Tarp kalvų, tvarkingų arimų ir miškų šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje glūdi mažai pravažiuojamas Užpalių seniūnijos Tarvydžių kaimas. Mažai pravažiuojamas todėl, kad pro čia besidriekiantis keliukas, ko gero, į jokius reikšmingus objektus neveda, juo galima pasiekti tik kelis aplinkinius kaimelius. Tiesa, visi tarvydiškiai žino, kad kaimo pavadinimas turėtų būti Tervydžiai, tik laikui bėgant liko iškraipytas. Tačiau nuostabiausia tai, kad šiais laikais, kai dauguma Lietuvos kaimų miršta, Tarvydžiai išlieka gyvybingi. Čia ne tik savo veiklą vysto keli stambūs ūkininkai, bet ir kone visose sodžiaus trobose verda gyvybė, o neretame name apsigyvena iš kitų miestų ar kaimų į gimtinę sugrįžę sodiečiai.

Tegul išlieka…

Vienos Tarvydžių sodybos kieme pristatyta daug medinių skulptūrų. Čia gyvena Teresės Palskienės (Visockaitės) šeima. Medinukai – T. Palskienės rankų darbas. Be to, moteris domisi Tarvydžių kaimo istorija, todėl pripasakojo daug jai žinomų nutikimų.
Tarvydžių gyventojos rankomis pagamintas kryžius dabar žymi ir kaimo kapines, jos iniciatyva išdrožta knyga, kurioje surašytos ten palaidotų tarvydiškių pavardės. Pašnekovė ėjo pas Užpalių Švč. Trejybės parapijos kleboną Joną Bučelį, vartė išlikusias bažnytinių metrikų knygas, rinko duomenis. „Prieš mirtį man mamytė pasakė: „Neapleiskit, neparduokit kaimo, prižiūrėkit, kad man būtų ramu.” Mamytei mirus galvojau, kuo papuošti sodybą. Labai mėgstu gėles. Sakiau – jei galėčiau, išdrožčiau kryžių. Bet nemoku. Tėvelis labai norėjo prie namo kryžiaus, bet bijojo, kad Sibiran neišvežtų”, – pasakojo T. Palskienė.
Anot moters, 2004 metais ji išdrįso ir išdrožė sau pirmąjį kryžių. Paskui buvo kiti mėginimai: rūpintojėlis, voverė ir t. t. O 2014 metais, nupjovus sodyboje tris trukdžiusius ąžuolus, iš vieno jų išdrožė kryžių kapinėms. „Aš dar atsimenu, kaip kapinėse stovėjo trys kryžiai, – pasakojo pašnekovė. – Paskui liko tik vienas. Aš Reginai Kubiliūnienei sakau: „Turiu kryžių. Ar reikia? Galiu padovanoti.” Ji pažadėjo paklausti brolio Eugenijaus Keramino, ar galima. Pasakė, kad galima. Mes jį 2012 metais pastatėme. Valdas Rimas padėjo nuvežti ir pastatyti.”

Kapinės, menančios senus laikus

Vėliau tarvydiškei parūpo, kas gi palaidotas tose kapinėse, todėl ji kreipėsi į kleboną J. Bučelį. „Bevartydama bažnytines knygas sugalvojau, kad reikia išdrožti knygą ir įrašyti ten sulaidotų šeimų pavardes, – sakė T. Palskienė. – Išdrožiau tą knygą ir man vis tiek dar dūšioj neramu, kad ne viską atlikau. Buvau nuvažiavusi ir archyvan (Lietuvos centrinis valstybės archyvas – aut. past.), nes kunigas turi ne visas knygas. Pas kunigą paprasčiau – čia krikšto, čia – laidotuvių knyga. Nuvažiavus į archyvą kelioms valandoms, tai tik lašas jūroje. Bet radau ir užsirašiau kelias pavardes. Dar kartą ėjau pas kunigą ir įdėjau iškritusį iš knygos lapą su papildomomis pavardėmis.”
Tarvydiškė archyvuose iškapstė, kad senosiose kaimo kapinėse palaidota 90 vaikų ir 60 suaugusiųjų. Kapinėse, anot jos, pradėta laidoti 1776 metais (pirmas laidojimo įrašas užfiksuotas tų metų liepos 17 dieną), nustota – maždaug prieš 1900 metus.
T. Palskienės giminių iš mamos pusės Grižų šaknys, remiantis archyvais, driekiasi nuo 1679 metų. Visose senosiose knygose, pasak moters, kaimas vadinamas Tervydžiais, o ne Tarvydžiais.
Kapinėse, pašnekovės teigimu, anksčiau augo erškėtrožės. Jos buvo pasodintos Butkio seserų. Iš vieno krūmelio kapinių pakraštyje, kaip teigė kalbinta tarvydiškė, jos tiek išsikerojo per visą plotą, kad tekdavo ravėti. Paskutinis kryžius, kurį pakeitė T. Palskienės drožtas, buvo statytas Povilo Butkio tėvo brolio Jurgio, nes paskutinis tarvydiškis, laidotas prieš 1900 metus, buvo Butkys. Vyras palaidotas Tarvydžių kapinėse todėl, kad buvo užmuštas, ir kunigas neleido jo laidoti Užpalių kapinėse.
Beje, T. Palskienė žino visą šio liūdno nutikimo istoriją, papasakotą jai senolės Onutės Juškaitės, gyvenusios šalia Tarvydžių kapinių. „Karčemoj” susitiko keli žydai, Butkys ir Paškonis, kurį vadindavo Blešoku. Paškonis susipyko su žydais. Butkys su Paškoniu išėjo iš „karčemos”, o žydai ėmė vytis. Paškonis pasislėpė po Šventosios tiltu, o Butkys ėjo namo į Tarvydžius. Butkį žydai pasivijo iki drebulių, augančių šalia dirbtuvių, kur ėjo senas kelias, ir užmušė.

„Išverstaskūris” kaimynas

Lyguma už kapinių, pasak pašnekovės, vadinama Lygiąja, kalnas Meiliakalniu arba Skardžiumi. Tolyn nuo kapų, kaip aiškino T. Palskienė, yra tiltas, vadinamas Varelių tiltu. Anksčiau, anot jos, pro Noviko, Indriulionio, Masijauskaitės, Keblių sodybas ėjo tiesesnis kelias iki Užpalių, įsukdavęs į bandokelį.
„Man mamytė pasakojo, mamytei – jos mama, kurią mes vadindavom moma, – dėstė pašnekovė. – Moma Konstancija Grižienė (Ingaunytė) turėjo brolį Jurgį Ingaunį. Pirmojo pasaulinio karo metais kaimynas įdavė Jurgį vokiečiams. Prikalbėjo atseit nuvežti duoklę vokiečiams ir jis su kitu žmogum nuvežė. Tada vokiečiai jį suėmė. Tiksliai nežinau, už ką ir kaip, bet vokiečiai pririšo jį prie arklio uodegos ir tempė iki Varelių.”
Anot T. Palskienės, Pajedos kumetyne, kuriame dabar gyvena Valdas Rimas, iki 1958 metų, kol pasistatė savo namus, gyveno jos tėveliai. „Šito kumetyno apačioje buvo Konstancijos ir Jurgio nameliai, – pasakojimą tęsė pašnekovė. – Nežinau, kada juos nugriovė, bet šalia yra bala, vadinama Lukštyne. Sudaužytas žmogus – kur anas begyvens. Daktarų tai nėra. Ir mirė. Prieš pat jo mirtį atėjo to kaimyno, kuris įskundė, žmona ir paprašė: „Jurgi, dovanok!” Tada sesuo paklausė: „Jurgi, ar dovanosi?” O jis atsakė: „Jeigu ir tu prašai, tai dovanosiu.” Nusisuko į sieną ir mirė.” Tarvydiškė tiksliai negalėjo pasakyti, už ką įskundė jos močiutės brolį, bet jie labai „biednai” gyveno, o skundikas buvo pasiturintis ūkininkas.

