Parodos autorių pristatė ir kalbino dailės mokytoja Audronė Čeponienė, saksofono muzika visus džiugino muzikos mokytojas Tomas Kochanka. Pasakota, kad Gintaras Gesevičius gimė Kaune 1952 metais. Baigė Kauno dailės mokyklą, studijavo Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija) ir įgijo grafiko specialybę. Nuo 1980 m. – Lietuvos dalininkų sąjungos narys. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Kūrėjas  dalyvavo keliasdešimtyje grafikos, plakatų ir tapybos parodų (Lietuvoje, Belgijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Suomijoje, JAV, Rusijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Japonijoje… ). Daug dirbo kaip knygų iliustratorius. Jo kūryba buvo įvertinta diplomais ir premijomis (gavo GRAND PRIX Baltijos plakato parodoje 1992 m). G. Gesevičiaus paveikslų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, įvairios įstaigos bei privatūs kolekcininkai. 

Kaunietis, gyvenęs Vilniuje, jau daug metų didmiesčių ne itin pasiilgsta. Dailininkas labai šiltai pasakojo apie savo gyvenimą Kirdeikių kaime, buvimą bendruomenės dalimi, žmonių priėmimą ir supratimą, kad kiekvienas turi savo kelią, savo nuomonę ir tiesą. To nepakeisi. Kirdeikiuose Gintaras jau surengė šešis tapybos plenerus, taip dar labiau išgarsindamas šį gražų, meniška dvasia alsuojantį kaimą. Kai buvo atstatinėjama sudegusi Labanoro bažnyčia, dailininkas dovanojo nemažai paveikslų, buvo surengtas aukcionas ir už gautus pinigėlius nupirkti gana brangiai kainavę Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Restauruojant senus parapijos namus,  langai buvo prikelti naujam gyvenimui ir virto paveikslais.

G. Gesevičiaus paveiksluose neatrasime realistinių vaizdų ar jo taip mėgstamo kaimo peizažų. Kuriamas daugiaplanės erdvės ir įvairiais simboliais bei įvaizdžiais turtingas pasaulis, kurio spalvinis koloritas kinta nuo santūrių gelsvai pilkšvų iki ryškiai kontrastuojančių raudonai oranžinių ir melsvų atspalvių. Kiekvienas žiūrintis gali pamatyti vis kitaip ir vis kitus dalykų. Na, o paveiksluose juntama čiurlioniška dvasia yra tiesiog panašių sielų kalbėjimas: ,,Jei mes gyventume tuo pačiu laiku, turbūt būtume draugai. Man labai patinka Čiurlionio mintis, kurią  suradau viename laiške Sofijai. Jis rašo privalantis surasti savyje šviesos, kad kiti, esantys tamsoje, galėtų atrasti šviesą savyje ir eiti Dievo nurodytu keliu. Man irgi kūryba yra dalijimasis šviesa… „.  Gintarui patinka gyventi vienos dienos gyvenimą, kai gimsti ryte, o vakare užmigdamas miršti. Svarbu, kaip, su kokia nuotaika užbaigi dieną, ar sugebi ja pasidžiaugti ir už ją padėkoti, nes būtent ši diena ir yra pati geriausia ir svarbiausia gyvenime. 

Už nuostabią parodą autoriui dėkojo Kultūros centro direktorė Asta Sieliūnienė. Paveikslais ir šiltu bendravimu, dailininko paprastumu, nuoširdumu džiaugėsi savivaldybės vicemeras Vaidotas Židanavičius. Gintarą sveikino jo bičiuliai. Ir niekas neskubėjo skirstytis. Skambant muzikai buvo gera pabūti šviesiame kūrybos pasaulyje, šioje dienoje ir akimirkoje. Dailininkas du savo paveikslus dovanojo Ignalinai ir Kultūros centrui.

Ignalinos r. savivaldybės administracijos inf.

The post Šviesi paroda – dovana miesto šventei appeared first on udiena.lt.

E. Nalevaika gimęs, augęs ir mokęsis Kaune, prieš porą metų tapęs uteniškiu, šįkart savo kūrybą pristatė Molėtuose. Kaip savo parodos atidaryme sakė autorius, ilgą laiką buvo ištikimai pasišventęs tik akvarelei, tačiau pastaraisiais metais gana dažnai savo tapybiniams sumanymams pasitelkia ir akrilinius dažus. Parodos kuratorė menotyrininkė ir autoriaus žmona Jovita Nalevaikienė tvirtino, kad parodos pavadinimas kilo spontaniškai (akvarelė, akrilas – žodžiai iš a aidės). Pasak jos, dar yra ne tik akvarelė, bet ir atkaklumas, atsidavimas, yra atsitiktinumas, aplinka ir aplinkybės – daugybė a plius a nuolat yra šalia mūsų, tik ne visi kaskart pastebime tuos pačius dalykus.

Molėtų krašto muziejaus unikalioje erdvėje, kurios gali pavydėti ir didieji miestai, eksponuojama beveik 30 darbų, kurtų ir visai neseniai, ir prieš kelis metus.

Parodos autorių sveikino Molėtų krašto muziejaus direktorė Irma Balčiūnienė, buvusi vadovė Viktorija Kazlienė, Molėtų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Vaida Saugūnienė, Utenos kultūros ir meno darbuotojai, kolegos menininkai.

Lankytojai aplankyti parodą kviečiami iki gruodžio 17-os.

Laikraščio „Utenos diena“ inf. Vytauto Ridiko nuotr.

The post Unikalioje erdvėje – unikali paroda appeared first on udiena.lt.

Apie jo tapybos darbų parodą „Netyrinėju. Tapau“ kalbiname jos autorių menininką A. Baltrūną.

Kodėl Jūsų tapybos darbai pristatomi miesto gimtadienį besirengiančioje švęsti Utenoje?

Į Uteną mane pakvietė Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė. Esu savo darbus eksponavęs Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje. Todėl po pasiūlymo iškart nusprendžiau: „kodėl gi ne“. Mano tėveliai abu aukštaičiai, kilę iš Rokiškio, todėl šiam kraštui jaučiu sentimentus. Labiausiai gyvenime nemėgstu monotonijos. Mano zodiako ženklas yra Žuvys, kurios vaizduojamos plaukiančios į skirtingas puses: toks ir aš esu – mano kūryboje galima rasti ir natūros, ir visiškų abstrakcijų.

