Prieš septynerius metus, minint Tarptautinę teatro dieną, Utenos šaulių namuose spektakliu „Už tave to padaryti negaliu“ (pagal J. Šarkauską) prisistatė naujas Utenos kamerinis teatras. Miesto visuomenė naująjį teatrą sutiko nevienareikšmiškai, tačiau režisieriaus Šarūno Kunicko drąsus, net pramuštgalviškas žingsnis pasiteisino. Septyneri metai atrodo nedaug, bet per tą laiką pastatyta per 30 spektaklių, kviesti ant sofos pasėdėti ir su uteniškiais pasikalbėti žinomi žmonės, vyko gastrolės ne tik po Lietuvą, dalyvauta tarptautiniuose teatro festivaliuose Lietuvoje ir Rumunijoje, išpopuliarėjo teatrų festivalis-konkursas „Gi(Y)lių beieškant“. Tradicija tapo po premjerinių spektaklių kartu su žiūrovais išgerti kavos puodelį ir suvalgyti gabalėlį torto su ant širdelių užrašytais žodžiais „Žmonės, mes Jus mylime!“ Per septynerius metus penki aktoriai į sceną vaidinti ėjo daugiau kaip po šimtą kartų, o aktorė Justina Mandrijauskaitė perkopė dviejų šimtų ribą. Tarptautinės teatro dienos proga pasikalbėjome su Utenos kamerinio teatro šimtukininkais – aktoriais, suvaidinusiais daugiausia spektaklių.

Ten, kur negali nebūti: Justinos MANDRIJAUSKAITĖS teatras

Vaidyba mano gyvenime atsirado dar mokykloje. Su drauge šeštoje klasėje sukūrėme humoristinius personažus – Banguolį ir Jazminų, kurie gyvuoja iki šiol. Sunku patikėti, kad šios dvi žvitrios senolės buvo sukurtos beveik prieš 30 metų, ir tikiu, kad jos gali gyvuoti dar tiek pat – amžiaus cenzo joms nėra.

Teatro scena mano gyvenime atsirado prieš 18 metų, kai „Žaliaduonių“ teatro režisierė Alma Eigerdienė ieškojo aktorės spektakliui „Sudiev, kvietkeli“. Patekusi į „Žaliaduonius“, susidūriau su realybe – kurti personažus ir būti teatro scenoje yra du skirtingi dalykai. Turėjau savotišką kolegų mokyklą: visi stengėsi padėti, parodyti, supažindinti su scenos pagrindais.

Tikroji mokykla prasidėjo į teatrą atėjus režisieriui Šarūnui Kunickui. Jis mane kartu su Alvydu Danausku pakvietė vaidinti spektaklyje „Už durų“. Buvome duetas – kiekvienas veikėme savo scenos pusėje, atskirti durų. Čia nebėra kur slėptis – esi tarsi nuogas prieš žiūrovą. Patirties turėjome nedaug, bet buvome labai nuoširdūs. Dirbome neskaičiuodami laiko, o tas spektaklis, ypač režisieriaus dėka, tapo lūžiu – daug išmokome ir, galima sakyti, „susirgome teatru“.

Kartą „užsikrėtus“, teatras lieka visam gyvenimui – jei tai iš tiesų tavo kelias. Tai patikrina laikas ir darbas. Šiuo metu teatre esu sukūrusi 18 vaidmenų, taip pat dirbu renginių ir gastrolių organizatore bei vaikų ir jaunimo teatro mokyklos mokytoja. Per septynerius metus suvaidinau daugiau kaip 200 spektaklių.

Išskirti mylimiausią personažą sunku. Šiuo metu labiausiai mėgaujuosi Liubos vaidmeniu spektaklyje „Patriotai“, o Agotą iš „Amerika pirtyje“ ar Nataliją iš „Piršlybų“ galėčiau suvaidinti net pažadinta iš miegų – tai dažniausiai rodyti Utenos kamerinio teatro spektakliai. „Amerika pirtyje“ parodyta 70 kartų.

