Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

Sodyba ant Kiaulės nugaros
Uteniškė Janė Stasiulionienė (Mačiulytė), vasaras praleidžianti savo tėviškėje Sėlėje, pasakojo, kad už kapinaičių yra didžiulis skardis, kuris šią gimtojo kaimo dalį skiria į Vyganą ir Liurdą. Pašnekovės gimtieji namai stovi gerokai aptuštėjusiame ir medžiais bei krūmais apžėlusiame Vygane, ant aukšto pailgo kalno, kurį Mačiuliai vadina Kiaulės nugara. Pirmą kartą ant jo atsidūrę giminaičiai, anot pašnekovės, galvoja patekę ant piliakalnio. Kadaise Vyganas „talpino” net 12 sodybų, iš kurių, deja, liko tik trys. Paklausta apie pavadinimo „Vyganas” reikšmę moteris aiškino, kad tai galėjo būti vieta, į kurią iš gyvenvietės buvo išvaryti gyventojai.
Tarpukariu J. Stasiulionienės senelis su tėvu, kuriam tada tebuvo 13 metų, didelį dviejų galų namą iš kaimo „ulyčios” (gatvės) perkėlė į Vyganą. Troba, anot pašnekovės, yra sena, daugiau nei šimto metų, statyta dar prieš jos senelį. Kiaulės nugarą tuomet dengė didelis alksnynas, kuris vėliau tėvo buvo iškirstas.
Pro trobos langą matydavosi Tauragno ežeras. Šiek tiek į rytus nuo Kiaulės nugaros stovėjo Mačiulių klojimas, o už jo – penki hektarai pievų, kurios sovietmečiu priklausė kolūkiui. Dabar ši žemė apžėlusi krūmais ir mišku.

Vežė ne vaikus, bet šieną
Pasak pašnekovės, kadangi kaime gyveno ne vieni Mačiuliai, tai jų šeimą nuo kažkurio protėvio vadino Motiejų pravarde. Kiti Mačiuliai, pavyzdžiui, buvo Petriokai, dar kiti – Napaliai, vieni Šimkūnai – Viktarai (Viktorai), dar kiti – Stasėnai, Augučius vadino Keršiais. J. Stasiulionienė pasakojo ir gyvenimišką anekdotą, susijusį su kaimo gyventojų pravardėmis. Kartą pravažiavus jos tėvui Vincui Mačiuliui, kažkas pasakė: „Pravažiavo Vincas su motiejukais.” Kiti žmonės pagalvojo, kad pravažiavo V. Mačiulis su savo vaikais, o iš tikrųjų vyras vežė motiejukų šieną.

„Senobiška” močiutė
Pasak J. Stasiulionienės, jos močiutė Monika Mačiulienė (Rakauskaitė) buvo labai daininga moteris. Prieš bemaž 50 metų pas bobutę apsilankę tautosakos rinkėjai įrašė 103 dainas (vėliau sąrašą papildė dar 13). Pašnekovė atsimena savo bobutę dainavus nuolat. „Jei ne giesmės ir dainos, tai manęs jau tarp gyvųjų nebūtų”, – sakydavo keturis savo vaikus palaidojusi M. Mačiulienė.
Senutė, pasak J. Stasiulionienės, buvo labai „senobiškas” žmogus. Ji nuolat juokaudavo, žinojo daugybę priežodžių, daiktus vadindavo keistais, specifiniais vardais. Pavyzdžiui, sakydavo: „Paimk kibirą ir atnešk vandenio.” Vadinasi, turi nubėgti prie versmės ir atnešti geriamo vandens. O jei sako: „Paimk viedrą ir atnešk undenio”, tada, suprask, reikia atnešti purvino, t. y. negeriamo vandens iš balos (kūdros). Jeigu senutė prašo atnešti „torielką”, vadinasi, reikia paimti geležinę lėkštę, o jei prašo „pupuravinės”, tai reikalauja keraminės lėkštės. „Videlca” senolė vadindavo didelę šakutę mėsai išgriebti. M. Mačiulienė bardavosi, jei anūkė vietoje „sklenyčios” atnešdavo stiklinę. „Sklenyčia” – plačiakraštis puodelis.
Anot pašnekovės, iš savo vyro Juozo Mačiulio dėdės, kuris buvo žolininku, M. Mačiulienė daug žinojo apie žolelių gydomąsias savybes.

