Meduolių spalvinimo rinkiniai

Įvairiaspalviais piešiniais dekoruoti kepinių skrituliai. Ant jų – grafiškai tiksliai at­kartoti žiemos vaizdai. Ša­lia tarsi meninės abstrakcijos įmantrių formų meduoliukai, padengti ryškiu glaistu. Tai – R. Kliaugienės darbai. Dau­guma dekoracijų išraitytos rankomis. „Vieną sluoksnį už­liejus, negali toliau puošti, turi sulaukti, kol nudžius“, – me­duolių dailinimo ypatumus iš­davė meistrė. Kad išgautų no­rimą vaizdą, ji pasitelkia ir formeles, ir rankų miklumą. Ant glajaus smulkius piešinius šeimininkė spaudžia ir nese­niai įsigytu naujausiu, seniai svajotu savo pirkiniu – maisti­niu spausdintuvu. R. Kliaugi­enė atskleidė originalų suma­nymą, kurį padiktavo nesaugi ir nestabili situacija, susiju­si su koronaviruso pandemija. Kartais ignalinietė mokiniams veda edukacijas, kuriose pasa­koja apie meduolių kepimą, jų dekoravimą. Nors šiuo metu ji galėtų tokią pažintinę pamo­ką dėstyti ir gyvai, mokyklo­je, bet konditerė gimnazistams paruošė specialius rinkinius. Jos sukomplektuotoje dėžutė­je – meduoliai, į kuriuos ant balto glaisto lyg ant popie­riaus įbrėžti piešinių kontūrai. Ant kepinio krašto – duobe­lės, į kurias įspausta spalvotų valgomųjų dažų mėginių. Kie­kvienoje dėžutėje – teptukas. Saldžiosios „spalvinimo kny­gelės“ bus išdalytos gimnazis­tams. Šie parsineš namo ir ga­lės dekoruoti.

Vaikų bėdos slypi jų tėvuose

Pasiteiravus, kaip R. Kliau­gienės gyvenime atsirado kon­diterija, pašnekovė prisiminė, jog pirmiausia ji įgijo pradi­nių klasių pedagogikos diplo­mą. „Pagal šią specialybę il­gai dirbti neteko – pradėjau lauktis pirmojo vaiko, įrengi­nėjome namus. Pagalvojusi, kad noriu užsiimti ne vien su mažaisiais ir būtų gerai turėti kitą, plačiau apimančią profe­siją, universitete baigiau soci­alinės pedagogikos mokslus ir kurį laiką dirbau šį darbą“, – pasakojo pašnekovė. Bedirb­dama su vaikais, ignalinietė pastebėjo, kad jų bėdos daž­niausiai susijusios su tėvais. Tai būsimą konditerijos meis­trę paskatino trečią kartą siek­ti žinių. „Pagalvojusi, kad su suaugusiaisiais dirbti taip pat būtų įdomu, Mykolo Romerio universitete baigiau sociali­nio darbo magistrantūros stu­dijas“, – tęsė pašnekovė, pri­dūrusi, kad besimokant gimė ir vaikai. Moteris išaugino tris sūnus, iš kurių du jau pa­likę namus. R. Kliaugienė tei­gė, kad po kiek laiko Vilniuje ji susirado darbą vienoje švie­timo įstaigų, kuri vykdė ug­dymo karjerai projektą. „Ug­dymas karjerai – tai žmogaus paruošimas profesinei vei­klai. Viena iš ugdomų kom­petencijų buvo savęs pažini­mas, – sakė „Meduolendo“ šeimininkė. – Ieškodama ki­tuose silpnųjų bei stipriųjų pu­sių, pastebėjau ir savo stiprią­sias bei silpnąsias savybes. Tuomet ir dingtelėjo į galvą, jog man labai patinka kep­ti. Iki tol niekada šios minties neišgrynindavau.“

Karčiai saldus naktinis darbas…

Kodėl R. Kliaugienei parūpo saldumynai? „Kadangi tai – tarsi džiaugsmas, gera emoci­ja. Užsiimdama su vaikais, juk dirbau ir su emocijomis. Su el­gesiu, dėmesiu bei įvairiais su­trikimais. Saldumynas yra tarsi pojūčius veikianti džiaugsmo piliulė. Miesto kepykla praei­vį atveda pagal kvapą“, – samprotavo R. Kliaugie­nė. Nors kep­ti sekėsi neblo­gai, pašnekovė kibo ir į kon­diterijos moks­lus. Utenos re­gioniniame profesinio mo­kymo centre studijos truko vos vienerius metus. Moky­tis buvo sma­gu – kalbėto­jos teigimu, tai buvo pirmas kartas, kai at­siimant diplo­mą nuoširdžiai gailėjosi, kad viskas baigėsi.