Utenai turėti teatrą yra svarbu. Mano akimis, miestas, turintis teatrą, turi gyvą istoriją ir tam tikrą aristokratišką dvasią. Per šiuos septynerius metus nuo teatro įsikūrimo savo darbu stengiuosi prisidėti, kad teatras būtų tas miesto atspalvis, kuris traukia ir įkvepia.

Ar visada lengva? Tikrai ne, tačiau visada verta, nes aiškiai jaučiu – tai mano vieta po saule. Utenos žiūrovas išrankus, turi platų pasirinkimą, todėl mūsų tikslas – sužadinti smalsumą, o atėjusį žiūrovą šiltai pasitikti ir nusivesti ten, kur jis norės sugrįžti.

Teatras visuomet išlieka paslaptimi – užkulisiai lieka nematomi. Žiūrovas dažnai net neįtaria, kiek pastangų reikalauja kiekviena detalė kuriant personažą ar statant spektaklį. Todėl teatre išlieka tik tie, kurie čia nebūti tiesiog negali.

Alvydas DANAUSKAS Utenos kamerinio teatro prisistatymo visuomenei dienos nuotaiką (nors mastelis ir gerokai mažesnis) lygina su 1990-aisiais paskelbta Lietuvos laisve

Vietą po saule pamažu išsikovojome dirbdami nelengvai ir nesustodami. Turime savo

vardą. Ne suteiktą, o užtarnautą.

Sukūriau įvairiaplanių vaidmenų, tačiau išskirčiau spektaklius „Sudie, mano karaliau“ ir „Už durų“, kuriuose teko kurti tragiško plano personažus. „Spektaklio „Už durų“ finalinėje scenoje liejosi ašaros, kurių niekaip negalėjau sustabdyti.

Repeticijose ir spektakliuose kiekvieną judesį, žvilgsnį reikia išgyventi, pajusti kiekvieną vaidmens niuansą, dirbti atiduodant visą save. Tik dabar supratau, kodėl kadaise Bažnyčia aktorių neleisdavo laidoti kapinėse – manyta, kad vaidindami jie išdalija savo sielą. Įsigyvenęs į personažus, dalį savęs palieku vaidmenyse. Tokie vaidmenys tampa ypač brangūs, o statant spektaklį „Už durų“ buvo nuolatiniai atradimai – tiek sau, tiek visiems trupės aktoriams. Iki šiol, išgirdęs spektaklio muziką, vėl pajuntu to vaidmens būseną.

Mano, kaip aktoriaus, kelias prasidėjo Tauragnų vidurinėje mokykloje – vaidinau auklėtojo Povilo Gasiulio, jau tada į lietuvių kalbą vertusio Selindžerio romanus, pastatytame spektaklyje „Ankstyvas pavasaris“, vėliau, studijuodamas Veterinarijos akademijoje, vaidinau akademijos dramos kolektyve, vadovaujamame Kauno dramos teatro aktoriaus Antano Tarasevičiaus.

Pagal J. Marcinkevičiaus poeziją pastatėme spektaklį, laimėjusį Kaune pirmą vietą. Skambėjo eilės, folkloro ansamblis dainavo patriotines dainas apie karą – tai buvo stiprus, patriotiškas darbas. Tačiau spektaklio likimas susiklostė taip, kaip kartais nutikdavo anuomet – dėl pernelyg ryškaus tautiškumo, buvo išvadintas nacionalistiniu ir jį rodyti buvo tyliai uždrausta.

Grįžęs į Tauragnus, kurį laiką vaidinau teatre „Mokas“. Vėliau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Utenos „Žaliaduonių“ teatre statant dramą „Daumantas“ iki premjeros likus vos pusantros savaitės vienas aktorius netikėtai pasitraukė. Man teko skubiai perimti karaimo vaidmenį. Kad spėčiau įsilieti į spektaklį, repeticijos vyko kone kasdien. Gėriau atmintį gerinančius vaistus ir mokiausi vaidmenį (šypsojosi). Pastangos atsipirko – po šio vaidmens buvau kviečiamas ir į kitus „Žaliaduonių“ teatro pastatymus.

