kumeliuką atidaviau latviams vien dėl to, kad neturėjau sąlygų treniruoti.

Džiaugiuosi, kad žmonių nuomonė pamažu keičiasi – jie tampa atsakingesniais ir savo augintiniams suteikia orią senatvę, pasirūpina sveikata. Pirmasis mano žirgas Import yra su manimi, labai senas, sulaukęs 32 metų. Tai mano geriausias draugas.

Aš ryšio su žirgais ieškojau visą gyvenimą ir pagaliau radau. Tos žirgo kalbos mokausi iki šiolei – tikriausiai tam neužteks viso gyvenimo.

Dėl to ir nekyla klausimas, kodėl Jūsų tapyboje dominuoja žirgas…

Vaikystės ir jaunystės metais sekėsi piešti, patiko literatūra, poezija, mėgau dalyvauti jaunimo konkursuose ir parodose. Turėjau labai gerus mokytojus, tačiau nepasirinkau menų ir literatūros, nes supratau, kad man labai rūpi kuo daugiau sužinoti apie žirgus. Nemokšiškai ir neprofesionaliai prisiliesti prie žirgo negalima. Šiandien skiriu visas jėgas žirgo pažinimui. O tapyba man – jausmų išraiška ir kalbėjimas su pasauliu. Poreikį kurti turiu visą gyvenimą. Noriu piešti dar daugiau. Tai mano kalbėjimosi su pasauliu ir savęs išreiškimo, saviugdos simbolis, o žirgas yra kūrybos šaltinis ir įkvėpėjas gyventi.

Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo medžiaga

The post V. Jašinauskaitė: „ Žirgas yra kūrybos šaltinis ir įkvėpėjas gyventi“ appeared first on udiena.lt.

Dukros aistra pakeitė šeimos nuostatas

„Žirgai man patiko nuo pat ma­žumės“, – pokalbį pradėjo Taura­gnuose gyvenanti septyniolikmetė Jonė Šinkūnaitė. Dar lankydama vaikų darželį mergaitė mėgdavo spalvinimo knygelėse spalvinti žirgus. Internete taip pat vartyda­vo puslapius tik apie žirgus. „Vis­kas prasidėjo tada, kai dar būda­ma maža mergaitė, ji gavo dovanų kolekcinį keraminį arkliuką. Taip pradėjo juos kolekcionuoti ir buvo surinkusi apie 50. Pirmuosius eks­ponatus saugo iki dabar“, – apie meilę žirgams, užgimusią vaikys­tėje, pasakojo merginos mama Janė Šinkūnienė. Moteris neslėpė iš pradžių maniusi, kad šis vaiko pomėgis bus laikinas.

Pasak Jonės, vaikystėje ji draugų su panašiais pomėgiais neturėjo. Tik pradėjusi eiti į mo­kyklą sutiko vieną draugę, kuri taip pat domėjosi žirgais.

Merginos šeima gyvena be­veik Tauragnų miestelio centre ir buvo pardavusi turimą dirbamą­ją žemę bei prisiekusi niekada daugiau gyvenime neužsiimti jo­kia ūkine veikla. Tačiau dukros aistra šeimos nuostatas pakeitė.

„Bet nesigailiu. Gerai, kad du­kra turi tokį pomėgį. Tokia veikla kur kas prasmingesnė nei basty­masis ar sėdėjimas prie kompiu­terio“, – kalbėjo J. Šinkūnienė.

Daugiau apie tai skaitykite šeštadienio laikraštyje „Utenos diena“.

The post Jaunoji Tauragnų raitelė: „Žirgai mano geriausi draugai“ appeared first on udiena.lt.

Nuo spalio 8-os iki lapkričio 9 dienos Utenos kraštotyros muziejaus parodų salėje veikia tautodailininkės Jolitos Levčenkienės įspūdingų tapybos darbų paroda „Tos akys…“.

