Jau šį savaitgalį į Širvintas rinksis liaudies šokio mėgėjai – vyks vyresniųjų liaudiškų šokių grupių konkursinis sambūris „Iš aplinkui“. Smagiame, spalvingame reginyje dėl geriausiųjų vardo susirungs net 22 Lietuvos šokių kolektyvai.

Naujas scenines kompozicijas paruošę kolektyvai varžysis dėl pagrindinių prizų – Didžiojo ir Mažojo laureato vardo bei kūrybiškiausio sambūrio vadovo, išraiškingiausiai atlikto šokio ir artistiškiausio šokėjo nominacijų.
Lapkričio 17 dienos, šeštadienį, 12 val. Širvintų kultūros centre pasirodys būrys liaudiškų šokių grupių: „Gojus” iš Anykščių, „Verdenė” ir „Miestelėnai” iš Panevėžio, „Vajaunas” iš Šiaulių, „Spacierius” iš Klaipėdos, „Neris” iš Vilniaus, „Nemunėlis” iš Jurbarko, „Reketys” iš Pakruojo, „Ąžuolas” iš Garliavos, „Volungė” iš Kėdainių, „Jotvingis” iš Marijampolės, „Trapukas” iš Prienų, „Sintuola” iš Šakių rajono, „Gaja” iš Ignalinos, „Viesula” iš Širvintų.
Šiemet tarp konkurso senbuvių suksis ir šeši debiutantai – „Verpetas” iš Biržų, „Gintaris” iš Šeduvos, „Rasa” ir „Mintinis” iš Kauno rajono, „Dalužė” ir „Šoktinis” iš Vilniaus.
Šokių grupes, kurios varžysis trijose kategorijose – miestų, rajonų centrų, miestelių ir kaimų – pagal repertuaro pasirinkimą, vyresnio amžiaus šokėjams tinkamą šokių atlikimo manierą, sceninę kultūrą bei originalumą vertins ir nugalėtojus rinks kompetentinga choreografijos žanro ekspertų komisija.
2002 m. Molėtuose vykęs pirmasis vyresniųjų (senjorų) tautinių šokių ansamblių ir grupių koncertinių programų konkursinis sambūris „Iš aplinkui” paskatino šiuos kolektyvus susieiti kasmet ir pristatyti savo bei pamatyti kolegų naujai parengtas šokių programas.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro inf.

The post Širvintose suksis net 500 šokėjų appeared first on udiena.lt.

Jau tradicija tapusi nuotaikinga ir unikali akcija „Visa Lietuva šoka” šį rudenį vėl kviečia visą Lietuvą įsisukti bendrame, visus susiejančiame lietuviško šokio sūkuryje, mokyti ir šokdinti šokio smagumo dar nepatyrusius žiūrovus, praeivius ar kitus renginio akiratyje atsidūrusius – nuo mažo iki senolio, nuo ūkininko, verslininko iki politiko.

Smagus ir turiningas renginys rugsėjo 15 dieną 18 val. visus kvies susitikti, pabendrauti, patirti smagių emocijų, kartu išmokti lietuviškų šokių, pažinti tautos kultūrą, tradicijas. O kur dar galimybė susipažinti, išbandyti tarpusavio santykio darnumą, malonumą bendrauti poroje ir būryje! Juk lietuviai nuo seno mėgo linksmintis vakaronėse, be to, ratelius ar šokius siedavo su kalendorinėmis šventėmis, darbo, vestuvių apeigomis.

Vienas svarbiausių akcijos tikslų – įtraukti į liaudies šokio sūkurį kuo daugiau visuomenės ir pasiekti, kad jis taptų ne tik matomas scenose, bet ir kiekvienam prieinamas, išbandytas, pamėgtas. O kuo daugiau šokėjų – tuo nuotaikingiau: prie šios idėjos įgyvendinimo prisideda daugybė šalies įstaigų, bendruomenių, mėgėjų meno kolektyvų, šokių klubų, pavienių asmenų. Jų dėka atviros šokių šventės rugsėjo 15 d. vyks aikštėse, kiemuose, salėse ar gamtoje. Didesni renginiai – Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje Klaipėdoje, Jono Basanavičiaus aikštėje Marijampolėje, prie Anykščių kultūros centro, Utenos kultūros centro kieme, prie Šilalės tvenkinio tilto, Kaišiadorių kultūros centre, centrinėje aikštėje Skuode, seniūnijos aikštėje Telšiuose, Betygalos miestelio aikštėje ir kituose etnografinių regionų centruose, miestuose ar miesteliuose.

