IV Dalis

Sudeginto mirusiojo kapas. Apie 60 cm į vakarus nuo centro aptiktos sudeginto mirusiojo kapo liekanos. Maždaug 50–80 cm skersmens plotelyje ant ariamo sluoksnio ir podirvio ribos kai kur išliko sudegusių kaulų, o tarp jų – ir apdegusios sulenktos žalvarinės plokštelės liekanų.

Tiriamo ploto pietvakariuose išryškėjo kapo duobės šiaurės rytų galas ir jos vakarinę dalį suardžiusios kitos duobės kontūrai.

Nedeginto mirusiojo kapas. Kapo duobė iškasta pietvakarių–šiaurės rytų kryptimi. Ji apie 3 m ilgio; šiaurės rytų galas 1,6 m pločio. Išliko 2 m ilgio šiaurės vakarų krašto ir tik 0,55 m ilgio pietryčių krašto dalis, užpildyta šviesiu smėliu. Dalyje senojo kapo duobės iškasta nauja netaisyklinga, apie 2,9 m ilgio ir iki 1,7 m pločio, duobė, užpildyta tamsesne maišyta žeme, kurioje nuo pat paviršiaus aptikta pavienių gyvulių kaulų.

70 cm gylyje išlikusioje kapo duobės dalyje aptikti žmogaus blauzdikauliai ir pėdų kaulai, taip pat greta paguldyto žirgo užpakalinės kojos bei stuburo dalis (35 pav.). Žmogus paguldytas duobės šiauriniame krašte galva į pietvakarius 245° kryptimi.

Išliko prie kojų padėtos įkapės. Prie dešinio šono buvo stambus geležinis įmovinis ietigalis profiliuota plunksna. Jis apie 45 cm ilgio, su 32 cm ilgio plunksna, kuri arčiau įmovos siekia 8 cm pločio (36:1 pav.). Ant kairės kojos blauzdikaulio 17 cm žemiau kelio rastas 13 cm skersmens geležinis antskydis kūgine viršūne (36:4 pav.). Vadinasi, ir ant šio mirusiojo kojų buvo padėtas skydas. Prie dešinės kojos kelio išliko geležinis pentinis siauraašmenis 23 cm ilgio kirvis 7 cm pločio ašmenimis ir kiek ilgesne pentimi (36:2 pav.). Kirvakotis turėjo gulėti tarp blauzdikaulių. Kirvio briaunos puoštos smulkiomis įkartėlėmis. 20 cm nuo kairės kojos kelio šiauriniame duobės pakraštyje aptikta sunykusi geležinė lankinė 8,2 cm ilgio segė (36:5 pav.). Neaišku, kas galėjo būti ja susegta šioje vietoje.

Prie mirusiojo kairio šono ties juosmeniu gulėjo geležinis 32 cm ilgio peilis (36:3 pav.). 8 cm ilgio įkotė nukreipta į galvos pusę. 8 cm nuo jo smaigalio šalia ašmenų buvo dar 4,6 cm ilgio geležinė ovalinė sagtelė (36:7 pav.) ir greta – žalvarinė žiedinė įvijėlė iš pusapvalės vielos.

Šalia mirusiojo iš dešinės ant dešinio šono paguldytas žirgas – tai pat galva į pietvakarius, lygiagrečiai su mirusiuoju. Jo nugaros nareliai buvo vos 15–16 cm nuo žmogaus dešinės kojos pėdos kaulų.

Kapą suardžiusi duobė gilesnė. Joje dar rasta arklio kaulų.

Pilkapis Nr. 2. Jis buvo grupės vakarinėje dalyje, prie kalvelės pietinio krašto. Žemės paviršiuje išsiskyrė vos pastebimu pakilimu, kurio šiaurės vakarų pakraštyje buvo matyti keli akmenys, o rytiniame ir vakariniame pakraštyje – po vieną.

Šioje vietoje ištirtas 9×8 m plotas. Atsidengė pilkapio sampilą juosusio akmenų vainiko liekanos, keli akmenys šiauriniame krašte ir pavieniai – rytiniame bei vakariniame. Vainikas sudėtas iš didelių (nuo 40–60 cm skersmens iki 65–135 cm aukščio) akmenų ir juosė apie 7–7,5 m skersmens sampilą iš smėlio ir žvyro. Po juo pagrinde – buvusiame žemės paviršiuje – rastas plonas smulkių degėsių sluoksnelis.

Vaiko kapas. Kiek į šiaurės vakarus nuo centro, ariamo sluoksnio apatinėje dalyje, aptikti apardyti vaiko griaučiai. Vaikas palaidotas sampile iškastoje duobėje galva į pietvakarius, ištiesta ir priglaus- ta prie šono kaire ranka ir smailiu kampu sulenkta ant krūtinės padėta dešine. Kojų kaulų neišliko. Netoli kaulų rasta iš siauros neornamentuotos žalvarinės juostelės sulenkta apyrankėlė 3,7 cm skersmens užkeistais galais. Ant krūtinės buvo antra apie 4 cm skersmens apyrankėlė iš tordiruotos žalvarinės vielos (37 pav.).

Suardytas kapas. Kiek į šiaurės rytus nuo centro pilkapio pagrinde išryškėjo ne visai taisyklinga keturkampė kapo duobė. Jos pietinis kraštas buvo 2,15 m, šiaurinis – 2,25 m ilgio. Rytinis galas 1,75 m, šiaurės vakarų – 1,65 m pločio. Duobės šiaurės vakarų kampas buvo per 2 m nuo akmenų vainiko, o šiaurės rytų kampas – per 1,5 m. Duobė užpilta šviesiu žvyru ir ryškiai išsiskyrė tamsiame pilkapio pagrinde. Ji 1,2 m gylio nuo pilkapio pagrindo.

Įvairiame gylyje rasta pavienių žmogaus kaulų ar jų liekanų: pvz., 2 raktikauliai, pažaliavę nuo žalvarinio papuošalo, greičiausiai – antkaklės.

Kapas visai suardytas, net nepavyko nustatyti, kuria kryptimi palaidotas mirusysis. Jokių daiktų nerasta.

Pilkapis Nr. 3. Į šiaurės rytus nuo pilkapio Nr. 2, arčiau kalvos šiaurinio krašto, velėnoje buvo matyti vieno didesnio akmens dalis, o 70–80 cm nuo jo į pietvakarius – kito. Vieta lygi, sampilas neišsiskyrė. Norint patikrinti, ar buvo čia pilkapis, prie akmenų ištirtas 10×5,5 m plotas.

Rasta gana tiesi 3 m ilgio akmenų eilė, tarsi pilkapio vainiko liekana. Akmenų viršūnės kiek pasvirusios į pietus, ir atrodo, kad pilkapio sampilas buvo kalvos šiauriniame krašte ir ištisai nuartas. Degėsių sluoksnelio, dengusio pilkapio pagrindą, pėdsakų neišliko.

Apie 1,7 m į šiaurę nuo išlikusios akmenų eilės aptikta ne visai taisyklinga keturkampė duobė. Ji iškasta šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, 2,4 m ilgio ir 2 m pločio, 90 cm gylio, nelygiu dugnu. Duobėje rasti keli didesni akmenys ir šlaunikaulis.

Atrodo, čia būta kapo, kurį sunaikino kasinėdami mėgėjai.

Pilkapis Nr. 4. Kalvos centre prie pietinio krašto, 5–6 m į pietus nuo pilkapio Nr. 5 su „kunigaikščio“ kapu, buvo matyti ryškesni antro stambaus pilkapio pėdsakai – išskleistas apie 15 m skersmens ir 60–70 cm aukščio sampilas, kurio paviršius išvagotas rytų–vakarų kryptimi iki 30 cm gylio vagomis. Vietiniai senesni gyventojai teigė, kad šį pilkapį perkasęs J. Šnapštys.

Nukasant sampilą, rasti keli žmogaus kaulai bei jų liekanų. Aptikta ir nedidelių akmenų vainiko fragmentų. Iš akmenų matyti, jog vainikas buvo sudėtas iš 40–60 cm skersmens ir iki 90 cm aukščio akmenų. Jis juosė apie 12–13 m skersmens sampilą, po kuriuo išliko ryškus smulkių degėsių sluoksnelis.

Suardytas kapas. Tamsiame pilkapio pagrinde ryškiai išsiskyrė šviesesnė keturkampė dėmė – buvusi kapo duobė, iškasta degėsiais išbarstytame pilkapiui skirtame plote. Ji buvo apie 2,85 m ilgio, 1 m pločio rytiniame ir 1,4 m – vakariniame gale. Visą pietinę pusę užima apie 2,3 m ilgio ir 1,6 m pločio vėlesnė duobė, iškasta, matyt, 1910 m. kasinėjant pilkapį. Neperkastas liko 40–50 cm pločio šiaurinis kapo duobės kraštas ir panašaus pločio rytinio galo ruožas.

Įvairiose perkastos duobės vietose rasta pavienių suaugusio žmogaus kaulų ir keli gyvulio kaulų fragmentai bei pusė sidabrinės storagalės apyrankės (38:1 pav.).

1,3 m gylyje nuo pilkapio pagrindo pasiektas kapo duobės dugnas. Jo rytiniame gale, arčiau pietinio kampo, išliko žmogaus blauzdikauliai ir pėdų kaulai. Taigi mirusysis palaidotas galva į vakarus. Tarp blauzdikaulių, arčiau kairės kojos pėdos kaulų, gulėjo labai sunykęs geležinis 14 cm skersmens antskydis su cilindriniu iškilimu ir kūgine viršūne (38:2 pav.).

Šalia žmogaus iš kairės, duobės šiauriniame krašte, taip pat galva į vakarus paguldytas žirgas. Jo užpakalio kaulai buvo per 50 cm į šiaurę nuo žmogaus kairės kojos kelio. Kaklas ištiestas, kaukolė gulėjo ant kairio šono, priekinė dešinė koja neišlikusi, o kairė sulenkta virš stuburo. Užpakalinė dešinė koja smarkiai sulankstyta ir prispausta prie stuburo ties kryžkauliu, kairė buvo beveik stačia ištiesta aukštyn. Kaulai 8 metų eržilo, kuris 8 cm žemesnis už gretimame pilkapyje su „kunigaikščiu“ palaidotąjį. Prie žirgo kaulų aprangos daiktų nebuvo.

Taigi šalia „kunigaikščio“ gretimame pilkapyje palaidotas karys galva į vakarus; ant jo kojų padėtas skydas ir greta paguldytas žirgas. Jam, matyt, priklausė ir sidabrinė storagalė apyrankė, kurios pusė rasta suardytoje kapo dalyje. Galimas daiktas, iš šio kapo buvo ir J. Šnapščio 1910 m. Lietuvių mokslo draugijai pateiktų daiktų (kirvis, peilis) iš kasinėtų Taurapilio pilkapių.

Pilkapis Nr. 6. Apie 12 m į šiaurės rytus nuo „kunigaikščio“ pilkapio Nr. 5, kalvos šiauriniame pakraštyje, išsiskyrė vos pastebimas išskleisto pilkapio sampilas. Nukasus velėną ir ariamą sluoksnį, paaiškėjo, kad sampilas nuartas, neišliko ir pagrindą dengusio degėsių sluoksnelio. Tuo tarpu iš vainiko tėra keli pavieniai akmenys rytiniame ir šiauriniame pakraštyje. Todėl buvusio pilkapio dydis neaiškus. Sampilo skersmuo, atrodo, galėjo siekti 8–9 m.