Senovinė linmarka

Kai T. Palskienės tėvai Anelė (Grižaitė) ir Pranas Visockai atsikėlė į savo sodybą, tėvas, pašnekovės teigimu, pasodino šimto obelų sodą. Jo teta Barbora gyveno tuomečiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), todėl jis svajojo prisiauginti obuolių ir važiuoti ten juos parduoti. „Bandžiau atkurti sodą, – sakė moteris. – Atkūriau – pasodinau šimtą tris obelis. Paskui pagalvojau: geriau kokius augalus auginsiu. Prisodinau aplink namus daugiau kaip pusantro šimto visokių krūmelių, per du šimtus gėlių.”
Palskių sodybos pakraštyje yra penkios kūdros, greičiausiai kažkada priklausiusios ūkininkui Pajedai. Anot T. Palskienės, viena jų – pagrindinė – labai sena, tikriausiai per šimto metų senumo, linmarka. Kai ji su vyru valė tą kūdrą, pastebėjo, kad jo dugnas grįstas akmenimis, aptiko sukaltų ąžuolinių kuolų, linų kuokštų ir arklio griaučių. Pasak moters, tie mediniai basliai buvo puikiai išsilaikę. „Tam, kad linai būtų geri, buvo įmestas nudvėsęs arklys, – pasakojo pašnekovė. – Mamytė sakė, kad baisiai smirdėjo tą vasarą, kol tas arklys supuvo. Toks gal buvo prietaras…”
Penkias balas it griovius, anot tarvydiškės, ji buvo radusi ir kitoje vietoje. Moteris spėliojo, kad taip buvo žymimi žemės „rubežiai”. „Kai tėveliai statė namus, buvo planuojama, kad kaimas plėsis, – tikino pašnekovė. – Net mūsų „gonkai” atsukti į priešingą nei kaimas pusę, į Bindrės mišką.”

Darbštūs žmonės

Ten, kur dabar gyvena R. Kubiliūnienės tėvas Povilas Keraminas, anot T. Palskienės, anksčiau buvo Indrašių namai. Ten gyveno brolis ir sesuo Vinca ir Barbora Indrašiai. Moteris sakė, kad Barbora padėjo partizanams, todėl atėję skrebai ją nušovė. Tai nutiko 1948 metais. „Mano sesuo lapkričio 16 dieną gimė, o Barborą tuo metu nušovė, – pasakojo tarvydiškė. – Tada keturias dienas neleido niekur eiti, todėl ir užrašyta, kad sesuo gimusi lapkričio 20 dieną. O tas Vinca paskui apkurto. Atsimenu, kartą tėtė atnešė iš jo obuolių „grapšteinų”. Jau gyvenome naujuose namuose, mūsų sodas dar buvo visai nedidelis. Kaip mes juos valgėm, koks jų kvapas buvo… Atrodo, ir dabar menu
tuos obuolius…”
Pasak T. Palskienės, jos tėtis buvo ir batsiuviu, ir bitininku, ir sodininku, ir staliumi. Mokėjo padirbti spintas, stalus, kitus baldus. Darydavo ir karstus visiems aplinkinių kaimų mirusiesiems. Anot moters, paskutinį karstą padarė Povilo Keramino tėvui apie 1960 metus. Dar P. Visockas mokėjo atkalbėti – burtažodžiais pagydyti – rožę.
Pašnekovė sakė, kad jos mama labai gražiai siuvinėjo, audė, mokėjo dailiai verpti. Dar rišo iš šiaudų sodus. „Mamytė plėšydavo plunksnas, kurių atsiveždavo iš žydo, gyvenusio Užpaliuose, – prisiminė T. Palskienė. – Jį vadino Kalmonu, tik aš nežinau, ar čia vardas, ar pavardė. Paskui vokiečiai jį sušaudė.”
Mamos mama K. Grižienė, moters teigimu, buvo žolininkė – žinojo daug žolelių, jas rinkdavo ir džiovindavo, išmanė, kokios žolelės tinka vienai ar kitai ligai gydyti. Senelis Dominykas Grižas mirė nuo šiltinės. Jo žmona liko su trimis mažais vaikais.
T. Palskienė prisiminė, kaip lietuviai net ir rusų priespaudoje saugojo lietuvybę. Moma K. Grižienė, kaip pasakojo kalbinta tervydiškė, besikeičiant laikams, iš Lietuvos vėliavos pasiuvo impilą pagalvei ir supylė ten plunksnas. „Ta pagalvė buvo pas mus, – kalbėjo pašnekovė. – Keisdama pagalvės užvalkalą mamytė primindavo mums, vaikams, kad čia – Lietuvos vėliava. Išsaugojom. Išardžiau tą impilą ir vėl padariau vėliavą.”

Apie mokyklą ir kaimą…

Moteris pasakojo, jog elektrą Tarvydžiuose įvedė 1961 metų rudenį. Tų pačių metų vasarą senuoju keliu Utena–Užpaliai–Bėkinčiai–Duokiškis nustojo kursuoti autobusas. Užtat, kai pašnekovė jau lankė Užpalių mokyklą, 1967 metais, per Tarvydžius autobusas pradėjo važinėti net keturis kartus per dieną.
Kaniūkų pradinę mokyklą lankiusi tarvydiškė prisiminė mokytojus Baniūnus. T. Palskienė iki šiol pamena, kaip Baniūnienė ją pavadino menininke. „Trejus metus į mokyklą ėjau, nors buvau nepriregistruota, – pasakojo moteris. – Gimiau lapkričio mėnesį, todėl manęs priregistruoti negalėjo. Priregistravo tik ketvirtoje klasėje. Jei kas tikrindavo, mane ir Algirdą Samsonovą paleisdavo namo.” Mokytojai, pasak tarvydiškės, buvo tikrai geri, duodavo mokiniams valgyti.
T. Palskienė pasakojo, jog kaime jos vaikystėje buvo trys fermos: viena medinė kiaulių, kitoje pusėje – karvidės, paskui pastatė ir trečią. Medinėje fermoje vėliau buvo įrengtos arklidės.
Anot moters, trys Tarvydžių kaimo šeimos – Gabriai, Butkai ir Stukai – buvo išvežtos į tremtį. Kai grįžo atgal ir dirbo kolūkio kalvėje, pasak pašnekovės, Jonas Stukas kartą paprieštaravo Norvaišių tarybinio ūkio pirmininkui, tai tas jam pagrasino: „Vėl nori baltas meškas pamatyt?” T. Palskienės teigimu, kai atvežė iš Sibiro į gimtinę Butkius, jos tėtė nuėjo pas juos su duonos kepalu. „Kai mano tėtė mirė, Genovaitė Butkienė laidotuvėse buvo gaspadine, – kalbėjo moteris. – Visur ji su Juškos Onute eidavo gaspadinaut. Jos tada sukosi ir šnekėjo: „Negailėkim, visko dėkim, buvo geras žmogus. Atėjo pas mus su duonos kepalu, nebijojo, kai niekas daugiau nepadėjo.”

Kaimo pramogos ir maldos

Pašnekovė prisiminė, kad kaimo vaikai savarankiškai ruošdavo vaidinimus ir per Kalėdas rodydavo juos kolūkio kontoroje. Anot jos, vaidindavo Genė Gabrytė, Katrė Samsonova, Stepas Garunkštis, jos sesuo Stasė Visockaitė, Juozas Grižas, Milda Indriulionytė.
Trečiadieniais, kaip teigė moteris, į kaimą atveždavo ir kontoroje rodydavo kiną. „Muziką paleisdavo jau nuo pusės dienos – skambėdavo per visą kaimą, – šypsojosi pašnekovė. – Vakare eidavome žiūrėti filmų. Rodydavo dažniausiai apie karą, kartą rodė indų filmą apie meilę.”
Kaime, kaip sakė T. Palskienė, būdavo ruošiamos sudėtinės Mišios – egzekvijos – kiekvienais metais kituose namuose. „Giedodavo, melsdavosi už viso kaimo mirusiuosius, – tikino pašnekovė. – Pagrindiniai giedotojai buvo Ona Vanagienė, Zabulienė, mano tėtė Pranas Visockas, Feliksas Gaidys, Pranas Varnas.”
Gegužės mėnesį, pasak moters, būdavo meldžiamasi Švč. Mergelei Marijai („mojava”). „Pas dėdę Praną Grižą seklyčioje buvo įrengtas altorėlis, primerkta žydinčių ievų, – prisiminė tarvydiškė. – Pavakarį susirinkdavo visas kaimas ir melsdavosi. Pas jį seklyčioje stovėjo didžiulės audimo staklės. Labai gražiai, ypač lovatieses, mokėjo austi dėdės žmona Bronė Grižienė.”