Kalbėdamas apie savo kūrybą, galiu pasakyti tai, kad kai kurie mano darbai yra labai pilki (jų į Uteną neatvežiau), o vienu metu tapiau sidabrinius paveikslus, dar vėliau gimė ciklas apie pasaulio pabaigą. Tai buvo maždaug 2000 metai, kai žmonės su baime laukė tos pasaulio pabaigos. Pamenu, buvo daug nerimo… O man norėjosi nutapyti tą jausmą ir aš sukūriau savotišką baimių ciklą. Tai sudaro aštuoni darbai – ir didesni, ir mažesni. Negailėjau niūrių spalvų – net saulėgrąžos pavaizduotos juodos.

Kiti mano darbai yra daug šviesesni, spalvingesni. Paskutinis mano tapybos darbas „Atspindžiai“. Jame – daug šviesos, rūko, atspindžių… Taip pat noriu pristatyti ir du išskirtinius paveikslus, kurie gimė grįžus iš Suomijos. Mane sužavėjo ten matyti vaizdai iš uosto: laivai, vakare sužimbančios lemputės, vandenyje atsispindintys vaizdai, saulėlydžiai. Nutapiau du paveikslus: vieną mažesnį, kitą didesnį. Juose vaizdas beveik vienodas, tik skiriasi formatas.

Drąsiai galima teigti, kad Jūsų tapybos darbų paroda yra išskirtinė ir paveikslų formatu?

Mano darbų atsivežti atvažiavo autobusėlis, į kurį vos talpinome paveikslus. Vienas netilpo, tad teko vežti ant automobilio stogo. Didžiausias vieno paveikslo formatas 2×3 m, tačiau jis sudarytas iš dviejų dalių tam, kad būtų patogiau transportuoti, įnešti į parodų sales. Kuo didesnis paveikslas, tuo žiūrovui suteikia daugiau emocijų, įspūdžių.

Ką labiausiai mėgstate vaizduoti?

Pirmiausia kyla klausimas, kam tas menas reikalingas. Mano tikslas kūryboje – atskleisti žiūrovui, kad svarbiausia ne tik materija, bet reikia peno ir sielai. Juk galima nupiešti namą, ir viskas. Tačiau galima nutapyti ir matyti ne vien tik namą. Neretai į rankas pasiimame knygą ir perskaitome kažką, atrodytų, šiurpas laksto per nugarą. O parašyta būna visai paprastai. Manau, neužtenka vien pamatyti, bet reikia jausti. Dažnai mes matome įvairiausių vaizdų, bet būna tų, kurie ilgam įstringa į atmintį. Negaliu paaiškinti, kodėl taip atsitinka, kad matyti vaizdai, kurie yra visai paprasti, lieka atminties kloduose. Reziumuodamas galiu pasakyti tik tai, kad man svarbu, jog žiūrovui, atėjusiam į mano darbų parodą, kažkas liktų širdyje.

Atskirai minčių tapybai neieškau, jų semiuosi ir paties gyvenimo. Čia panašiai nuskambėtų klausimas „kur tu sutiksi savo meilę?“. Ją galima sutikti visur – mieste, traukinyje, prie ežero… Taip pat ir tapyboje – netikėtai pagaunu akimirką, vaizdą ir visa tai perkeliu į kūrybą.

Kada įvyks artimesnė Jūsų pažintis su uteniškiais?

Uteniškiai į mano darbų parodą „Netyrinėju. Tapau“ jau kviečiami dabar, o susitikti su manimi visi norintys galės rugpjūčio 27 dieną 16 val., Utenos miesto šventės metu. Paroda Utenos kraštotyros muziejuje veiks iki rugsėjo 10 d.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

The post Į išskirtinę parodą kviečiami uteniškiai, norintys ne tik pamatyti, bet ir pajausti appeared first on udiena.lt.

Studijavote grafiką, bet metams bėgant Jus patraukė tapymas. Kaip ir kodėl tai nutiko?

Mane vaikystėje mama šiek tiek pamokė piešti ir po ketvir­tos klasės patarė stoti į Kauno J. Naujalio dailės mokyklą. Aš ten neįstojau, bet mane priėmė kaip kandidatą mokytis bandomajam laikotarpiui. Pirmame trimestre gavau trejetą, antrame – ketver­tą, trečiame jau penketą, prakti­ka ir metinis trimestras vėl buvo įvertinti penketais. Pasirinkti grafikos studijas buvo labai pra­gmatiškas sprendimas. Profesi­ne prasme grafikas gali uždirbti sau duonai, o tapytojas tais lai­kais, jei gaudavo darbą, tai ga­lėdavo paišyti kokias nors kino reklamas (geriausiu atveju). Ne­buvo perspektyvu rinktis tapybą. Bet aš manyčiau, kad daugelį to­kių dalykų nulemia asmeniniai ar gal ir likimo vingiai. Galiu sa­kyti, kad absoliučiai sėkmingai sužaidė likimas. Jaučiu, kad ta­pyba man leidžia daugiau pasa­kyti apie tai, kas mano viduje. Tai kaip spalvotas ar nespalvotas kinas. Taip pat yra su grafika ir tapyba. Žinoma, patraukliau ten, kur yra spalvų.

Esate sakęs, kad menas yra žmogiškoji klaida. Ką turėjote mintyse sakydamas šiuos žodžius ir kas Jums yra menas?

Žmogus prieš visatą yra la­bai mažas. Idealaus žmogaus nėra. Jeigu jis idealus, tai sukur­tas kompiuteriu, bet nėra natū­ralus. Kiekvienas menininkas, fotografas tą patį objektą pertei­kia skirtingai. Tai yra unikalu, kiekvieno unikalus braižas. To­dėl tai, kas nėra idealu, galima vadinti klaida arba savitumu. Tame netobulume ir yra me­nas. Taigi gebėjimas kurti – tai Dievo suteikta malonė. Tai tar­si nėra mano, kaip menininko, asmeninis privalumas, tai tik priemonė mūsų sielų dialogui. Privalau surasti savyje šviesos, kad galėčiau tai perteikti kitam, galbūt stovinčiam tamsoje.

Ar M. K. Čiurlionis Jūsų kūryboje vaidina kažkokį vaidmenį? Ar Jūsų darbai yra įkvėpti šio žymaus žmogaus dvasios?

