Stasė Strolienė (Pinkevičiūtė), gimusi 1945 metais, – viena iš nedaugelio dar gyvų Šlapių kaimo (Leliūnų sen.) gyventojų, kurią „Utenos dienai“ pavyko rasti ir pakalbinti. Nors moteris sunkiai juda, daugiau nei prieš dvidešimt metų staiga neteko vyro, ją kasdien supa laimė, kurios retas besulaukia, – proanūkiai. Kita pašnekovė – Žydrūnė Pažusienė – jau nebe Šlapių gyventoja. Apie kaimą ji galėjo papasakoti tik tiek, kiek atsiminė iš amžinąjį atilsį mamos Elenos Žukauskienės (Bobelytės) pasakojimų.

Vienas jaunimas ir klojimo vaidinimai

Pasak S. Strolienės, Šlapių jaunimas labai glaudžiai bendravo su Stabulankių jaunuoliais. Kartu su jais šeštadienį ar sekmadienį eidavo pasitikti traukinio į stotelę, paskui grupelėmis išsiskirstydavo kas sau.

Kartais jaunimas susirinkdavo pašokti Šlapių Bagočiūnų stancijoje, tačiau dažniausiai trypdavo prie Fabijono Zabulionio esančioje aikštelėje. Ją apkaišydavo berželiais, pastatydavo muzikantams pakylą. Į gegužinę ateidavo ir gretimų kaimų (Aknystėlių, Tirmūnų) jaunimo. Pašnekovės jaunystės laikais jaunimą mielai priimdavo ir Cimalanskas iš Padborkos (kaimas tarp Stabulankių ir Antalgės).

Pas F. Zabulionį veikė kaimo biblioteka-skaitykla. Pas bibliotekininkę Kazimierą (Kazytę) Laucienę irgi mėgo rinktis jaunimas. „Vasaros metu ji, būdava, rengia vaidinimus. Didžiulį Acalina klojimų išvalydava, padarydava šalinėj scenų ir darydava vaidinimus. Jinai labai mėgėja buva. Vaidindava patys gyventojai. Ir vyriokus primonydava“, – pasakojo pašnekovė, tuo metu buvusi gal dešimties metų. Praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio viduryje per metus pastatydavo po vieną vaidinimą.

Į darbą – raita

Pradinės tris klases S. Strolienė lankė Aknystėlėse pas Ruzgus (mokytoja Danguolė Šerėnienė), o ketvirtą baigė Stabulankiuose Lauciaus Pranciškioko namuose (mokytoja Joana Laucienė). Paskui mokyklą lankė Leliūnuose, žiemą gyvendavo bendrabutyje. Pirmasis bendrabutis buvo Pipirienės namuose, antrąjį, nemažą medinį pastatą, surentė netoli mokyklos.

Kai baigė septynias klases, įstojo į Alantos žemės ūkio technikumą (Molėtų r.). Baigusi mokslus, 1965 m. jaunoji zootechnikė gavo paskyrimą į Antalgės tarybinį ūkį, vėliau buvo perkelta į Šileikius (Leliūnų sen.). Iš gimtųjų namų iki darbo pėdindavo keturis kilometrus. Vėliau kolūkis davė arklį su balnu, o žiemą gyvulį kinkydavo į roges – arklys kurį laiką buvo pagrindinis S. Strolienės transportas.

Kaimą sunaikino melioracija

Kai Šlapes siaubė melioracija, S. Strolienė buvo jau vedusi ir gyveno su vyru Šileikiuose. Gimtuosiuose namuose liko mama su sūnumi Broniumi. Iš kaimo iškėlė visus. Jaunimas dėl patogaus susisiekimo traukiniu daugiausia kėlėsi į Panevėžį arba Uteną. Brolis Bronius dirbo vairuotoju Antalgės tarybiniame ūkyje. Kai tame kaime gavo dviejų kambarių butą, ten ir persikraustė su mama. Tiesa, mama gal po metų mirė (tėvas mirė 1972 m.). Šalia tėvų Utenos senosiose kapinėse palaidotas ir sūnus Juozas.