Trečią kartą rengiama akcija sostinės gyventojus ir miesto svečius šiemet pakvies į Katedros aikštę. Susirinkusiems gros, tradicinių šokių mokys bei smagiai suktis kvies Vilniaus miesto folkloro ansambliai.

Prieš šventę šokių galima pasimokyti ir savarankiškai – Lietuvos nacionalinio kultūros centro interneto svetainėje rasite juos visus: aukštaitiškus „Šėriau šėriau sau žirgelį”, „Buva dūda Vilniuj”, sūduvių krakoviaką, dzūkiškus „Trumpakojį” ir „Biedną polką”, Mažosios ­Lietuvos „Trijų velnių valsą”, žemaičių „Kadagį”, visuose regionuose šokamą „Suktinį” ir kitus.

Siekdamas populiarinti tradicinius šokius tarp mokyklinio amžiaus jaunimo, 2016 m. Lietuvos nacionalinis kultūros centras kartu su Švietimo ministerija inicijavo konkursą „Visa mokykla šoka”, prie kurio aktyviai prisidėjo mokyklų bendruomenės. Konkurse dalyvavo net 108 Lietuvos mokyklos, o nugalėtojais tapo Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija.

Visi jaunieji šokėjai kvietimą dalyvauti akcijoje „Visa Lietuva šoka” priėmė su džiaugsmu ir rugsėjo 15 d. žada tradicinius šokius šokti savo mieste, kaime ar miestelyje rengiamose šventėse.

Akcija „Visa Lietuva šoka”, kurią rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, paremta unikaliomis mūsų muzikinio, dainuojamojo ir šokamojo fokloro tradicijomis, atsiskleidžiančiomis ir Lietuvos dainų šventėje.

Laikraščio „Utenos diena” ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro inf.

The post Tradicinis šokis įsuks ir Uteną appeared first on udiena.lt.

Lapkričio 4 dieną 17 val. Kūrybinių industrijų centro „Taurapilis” dramos studijų salėje vyks „Šokio judesio terapijos” užsiėmimas.
Renginį ves asmeninio augimo trenerė, geštalto praktikė, šokio ir judesio terapeutė Ramunė Jaliniauskaitė. Renginys nemokamas.

Laikraščio „Utenos diena” inf.

The post Utenoje vyks šokio judesio terapijos užsiėmimas appeared first on udiena.lt.

Lapkričio mėnesį savo veiklos 20-metį minėsiančio Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Vieversa” įkūrėja bei vadovė Roberta Macelienė, šokti mokanti mokyklos-vaikų darželio „Varpelis” auklėtinius, iš tiesų turi kuo didžiuotis – ji buvo išrinkta geriausia 2015–2016 mokslo metų šokio mokytoja Lietuvoje. Kelis dešimtmečius lietuvių liaudies šokio paslaptimis su vaikais besidalijanti ir patriotiškumo sėklą jų širdyse brandinanti pedagogė ne tik papasakojo apie tai, kuo gyvena šiandien, bet ir prisiminimais sugrįžo į aktyvią bei turiningą vaikystę, sunkius studijų metus.

Muzikali giminė

R. Macelienė sakė, kad šokį pamilo dar ankstyvoje vaikystėje. Pakruojo rajono Linkuvos miestelyje augusi pašnekovė mokėsi Karolio Požėlos vidurinėje mokykloje, kur, kaip pati teigė, turėjo nuostabią klasės auklėtoją Ireną Liutkevičiūtę, auklėtinius mokiusią dailės, vadovavusią įvairiems meno kolektyvams. „Mano a. a. mokytoja – labai įdomi, kūrybinga, atsakinga asmenybė. Buvau gabi menams, turėjau tam tikrą Dievo dovaną, todėl, kaip ir dauguma smalsių mergaičių, nusprendžiau nueiti į jos vadovaujamą šokių būrelį, – prisiminė R. Macelienė. – Mūsų giminėje buvo daug muzikuojančių, dainuojančių žmonių. Jie visi – savamoksliai. Mano mama dainuodavo, jaunystėje grodavo gitara. Vienas jos brolis, nors jokios muzikos mokyklos nelankė, buvo įvaldęs beveik visus instrumentus, kitas – ir grodavo, ir dainuodavo. Nė viena šventė neapsieidavo be balsingos mamos sesers dainų. Trejais metais už mane jaunesnis brolis, kuris jau paliko šį pasaulį, su muzika neturėjo nieko bendro.”