Aš manau, kad jeigu mes su Čiurlioniu būtume gyvenę vienu metu, turbūt būtume skaitę tas pačias knygas, buvę tų pačių po­litinių pažiūrų, būtume žavėję­si tomis pačiomis merginomis ir gal būtume buvę draugais. Mano kūriniuose galbūt atsispindi pa­našus matymas, kaip matė Čiur­lionis – iš aukštai į tolį, pana­šus požiūris į visatą. Mane, kaip menininką, formavo ir tai, ką aš mačiau vaikystėje būdamas 3–4 metų. Nedideliame kambaryje virš fortepijono kasdien matyda­vau kabantį paveikslą su keistu vaizdu – dūmai, kylantys į viršų,

laiptai, o po laiptais žvaigždės. Nors tuo metu buvo sunku su­prasti to kūrinio prasmę. Taip pat lankymasis muziejuose, parodo­se, paveikslai, muziejų kvapas – visa tai suteikė prasmės ir mane formavo.

Jūsų paveiksluose dominuoja ryškios spalvos, šviesa. Ar tai atspindi Jūsų nuotaiką, požiūrį į gyvenimą?

Mano paveiksluose yra vil­ties, saulės šviesos. Tačiau kie­kvienas tai mato ir interpretuoja skirtingai. Viena moteris, žiūrė­dama į mano kūrinius, sakė, kad visur vaizduoju tik vakarą ir saulėlydžio spalvas. Bet turbūt ji niekada nėra mačiusi anksty­vą rytą tekančios saulės. Sunku pasakyti, kodėl yra taip, o ne ki­taip. Kūryboje dažnai nėra atsa­kymo į klausimą „kodėl“…

Kokius darbus iš gausybės savo kūrinių kolekcijos atrinkote šiai parodai?

Šiai parodai atrinkau tuos darbus, kurie atspindi tai, kuo aš gyvenu dabar. Paro­doje eksponuojami darbai su­kurti per praėjusią žiemą. Tai yra lyg duoklė žiūrovams, lyg ataskaita apie tai, ką sukūriau per pastarąjį laiką.

Ar menininkas gali kurti tik tuomet, kai jaučia įkvėpimą? Kas yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?

Profesionalui svarbu ateiti į dirbtuvę ir jeigu nėra vadina­mojo įkvėpimo, tiesiog imti ir pasidrožti pieštukus, susitvar­kyti aplinką, darbo vietą. Aš kurdamas taip pat pavargstu, tada prasideda kartojimasis kūryboje. Yra buvę taip, kad ir mėnesį laiko teptuko ranko­se neturėjau. Bet tą laiką sky­riau paruošiamiesiems dar­bams. Paišydavau eskizus ir tiesiog mesdavau juos į dėžę. Kai kuriuos eskizus iš dėžės išsitraukiau po 10 metų. Tai buvo kaip lobis. Būna, kad nesiseka tapyti, tai aš tada sa­vęs nekankinu, palieku savo kūrinį ramybėje ir išeinu. O iš ryto ir vėl labai noriai grįžtu prie darbo.

Kokie Jūsų ateities planai?

Aš noriu būti žinomas, bet nesusireikšminęs. Menininkas turi būti žinomas. Meno pras­mė yra, kad šviesą, esančią ma­nyje, matytų ir aplinkiniai. Aš turiu daug vidinio potencia­lo, tikslų. Pastaruoju metu Kir­deikiuose įsirenginėju studi­ją, planuoju kurti toliau, rengti parodas ir skleisti tą šviesą per meną.

Dėkoju už pokalbį.

Apie kitą kūrėją Editą Kušleikienę skaitykite čia

The post Gintaras Gesevičius: „Gebėjimas kurti – tai Dievo malonė“ appeared first on udiena.lt.

Šiame interviu parodos autorė papasakojo apie tai, kodėl ji savo meno darbams eksponuoti pasirinko išskirtinę vietą Utenoje, kaip gimsta unikalūs meno darbai ir atsakė, ar kūrybiniu procesu įmanoma nuspėti ateitį.

Kodėl tapybos parodą „Žemė, kur karo nebus“ surengta, rodos, neįprastoje vietoje – Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose?

Policijos komisariato komunikacijos poskyrio vedėja Asta Šuminienė internete pamačiusi mano tapybos darbus pakvietė surengti parodą policijos komisariate. Policijos pareigūnų darbas labai specifinis – jis reikalauja valios, fizinių, ir psichinių jėgų. Karantino laikotarpiai bei įvairūs ribojimai įnešė dar daugiau įtampos ir sumaišties, tad komisariato patalpos labai tinkama vieta šiai parodai. Meno kūriniai bei pati kūryba gali turėti teigiamų terapinių savybių, o paroda ne dailės galerijoje, bet įstaigoje, kurioje narpliojami su menu nesusiję reikalai, priartina meną prie žmonių, kurie galbūt niekada neaplanko specialiai tam skirtų parodų salių. Juolab, kad ir pandemijos laikotarpis praretino šias galimybes. Dar taip neseniai buvo metas, kai galerijos neveikė.

Kodėl parodos pavadinimas yra išskirtinis ir kas ta žemė, į kurią karas neateis?

Kai su A. Šuminiene svarstėme parodos temą ir pavadinimą, kalbėjomės apie įtampą, pareigūnų darbą, apribojimus dėl koronaviruso bei neaiškią geopolitinę situaciją. Taip pat ir žiniasklaidą, kurioje tuo metu pasirodydavo neramios žinutės apie galbūt būsimą karą. Sugalvojau renginio pavadinimą, buvo sukurtas plakatas ir vos daugiau nei po savaitės Rusija pradėjo karinę invaziją į Ukrainą. Ko gero, nedaug dalykų, kurie gali ištikti žmones ir šalį, baisesni nei tai, kas dabar vyksta kaimyninėje valstybėje. Bet užvardijime „Žemė, kur karo nebus“ turėjau omenyje ne kažkurią konkrečią vietovę, bet kiekvieno žmogaus fantazijos buveinę, kurioje tikrai karo nebus, net jei realybė kita. Toje žemėje reikalai tvarkomi taip, kaip jos šeimininkas nori, baldai perstumdomi tik pagal jo pageidavimus, tačiau, turiu pripažinti, kad sutapimas dėl tikrovėje prasidėjusio karo ir parodos pavadinimo truputį nustebino.

Kaip parodai atrinkote darbus?