Maždaug buvusio pilkapio centre – 1,25 m nuo pietinio akmens į šiaurę ir 2,6 m nuo rytinio krašto akmenų į vakarus aptikta 2,65×2 m dydžio rytų ir vakarų kryptimi gilyn smarkiai siaurėjanti ir trumpėjanti duobė. 1 m gylyje ji buvo 2,35×1,5–1,6 m dydžio. Duobėje rasti 2 kapai.

Sudeginto žmogaus kapas. Duobės pietryčiuose 1 m gylyje 70 cm nuo jos rytinio galo, prie pietinio krašto 60×20 cm dydžio rytų–vakarų kryptimi pailgame plotelyje rasta supiltų sudegusių kaulų; degėsių ir angliukų nepastebėta. Kaulų fragmentų gana daug, jie sudarė 5–6 cm storio su smėliu maišytą sluoksnį. Įkapių nerasta.

Nedegintų žmogaus ir žirgo kapas. 1,4 m gylyje nuo nejudinto grunto paviršiaus pasiektas duobės dugnas. Čia 35–40 cm giliau sudegintų kaulų, duobės dugne, aptikti žirgo griaučiai, o šalia jų, duobės šiauriniame krašte – žmogaus griaučiai (39 pav.). Virš žirgo kaulų žemė gerokai tamsesnė, kai kur pastebėta truputis degėsių.

Žmogus palaidotas aukštielninkas, galva į vakarus, smailiu kampu sulenktomis ir ant krūtinės sudėtomis rankomis. Kaulai smulkūs, blogai išlikę, smulkieji visai sunykę. Atrodo, tai paauglio griaučiai.

Ant mirusiojo kaklo uždėta apie 0,5 cm storio tordiruotos vielos sidabrinė antkaklė. Ji maždaug 18,5 cm skersmens, galai išploti, padarytos apie 4 cm ilgio ir 0,7 cm pločio ištęsto rombo formos plokštelės. Vienos gale išlieta skylutė, o kitos galas užlenktas ir sudaro kabliuką (40:1 pav.). Prie dešinio peties gulėjo žalvarinė žiedinė įvijėlė iš siauros juostelės. Netoli juosmens dešinėje pusėje rasta geležinė ovalinė 4×2 cm dydžio sagtelė (40:6 pav.) ir prie jos – sunykusi žalvarinė žiedinė įvijėlė. Ant kairio šlaunikaulio buvo padėtas 17 cm ilgio geležinis peilis įkote ant dubens kaulų (40:3 pav.). Prie dešinės kojos kelio gulėjo ornamentuotas 18 cm ilgio geležinis pentinis siauraašmenis kirvis su atsparnėmis penties šonuose (40:2 pav.). Jis smarkiai įsmaugtas prie penties, ašmenys apie 6,5 cm pločio. Pakraščiai buvo papuošti įmušta zigzagine linija. 2 tokios linijos kerta kirvio liemenį, o jas jungia tokia pat zigzaginė linija.

Šalia žmogaus iš dešinės ant dešinio šono paguldytas žirgas galva į rytus, priešinga kryptimi negu žmogus. Žirgo kaukolė truputį aukščiau, pačiame duobės gale. Sprandas kiek išlenktas, nugaros kaulai rėmėsi į pietinį duobės kraštą, o kojos šiek tiek sulenktos. Priekinės kairės kojos kanopa gulėjo per 11 cm nuo kirvio ašmenų, o užpakalinės – per 17 cm nuo žmogaus dubens kaulų, užpakalinės dešinės kojos kanopa – per 15 cm nuo dešinės rankos žastikaulio. Kaulai 2–2,5 metų 133–134 cm aukščio žirgo.

Po žirgo snukiu gulėjo geležiniai dvinariai žąslai su 5,3 cm skersmens grandimis galuose. Grandys papuoštos skersinių rantelių–įkartėlių grupėmis (40:5 pav.). Kartu rasta sunykusi geležinė keturkampė sagtelė.

Pilkapis Nr. 7. Apie 6 m į rytus nuo pilkapio Nr. 6, kalvos rytiniame gale, prie šiaurės rytų krašto buvo dar vieno suardyto 8–10 m skersmens pilkapio žymės – nedidelis pakilimas.

Pilkapio vietoje ištirtas 10×8 m dydžio plotas pietvakarių ir pietryčių krašte; rasta buvusio akmenų vainiko liekanų. Jam naudoti stambūs – iki 60–75 cm skersmens akmenys. Iš išlikusių vainiko dalių matyti, kad pilkapio sampilas galėjo būti ne visai apskritas – apie 10 m ilgio rytų–vakarų kryptimi ir kiek siauresnis šiaurės–pietų. Sampilo pietryčių ir pietvakarių krašte, prie akmenų vainiko, aptiktas pilkapio pagrindą dengęs degėsių sluoksnelis.

Suardytas kapas. Pilkapio centre išryškėjo apie 2,7 m ilgio ir 1,5 m pločio rytiniame bei 1,7 m pločio vakariniame gale duobė. Jos centre ir pietiniame krašte vėliau iškasta dar 1 m gilesnė beveik apskrita 1,8–2 m skersmens duobė, kuri užpildyta tamsesne žeme.

Bulviarūsyje ir tarsi neliestoje kapo duobės dalyje įvairiame gylyje rasta žmonių kaulų. 1,3 m gylyje kapo duobės dugne buvo aptikta kiek tamsesnės žemės ir keli kojų pėdų kaulai. Jie rodytų, kad mirusysis palaidotas galva į vakarus.

Vienas mentikaulis buvo pažaliavęs nuo žalvarinio papuošalo. Duobėje jokių daiktų nei žirgo kaulų nerasta.

1 foto- Pilkapio Nr. 1 kapo radiniai: 1 – ietigalis, 2 – kovos kirvis, 3 – peilis, 4 – antskydis, 5 – segė, 6 – įvijinis žiedas, 7 – sagtis

2 foto- Pilkapio Nr. 4 radiniai: 1 – apyrankės fragmentas, 2 – antskydis (viršuje); pilkapio Nr. 6 kapas

3 foto- Pilkapio Nr. 6 radiniai: 1 – antkaklė, 2 – kovos kirvis, 3 – peilis, 4 – įvijinis žiedas, 5 – žąslai, 6 – sagtis

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ

Parengta iš knygos „Lietuvos valsčiai Tauragnai“

Projektą „Utenos krašto atspindžiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

The post Taurapilio „kunigaikščio“ kapas appeared first on udiena.lt.

III dalis

Lieka aptarti dar 2 šio kapo radinius – geriamojo (?) rago apkalus ir pincetą.

Paprotys dėti į kapą metalu apkaustytą ragą anksčiausiai paplito Lietuvos pajūryje. Čia jis pastebimas jau III amžiuje. Dažniausiai plona, siaura žalvario juostele buvo apkaustomas tik rago angos kraštas, bet IV–VI a. kapuose aptinkama ir puošniau apkaustytų ragų liekanų. Jie turi žemiau rago angos plačią puošniai ornamentuotą dažniausiai sidabrinę juostą. Įdomu, kad jos ornamentas skiriasi nuo to paties laikotarpio papuošalų ornamento. Jis išdėstytas dažniausiai horizontaliomis juostomis, kuriose aptinkama ne tik geometrinių motyvų, bet ir gyvulių bei paukščių – elnių ar briedžių, žąselių ir t. t. – figūrėlių. Iki šiol archeologinėje literatūroje daugiausia minimi tokie puošnūs ragų apkalai iš Pašušvio, Kėdainių r. (Puzinas J., 1938, 71 pav.; LLM, t. 1, 356 pav.; LAB, 257 pav.; Tautavičius A., 1972a, 14 pav.) ir Rubokų kapo Nr. 39, Šilutės r. (Bezzenberger A., 1909, p. 185, 141 pav.; LAB, 258 pav.; Tautavičius A., 1972a, 13 pav.). 1978–1979 m. dar keletas jų rasta Plinkaigalio, Kėdainių r., kapinyne (Kazakevičius V., 1981).

Ant puošniau apkaustytų ragų smaigalio dažnai užmaunamas lietas žalvarinis taurelės formos apkalas. Tokia taurele papuoštas Pašušvio rago smaigalys (Puzinas J., 1938, 71 pav.; LLM, t. 1, 356 pav.; LAB, 257 pav.; Tautavičius A., 1972a, 14 pav.). Be to, tokių taurelių rasta Vilkiautinio kape Nr. 20 (Krukowski S., 1913, 1: 7 lent.), Krikštonių, Lazdijų r., kape Nr. 1 (Kulikauskas P., 1959, 4 : 2 pav.), Riklikų, Anykščių r., suardytame pilkapio Nr. 7 kape (apie radinį neskelbta), Linkaičių, Joniškio r., kape Nr. 15 (Tarvydas B., 1933, 2 pav.; Michelbertas M., 1968, p. 40–41, 1 pav.), Gibaičiuose, Šiaulių r. (Tarvydas B., 1933, 10, 11 pav.). Pastaruoju metu keletas jų rasta ir Plinkaigalio kapinyne, Kėdainių r. (Kazakevičius V., 1978). Žinoma jų ir kaimyninėje Latvijoje (LA, 1974, 53 : 12 pav.), ir prūsų gentyse (Engel C. und La Baume W., 1937, 26c pav.), o kiek anksčiau – nuo II–III a. – ir germanų bei vakarų slavų žemėse (Godłowski K., 1977, p. 195).

Angos krašto ir rago smaigalio apkalus kartais jungia iš kelių narelių sudaryta metalinė juosta. Aptikta keletas IV a. ragų, kurių juostos-rankenos dabintos spalvotu emaliu (LLM, t. 2, 8, 9 pav.; Michelbertas M., 1968, p. 40–42, 1 pav.). Kapuose tokie puošnūs ragai būna padėti prie juosmens arba kojų.

Taurapilio pilkapyje Nr. 5 rastas 7,5 cm skersmens sidabru apkaustytas rago angos kraštas. Prie angos krašto ragą dengia apie 4,5 cm pločio plonos sidabrinės skardelės juosta. Jos ornamentas skiriasi nuo kitų to paties laikotarpio puošnių ragų apkaustų ornamento. Juostos apatinis kraštas dabintas įspaustų akučių eile, o likusi plokštuma – ne horizontaliomis ornamento juostomis, o įspaustais 3×3 cm dydžio keturkampiais. Juos kerta 2 įstrižainės, nuo kurių atsiskiria spiralinės linijos (31 pav.). Spiralės – lenktos linijos – motyvas bendras rago ir kalavijo makštų bei prie sagčių esančių apkalų ornamentui.

Taurapilio rago rankeną sudaro 3 sidabriniai 5,6–6,5 cm ilgio vamzdeliai, užverti ant pintos juostelės (32 pav.). Ant smaigalio uždėtas ne taurelės formos apkalas, o 2,8 cm ilgio sidabrinės skardos 1,2–1,6 cm cilindriukas. Todėl ragas galėjo turėti kiaurą smaigalį ir būti naudotas ne tik kaip indas gėrimui, bet ir kaip trimitas. Apkalų ornamentu, rankena ir smaigalio apkalu jis skiriasi nuo visų kitų baltų žemėse rastų geriamųjų гagų.

Kadangi daugelis Šiaurės Europos tautų indu gėrimui nuo seniausių laikų naudojo tauro ragą, tai, kalbininko K. Būgos nuomone, iš jo kilęs ir lietuvių kalbos žodis „taurė“, kuriuo ilgainiui imta vadinti ir stiklinius, metalinius ar medinius gėrimo indus (Būga K., 158, p. 375).