Bičiuliai ir radijo klausytojai

Artimiausias kaimynas Pinkevičiams buvo Stabulankių gyventojas Juozas Vilkickas, už jo namų buvo Baltraus Bagočiūno gryčia, o dar toliau – Acalino. Tėvas bičiuliaudavosi ne tik su B. Bagočiūnu, bet ir su Šlapių Antanu Bagočiūnu (jis buvo pašnekovės krikšto tėvas), keisdavosi spiečiais.

Pokariu, kai radijas dar buvo retenybė, tėvas eidavo „Amerikos balso“ pasiklausyti pas Antaną Kutką į Stabulankius. Ir ne jis vienas – daug vyrų susirinkdavo.

Lupa, prilygstanti šventei

Utenoje gyvenanti keramikė Ž. Pažusienė apie savo mamos E. Žukauskienės (Bobelytės) tėviškę, Šlapių kaimą, žino tik iš gimdytojos pasakojimų. Senelis, mamos tėvas Steponas Bobelis, ne tik buvo drožėjas, bet ir statė namus, o pagamintus baldus sujungdavo mediniais kaištukais taip stipriai, kad numestas ant žemės daiktas neišsiskirdavo. Močiutė, žiūrėdama į savo sutuoktinį, judantį per kalnelį, nesuprasdavo, ar jis pirmyn ar atgal eina – toks lėtas buvęs, tačiau, kas reikia, viską padarydavęs.

Senelė buvo ne tik darbšti, bet ir smarkesnė, „priversdavo senelį kiaules laikyti, kad vaikai alkani nebūtų“. Tik pradėję laikyti kiaules Bobeliai atsigavo, o iki tol kartais nebūdavo ką valgyti, tad kartą palėpėje radus išrūkytą kiaulės lupą buvo beveik šventė. Nors šeimoje augo tik du vaikai, buvo kas ateina ir „privatizuoja“ maistą.

Vikrius

E. Bobelytė pasakojo, kad turėjo jie nediduką, juodai baltą šuniuką vardu Vikrius. Anot jos, tas šunelis buvo paprastas kaimo šuo, tačiau protingas ir teikė šeimai daug džiaugsmo.

Pokario metu šunelis buvo ir nepamainomas namų sargas, nes skirtingu lojimu įspėdavo, kada ateina skrebai (rusai), kada miškiniai. Ne kartą keturkojį už tokį išdavimą „svečiai“ norėjo nušauti, bet pašnekovės mama jį slėpdavo lovoje po kaldra. Gal todėl gyvūnėlis buvo prisirišęs prie merginos ir ją saugodavo šiai einant į šokius ir iš jų grįžtant.

Kartą tėvai išvažiavo į turgų, kieme liko Vikrius, teliukas ir labai garbaus amžiaus žąsinas. Kai šeimininkai grįžo namo, rado gyvūnus visus kruvinus. Žmonės spėjo, kad jie kiemą nuo kažko gynė, vyko kažkokia draka. Bobeliai iš turgaus parsivežė silkės, padėjo ją ant žemės, bet nesuspėjo išdoroti – Vikrius suėdė. Šeimininkė labai barė vagišių, tas nusiminęs kurį laiką gulėjo prie šulinio, paskui prispirtas troškulio nucimbino prie upelio. Ten jį ir rado močiutė. „Laka jis tą vandenį iš upeliuko. Vanduo bėga atgal iš burnos – loja. Ir kaltas jaučiasi silkes suėdęs, ir pikta, kad nori gerti, bet atsigerti negali“, – juokėsi uteniškė, atsiminusi mamos pasakojimą.