Vaidindamas spektaklyje ,,Jasonas“ susipažinau su dabartiniu režisieriumi Š. Kunicku. Dabar jau septyneri metai, kai esu Utenos kamerinio teatro aktorius. Kartais pagalvoju: pažintys praverčia (juokėsi).

Algirdas BARČYS jaunesnysis: aktoriaus išpažintis – tarp savęs ir personažo

Į sceną pirmą kartą išėjau dar paauglys dabartiniuose Šaulių namuose, kur tuomet veikė Utenos kultūros namai. Režisierė Alma Eigerdienė statė spektaklį „Žaliaduonių gegužė“ ir ieškojo paauglio nedideliam piemenuko vaidmeniui. Teksto nedaug – kelios frazės, kelios scenos, pasisioti ant laužo, bet man tai buvo didžiulis įvykis. Mano tėvas būdamas keturiolikos irgi pirmą kartą pasirodė scenoje – suvaidino piratą. Tokio pat amžiaus buvo ir mano debiutas.

Vėliau laukė rimtesni vaidmenys: moksleiviškame spektaklyje pagal Kristinos Nöstlinger pjesę „Pirmadienį viskas kitaip“, karaliaus vaidmuo anglų pasakoje „Gražioji Anė“. Atrodė, kad scena pamažu tampa sava. Tačiau paskui – ilga pauzė.

Sugrįžimas į teatrą buvo netikėtas. Statant istorinę dramą „Utenis“, iki premjeros likus vos kelioms repeticijoms, vienas aktorius išvyko į Vokietiją. Manęs paprašė jį pakeisti. Per parą išmokau tekstą, repetavome kasdien, ir premjera įvyko laiku. Tiesa, scenoje neišvengėme smulkių netikslumų, bet spektaklis įvyko. O man tai tapo tikru sugrįžimu.

Man visada buvo įdomus balsas – mėgstu mėgdžioti, keisti intonacijas, ieškoti skirtingų skambesių. Vaidmens paieškas dažnai pradedu būtent nuo balso – bandau juo išgauti emociją. Kalba man yra vienas svarbiausių sceninių įrankių.

Tačiau svarbiausia – ne technika. Aš niekada nesistengiu vaidinti. Jeigu jaučiu, kad vaidinu, vadinasi, dar nesu atradęs personažo. Arba išgyvenu vaidmenį, arba ne. Ieškau, bandau įvairius variantus, kol atsiranda tikrumas. Jei jo nėra – lieka dirbtinumas, o jo scenoje netoleruoju.

Prieš spektaklį būnu ramus. Tarsi ateina momentas, kai savyje pasakau: „Algirdas dabar miega, tuoj atsikels personažas ir eis į sceną.“ Tą akimirką įvyksta vidinis lūžis.

Užkulisiuose visada seku veiksmą. Niekada nekartoju teksto – tai man reikštų išėjimą iš vaidmens. Atsipalaiduoju, pasitikiu procesu, nes žinau: scenoje viskas atsistos į savo vietas.

Vienas sudėtingiausių vaidmenų buvo Prano Daunio personažas spektaklyje „Tamsos švyturys“. Iš pradžių jam priešinausi – nenorėjau vaidinti aklo žmogaus, nenorėjau scenoje išgyventi tragedijos. Tai gąsdino. Repeticijų metu režisierius Š. Kunickas pakvietė į susitikimą regėjimo negalią turintį uteniškį, su kuriuo buvo sutarta atsivežti jį į teatrą, tačiau sutartu laiku jis pats pabeldė į duris. Jo pasakojimas apie pojūčius, garsus, orientaciją erdvėje, bendravimą su žmonėmis man padarė didžiulį įspūdį. Tai pakeitė mano požiūrį į vaidmenį – jis tapo tikresnis.

Šiame spektaklyje teko spręsti ir kalbos uždavinį: pradžioje personažas kalba tarmiškai, vėliau pereina į mišrią kalbą, o galiausiai – į literatūrinę. Šie perėjimai reikalavo daug darbo ir tikslumo.