Vos spėdavo suktis

Vaikystėje pašnekovė buvo labai aktyvi – lankė šokių būrelį, gimnastikos užsiėmimus, dainavo chore, žaidė krepšinį bei rankinį, priklausė mokyklos tarybai, kuriai ne vienus metus vadovavo gretimame kieme augusi dabartinė Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė. Dar viena veiklios linkuviškės aistra buvo čiuožinėjimas pačiūžomis. Žiemą ji šiam pomėgiui kasdien skirdavo po dvi valandas. R. Macelienė tikino, kad ir šiandien puikiai prisimena, kaip pačiūžomis skriedavo didžiuliu iš visų pusių apšviestu stadionu, kuriame skambėdavo muzika.
„Aš nuolat neturėdavau laiko, nes privalėjau visur suspėti. Kai po pamokų grįždavau namo, ant stalo jau garuodavo močiutės paruošti pietūs. Ji papūsdavo lūpomis į lėkštę, kad tik maistas nebūtų per karštas, – apie vaikystę pasakojo kalbinta pedagogė. – Nepaisant didelio užimtumo, mokykloje man sekėsi gerai – mama niekada nesibarė, niekas į mokyklą jos dėl mano išdaigų nekvietė. Šokiai buvo pati mėgstamiausia mano veikla. Gal todėl, kad nesunkiai atkartodavau viską, ką parodydavo mokytoja.” R. Macelienė ne kartą dalyvavo Lietuvos moksleivių dainų šventėje, kurioje šoko į vadinamąjį „aukso fondą” įrašytus liaudies šokius, anuomet turėjusius sovietinį atspalvį.

Neaiškus pasirinkimas

„Vieversos” vadovė teigė jau aštuntoje klasėje žinojusi, kad savo ateitį sies su šokiu. Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universitetas) ji įgijo pedagogės-baletmeisterės kvalifikaciją. Tiesa, pašnekovės mama stojo mūru prieš tokį dukters pasirinkimą. „Tais laikais mažame miestelyje niekas nebuvo girdėjęs apie tokią profesiją, nežinojo, ką veiksiu ateityje. Mamai visa tai atrodė nerimta, ji norėjo, kad rinkčiausi labiau „žemišką” specialybę. Pavyzdžiui, kaip ir ji, tapčiau buhaltere, – kalbėjo R. Macelienė. – Miestelių kultūros namai anuomet turėjo neigiamą įvaizdį. Ten būdavo organizuojami jaunimo šokiai, kurie dažniausiai pasibaigdavo muštynėmis. Mano mama buvo įsitikinusi, kad kultūros darbuotojo pareigos – nerimtos, už jas mokamas menkas atlygis. Aš verkdama mėginau ją įkalbėti leisti man studijuoti ten, kur noriu. Buvo sunku, bet galiausiai mums pavyko susitarti.”

Užlipti laiptais – per sunku

Paprašyta prisiminti studijų metus R. Macelienė neslėpė – krūviai buvo milžiniški. Studentai šokdavo po aštuonias valandas per dieną, o kur dar filosofijos, muzikos, kostiumų istorijos ir kitos paskaitos. Nors studijų laikotarpis buvo kupinas išbandymų, pašnekovė teigė niekada perdėm nesureikšmindavusi nuolat patiriamo nuovargio. „Kartais kūrybinis procesas mus taip įsukdavo, kad iš konservatorijos neišeidavome po kelias paras. Ten ir nakvoti susirangius ant čiužinių tekdavo. Pirmame kurse dėl nepakeliamo raumenų skausmo buvo sunku vaikščioti, lipti laiptais, – atviravo pedagogė. – Mes, merginos, bijodavome priaugti svorio, kad vaikinams nepasirodytume per sunkios. Dėl to nuolat būdavome „nedavalgiusios”. Ryte išgerdavome puodelį kavos, pavakariams suvalgydavome 100 g varškės, o vakare pasigamindavome ką nors bendrai. Dažniausiai – keptų bulvių. Kartą dėl skrandžio uždegimo iš konservatorijos mane išvežė greitosios medicinos pagalbos automobiliu.”