Darbai buvo parinkti ir suderinti pagal dydį bei spalvas. Šiuo atveju reikėjo didelių eksponatų. Buvo svarbu, kad salėje vyksta internetiniai pokalbiai, tad didelės bei ryškios drobės žvelgia per tuose susitikimuose dalyvaujančių darbuotojų kompiuterių ekranus. Taip net kitų miestų žmonės iš toli gali apžiūrėti mano darbus. Net jei smulkiausių detalių juose neįžiūrės, ryškios spalvos ir siužetai puikiai matosi ekrane.

Ką norite papasakoti savo tapybos kūrinius, ką jie reiškia?

Kaip sakoma, gal geriau kūriniai tegul kalba patys. Dailininkas ne visada privalo paaiškinti savo darbus – manau, kad taip ir turėtų būti. Žmonės yra skirtingi, tad tam, kuris piešė ar tapė, darbai gali simbolizuoti visai kitus dalykus negu tam, kuris žiūri. Norint atrasti individualią reikšmę siūlyčiau apsilankyti parodoje ir ilgiau patyrinėti eksponatus. Iki galo nežinau, iš kokio „kosmoso“ ateina tie vaizdiniai. Gali būti, kad kūrybiniu procesu įmanoma nuspėti ateitį – prieš šešerius metus pavaizdavau moterį su raštuota apsaugine kauke ant veido. Nemoku tapyti taip, kai darbas gimsta per dešimt minučių, bet apie jo reikšmę ir prasmę aiškinama ilgiau nei vyko kūrybos procesas. Arba žiūrovas juose randa kažką sau artimo, arba neranda.

Kiek laiko užtrunkate, kol nutapote vieną savo darbą?

Tai priklauso nuo įvairių veiksnių: nuo kūrinio dydžio, naudojamų priemonių. Aliejinės tapybos darbus – šie ir eksponuojami policijos komisariate – man užtrunka sukurti gana ilgai. Aliejiniai dažai lėtai džiūva, tad užtrunku nuo poros savaičių iki mėnesio ar ilgiau. Žinoma, tai priklauso ir nuo proceso intensyvumo. Galima viską pagreitinti ir tapyti akriliniais dažais. Visgi jų aš beveik nenaudoju. Išlieti akvarelę trunka greičiau, tačiau tai labai specifinė priemonė, jos klaidos pataisomos sunkiau negu tapant aliejiniais ar akriliniais dažais. Tokį darbą labai lengva „nukankinti“. Kiekviena priemonė turi savo specifiką.

Autoriaus nuotr.

The post Išskirtinė paroda Utenoje ragina pažvelgti į žemę, kurioje karo nebus appeared first on udiena.lt.

Živile, atskleiskite, kodėl savo gyvenime pasirinkote tapytojos kelią?

Aš buvau tikra vilnietė, o vyras klaipėdietis, o didmiestyje nenorėjome gyventi. Anykščiai garsėja kaip savotiška kultūros sostinė, todėl ne kartą mes atvažiavome, dairėmės, domėjomės, kas ką parduoda, buvo įdomu, koks gyvenimas čia verda. Neslėpsiu – labai sužavėjo gamta su Šventąja, Šimonių giria… Puikūs žmonės: su kuo teko bendrauti – tie labai malonūs. Nors kol kas gyvename šalia Anykščių, nusipirkome namą pačiame mieste, dabar tvarkomės ir netrukus įsikursime.

Anuomet, kai dirbau Vilniuje, ieškojau dvasinės atgaivos ir ją rasdavau privačiai besimokydama tapybos. Jutau, kad į šią sritį noriu nerti kuo giliau. Man vaikų auginimas buvo kitoks etapas: tai laikas, kuomet nesinorėjo grįžti į ofisus ir dirbti administracinį darbą. Noriu pabandyti įgyvendinti tai, kas man yra arčiau širdies. Atvažiavusi gyventi į Anykščius, sužinojau apie menų inkubatorių, atsirado ir laisva patalpa, kurioje dabar tapau paveikslus. Šioje patalpoje įsikūręs ir mano vyras – garso režisierius.

Esate baigusi politikos mokslus, o pasirinkote meną. Ar nebuvo sunku žengti tokį drastišką žingsnį?

Daugelis menininkų nuolat tvirtina, kad piešti pradėjo dar ankstyvais vaikystės metais. O aš negaliu tuo pasigirti (juokėsi). Gal kokioje 10 klasėje prasidėjo dailės istorija, kuri pradėjo man patikti. Buvo galimybė išsilaikyti dailės egzaminą, tačiau tuo metu patingėjau. O politikos mokslus rinkausi vien todėl, kad labai gerai sekėsi mokslai ir puikiai išlaikiau egzaminus.

Kokį pasaulį vaizduojate savo kūrybos darbuose?

Dažniausiai iliustruoju knygas, o štai dabar ruošiu atvirukų seriją. Turėčiau iki Kalėdų suspėti. Labai norėčiau išleisti bežodę knygą apie karalaitę, tačiau kol kas neaiškus jos finansavimas. Mano paveiksluose dažniausiai vaizduojami pasakų personažai. Nesu užsibrėžusi, kad juose turi būti būtinai tik pasakų herojai, tačiau savaime taip išeina ir viskas. Žinoma, galima rasti gamtos motyvų, gyvūnų. Aš esu įsitikinusi, kad mano darbuose yra tarsi pasakojama kažkokia istorija. Atskira mano tapybos darbų tema – motinystė. Tai yra kasdienybė, buvimas su vaikais…

Vaikystės metu labai mėgau pasakas. Galbūt mano tapyboje galima rasti sąsajų su vaikyste. Piešiniai – lyg raktas, atrakinantis tai, kas glūdi pasąmonėje.

Įtakos kūrybai turi ir gamta. Čia semiuosi ramybės, idėjų, jėgų, labai mėgstu pasivaikščiojimus.

Kuris darbas labiausiai atspindi Jūsų nuotaikas?

Norėdama išbandyti temperos dažus, eskizų sąsiuvinyje įamžinau meile sujungtą vyro ir moters šokį. Iš pradžių nesirengiau tapyti žmonių veidų. Liejau abstrakčią akvarelę, norėjau pavaizduoti kalnus. Tačiau juose pamažu ėmė ryškėti vyro veidas, o paskui šalia jo išėjo ir moteris. Čia vaizduojami santykiai tarp vyro ir moters, juntama jų tarpusavio energija. Tas santykis – tai šokis.

Ar tapybai svarbus emocinis nusiteikimas?

