Atrodytų, jog išmaniųjų technologijų pasaulyje viskas labai nesudėtinga: tiesiog užtenka nusipirkti gerą fotoaparatą ir įamžinti tai, kas mums atrodo labai svarbu, gražu, neįprasta. Tačiau kone pusšimtį metų su fotoaparatu nesiskiriantis fotografas, gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ vienas iš įkūrėjų Andrius Surgailis tai gali paneigti. Jo nuomone, to tikrai neužtenka. „Pirmiausia prieš paspaudžiant fotoaparato mygtuką žmogui reikia žinoti, kodėl jį spaudžia“, – įsitikinęs jis, teigdamas, kad interneto plotmėje esančioje nuotraukų gausybėje galima išties pasiklysti. Dauguma jų bevertės, tačiau iš gausybės fotografijų galima rasti ir vieną kitą perlą. Apie fotografiją, šaliai reikšmingus albumus, kuriuose įamžinti neįprasti architektūriniai mediniai statiniai, ir gamtos grožybes fotografo akimis – visa tai žurnalistės Linos NARČIENĖS interviu su A. Surgailiu.

Atskleiskite, kiek laiko fotografuojate?

Pasakysiu paslaptį: šiemet sukanka 50 metų nuo to laiko, kai paėmiau fotoaparatą į rankas. Tai buvo 1969 metais ir nuo tada viskas prasidėjo. Aš pagal išsilavinimą turėjau būti dailininkas, tačiau šiandien man vis labiau tam trūksta laiko. Anuomet atrodė, kad pačiam pasidaryti nuotraukų buvo kažkas neįtikėtina. Kaip pasidaryti jų, parodė mano tėtis. „Tikroji stebuklų šalis!” – tąkart taip šį įdomų procesą vertinau aš. Ir dabar studentams pademonstruoju nuotraukų gamybą. Smagu žiūrėti, kaip studentės spiegia iš džiaugsmo pamačiusios, kaip nuotrauka ima ryškėti. Fotografiją galima pasidaryti ir panaudojus paprastą batų dėžutę.

Ar prisimenate pirmąją savo fotografiją?

Taip. Pirmoji nuotrauka buvo daryta mūsų balkone, kur buvo įrengta lesyklėlė. Joje įamžinau paukščiukus. Tokias nuotraukas išlaikiau iki šių dienų. Pamenu, kaip tėtis padovanojo man fotoaparatą su tikslu, kad su draugais kuo mažiau trinčiausi pamiškėse ar rūkyčiau. Naujoji veikla taip mane įtraukė, kad nepaleido lig šiolei.

Ką Jums labiausiai patinka fotografuoti?

Mano arkliukas yra architektūra. Esu išleidęs keturis fotografijų albumus, o šiuo metu rengiu penktąjį. Tie keturi buvo apie medinę architektūrą, kuri Lietuvoje nyksta ne metais, o dienomis. Albumuose „Medinis Kaunas”, „Medinis Vilnius”, „Mediniai Druskininkai” ir „Medinė Palanga” sudėtos medinių savotiškos architektūros statinių nuotraukos. Kartais šiuose statiniuose gyvena nežinia kas, kai kurie yra bešeimininkiai, treti kažkaip netikėtai sudega. Jų visų istorija įdomi. Kartais pagalvoju, kad daliai jų sudegti galbūt kažkas padeda. Ypač domina įvairūs papuošimai aplink langus, ornamentai, išskirtinės detalės. Vienuose miestuose jų aptikti galima dažniau, kituose – mažiau. Visi miestai skirtingi. Štai kartą vaikščiojau Vilniaus pakraščiuose, ieškojau gero kadro. Išlindo įtartinas vyriškis su beisbolo lazda, nespėjau ir fotoaparato išsitraukti. Leidausi į kojas. Tuomet labiausiai bijojau, kad nesudaužytų mano fotoaparato. Kaune mane dažnai painiojo su žurnalistu, todėl žmonės neretai net nenorėjo girdėti mano pasiaiškinimo, jog nesu aš joks žurnalistas. Labai svetingai pasitiko druskininkiečiai, ne vienas kvietėsi į vidų, o Palangoje į mano veiklą žmonės visiškai nekreipė jokio dėmesio.
Turiu nuotraukų ir iš kitų miestų, tačiau albumui jų reikia labai daug. Biržuose ir Kupiškyje viskas labai gražu. Man siūlė fotografuoti ir Uteną. O kas beliko iš tos Utenos? Visur euroremontai, viskas keičiama, o autentikos mažai ir belikę.