Maždaug prieš septy­nerius metus mokslus baigusi moteris to­bulinimosi vis dar neaplei­do – kartkartėmis nuvyksta į nepigius vienos dienos kondi­terijos kursus. Anot jos, metų studijų tikrai neužtenka. „Su­pratau, kaip tai sudėtinga. Lyg matematika, apimanti tiks­lius skaičiavimus. Jeigu para­šyta 296 g ir turi įdėti tiek, o ne iš akies. Gramų tikslumu gaminant dažniausiai nereikia matuoti tik pagal senovinius receptus“, – sakė R. Kliaugie­nė, kuri dar dirba keliuose ki­tuose, kaip įvardijo, „valdiš­kuose“ darbuose. Didžiasalio vaikų globos ir socialinės pa­ramos šeimai centre ji – so­cialinė darbuotoja. Ten pat, vienoje iš vaikus globojančių šeimynų, dirba su vaikais. Ji ir švietimo pagalbos specialistė Ignalinos rajono švietimo pa­galbos tarnyboje. Be viso to, Ignalinos rajono kultūros cen­tre du kartus per savaitę lan­ko sportinius linijinius šokius. „Kai dirbu Didžiasalyje, išvy­kusi septintą valandą ryte grįž­tu devintą valandą vakare“, – sakė kalbėtoja. Paaiškėjo, jog dažniausiai ji miega vos pen­kias valandas per parą ar netgi dar mažiau, tad gausybė kepi­nių gimsta tuomet, kai aplinki­niai ilsisi.

„Meduolendas“ – lyg vaikystės svajonė

Pašnekovės nuomone, ji dir­ba lėtai, kadangi reikia lai­ko įsijausti į procesą. Kondi­terė sakė, jog negali gaminti bet kaip – saldėsių kūryba jai ir atsipalaidavimo būdas, ir pomė­gis, ir savirealizacija. „Mano gaminį gavęs žmogus kartu pasiima ir jausmą. Suprantu, kad egzistuoja daug kitų, gal­būt žymiai reikalingesnių vers­lų nei maniškis. Tarkime – lai­dojimo verslas. Bet negalėčiau juo užsiimti. Man patinka pre­kiauti džiaugsmu. Gaminu ir in­dividualius tortus, kurie skir­ti būtent konkrečiam žmogui. Kai priimu užsakymą, visada klausiu, kokiam asmeniui tor­tas bus skirtas: ar jis moteriai, ar vyrui, ar vaikui. Kiek gavėjui metų, kuo domisi“, – nedaug­žodžiavo R. Kliaugienė prasi­tarusi, jog ir jos pačios mama kiekvienų metų gimtadienio proga trims šeimoje augusioms mergaitėms kepdavo po tor­tą. „Nors, kaip dabar supran­tu, technologiškai jie nebūdavo geri, be papuošimų. Bet tai ne­svarbu, nes jie būdavo skaniau­si, kadangi pagaminti su mei­le“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad „Meduolendas“ ir yra tarsi slapta svajonė iš vaikystės kny­gos, kur vaizduojama, kaip įeini į urvelį, kuriame vyksta kažkas paslaptingo… „Meduolendas“ – tarsi daug kam žinomas „Le­golendas“. Ištarus pavadinimą, niekam nekyla klausimų“, – atsivėrė ji.

Kodėl meduoliai Ignalinai svarbūs

Pasakotoja paaiškino, ko­dėl meduoliai Ignalinos įvaiz­džiui svarbūs – juk rajone įsikūręs Stripeikių bitinin­kystės muziejus yra vienas iš atvykėlių traukos taškų, o medus – vienas pagrindinių meduolių ingredientų. Paš­nekovės nuomone, šio iš­skirtinio muziejaus sklaida galėtų būti daug didesnė. Pa­sakotoja į savo meduolių teš­lą deda vien natūralų medų, pasak jos, nesvarbu, jog pa­šovus į orkaitę šis produktas greičiausiai netenka naudin­gų savybių. „Mano kepiniuo­se medaus būna daug. Tešla – brandinta, jai subręsti reikia trijų ar keturių savaičių. Jei­gu nebūtų bičių, nebūtų nei ekonomikos, nei žmonijos. Medus – tai pats seniausias lietuvių saldumynas. Iš jo konditerija ir vystėsi“, – pa­tikino R. Kliaugienė akcen­tuodama, kad „Meduolendas“ veikia legaliai – ji turi visus reikalingus dokumentus.