Autorės nuotr.

The post Senovinis Tarvydžių kaimas vis dar kvėpuoja gyvybe (IV) appeared first on udiena.lt.

Tarp kalvų, tvarkingų arimų ir miškų šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje glūdi mažai pravažiuojamas Užpalių seniūnijos Tarvydžių kaimas. Mažai pravažiuojamas todėl, kad pro čia besidriekiantis keliukas, ko gero, į jokius reikšmingus objektus neveda, juo galima pasiekti tik kelis aplinkinius kaimelius. Tiesa, visi tarvydiškiai žino, kad kaimo pavadinimas turėtų būti Tervydžiai, tik laikui bėgant liko iškraipytas. Tačiau nuostabiausia tai, kad šiais laikais, kai dauguma Lietuvos kaimų miršta, Tarvydžiai išlieka gyvybingi. Čia ne tik savo veiklą vysto keli stambūs ūkininkai, bet ir kone visose sodžiaus trobose verda gyvybė, o neretame name apsigyvena iš kitų miestų ar kaimų į gimtinę sugrįžę sodiečiai.

Keraminas, tas kur iš Tarvydžių

Iš Tarvydžių taip pat yra kilęs Virginijus Keraminas, dabar gyvenantis Kaniūkuose (Užpalių sen.). Pirmas dalykas, kurį pastebėjo pašnekovas, kad Tarvydžiai mažas kaimas, bet visos jo sodybos gyvenamos. Vyras sakė, jog gimė Tarvydžių vienkiemyje, šiek tiek nutolusiame nuo paties kaimo, o į kaimą jo tėvai atsikėlė 1977 metais. Kol dar gyveno vienkiemyje, jų artimiausi kaimynai buvo Stukai. V. Keraminas prisiminė, kaip vaikai po dienos darbų vakarais pusę devintos bėgdavo pas dėdę Joną žiūrėti laidos „Labanakt, vaikučiai”, nes tik jis turėjo televizorių. „Tai būdavo mums prizas už visus dienos vargus, – šypsojosi pašnekovas. – Vasarą, kai šviesu, dar nieko, o rudenį, būdavo, drebi. Kartais ant takelio būdavo pririštas avinas. Ratais eini, kad apeitum, nes duria.”
V. Keraminas lankė Kaniūkų pradinę mokyklą, o jo mokytojai buvo Baniūnai. Tuo metu buvo trys jungtinės klasės, todėl mokė tik viena Baniūnienė. Anksčiau, anot pašnekovo, mokykloje buvo keturios klasės. Pašnekovas prisiminė vieną nuotykį, nutikusį jam ir klasės draugui. Pasak vyro, visa klasė kartu su mokytoja iškylavo miške netoli Kaniūkų. „Mes, du berniokai, pasiklydom, – pasakojo V. Keraminas. – Suradom tokį didelį akmenį, keliom minutėm pasitraukėm ir pasiklydom – šaukiam šaukiam. Kažkas atsišaukia, bet aidas, matyt, kitoje pusėje, todėl visai ne ten nuėjom. Tada suradom vieškelį, parėjom mokyklon ir sėdim ant laiptų. Mokytoja buvo supanikavusi, bet grįžo ir rado mus sėdinčius. Mes supratom, kad padarėm nesąmonę, ir kartu džiaugėmės, jog viskas gerai baigėsi. Tėvams buvo pranešta apie mūsų nuklydimus.”
Pašnekovas taip pat prisiminė vienus Naujuosius metus mokykloje. Anot jo, atvažiavo tėvai iš vienkiemio su vežimu mediniais ratais paimti, bet, kol vyko vaidinimas, prisnigo apie 30 cm sniego. „Po visko sėdom greit, važiavom važiavom, prie namų turėjo iškinkyt arklį, nes jau buvo apie pusė metro sniego, – dėstė vyras. – Per dvi–tris valandas tiek prisnigo.”

Augo didelėje šeimoje

V. Keraminas šeimoje buvo penktas vaikas iš aštuonių. Kaip sakė pašnekovas, teko mokytis iš vyresnių. „Vyriausiems būdavo sunkiausia, nes jie daugiausia dirbdavo, – kalbėjo vyras. – Tais laikais iš ūkio negalėjai pragyventi – duodavo tik vieną hektarą žemės ir leisdavo vieną karvę laikyti. Dar būdavo prievolė – atrodo, septynis vežimus viksvų reikėdavo privežti į siloso duobes. Tėvas daug dirbo – prižiūrėjo telyčių, arklių fermas. Mama rankomis melždavo 30 karvių. Mes jau padėdavom, atsimenu. Sutūpiam, būdavo, dviese iš abiejų pusių ir atseit padedam melžti. Daug padėdavom – ir šertis reikia, kitus darbus nudirbti. Bėgdavom ratais.” Laikydavo tėvai, pašnekovo teigimu, daug visokių gyvulių: avių, karvių, nutrijų, ančių, kalakutų. „Tokiai šeimynai daug visko reikėjo, – sakė V. Keraminas. – Aš ir dabar kartais galvoju, kaip išgyveno, juk tokios mažos algos buvo… Matyt, gerai organizuodavo darbus, o mes dirbdavom. Spėdavom viską: ir dirbti, ir sportuoti, ir pramogauti.”
Karves, anot pašnekovo, girdydavo vandeniu, kurį suveždavo arkliais. „Kaip šiandien atsimenu, stovi šone tokia bačka, eit – taškos vanduo. Vasarą dar nieko, jei ruduo, kaip susiūbuos, kaip duos iš viršaus vanduo ant tavęs – šalta.”

Apie arklius…

Arklių, pasak iš Tarvydžių kilusio vyro, kaime buvo daug, todėl jis būdamas vos ketverių jau mokėjo joti. „Toks ir mokymas buvo – žino, kad nelabai geras arklys, tėvas pasodina – jok, – šypsojosi V. Keraminas. – Vyresni broliai nujojo, o šitas senas arklys žingsneliu iš paskos: bidz, bidz, bidz. Tie vakare varydavo arklius balon maudyt – išmaudo iki nugaros. Ir šitas iš paskos, o aš vairuot tai nemoku. Jis prūdan iki pat kaklo… Bet nieko, nusimaudė, atsigėrė ir išėjo. O aš ir kybojau ant nugaros kaip koks venzlelis. Gerai dar, kad neatsigulė, nes mažon balon, būdavo, gula.”
Kai pašnekovas suaugo, arklius jau maudydavo upėje. Anot jo, tai būdavo atrakcija. Balnų jie niekada nenaudodavo. „Išmokom jodinėti be balnų, tai eidavom kaip indėnai, – juokėsi vyras. – Penkiese, būdavo, ant žirgo susėdam…” Anot V. Keramino, tekdavo mokyti ir jaukinti laukinius, nuo žmonių atpratusius eržilus. „Dvi–tris valandas nenulipi nuo žirgo, kol suputoja visas, – prisiminė pašnekovas. – Perlaužei, nugalėjai – tada jau viskas, vežiman įkinkė ir gali važiuoti. Kai nuo mažumės augintas žirgas, jis būna pripratęs, jei lakstė laisvas arklidėse, jį reikia pripratinti prie žmogaus.” Kaip spėliojo tarvydiškis, tarybiniame Kaniūkų ūkyje arklių būdavo tikrai daugiau nei šimtas. Kaip teigė V. Keraminas, fermas prižiūrėjo Gediminas Paškonis ir jo tėvas, kuris ir apsiimdavo paauklėti laukinius trejų–ketverių metų amžiaus žirgus. Būdavo, anot pašnekovo, kad pratinant ristūną prie kinkymo išskraidydavo visas vežimas, belikdavo tik du ratai, nes, jei neišmokytas arklys sugalvoja bėgti, nieko jam ir nepadarysi.