Daugelis senovės genčių ir tautų geriamąjį ragą, o kartais jo forma sekant padarytą molinį ar metalinį indą naudojo ne tik kaip taurę, bet ir kaip apeiginį indą. Tam kartais skirti ragai su kiauru smaigaliu. Todėl ir Taurapilio pilkapio Nr. 5 ragas galėjo būti taikomas įvairiems reikalams. Panašiai įvairiems reikalams galėjo būti naudotas ir šiame kape rastas 7,3 cm ilgio pincetas su 2,4 cm pločio žnyplėmis (33 pav.). Žalvarinių ir geležinių pincetų Lietuvos kapinynuose ir pilkapiuose vyrų kapuose randama nuo pirmųjų m. e. amžių visą I tūkstantmetį. Pavyzdžiui, Barzdūnuose, Šilutės r., kape Nr. 5 pincetas aptiktas kartu su II a. akine sege (Bezzenberger A., 1900a, p. 116). Rūdaičiuose, Kretingos r., jis rastas VI a. turtingo vyro kape Nr. 5 dirželiu prikabintas prie segės (Michelbertas M., 1968a, p. 97). Vilkų Kampo, Šilutės r., VIII a. turtingo vyro kape kartu su vienašmeniu kalaviju aptiktas pincetas, grandinėle prikabintas prie lankinės aguoninės segės (Nakaitė L., 1970, p. 53, 9 : 2 pav.). Paežerio, Šilalės r., VII–VIII a. kapuose Nr. 38 ir 98 rasti prie lankinių segių pritvirtinti pincetai (IEM, inv. Nr. AR 469 : 84). Pamiškių, Pasvalio r., VII–VIII a. kape Nr. 27 pincetas aptiktas prie didelės lankinės skliutakojės segės (Tautavičienė B., 1974, p. 42), Kašučiuose, Kretingos r., VIII a. pabaigos vyro kape Nr. 25 jis rastas prikabintas prie lankinės gyvulinės segės (Radzvilovaitė E., 1970, p. 70), panašiai ir Kiauleikių, Kretingos r., VIII–IX a. vyrų kapuose Nr. 7 ir 42 kartu su vienašmeniais kalavijais jie rasti prie lankinių gyvulinių segių.

Daug rečiau pincetų pasitaiko Lietuvos piliakalniuose (Nemenčinė, radinys – IEM, inv. Nr. AR 226 : 66; Vosgėliai, Zarasų r., radinys – IEM, inv. Nr. AR 75 : 2).

Pincetų turtinguose vyrų kapuose randama ir kaimyninėse baltų gentyse. Pavyzdžiui, Švaicarijos pilkapio Nr. 2 „kunigaikščio“ kape aptikti 2 žalvariniai pincetai ant mirusiojo krūtinės šalia lankinių žieduotųjų segių (Antoniewicz J., Kaczyński M., Okullicz J., 1958, p. 25, 2 : 45 lent.). Panašiai pincetas (kartais net sidabrinis) dedamas į turtingus vyrų kapus ir kituose kraštuose. Pvz., Lenkijoje, Šlionske (Śląsk) pirmųjų m. e. amžių kapuose (Godłowski K., 1977, p. 109), Rusioje IX–X a. vyrų vikingų kapuose taip pat randama pincetų (Авдусин Д. A., 1967, c. 21–25).

Dėl jų paskirties bendros nuomonės nėra. Vieni tyrinėtojai pincetus laiko juvelyrų darbo įrankiais, kiti – tualeto reikmenimis, dar kiti – medicinos (chirurgijos) įrankiu (Kарнуп А. Я., 1975, c. 44) ir t. t. Greičiausiai jie naudoti įvairiems darbams. Tačiau tai, kad pincetų randama turtinguose vyrų kapuose dažniausiai prikabintų prie drabužius susegusių segių ant krūtinės ir tai, kad kartais kape pasitaiko ornamentuotas arba sidabrinis pincetas, rodytų, jog šie asmenys jį naudojo būrimui ar kažkokioms apeigoms, kurioms, matyt, buvo teikiama maginė prasmė.

Chronologija ir mirusiojo visuomeninė padėtis. Taurapilio pilkapio Nr. 5 kapo laidosena ir inventorius būdingi V a. antrajai pusei ar VI a. pradžiai. Tuo metu – nuo IV a. pabaigos iki VI a. pradžios (ypač šiaurės rytų Lietuvoje) dar vyravo paprotys mirusiuosius laidoti nedegintus, duobėje po pilkapio sampilu, kurį juosė akmenų vainikas. Vyrai buvo laidojami galva į vakarus, moterys – į rytus, rankos buvo sudedamos ant krūtinės ar juosmens srityje. Taurapilio pilkapio Nr. 5 kapas šiuo atžvilgiu neišsiskiria. Jam parinkta vieta – nedidelės kalvos centras – rodytų, kad jis buvo vienas iš pirmųjų šioje nedidelėje grupėje. Mirusiajam iškasta gerokai didesnė ir gilesnė duobė negu kitiems. Virš jos supiltas ir kiek didesnis sampilas, apdėtas didelių akmenų vainiku.

Tuo metu rytų Lietuvoje pagal paprotį į vyro kapą buvo dedamas kirvis, peilis, rečiau 1 ar 2 ietys su įmoviniais ietigaliais (dažnai 2 ietys dedamos deginamiems mirusiesiems nuo VI a.), skydas, retkarčiais – pentinai, žirgas, o iš papuošalų – paprastai tik segė ir žiedas; apyrankė ar antkaklė randamos nedažnai. Retai pasitaiko ir geriamasis ragas, pincetas. Ir šiuo atžvilgiu Taurapilio kapas nesiskiria nuo to paties laikotarpio kapų. Antai jame rastas rytų Lietuvai įprastos formos pentinis siauraašmenis kirvis, peilis, Lietuvai būdingas antskydis, ietigaliai, segė, pincetas, galąstuvas. Todėl ir kapo inventorius, kaip ir laidosena, liudija, jog tai vietinio gyventojo V a. pabaigos ar VI a. pradžios kapas.

Jį skiria kai kurių daiktų puošnumas (antskydis pritvirtintas žalvarinėmis vinutėmis, ant kojų uždėti sidabru apkaustytais diržais pentinai, ant piršto užmautas sidabrinis žiedas) ir importinis kalavijas puošniose makštyse su sidabrinėmis paauksuotomis bei geležine granatais dabinta sagtimis ir savitai apkaustytas ragas. Šis importinių daiktų komplektas, kaip ir kapo vietos parinkimas bei įrengimas, rodo išskirtinę mirusiojo padėtį. Jo kapo inventoriuje vyrauja ginklai, apibūdinantys mirusįjį kaip žymų karį ir vadą. Jis ginkluotas ne tik 2 ietimis, kirviu ir skydu, bet ir turi iš tolimų kraštų patekusį kalaviją su puošniomis makštimis ir priedais.

Ragas ir pincetas, matyt, susiję su apeigomis, magija. Geriamasis ragas gali būti siejamas su priesaika, kuria sutvirtinama sutartis, taika ir panašiai. Kita vertus, jei tai ragas skirtas trimituoti, tai reikštų, jog šis karys vadovavo didesniam karių būriui. Pirmasis atvejis bylotų, kad baltų gentyse įvairias apeigas atlikdavo bendruomenės galva, vėliau genties ar žemės viršaitis „kunigaikštis“, o dar vėliau tarptautinius susitarimus – pats krašto valdovas. Panašus paprotys buvo ir Vidurio Europoje, kur „kunigaikščių“ kapuose dažnai randamas pincetas ir puošnus geriamasis ragas, o kartais – dar ir žirklės bei šukos (Godłowski K., 1977, p. 95, 195).

Turbūt ne atsitiktinumas, kad „kunigaikščių“ kapai baltų gentyse atsiranda tautų kraustymosi laikotarpio pradžioje. Matyt, tada, padaugėjus gyventojų, kovos vertė kaimų bendruomenes jungtis, sudaryti valsčius – žemes (administracinius vienetus), kurių bendriems reikalams tvarkyti, kariams vadovauti, atstovauti tariantis su kitais valsčiais, taip pat bendruomenės narių tarpusavio ginčams spręsti buvo renkamas vadas – „kunigaikštis“. Taurapilio pilkapyje Nr. 5, matyt, ir buvo palaidotas vienas toks vadas – „kunigaikštis“ (34 pav.).

Įdomu, kad šių vadų – „kunigaikščių“ kapų atsiradimas sutampa su IX–XIII a. šaltiniuose minimų baltų genčių sąjungų išsiskyrimo pradžia. Kaip tik IV–VI a. išsiskiria lietuvių, žemaičių, jotvingių, žiemgalių ir kitos genčių sąjungos, kurios išlieka iki pat XII-XIII amžiaus. Šios genčių sąjungos I m. e. tūkstantmečio viduryje buvo jau gerai organizuotos, gebėdavo sudaryti nors ir laikinas federacijas, didesnius politinius-administracinius vienetus. Tai rodytų ir antikinių autorių užuominos. Štai Flavijus Magnus Aurelijus Kasiodoras paliko užrašytą žinutę, kad VI a. pradžioje aisčiai buvo atsiuntę savo pasiuntinius į tolimą Romą ar Raveną pas imperatorių Teodoriką (LIŠ, 1955, t. 1, p. 19).

Nėra abejonės, kad Taurapilio pilkapyje Nr. 5 palaidotą asmenį iš bendruomenės skyrė ne tik jo pareigos, bet ir turtinė padėtis. M. e. pradžioje gamybinėms jėgoms pasiekus tokį lygį, kad nedidelė šeima galėjo savarankiškai ūkininkauti, susidarė pagrindinės sąlygos turtinei nelygybei atsirasti. Per kelis šimtmečius šis procesas, matyt, buvo gerokai pažengęs į priekį. Kaimų bendruomenes sudarė turtingesni ir neturtingesni jos nariai. Iš turtingesnių šeimų dažniausiai ir buvo renkami bendruomenės pareigūnai. Savo ruožtu vadas, tvarkydamas mainus tarp bendruomenių ar genčių, taip pat dalydamas karo grobį ir kitais atvejais, galėjo pasinaudoti savo padėtimi, greičiau pralobti. Turtiniai skirtumai didėjo, ir išrinktieji vadai tolo nuo bendruomenės eilinių narių. Turtingesnės šeimos ilgainiui sudarė genties aristokratiją, kuri tvarkė genties vidaus reikalus ir santykius su kaimynais, jau iš tradicijos paveldėdamos tas pareigas.

Turtinį bendruomenės susiskaldymą I tūkstantmečio viduryje ryškiai parodė daugelio Lietuvos archeologinių paminklų tyrinėjimai. Tai atspindi ir Taurapilio pilkapių medžiaga. „Kunigaikščio“ kapą supa kelių turtingų karių kapai, o likusieji eiliniai bendruomenės nariai buvo laidojami ant gretimos kalvos.

„Kunigaikščio“ palyda. Vakarinėje pilkapių grupėje ant jau minėtos kalvos pavyko aptikti tik 8 pilkapių vietas. Pagal pasakojimus jų būta 10 ar 13. Pilkapiai Nr. 3, 7 ir 8 buvo jau visai sunaikinti kasinėtojų mėgėjų ir ūkinių darbų. Juose nerasta ryškesnių kapų pėdsakų. O pilkapiuose Nr. 1, 2 ir 4 aptikti apardyti karių kapai, pilkapyje Nr. 6 – sveikas išlikęs kario kapas. Ir gerai išlikęs, ir apardytieji kapai yra turtingų bendruomenės vyrų.