Aš manau, kad taip. Nesu profesionalė menininkė. Tarkim, jeigu esu vienoje būsenoje, negaliu nutapyti piešinio kitaip. Jei kažkas viduje nėra gerai, kūrinys tikrai nebus labai nuotaikingas. Mano nuomone, ką bedarytum, viskas turi išplaukti iš vidaus, iš širdies. Visose srityse tas pats: tiek tapyboje, tiek muzikoje…

Vytauto Ridiko ir Ž. Kairytės asmeninio archyvo nuotr., Vytauto Ridiko video

The post Pasaulį apkeliauti pasiryžusi jauna kūrėja pasirinko Anykščius appeared first on udiena.lt.

Gerbiamas Arvydai, kas Jus pastūmėjo pradėti kurti?

Galbūt įtakos tam turėjo genetika: mano senelis ir tėvas buvo žymūs Lietuvos dailininkai. Kol tėtis buvo gyvas, aš galbūt mažiau domėjausi tapyba, o po jo mirties viskas pasikeitė. Pradėjau ieškoti sąlyčio taškų su jo kūryba. Šią trauką pajutau itin stipriai ir išgyvenau jautriai.

Kadangi tam reikėjo žinių, įstojau į tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą ir įgijau restauravimo specialybę. Nors man labai patiko restauravimas, tačiau ramybės nedavė galvoje nuolat kirbėjęs noras studijuoti tapybą. Todėl pasirinkau Dailės akademiją, kur baigiau ir magistrantūros studijas.

Šiandien man tapyba – gyvenimo būdas, neįsivaizduoju kitokio gyvenimo be jos.

Ar reikia daug laiko, kad gimtų kūrinys?

Labai skirtingai. Plenere Balninkuose dalyvaudamas stengiausi tai atlikti greičiau, nes pleneras neleidžia ilgiau prie vieno kūrinio sėdėti. O šiaip neretai vis sugrįžtu prie vieno ar kito paveikslo. Keli mano paveikslai buvo pertapyti net po penkerių metų. Mėgstu didelius paveikslus, faktūras, spalvų derinimus.

Kokį tapybos stilių dažniausiai renkatės? O gal pasirinkimas tęsiasi iki šiol nuo tos akimirkos, kai į rankas paėmėte teptuką?

Ekspresionizmas man labai artimas buvo. Ir dabar su juo nesiskiriu. Štai visai neseniai gimė paveikslas, atspindintis šiandieną: moteris su kauke. Tai žurnalo „Žmonės“ redaktorė, kurios nuotraukos paprašiau. Ji atsiuntė, nors nė nepagalvojo, kad aš ją nutapysiu. Manė, jog tiesiog juokauju. Jai tai buvo labai malonus netikėtumas.

Kalbate apie ekspresionizmą. Galbūt sekate Vyžuonėlių dvare augusios ir ekspresionizmo raitele vadinamos Marianos Veriovkinos pėdomis?

Aš manau, kad ne. Šiai tapytojai jaučiu didžiulę pagarbą, tačiau man kitokie dalykai yra daugiau prie širdies, išplaukiantys iš giliau. Žinoma, kaip ir kiekvienas tapytojas, turime skirtingus savo autoritetus, mokomės iš jų. Tačiau man didžiausias mokytojas yra gyvenimas. Viską pasiekiu per darbą, ieškojimus, eksperimentavimus.

Dirbate Kauno kolegijoje Menų fakultete. Ar bandote jaunajai kartai įskiepyti savo, kaip menininko, gebėjimus, požiūrį į meną ir t. t.?

Labai stengiuosi įskiepyti norą tapyti, tačiau daugiau dirbu su būsimais dizaineriais, keramikais, tekstilininkais, baldų restauratoriais. Visuomet studentams leidžiu išbandyti viską, kas susiję su tapyba, raginu sąžiningai atlikti visas užduotis, kad žinios ir praktika pasiliktų visam gyvenimui.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

The post Arvydas Martinaitis: „Man didžiausias mokytojas – gyvenimas“ appeared first on udiena.lt.

Prisiminkite tą pradžią, kai nusprendėte tapti kūrėja. Kas Jus paskatino, kodėl rinkotės tokią profesiją?

Mano giminėje tapytojų nebuvo, bet mano tėvelis yra tautodailininkas, liaudies meno atstovas, kuris atkurdavo kankles. Štai mama buvo kultūros darbuotoja. Galbūt norėjosi stiprią kultūros tradiciją šeimoje pratęsti, todėl rinkausi studijas, susijusias su daile. Kai reikėjo rinktis studijų kryptį, neabejodama pasirinkau tapybą, nes skulptūra, tuomet man atrodė, nėra moteriška specialybė. Tai labiau fizinis darbas. Man besimokant dailės mokykloje mokytojai yra pastebėję, kad sekasi ne tik piešti, bet ir daryti lino raižinius. Klausydama mokytojų patarimų stoti į dailę, šią kryptį ir pasirinkau.

Jūsų paveiksluose daugiau dominuoja moters motyvas. Kodėl taip yra?

Gamtą daugiau tapau pleneruose, tačiau dažniausiai mėgstu tapyti paveikslus su įvairiomis figūromis, dažniausiai – moterų. Žinoma, kartais mano paveiksluose galima išvysti ir vyrų siluetus. Man labai svarbu atskleisti moterų gyvenimą, nagrinėti jį, labai svarbios ir buities detalės – tai, kas mus supa. Galbūt tam įtakos turi ir tai, kad aš pati esu moteris, todėl jas perprasti yra kur kas lengviau.

Jūsų darbuose atsispindi spalvų kontrastai: galima rasti ryškesnių, šviesesnių, o kai kurie meno darbai išties niūroki, daug pilkos spalvos. Kaip renkatės spalvas?

Neturiu pomėgio tapyti ryškiomis spalvomis. Galbūt tapybai įtakos turi ir laikotarpis, ir mano pačios būsena. Todėl nesigilinu, kodėl vieni mano darbai šviesesni, kiti – pilkesni. Kaip ir kiekvienas menininkas, aš tapau pagal nuotaiką ir emociją.

Galiu prisipažinti, kad labai mėgstu raudoną spalvą.

Ar tapymui turi įtakos aplinka, kuri Jus supa?