Nuotykiai mokykloje

V. Keraminas prisiminė, jog, kai lankė pradinę mokyklą, pirmos į ugdymo įstaigą eidavo jo vyresnė sesuo ir Stukų Janytė. „Jos buvo vyresnės, todėl erzindavo, nervindavo mane, vadindavo baltapūkiu, – juokėsi pašnekovas. – Aš jas ignoruodavau – eidavau už trisdešimties metrų.” Iš Vanagiškių vienkiemio (Užpalių sen.) apie du kilometrus per miškus, pasak vyro, į mokyklą eidavo vyresnės seserys Gražytės. „Susitikau neseniai, – pasakojo vyras. – Tai jos prisiminė, kaip aš jas erzindavau atsistojęs vidury balos. Aš grįždavau namo iš mokyklos anksčiau, o jos eidavo per mūsų kiemą į autobusų stotelę Tarvydžiuose. Su čebatais vidurin balos atsistoju ir erzinu – dainuoju visokias daineles. Vieną prisimenu: „Vyrai mūrai ąžuolai, mergos terbos bezdalai.”
Kai baigė mokyklą Kaniūkuose, V. Keraminas mokėsi Užpaliuose, į kuriuos nusigaudavo autobusu, važiuojančiu iš Utenos per Tarvydžius į Mažionis. O pro Kaniūkus, pasak pašnekovo, važiuodavo Rokiškio autobusas. Jei netilpdavo į sausakimšą „paziką” Tarvydžiuose, nes tas jau būdavo surinkęs keleivius iš Norvaišių ir Rameikių, bėgte bėgdavo į Kaniūkus. „Į tą autobusą irgi vos telpi, – tikino vyras. – Užpalių mokykloje tuo metu mokėsi per 500 vaikų.” Nors, kaip aiškino V. Keraminas, jie atstumo nesureikšmindavo ir dažnai tuos devynis kilometrus iki Užpalių kulniuodavo pėsčiomis. Tarvydžių vaikai visą savaitę, pasak pašnekovo, gyvendavo bendrabutyje, namo grįždavo tik savaitgalį. „Jei iki autobuso būdavo likęs pusvalandis, mes nelaukdavom – pėsti parbėgdavom namo, – su šypsena kalbėjo vyras. – Pusė valandos – daug prarandi. Parbėgęs namo dar gali kokius inkilus pakalti ar gamtoje pabūti. Kokie buvom gamtos vaikai, tokie ir likom.”

Vaikų linksmybės

V. Keraminas pasakojo, kad žiemą po pamokų su vaikais nuo kalnų važinėdavo arkliniais važiais. „Bent dešimt susėsdavom į vieną, du vairuotojai sustodavo ant pavažų… – pasakojo pašnekovas. – Sniegas būdavo tvirtas – laikydavo. Vieną tėvo važį, atsimenu, sudaužėm. Lėkėm tada ir nesuvaldėm – ar vairuotojai neišvairavo, ar nesustabdėm – kaip davėm medin prie balos. Tėvas barė, bet ir suprasdavo – juk pats taip darydavo.” Anot vyro, kartais važį nusivarydavo net kelis kilometrus, kad išbandytų gerus kalnus.
Pasak vyro, vaikų tuomet, kolūkių laikais, kai dar veikė fermos, kaime buvo labai daug. V. Keraminas prisiminė, kad, kai reikėdavo, darbams surinkdavo aštuoniolika vyrų vien iš pačių Tarvydžių. „Prisimenu, kai sėdavo dobilus pavasarį, – kalbėjo pašnekovas. – Su traktoriais ten gi neįvažiuosi – šlapia. Sustato aštuoniolika vyrų. Su technika dabar tokiu greičiu nepasėsi, kaip tada pasėdavo.” Anot jo, vaikai irgi daug dirbdavo – grėbdavo, skusdavo kartis žaginiams, vartydavo šieną ir pan. Vyras pasakojo, kad vaikams reikėdavo patamsyje po darbų nuvesti į ganyklą žirgus. „Reikėdavo tamsoje suieškoti grandinę, kur pririšti, – dėstė V. Keraminas. – Ten gi buvo daug arklių, tai pirmiausia reikėdavo prisiminti, kur buvo pririštas. Kaip surasti naktį? Eini ir koją tempi per lauką, baksnoji – sutarškėjo, pririšai. Namo eini pagal medžių viršūnes, nes tamsu – nors akin durk. Aha, čia va tarpas tarp medžių – takelis link namų.”

Kad ir su laipsniais, bet linksmai

Paklaustas, ar kaimo gyventojai tarybiniais laikais daug gerdavo, pašnekovas paneigė šį mitą. Anot jo, kolūkiečius valdžia kontroliuodavo ir išgerdavo jie saikingai. „Atsimenu, savaitgalį arba po darbo vyrai susimesdavo kokiam pabaly, – kalbėjo V. Keraminas. – Dar ir mes, vaikai, pripuldavom, tai pavaišindavo mus kokia dešrele.” Pasak pašnekovo, tais laikais nebūdavo stipraus alaus, alus būdavo tik gyvas. Jei kartais vyrai nusipirkdavo prarūgusio, įmesdavo į butelį nubrauktą vyšnios šakelę, apynių gėrimo išputodavo kažkur pusė – išeidavo rūgštys, bet likęs putokšlis ir vėl būdavo gardus.
V. Keramino teigimu, šnekučio paragavę vyrai būdavo nepiktybiniai, linksmi. „Atsimenu, toks Mečislovas Keblys atsinešdavo armoniką, – sakė vyras. – Ir dainuodavo vyrai… Dainuškas, blevyzgas labai mėgdavo traukti.”
Žinoma, organizuodavo kaimas ir gegužines. Anot pašnekovo, jos vykdavo arba kaime prie ąžuolo, arba jo tėvų klėtyje. „Atvažiuodavo net Užpalių mokyklos direktorius Dudėnas vakarais patikrinti, – porino tarvydiškis. – Atsimenu, mes, mažesnieji, sėdim su tėvais, žiūrim televizorių, o klėty vyksta gegužinė. Įeina į trobą Dudėnas su kažkuo, pasilabina. Matyt, atvažiuodavo patikrinti, ar tvarkingai viskas vyksta, ar nėra piktnaudžiaujančių alkoholiu. Mano tėvai patikino, kad viskas gerai, ir daugiau jis niekada nebeatvažiavo. Šventėje prie ąžuolo mėgdavom dalyvauti ir mes, mažieji. Gąsdindavome visus garsinėmis petardomis. Vydavo mus: „Eikit iš čia.” O mums veiksmas turi vykti. Tokių peckelių gi dar niekas nešokdina, tai mes prisigalvodavom, kaip sukelti šurmuliuką.”
Vėliau šokiai tėvų klėtyje, pasak V. Keramino, nutrūko, gal kad klėtį suremontavo ir prasidėjo ten vyresniųjų brolių bei seserų vestuvės.

Virdavo gyvenimas

„Atsimenu gerai tuos žmones, – sakė vyras. – Juozas Ilčiukas, Jonas Paršiukas, Keblys, Jonas Umaras, Skirskuvienė, Jonas Bražėnas, Mierkis, Juozas Vanagas, Pranas Gaidys, Varnas – kiek vienkiemių buvo apie Tarvydžius.” Anot pašnekovo, jei jau švenčia, tai susiskirsto bent į kelias kompanijas, nes tiek daug žmonių susirinkdavo. Ir visi, pasak jo, geriečiai – blogų žmonių tarsi nebuvo, bent taip jam atrodė vaikystėje. „Ko paprašysi, tas padės, visi žmonės buvo geriečiai, – tvirtino tarvydiškis. – Ir mes, Keraminų vaikai, padėdavom visur, ar bulviakasis, ar kas – visur.”
Buvo kaime tokie Grižai, anot V. Keramino, „meistravi” žmonės. Abu sūnūs, jo teigimu, dirbo kombainininkais, mechanizatoriais ir mėgdavo lenktyniauti darbe.
Pašnekovas prisiminė, kad du jo vyresni broliai su tėvu dalgiais šienaudavo pievas: „Keldavosi ketvirtą ryto, broliai su tėvu pjauna, o aš einu iš paskos ir grėblio kotu prakapstau pradalges. Iki ryto nupjauna, tada visi eina į darbus, per pietus mažesnieji prabėgam prakapstom tą šieną, grįžta suaugusieji po darbų ir sukrauna jį kupečiuos ar žaginiuos. Dirbdavo nuo šviesos iki tamsos, kartais ir sutemus.”
Jonas Stukas, kaip prisiminė V. Keraminas, buvo kolūkio kalvis. „Man, vaikui, labai patikdavo stebėti, kaip jis kūrena židinį, kaip kala geležis, – kalbėjo vyras. – Vienąkart jis manęs paklausė: „A tu gi turi replelas riešutam gliaudyt? Padarysiu aš tau.” Žinojau, kad jis visiems padaro. Ir tikrai – kažkur už savaitės sako: „Va tau!” Atsimenu, penkios valandos, baigias darbas – Jonas tik „planšetę” per petį, ant dviračio – dviratis su kartele, toks nemažas, senovinis – pasvaro ant kalnelio ir tada pakalnėn iki namų.” Pasak pašnekovo, visi buvo tvarkingi, punktualūs.
Dar V. Keraminas prisiminė į atmintį įstrigusią detalę, kad fermose stovėjo „zeimeris” gateris, kuriuo pjaudavo lentas.