Pilkapis Nr. 1. Kalvelės vakariniame gale pastebimas vos 20–30 cm aukščio pakilimas, kurio pietiniame pakraštyje buvo matyti didesnis akmuo, o kito dalis – pakilimo šiauriniame pakraštyje. Atstumas tarp akmenų apie 12 m. Tai tarsi buvusio pilkapio vieta.

Tad šioje spėjamo pilkapio vietoje ištirtas 13×13 m plotas. Nuėmus velėną ir ariamą sluoksnį, paaiškėjo, kad visas sampilas ir pagrinde buvęs degėsių sluoksnelis nuarti. 15–20 cm gylyje aptiktas nejudintas podirvis. Nerasta ir akmenų vainiko pėdsakų. Todėl pilkapio skersmuo neaiškus. Čia buvus pilkapį liudija tik 2 kapai.

1 foto- Galąstuvas iš pilkapio Nr. 5 (iš viršaus į apačią); segė iš pilkapio Nr. 5; sidabrinis žiedas (kairėje) ir žiedinės įvijos iš pilkapio Nr. 5

2 foto- Geriamojo rago apkalas iš pilkapio Nr. 5 (viršuje) ir geriamojo rago rankenos ir smaigalio apkalai

3 foto- Pilkapyje Nr. 5 palaidoto vyro veido skulptūrinė rekonstrukcija pagal kaukolę

Pagal knygą „Lietuvos valsčiai. Tauragnai“

parengė Daiva ČEPĖNIENĖ

The post Taurapilio „kunigaikščio“ kapas appeared first on udiena.lt.

Įkapės. Mirusysis palaidotas su gana daug įkapių – žirgu, ginklais, keliais papuošalais ir buitiniais daiktais. Didžiausią grupę sudaro ginklai – tai kalavijas su puošniomis makštimis ir sagtimis prisegti prie diržo, 2 ietys su įmoviniais ietigaliais, skydas; galimas daiktas, ir kirvis skirtinas prie ginklų. Prie kario aprangos, be to, priklauso ir pentinai su puošniai apkaustytais dirželiais. O iš papuošalų minėtina tik nedidelė lankinė segė, sidabrinis įvijinis žiedas bei ant krūtinės buvusios įvijos, iš buitinių daiktų – peilis, galąstuvas. Prie pastarųjų galėtų būti skiriami ir geriamasis ragas bei pincetas. Bet jie gali būti traktuojami ir kaip su magija, apeigomis susiję daiktai.

Dalis jų, be abejo, vietiniai (ietigaliai, kirvis, peilis, galąstuvas, segė, įvijos, greičiausiai ir pincetas bei antskydis). Kai kurie – kalavijas su puošniomis makštimis, taip pat sagtys, geriamojo rago apkalas – neabejotinai importiniai. Pentinai greičiausiai daryti vietoje, sekant iš kitų kraštų įvežtais. Taigi šiame kape rastas bene didžiausias dabar žinomų importinių daiktų komplektas Lietuvos TSR kapinynuose. Iš jų svarbiausias – dviašmenis kalavijas (7 pav.). Jo geležtė apie 80 cm ilgio ir 5 cm pločio, su neryškiu išilginiu grioveliu, o įkotė 11 cm ilgio ir užbaigta plokščiu, kiek išgaubtu 4 cm ilgio skersiniu. Rankena, matyt, buvo medinė. Kalavijas apie 91 cm ilgio. Dydžiu ir forma pagal tautų kraustymosi laikotarpiui priimtą kalavijų tipologiją jis panašiausias į A grupės IV tipo kalavijus, nors turi ir III tipo bruožų (Behmer R., 1939, p. 53–82).

Tai antras ilgas dviašmenis kalavijas, rastas I tūkstantmečio vidurio Lietuvos paminkluose. Pirmasis aptiktas 1958 m. Krikštonyse, Lazdijų r., Nemuno nuplauto didelio pilkapio su akmenų vainiku vietoje šalia apardytų žmogaus griaučių (Kulikauskas P., 1959, p. 76, 5 pav.). Jis blogai išlikęs, sulankstytas, apie 1 m ilgio. Forma ir dydžiu artimas prie Suvalkų Švaicarijos pilkapyje Nr. 25 rastam dviašmeniam kalavijui su medine rankena (Antoniewicz J., 1961, p. 10, lent. 5:7). Technologiniai tyrinėjimai parodė, kad jis yra iš raštuoto plieno ir neabejotinai nukaltas Romos provincijose dirbusių prityrusių ginklakalių (Antoniewicz J., 1962, p. 196). Taurapilio kalavijo geležtės technologiniai tyrimai tebėra neatlikti.

Kalavijas buvo medinėse (išliko prie geležtės medžio pėdsakų) makštyse, kurios greičiausiai buvo aptrauktos oda ir puoštos metaliniais, daugiausia sidabriniais, apkalais (8 pav.). Makštų angos kraštą dabino sidabrinė skardelė, o pastarąją iš išorės dengė masyvi 3×5,8 cm dydžio sidabrinė paauksuota plokštelė su giliu reljefiniu ornamentu iš stačiu kampu laužytos linijos (9 pav.). Kitą makštų angos kraštą puošė tik plona neornamentuota panašaus dydžio sidabrinė plokštelė. 7 cm žemiau angos krašto apkalo makštų išorę dabino 2 lietos pailgos dvigubo kryžiaus formos 7 cm ilgio žalvarinės plokštelės. Jų kryžmos 2 cm ilgio ir 1,2 cm pločio (10 pav.). Jos buvo pritvirtintos viena greta kitos išilgai makštų. Abiejų viršus padengtas priklijuota dvigubo kryžiaus formos sidabrine plokštele, kurios paviršius dar puoštas skersiniais įspaustais paauksuotais ruoželiais. Šie apkalai, matyt, prilaikė makštis juosusį diržą, nes ties jais abiejose kalavijo pusėse gulėjo puošnios sidabrinės paauksuotos sagtys.

Be to, dar kiek toliau makštų išorėje buvo prikalta apskrita apie 1,8 cm skersmens sidabrinė paauksuota plokštelė, dabinta giliu reljefiniu lenktų linijų ornamentu (11 pav.). Jos pakraščiuose matyti 4 mažytės ąselės, kuriose išliko sidabrinės vinutės. Tokie papildomi V–VII a. kalavijų makštų apkalai yra gana reti, įvairios formos, gaminti dažniausiai iš brangiųjų metalų (Behmer E., 1939, p. 25).

Makštų smaigalį tvirtino ir puošė gana masyvus 12,5 cm ilgio U formos sidabrinis apkalas (12, 13 pav.), kurio viršutinius galus dar jungė skersinė paauksuota plokštelė, iš priekio dabinta lenktų linijų ornamentu. Be to, apkalo viduryje iš priekio pritvirtinta gana sudėtingos formos paauksuota plokštelė su giloku ornamentu. Makštys, matyt, ilgai nešiotos, nes apkalas apdilęs ir kiek taisytas. Daugiau tokių puošnių kalavijo makštų baltų genčių žemėse nerasta. Jų nepasitaikė ir kaimyniniuose slavų bei germanų kraštuose. Kiek panašių aptinkama Dunojaus baseino žemėse. Pvz., Taurapilio kalavijo makštų galo apkalo forma ir konstrukcija kiek primena U formos apkalą iš Komoromo Vengrijoje (Hampel J., 1905, t. 1, 457 pav.; t. 2, p. 46–47; t. 3, lent. 40). Tik ten rastas sidabrinis apkalas kiek ilgesnis, be skersinės plokštelės viršuje, užbaigtas profiliuota buožele, o plokštelė viduryje puošta spalvotu emaliu ir granatais.

Po kalavijo geležte arčiau įkotės rastas tarsi iš minkšto kalkakmenio padarytas cilindro formos 2,2 cm skersmens karolis, prie kurio vieno šono pritvirtintas beveik pusrutulio formos sidabrinis paauksuotas ornamentu puoštas apkalas (14 pav.). Ano meto papročiu jis greičiausiai buvo pritvirtintas dirželiu prie rankenos, kaip V–VI a. mėgo hunų ir germanų gentys, kurios tam kartais naudojo ir stiklo ar gintaro karolį (Weeck W., 1931, p. 77–78; Csallany D., 1961, p. 259–260). Kartu tai ir savotiškas amuletas.

Prie kalavijo makštų rastos 3 sidabrinės ir geležinės sagtys. 2 vienodo dydžio ir formos apskritos 3 cm skersmens masyvios sagtys su penkiakampiu 4,6 cm ilgio apkalu aptiktos abipus kalavijo, prie apkalų, prilaikiusių makštis juosusį diržą. Matyt, jos naudotos makštims prie diržo prisegti. Sagčių apkalai gana masyvūs, smailėja ir baigiasi tarsi žuvies ar kregždės uodegyte. Jie puošti simetrišku ornamentu iš gilių S figūrų, o sagtelė ir liežuvėlis – smulkiomis įkartėlėmis (15 pav.). Sagčių viršus ir apkalai paauksuoti. Vienos liežuvėlis kiek paprastesnis, nepaauksuotas. Matyt, jį nuliejo vėliau kitas meistras, taisydamas sagtį. Panašių sagčių ir daugiau rasta Lietuvos kapinynuose. J. Verneris paskelbė panašios sidabrinės sagties iš Vilkyčių, Šilutės r., išlikusią nuotrauką (Werner J. 1977, 4 : 4 pav.). Ji dingo kartu su Prūsijos muziejaus, buvusio Karaliaučiuje, rinkiniais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Daug dažniau panašių sagčių ir apkalų prie jų aptinkama Dunojaus baseino kraštuose, Balkanuose ir germanų genčių gyventuose plotuose (Hampel J., 1905, t. 1, 280–292 pav.; t. 3, 11:18–48 lent.; Weeck W., 1931, p. 64–65; Csallany D., 1961, p. 275, 274: 1 lent.).

Įdomu, kad sagčių ir jų apkalų kraštinės briaunos, panašiai kaip ir kalavijo makštų angos apkalo pakraštėliai bei plokštelės pakraščiai makštų smaigalio apkalo centre, puoštos smulkiomis įkartėlėmis ir visos paauksuotos. Be to, sagčių apkalo ornamente, makštų galo ornamente, apskritoje apkalo plokštelėje bei rankeną puošusio amuleto ornamente kartojasi S motyvas. Tai greičiausiai rodytų, jog kalavijo makštis, amuletą ir sagtis gamino vienas meistras.

Trečia sidabrinė sagtelė mažytė, ne visai apskrita (1,8–2,2 cm skersmens), masyvoka, puošta tarsi išpjaustytais trikampėliais ir taip pat paauksuota (16 pav.). Į ją panašių Lietuvos archeologinėje medžiagoje neturime. Sagties forma ir ornamentas būdingi Balkanams, Krymui.

Ketvirta sagtelė, geležinė ovalinė, turėjusi masyvų pusapvalį liežuvėlį, buvo labai sunykusi. Iš tikrųjų geriau išliko tik pusė jos ir pusė prie sagties buvusio apie 2×3,5 cm dydžio apkalo, kuris puoštas 4 granatais, įstatytais į aukso skardele išklotus „lizdelius“ (17 pav.). Tai pirmas toks radinys Lietuvos TSR teritorijoje.

Visokiausių formų puošnias sagtis ir prie jų pritvirtintus įvairiai ornamentuotus apkalus ypač mėgo vidurinio Dunojaus baseino ir į vakarus nuo jų nuo IV–V iki pat VIII–IX a. gyvenusios tautos. Tai buvo vienas iš mėgstamiausių tiek vyrų, tiek ir moterų papuošalų. Panašių į Taurapilio pilkapio Nr. 5 sidabrines ir geležinę su granatais sagtis rasta V a. pirmosios pusės ir vidurio kapuose Jugoslavijoje bei Vengrijoje.