Man lengva valdyti teptuką, juk kiekvienas menininkas laikui bėgant visuomet ieško savęs, susikuria savo stilių, formą ir nesinori kartotis, visuomet norisi būti kažkuo kitu. Labai mėgstu užsiimti tapyba tuomet, kai būnu viena. Tarp žmonių, kaip ir daugeliui kūrėjų, man yra sunkiau sutelkti dėmesį. O kartais atsipalaiduoti padeda ir muzika, kuri veikia mane kaip fonas. Juk visi esame skirtingi: vieniems reikia tylos, kitiems – atvirkščiai.

Atskleiskite, kaip gimsta Jūsų darbai?

Tapau su aliejiniais dažais, todėl aliejinė tapyba puikiai gali išryškinti faktūras. Nors žinau, mus to ir mokė, kad visų pirma dailininkas turi pasidaryti eskizus. Ne visuomet tokios taisyklės laikausi. Taip pat ne kartą dėstytojai mums kalė į galvas, kad reikia dirbti su visuma. Tik su laiku keliaudamas per tapybą imi po truputį tai suvokti, todėl labai svarbu neužsikabinti vienos detalės, o dirbti su visuma.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

https://drobiunamai.lt/fotografijos-ant-drobes/

The post Kūrėjos nuotaiką paveiksluose atspindi spalvos appeared first on udiena.lt.

Daugybę tapybos technikų išbandžiusios uteniškės peizažų kūrėjos Reginos Steponavičiūtės–Skomskienės širdis labiausiai linksta prie tapymo akvarele. Šis tapymo būdas, pasak menininkės, daugeliui nepatinka dėl to, kad jį sunku suvaldyti, mat baltame popieriaus lape liejasi spalvos. O štai šiai kūrėjai iš kraštų besiliejantys dažai – privalumas. Ne vieną parodą atvėrusi, vasarą dalyvavusi prasmingame plenere Utenos rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriuje dirbanti R. Steponavičiūtė–Skomskienė, neseniai į personalinės parodos atidarymą sukvietusi kirdeikiečius, savo laisvalaikį skiria prasmingai veiklai bei visa esybe pasineria į kūrybą atskleisdama Aukštaitijos gamtos grožį.

Kuo išskirtinis tapymas akvarele – šlapiais dažais?

Kiekvienas iš mūsų dar vaikystėje, vaikų darželio laikais, susipažįsta su piešimu. Tačiau daugelis jų nelabai mėgsta piešti akvarele, nes sunku suvaldyti, spalvos liejasi. Man taip pat šis tapymas dar tuomet, kai buvau vaikas, nepaliko didelio įspūdžio. Lankydama dailės mokyklą nemažai tapyti teko guašu, bet tai nebuvo pats tobuliausias menas. Išdžiuvus guašo dažams pasikeisdavo spalvos, neišeidavo norimas vaizdas. Tačiau paskutiniais dailės mokyklos baigimo metais man didžiausias atradimas buvo akvarelė: potėpiai buvo laisvi, o išsilieję ir iš kraštų išėję dažai buvo privalumas. Juk akvarelė nenuspėjama, laisvesnė, galima gauti skirtingus kontūrus. Dar įdomu tai, kad tapant akvarele vaizdas gaunamas visad šviesus ir skaidrus, atvirkščiai nei guašu.
Kai tuomečiame Vilniaus universitete studijavau dailę, mane dėstytojas skatino tapyti akvarele ragindamas neapleisti šio meno ateityje. Turėdama laiko vis dažniau prisėsdavau prie tapybos. Tai buvo kur kas paprasčiau nei tapyti aliejiniais dažais.

Kas Jus vedė į kūrybą?

Mama išsaugojo piešinuką, kuriame pavaizduotas pririštas šuniukas prie būdos. Jį nutapiau būdama darželinukė. Tai buvo puikūs kaimo įspūdžiai. Turėjau labai gražius ryšius su savo kaimu, su tėveliais, seneliais ir gamta. Tai turėjo įtakos mano pasirinkimui. Aišku, galbūt įtakos turėjo ir genai. Mano močiutė labai gražiai audė ir siuvinėjo, tad visus šiuos darbus išmoko ir mano mama, mokėjusi ir piešti, ir įvairiausius raštus išausti. Tėtis taip pat labai gražiai piešdavo, tad su broliu mes jo nuolat prašydavome nupiešti tai arklį, tai šunį. Vaikai susirenka tuos genus iš savo tėvų ir senelių.
Džiugu, kad iš savo šeimos nuolat jutau skatinimą kurti. Utenoje buvo dailės mokykla, kurią baigiau. Buvo sudarytos visos galimybės tobulėti. Nebuvo nei tų gerų dažų, teptukų, popieriaus, tad kiekvienais metais prieš mokslo metus važiuodavome į Daugpilį (Latvija – aut. past.) pirkti kanceliarinių prekių.

Jūsų kūriniuose galima išvysti daug Utenos krašto vaizdų. Kodėl jie Jums tokie svarbūs?

Aš esu žmogus realistas. Labai mėgstu grožį ir gražius dalykus. Važiuodama visuomet pastebiu gamtovaizdžius gal todėl, kad jis nenuspėjamas ir nuolat kinta. Smagu pagautą akimirką įamžinti. Mano paveiksluose galima išvysti gamtos vaizdų ir iš Rokiškio rajono, kur gyvena mano krikštasūnis ir mes ten nuvažiuojame jo pasveikinti. Galbūt daugiau tapybos darbų su gimtojo kaimo vaizdais. Mano paveiksluose – ir senos obelys, ir klevai, ir senas svirnas, ir pirtelė… Šlepečiuose yra mano močiutės sodyba, kurioje gyvena tėveliai. Man žavi ir aplinkinių vietovių vaizdai: Antalieptės marios, Antilgės ir Gaidžių kaimai, ežeras, kuriame maudydavomės vaikystėje. Štai viename paveiksle atsispindi nuostabus vaizdas nuo Antilgės piliakalnio prie Sylio ežero.
Ypač graži mūsų miesto panorama atsiveria pro mano buto, esančio devyniaaukščiame name, langus. Gyvenu aukštai, tad Uteną matau iš paukščio skrydžio.
Tapau iš natūros – tai, ką matau. Akvarelė – tokia technika, kuriai reikia saulės, kad galėtų greit išdžiūti. O kartais vėjas ir lietus gali dovanoti puikų rezultatą.

Tikriausiai nesuklysiu, kad Jums tinkamiausias ir geriausias laikas tapybai – vasara?