Po spektaklių viskas priklauso nuo personažo ir atiduotos energijos – kartais reikia laiko sugrįžti į save.

Įdomu tai, kad ilgesnį laiką nevaidinant atrodo, jog viskas pasimiršta: žodžiai, spektaklio pradžia, pabaiga. Tačiau vos tik išeinu į sceną – viskas sugrįžta į savo vietas.

Rūta BAŠKAUSKAITĖ-LAUCIUVIENĖ: „Scena – tai gyvenimas, kuris tave įtraukia“

Scena – tai ypatingas reiškinys, kuris traukia, įtraukia ir stipriai jaudina. Išeini į sceną – prieš akis silpnai apšviesta pirmoji žiūrovų eilė. Lieki vienas su savo vaidmeniu, atsiranda atsakomybė: laiku išeiti, laiku sugrįžti, tiksliai ištarti žodžius. Spektaklis pradeda gyventi.

Vaidmenis, kurių charakteriai labai įvairūs, man parenka ir pasiūlo režisierius. Žinoma, yra buvę vaidmenų, kurie, mano pačios vertinimu, liko iki galo neįgyvendinti, tačiau jų nedaug.

Kiekvienas vaidmuo – tai naujas charakteris, kurį reikia sukurti įtikinamai. Tam būtinas didelis įdirbis, gebėjimas įsiklausyti į režisieriaus ir kolegų pastabas. Žiūrovui gali atrodyti, kad aktorius tiesiog išeina ir suvaidina, tačiau realybėje viskas kur kas sudėtingiau. Kartais pajunti personažą, bet kažkas vis tiek nesiklosto. Tuomet reikia laiko, užsispyrimo, vidinių resursų – kartais net ašarų.

Man artimesni komediniai personažai. Jie sudėtingesni. Prajuokinti žmogų gerokai sunkiau nei pravirkdyti. Gyvenime daug situacijų, kurios kelia juoką, tačiau ne kiekvienas geba tai perteikti scenoje.

Psichologiniai vaidmenys – taip pat labai sudėtingi, į juos reikia įvažiuoti, reikia juos perprasti – ilgas, bet man labai įdomus procesas.

Savo asmeninių išgyvenimų į vaidmenis neperkeliu – siekiu išryškinti situacijas taip, kad jos būtų įdomesnės žiūrovui.

Kai spektaklis pavyksta, viduje skleidžiasi tikra jausmų puokštė. Matau žiūrovų reakciją, jaučiu, kad atidaviau viską. Kolegos apkabina, o jei dar režisierius pasako: „Šiandien tu buvai vau“ – nepakartojama ir su niekuo nepalyginama.

Po spektaklio atsiskirti nuo personažo nėra paprasta – reikia laiko. Tik tuomet vėl gali grįžti į įprastą bendravimą. Jei scenoje esi tik su vienu partneriu, atsakomybė ir įtampa dar didesnė. Vis dėlto iš vaidmens išeiti pavyksta – tai nėra neįveikiama problema.

Utenos publika yra nuolat tobulėjanti, reikli ir jautri. Ji puikiai supranta spektaklius ir tampa svarbia mūsų vertintoja.

Vienas sudėtingiausių mano vaidmenų – Blanša Tenesio Viljamso spektaklyje „Geismų tramvajus“. Labai džiaugiuosi, kad žiūrovai vaidmenį šiltai priėmė – sulaukiau daug gėlių, žinučių net iš nepažįstamų žmonių.

Jauniems aktoriams patarčiau būti kantriems, nebijoti kritikos ir dėl jos neįsižeisti. Kritika – tai varomoji, padedanti augti jėga.