Mamai nesiskundė

Pašnekovės teigimu, nepaisant studijų metais patirtų sunkumų, ji nė akimirką nesuabejojo dėl savo pasirinkimo – laikui bėgant studijos darėsi vis įdomesnės. Laikais, kai nebuvo mobiliųjų telefonų, studentai tėvams paskambindavo retai. R. Macelienė sakė, kad norėdama pasikalbėti su mama kartą per savaitę kulniuodavo į paštą arba pas tetą, kuri gyveno Klaipėdoje. „Paskambinusi mamai nesiguosdavau dėl didelio krūvio. Sakydavau, kad viskas klostosi gerai, nes man taip ir atrodė. Šiuolaikiniai vaikai, vos tik jiems ką nors suskausta, iš karto puola į ašaras ir bėga skųstis tėvams. Mes, matyt, buvome stipresni, – svarstė R. Macelienė. – Žinoma, ne visi mano grupės draugai atlaikė tokį išbandymą. Studijas pradėjo 24, baigė – 16 studentų. Daugumai svarbesnė už viską buvo sveikata.”

Utena išgąsdino

Tautinių šokių ansamblyje „Sietuva”, kuris tuomet neturėjo pavadinimo, praktiką atlikusiai pašnekovei iš kelių miestų bei miestelių (Utenos, Kupiškio, Svėdasų, Dusetų) buvo suteikta galimybė pasirinkti tą, kuriame ji labiausiai norėtų dirbti. Anot šokio mokytojos, į Uteną atsikrausčiusios 1979 metais, iš pradžių šis miestas ją išgąsdino – pasirodė pilkas ir skurdus. Vos tik atvykusi ji privalėjo „apsiginti diplomą” – parengti valandos trukmės koncertą. Aukščiausio komisijos įvertinimo sulaukusi R. Macelienė tais pačiais metais pradėjo darbą tuomečiuose Utenos kultūros namuose, kurie tada veikė Maironio gatvėje (dabar – Šaulių namai). Minėtai įstaigai vadovavo Filomena Trimonienė.

Dirbo mėsos kombinate

Kelerius metus šokio entuziastė darbą kultūros namuose derino su Utenos mėsos kombinato šokių kolektyvo vadovės pareigomis. Jos teigimu, anuomet visos pramonės įmonės turėjo meno kolektyvus. Pavyzdžiui, mėsos kombinate, be šokių ansamblio, veikė choras, liaudiškos muzikos kapela. Šokėjai, kuriems vadovavo R. Macelienė, pasirodymus rengdavo savame krašte, vykdavo į kasmetinius mėsininkų sąskrydžius. „Gyvenome gerai – buvome aprūpinti tautiniais kostiumais, muzikos instrumentais. Man nereikėdavo sukti dėl to galvos, – sakė pašnekovė. – Kolektyvo nariai repetuodavo darbo metu. Direktorius visuomet domėdavosi, ar tikrai visi šokėjai susirinko į repeticiją. Meistrai gaudavo pylos, jeigu kurio darbuotojo neišleisdavo repetuoti.”

Mokė Liną Kunigėlį

Bemaž keturias dešimtis metų Utenos kultūros centre dirbanti R. Macelienė 1980 m. subūrė vaikų šokių studiją, kuri 1996 m. išaugo į šokių ir dainų ansamblį „Vieversa”, šiuo metu vienijantį per 100 šokėjų (4–18 metų). „Man labai gera būti su vaikais. Jie – emocingi, smalsūs, judrūs. Žinoma, mažiesiems būtina paaiškinti, kad per repeticijas turi susikaupti, negali dūkti ar triukšmauti. Dirbdamas su vaikais privalai pasitikėti savo jėgomis ir nesiblaškyti, – kalbėjo „Vieversos” vadovė. – Suaugusieji yra kantresni, bet greičiau pavargsta. Nuo mažų dienų treniruojami vaikai ilgainiui pripranta prie fizinio krūvio, jų laikysena tampa taisyklingesnė. Man patinka džiugios vaikų, kurie ateina šokti savo malonumui, akys.”
Kalbinta pedagogė sakė, jog gerai prisimena pirmuosius savo mokinius, kuriuos mokyti pradėjo būdama 23-ejų metų. Pirmuosius šokio žingsnelius padedami R. Macelienės žengė Krašuonos progimnazijos šokio mokytoja metodininkė Edita Kutkienė ir tada dar būsimas jos vyras Edgaras, Adolfo Šapokos gimnazijos direktoriaus Sauliaus Brasiūno žmona Jūratė, Utenos rajono savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų valdymo skyriaus vedėjo pavaduotoja Donata Lubienė, šalyje gerai žinomas kraštietis krepšinio komentatorius, žurnalistas Linas Kunigėlis.