Ryšius su pietų ir pietvakarių sritimis rodo ir kape rasti žalvariniai pentinai (18 pav.). Jų lankelis trumpas (6,4 cm ilgio), masyvus, pusapvalio pjūvio, galai puošti keliais skersiniais grioveliais. Lankelio viduryje yra nedidelė skersinė kryžma, kurios viršutinis galas užlenktas išorén ir sudaro kabliuką. Ties kryžma išorėje yra keturkampė plokštuma, kurios centre įtvirtintas nedidelis profiliuotas spyglys. Toks pentinas galėjo būti tvirtinamas prie kojos 2 dirželiais. Vienas iš jų buvo prikalamas vinutėmis ir plona plokštele išilgai lankelio pentino vidinėje pusėje, o antrasis, užkabintas už kabliuko, apjuosdavo koją prie čiurnos.

Šie pentinai būdingi V a. antrosios pusės – VI a. kapams. Daugiausia jų žinoma iš baltų genčių gyventos srities, ir tyrinėtojai siūlo juos vadinti vakarinių baltų variantu (E grupe) (Giesler U., 1978, p. 13–14, 52–54). Jie esą gaminti sekant IV a. ir V a. pradžioje germanų bei galų kraštuose paplitusiais panašiais puošniais pentinais (Giesler U., 1978, p. 28–32, 4 pav.; Tiesche B., 1956, 31 lent.). Daugiausia jų (bent 7) rasta Tumianų (Tumiany, Daumen) kapinyno VI a. kapuose, Olštyno apskrityje (Giesler U., 1978, p. 53–54), ir vienas – Olštyne, Čenstochovos apskrityje (Giesler U., 1978, p. 53) Lenkijoje. Pastaruoju metu 3 tokie žalvariniai pentinai rasti Plinkaigalyje (kape Nr. 52 – 1 egz. ir kape Nr. 65 – 2 egz.) (Kazakevičius V., 1978, 60, 90 pav.). 2 panašūs geležiniai aptikti sudeginto mirusiojo kape Pilvinų pilkapyje Nr. 8 (Ostroveco r., BTSR) (Покровский Ф. В., 1899, с. 109; Гуревич Ф. Д., 1962, рис. 49: 1; Giesler U., 1978, p. 54, Nr. 124). Pagaliau, atrodo, tam pačiam tipui priklauso ir žalvarinis pentinas iš Kretingos r. Rūdaičių kapinyno suardyto kapo Nr. 6 (Michelbertas M., 1968a, p. 94, 96, 6 : 6 pav.). 2 kiek ankstyvesni žalvariniai to paties tipo pentinai rasti Pašušvyje, Kėdainių r. (Tautavičius A., 1972a, p. 136, 11 pav.).

Taigi pentinai su kryžma ties lankelio viduriu, užbaigta kabliuku, buvo gana paplitę ir gaminti baltų žemėse, sekant ankstesniais puošniais germanų genčių pentinais. Jie buvo nešiojami dirželiais pritvirtinti prie apavo, o ne prikaustyti. Tai rodo prie pentinų išlikusios žalvarinės ovalinės sagtelės, kurių liežuvėlis su trumpa kryžma-paplatinimu (19 pav.). Į sagteles yra įkabinti apie 3 cm ilgio žalvariniai dirželio galo apkalai, padengti viršuje plona sidabro plokštele, papuošta 3 išilginėmis įkartėlių eilėmis. Dirželių galai taip pat dabinti maždaug 7,5 cm ilgio truputį siaurėjančiais apkalais, kurie irgi padengti plona sidabro skardele, ornamentuota išilgine įkartėlių eilute (20 pav.). Likusi dirželio dalis puošta 0,8–1,1 cm skersmens apskritais žalvario apkalėliais, dengtais neornamentuota sidabro plokštele (21 pav.).

Tokių ovalinių sagtelių su kryžmą turinčiu liežuvėliu (ir be jos) bei dirželių, dabintų panašiais sidabro skardele dengtais apkalais prie pentinų, aptinkama gana dažnai turtingesniuose I m. e. tūkstantmečio vidurio kapuose, pavyzdžiui, Degsnės–Labotiškių, Molėtų r., pilkapyje Nr. 6 (Tautavičius A., 1972, p. 49), Krikštonių, Lazdijų r., pilkapyje (Kulikauskas P., 1959, p. 74, 4 : 1, 9 pav.), Plinkaigalio, Kėdainių r., kape Nr. 2 (Jovaiša E., 1978, p. 172–173, 2 : 10 pav.) ir daugelyje kitų šio kapinyno kapų. Ovalinės sagtelės gana būdingos ir V–VI a. prūsų genčių kapams (Åberg N., 1919, p. 106–119, 152, 154 pav.; Tischler O., 1902, 11 lent.).

Be jau išvardytų daiktų, kario aprangai priklauso ir vietinių kalvių nukalti ietigaliai bei antskydis. Iš iečių išliko tik įmoviniai 26 cm ilgio ietigaliai (22 pav.). Vienas iš jų turi ištęsto rombo, antras – ilgesnę už įmovą lapo formos siauroką plunksną. Abi šios formos dažnokai aptinkamos I tūkstantmečio antrosios pusės vyrų kapuose (Kazakevičius V., 1979, p. 53–65).

Geležinis antskydis blogai išlikęs. Jis apie 16,5 cm skersmens, su kūgio formos viršūne, o pakraštėlis buvo papuoštas įmuštų gūbrelių eile (23 pav.). Tokių antskydžių gana gausu Lietuvos archeologiniuose paminkluose (Radzvilovaitė E., 1966, p. 135–136; Tautavičius A., 1978, p. 122–124, žemėl. 68). Šis išsiskiria tik vinutėmis, kuriomis buvo prikaltas prie lentinio skydo. Išliko 4 gana storos 2,1–2,5 cm ilgio žalvarinės vinutės su keturkampės piramidės formos galvutėmis (24 pav.). Tai pirmas Lietuvoje rastas antskydis, prikaltas tokiomis vinutėmis. Jos puošė skydą, kurio dydis ir forma lieka neaiški. Tik iš vinučių ilgio matyti, jog jis padarytas iš maždaug 1,2–1,5 cm storio lentų.

Prie antskydžio krašto išliko plokščia žalvarinė 4,5 cm skersmens ornamentuota grandis (25 pav.) bei ovalinė kiek įgniaužta žalvarinė sagtelė (26 pav.). Šie dirbiniai rodo, kad prie skydo iš vidaus buvo pritvirtintas diržas skydui nešioti ir pakabinti. Kariui būdinga įkapė yra ir kartu su vyru palaidotas žirgas. Išlikę griaučiai jauno – dveigio žirgo. Jis paguldytas greta mirusiojo be jokių metalinių aprangos daiktų.

Paprotys kartu su mirusiuoju laidoti žirgą pirmaisiais m. e. amžiais buvo žinomas Sambijoje gyvenusioms prūsų gentims (Okulicz J., 1973, p. 372; Jaskanis J., 1974, p. 169–171). Iš čia jis plito į kitas baltų gentis. II-III a. šis paprotys buvo žinomas ir Lietuvos pajūryje. Žirgų kaulų rasta to laikotarpio kapuose Kurmaičiuose (Kulikauskas P., 1968, p. 36), Rūdaičiuose (Michelbertas M., 1968b, p. 59), Palangoje (Tautavičius A., 1968, p. 129, 135), Kretingos rajone. Nuo III–IV a. žirgų griaučių randama ir sūduvių bei jotvingių gyventoje teritorijoje (Jaskanis J., 1968, p. 77–109), o nuo V a. šis paprotys būdingas ir lietuviams. Čia jis išsilaikė iki pat krikščionybės įvedimo (Volkaitė-Kulikauskienė R., 1971a, p. 6, 12).

Pirmaisiais m. e. amžiais ir tūkstantmečio viduryje žirgai dažniausiai buvo laidojami nedeginti, vienoje duobėje su mirusiuoju. Laidota daugiausia su paprastomis kamanomis, iš kurių išlieka tik galiniai žąslai, arba ir visai be aprangos daiktų. Antai V a. turtingo vyro kape Nr. 35 Reketėje kartu su vyru palaidotas žirgas tik su žąslais (LLM, t. 2, 12 pav.; Navickaitė-Kuncienė O., 1968, p. 165–166). V a. Švaicarijos „kunigaikščio“ pilkapyje Nr. 25 žirgas irgi buvo palaidotas tik su paprastais dvinariais žąslais (Antoniewicz J., 1961, 5, 9 lent.). Kartais jau ir IV a. kapuose randama puošnių kamanų liekanų, bet dažniausiai tokiuose kapuose, kur mirusysis palaidotas be žirgo, pvz., Maudžiorų, Kelmės r., kape Nr. 1 (LLM, t. 2, 5, 7 pav.; Volkaitė-Kulikauskienė R., 1971a, 1–4 pav.) arba Švaicarijos pilkapio Nr. 2 „kunigaikščio“ kape (Antoniewicz J., Kaczyński M., Okulicz J., 1958, 7–9 lent.).

Pirmaisiais m. e. amžiais ir tūkstantmečio viduryje pastebime dvejopą paprotį – su mirusiuoju laidoti žirgą su kuklia apranga arba mirusiajam įdėti puošnias kamanas ir nelaidoti žirgo. Taurapilyje mirusysis palaidotas kartu su žirgu, kurio apranga kukli. Galima dar pridurti, jog šis paprotys rytų Lietuvoje vyrauja iki pat XII amžiaus. Iš šios srities turime nemaža žirgų kapų, bet beveik visuose aptinkamos labai paprastos kamanos, kuklios balno kilpos.

Iš dalies kaip ginklas galėjo būti naudojamas ir prie kario šono ties juosmeniu rastas 20 cm ilgio geležinis pentinis kirvis (27 pav.). Jis masyvoka 6,5 cm ilgio apvaliu viršumi pentimi, įgniaužtu liemeniu ir apie 8,5 cm ilgio ašmenimis. Pentiniai siauraašmeniai kirviai – gana dažnas Lietuvos kapinynų ir pilkapių radinys. Daug jų pasitaiko IV–VI a. rytinės respublikos dalies kapuose (Tautavičius A., 1978, p. 109–112, žemėl. 62). Dabar žinoma apie 150 jų radimo vietų, iš kurių į muziejus yra patekę maždaug 450 tokių kirvių. Matyt, tai buvo universalus darbo įrankis, o kartu ir ginklas. Taurapilio pilkapyje Nr. 5 rasto kirvio forma nesiskiria nuo kitų rytų Lietuvoje aptiktųjų. Todėl jis laikytinas vietinių kalvių gaminiu.

Vietinės gamybos yra ir nedidelis įtveriamasis peilis, kuris gulėjo šalia kalavijo prie mirusiojo dešinio šono. Minėti įrankiai visą I tūkstantmetį buvo dedami ir į vyrų, ir į moterų, ir į vaikų kapus (LAB, p. 180, 306, 404). Šis paprotys išliko dar ir XIV–XVI a., tik tuo metu jau naudoti peiliai su kriaunomis (Urbanavičius V., 1970, p. 6–7).