Vaikams virdavo arbatą
J. Stasiulionienė atsiminė, kad žiemos būdavo labai gilios. Jos tėvas surinkdavo visų aplinkinių namų vaikus ir, atkasęs arkliui kelią, veždavo mažuosius sėliškius į mokyklą, į Tauragnus. Ten ir laukdavo, kol pamokos pasibaigs.
„Mokykloje būdavo labai gerai, – prisiminimais apie Sėlės mokyklą dalijosi moteris. – Sargas Apčelauskas arbatos vaikams išvirdavo, pečius pakūrendavo.” Beje, Apčelauskų namai stovėjo visai netoli mokyklos, toje vietoje, kur dabar yra pieno supirkimo punktas. Jų namai vėliau buvo nupirkti ir išvežti į Rumšiškes (Kaišiadorių r.), Lietuvos liaudies buities muziejų.

Nuo išgąsčio neatlaikė širdis
Kartą per metus iki kapelių tenueinanti J. Stasiulionienė sakė, kad anksčiau kapines prižiūrėdavo jos mama su kaimynėmis Aleksandra Šimkūniene bei jos dukra Diana ir Emilija Kaukėniene, o dabar už šventos vietos priežiūrą atsako Tauragnų seniūnijos seniūnas.
Bobutė J. Stasiulionienei dar vaikystėje kapinaitėse rodė, kur palaidoti nežinomi partizanai. Pašnekovė įsitikinusi, kad laisvės kovotojai buvo vietiniai vaikinai, slapta palaidoti siekiant išvengti jų išniekinimo.
Apie pokarį J. Stasiulionienei pasakojo močiutė. Anot jos, buvo labai sunku gyventi. Pašnekovės tėvas slapstėsi, kad nepaimtų į Sovietinę armiją, tačiau jį slėptuvėje surado rusai (stribai) ir sumušė spygliuota viela, vėliau laikė uždarytą Bivainių namo rūsyje. „Kas ten vyko, vienas Dievas žino”, – atsiduso moteris. Jos tėvas, nenorėjęs kalbėti apie tuos išgyvenimus, tąkart tepasakė: „Tokio pragaro niekada neužmiršiu.” Brolio kankinimą matė pašnekovės teta Angelė. Jos širdis iš išgąsčio išsipūtė kaip jaučio. Aštuoniolikmetę vežė pas gydytojus, tačiau jos gyvybės išgelbėti nepavyko.

Ant Sėlės piliakalnio šoka ir indėnai
Anot J. Stasiulionienės, už piliakalnio Antrojo pasaulinio karo metais buvo kaimo žmonių slėptuvės. Žmonės atsimena kareivių pulkus kaime saliutus leidus.
Pasak pašnekovės, ant piliakalnio netoliese gyvenantys žmonės anksčiau buvo pastatę suoliukų, sūpynes, buvo praminti takai. Tai – buvusi kaimynų susiėjimo vieta. Kalbinta moteris ir jos šeima taip pat ten lankydavosi.
Sovietmečiu, vėliau ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę Mačiuliams buvo pavesta prižiūrėti pusė piliakalnio: nupjauti žolę, surinkti krituolius, bet nevykdyti jokios kitos ūkinės veiklos. Dabar, anot pašnekovės, ant piliakalnio per medžių išlaužas sunku ir patekti. Neseniai ji bandė nueiti ant kalno pažemuogiauti, tai per šernų guolius ir lūžtves vos namo parsigavo.
Važiuojantieji arba ieškantieji piliakalnio dažniausiai vyksta pro J. Stasiulionienės sodybą. Ir ne tik todėl, kad kelias baigiasi ties senaisiais Mačiulių namais, – paslaugi moteris nežinantiesiems ir kelią parodo. Pašnekovė pasakojo, kad šiemet „šešetas dūšių”, išsipaišiusių ir apsirengusių kaip indėnai, irgi keliavo ant Sėlės piliakalnio. Pernai buvo atvažiavęs mokyklinis autobusiukas su vaikais, tačiau labiausiai moteriai įsiminė iš Kauno atvykusi mergina, kuri su senu žemėlapiu rankose ieškojo Sėlės piliakalnio, Mirėlio ežerėlio, kaimo kapelių ir šaltinio, kuris pasirodė esąs Mačiulių sodybos geriamo vandens versmė. Beje, ja sausros metais anksčiau naudodavosi visi aplinkiniai žmonės, todėl J. Stasiulionienės tėvas, vesdamas jos mamą, sakė: „O ką, ar aš ne bagotas? Malkų – nors sudek, vandenio – nors paskęsk!”