Pradeda nuo žaidimų

Mokyklos-vaikų darželio „Varpelis” auklėtinius šokti mokanti R. Macelienė tikino, kad dirbant su vaikais viskas prasideda nuo žaidimų. „Mes žaidžiame įvairius žaidimus, kuriame pasakas, atkartojame gyvūnus. Visi vaikai gali išmokti šokti, tereikia vieno dalyko – noro. „Persilaužti” pavyksta net tiems, kurie, kaip aš sakau, buvo sutikę rožinį drambliuką ir nepataiko į ritmą, – sakė pašnekovė. – Pasiekti gerų rezultatų padeda lavinimo pratimai – plojimai, trepsėjimai, apsisukimai, koordinaciniai žaidimai. Geras šokėjas yra ir geras matematikas. Šokant būtina „įjungti” loginį mąstymą.”

Gėdijosi savo šaknų

Geriausia 2015–2016 mokslo metų šokio mokytoja Lietuvoje išrinkta R. Macelienė įsitikinusi – liaudies šokiai ugdo vaikų ir jaunimo patriotiškumą, pilietiškumą. Jos nuomone, pirmiausia kiekvienas vaikas turi išmokti kalbėti bei dainuoti lietuviškai, šokti savo tautai būdingus šokius, ir tik tada gilintis į užsienio kalbas, šiuolaikinių ar gatvės šokių subtilybes.
Kaip sudominti vaikus liaudies šokiais? Anot pedagogės, reikia stengtis neišgąsdinti jų didžiuliais žingsniais ar greitu tempu, dirbti su jais atsižvelgiant į kiekvieno amžių ir galimybes. Sunkiausia, R. Macelienės teigimu, patraukti 6–7 klasėje besimokančių jaunuolių dėmesį. Neretai į pagalbą tenka pasitelkti jų tėvus. „Prieš 20 metų paaugliai gėdydavosi šokti vilkėdami tautiniu kostiumu, mat juos pašiepdavo, per dantį patraukdavo draugai. Vaikų patriotiškumas išaugo tada, kai mes pradėjome važinėti į tarptautinius festivalius. Per tiek metų išmaišėme visą Europą. Tolimiausias pasaulio kampelis, kuriame lankėsi „Vieversa”, – Tailandas, – tikino pedagogė. – Jei anksčiau būdavo sunku rasti vaiką, kuris užsienyje sutiktų scenoje palaikyti mūsų tautos vėliavą, dabar vaikai trispalvės nepasidalija – laiko ją didžiuodamiesi.”

Pamokų nepamiršo

R. Macelienės teigimu, ugdyti lietuvių liaudies šokio tradiciją – labai svarbu. Pasak jos, stipri kiekviena tauta, kuri nepamiršta savo šaknų. „Nors dabar dauguma mano vaikų išsiblaškę po pasaulį, jie visi nori grįžti į Lietuvą. Visada jiems kartoju, kad yra čia mylimi ir laukiami. Visai nesvarbu, gyvena Airijoje ar Amerikoje. Grįžę į gimtinę vaikai sako, kad čia jiems šilta ir gera, – sakė pašnekovė. – Ir kas, kad svetur uždirba daugiau pinigų… Lietuva – jų tėvynė. Kaip džiaugėsi mano širdis, kai pamačiau buvusį savo mokinį Joną Valančiūną amerikietes mokantį šokti lietuvių liaudies šokius. Supratau, kad jis nepamiršo to, ko jį mokiau penkerius metus.”
Kalbinta pedagogė išaugino du vaikus – dukrą ir sūnų. Pasak jos, dukrai šokti patiko, tačiau paauglystėje prasidėjusios sveikatos problemos privertė riboti fizinį krūvį. R. Macelienės sūnaus šokiai nesužavėjo – repeticijų salėje ištvėrė vos pusmetį. Jį, kaip ir daugelį vyriškosios lyties atstovų, paviliojo futbolas.