Saulius BUČINSKAS: kelias nuo kariuomenės iki teatro

Mano aktorinio kelio pradžia – „Žaliaduonių“ teatras ir pirmasis vaidmuo spektaklyje „Amerika pirtyje“. Su šiuo teatru dalyvauta net dviejose Dainų šventėse – Teatro dienose. Antras mano vaidmuo – „Raganiukėje“, dar vėliau proginiame spektaklyje „Amerika pirtyje“. Niekas netikėjo, kad ši komedija taps tokia populiari. Apvažiavome visas rajono seniūnijas, ją matė ir aplinkinių rajonų publika. Per daugelį pasirodymų iš komedijos liko tik Agotukas, Bekumpis ir pinigai, nes kiekvieną kartą mes pridedame savo ir improvizuojame. Rodyta dar viena gera komedija – „Ponia NIEKO nepriima“ pagal A. Čechovą. Žiūrovui reikia tokių spektaklių, jie labai gerai priimami.

Žengdamas į sceną aš turiu žinoti tekstą „nuo iki“, man labai svarbu tekstas, įsijautimas į vaidmenį, talentas. Improvizacija ne mano arkliukas. Scenos baimės nejaučiu, kaip ir nejaučiu skirtumo, kam vaidinti – miesto ar kaimo žiūrovui. Tenka pastebėti, kad mūsų krašte žiūrovai savo emocijomis skiriasi nuo žiūrovų kituose rajonuose.

Sunkiausias vaidmuo – spektaklyje „Piršlybos“. Ilgai buksavome, teko įtemptai padirbėti. O į vaidmenį spektaklyje „Amerika pirtyje“ pasisekė lengvai įsijausti. Žiūriu į Valdą Laurinavičių, Algirdą Barčį – jie tikri profesionalai. Aš tik mėgėjas, palyginti su jais, bet per septynerius metus daug ko išmokau. Septyneri metai žmogui yra daug, teatrui – labai nedaug. Per tuos metus nemažai spektaklių parodėm, pamatėm, kad teatras yra reikalingas, lankomas ir mėgstamas žiūrovų. Manau, kad teatras gyvuos dar daug metų su mumis, su jaunąja aktorių karta. O kiek vaidmenų laukia manęs – ateitis parodys. Jei atsiras vaidmuo, atitinkantis mano būdą, charakterį, manau, režisierius pakvies.

Ar prisidedu prie scenografijos? Režisieriaus Š. Kunicko ir mano matymai skiriasi. Aš nematau visos scenos, galiu padaryti tik detalę, todėl ir nedalyvauju tame procese. Visi mūsų spektakliai trunka valandą ir 15–20 min. Išlaikyti dėmesį ilgiau kaip valandą yra sunku, turi būti labai intensyvus veiksmas. Režisieriaus nuomone, spektaklis turi baigtis tada, kai žiūrovas dar kažko tikisi. Pastebiu, kad spektaklio antroje pusėje jau daugelio rankose būna telefonai: skaito, rašo, fotografuoja.

Ar svarbu aplodismentai, gėlės? Taip, kažkiek pamalonina, jaudina, bet nebūtinai asmeniškai man.

Tai gali būti skirta pagrindiniams to spektaklio aktoriams, visam kolektyvui.

The post Septyneri teatro metai: aktoriai apie savo išgyvenimus appeared first on udiena.lt.

Idėja, kuri neleidžia sustoti

Vienas iš festivalio organizatorių Utenos kamerinio teatro režisierius Šarūnas Kunickas priminė, kad pirmasis toks festivalis Utenoje buvo surengtas dar 2017 metais. O dabar jau tampa tradiciniu miesto renginiu.

„Tą pirmąjį festivalį tuomet organizavome kaip „Žaliaduonių“ teatras Utenos kultūros centre. Kameriniame teatre festivalį pirmą kartą surengėme 2019 metais, vėliau buvo pertrauka dėl pandemijos, o 2023 metais festivalis vėl atgimė ir toliau tęsia tradicijas“, – pasakojo režisierius.

Mintis surengti pirmąjį tarptautinį teatro festivalį gimė Rokiškio kultūros centre dirbančiai režisierei Neringai Danienei. Tai buvo jos idėja, pasiūlyta Utenos ir Pasvalio teatrams.