Vikrius ne tik su kitais gyvūnais apgynė kiemą nuo kažkokio įsibrovėlio, bet ir kartą, kai pašnekovės seneliai ėjo karvės melžti, drąsiai juos gynė nuo agresyvios usūrinių šunų porelės.

Bijodami, kad šunelio nenušautų (taip pat ir dėl vienų kaimynų pykčio, kad jis vogdavo iš jų kiaušinius ir nešdavo namo), Bobeliai jį atidavė kaimynams. Tačiau Vikrius vis tiek apsilankydavo buvusiuose namuose, tad realiai slaptasis agentas, kaip juokdamasi šunelį įvardijo pašnekovė, gyveno dvejuose namuose.

Visi priešai

Sodyboje buvo klėtis, joje laikytos paduškos, į kurias visi kėsindavosi (kėsindavosi ir į kitą gerą, taip pat reikėdavo slėpti gyvulius). Visais pašnekovei mama įvardijo tuos, kurie ateidavo su ginklu. Ji pasakojo, kad nė vieni negailėjo žmonių, tad šiems ir vieni, ir kiti buvo blogi, besikėsinantys į jų turtą.

Mama pasakojo, kad kažkoks vyriškis buvo „nusidėjęs“ kažkam iš tų ginkluotųjų, įtartas išdavyste, todėl jam buvo patarkuota rūra, o kad labiau sopėtų – žaizda dar druska pabarstyta.

Šykštus senbernis

E. Bobelytė labai norėjo išmokti siūti. Ėjo mokytis pas tokį senbernį. Labai gerai prisimena, kaip kartą visiems susėdus prie stalo, siuvėjas išvirtos mėsos gabalą supjaustė taip, kad ir liko vienas gabalas. Tada smeigė šakute į jį ir visą įsitraukė į savo dubenį – mokiniai liko alkani.

Mama tapo gera siuvėja, siuvo ir paltus, ir striukes, ir kelnes… Iš vaikystės Ž. Pažusienė atsimena, kaip Utenos aukštuomenė nešdavo siuvėjai katalogus, pagal kuriuos ji jiems siūdavo drabužius.

Pliki laukai ir akmenys

Pasak Ž. Pažusienės, kai pro Šlapes ėjo melioracija ir liepė visiems išsikraustyti, seneliai pirko namą Utenoje. Kai jų sodybą nušlavė nuo žemės paviršiaus, pašnekovės dar nebuvo ant šio svieto. Kažkada, kai dar mama buvo gyva, ji buvo nuvažiavusi pasižiūrėti, tačiau be plikų laukų ir akmenų nieko daugiau neradusi. Seneliai Bobeliai mirė Utenoje ir buvo palaidoti miesto senosiose kapinėse.

The post Kaimo klojimo vaidinimai, raita zootechnikė, slaptasis agentas Vikrius ir svečiai, nuo kurių reikėdavo viską slėpti appeared first on udiena.lt.

Keturių sodybų kaimas

A. Pinkevičius (g. 1934 m.) yra kilęs iš gausios šeimos: šeši broliai ir sesuo. Tiesa, jis pats ir dar du broliai (Vytautas, Jonas) gimė Bajoriškėse (Leliūnų sen.), o Šlapėse pasaulį dar išvydo Antanas, Bronius, Juozas ir Stasė. Antaniukas mirė vos trijų mėnesių. Į Šlapes atvažiavo ir Antano Pinkevičiaus (pašnekovo tėvo) pamotė, kuri mirė 1947 m.

Pinkevičiai naujuosius namus su 18 hektarų žemės 1938 m. pirko iš Sadaunykų, kurie išsikėlė gyventi į Kauną. Visa žemė, įrėminta miškų, buvo viename gabale, besitęsusiame iki Subačių kaimo (Anykščių r.).