Robertos Macelienės asmeninio archyvo, Vytauto Ridiko ir Jurgitos Pavilonienės nuotr.

The post Roberta Macelienė: „Stipri kiekviena tauta, kuri nepamiršta savo šaknų“ appeared first on udiena.lt.

Kaip ir kitos kūrybos rūšys, choreografija visuomet buvo labai susijusi su liaudies buitimi, darbu ir papročiais. Lietuvių liaudies choreografija, atsiradusi žiloje senovėje, formavosi darbo bei visuomeninio gyvenimo procese. Šokis buvo neatskiriamas svarbesnių žmogaus gyvenimo įvykių palydovas. Jo turinyje atsispindi lietuvių liaudies gyvenimas, tautos charakteris ir moralė.

Lietuvių liaudies choreografija įprastai skirstoma į tris skirtingos struktūros žanrus: šokius, ratelius ir žaidimus. Atsižvelgiant į svarbiausius choreografinių kūrinių elementus, lietuvių liaudies choreografija skirstytina į keturis žanrus: sutartinių šokius, šokius, šokamuosius žaidimus ir ratelius.
Lietuvių, kaip ir kitų tautų, liaudies choreografija formavosi tam tikromis socialinėmis, gamtinėmis sąlygomis, turėjusiomis poveikio jos nacionalinės specifikos bruožams.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuvių liaudies šokiai, rateliai ir žaidimai buvo šokami bet kurio pasilinksminimo metu. Be savo pramoginės paskirties, dalis lietuvių liaudies choreografijos kūrinių dar buvo išlaikiusi ir tam tikrą apeiginę funkciją. Jie buvo šokami per darbo pabaigtuves, šeimos arba kalendorines šventes. Senovės lietuviai tikėjo, kad tam tikri ką nors imituojantys veiksmai gali duoti norimų rezultatų – iššaukti lietų, nulemti medžioklės sėkmę, padėti laimėti kovą ar išvengti įvairių nelaimių, permaldauti gamtos jėgas, padaryti jas palankias žmogui.
Rašytiniuose šaltiniuose seniausios žinios apie apeiginę choreografiją yra susijusios su laidotuvių apeigomis. Giminės ir artimieji eidavo į kapines, nešdavosi ten pieno, atmiešto medumi bei alumi, ir už mirusiųjų vėles puotaudavo bei šokdavo, pritariant trimitams ir būgnams. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas, aprašydamas baltų genčių laidojimo papročius, nurodo, kad prie numirėlio buvo geriama ir žaidžiama, kol kūną sudegindavo.
Nuo pat gimimo dienos žmogaus gyvenimas praeityje buvo apipintas gausybe magiškų apeigų, kurios tariamai turėjo lemti jam gerą ir laimingą gyvenimą. Naujesniuose šaltiniuose minima, kad krikštynose būdavo daug dainuojama, šokama ir žaidžiama, tačiau jų ryšys su apeigomis nenurodomas. Vestuvės senovėje buvo apipintos įvairiausiomis magiškomis apeigomis, kurių vienos turėjo apsaugoti jaunuosius nuo galimų nelaimių, kitos – lemti vaisingumą, turtą ir meilę. Prūsijos lietuvių vestuvėse, nuotakai atvykus į jaunikio namus, nuo jos vežimo būdavo nuplėšiami visi papuošalai, o vežimas sukapojamas ir sudeginamas. Aplink degantį vežimą jaunimas šoko ir žaidė. Po tam tikrų vestuvių apeigų, kai nuotaka „jau užgerta ir suderėta”, ji pirmiausia turėdavo šokti su jaunikio broliu, o jaunikis su nuotakos seserimi. Šiuo šokiu tarsi buvo patvirtinamos ir įteisinamos sužadėtuvės. Po kai kurių vestuvinių apeigų, pavyzdžiui, plaukų kirpimo (ceremonija reiškė nuotaką tapus moterimi), sėklų barstymo, linkint jauniesiems gero derliaus ir vaisingumo, buvo mainomasi žiedais, paskui ateidavo eilė puotai ir šokiams ratu. Jeigu lyginsime, kaip