Ką yra sunkiausia įamžinti?

Kiekvienas objektas turi savo specifiką. Štai įamžinant architektūrą geriausias laikas – pavasaris: lapų nėra, o šviesos užtenka. To negalima pasakyti apie rudenį. O gamtą galima fotografuoti visus metus, tačiau tam reikia labai daug laiko. Kartais tykant pasaloje galima praleisti išties nemažai laiko, kol pamatai norimą paukštį ar žvėrį. Bet rezultato galima ir nesulaukti.
Įamžinant gamtą reikia išmanyti ir biologiją bei žinoti fotografo etiką. Yra tokia taisyklė, kad fotografui lįsti prie paukščių lizdų nevalia. Juk paukščiai labai jautrūs. Kadangi aš gamtą rečiau fotografuoju, tad apie save galėčiau papasakoti kur kas mažiau nei mano kolegos. Štai vienas jų, mano kolega gamtininkas, visą dieną sėdėjo baloj ant galvos gniužulą nendrių užsidėjęs ir laukė atskrendančio paukštelio.
Tačiau maža to, kad nori kažką neįprasta nufotografuoti. Reikia išmanyti ir biologiją. Štai mūsų klubas nori išleisti knygą apie orchidėjas. Pernai gamtos fotografai nuvažiavo į tą vietą, kur žydi šios gėlės, pasirodo, orchidėjos jau nužydėjusios. Vadinasi, kito tokio momento reikės laukti visus metus.

Kokią vietą Jūsų gyvenime užima fotografija?

Skaičiais įvardyčiau apie 60 procentų visos veiklos. Be to, dar tapau, užsiimu knygų dizainu. Anksčiau darydavau įvairius vitražus, tačiau dabar šia veikla neužsiimu.
Fotografui neužtenka turėti gerą darbo priemonę – fotoaparatą? Ko dar reikia?
Šiais laikais turėti gerą fotoaparatą nebūtina. Gerų kadrų galima padaryti ir telefonų. Žinoma, ši priemonė neturi tiek daug galimybių. Taip pat reikia, kad fotografas būtų asmenybė, kad turėtų, ką pasakyti. Prisimenu, kaip iš tėvo gavęs fotoaparatą eidavau fotografuoti. Tačiau anuomet man nebuvo svarbu, ką įamžinti. Tuomet svarbiausia buvo fotografuoti bet ką ir bet kur. Juk ir dabar lygiai tas pats: internete 99 proc. nuotraukų, kurias įvardinčiau tokiu žodžiu – „fototryda”. Pirmiausia prieš paspaudžiant fotoaparato mygtuką žmogui reikia žinoti, kodėl jį spaudžia.

Prarastas kadras, kurio gailitės iki šiolei…

Gailiuosi, kad fotografuoti neįprastos medinės architektūros statinių nepradėjau gerokai anksčiau, galbūt prieš 10–15 metų. Jie nyksta sparčiai: vienus nugriauna, kitus sudegina, o jų vietoje išdygsta stiklinukai. V. Drėma yra parašęs knygą „Dingęs Vilnius”, o aš taip pat turiu, ką parodyti fotografijų albumuose. Tačiau jeigu iki šiolei to nebūčiau padaręs, manau, taip viskas būtų ir likę užmarštyje…

Vytauto Ridiko nuotr. ir video, „Žalias skėtis” archyvo nuotr.

{youtube}egSJdvA-Q_k&feature{/youtube}

The post Andrius Surgailis su fotoaparatu nesiskiria 50 metų appeared first on udiena.lt.