„Utenos dienos” žurnalistės Aurelijos Kairytės–Smolianskienės straipsnyje „Tautodailininkės įkvėpimas lekia su žirgais”, kuris greitu laiku pasirodys laikraštyje, rašoma, jog vykstanti paroda galėtų sudominti žirgų mylėtojus ir gerbėjus. Kanopų kaukšėjimas dažnai lydi darbų autorę J. Levčenkienę, kuri didžiausią savo kūrybos dalį ir paskyrė pagarbą keliančiam gyvūnui – žirgui.

Laikraščio „Utenos diena” inf., Vytauto Ridiko nuotr.

The post Parodoje – lekiantys žirgai appeared first on udiena.lt.

Šį šeštadienį, vasario 2 dieną, Dusetų (Zarasų r.) hipodrome aidės žirgų žvengimas, važnyčiotojų šūkčiojimai, čia sugužės kone visi Lietuvos žirgų sporto mylėtojai – vyks legendinės žirgų lenktynės „Sartai 2019″. Šiemet šiose varžybose su dviem ristūnais žirgais vėl ketina dalyvauti uteniškis važnyčiotojas, žirgų treneris ir ūkininkas Egidijus Gudonis, 2017 metais su žirgu Gardens Fairytale (savininkai Tatjana ir Tomas Baravickiai) pagerinęs visų laikų Sartų lenktynių rekordą (1 069 m distanciją įveikė per 2 min. 00,165 sek.) ir dvejus metus iš eilės (2017 ir 2018 metais) namo parsivežęs Didįjį žiemos prizą. Šis pokalbis su E. Gudoniu – apie meilę žirgams, kaimui, žirgų auginimo bei priežiūros subtilybes ir kiek neįprastą Sartų rekordininko Gardens Fairytale gyvenimo istoriją.

Daugiau apie tai skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena”.

Autorės nuotr.

The post Egidijus Gudonis: „Aistra žirgams – tai ne meilė, o nepagydoma liga“ appeared first on udiena.lt.

Kas su šeimomis, kas su draugais ar artimaisiais, o kas ir pavieniui nešini lauknešėliais bendram stalui trečiadienio pavakarę rinkosi Joneliškio kaime, šalia Utenos žirgyno esančioje pievoje po šlamančiais šimtamečiais ąžuolais. Kai gamta ir žolynai klesti, kupėja, rasoja, atšvęsti pačią archaiškiausią Saulės grąžos šventę – Rasas – juos pakvietė žirgyno savininkas Leonardas Rinkevičius. Jo surengta pirmoji tokia šventė rajone tapo savotiška uvertiūra prieš savaitgalį prasidėsiančias Jonines.

Daugiau apie tai skaitykite artimiausiuose laikraščio „Utenos diena“ numeriuose.

Autorės nuotr.

The post Rasos – po šimtamečiais Joneliškio ąžuolais appeared first on udiena.lt.

Tradicinės respublikinės ristūnų žirgų lenktynės „Sartai 2018“ ir jų programą praturtinanti, nacionalinį paveldą bei etnines vertybes propaguojanti žiemos šventė, kurią organizuoja žemės ūkio ministerija kartu su Zarasų rajono savivaldybe, laikantis ilgamečių tradicijų Dusetose bus surengta kitąmet vasario 3-ią, pirmąjį antrojo mėnesio šeštadienį.

Renginio data patvirtinta žemės ūkio ministerijoje įvykusiame šios šventės organizacinio komiteto posėdyje, kurį vedė „Sartai 2018“ organizacinio komiteto pirmininkas, ministro pavaduotojas Saulius Savickis.

„Ko gero neberasi žmogaus, kurio nebūtų pasiekęs aidas apie per kelis amžius gilias tradicijas įgijusią žirginio sporto žiemos šventę – Sartų lenktynes, garsinančias ne tik šį Aukštaitijos kampelį, bet ir visą šalį, – lenktynių spaudos centrui, viešųjų ryšių agentūrai „Visus Bonus“ sakė S. Savickis. – Kasmet randasi vis daugiau norinčių pasigėrėti eikliaisiais, pasagomis ledą skeliančiais ristūnais ir laimingais, šalčio parausvintais skruostais jų vadeliotojais ar nepakartojamu koloritu renginį gaubiančia muge, tampančia savotiškomis kultūrinio paveldo puoselėtojų varžytuvėmis“.