Kiek rečiau kapuose randama galąstuvų. Paprasti keturkampiai pailgi akmeniniai galąstuvai be skylutės dirželiui ar grandelei įverti, kad būtų patogiau nešioti, būdingi daugiau pirmiesiems m. e. amžiams, o vėliau nešiojami lengvesni, mažesni (LAB, p. 187, 308). Taurapilio pilkapyje Nr. 5 rastas keturkampis 3,8×5 cm storio ir 14 cm ilgio galąstuvas priklauso pirmai grupei (28 pav.). Turtingame Taurapilio pilkapio kape papuošalų nedaug: nedidelė 5,6 cm ilgio žalvarinė lankinė segė aukštai išlenktu liemenėliu, puoštu skersiniais grioveliais, su trumpa kojele, lieta užkaba ir trumpa įvija, rasta prie dešinio peties (29 pav.), bei sidabrinis įvijinis žiedas (30 pav.). Analogiškos lankinės segės, puoštos skersiniais ranteliais, su trumpa kojele ir nedidele įvija, paprastai datuojamos V a. arba VI a. pirmąja puse, laikomos būdingomis ne tik baltams (prūsų gentims), bet ir Skandinavijai, Slovakijai (Åberg N., 1919, p. 55–68; Nerman B., 1935, 144–145 pav.; Lamiova-Schmiedlova M., 1961, p. 24, 18 : 6 lent.).

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ

Parengta iš knygos „LIETUVOS VALSČIAI TAURAGNAI“

Projektą „Utenos krašto atspindžiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

The post Taurapilio „kunigaikščio“ kapas (II dalis) appeared first on udiena.lt.

Nagrinėjant pirmykštės bendruomenės irimą, šalia gamybinių jėgų vystymo pažinimo tarybinėje archeologijoje daug dėmesio skiriama turtinės nelygybės atsiradimo ir šio reiškinio raidos tyrinėjimams (Moopa X. A., 1953, c. 112, 116). Lietuvos archeologai taip pat jau gana seniai, remdamiesi kapų medžiaga, stengiasi pasekti turtinės nelygybės pasirodymą. Nuo 1953 m. jie atkreipė dėmesį į tai, kad jau nuo pirmųjų m. e. amžių mirusieji Lietuvoje buvo laidojami su nevienodu įkapių kiekiu, kad kartais skiriasi ne tik jų kiekis, bet ir kokybė (Volkaitė-Kulikauskienė R., 1955, p. 124; Kulikauskas P., 1957, p. 28, 34). Paminėtini II a. mergaitės kapas iš Kurmaičių, Kretingos r., IV a. moters kapas Nr. 7 iš Upytės, Panevėžio r., IV a. pabaigos moters kapas Veršvų dvigubame kape, V a. moters kapas Nr. 98 Veršvuose (Kaunas) su sidabriniais papuošalais, taip pat I m. e. tūkstantmečio vidurio su žirgu palaidoto vyro kapas Nr. 35 Reketėje, Kretingos r. Šie kapai ir kiti radiniai liudija, kad jau pirmaisiais m. e. amžiais Lietuvoje gyvenusiose bendruomenėse atsirado turtingesnių jos narių, galinčių mirusiuosius palydėti į „aną pasaulį“ su daugiau ir geresnių papuošalų, ginklų. Bendruomenės skilimas į turtingesnius ir neturtingesnius atsirado tik išsiskyrus individualiam šeimų ūkiui, taigi jau irstant pirmykštei bendruomenei.

Pastaraisiais dešimtmečiais įvairiuose kraštuose vis daugiau dėmesio kreipiama į vadinamuosius kunigaikščių kapus. Taip archeologinėje literatūroje vadinami kapai, kurie skiriasi laidosena (mirusysis dažnai laidojamas didesniame ir aukštesniame pilkapyje, kartais atskiroje kapinyno dalyje, jam kasama didesnė duobė negu eiliniam mirusiajam, kartais joje daroma kamera – „kambarys“ ir t. t.) ir įkapėmis (Godłowski K., 1960, p. 101; Okulicz J., 1970, p. 466-468). Įkapės skiriasi ne tik kiekiu ir kokybe (būna brangiųjų metalų), bet ir tuo, jog pasitaiko įvežtinių (Okulicz J., 1970, p. 467) bei su magija ir religinėmis apeigomis susijusių daiktų (Kietlińska A., p. 104-105).

„Kunigaikščių“ kapai įvairiuose kraštuose pasirodė ne vienu laiku, ir tyrinėtojai juos interpretuoja gana įvairiai. Pavyzdžiui, kadangi seniausiuose „kunigaikščių“ kapuose Lenkijoje nėra ginklų, kai kurie tyrinėtojai laiko juos su keltų kultūra susijusių žynių kapais (Kietlińska A., 1960, p. 104–105). Tuo tarpu vėlesni – III–IV a. – šie kapai Lenkijoje kartais laikomi jau stambių genčių sąjungų vadų kapais (Lowmiański H., 1963, p. 409).

Baltų genčių gyventuose plotuose „kunigaikščių“ kapų aptinkama IV–V a. paminkluose. Iki šiol archeologinėje literatūroje dažniausiai minimi 2 tokie kapai iš Suvalkų apskrities Šveicarijos pilkapių Nr. 2 ir Nr. 25. Pilkapyno Š pakraštyje buvusiame 21 m skersmens pilkapyje Nr. 24, 1×1,3 m dydžio duobėje 1956 m. aptikti sunykę vyro griaučiai galva į šiaurės vakarus. Ant mirusiojo krūtinės gulėjo 2 lankinės žieduotosios sidabru puoštos segės ir šalia jų – 2 žalvariniai pincetai, prie kairio šono – dviašmenis kalavijas, pentinis kirvis bei diržo pėdsakai. Diržas ar kalavijo makštys buvo papuoštos žalvarine briedžio figūrėle ir 2 apskritomis žalvarinėmis plokštelėmis, padengtomis sidabrine paauksuota ornamentuota skarele; diržas turėjo sidabrinę sagtį. Ant kairio dubens gulėjo geležinis pusrutulio formos antskydis, ant kojų – geležiniai pentinai, o kairėje pusėje prie kojų, prie kalavijo galo – puošnių kamanų liekanos. Tuo tarpu kairėje pusėje prie galvos buvo padėtos vienanarės žirklės, o duobės galvūgalyje skersai – 2 imoviniai ietigaliai ir prie jų buvo antrų puošnių kamanų liekanos (Antoniewicz J., Kaczyński M., Okulicz J., 1958, p. 23-31, 46-55, lent. 1–9).

1957 m. tyrinėto 18 m skersmens pilkapio Nr. 25 centre, duobėje, galva į šiaurės vakarus gulėjo žirgo griaučiai su dvinariais žąslais ir sagtimis, 2 m į Š nuo pirmos, antroje 1,2×2 m dydžio duobėje supiltos sudeginto žmogaus kaulų liekanos, o tarp jų buvo sidabrinė lankinė segė, 2 gintaro karoliai, Damasko plieno dviašmenis kalavijas, emaliu puošta apskrita plokštelė ir vienanarės žirklės (Antoniewicz J., 1961, p. 8–10, 16-19, lent. 5; 1962a).

Pirmasis kapas datuojamas IV a. pabaiga, antrasis – V amžiumi. Abu vyrai palaidoti su žirgais ir jų apranga, vietinės gamybos papuošalais (lankinėmis segėmis), įrankiais ir ginklais (kirviu, ietigaliais). Įkapės brangios (sidabrinės ar sidabru puoštos segės, sagtis, žirgo kamanos). Šalia vietinių gaminių yra ir importinių, pvz., Damasko plieno dviašmenis kalavijas, emaliu puošta plokštelė ir kt. Abiejuose kapuose rastos žirklės, pilkapio Nr. 2 kape – ir pincetai bei šukos. Kai kurie tyrinėtojai pastaruosius daiktus sieja su tam tikromis apeigomis.

Nemaža bendrų bruožų su minėtais Šveicarijos pilkapių „kunigaikščių“ kapais turi 1970 m. Taurapilyje, Utenos r., ištirtas pilkapio Nr. 5 kapas (Tautavičius A., 1972b, p. 47, 5 pav.). Šio kapo medžiaga iki šiol tebėra visa nepaskelbta, jo radiniai panaudoti tik aptariant V–VI a. Lietuvos gyventojų ryšius su Romos provincijomis (Tautavičius A., 1972a, p. 129–135; Werner J., 1977). Jie įdomūs ir svarbūs to meto socialiniams procesams tirti. Straipsnio tikslas ir yra paskelbti visą šio paminklo medžiagą ir išnagrinėti ją jau minėtu aspektu.

Taurapilio pilkapynas buvo Tauragno ežero pietiniame krante, apie 600 m į rytus bei pietryčius nuo plačiai žinomo piliakalnio (1 pav.), rytinėje kaimo laukų dalyje. Jį sudarė 2 grupės, buvusios per 200–300 m viena nuo kitos. Pirmąsias žinias apie paminklą paliko J. Šnapštys-Margalis, 1910 m. rudenį vieną dieną kasinėjęs šį pilkapyną ir po to atsiuntęs į Lietuvių mokslo draugiją 3 pentinius siauraašmenius kirvius, kelis peilius, įmovinius ietigalius ir antskydį (Iš Lietuvių Mokslo Draugijos, 1910; dabar radiniai yra IEM, inv. Nr. AR 82: 1–5). Kartu jis parašė į spaudą nedidelę korespondenciją apie šiuos radinius (Snapštys, 1910). Joje nurodoma, kad pilkapiai nuo XX a. pradžios ardomi – lupami iš vainikų akmenys statyboms, o sampiluose kasami bulviarūsiai. Neišliko duomenų, nei kiek čia būta pilkapių, nei kokio aukščio buvo sampilai tuo metu. Taip pat nežinoma, kurią pilkapių grupę kasinėjo J. Šnapštys-Margalis.

Tik 1970 m. birželio mėn. Lietuvos TSR MA Istorijos instituto žvalgomoji archeologinė ekspedicija apžiūrėjo pilkapyno liekanas. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. ir 1971 m. liepos mėn. Lietuvos TSR MA Istorijos instituto ir Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejaus ekspedicija jas ištyrė. Iš abiejų grupių ištirta 14-os pilkapių vietos ir iškasta dar 12 įvairaus dydžio perkasų, bandant rasti suardytų pilkapių vietas (tyrinėjimų ataskaita yra Lietuvos TSR MA Istorijos instituto archeologijos skyriaus rankraštyne, byla Nr. 303, o radiniai – IEM, inv. Nr. AR 540 : 1–52, ir Utenos kraštotyros muziejuje, inv. Nr. 3417–3421).

Vakarinė pilkapių grupė

Ši grupė nedidelė, yra ant siauros rytų–vakarų kryptimi pailgos kalvos, kuri viršuje siekia apie 180 m ilgio ir 30–40 m pločio; šlaitai siekia 6–8 m aukščio. Pietinis statesnis, leidžiasi į nedidelę Girtuoklės pelkę. Rytinį kalvos galą nuo toliau į rytus esančios didelės aukštesnės kalvos skiria siauras slėnis, kuriuo kadaise iš Girtuoklės pelkės į Tauragną tekėjo mažas upelis. Šiaurinis šlaitas nuolaidesnis, leidžiasi ežero link, kuris yra maždaug per 300 m. Vakarinis kalvos galas jungiasi su toliau į vakarus nuo jos esančia aukštuma.

Kalvos paviršiuje buvo žymu 6 ar 7 ryškesni ar vos išsiskirią pakilimai, kai kur iš velėnos kyšojo dideli akmenys. Stambiausi 2 pilkapiai buvę beveik greta kalvos centre; rytiniame jos gale – dar 3 smulkesnių pilkapių žymės, o vakariniame – kitų 2 ar 3 pilkapių pėdsakai.