Anot pašnekovo, Šlapių kaimas buvo visai nedidelis, be Pinkevičių dar gyveno Bagočiūnas, Bobelis ir Vaičius. Vaičiai išsikėlė gyventi į Molėtų rajoną, o į jų sodybą atsikraustė Kiaušienė su dviem vaikais. Vėliau, „per suirutę“ ji vėl pakeitė gyvenamąją vietą – išsikraustė į Leliūnų miestelį. Kiaušienės sūnus „skrebu išėjo“ (jis žuvo Pakalnių miške per susirėmimą su miškiniais), o dukra ištekėjo už ruso.

Bagočiūnai, kurie dažnai talkininkaudavo Pinkevičiams (ypač per rugiapjūtę), išsikėlė į Panevėžį. Anot A. Pinkevičiaus, dabar „jie išmirį visi“.

Ąžuolas su kelmu bičių

Pasak sūnaus, tėvas Antanas, nors buvo baigęs tik du skyrius, tačiau buvo gabus žmogus, tikintis, giedodavo laidotuvėse. „Kolchozo laikais“ buvo brigadininku. Mama Levutė (Leonora) Žulytė, kilusi iš Artmaniškio (Utenos sen.). Tėvai buvo darbštūs, visada laikydavo du arklius, tris karves, kiaulių, avių. Daug dirbo, nes didelę šeimyną reikėjo išlaikyti.

Sodyboje buvo labai senas Sadaunykų klojimėlis, naujasis šeimininkas pastatė naują, didelį. Statė kaimynas meistras Steponas Bobelis.

Gryčia buvo senobinė, dviejų galų, po savimi slėpusi didelį akmeninį rūsį.

Kai Pinkevičiai atsikraustė į Šlapes, šeimos galva nupirko ir pasodino 20 obelaičių, iš kurių keturios išaugo į labai didelius medžius. Vėliau dar pirko šešis medelius (buvo ir kriaušių), tačiau jie taip ir neužaugo.

Už tvarto niūksojo labai didelis akmuo, ant kurio vaikai mėgo laipioti. Vyras spėjo, kad jį melioratoriai galėjo paskandinti pakalnėje telkšojusioje sodželkėlėje.

A. Pinkevičius atsimena sodyboje augus du ąžuolus. Viename gyveno gandrai, į kitą tėvas keldavo kelmą bitėms, kur ateidavo spiečiai (tėvas buvo bitininkas, turėjo 3-4 kelmus). Koks ąžuolų likimas, pašnekovas nežino.

Netoli Pinkevičių buvo miškas Rėkiškis ir gerokai mažesnė Beržynė, kurią Pinkevičiai dalijosi su Bagočiūnais. Buvo ir miškelis Girtuokla, vardą gavęs nuo girtuoklių uogų. Jis, kaip ir labai pelkėtas miškelis Liūnai, priklausęs visam kaimui.

Pasak A. Pinkevičiaus, maudytis kaimo gyventojai eidavo į Aknystėlio ežerą. Ten ir žvejodavo. Tėvas, užkietėjęs žvejys (Bajoriškėse jis pardavinėjo žuvį žydams), buvo padaręs tribradą. Šiam daiktui tempti reikėjo jėgos, tačiau žuvies juo pagaudavo.