Renginio organizacinio komiteto pirmininko nuomone, 2018-ųjų vasario 3-ią vyksianti „Sartų 2018″ šventė bus dar įstabesnė ir turiningesnė, nes ji įtraukta į Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čiui skirtų renginių sąrašą. O tai įpareigoja tiek pačius renginio organizatorius, tiek visus šventės dalyvius.

Organizacinio komiteto nariai apžvelgė būtiniausius pasirengimo šioms tarptautinėms varžyboms darbus, numatė terminus iki kada jie turi būti padaryti ir kas juos atliks.

Pagal per eilę metų susiklosčiusias renginio tradicijas ir 2018-aisiais ristūnų lenktynės bus orientuojamos į devynis pagrindinius važiavimus, o visą žirginio sporto žiemos šventę Dusetose vainikuos „Didysis žiemos prizas“, kurį tradiciškai steigia Žemės ūkio ministerija ir kuris įteiktas eikliausiojo ristūno vadeliotojui.

Šios šventės dalyviai Dusetų hipodromo ledo take varžysis ir dėl kitų garbingų trofėjų, kurių fondas, kaip tiksi organizatoriai, nebus mažesnis nei pernai.

Į šią žiemos šventę bus kviečiami geriausi Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos ir kitų šalių žirginio sporto puoselėtojai.

„Sartai 2018“ organizatoriai daug dėmesio skirs ne tik sportinei renginio daliai, bet ir tradicinėms mugėms, parodoms, koncertams ir kitoms priemonėms, populiarinančioms mūsų nacionalinį paveldą ir etnines vertybes”, – akcentavo organizacinio komiteto narys, Zarasų rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas.

Rengiantis šiai šventei nelengva darbų našta tenka varžybų šeimininkams, zarasiškiams, per eilę metų įgijusiems nemenką patirtį ir daug prisidedantiems, kad kiekvienas, atvykstantis į Dusetas, būtų pasitinkamas ir išlydimas kaip laukiamiausias svečias.

Meras akcentavo, jog „Sartų 2018“ šventė irgi bus vienas didesnių bei svarbesnių renginių rajone, skirtų garbingam valstybės atkūrimo 100-čiui.

Lenktynės žiūrovams – nemokamos.

Žirgų lenktynės šalia legendomis apipinto Sartų ežero, o anksčiau – ir ant jo ledo, pradėtos rengti XVIII amžiuje. Tai vienas seniausių masinių renginių šalyje, kasmet pritraukiantis kelias dešimtis tūkstančių žiūrovų. Kai kurie išlikę šaltiniai byloja, kad šiemetinės žirgų lenktynės kaip organizuojamas, ne stichiškas renginys Dusetose bus jau 220-tosios, o oficialios – 110-tosios. Respublikinėmis paskelbtos 1955 metais.

Viešųjų ryšių agentūros „Visus Bonus“ inf., Algimanto Brazaičio nuotr.

The post Vasario 3-ią Dusetose – ne vien žirginio sporto entuziastų šventė appeared first on udiena.lt.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) gavo žirgų mylėtojų peticiją su prašymu keisti veterinarijos reikalavimus sporto varžybose dalyvaujantiems žirgams. Peticijoje reikalaujama pakeisti žirgų vakcinavimo sąlygas.