Mėgstu šilumą ir saulę. Ir sąlygos tapybai irgi ir pačios geriausios tik vasarą. Taigi meteorologinės sąlygos turi įtakos mano kūrybai. Taip pat labai svarbu, kad mano galva būtų pailsėjusi nuo įvairių darbų ir minčių. Vasarą puikus būdas dalyvauti pleneruose, kur susirenka dailininkai ir visa galva galima pasinerti į kūrybą ir pabėgti nuo kasdienybės. Štai praėjusią vasarą dalyvavau dailininkų akvarelininkų plenere Kirdeikiuose. Plenerą „Žolinė 2019″ organizavo dailininkas Gintaras Gesevičius, gyvenantis Kirdeikiuose. Gavusi kvietimą dalyvauti labai apsidžiaugiau. Dalyvavo per 10 kūrėjų – žinomų akvarelininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių. Tai įvairaus amžiaus ir įvairiomis technikomis dirbantys žmonės. Šio krašto žmonės mus priėmė labai šiltai, o G. Gesevičius aprodė nuostabius kraštovaizdžius.

Kodėl savo personalinę parodą nusprendėte atidaryti Kirdeikiuose?

Kai su gyventojais bendrauji, su jais išsikalbi, supranti, kad žmonėms reikia kultūros, meno. Buvo numatyta, kad Kirdeikiuose vyks bendruomenės renginys, tad mano darbai buvo atvežti būtent čia. Labai džiaugiuosi, kad daug žmonių pamatė ir žiūrėdami į paveikslus atpažino nutapytas vietoves.

Nuo vaikystės vasaras praleisdavote Šlepečiuose, tad Jūsų kūryboje galima atrasti tikrai ne vieną vaizdą būtent iš šio krašto. Kuo ypatinga ši vieta Jums, kaip kūrėjai?

Sodyba, kurioje dabar gyvena mano tėvai, yra mistiška ir įdomi. Mes turėjome dvi močiutes. Viena iš jų – senelio sesuo, kurią taip pat vadinau savo močiute. Šios dvi moteriškės ne tik kartu gyveno, bet ir dirbo, augino savo vaikus ir gražiai sugyveno. Mums, vaikams, tai buvo puikus nuostabaus bendravimo ir išminties pavyzdys. Su mumis močiutės labai daug bendraudavo, kalbėdavo apie senus laikus, apie sodybą, kuri buvo perkelta į vienkiemį iš Šlepečių ulyčios, o aplink ją senelis su savo broliu pasodino gražų sodą ir skiepijo obelis. Ir dabar tos senos obelys pavasariais tebežydi ir rudenį brandina obuolius. Mokėjau daugybę istorijų, dainų, mano močiutės jas dainuodavo. Gerai prisimenu, kaip būdama mokinė, aš laukdavau atostogų, kuomet galėsiu išvažiuoti į savo kaimą. Išliko patys gražiausiai prisiminimai, pažintis su gamta, kuri ir įkvėpė kurti.

Jūs dirbate sunkų darbą ir esate atsakinga už socialines paslaugas Utenos rajone. Ar šis kasdienis susidūrimas su žmonių problemomis turi įtakos kūrybai?

Man kūryba – pabėgimas nuo problemų, rūpesčių. Galbūt tie neigiami dalykai darbe verčia gyvenime matyti tik gerus bei gražius dalykus. Užtat randu laiko aplankyti parodas, nueiti į koncertus. Juk darbas į gyvenimą įneša tam tikros rutinos, kuri romantikos tikrai nesuteikia. Kiekvienas turime turėti ir laisvalaikį, ir pomėgį. Žinoma, kūrybai trūksta laisvo laiko.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}cvP-MBwWxmA&feature{/youtube}

The post Peizažų kūrėją įkvepia Aukštaitijos gamtos grožis appeared first on udiena.lt.

Netapanti peizažų, tačiau dievinanti gėles. Šie žodžiai labiausiai tiktų apibūdinti Sirutėnuose gyvenančią talentingą menininkę Ramunę Ulevičienę, kuri, anot jos, labiausiai mėgsta maudytis ankstų rytą ežere, kurį gaubia rūkas, o po romantiškų maudynių puikiai nusiteikusios tapytojos dvasinę ramybę atspindi jos kūriniai – plastiški, daugiaprasmiai, profesionaliai suderintomis spalvomis. Metams bėgant kūriniai tampa vis gilesni, verčiantys susimąstyti, atrasti kažką nekasdieniška. Tačiau neretai paveikslai pražysta gėlėmis, kurios skleidžiasi vis nauja gyvastimi ir ragina dar kartą įkvėpti aromato ir pajusti spalvų žaismą.

Kaip galite apibūdinti savo kūrybą? Kuo ji išskirtinė?

Nemanau, kad ji kažkuo išskirtinė. Aš išgarsėjau su straipsniu „Ramunė, tapanti gėles”, kuris buvo publikuojamas viename iš rajono laikraščių. Viskas prasidėjo nuo gėlių, kurias labai mėgau ir mėgstu tapyti iki šiol. Maždaug prieš 30 metų, kai dar mano vaikai buvo maži, pradėjau piešti ir tie pirmieji kūriniai buvo skirti papuošti buičiai. Juk anais laikais parduotuvėse nusipirkti nieko nebuvo, tad teko į rankas paimti teptuką. Taip pat mėgstu kurti interjerą: patinka pačios kūryba, originalumas, spalvų ir atspalvių parinkimas bei jų derinimas. Mano kūryba susidomėjo ir žmonės, kurie pirko paveiksliukus, todėl jų nupiešdavau šimtus. Mano ranka laikui bėgant lavėjo: kas daug dirba, visuomet pasiekia rezultatų. Galbūt šventvagiška sakyti, kad tai ne Dievo dovana. Aš laikausi tokios nuomonės, kad visa tai išmokta. Juk ne kiekvienas turi noro ir minčių apskritai pradėti tapyti. Tai ilgų metų darbas, praktika ir, žinoma, begalinis noras tuo užsiimti.
Peizažai manęs niekuomet netraukė. Mėgau kartu su vaikais vaikščioti po pievas, braidyti po jas ieškant gražiausių vasaros žiedų, glėbiais neštis namo, jais puošti buitį. Be to, anksčiau nebuvo populiaru tapyti gėles, dažnas kūrėjas piešdavo tik peizažus ar jūrą. Gal daug kas ir pasišaipydavo, kad Ramunė gėlininkė, o ne tapytoja, bet aš tapytojos titulo ir nesiekiau. Aš tapau tai, kas man patinka.

