Ūkio pradžia

Aleknų šeimos šilauogių ūkis užima apie tris hektarus. Idėja kurti ūkį, pasak V. Aleknienės, jai kilo po to, kai pirmą kar­tą paragavo giminių, kurie jau turėjo 60 šių uogų krūmų, iš­augintų šilauogių. G. Aleknai­tės-Umbrasienės teigimu, tada dar tik buvo prasidėjusi šilauo­gių auginimo mada. Nuspren­dusios juokais pasodinti šilauo­gių, moterys buvo nusiteikusios optimistiškai: jeigu neparduos, tai bent skaniai pavalgys. Taip iš juokų išėjo ūkis. „Kai dirbi ir viską darai sąžiningai, tai ir pa­vyksta“, – kalbėjo G. Aleknai­tė-Umbrasienė.

Kaip teigė V. Aleknienė, jai parašius projektą, šeima gavo pusiau natūrinių ūkių paramą. Iš paramos lėšų buvo nupirkta priekaba, kuria R. Alekna atve­ža durpių, šiek tiek pinigų skirta laistymo sistemai.

Sodo priežiūra

Pašnekovės buvo įsitikinu­sios, kad tikslams pasiekti te­reikia noro, darbštumo ir išmin­ties. „Ūkininkavimas mums – kaip sportas“, – teigė G. Ale­knaitė-Umbrasienė, aiškinda­ma, kad tenka atiduoti nemažai jėgų, norint pasiekti gerą rezulta­tą. „Ir nors pasitaiko žmonių, ku­rie nori padėti mainais už uogas, pasisamdyti pagalbinių darbuo­tojų sudėtinga – niekas nenori sunkiai dirbti, todėl savo ranko­mis teko išravėti visą uogyną“, – sakė šilauogių augintoja.

Šiuo metu ūkyje auginama apie dešimt veislių šilauogių, pavyzdžiui: Patriot, Toro, Sun­rise, Hannah’s choice, Sierra, Bonus, Reka. Visų veislių uo­gos yra arba ankstyvosios, arba vidutinio ankstyvumo, nes vė­lyvosios mūsų klimato sąlygo­mis nespėja prinokti. Tiek daug rūšių uogų sode, kaip aiškino G. Aleknaitė-Umbrasienė, yra dėl to, jog priklausomai nuo orų vienais metais geriau užde­ra vienos, kitais – kitos. „Pavyz­džiui, pernai ant vienų veislių krūmų buvo daug uogų, o šie­met beveik nieko nėra, nes tuo metu, kai jie žydėjo, lijo lietus“, – patirtimi dalijosi G. Aleknai­tė-Umbrasienė.

Pasak ūkio prižiūrėtojos, ši­lauogių žiedus daugiausia ap­dulkina kamanės, o krūmais rūpintis padeda ir paukščiai. „Pavasarį, kai šilauogės žydėjo, buvo labai daug varnėnų – tie­siog pulkai ant krūmų tupėjo. Aš nesupratau, ką jie ten daro, tik vėliau pamačiau, jog žie­duose yra kirmėlyčių. Jie, ma­tyt, kaip sanitarai reikalus su­tvarkė, – prisiminė pašnekovė. – Anksčiau lesti uogų atskris­davo daug visokių paukščių, bet pasirodė vanagas, gyvenantis netolimame miške. Jis skraidė virš krūmų, baidė kitus paukš­čius.“ G. Aleknaitė-Umbrasie­nė pasakojo, kad anksčiau, kai Kazitiškyje dar veikė sąvarty­nas, priskrisdavo kranklių, ir jie – tokie didžiuliai – lipdavo ant šilauogių krūmų… „Pasivaiši­nę uogomis, paukščiai nuskris­davo atsigerti prie kaimyno gy­vuliams palikto vandens, kuris nusidažydavo mėlynai. Žodžiu, turi duoklę atiduoti ir gamtai, ir žmonėms. Reikia dalintis“, – buvo įsitikinusi moteris.

Paklausus, ar visada šilauogės yra vienodo skonio, pašnekovės tvirtino, kad uogos bus saldžios, skanios, jei gaus daug saulės, o jei lis lietus – uogos bus rūgš­čios. O štai nuo karščio Aleknų ūkio šilauoges gelbėja po plėve­le, saugančia uogyną nuo pikt­žolių, išvedžiota laistymo siste­ma. „Oro temperatūra gali būti įvairi, svarbu, kad šviestų sau­lė, o kai saulėta, tada dažniau­siai ir temperatūra tinkama“, – atskleidė G. Aleknaitė-Um­brasienė, pridūrusi, kad šilauo­gėms labai reikalinga drėgmė – per karščius jos laistomos kas antrą dieną.

Anot ūkio savininkės, žiemą šilauogių krūmus reikia genė­ti, o pagrindinė trąša – durpės, kuriomis duobes reikia papil­dyti kas dvejus metus. V. Ale­knienė pasakojo, kad ūkyje yra vandens gręžinys. Iš jo šeima vandens prileidžia į telkinį, kad vandens ir aplinkos temperatūra taptų panaši, tuomet įjungiami motorai ir palaistomos šilauo­gės. Pasak pašnekovės, jeigu uogos būtų laistomos šaltu van­deniu, jas užpultų ligos.