 Leopoldas Surgailis (1928–2016) – moderniosios lietuvių tapybos klasikas. Kartu su dailininkais Antanu Gudaičiu, Jonu Švažu, Vincu Kisarausku ir kitais septintajame XX a. dešimtmetyje jis atnaujino lietuvių tapybą, suteikė jai ekspresijos, dekoratyvumo, ryškių spalvų. Pagrindinis jo įkvėpimo šaltinis buvo lietuvių liaudies menas. Iš medinės skulptūros sėmėsi šventųjų siužetų (Archangelas Mykolas, Šv. Jurgis, Rūpintojėlis ir kt.), jų primityvi stilistika pastūmėjo prie individualaus braižo sukūrimo, drąsios deformacijos, groteskinės ekspresijos. „Kaip juodųjų plastika kubistams ir eskpresionistams padėjo surasti savo XX a. stilių, taip man liaudies menas padėjo atsikratyti akademizmo ir socrealizmo įtakų”, – teigė dailininkas.

 Alantos dvaro galerijos parodoje eksponuojamos šešios liaudiškos skulptūros iš jo kolekcijos. L. Surgailis nutapė Aukštaitijos, Vilniaus peizažų, artimųjų, draugų portretų, užvis labiau mėgo daugiafigūrę kompoziciją, Užgavėnes su tradicinių folkloro personažų eisena. L. Surgailio kūryboje mažai siužetų, pagrindinis dėmesys sutelktas į stiprią, gaivališką išraišką.

Dailininko paveikslų meninė forma keitėsi, vystėsi: ankstyvuoju laikotarpiu vyravo išdidintas vienos figūros motyvas, kompaktiška kompozicija, vėliau stiprėjo dekoratyvumas, devintajame dešimtmetyje atsirado gesto tapyba, ūmus, laisvas potėpis. Greta tapybos L. Surgailis mėgo piešti pastele, anglimi.
Sovietmečiu L. Surgailio paveikslai užkliūdavo socrealizmo ideologams, ne sykį buvo nepriimti į parodas. Labiausiai mene dailininkas nekentė sentimentalumo, išorinio gražumo.
Ši paroda Alantos dvaro galerijoje skirta dailininko 90-mečiui pažymėti. Kuratoriaus Vaidoto Žuko iniciatyva šioje parodoje pirmą kartą pristatoma publikai nematyta L. Surgailio meno sritis – fotografija, sukurta šeštajame–aštuntajame dešimtmečiuose. Nuotraukose – nebanalus žvilgsnis, lyriška interpretacija. Menininkas sukūrė ciklą šiltų, jautrių savo žmonos, žymios lietuvių grafikės Aspazijos Surgailienės, fotoportretų.
L. Surgailis gimė ir užaugo Utenoje. Turėjo puikų baritono balsą, tad baigęs gimnaziją negalėjo apsispręsti, ką rinktis – dailę ar solinį dainavimą, nuo 1945 m. lygiagrečiai studijavo tapybą Valstybiniame dailės institute ir vokalą konservatorijoje.
Dailė laimėjo, 1952 m. L. Surgailis baigė Dailės institutą. 1960–2008 m. su pertrauka dėstė Dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija – aut. past.), buvo Tapybos katedros profesorius. Dailininkas surengė autorinių parodų Vilniuje, Kaune, Utenoje, Berlyne, dalyvavo respublikinėse, ,,Grupės 24″ parodose Vilniuje, Paryžiuje, Ture, Stokholme, Rygoje ir kt.
L. Surgailio kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Ludwigo muziejus Kiolne (Vokietija), Ščecino muziejus (Lenkija), Tretjakovo galerija Maskvoje, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
Dailininkas buvo savo krašto patriotas, Lietuvos respublikos piliečių chartijos narys. Jis rašė: „Aš noriu stovėt savo menu ant žemės, o mano žemė yra Lietuva, Europa.” Kaip ir kiti jo kartos inteligentai, L. Surgailis meilę tėvynei atsinešė iš prieškario nepriklausomos Lietuvos. Parodoje eksponuojama reta relikvija – dailininko tėvų namuose Utenoje per visą sovietinę okupaciją slėpta ir iki šių dienų išsaugota Lietuvos trispalvė.
L. Surgailio paroda Alantos dvaro galerijoje atidaroma balandžio 21 d. 12 val. Ji įtraukta į šių metų Santaros-Šviesos suvažiavimo programą, veiks iki birželio 29 d.

The post Leopoldas Surgailis Alantoje – tapyba, nuotraukos ir išsaugota trispalvė appeared first on udiena.lt.