Stogo dengimo ypatumai

„Dar pas mus namuose vienkiemyje, atsimenu, buvo vadinama „češkarnia” – darydavo skiedras stogams, – pasakojo pašnekovas. – Mums būdavo kaip pramoga. Pjaudavo drebules ir alksnius. Rąstelius pjaustydavo tam tikru ilgiu ir mesdavo balon. Mums reikėdavo graibyti. Jeigu šilta, tai ir stumdai įsibridęs link kranto. Išima ir pjauna, nes peilis geriau ima šlapią medieną. Prie belaruso, būdavo, prisuka ir sukas toks didelis diržas, vaikšto peilis. Ir skiedros krenta – mums reikėdavo spėti rinkti. Prie pjaustymo mums rankų neleisdavo kišti.” Anot vyro, matyt, kai dengdavo stogą, tai iškart skiedras ir ruošdavo, nes jų negalima ilgai džiovinti.
Jų sodyboje, pasak V. Keramino, namo stogas pačių buvo dengtas skiedromis. Jis sakė dar prisimenantis ir pačią technologiją: išilgai per visą stogą kabinamas rąstas (velenas), kai eilę praeina, jis pakeliamas aukščiau. „Atsimenu, vienąkart nukrito vienas galas ir brolis su visu rąstu žemėn nukrito, – dėstė pašnekovas. – Bet nieko jam neatsitiko. O mums, ketverių–penkerių metų bambliams, atsimenu, vinis duodavo surinkti, kad būtų galvutė galvutėn, nes stogdengiui reikia, kad visos galvutės būtų viršun. Stoginės vinys būdavo dėžėmis po dešimt kilogramų bet kaip sudėtos. Kai paaugom, duodavo nešiot skiedras. Būdavo pastatytos kopėčios, viena ranka laikaisi, kitoj – skiedros. Paskui, kai išmoksti, net nebereikia laikytis. Glėbį pasiimi ir bėgte viršun užbėgi, bėgte per veleną ir vėl atgal. Kaip katinai – išmokom ir aukščio nebijoti.”
Anot vyro, ir į vandens bokštą, į kurį daugiau niekas nesugebėdavo įsilipti, ropšdavosi jie, vaikai. Reikėdavo išvalyti iš jo smėlį, žvyrą. „Vieną kartą Užpaliuose bežaidžiant kamuoliuku jis užšoko ant stogo, – prisiminė V. Keraminas. – Galvoju, kaip čia užlipti – mokykla buvo dviaukštė. Žiūriu, antram aukšte yra liukas. Atsidariau jį ir užlipau. Ir pamatė mokyklos direktorius. Išsikvietė tėvus. Aš sakiau, kad nieko blogo nepadariau, tik užlipau ant stogo pasiimti kamuoliuko. O mano tėvas, atsimenu kaip šiandien, ir sako: „Aik, anas ir vandens bokštan inlipa…” Pažiūrėjo direktorius ir daugiau nieko nesakė.”

Aplink Tarvydžius

Kalbai pasisukus apie Tarvydžių vietovardžius vyras vėl pabėrė įdomių prisiminimų. Anot jo, Jauros pilnos lazdynų, o prie Masiulio vienkiemio link Vanagiškių vienkiemio yra vieta, vadinama Lazdynine arba Masiulyne, kur šių riešutmedžių itin gausu. Pasak pašnekovo, iki Lazdyninės eidavo Norvaišių tarybinio ūkio žemės, o toliau prasidėdavo Vilučių.
Už Tarvydžių, V. Keramino teigimu, prie Miškinių kaimo buvo Avinų raistas. Pašnekovas sakė, kad dabar ši vieta visiškai užtvindyta bebrų, o anksčiau ten buvo gražus beržynėlis ir šlapia pieva. Jis spėliojo, kad, kai anksčiau neleisdavo ganyti pievose, nes jas išpjaudavo, ten galėjo paleisti laigyti avis.
Samanykščius, iškart už fermų esantis raistas, pasak vyro, dar tarybiniais metais sudegė. V. Keraminas mąstė, kad jo pavadinimas galėtų būti kilęs nuo samanų gausos. Vietiniai, pašnekovo nuomone, galėjo iš raisto plėšti samanas statyboms – tarpams tarp rąstų užkaišyti. „Degė jis gal pusantrų metų, – tvirtino V. Keraminas. – Ten buvo durpynas, nes raistas buvo numelioruotas. Buvo sausi metai. Neaišku, nuo ko užsidegė, bet parvažiavęs iš mokyklos pamačiau, kad raistas rūksta. Ir taip visą rudenį, visą žiemą. Atsimenu, bene žiemą nuėjau pažiūrėti – truputį rūksta, jaučiasi, kad karšta, pelenų daug. Visur pelenai pelenai ir medžiai stovi. Beržas toks augo. Tik žiūriu – virsta. Jam nuvirtus kaip dėjo ugnis gal 10 metrų į viršų. Pasirodo, degančių durpių temperatūra pakyla iki 1000 laipsnių. Kai bėgau, atsimenu, tolyn ir daugiau ten nelindau…” Anot pašnekovo, tarybiniais laikais niekas raistų negesindavo – išdegs ir išdegs. Taip pat ir Išdegėlė – raistas, sudegęs dar anksčiau, taip vadinamas. Jis, pasak V. Keramino, irgi labai ilgai degė – bene du metus.

Vardai vardeliai…

Prie Palubinskienės miškelyje, vyro teigimu, yra Duobelės, kuriose laikydavo bulves. Dar net vienas stogelis išlikęs. „Smėlėtas kalniukas, kuriame buvo iškastos mūsų, Stukų, Palubinskienės, gal dar kažkieno iš kaimo duobės, – pasakojo pašnekovas. – Duobės buvo dviejų metrų diametro, trijų–keturių gylio, be jokių žiedų, be nieko, paprastai žemė iškasta ir kažkaip neįgriūdavo. Būdavo, sukrauna ten bulves, burokus, užkloja šiaudais. Pavasarį arba žiemą per atšilimą išsiima. Paskui kai kurie užsidėjo stogus, gal kad nelytų vidun. Palikdavo kokį metrą neprikrautą. Atsimenu, mes, būdavo, ten įšokam, kai tuščia – vėsu, gera, visokių varlių prikrenta. Mes tas varles išmėtydavom.” Kai kurios duobės, pasak V. Keramino, jau ir tada buvo užgriuvusios – gal nepavyko iškasti. O kai kurios išsilaikiusios iki šiol ir net neįgriuvusios.
Kalnai Skardeliai prie kaimo, anot pašnekovo, buvo gal bent du – dideli skardžiai stūksojo šalia tekančio upelio, pagal juos vadindavo ir visą mišką Skardeliais. Už kapinių, pasak vyro, plyti Lygioji pieva.

The post Senovinis Tarvydžių kaimas vis dar kvėpuoja gyvybe (III) appeared first on udiena.lt.

Tarp kalvų, tvarkingų arimų ir miškų šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje glūdi mažai pravažiuojamas Užpalių seniūnijos Tarvydžių kaimas. Mažai pravažiuojamas todėl, kad pro čia besidriekiantis keliukas, ko gero, į jokius reikšmingus objektus neveda, juo galima pasiekti tik kelis aplinkinius kaimelius. Tiesa, visi tarvydiškiai žino, kad kaimo pavadinimas turėtų būti Tervydžiai, tik laikui bėgant liko iškraipytas. Tačiau nuostabiausia tai, kad šiais laikais, kai dauguma Lietuvos kaimų miršta, Tarvydžiai išlieka gyvybingi. Čia ne tik savo veiklą vysto keli stambūs ūkininkai, bet ir kone visose sodžiaus trobose verda gyvybė, o neretame name apsigyvena iš kitų miestų ar kaimų į gimtinę sugrįžę sodiečiai.