Uogynas šienaujamas kas sa­vaitę, nors pagal Nacionali­nės mokėjimo agentūros (to­liau – NMA) reikalavimus jį nušienauti privaloma kartą per sezoną. Kaip pasakojo G. Ale­knaitė-Umbrasienė, šilauogių ūkio uogos sertifikuotos, arba kitaip – ypatingomis sąlygomis auginamas produktas. Tai yra tarpinis variantas tarp ekologiš­ko ir eilinio žemės ūkio produk­to. Pasak moters, šiemet sezo­nas vėluoja dviem savaitėmis, nes pavasarį buvo šalta ir lijo lietus. Jos manymu, uogų šie­met maždaug ketvirtadaliu ma­žiau nei įprastai.

G. Aleknaitė-Umbrasienė tei­gė, kad prie darbų ūkyje pri­sideda 14 šeimos narių: vieni mulčiuoja, kiti sveria, treti ben­drauja su klientais, o kai sku­biai reikia priskinti didelį kie­kį – skina visi. V. Aleknienė džiaugiasi ne tik darbščiais vai­kais, bet ir draugais bei giminė­mis, kurie, esant reikalui, atsku­ba į pagalbą.

Šilauogių realizavimas

Pasak G. Aleknaitės-Umbra­sienės, ūkio prekyba veikia taip: šeima nuskina uogas, jas pasveria ir pristato į prekybos vietas Vil­niuje, nes pagrindiniai užsakovai – sostinėje. Be abejo, klientai ir patys gali prisiskinti uogų, juo la­biau kad po karantino visi išsiilgę vaikščiojimo. V. Aleknienė pridū­rė, kad tai labai geras būdas atsi­palaiduoti, ypač kai siaučia koro­navirusas. Nuskintoms uogoms laikyti šeimyna turi pasistačiu­si sandėlį, bet šilauogės jame iš­būna tik vieną naktį – vieną dieną uogos nuskinamos, kitą – pasve­riamos ir išvežamos. Vis dėlto ši­lauogė yra tokia uoga, kuri gali pakankamai ilgai stovėti tiesiog namuose ant stalo.

Paklaustos, ar Aleknų ūkis turi konkurentų, pašnekovės teigė, kad visi šių skanių ir ver­tingų uogų augintojai – ne kon­kurentai, o draugai. V. Aleknie­nė didžiavosi, kad Ignalinos rajone ir aplink jį esantys ši­lauogių ūkiai atsirado paskatin­ti G. Aleknaitės-Umbrasienės. „Šilauogių augintojai pasidalija padargais, patarimais, patirtimi. Kartą ūkininkai iš Zarasų rajo­no buvo atvykę pasižiūrėti, kaip Aleknų ūkio šilauogės augina­mos kalvotoje vietoje, nes daž­niausiai uogakrūmiai sodinami lygumose“, – draugiškais santy­kiais tarp ūkių savininkų džiau­gėsi moterys.

Kaip teigė G. Aleknaitė-Um­brasienė, pirmos uogos prisirps­ta liepos mėnesio pradžioje, o pirkėjai priimami nuo liepos 15 d. Pašnekovė tvirtino, kad per sezoną ūkyje priskinama kele­tas tonų šilauogių, visą apskai­tą prižiūri NMA.

G. Aleknaitė-Umbrasienė pa­brėžė, kad šilauogės turi daug antioksidantų. „Kaip ir mėly­nės, šilauogės turi nemažai or­ganizmui naudingų savybių, pasidomėjus paaiškėja, kad jų teigiamas poveikis nenuginčija­mas“, – tikino moteris.

Ūkio klientai

Pasak G. Aleknaitės-Um­brasienės, Ignalinos apylinkių žmonės šį ūkį žino jau seniai, o pernai jį atrado ir Visagino miesto gyventojai. Moteris pa­sakojo, kad į ūkį atvyksta tu­ristų, keliaujančių baidarėmis, grupės – kelionių organizato­riai sumoka ūkininkams už tai, kad kiekvienas keliautojas galė­tų pasiskinti po kilogramą uogų.

Pašnekovės tikino, kad į Ale­knų ūkį atvažiuoja žmonės ir iš Prancūzijos, ir iš Lenkijos, ir iš Vokietijos, ir iš Izraelio. Kai „Ignalinos dienos“ žurnalistai lankėsi uogyne, čia svečiavo­si pirkėjos iš Kirdeikių (Utenos r.), į šį ūkį atvažiuojančios kas­met ir teigusios, jog lankosi čia visą vasarą, todėl nuolat mėgau­jasi šviežiomis uogomis.

Vytauto Ridiko nuotr.

The post Skanių bei vertingų uogų į Aleknų ūkį užsuka ir turistai iš viso pasaulio appeared first on udiena.lt.

Daugiau apie tai skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“.

Autorės nuotr.

The post Vienkiemyje užaugintas uogas dievina ir vaikai, ir senoliai appeared first on udiena.lt.