Darže užkastas perkūnas

Apie 1953 m. į namą trenkė perkūnas. „Kaimynas Vilkickas Antanas pamatė, kad dega, atbėga ir ištempė mamų laukan. A tuo momentu mama gryčiaj buva ir, sakė, šlavė su šluotu. A ant suoliuka sėdėja broliai Juozas ir Bruonius. Bulves skutė. Jiem – nieka, a mamų ažutrenkė vietaj. Tai tas Vilkickas Antanas ištempė jų laukan ir vagon – daržas buva – ir dar žemėm užpyla! Nu, skaita, kad nuelektrina – anas buva girdėjįs. Išvežė ligoninėn. Tiktai nežinau, kas tadu išvežė. Gal savom jėgom suorganizava, ne greitoji. Ir atgydė. Bet sveikatos jau nebeturėja, jau buva liguista, nors atgija ir gyvena dar poilgiai“, – pasakojo A. Pinkevičius apie nelaimę. Pašnekovas, kai nutiko ši nelaimė, vežė kolchozui šieną pas Joną Balaišį. Apie gaisrą jam pranešė kaimynų vaikas. Jaunuolis šoko ant arklio ir zovada parlėkė namo, bet „per pamatus dūmai ėja, jau sugriuvįs buva stogas“. „Mes nieka padėt jau labai nebegalėjam, jau viskas buva ugnies sutvarkyta“, – pripažino vyras. – „Sunkus buva momentas, labai sunkus“. Po gaisro liko tik „apskrudusios“ sienos. Padegėliai per vasarą glaudėsi pirtyje, o žiemą praleido su kaimynų pagalba atremontuotoje gryčioje. Kitais metais namus atsistatė.

Partizanų priebėga

Pasak A. Pinkevičiaus, pirmą bunkerį partizanai išsikasė jų lauke (link Subačių kaimo), įėjimas į jį buvo iš šalia esančio miškelio. Kitą bunkerį miško broliai išsikasė jau pačioje Pinkevičių sodyboje, šalia klėties (įėjimas buvo iš klėties).

„Baisūs laikai buvo! Garnizonai, skrebai kratas darydavo, versdavo iš lovų… Pacanai mes gi buvom, dar jauni, bet mes su broliu Jonu sargybą nešdavom, saugodavom šituos miškinius visus. Baisūs čėsai buvo, baisūs!.. Gal ryšininkes Lauciūtes buvo suėmę ir jos gal prasitarė, nes žinojo, kad yra bunkeris pas mus. O kur – nepasakė, tad skrebai ir garnizonai maišydavo visur ir su dzidom vis ieškodavo to bunkerio“, – pasakojo vyras. Anot jo, visi miškiniai pas juos „išsisaugojo“. Mirė tik vienas. Antanas Limba. „Jį sužeidė susišaudyme, tai jis sužeistas, kažkur pasigavęs arklį, pas mus atsigavo. Žaizda buvo viduriuos, jis gangrenavo ir mirė. Ir palaidotas buvo ant Stabulunkių kapinių. Matyt, kažkas matė, kažkas įskundė – skrebai iškasė karstą ir išsivežė Leliūnuos“, – kalbėjo A. Pinkevičius. Vis dėlto, pasak jo, skrebai iki jo šeimos neprisikasė. Gal trūko tikrų įrodymų? Tačiau prie vyriausio brolio Vytauto vis gi sugebėjo prisikabinti. Aliuose (Utenos sen.) aptiktame bunkeryje buvo rastas raštelis su kažkokio Vytauto parašu. Į Leliūnus ėmė varyti visus to krašto Vytautus ir, lygindami jų parašus su rastuoju, nustatė, kad tai – Vytauto Pinkevičiaus raštas. „Kaltininkas“ buvo areštuotas ir nuteistas 10-čiai metų. „Išbastė jį Sibire visur per daug vietų“, – teigė suimtojo brolis. Mama sūnui siųsdavo siuntinius, bet neretai juos grąžindavo, nes kalinys buvo dažnai perkeliamas vis į kitą vietą – per ilgą siuntinėjimo laiką produktai sugesdavo… Laimei, mirė Stalinas, tad vietoje dešimties pravargo „tik“ šešerius.

Pašnekovas atsiminė pas juos laikiusis Mykolą Valančiūną ir Vytautą Perevičių: „Juos sušaudė Lementišky (kaimas šalia Leliūnų – aut. past.). Jie nešė vėliavą – ten buvo toks tvartelis ir tame tvartelyje, netoli kryžkelės jie turėjo vėliavą iškelti. Kokia ten proga buvo, nežinau. Ar tai Vasario 16-ta… Juos sušaudė ant Lementiškio balos…“ Po šio įvykio į partizanus pasitraukė M. Valančiūno brolis Bronius, kuris atėjo gyventi pas Pinkevičius. Pas Pinkevičius gyveno ir žuvusiojo A. Limbos brolis Teofilis. Taip pat partizanas slapyvardžiu Ūsas (Bronius Keblys – aut. past.). Anot vyro, pas juos ateidavo partizanų ir iš kitų bunkerių, neretai jie čia nakvodavo. Žodžiu, judėjimas buvo gana intensyvus.