Tapo dosniais ūkininkais

Iš Tarvydžių kilusi devyniasdešimt trejų Petro Stuko dukra Ona Vanagienė pasakojo, kad kaimas vienkiemiais buvo išskirstytas 1922 metais. „Niekas ti neėmė (žemės – aut. past.), nes buva labai bloga žeme, tik broliai Stukai gava bene 52 hektarus až vienų valakų, – dėstė močiutė. – Anys ravus iškase, krūmus išrove ir pradėja viskas augt. Instaise gyvulių baisybį.” Tam kaimo kampelyje jos vaikystėje, moters teigimu, ir tebuvo trys sodybos – abiejų Stukų bei Stasiškio.
Močiutės vaikystėje Tarvydžiuose buvo 24 gyvenamos trobos. Kai visi trys broliai Stukai gyveno kartu, jų didžiulė trylikos asmenų šeimyna prisiraugdavo žiemai 24 kibirus kopūstų. Didžiulis kubilas stovėdavo rūsyje, jo net nepajėgdavo iškelti, tik išplaudavo ir palikdavo. Ūkyje, pasak O. Vanagienės, laikydavo dešimt bekonų, kuilį, paršavedę. Grūdų, daržovių, vaisių – visko priaugindavo. „Pavasarį suveina mažažemiai ir išsineša grūdus maišais, – porino senolė. – Anys labai padėja kitiem. Patys savys nebežiūrėja, vilkėdava kailiniais ir sermėgam. Rameikių Kuosa sudege, tai ir karvį, ir arklį padovanoja.” Anot pašnekovės, viena tarnaitė pas ūkininkus išdirbo net 18 metų.

Ir linksmybės, ir mirtis eina greta

Anot O. Vanagienės, kai išvežė dėdės sūnus Joną ir Pranciškų (Praną) į Sibirą, dėdienė Ona liko viena namuose, nes tuo metu buvo išėjusi pas dukrą į Rameikius. Beje, Stukus apie būsimą vežimą perspėjo tūlas Sorokinas, tarnavęs pas juos samdiniu, todėl jie spėjo ir kiaulę pasipjauti, ir susiruošti. Tiesa, neapdorota mėsa pakeliui sušvinko. Senolė prisiminė, kaip kartą dėdienė ruošėsi Kūčioms – kepė, virė. Pašnekovė užėjo pas ją pasiskolinti grūstų kviečių. Toji puolė vaišinti viskuo ir sakyti: „Tu daug dirbi, tai tau daug raikia ir valgyt…”
Linksmintis, močiutės teigimu, kaimo žmonės iš pradžių rinkdavosi pačiame Tarvydžių kaime, vėliau – pas Stukus sodyboje. Domininko Stuko sūnus Pranas turėjo armoniką, Saladžius – smuiką. „Baisiai gražiai ir vestuvės grodava, visur”, – sakė moteris. Atėjus liūdnai mirties valandai, pasak O. Vanagienės, tarvydiškius senesniais laikais lydėdavo į Tarvydžių, vėlesniais – į Užpalių kapines. Tarvydžių kapinėse, anot O. Vanagienės, anksčiau stovėjo Butkų pastatytas medinis kryžius, bet jis nuvirto. Dabar kapinaites puošia Teresės (Visockaitės) Palskienės iniciatyva pastatytas jos pačios rankų darbo medinis kryžius ir knyga, kurioje surašyti visų ant to kalnelio palaidotų tarvydiškių ir aplinkinių kaimų giminių pavardės.
Senolė prisiminė ir aplink kaimą plytėjusių vietovių pavadinimus – Jaurų kalnas link Rameikių, Senovės miškas, kuriame augo daug didžiulių storų lazdynų. „Rudenį aš, būdava, karves pamelžiu, nulakiu, tai riešutų tarbas, maišus prisinešu, peržiem visiem užtenka, – šnekėjo garbaus amžiaus moteris. – Riešutų budava tiek daug, kad žmones net neišnešdava. Lazdynai buva stori, jų niekas nepalenkdava, tai rinkdavam tik tadu, kai žemen nubyredava.” Anot O. Vanagienės, Jaurų miške augo ąžuolai, todėl tarvydiškiai prisirinkdavo gilių ir gerdavo tik gilių kavą. „Dar visai neseniai pasirinkdavau gilelių kavai”, – atsiduso močiutė, kalbinta Utenos Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, kur buvo slaugoma.

Tarvydiškiai ir karas

Tarvydžių žmonės, pasak pašnekovės, sugyveno gražiai. Tiesa, Antrojo pasaulinio karo metais buvo visko. Senolės teigimu, per Tarvydžius ėjo frontas, kaime stovėjo rusai, o kiek tolėliau, Rameikiuose, vokiečiai. „Skeveldras virš mūsų galvų didžiausias aina, medžių šakas krinta, – prisiminė moteris. – Daug namų sudegina. Ir ažumuše Prievelienį su mergyti. Snariadas (rus. cнаряд – amunicijos rūšis, šaudoma iš artilerijos pabūklų – aut. past.) krita ir duobės baisias padarytas buva.”
O. Vanagienė sakė, kad karo metais viskas būdavo pervežama arkliais. Dažniausiai tai liepdavo daryti vietiniams gyventojams. Anot jos, atėję vokiečiai pasiėmė jų arklį bei vežimą, norėjo pervežti tikriausiai sužeistuosius. Visi tarvydiškiai išsivažinėjo prieš tai, todėl vokiečių kareivis liepė jai, šešiolikos metų merginai, važnyčioti. „Saulute leidžias, pavakarėlis, o aš važiuoju verkdama, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Kaip aš tadu bijojau… Išėja taks mūsų kaima seniokas Juška, pamate, kad man varas, ir saka: „Vaikiuk, kur tu važiuoji?” Ažu vadelių ir vėžčia raistan. Šitas kareivis išsitrauke šautuvų. Bet aš nieka nebebijojau – nars nušauk mani. Atėja paskui vakari su viršininku ir pasake, kad mergaitį narėja pasimt. A aš sakau: „Ut, vyrų yra, tai ir pasimkit. E mana kumpanija – aš niekur nevažiuoju.” Ir iškariavau sava. A kareivis keikdamas ir nuvėja. Tai matai…”
Kitą kartą, pasak senolės, aplink sproginėjant užtaisams tarvydiškiai suvedė karves žemumon tarp kalvų, o patys išsikasė apkasą krūmuose prie pirties. Suėjo į jį abiejų Stukų didžiulės šeimynos, keli žmonės iš paties kaimo. „Teip dušna buva akopi (apkase – aut. past.), vos neuždusam, – dėstė O. Vanagienė. – Moma baisiai bijodava. Ašei ažlipau akopa viršun, nuvėjau, pamilžiau karves. Kai pradėja šaudyt!.. Atsiguliau raveliukan, pagulejau. Misliau, karves jau nebegyvas. Kai nustoja šaudyt, žiūriu – ir karves tebėr. Ašei viedru piena prie akapėlia nunešiau, visi pavalge. Per karų visa buva. Ir bėgi, ir kulkas per galvų aina.”

Statė bažnyčią

Prieš karą, anot senolės, taip pat nebuvo lengva – reikėjo daug ir sunkiai dirbti, nes mokesčiai buvo milžiniški. Linus sėdavo, parduodavo, pieną veždavo į Užpalius. „Pienų veždavam trečioj dienoj ligi Tervydžių, a už paras – visų kaima pienų Užpalias. Didžiausi vežimai būdava…” – sakė pašnekovė. Moteris prisiminė, kad jos dėdė Domininkas paauglystėje dalyvavo Užpalių bažnyčios statybose – nešiojo plytas viršun į bokštą, nes buvo drąsus ir nebijojo aukščio.
Po karo, pasak močiutės, buvo labai sušaudytos visos namo „blėkos”, tai jos vyras Juozas Vanagas su pusbroliu Jonu „padirbo stelažų tokį, žirklas, būdava, nukerpa šonų, kur blogas”. „Čielų mėnesį mana vyras važinėja, padėja tvarkyt – dėja ir senas, ir naujas blėkas”, – tarmiškai kalbėjo O. Vanagienė.