Konditerė paaiškino, kodėl savo gaminiams nėra sukūru­si reklaminio puslapio soci­aliniame tinkle „Facebook“. Anot savo versle besisukan­čios moters, ji dirba viena ir jau dabar visko nebeaprėpia – ir be tam skirto puslapio laiškų į savo asmeninę paskyrą gau­na kiekvieną dieną. Ir ne tik su užsakymais ką nors pagamin­ti, bet ir su įvairiais prašymais ar pasiūlymais. Vieną tokių pasiūlymų ji priėmė – kitą­met „Meduolendo“ gaminių pakuotės bus žymimos vaikų globą populiarinančios organi­zacijos lipdukais. „Atliekamų gaminių beveik nelieka – daž­niausiai gaminu pagal užsaky­mus. Prieš tai pasidarau mė­ginių, fantazuoju, norėdama išsiaiškinti, ar, tarkime, rūgš­tus citrinos skonis „nesipjaus“ su saldžia karamele. Jeigu dar­bų būna per daug, jų pirkė­jams internete pasiūlau nepla­nuotai“, – pasakojo kepyklėlės savininkė.

Gaminių turėjo aukščiausi šalies pareigūnai

Ignalinos miestui daugiau nei pusantro šimto lelijų for­mos meduolių iškepusi kon­diterė paminėjo, jog jos ga­miniai buvo pasiekę svečias šalis. Kazachstane vienas ke­pinys puikavosi ir tenykščia­me laikraštyje. R. Kliaugienės rankomis dekoruotą meduolį – lietuvę ir lietuvį, pasipuošu­sius saldžiais tautiniais drabu­žiais, turėjo ir buvusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Prie kiekvieno darbo, ku­ris iškeliavo, pridėdavau Igna­linos simbolį – leliją. Tai sklai­da, informacija – meduolis nueina ten, bet galbūt jo gavė­jas atkeliaus čia“, – teigė mies­to skonio ambasadorė, kuri taip pat paminėjo, kad jos veiklai svarbus sezoniškumas – me­duolius ji gamina daugiausiai prieš didžiąsias šventes – šie sužavėjo tuo, kad ant jų galima piešti. Kitu metu didelę dalį gamintojos laiko užima tortai, keksiukai, kanelės, populiarie­ji grybukai ir kiti konditeriniai gaminiai. Kaip dar pridūrė, ją itin vilioja senieji receptai.

Pasvajoja apie personažus

Konditerė atviravo, jog sal­dumynų nuo savo vaikų ne­slapsto – „Meduolende“ šiems galima skanauti tiek, kiek pa­tinka. Vis dėlto R. Kliaugienė pastebėjo, kad atžalos saldė­siais mėgaujasi saikingai. Paš­nekovė neslėpė, kad nevengia savo gaminių įteikti kaip dova­ną. Ji jaučia, jog antros tokios pat dovanos visame pasauly­je nėra. Pasiteiravus, kodėl dar neatsisako kitų darbų, moteris prisipažino, jog šis klausimas kyla daugeliui pažįstamų. „Dar nežinau, ką pasakyti… Būtų galima pasiekti, kad ši veikla taptų pelningesnė. Bet aš tiek daug studijavau – turiu krū­vas knygų, mokymų pažymėji­mai netelpa į stalčių, – svarstė R. Kliaugienė. – Tokius žmo­nes kaip aš bei šaldytuvus ir skalbykles remontuojantį savo vyrą vadinu amatininkais. Jie visada bus reikalingi. Kalbė­dama su savo sūnumi, kartą jo paklausiau, kas atsitiktų, jei penktą valandą ryto į darbą ne­išvyktų autobusų bei troleibu­sų vairuotojai? O kas atsitiktų, jei į darbą neišeitų tavo univer­siteto profesorius? Sau atsakę į šiuos klausimus galime pajus­ti skirtumą – neišėjus į darbą profesoriui, neatsitiktų beveik nieko.“ Ignalinietės nuomone, įgijus aukštąjį išsilavinimą bū­tina turėti ir amatą, o pasirin­kus mėgstamą veiklą nereikės dirbti nė vienos dienos.

Ji garsiai pasvajojo, jog lo­terijoje laimėjusi pusę milijo­no eurų „Meduolende“ sukurtų ir valgomų, ir nevalgomų per­sonažų karaliją. Anot kondi­terės, kūrybingumas yra viena didžiausių vertybių – joks dirb­tinis intelektas jo nenurungs. „Prieš pradėdama kurti aš ir pati nežinau, kas slypi mano galvo­je“, – nusišypsojo ne vieną idė­ją lyg meduolių tešlą brandi­nanti R. Kliaugienė, kuri pati pasigamina netgi įmantrių tor­tų dekoracijų. Jas saugo dailioje dėžutėje. Belieka prisiminti, jog svajonės pildosi.

The post Ignalinos skonio ambasadorei pati didžiausia vertybė – kūrybingumas appeared first on udiena.lt.

Daugiau apie tai skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“.

The post Oksanos kepyklėlėje saldėsiai virsta tikrais meno kūriniais appeared first on udiena.lt.