„Mūsų laikmetis reikalauja prisitaikyti prie pokyčių ir šiame sektoriuje. Dabar galiojančios nuostatos dėl vakcinacijos nuo arklių gripo kelia neaiškumų, todėl palaikant gerąją tarptautinę žirginio sporto praktiką, pradėjome rengti teisės akto pakeitimus, kuriuos įgyvendinti bus paprasčiau”, – sakė VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausiasis veterinarijos gydytojas – valstybinis veterinarijos inspektorius Algis Dranseika.
Naujame teisės akte pagrindinės nuostatos išliks, t. y. visi žirgai, dalyvaujantys Lietuvoje organizuojamose varžybose, privalės turėti galiojantį tapatybės dokumentą (pasą), bus vakcinuoti nuo arklių gripo ir kartą per metus (vietoje anksčiau privalomų dviejų kartų) bus ištirti dėl infekcinės arklių anemijos, įplautimo ir kergimo ligos, o pase turės būti įrašai apie neigiamus šių tyrimų rezultatus ir vakcinacijos datos.
Remiantis kitų Europos valstybių praktika ir Tarptautinės žirginio sporto federacijos (FEI) veterinarijos reikalavimais, mūsų šalies teritorijoje organizuojamose tarptautinėse varžybose (įtrauktose į oficialų FEI kalendorių) dalyvaujantiems žirgams palaikomoji vakcinacija turės būti atliekama ir toliau kas 6 mėnesius, o laikotarpis iki varžybų turės būti ne mažiau kaip 7 dienos (anksčiau – 14), bet ne daugiau kaip 6 mėnesiai ir 21 diena po vakcinacijos (šis terminas nesikeis). Kitose, vietinės reikšmės žirginio sporto varžybose, bandymuose ir renginiuose dalyvaujantys žirgai kaip ir anksčiau, turės būti vakcinuojami ne rečiau kaip kartą per 12 mėnesių.

VMVT inf.

The post Peržiūrimi veterinarijos reikalavimai varžybose dalyvaujantiems žirgams appeared first on udiena.lt.

Praėjusį savaitgalį Vyžuonose vyko didžiulė šventė, kurios metu buvo minimas ir miestelio 610 metinės (apie tai plačiau skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“), tačiau ne ką mažesnis renginys buvo organizuotas Arūno Smalsčio ūkyje, kuriame vyko žirgų konkūro treniruotė-varžybos. Jas organizavo žirgų mylėtojas ir augintojas vyžuoniškis Arūnas Smalstys.

Iš Vilniaus, Anykščių, Utenos rajonų atvykusių dalyvių ir jų eikliųjų žirgų laukė rimti išbandymai: keli konkūrai su kliūčių ruožais, teko varžytis ir dėl pagrindinės Vyžuonų seniūnijos seniūno Audriaus Remeikio įsteigtos taurės.

Pirmoje rungtyje, kurioje dalyvavo 10 vaikų su savo augintiniais, nugalėtoja tapo aštuonmetė Augustė Baužaitė su poniu Čikiu iš Anykščių rajono. Antrame konkūre reikėjo įveikti 60 cm aukščio kliūtis. Šioje rungtyje buvo net 21 dalyvis, o nugalėtoja tapo Anykščių rajono klubo „Nikadoras” šių varžybų debiutantė Otilija Skapaitė su Magde. Antras – Arnas Andriuškevičius su Breiku, trečia – Evita Vaišnoraitė su A. Smalsčio ūkio kumele Vakare. Trečiame konkūre aukštis buvo pakeltas iki 80 cm, todėl jame dalyvavo tik devyni žirgai su raiteliais. Vėl nugalėjo ta pati raitelė O. Skapaitė su Magde, antras buvo anykštėnas A. Andriuškevičius su Breiku, trečia – Vilniaus rajono raitelė Amelija Rimkutė su Penelope.
Žirgams ketvirtame konkūre reikėjo peršokti vieno metro aukščio kliūtis. Todėl šioje rungtyje ne visi žirgai pakluso raiteliams. Nugalėtoja su dviem žirgais Rondo ir Penelope tapo A. Rimkutė. Ji į Vilniaus rajoną parsivežė visų trijų vietų laimėtojos taures.
Aukščio galingumo rungties nugalėtoja tapo anykštietė Gabrielė Baužaitė. Jos Fernanda be klaidų peršoko net 1,50 metrų aukščio kliūtį.

Plačiau apie šias varžybas skaitykite šeštadienio laikraštyje „Utenos diena”.

Autoriaus nuotr.

The post Konkūruose varžėsi eiklieji žirgai appeared first on udiena.lt.