Žmonių pasakojimais, 1910 m. šią grupę kasinėjęs J. Šnapštys. Jis radęs žmonių ir arklių kaulų (pats J. Šnapštys apie arklių kaulus neužsiminė). Vietiniai vyrai paskui irgi bandę kasinėti ir aptikę žmonių, arklių kaulų, „auksinių žiedų, net laikrodžių“. Radiniai neišliko, išsimėtė per karus. Žmonės kapus vadina milžinkapiais, teigia čia esant palaidotų karių.

1938 m. kaimui skirstantis į vienkiemius, ši pilkapių grupė pateko į valstiečio Balčiūno sklypą. Smėlinga kalva, jos viršus ir šiaurinis šlaitas imti arti, bet akmenys kliudė dirbti lauką. Susikūrus kolūkiui, nederlingas sklypas kurį laiką stovėjo nedirbamas, o vėliau kolūkis dalį akmenų išrinko ir bandė pilkapių užimamą plotą arti. Viršuje kai kur dar žymu vagos. Arė ir sėjo kelerius metus, vėliau metė, nes kliudė akmenys, o ir dirva labai nederlinga.

Kalvos viršuje ištirtos visos pilkapius primenančios vietos; aiškinantis paviršiuje nepastebimų pilkapių vietas, iškastos kelios perkasos.

Rasti 8 pilkapių ryškesni ar menkesni pėdsakai (2 pav.). Tik dviejuose – Nr. 5 ir 6 – aptikti nesuardyti kapai, o likusieji perkasti ir daugiau ar mažiau suardyti kasinėtojų mėgėjų. Visuose pilkapiuose, kuriuose pavyko rasti ryškesnių kapų pėdsakų, aptikti vyrų kapai. Vyrai laidoti nedeginti, kartu su nedegintu žirgu, ginklais. Šie kapai vadinti karių kapais. Iš jų turtingumu išsiskyrė grupės centre buvusio pilkapio Nr. 5 kapas. Pilkapis didžiausias iš visų čia išlikusių.

Pilkapis Nr. 5. Kaip jau minėta, jis buvo grupės centre, kiek arčiau kalvos šiaurinio krašto. Žemės paviršiuje išlikęs 50–60 cm aukščio ir 14–15 m skersmens pakilimas, kurio pietvakarių kraštas beveik susiliejo su greta buvusio pilkapio Nr. 4 išskleistu sampilu. Paviršiuje, pietiniame krašte, matyti kelių išlindusių akmenų viršūnės.

Buvo tiriamas 14×15 m dydžio plotas. Po plona velėna ėjo maišytas žvyro sampilas, kai kur pastebėta degėsių dėmių. 60–70 cm gylyje pilkapio pagrinde aptiktas kelių centimetrų storio smulkių juodų suodžių sluoksnelis. Jame rasta ir keletas šlako gabaliukų.

Pagrinde šviesiomis dėmėmis ryškiai išsiskyrė 8 bulviarūsių kontūrai, rodantys, kad pilkapio sampilą suardė bulviarūsiai, po to jis dar išskleistas ariant (3 pav.). Galimas daiktas, sampile buvo kapas, nes rasti keli pavieniai žmogaus kaulai.

Sampilo pakraščiu sudėto apie 12 m skersmens (iš vidaus) akmenų vainiko išliko tik fragmentai (4 pav.). Geriau jis išsilaikęs šiaurės rytų, rytų, pietų ir pietvakarių krašte. Ant nejudinto žemės paviršiaus dėti stambūs akmenys, daugiausia 40–65 cm skersmens, o kai kurie – 70–90 cm aukščio. Pailgi akmenys vainike statyti vertikaliai. Todėl jis tarsi sudarė akmeninę 60–90 cm aukščio sienelę apie sampilą. Sampilas turėjo būti iškilęs virš vainiko, vadinasi, siekė daugiau kaip 1 m aukščio ir kartu su juo buvo apie 13,5 m skersmens. Pietryčių ir pietvakarių ketvirtyje sampile apie 30–40 cm aukščio pagrindo buvo primesta iki 20–30 cm skersmens akmenų. Atrodo, jais bandyta sustiprinti irstančius sampilo pakraščius.

Kapas. Kiek į šiaurę, šiaurės rytus nuo centro pilkapio pagrinde išsiskyrė netaisyklinga keturkampė apie 4 m ilgio iš šiaurės rytų į pietvakarius kapo duobė; pietvakarių galas apie 2,8 m pločio. Tuo tarpu šiaurinis, šiaurės vakarų kraštas kiek išlenktas į šiaurę. Pietiniame kampe iškastas bulviarūsis. Duobė kapui kasta, jau degėsiais išbarsčius pilkapiui skirtą vietą. Ji užpildyta šviesia kiek maišyta žeme.

Giliau duobė truputį mažėjo: 1,1 m gylyje jos šiaurės rytų galas buvo 2 m pločio. Dar giliau, kietesniame akmeningame grunte, dar labiau siaurėjo, ypač iš pietinio krašto. Dugnas pasiektas šiauriniame krašte 1,45–1,5 m, pietiniame – 1,6 m gylyje. Jis taip pat netaisyklingas: šiaurinis kraštas buvo 3,2 m ilgio, pietinis – 2,6 m. Vakarinis galas – apie 1,45 m pločio, o rytinis – 1,6 m. Duobės dugne, ypač pietryčių krašte, žemė buvo tamsesnė. 1,4 m gylyje šiaurinėje dalyje aptikti žirgo, o 1,5 gylyje pietinėje dalyje – žmogaus griaučiai (5 pav.).

Mirusysis paguldytas aukštielninkas, galva į vakarus. Rankos sulenktos stačiu kampu, sudėtos kiek aukščiau juosmens, kojos ištiestos ir suglaustos, pėdos kiek išskėstos (6 pav.). Griaučiai 40–50 metų vyro.

Prie viršugalvio padėtas ir į jį šonu rėmėsi masyvus akmeninis galąstuvas. Netoli dešinio peties, beveik prie žastikaulio, gulėjo žalvarinė lankinė segė. Ant kairės rankos vidurinio piršto uždėtas sidabrinis įvijinis žiedas. Prie kairio šono, ties dubens kaulais, padėtas kotu kojų link pentinis siauraašmenis kirvis, kurio pentis siekė nugarkaulį.

Prie dešinio šono gulėjo geležinis dviašmenis 91 cm ilgio kalavijas su medine rankena, įdėtas į medines, greičiausiai oda aptrauktas, sidabriniais paauksuotais apkalais apkaustytas makštis. Jis, matyt, buvo padėtas prie šono, iš dalies ant mirusiojo kartu su diržu kalavijui prikabinti, nes abipus geležtės, žemiau makštų angos, gulėjo po puošnią sidabrinę paauksuotą sagtį. Kalavijo smaigalys – šalia dešinio blauzdikaulio, apie 26 cm nuo pėdos kaulų ir maždaug 15 cm žemiau kelio. Rankenos galas gulėjo ant sulenktų rankų kaulų apie 28 cm nuo smakro kaulo.

Šalia kalavijo ir prie pėdų kaulų rasta dar keletas dirbinių. Antai 15–16 cm aukščiau kelio bei 12 cm žemiau dubens kaulų kalavijo išorinėje pusėje (8 cm nuo šlaunikaulio) įkote galvos link padėtas 18 cm ilgio peilis su rankena. Per 5 cm nuo peilio įkotės į dubens pusę, iš dalies po kalaviju gulėjo žalvarinė žiedinė įvija, o prie rankenos, šalia kalavijo, į galvos pusę – žalvarinis pincetas plačiomis žnyplėmis. Į kalavijo rankeną rėmėsi ant juosmens padėto geriamojo rago angos kraštas, apkaltas ornamentuota sidabro plokštele. Jis rėmėsi ir į dešinės rankos kaulus. Po kalavijo rankena gulėjo sidabro vamzdelis (rago rankenos papuošimas?).

Prie dešinio mirusiojo šono buvo padėtos 2 ietys. Šalia dešinės kojos pėdos kaulų išliko jų geležiniai įmoviniai ietigaliai. Vienas iš jų gulėjo apie 5 cm nuo pirštų kaulų, antrasis – prie jo iš išorės.

Mirusysis palaidotas su nedideliais masyviais žalvario pentinais. Kairės kojos pentino spyglys iškritęs. Pentinai pritvirtinti siaurais dirželiais, kurių išliko ovalios sagtelės su 2 ilgais siaurais galų apkalais bei keliolika apskritų apkalėlių. Jie nedidele vinute buvo prikalti prie dirželio. Visų apkalų paviršius klotas sidabro plokštele.

Tarp pėdų kaulų gulėjo geležinis kūgio formos antskydis viršūne žemyn. Prie jo rytinio krašto aptikta 4,2 cm skersmens žalvario grandelė turbūt skydui pakabinti ir maža ovalinė žalvario sagtelė. Antskydis buvo prikaltas prie medinio skydo žalvarinėmis vinutėmis su mažomis keturkampėmis piramidės formos galvutėmis. Ant jo liko atsispaudusio storo marškonio audinio pėdsakų. Tai rodytų, kad mirusiojo kojos buvo užklotos storu lininiu audiniu ir ant jų padėtas skydas.

Šalia mirusiojo iš šiaurės ant kairio šono, galva į vakarus paguldytas žirgas. Jis gulėjo nugara į mirusįjį, galva ant šono, snukiu į šiaurę. Pakaušio kaulai per 42 cm nuo žmogaus kaukolės, o užpakalio – per 25 cm nuo žmogaus kairio blauzdikaulio. Žirgo užpakalinės kojos beveik ištiestos, lygiagrečios, rėmėsi į šiaurinį duobės kraštą apie 1 m nuo jos šiaurės rytų kampo. Atstumas tarp kanopų tik 10 cm. Priekinės kojos per kelius kiek sulenktos, ir dešinė taip pat rėmėsi į duobės kraštą per 85 cm nuo užpakalinių kojų. Griaučiai palyginti gerai išlikę; jie jauno (dvejų metų) gana stambaus žirgo (ištyrė Lietuvos veterinarijos akademijos doc. V. Barauskas). Aprangos daiktų prie griaučių nebuvo. Čia daug mažiau negu šalia žmogaus griaučių ir tamsios žemės.

Parengė Daiva Čepėnienė

Projektą „Utenos krašto atspindžiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

The post Taurapilio „kunigaikščio“ kapas appeared first on udiena.lt.

Visą straipsnį skaitykite penktadienio laikraštyje „Utenos diena“.

The post Kalėdų eglės įžiebimo šventės kulminacija Utenoje – ne itin reprezentatyvi appeared first on udiena.lt.

Ne pirmus metus mūsų mieste šurmuliuojančios kalėdinės krautuvėlės, kuri veiks iki gruodžio 23 dienos, populiarumas auga, uteniškiai ir svečiai užsuka įsigyti Utenoje sukurto gaminio ir juo pradžiuginti savo artimąjį. „Labai džiaugiamės, kad uteniškiai turi dar vieną vietą, kur gali rasti dovanų ir tuo pačiu padėti mūsų gamintojams. Mūsų uteniškių, kurie gyvena ir kuria Utenoje, produkcija paženklinta specialiu ženklu „Pagaminta Utenoje“. Juk būna ir taip, kad žmogus neretai taupydamas pinigėlius nenusiperka norimo daikto, drabužio ar aksesuaro, o gavęs trokštamą rankų darbo daiktą tikrai apsidžiaugia“, – akcentavo Utenos verslo informacijos centras direktorė Irina Šeršniova.