Karelijos bėglys

Anot A. Pinkevičiaus, kai jį iškvietė į vaenkomatą, nuskuto plaukus, per naktį išlaikė ant narų, o rytojaus dieną paleido namo. Šauktinis būtų patekęs į 16-ąją diviziją, tačiau paaiškėjo, kad jo brolis yra kalėjime, tad – netinkamas. Po metų vėl gavo šaukimą, tačiau tuo pat metu gavo kaip ir alternatyvą armijai – užsiverbuoti į Karelijos (Rusija) miškus. „O ten buvo baisus šitų verbovščikų suvažiavimas, baisus chuliganizmas, baisu, kas ten dėjosi!Mušas, pjaunas, užsiverbavį iš visų kalėjimų…“ – pasakojo čekerovščiku (medžių prikabinėtoju prie miškovežio traktoriaus) tris mėnesius dirbęs vyras. A. Pinkevičius pamatė, kad „gyvenimo nėra“, o toks Kudrevičius iš Kauno (jis irgi buvo užsiverbavęs, dirbęs ir jūrų laivininkystėje) dar pamonijo bėgti. Įšokę į prekinį traukinį, važiuojantį pro lentpjūvę, lietuviai atbrazdėjo iki Leningrado. Apsnūdę, apskurę bėgliai mieste pateko milicijos akiratin. Gerai mokėjęs rusiškai kaunietis išsuko ir save, ir draugą – neva pametę dokumentus. Bėgliai turėjo šiek tiek pinigų, jau keleiviniu traukiniu atvyko į Švenčionėlius (Švenčionių r.). Iš jų namo patraukė pėsčiomis, paskui „užvažiava sunkvežimis ir dabaigė vežt“.

Grįžęs namo nuėjo darbo ieškoti į MTS (mašinų ir traktorių stotį), tačiau norint įsidarbinti reikėjo pateikti pasą. Tačiau dokumento Karelijos bėglys neturėjo. Pasiguodė jis Leliūnų policijos įgaliotiniui Strazdui, o tėvas dar šį gerai užfundijo namie varytu samagonu, ir tas nelaimėliui padėjo. Nusivedė jį pas pasų stalo viršininką Kondrašovą ir užtikrintai pareiškė: „Tai va, pametė! Pametė gi dokumentus, dabar gi be nieka!“ Ir pasą davė. „Tai aš jam nuostabiai dėkingas, kad anas mane išratavoja iš tokias padėties“, – kalbėjo vyras apie geradarį, kuris dabar ilsisi šalia jo tėvų senosiose Utenos kapinėse. Anot bėglio, niekas jo neieškojo, o paskui ir iš šaukimo amžiaus „peraugo“.

Nuo traktorininko iki vyriausiojo inžinieriaus

Apie 1952 m. A. Pinkevičius padedamas tėvo buvusioje Jono Balaišio kalionijoje Stabulankiuose pasistatė namus, tačiau juose negyveno – iš pradžių jie buvo parduoti kolūkiui, o vėliau atiteko Anelei Lauciūtei. Tada Utenoje su Dičiais per pusę pasistatė kitus namus. Juose pragyveno 25 metus. Dirbo Utenos MTS traktorininku. Vienerius metus dirbo ir kuliamosios mašinistu, paskui gal metelius – remonto dirbtuvėse prie variklių išbandymo stendo, kur buvo išbandomi suremontuoti varikliai. Anot pašnekovo, čia įgavo nemažai patirties.