Kokios Jūsų mėgstamiausios gėlės? Galbūt ramunės?

Neturiu mėgstamiausių gėlių ir spalvų. Man tapyboje svarbiausia yra spalvų ir nuotaikų išraiška. Jeigu darbas kvepia, vadinasi, jis pavyko. Turi jame atsispindėti gyvybė, jausmas ir nuotaika. Kalbėdama apie spalvas, galiu pasakyti, kad jos būna suderintos ir nesuderintos, tinka arba ne. Štai aš nelabai mėgstu violetinę spalvą, tačiau virtuvės sienas ėmiau ir nudažiau būtent šia spalva. Paprasčiausiai pritaikiau prie mėgiamų užuolaidų.

Ko reikia menininkui, kad gimtų paveikslas?

Dvasinės ramybės. Jeigu viskas gerai klojasi, širdy ramu ir dūšia dainuoja – spalvos liejasi taip pat laisvai. O jeigu juntamas nerimas ir tenka skubėti, tuomet geriau neimti teptuko į rankas. Jau esu įsitikinusi, kad iš to nieko neišeis: spalvos veliasi, viskas išsimurzina.

Ar tapytojui reikia nuolat tobulėti ir mokytis?

Žinoma, blogas tas tapytojas, kuris sustoja. Jeigu tampi žemesnio lygio, pasidarai lyg amatininkas, štampuojantis paveikslus. Stengiuosi to nedaryti. Per tris dešimtmečius mano tapyba keitėsi. Stilius ir mintys taip pat. Jei anksčiau nupiešdavau gėlytės žiedelį vazoje, dabar toks žiedelis pavaizduotas turintis reikšmę. Pradėjau paišyti veidus, figūras, išdrįsau paveiksle atspindėti ir nuotaikas. Štai vienas toks paveikslas gimė ankstų rytą po pasivaikščiojimo parke. Šiame kūrinyje žaidžia šešėliai, spalvos, simboliai. Žiūrint į jį apima savotiškas džiugesys. Norisi, kad pasižiūrėjęs į tokį paveikslą žmogus justų emocijas. Šiuo metu laukiu tokio momento, kai ryšiuosi tapyti tik tai, ko pati noriu. Kartais labai varžo užsakymai. Kiekvienam darbui reikia įdėti daug meilės.

Kas yra Jūsų tapybos vertintojai?

Žmonės. Turiu dailininkų draugų, kurie pataria, pakritikuoja. Toji kritika man labai naudinga. Aš iš to mokausi. Stengiuosi nekopijuoti kitų kūrėjų mene naudojamos technikos, viską išrandu pati. Pastarieji mano darbai įgavo gilumo įspūdį. Natiurmortas gilus: į jį žvelgiant galima pastebėti kelis sluoksnius ir ne vieną foną. Tai suteikia 3D efektą.

Ar Jūsų kūrybą įkvepia gamta?

Galbūt daugiau vidinė būsena. Kaip jau minėjau, jeigu vidinė būsena gera, širdis dainuoja, kūryba irgi spindi. Aš daugiausia ieškau emocijų, o ne gamtos detalių. Nuvykusi į užsienį pirmiausia noriu pajusti tos aplinkos dvasią, o ne aplankyti, tarkim, muziejų.

O duoklę Jūs, kaip menininkė, atiduodate Sirutėnams?

Kompromituojantis klausimas. Ne, vaizdų netapau. Yra menininkų, kurie tapo peizažus ir jiems gerai sekasi. Nelendu į tas erdves ir man gerai. Jeigu taip galima sakyti, Sirutėnams duoklę atiduodu. Mes, visi sirutėniškiai, tapome bendrą paveikslą. Turime savotiškus tapymo vakarėlius, į kuriuos susirenka žmonės ir kiekvienas turi galimybę nutapyti po žolynėlį. Jie turi puikią galimybę išbandyti patiems prisiliesti prie meno technikos. Tačiau kai kuriuos tenka įkalbinėti: neretai iš pradžių jaučiasi labai drąsiai, o į rankas pasiėmę teptuką suabejoja bijodami sugadinti. Aš aiškinu, kad jie nieko nesugadins. Argi labai svarbu, kur gėlės žiedelis ar lapelis bus palinkęs? Atėję vaikai pasiteiravo, ar gali nupiešti kirmėlytę. Taip atsirado ne tik kirmėlytė, bet ir drugelis bei kolibris.
Ši idėja man gimė tuomet, kai gyvenau Olandijoje. Turėdavau pamokėlių, kurių metu tapyti mokydavau mokinius. Vėliau mano draugės sugalvodavo tapymo vakarėlius: taip gimdavo nuostabūs paveikslai. Tiesiog taip išsirutuliojo, kad bendrą darbą nusprendė tapyti Sirutėnų gyventojai. Manau, kad iki rugpjūčio mėnesio pabaigos mes paveikslą „Sirutėnų puokštė” jau užbaigsime.

Ar turite mėgstamiausią paros laiką ar auksinę valandą, kuri menininkui atneša sėkmę?

Geriausias laikas mano tapybai – dvi valandos prieš vidurnaktį ir dvi po to. Su tuo bandau kovoti, bet sunkiai sekasi. Naktį trūksta šviesos, tačiau nieko kitaip negaliu pakeisti. Diena mano akyse prabėga kažką veikiant, kartais užsiimant ir visiškai nereikšminga veikla. Turiu naują tradiciją keltis ryte 5 val. ir eiti maudytis ežere apsuptai besidraikančio rūko. Tai labai romantiška, šis malonumas puikiai nuteikia visai dienai.

Ar savo tapyboje bandėte atspindėti tautosakos motyvų ar etnografinių elementų?

Anksčiau kavinėms ir restoranams piešdavau tokius „baibokiukus”, tačiau visa tai liko praeityje. Tie pirmieji darbai nebuvo kažkokie tobuli ir išskirtiniai, tačiau puikiai papuošdavo interjerą.

Vytauto Ridiko video
nuotr. V. Ridiko ir R. Ulevičienės asmeninio archyvo

{youtube}D_ekZi44gwQ&feature{/youtube}

The post Talentinga tapytoja kaimynus įtraukė į įdomią veiklą appeared first on udiena.lt.