Dar vaikystėje savo meninius sugebėjimus išbandžiusi ant sienų, o tik vėliau juos perkėlusi į popieriaus lapą, garsi mūsų krašto tautodailininkė, tapytoja ir keramikė Jolita Levčenkienė sako niekada nesvajojusi tapti menininke. Iš pradžių visa tai jai neatrodė patrauklu, tačiau gyvenime viskas taip susidėliojo į savo vietas, kad šiandien Jolita net neįsivaizduoja savęs, dirbančios kitokį darbą.

Jolita, ar prisimenate pirmuosius žingsnius, kuriais žengėte į meno pasaulį?

Galima teigti, kad mano kūryba prasidėjo dar vaikystėje: mėgau piešti ant sienų. Tik vėliau tėveliai leido mokytis Utenos dailės mokykloje, o ją baigiau 16 metų. Tuomet nė karto nesusimąsčiau, kad su kūryba teks susieti savo gyvenimą. Tąkart atrodė, kad einu į dailės būrelį ir tiek. Negaliu sakyti, kad man tie mokslai nieko nedavė. Žinoma, kad kažką davė: įgijau meno pradmenų.
Ištekėjau, gimė vaikai, tad kurį laiką teko sėdėti namuose. Tuomet vieniems, kitiems draugams nutapiau paveikslus – tai buvo pati pradžia. Paskui pasaulį išvydo daugiau paveikslų. Pirmieji mano kūriniai mena audringą ir tamsią jūrą. Net negalėčiau atsakyti, kodėl tuomet aš tapiau jūrą. Nemanau, kad visa tai atspindėjo mano dvasinį pasaulį. Tie žmonės, kurie tapo abstrakcijas, sudeda savo išgyvenimus. Kalbėdama apie save, galiu pasakyti, kad vieną dieną tapau žirgus, o kitą dieną – gėles. Ir man tai labai patinka.
Dar anuomet, kai gyvenau kartu su savo tėveliais, kasmet vykdavome prie jūros. Šis vaizdas išliko mano pasąmonėje – visa tai perkėliau į paveikslus. Dabar galbūt tą pirmąjį paveikslą nupieščiau visai kitaip, tačiau prieš daugelį metų viskas atrodė kiek kitaip.
O keramika mano gyvenime atsirado visai neseniai: lipdyti pradėjau maždaug prieš trejus metus. Mano sesers mergaitė, lankiusi keramikos būrelį, man padovanojo savo darbų, kurie mane pakerėjo. Nors tuomet, kai lankiau Dailės mokyklą, keramika buvo pats neįdomiausias dalykas. Esu toks žmogus: jeigu užsibrėžiu tikslą pasiekti, tad būtinai ir pasieksiu.

Kas buvo pirmas žmogus, įvertinęs jūsų darbus?

Tai buvo tautodailininkė Odeta Tumėnaitė–Bražėnienė, kuri pas mamą pamačiusi mano kūrinius pasiūlė tapti tautodailininke. Įstojau į tautodailininkų gretas. Nuo to laiko tas ratas ir tebesisuka… Tiesiog tąkart reikėjo mane paraginti, mat išeiti į viešumą dar ir šiandien labai sudėtinga.
Visiems juokiuosi, kad pirmas mano darbų vertintojas buvo sūnus. Kartą nutapiau paveikslą su žirgu. O jis atėjęs, nužvelgęs savo vaikiškomis akutėmis, sako: „Mama, kam šitą asilą nupiešei?”. Vadinasi, jei vaikas taip klausia, aš ir nupiešiau tokį gyvūną (juokiasi).
Visą laiką ieškau naujovių ir nesustoju. Nuolat nusiperku knygų, kuriose semiuosi piešimo pagrindų, jas dovanoja ir namiškiai. Gaila, kad nepavyko studijuoti meno Dailės akademijoje, tačiau dėl to neliūdžiu. Juk kiekviena diena – gera pamoka.

Kodėl jūsų kūryboje atsirado žirgai?