Rimas iš Pajedinės

Tarvydžiuose ūkininkaujantis Valdas Rimas šiuo metu gyvena vadinamojoje Pajedinėje, arba Kumetyne (Smetonos laikais statytame mūriniame name, kuriame ūkininkas Pajeda apgyvendindavo savo samdinius), nors jo gimtinė – netoli Tarvydžių kapinių ant kalniuko stovinti sodyba. Pajeda, anot pašnekovo, turėjo daug (bene šešias) dukrų. Dvi, kad neišvežtų į Sibirą, pačios pasitraukė gyventi į Rusiją, ten ir liko. Anot vyro, Tarvydžiuose buvo keli stambūs ūkininkai, kurie samdydavo mažiau pasiturinčius kaimiečius. Pajeda, kurio dalį žemių dabar nusipirkęs V. Rimas, turėjo net 80 ha žemės. Ūkininkas Butkys, pasak pašnekovo, turėjo apie 30 ha žemės.
Buvo kaime ir kitų nagingų žmonių – V. Rimo dėdė Albinas Rimas buvo kaimo „kavolis”. Kubiliūnų motina, turėjusi daug vaikų, rūpindamasi savo šeima ausdavo, pati kepdavo duoną.

Kursuodavo autobusai

Visą gyvenimą šiame kaime gyvenantis vyras sakė, kad iš pradžių lankė tarp Tarvydžių ir Kaniūkų stovinčią mokyklą, vėliau ėjo į Užpalių ugdymo įstaigą. Kaniūkų mokykla, anot pašnekovo, buvo įrengta pasiturinčių žmonių namuose. Iš pradžių čia buvo pradinė keturmetė, paskui – trimetė mokykla. Kai mokėsi jis pats, visos trys klasės jau buvo sujungtos į vieną ir vaikus mokė mokytojai Baniūnai. Pasak V. Rimo, į šią mokyklą sueidavo vaikai iš aplinkinių kaimų.
Užpalius, kaip teigė pašnekovas, mokiniai pasiekdavo autobusu, kuris kursavo pro Tarvydžius iš Utenos į Mažionis ir atgal. Anot vyro, pro šalį pravažiuodavo ir autobusas Utena–Rokiškis. „Važiuodavom ir motoriniais dviračiais – niekas mūsų negaudydavo, – sakė jis. – Tada mums, vaikams, laisvė buvo didesnė.”
Iš vaikystės V. Rimas Tarvydžius prisimena didelius, su klegančiais vaikais ir gausius žmonių. Buvo net parduotuvė, prie kurios, anot jo, po darbo mėgdavo rinktis tarvydiškiai – kas alutį gurkšnodavo, kas šiaip paplepėti sustodavo. O prie storojo kaimo ąžuolo, vyro teigimu, būdavo rengiamos gegužinės. „Pajungdavo kaimynai elektrą iš kitos kelio pusės, – prisiminė pašnekovas. – Toks Mečislovas Keblys su armonika grojo, pas Keraminus senoje klėtyje taip pat būdavo šokiai. Atsimenu, mano tėvai eidavo.”

Karo aidai

V. Rimo tėtis ir senelis visą gyvenimą gyveno Tarvydžiuose, o mama atitekėjo iš Rokiškio rajono. „Senelis pasakodavo, kaip užėjo sovietai, paskui – vokiečiai, – dėstė vyras. – Bet mums galvoje netilpdavo tie dalykai – juk mokykloje mokydavo visai kitaip. Pasakojo apie partizanus, kad mūsų tvarte buvo bunkeris, kuriame slapstėsi mūsų giminės.” Anot pašnekovo, senelis porino, kad buvo užėję ir stribai, bet nieko nerado. Tame bunkeryje nuo kariuomenės slapstėsi tūlas Pakarna – V. Rimo dėdė. „Senelis nelinko prie sovietų, partizanuos jo irgi netraukė – norėjo būti laisvas, nuo nieko nepriklausomas, – sakė jis. – Kažkas senelį įskundė, kad pas jį lankosi partizanai. Atėjo skrebai, pridėjo automatą prie galvos ir pyškino pro šalį. Vytautas Juška sakė, kad tebėra tos kulkos tuos namuos. Nuo to laiko senelio rankos pradėjo drebėti.” Senelis, pasak V. Rimo, ilgai nestojo ir į kolūkį, laikėsi tol, kol prispaudė žvėriški mokesčiai.
Pasak pašnekovo, kartą Skardžiuje stovėjo rusų kariuomenė. O senelių ir tėvų senosios sodybos tvartas stovėjo ant kalniuko, tuo metu ten laikė kiaulę. Prasidėjo šaudymai. Išsigando, kad nušaus tą kiaulę, tai šliaužte nušliaužė iki tvarto ir paleido šią, kad pabėgtų. Iš senelio V. Rimas taip pat yra girdėjęs, kad tarvydiškiai varydavo „samagoną”, paskui veždavo jį parduoti žydams. Atvažiuodavo su savo prekėmis į kaimą ir patys žydai. Taip pat vaikystėje pašnekovas yra nugirdęs, kad Užpaliuose vykdavo dideli „kermošiai”, į kuriuos arkliais pakinkytais vežimais vykdavo visi tarvydiškiai.

Tarvydžių vietovardžiai

Aplink Tarvydžių kaimą, pasak V. Rimo, nėra piliakalnių, užtat miške nuolat trykšta neužšąlantis šaltinis. Jo tėtis su draugais šalia žaisdavo. „Dar ir dabar ten bėga puikus, skanus vanduo, – sakė pašnekovas. – Mes tyrėme jį, kai gimė dukra. Kai ta žemė priklausė Pajedai, jis tikriausiai šaltinio vandeniu girdydavo gyvulius.”
Paklaustas apie Tarvydžių vietovardžius vyras pradėjo vardyti: už kapinių, už miškelio apartas stūkso status kalnas Ožiakalnis, kitas kalnas – Skardžius, iškart už kapinių plytintis laukas – Lygioji, kalnas Meiliakalnis. Pastarojo pavadinimas, V. Rimo teigimu, kilęs nuo to, kad ten labai prasta žemė, ją labai sunku įdirbti, reikia smarkiai prakaituoti ir su meile dirbti.

Rengiant antrąją straipsnių apie Tarvydžių kaimą ciklo dalį pašnekovė Ona Vanagienė iškeliavo į amžinybę. „Utenos dienos” redakcijos kolektyvas reiškia nuoširdžią užuojautą velionės artimiesiems.

Autorės ir Visvaldo Kulakausko nuotr.

The post Senovinis Tarvydžių kaimas vis dar kvėpuoja gyvybe (II) appeared first on udiena.lt.

Tarp kalvų, tvarkingų arimų ir miškų šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje glūdi mažai pravažiuojamas Užpalių seniūnijos Tarvydžių kaimas. Mažai pravažiuojamas todėl, kad pro čia besidriekiantis keliukas, ko gero, į jokius reikšmingus objektus neveda, juo galima pasiekti tik kelis aplinkinius kaimelius. Tiesa, visi tarvydiškiai žino, kad kaimo pavadinimas turėtų būti Tervydžiai, tik laikui bėgant liko iškraipytas. Tačiau nuostabiausia tai, kad šiais laikais, kai dauguma Lietuvos kaimų miršta, Tarvydžiai išlieka gyvybingi. Čia ne tik savo veiklą vysto keli stambūs ūkininkai, bet ir kone visose sodžiaus trobose verda gyvybė, o neretame name apsigyvena iš kitų miestų ar kaimų į gimtinę sugrįžę sodiečiai.

Kaimo stebuklai

Tarvydžių kaimo užkampyje stovi šimtametė sodyba, kurioje šiuo metu gyvena Steponas Stukas. Kažkada Stukų šeima gyveno pačiame kaime, bet skirstant sodžių vienkiemiais trys broliai Stukai – Domininkas (Domas), Juozas ir Petras – pasiėmė didelį sklypą žemės ir pasistatė sodybą. Vedęs Petras pastatė savo šeimai atskirą namą, o nevedęs brolis Juozas liko gyventi pas Domininką. Žemės buvo daug, bet ji buvo prasta – kemsota, kelmuota, apaugusi krūmynais, todėl broliai sunkiai plūkėsi, kol įdirbo arimus. S. Stukas – Domininko anūkas, jo sūnaus Jono vaikas. Kažkada gyvenęs ir dirbęs Vilniuje jis grįžo į savo gimtinę ir pamažu lopo senstančius sodybos pastatus.
Vyras, stovėdamas sodybos kieme, mosčiojo ranka ir pasakojo, kad kadaise aplink taip pat buvo dabar jau nunykusios kaimynų sodybos: Gavrilovų, Keraminų, Petro Stuko. Pašnekovas prisiminė, kaip vairuotoju dirbęs Mykolas (vietiniai vadindavo Mykola) Gavrilovas važiuodavo per jų kiemą ėjusiu keliuku automobiliu „Moskvich 401″. Jiems tai buvo kone stebuklas, nes niekas kitas kaime dar neturėjo automobilio.