„Mes užsidegėme tuo, o dabar nebėra kaip sustoti. Vienu metu vienas iš festivalio partnerių buvo pasikeitęs, Rokiškį pakeitė Kupiškis, bet dabar ir vėl bendradarbiaujame su Rokiškio teatru“, – atskleidė Š. Kunickas.

Šis festivalis yra unikalus, nes, pasak pašnekovo, tokio formato festivalio ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje nėra. Tarptautinis teatrų festivalis šiemet prasidės spalio 15 dieną ir vienu metu vyks trijuose miestuose – Rokiškyje, Pasvalyje ir Utenoje.

„Vienam miestui pasikviesti kokius penkis ar šešis užsienio teatrus būtų brangu. Palaikydami partnerystę išvengsime didelių išlaidų. Aktorių trupės turės po du pasirodymus skirtinguose miestuose“, – kalbėjo režisierius.

Išskirtinis ne tik formatu

Šis festivalis, Š. Kunicko teigimu, unikalus tuo, kad jame dalyvaus ir teatro ekspertai iš Prancūzijos, Olandijos, Latvijos, Ukrainos bei Lietuvos. Utenoje bus parodyti devyni spektakliai, iš kurių penki – užsienio teatrų. Uteniškiai ar į Utenos kamerinį teatrą atvykę svečiai turės galimybę pamatyti spektaklius, kuriuos pristatys iš Liuksemburgo, Italijos, Rumunijos, Latvijos ir Kazachstano atvykusios profesionalių ir mėgėjų teatrų trupės. Repertuare bus ir žinomų lietuvių teatrų iš Biržų, Anykščių bei Rokiškio spektakliai suaugusiesiems bei vaikams.

„Šis festivalis išskirtinis ne tik savo formatu, bet ir patyrusiais teatro ekspertais, dauguma jų dėsto aukštosiose mokyklose, teatro akademijoje, turi didelę patirtį ne tik teatriniame, bet ir akademiniame gyvenime. Tai teatro ekspertė dr. Joke Elbers iš Olandijos, Dimitrijus Gusakovas iš Ukrainos, lietuviai Irina Maciulevičienė, Nerijus Gedminas, Antanas Markuckis ir kt. Repertuarą atrinkome kruopščiai, kad žiūrovams nereikėtų stengtis suprasti kalbos, kad spektakliuose būtų daugiau judesio, muzikos, komedinio žanro. Taigi spektaklių repertuaras platus – nuo komedijos iki istorinės dramos“, – teigė režisierius.

Užsienio teatrų pasirodymams nereikės vertimo

Š. Kunickas neneigė, kad suorganizuoti tarptautinį festivalį nebuvo paprasta. Reikėjo pasirūpinti transportu, nakvynės vietomis atvykstantiems svečiams, maitinimu, reikiamomis scenos dekoracijomis ir kt. dalykais.

„Bet tai nėra sunkumai, tai mūsų kasdienybė. Kai mes išvykstame į gastroles, mumis rūpinamasi taip pat“, – kalbėjo jis.

Utenoje festivalio laikotarpiu gyvens 11 aktorių, atvykusių iš Italijos, Rumunijos ir Latvijos, taip pat du teatro ekspertai. Svečius uteniškiai ketina supažindinti ne tik su Utenos kraštu – planuoja suorganizuoti jiems ekskursiją į sostinę.

Tarptautinis teatrų festivalis Utenoje, Š. Kunicko teigimu, tai abipusė nauda. Miesto bendruomenei – tai galimybė susipažinti su užsienio kūrėjų stiliumi bei įgyti naujų patirčių, kurios praturtina ir lavina kultūrinį skonį. Užsienio svečiams – tai proga pamatyti Lietuvą bei sužinoti apie Utenos miestą.