Tai išties įdomus klausimas, bet atsakymas bus dar įdomesnis. Mugėse ar parodose žmonės dažnai prieina ir klausia: „Kodėl žirgai?”. Pati nežinau. Man žirgai labai patinka. Lygiai taip pat atsakyčiau į klausimą, kodėl ištekėjau už savo vyro.
Tapyti, o vėliau ir kurti keramikinius žirgus pabandžiusi negalėjau sustoti. Užsikrėčiau. Šie personažai į mano kūrybą ateina savaime. Kartais tapau vienus žirgus, o jau apie kitus mąstau. Štai nusprendžiu nutapyti ramų žirgą, besiganantį pievoje. Tačiau tapydama žiūriu, kad jis man pradeda muistytis ir bėgioti.
Nupiešiau kaimo sodybą: savo mamos tėviškę. Šalia mano prosenelės autentiškos aukštaičių sodybos būtinai turėjo atsirasti žirgai. O šalia – ir būrelis vištų bei žąsų. Visa tai gimsta savaime, iš nepaaiškinamos priežasties. Tiesiog galbūt taip turi būti mano kūryboje…
Štai lipdžiau žirgus ir šalia jų nulipdžiau… papūgą. O kam man jos reikia – tikrai nežinau.

Teko išbandyti daugelį kūrybos sričių – nuo tapybos iki sutažo darbų? Galbūt yra tų meno sričių, kurias norėtumėte išbandyti?

Žinau tik tai, kad nenorėčiau bandyti tapyti abstrakcijų. Kodėl? Nežinau. Vyrui galima duoti tapyti (juokiasi). O aš pati nenoriu, nes mano kūryboje turi būti realūs, o ne abstraktūs dalykai. Noriu turėti konkrečius darbus.
Gimsta daugybė minčių, norisi visas jas ir įgyvendinti. Tačiau visų jų atskleisti šiandien nenorėčiau. Esu nenuspėjama.
Mano darbo kambarėlyje sudėti keramikos dirbiniai, kurie keliaus į muges. O štai kitame kambaryje esančioje spintoje sudėti mano darbai, kurių iki šiol niekas nematė.
Turiu labai daug darbų, gal net antrą namo aukštą reikėtų statyti, kad jie visi atrastų savo vietas.

Kiek vidutiniškai užtrunka pagaminti keramikinį žirgą?

Nulipdyti iš molio žirgą užtrunka maždaug pusdienį. Tačiau po to prasideda kitas etapas: jis apie porą savaičių džiovinamas, vėliau keliauja į krosnį ir yra glazūruojamas. Tai visai kitoks procesas nei tapyboje. Beje ir rezultatas – nežinomas. Neretai iš pečiaus išimtas dirbinys gali nustebinti, o kartais išeina ir šnipštas.

Kas labiausiai žavi pirkėją?

Visų pirma, smulkesni dirbiniai, nes stambiems įpirkti žmonės dažnai neturi pinigų. Taip pat labai populiarios taupyklės, ypač pirkėjų pamėgtos taupyklės Simpsonai, taip pat populiarios pinigų taupyklės Garfildai. Tai vienetiniai darbai, kuriuos žmonės dovanoja, tarkim, vestuvėms ar kitoms svarbioms progoms.

Ar sudėtinga šiais laikais būti menininku?

Taip. Sunku vienu metu būti ir kūrėju, ir vadybininku, ir pardavėju. Geriausias būdas – save atiduoti darbui, o produkciją kas nors kitas realizuotų. Tačiau realybėje yra kiek kitaip… To daryti neleidžia finansai. Tikrai džiaugiuosi, kad užsidirbu medžiagoms nusipirkti. O iš menininko algos, jei ją galima taip pavadinti, išgyventi tiesiog neįmanoma.
Gal ir yra kūrėjų, kurie labiau nei aš geba save realizuoti, tačiau esu įsitikinusi, kad visiems nelengva. Žmonės neturi pinigų: juk meno dirbiniui skirti visą algą ne kiekvienas gali. O mums, menininkams, savo pačių rankomis sukurtą darbą parduoti pusvelčiui tikrai nesinori.

Linos Narčienės, Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}nJxiTIlfnPU&feature{/youtube}

The post Kūrėja neatsilieka nuo naujovių: jos kūrybą paįvairina Simpsonai ir Garfildai appeared first on udiena.lt.