Tremties aidai

S. Stuko tėtį ir besilaukiančią mamą ištrėmė į Sibirą 1951 metų spalio mėnesį, bet pirmagimis gimė negyvas, o pašnekovas su dvyne seserimi Elena pasaulį išvydo šiek tiek vėliau. Paskui šeima grįžo atgal į gimtinę. Pašnekovas prisiminė, kad pirmiausia jie atvažiavo pas tetą Nataliją Bagdonienę į Rameikius (Užpalių sen.). „Tik grįžus iš Sibiro mus pasitiko tėtės sesers Veronikos vyras Stanislovas Karalius, iš Sudeikių atvažiavęs motociklu, o vežė mašina, sudeikiškis Strazdas turbūt vairavo, – prisiminimais dalijosi vyras. – Man visi sako: „Mes jau Lietuvoj”, o aš dairausi ir klausiu: „Tai kur čia Lietuva?” Visur žalia…”
Gimtieji namai, anot S. Stuko, buvo užimti – čia jau gyveno į kuprelę susimetęs Morkūnas. Todėl dabar senosios Stukų pirkios grindys su duobutėmis – subadytos besiramstant lazdele. Po kurio laiko jis išsikėlė ir šeima vėl galėjo apsigyventi savo namuose. „Šiaudinis stogas buvo kiauras, mama statydavo bliūdus, – prisiminė pašnekovas. – Kas buvo palikta, viskas išnešiota.”

To meto tarvydiškiai

Paklaustas, ar dideli buvo Tarvydžiai jo vaikystėje, vyras net skėstelėjo rankomis – didelis, gyvybingas buvo kaimas, čia buvo stambių ūkininkų – Gabrys su visa šeimyna, Pajeda, kurio namuose atidarė parduotuvę. Tarvydiškis Vincentas Indrašius, pasak S. Stuko, buvo senbernis ir kurčias. Pas jį berniuką vesdavo kirptis. „Oi tai pešdavo, – šypsojosi pašnekovas. – Vėliau dar kirpdavo Albinas Rimas, tai tas gerai kirpdavo ir nepešdavo. Be to, jis dirbo Tarvydžiuose ir Kaniūkuose kalviu.” Pasak tarvydiškio, buvo dar kaime Butkiai, vienas brolis Jonas buvo kunigas, kitas – stalius.
Linksmintis, anot vyro, rinkdavosi pas Ridiką (jo teigimu, dabar tame name gyvena Indrulionis), pas Stukus. O kai jau pats galėjo lankyti šokius, eidavo į gretimus Bėkinčius, Aukštuolius, Užpalius.

Gyvenimo viražai

S. Stuko dvynė sesuo Elena Stasiškienė prisiminė, kaip jos vaikystėje tarvydiškiai švęsdavo šventes. „Mano tėtė buvo Jonas, todėl Joninių rytą rasdavom žolynais apipintas duris”, – sakė moteris.
Nors pasibaigus tremčiai Stukams buvo liepta negrįžti į Lietuvą, jie vis tiek čia atvažiavo. Kai šeima grįžo iš Sibiro, pasak E. Stasiškienės, valdžia jiems leido apsigyventi gimtinėje, bet pusę namo vis tiek paliko kitai šeimai. Perpus padalijo ir tvartą, ir daržinę.
„Žmonės sakydavo, kad mūsų senelis Domas buvo labai geros širdies, – pasakojo E. Stasiškienė. – Skolindavo biednesniems, kad ir negrąžintinai, sakydamas, jog pats galės pasiimti iš turtingesnių. Savo tėtį Joną visada atsiminsiu kaip paprastą ir nuoširdų žmogų.”

Močiutės pagalbininkas

S. Stuko pusbrolis, jo tėvo sesers Emilijos (Stukaitės) Janulionienės sūnus Jonas Janulionis, prisiminė, kad 1951 metais išvežus dėdės šeimą bobutė Ona (Banytė) Stukienė Tarvydžiuose liko viena. Todėl jį, 10–12 metų berniuką, kaip vyriausią sūnų, mama siųsdavo pas močiutę padėti ūkio darbuose – kažką atnešti, supjauti malkas ar pan. Mama, įdėjusi lauknešėlį, siųsdavo sūnų iš Vygėlių kaimo per laukus į Tarvydžius. Pasak vyro, tekdavo jam pėdinti maždaug septynis kilometrus. „Kažkur pakeliui visada užpuldavo šuo, aš bijodavau, – dėstė pašnekovas. – O geraširdės kaimo bobulės man rėkdavo: „Tu nebijok, vaikeli, paimk akmenį. Žiūrėk, kaip jis bėgs!” O kai aš bandau imti akmenį, tas šuo dar labiau mane puola…” Bobulė, kaip pasakojo J. Janulionis, turėjo ožką, kiaulytę, kurias jis turėdavo šerti, o ožką dar ir perkelti. Anot vyro, bobulė mėgdavo sakyti: „Atėjo žmogus, tu jo neklausk, ko jis atėjo. Tu pirmiausia duok jam pavalgyti, o tik paskui klausk, ko jis nori.”
Anot J. Janulionio, tada kaimynystėje dar buvo kito Stuko – Domininko brolio Petro – sodyba. Vyras prisiminė dažnai minėtas tuomečių tarvydiškių pavardes: Dragus, Ridikus, Šlamus. Pats kaimas pašnekovui įsiminė kaip kupinas vyšnių, kitų vaisių, uogų, aplinkiniai miškai – grybų. Anot pašnekovo, netoliese esančiame Jaurų miške būdavo labai daug riešutų ir mama dažnai juos vesdavosi riešutauti.
Jaunystėje J. Janulionis dažnai lankydavosi Tarvydžių šokiuose, kur žmonės šokdavo pagal armonikos garsus kažkurio kaimo gyventojo „seklyčioje”.

Ištrūkę iš apsupties

Gretimame visai šalia Tarvydžių esančiame Rameikių kaime gyveno dar viena Jono sesuo Stukaitė – Natalija Bagdonienė. Pašnekovas prisiminė, kad jos sūnus Stasys buvo jo vienmetis, todėl jie aplinkiniuose miškuose kartu dažnai grybaudavo, uogaudavo, riešutaudavo. Kartą berniukai pakliuvo į partizanų apsuptį. Miško brolius buvo apgulę rusų Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kariai. „Kažkaip pasprukome – kaip ir vaikai… – pasakojo vyras. – Bėgom bėgom… Aplink visur kraujo pritaškyta. Tokie laikai buvo…” Dar J. Janulionis prisiminė, kad N. Bagdonienė vaikų neleisdavo į vieną savo namų patalpą, kur, pasirodo, buvo slepiami miško broliai.
Pasak vyro, dėdė Jonas buvo ne tik labai „meistravas”, darbštus, bet ir apsiskaitęs žmogus. Kurį laiką, jo teigimu, dėdė gyveno J. Janulionio gimtajame Vygėlių kaime, kur susipažino su savo būsima žmona Adele Makuškaite, ateidavusia Janulioniams padėti ūkyje. Kaip sakė vyras, dėdė Jonas karštai pamilo A. Makuškaitę ir ją vedė, o jam pačiam dar teko dalyvauti dėdės vestuvėse. „Po vestuvių greitai jaunieji išvažiavo į Sibirą, – atsiduso pašnekovas. – Vėliau, kai aš bandžiau daryti karjerą, kabinausi į gyvenimą, man dažnai prikišdavo, kad mano dėdė buvo ištremtas.”

The post Tarvydžių kaimas vis dar kvėpuoja gyvybe (I) appeared first on udiena.lt.