„Neretai žiūrovai vengia lankytis užsienio šalių teatrų spektakliuose, manydami, kad nesupras kalbos. Tačiau aš norėčiau nuraminti – kalbos suprasti nereikės. Liuksemburgo teatro spektaklis paremtas klounados principu, jo metu nebus žodžių, sceninė kalba bus perteikiama per veiksmą ir judesį. Italų teatras taip pat parodys komediją, kur viskas irgi bus suprantama be žodžių, Kazachstano teatro pasirodymas paremtas judesio menu, tad taip pat vertimo neprireiks. Teatro sceninė kalba yra viena ir suprantama dažnai be žodžių, pakanka matyti emocijas, jausti atmosferą, – teigė Š. Kunickas. – Uteniškiams tai yra unikali proga ne tik susipažinti su Lietuvos teatrų pasirodymais, bet ir pamatyti užsienio teatrų spektaklius bei gerai praleisti laiką.“

Tarptautinio teatrų festivalio projektą remia Kultūros taryba, dalinai prie projekto finansavimo prisideda ir Utenos rajono savivaldybė.

Informacijos apie bilietus ir jų kainas teiraukitės Utenos kameriniame teatre.

The post Utenoje vėl pakils tarptautinio teatrų festivalio uždanga appeared first on udiena.lt.

„Vienu gyvenimu patirti šimtus“

„Šiandien buvo 200-asis mano spektaklis Utenos kameriniame teatre ir pasaulį išvydo 18-as sukurtas personažas – Liuba.

Esu laiminga. Ir žinau, kad ne skaičiuose esmė, bet skaičiai dažnai parodo, kiek kas „kainuoja“. Šiuo atveju – energijos, kantrybės, atsidavimo, kartais „sudegimo“ ir vėl pakilimo. Milžiniškas procesas su daug sudedamųjų būti, jausti ir įsikūnyti į tuos veidus, kurie įprastame gyvenime gali būti svetimi. Ir kiekvienam iš jų rasti išteisinimą. Tai neįkainojama galimybė vienu gyvenimu patirti šimtus.

Ačiū kolegoms – mes kartu padarome, rodos, tai, kas neįmanoma. Režisieriui, kuriam svarbu, kad teatre būtų ryškiai matomas ne jis, o aktoriai. Jums, mieli žiūrovai, kad ateinate, palaikote ir surandate laiko pasakyti gražų žodį. Mamai ir krikštatėviui. Nes jie yra mano poilsio ir ramybės uostas“, – savo feisbuko paskyroje rugsėjo mėnesio pabaigoje rašė žinoma uteniškė, Utenos kamerinio teatro aktorė J. Mandrijauskaitė.

Valdo Mintaučkio nuotr.

The post 200 spektaklių: aktorės Justinos Mandrijauskaitės gyvenimas tarp šviesų ir uždangų appeared first on udiena.lt.

Interviu su Š. Kunicku skaitykite penktadienio laikraštyje „Utenos diena“.

Vytauto Ridiko nuotr.

The post Režisierius Šarūnas Kunickas: „Teatras yra visas mūsų gyvenimas“ appeared first on udiena.lt.

Muzikinį foną tą vakarą kūrė garsus Utenos krašto muzikantas Arūnas Paškevičius, tarp teatro artistų vyko kovos, kurias vertino susirinkę žiūrovai: buvo rodomos trumpos teatro kurtų spektaklių ištraukos, o pasibaigus visų pasirodymams – sveikinimai teatrui su penkerių metų sukaktimi. Sveikino net svečiai iš Rokiškio, Utenos rajono savivaldybės vardu meras Marijus Kaukėnas su Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Jūrate Brasiūniene, sveikino ir teatro mylėtojai bei gerbėjai.

Ta proga visiems teatralams ir jiems prijaučiantiems Utenos kamerinio teatro vadovas Šarūnas Kunickas padovanojo šiai progai išlestą knygą, dėkojo rėmėjams.

Plačiau apie šio teatro veiklą skaitykite artimiausiuose laikraščio „Utenos diena“ numeriuose.

Laikraščio „Utenos diena“ inf.

Vytauto Ridiko nuotr.

The post Utenoje turiningai atšvęsta Tarptautinė teatro diena appeared first on udiena.lt.