MTS dirbant traktorininku buvęs brigadininkas Valerijus Krasauskas ėmė vilioti A. Pinkevičių į Antalgę (Leliūnų sen.), kur ir pats dirbo. Jis čia dirbo mechaninių dirbtuvių vedėju, bet buvo paskirtas skyriaus vedėju (ūkvedžiu), tad savo buvusias pareigas perleido buvusiam bendradarbiui. Iš pradžių dirbtuvės buvo įsikūrusios sename Avižienių dvaro (Leliūnų sen.) tvarte, kur darbo sąlygos buvo labai blogos. Vis dėlto Antalgės tarybinis ūkis plėtėsi, ir palaipsniui pačioje Antalgėje buvo pastatytos dirbtuvės, A. Pinkevičius persikėlė dirbti į ūkio centrą. Ilgainiui vedėjas buvo „pervestas automechaniku“, paskui „vyriausiojo inžinieriaus antruoju inžinieriumi pastatė“. Po kiek laiko iš darbo pasitraukus vyriausiajam inžinieriui Dubauskui, direktorius A. Pinkevičių skyrė į šio vietą. Vyriausiuoju inžinieriumi išbuvęs nuo 1968-ųjų iki 1994-ųjų, vyras kukliai prisipažino, kad iš pradžių jis buvo tik traktorininkas, vidurinę neakivaizdžiai baigęs jau dirbdamas Antalgėje. Neakivaizdžiai baigė ir Ukmergės mechanizacijos technikumą. Anot A. Pinkevičiaus, penkerius metus krimsti mokslai didelių pokyčių jo darbe nepadarė, tik turėdamas diplomą prie algos ėmė gauti papildomą priedą.

Pradžios mokyklą Šlapių gyventojas lankė gretimuose Aknystėliuose pas Ruzgus. Jis baigė ir septynmetės klases Leliūnuose, tačiau, susikivirčijęs su direktoriumi Cicėnu, kuris „kažką ėmė užsivarinėti“ ant mokinio, metė mokslus. Septintos klasės kursą mokino pas Pinkevičius apsistojęs tik gimnaziją baigęs miškinis M. Valančiūnas. Žinoma, partizanas jam negalėjo suteikti septynių klasių baigimo pažymėjimo, tad A. Pinkevičius vėl jį turėjo kartoti vakarinėje mokykloje. „Nu ir išvargau, išvargau iki vienuolikos klasių, tada į technikumą įstojau… Viskas vyko nesavalaikiai“, – pripažino vyras.

Krikščioniškų apeigų vadovas

Pasak A. Pinkevičiaus, Stabulankių kaimo kapinėse viename kape ilsisi broliukas Antaniukas ir bobutė Karolina Pinkevičienė. Kapą žymi kryžius ir prie jo pasodinta tuja.

Tėvai amžino poilsio atgulė Utenos senosiose kapinėse, tame pačiame kape palaidotas ir jų sūnus Juozas.

A. Pinkevičiaus tėvas Antanas garsėjo balsingumu. Tačiau mojava vykdavo ne Pinkevičių, o Fabijono Zabulionio namuose, dailiai įrengtoje klėtelėje. „Tėtė aidava par kryžius. Giedodava. Jis jau vadovava šitom krikščioniškom apeigom. Ir laidotuvės, ir in kapus aidava, ir in tas kryženės dienas…“ – apie tėvą pasakojo sūnus.

Pinkevičiai į šv. Petro ir Povilo atlaidus važiuodavo į Leliūnus, po kermošiaus giminės suvažiuodavo į jų kiemą. Antanas Pinkevičius į kermošių pas gimines važiuodavo į Užpalius.

The post Karelijos bėglys, krikščioniškų apeigų vadovas, ant balos sušaudyti vėliavnešiai ir kodėl darže užkasė perkūną appeared first on udiena.lt.