buvo šokama per vestuves įvairiuose krašto regionuose, tai matysime, kad Aukštaitijoje buvo daugiausia šokama per mergvakarį, o Dzūkijoje – pirmą vestuvių dieną. Kunigas ir botanikas Jurgis Ambrozijus (Ambraziejus) Pabrėža 1822 m., Salantuose sakydamas pamokslą, apibūdino aštuonis vestuvėse šokamus šokius ir pasmerkė juos kaip nuodėmingus, vedančius į „peklą”. Kaip tie šokiai buvo šokami, kokia jų muzika, taip ir liko nežinoma, J. A. Pabrėža tik nurodo vieną kitą detalę, veiksmą, vedantį į „grieką”. Vyskupas Motiejus Valančius kūrinyje „Palangos Juzė” pamini per 40 šokių, ratelių, pažaidimų, dalį žaidimų netgi trumpai aprašo, bet, priešingai nei J. A. Pabrėža, jų visai nesmerkia, juose mato jaunimo pasilinksminimo, bendravimo būtinumą.
Lietuviškai pirmasis apie šokius informavo literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis. Aprašydamas metų laikus autorius „svodbos česnyje” meniškais vaizdais perteikė lietuvišką šokimo būdą, nuotaiką, muziką. Vertingų duomenų apie liaudies šokius randama XIX a. lietuvių ir kitataučių (lenkų, vokiečių) veikaluose. Teodoras Narbutas, aprašinėdamas įvairias švenčių apeigas, nurodė, jog šokiais buvo palydimos pavasario sutikimo (balandžio 1 d.), piemenų (Sekminių), Rasos (birželio 24 d.), taip pat švenčių, skirtų linų derliui gausinti, apeigos. Panašių žinių apie įvairių švenčių choreografiją pateikia ir Simonas Daukantas veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”. Liudvikas Adomas Jucevičius pažymi, kad „lietuvių liaudis iš prigimties yra lėta, o dėl aplinkybių daugiau liūdna negu linksma”, tačiau mėgsta dainuoti ir šokti. Be šokių neapsieinančios jokios šventės. Autorius nurodo, kurie šokiai yra tikrai lietuviški ir kurie iš svetur atėję. Šiuos lietuviai šoka savaip, ne taip trankiai kaip lenkai ar rusai. Jis teigė, kad instrumentinė muzika lietuvių šokiams nėra būdinga, ir, aprašydamas keliolika šokių, pridūrė, jog jie dažniausiai būdavo šokami pritariant daina.
Keli tautosakos rinkėjai, užrašydami šokius, ratelius, mėgino atpasakoti, kaip jie šokami, ratuojami, iš kai kurių atpasakojimų galima susidaryti šokio ar ratelio brėžinio vaizdą, tačiau nė vienas aprašymas nepasako, kokiais žingsniais buvo šokama, kaip jie atrodė. Neužrašyta ir šokių muzika. 25 šokius bei ratelius Raseinių apylinkėse XIX a. pabaigoje užrašė Mečislovas Davainis-Silvestraitis, dalis jų apibūdinti, dalies tik pavadinimai. Pažymėtina, kad jis pirmasis pamėgino šokius klasifikuoti į dvi dideles grupes – tautinius ir pasisavintus. Tautinius skirsto į „rato”, „eilių”, „lenciūginius” ir „keistinius”, o pasisavintus – į „kazokus” ir „apsuktinius”.
Kiti choreografijos rinkėjai XIX a. paskelbė tik šokių, ratelių pavadinimus. Ambraziejus Pranciškus Kašarauskas (apie 1857–1863 m.) iš Žemaitijos mini 35 pavadinimus, Antanas Juška, 1860–1870 m. rinkęs folklorą apie Veliuoną, – 38, Povilas Višinskis iš Užvenčio apylinkių 1897 m. paskelbė 32 pavadinimus. XIX a. minimi tokie ratelių ir šokių pavadinimai kaip „Paduškėlė”, „Anglėza”, „Zuikutis”, „Mieželis”, „Gegutė”, „Melnikas”, „Blezdingėlė”, „Avietėlė”, „Lenciūgėlis”, „Kepurinė”, „Skepetinė”, „Žvirblis”, „Duja”, „Kepurnikas”, „Aguonėlė”, „Šalabanas”, „Žydas”. Užrašyti žaidimų pavadinimai – „Puodus degti”, „Kopūstą kirsti”, „Ridiką rauti”, „Šešką gaudyti”, „Teterviną mušti”, „Vilko uodegą traukti”. XIX a. mums paliko apie 100 šokių ir ratelių pavadinimų. Iš XIX a. turime labai mažai skolinių pavadinimų. Kaip aiškūs skoliniai, vėliau įgiję „pilietybę”, tik po kartą minimi kadrilis, polka, valsas. Minimi „Akuzas”, „Prisiaduška”, „Zaveruchas”, o iš ilgiau išsilaikiusių ir dar XX a. mėgtų yra tik „Krakoviakas”, „Mozūras” ir „Kazokas”.