Idėja atidaryti kalėdinę krautuvėlę Utenoje gimė pandeminiu laikotarpiu, kuomet žmonių judėjimas buvo apribotas. Direktorė pasidžiaugė, kad jau pirmaisiais metais sulaukta nemažai krautuvėlės lankytojų, o jų skaičius kasmet vis auga.

Laikraščio „Utenos diena“ inf. ir nuotr.

The post „Taurapilyje“ veikia kalėdinė krautuvėlė appeared first on udiena.lt.

Žiūro­vai nuo 16 m. patekti į kino seansus galės tik turėdami galimybių pasą.

Laikraščio „Utenos diena“ inf.

The post Į Uteną sugrįžta kinas appeared first on udiena.lt.

Šį kartą Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena buvo paminėta ypatingai – danguje susikaupę debesys išvaikė ne tik uteniškius, bet ir kitų vietovių gyventojus, pasiruošusius tradiciškai gamtoje sugiedoti Lietuvos himną. Utenoje giedoti himną talkino Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, dalyvavęs Utenos kultūros centro surengtame Laimės festivalyje. Tauragnuose šventė vyko ant legendinio Taurapilio.

Šventės akimirkas išvysite nuotraukose, o plačiau apie renginį galite paskaityti trečiadienio laikraštyje „Utenos diena”.

Laikraščio „Utenos diena” inf., Vytauto Ridiko video ir nuotr.

{youtube}NN6kopLGwL4{/youtube}

The post Giesmė ant Taurapilio – su lietaus lašais appeared first on udiena.lt.

Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Vienas iš tokių yra istorinę praeitį menantis Tauragnų seniūnijoje (Utenos r.) stūksantis Taurapilio piliakalnis. Užkopę ant Taurapilio išvysite dailininko teptuko vertą vaizdą. Prie piliakalnio telkšo Tauragno ežeras, giliausias ežeras Lietuvoje (62,1 m). Atsiveriantys nuo Taurapilio piliakalnio viršūnės vaizdai, išmarginti ežerais ir ežerėliais, miškais ir kloniais, ypač vasarą, gniaužia kvapą. Turistai tvirtina, kad per Tauragnų apylinkes negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu.

Ant piliakalnio stovėjo pilis
Taurapilio piliakalnį surasti nesunku. Jis pasiekiamas iš Tauragnų–Kirdeikių plento ties Šimkūnais pasukus žvyrkeliu į kairę ir pavažiavus 2 km, tarp dviejų sodybų pasukus į kairę, už 200 m. Piliakalnis stūkso ant pietinio Tauragno ežero kranto, šiaurės vakariniame Taurapilio kaimo pakraštyje. Iš trijų pusių Taurapilį supa Tauragno ežeras, kurio aukštos pakrantės apaugusios medžiais. Kadaise iš ketvirtos pusės piliakalnį supo gynybiniai įrengimai.

Piliakalnis įrengtas aukštoje, stačių šlaitų kalvoje. Dabartinis piliakalnio aikštelės plotis – 1 tūkst. 350 kv. m, dalį aikštelės iš šiaurinės pusės nuplovė ežeras. Manoma, kad piliakalnio aikštelė susidėjo iš dviejų dalių, kurias skyrė 8 m pločio griovys. Rytinė aikštelės dalis buvo pilies vieta, o vakarinė – priešpilio. Iš sausumos pusės aplink piliakalnį buvo supiltas 11–14 m aukščio pylimas, iškastas 220 m ilgio griovys, kuris jungėsi su ežeru ir tokiu būdu juosė piliakalnį vandeniu.

Piliakalnis datuojamas I tūkst.–XV a. viduriu. Istoriniai šaltiniai byloja, kad piliakalnyje stovėjo Tauragnų pilis. Ji paminėta 1373 m. vasario 14 d., kai šalia pilies buvo apsistojusi kraštą niokojusi Livonijos ordino kariuomenė. Vėliau Tauragnai paminėti 1375 ir 1387 m. bei tiksliau nedatuotame XIV a. pabaigos dokumente. 1433 m. vasario mėnesio pradžioje pilį sudegino Livonijos ordinas.

Taurapilio vakarinėje, pietinėje ir rytinėje papėdėse, 4 ha plote, yra papėdės gyvenvietė, kurioje rastas molinis verpstukas, brūkšniuotosios, grublėtosios, lygiosios ir žiestosios keramikos, molio tinko, geležies gargažių. 500 m į pietryčius nuo piliakalnio buvo rastas V–VI a. pilkapynas (jį archeologai tyrinėjo 1970–1971 m.).

Pilies vietą nurodė taurai
Pasakojamas padavimas, kad senų senovėje į šias apylinkes užklydo lietuvių karžygių būrys, vedamas kunigaikščio Rigimanto ir jį lydėjusio kanklininko. Užėjus nakčiai, sunkaus žygio ir ilgos kelionės išvarginti karžygiai sumigo ežero pakrantėje. Visiems sumigus, senas kunigaikščio kanklininkas taip gražiai ėmė groti kanklėmis, kad du taurai, išlindę iš miško tankumyno, atbėgo ir atsigulė prie kanklininko kojų ir klausėsi švelnios muzikos.

Kanklininkas mokėjęs susikalbėti su girios gyventojais. Taurai neva prabilę žmonių balsais. Kanklininkas jų paklausė, kur patogesnė vieta apsigyventi. Taurai jam parodė vietą, esančią kitoje ežero pusėje. Kunigaikščiui ta vieta patiko, todėl čia jis pasistatė pilį, o savo dievams įruošė šventyklą. Kadangi naują gyvenvietę jiems nurodė taurai, pilį pavadino Tauro vardu. Dar ir dabar žmonės pasakoja apie Taurapilio kalne esantį paslaptingą urvą, iš kurio tyliomis naktimis skamba graži muzika: tai senasis kanklininkas linksmina Rigimanto vyrus.

Kaip ir kiekvieną piliakalnį, mūsų krašto literatai ne tik aprašė, apdainavo, bet ir sukūrė sakmių, užrašė įvairių padavimų.

Padavimai apie Taurapilį iš Juozo Būgos rankraščių
Po Taurapiliu yra užkeikta bažnyčia. Seniau viršuj kalno buvusi skylė. Kas įmesdavo į tą skylę akmenį, ryte vėl rasdavo išmestą. Buvo graži diena ir drąsuolis žiūrėjo pro skylę. Ir pamatė – bažnyčia apleista, išgriuvę altoriai, bet groja vargonai. Apdulkėję. Vėliau niekas nebematę ir ta skylė pranykusi.

Šv. Jono naktį 12 val. lygiai kas eis netyčia pro kalną, kalnas atsivožia, ir pamato bažnyčią, išgirsta giedojimus ir vargonų muziką. Tas trunka tik sekundę.

Kadaise Tauragnuose buvęs kunigas Bauža. Vieną naktį susapnavęs, kad bažnyčios prakeikimą galima panaikint, kad bažnyčia iškiltų vėl. Reikia nueit vidurnaktį ant piliakalnio ir atlaikyt mišias, ir bažnyčia iškilsianti. Jis po sapno sušaukė parapijiečius, apvilko rūbais ir su visa procesija nuėjo ant piliakalnio giedodami. Ir neatlaikė šv. Mišių. Kai ruošėsi laikyti, pamatė, kad nėra manipulio ant rankos. Bažnyčia neiškilo, ir grįžo neatlaikęs. Naktį grįžęs vėl sapnuoja tą patį senį, kuris pasakė:
– Tau buvo lemta bažnyčią iškildint, bet manipulis tau dingo, nes tau buvo sakyta atlaikyt mišias vienam. Kunigas Bauža antrąkart eit nebedrįsęs.

Ėjo gandai, kad užkasti Napoleono pinigai. Kunigas Šnapštys Margulis buvęs vikaru Tauragnuose 1908–1910 m. bandė kasti, iškasė 1,5 m duobę vidury kalno ir vėl užkasė. Dar iki dabar yra išlikę kasimo ženklai.

Taurapilio viršuje labai kieta žemė. Piliakalnis yra ežere supiltas. Žemė ne tokia kaip laukuose. Aplinkui žvyras. Pats kalnas iš akmenų ir molio su žeme. Negriūvantis, stiprus kalnas. Žmonės nakčia vengia pro jį pravažiuot.

Senovėj čia (ant Taurapilio) buvo storas ąžuolas. Jo šovoj (medyje išpuvusi vieta, drevė, išduoba, uoksas – aut. past.) gyveno senas vaidila ir vaidilutės kūreno šventąją ugnį. Kilus katalikybei, tą vaidilą suėmė, surakino pančiais (įmetė į ežerą, sudegino, užmušė, – įvairiai sako) ir pastatė naujieji savąją bažnyčią. Po kurio laiko ta bažnyčia išnyko (sugriovė ar sudegino). Naują bažnyčią pastatė Tauragnuose, ir susikūrė miestelis.

Papasakojo P. Stasys Daunys, kilęs iš Maleckažemio k., Tauragnų vls.

Legenda apie Taurapilį
Seni žmonės pasakoja, kad kitados kalno viršūnėje augęs storas ąžuolas, čia gyvenęs vaidila, o vaidilutės kūrenusios ugnį. Viršūnėje buvusi pastatyta bažnyčia, tačiau po kiek laiko išnykusi ir dabar esanti kalno viduje. Legenda byloja, kad kartą vienas drąsuolis atidžiau pažvelgęs į duobę ir pamatęs kalno gelmėse apleistą bažnyčią su išgriuvusiais altoriais, o viduje groję apdulkėję vargonai. Tikima, kad šv. Jono naktį, lygiai 24 valandą, piliakalnis atsidengiąs, bet tik vienai sekundei. Kas turi geras akis, gali pamatyti bažnyčią ir grojančius vargonus.

Valda ŽEBELIENĖ
Taurapilis mena
Tu ateiki nakty,
Kai užmiega laukai,
Prisiglausk prie Taurapilio seno.
Paklausyk! Ar girdi?
Ginklai žvanga pikti.
Kalavijai seniai paruošti.
Vėjas šiaušia bangas.
Tarsi girdis malda
Ir rauda, ir klykimas vaikų.
Priešai puola pikti.
– O, dievai, jūs kurti!
Jums nerūpi mūsų likimas.
Krito vyrai kovoj
Savo žemėj gimtoj.
Verkė mamos ir sesės, ir žmonos.
Vergija ta sunki –
Jos pakelt negali.
Žlugo viltys ir visos svajonės.
Metai bėgo tolyn,
Keitės kalno šlaitai,
Keitėsi mūsų likimai.
Atmintis vis gyva.
Kaip putota banga
Dar skalauja krantus atminimais.

Tęsinys kituose laikraščio numeriuose.

Adolfo Sinkevičiaus nuotr.

The post Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais appeared first on udiena.lt.

Gruodžio 6 dieną (trečiadienį) Kūrybinių industrijų centre „Taurapilis“ 13 val. gimnazistams, o 17 val. (miesto visuomenei) vyks dedikacija Vincui Kudirkai „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti.

Dalyvauja aktorė Virginija Kochanskytė ir Utenos trio „Magistrai“: Gediminas Kaušylas (birbynė), Renata Buzėnaitė (akordeonas), Zita Lukošiūnienė (fortepijonas).

Renginį organizuoja VšĮ Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis. Renginį remia Utenos rajono savivaldybė, laikraštis „Utenos diena“ ir portalas udiena.lt

Įėjimas nemokamas.

Laikraščio „Utenos diena“ inf.

The post „Taurapilyje“ – dedikacija Vincui Kudirkai appeared first on udiena.lt.