Dar apie 1960 metus užrašinėjant šokius kaimuose pagyvenę vyrai pasakojo, kad daugumą čia paminėtų šokių jie išmoko tarnaudami carinės Rusijos armijoje ir, grįžę į Lietuvą, su šiais šokiais galėjo pasirodyti „mandresni” už netarnavusius savo bendraamžius. Beje, ne vieno šių šokių po Pirmojo pasaulinio karo buvo mokoma Kaune, kai kuriuose Lietuvos miestuose rengiamuose šokių kursuose. Apytikriai tuo pačiu laiku plito ir XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje rusų baletmeisterių sukurti „Padekateris”, „Padifyras”, „Padispanas”, „Padegrasas”, tarpukario metais paplito fokstrotas, tango. Nors du pastarieji, kaip ir daugiau kitų, buvo mokomi garsiuose to meto Mintaučkio kursuose Kaune, kituose miestuose, tačiau spauda, ypač katalikiškoji, apie juos pasisakydavo neigiamai, gimnazijų vakarėliuose jų šokti neleisdavo.
Kadrilio šaknys Anglijoje plito per Prancūziją po visą Europą. Lietuvoje kadrilis paplito XIX a., kaimas pradėjo jį šokti nusižiūrėjęs į dvarą. Aukštuomenės dvare šokami kadriliai iš pradžių buvo gana sudėtingi, buvo ir kelios privalomos figūros, bet vėliau šokis demokratėjo. Nors paprastų žmonių perimtas išlaikė pagrindines formas ir kompozicinius elementus, šokantieji prisitaikė savo galimybėms bei poreikiams, atsirado ir naujų figūrų.
Priešingai kadriliams, kurie po Europą XVIII a. sklido per dvarus, valsas plito tarp paprastų žmonių, aukštuomenė į jį žiūrėjo neigiamai ir tik XIX a. jis užkariavo sales, pasidarė grakštesnis, plastiškesnis. Lietuvoje valsas pasirodė apie XIX a. vidurį, šiek tiek aplenkęs polką. Valsą šokdavo nevienodai ir pagal šokimo būdą vadindavo „didvalsiu”, „apvalciumi”, „dvižingsniu valsu”. Valsas buvo mėgstamas ir mielai šokamas įvairiuose pasilinksminimuose, tik pastaraisiais dešimtmečiais jį nurungė įvairiausi trumpaamžiai mados šokiai, ir dabar reta jaunimo, mokančio šokti valsą.
Panašaus likimo gali sulaukti ir polka, įgijusi „pilietybę” lietuvių liaudies choreografijoje, polkos žingsnis ir polka pasidarė daugelio lietuvių liaudies šokių pagrindas, dažnas jis ir rateliuose. Atsiradusią apie 1830 m. Čekijoje polką jau po poros dešimtmečių šoko visoje Europoje, o dar po dešimtmečio – ir Lietuvoje. Kaip ir kiekvienas šokis, taip ir polka, keliaudama per pasaulį, kiekvienoje tautoje įgijo savitų bruožų, kiekviena tauta šokį prisitaikė prie savo šokimo manieros, tradicijų. Per keletą dešimtmečių nuo pasirodymo Lietuvoje polka tapo lietuvių liaudies choreografijos savastimi, įgijo savitų bruožų, be polkos dabar neįsivaizduojama lietuvių choreografija.

Pagal Elenos Morkūnienės knygą „Lietuvių liaudies choreografijos bruožai” ir Kazio Poškaičio knygą „Apie liaudies choreografijos regioninį savitumą” parengė Deimantė Kazokaitė

The post Apie šokio reikšmę lietuvių kultūrai… appeared first on udiena.lt.