Lelijų ežeras
Gal už kilometro į rytus nuo J. Stasiulionienės sodybos telkšo nedidelis apipelkėjęs ežeriukas Mirėlis. Anot moters, ėmus žydėti baltosioms vandens lelijoms beveik visas ežeriukas pasidengia jomis. „Toks grožis, kad aš nemoku apsakyti! Lelijų kilimas, lelijų laukas!” – liejo emocijas pašnekovė.
M. Mačiulienė anūkei yra sakiusi, kad prie ežeriuko gyveno kažkoks ponas Elis. Nuo jo vardo galėjo kilti ir vandens telkinio pavadinimas.
J. Stasiulionienė yra girdėjusi, kad prie Mirėlio buvo didelis rusų kaimas.

Gimė Sėloj, gyvena Sėlėj
„Gimėm, augom Sėlos kaime, o kai Lietuva stojo, padirbo Sėlės kaimą, – skundėsi Veronika Stundžienė. – Mano gimimo liudijime įrašytas Sėlos kaimas, lankėm Sėlos mokyklą. Niekas kitokios ir minties neturėjo. Dauguma vietinių buvo nepatenkinti nauju pavadinimu, bet padarė, tai padarė. Ką padarysi?..”
V. Stundžienė gimė Vygane, visai šalia Tauragno ežero, 1949 m. Apie 1962 m. baigė Sėlės septynmetę mokyklą. Ji atsimena, kad kitapus kelio ant kalniuko naujai pastatytame pastate buvo nuspręsta padaryti aštuonmetę mokyklą, bet mokslo įstaiga taip durų ir neatvėrė. Vėliau tame pastate įsikūrė kolūkio kontora.

Vaikas išgelbėjo trobą
1976 m. Stundžios iš vienkiemio atsikėlė į gyvenvietę. Dėl nuošalumo jų ir melioracija nebūtų kliudžiusi, bet labai sunku buvo taip toli nuo pagrindinio kelio gyventi. V. Stundžienė prisiminė, kad ypač būdavo sunku žiemą, kai net arklys iki pilvo klimpdavo pusnyse. Pavasarį vaikams tapdavo lengviau: šerkšnu (sušalusia sniego pluta) mažieji traukdavo į mokyklą ir iš jos tiesiai per laukus.
Pokarį netoli miško gyvenantys Stundžios pergyveno sunkiai, bet, laimei, be didesnių nelaimių. Kita vertus, ir gąsdinimų, ir mušimų neišvengė. Tik per plauką nesupleškėjo jų sodyba. V. Stundžienės vyras Julijonas pasakojo, kad žmonos tėvas buvo Juozas Šimkūnas. Atvažiavo kartą „pulkas skrebų” ir klausia šeimininko, kur jo sūnus. Šis aiškina, kad neturi jokio sūnaus. Skrebai remia šeimininką prie sienos, versdami prisipažinti, kad šis sūnų turįs, jie žiną. J. Šimkūnui tebesispyriojant ėmė „liaudies gynėjai” šeimininką mušti ir net namą jau buvo uždegę. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, bet atėjusi viena kaimynė pasakė, kad yra ir kitas Juozas Šimkūnas, kuris turi sūnų. Tuomet skrebai liepė pridaužytam žmogeliui rodyti kelią pas tą kitą Šimkūną. Nelaimėlio Šimkūno, turinčio sūnų partizaną, trobą skrebai iš tiesų supleškino, o V. Stundžienės tėviškę nuo raudono gaidžio išgelbėjo jos mamos pusbrolis, kuris nepasimetė ir skrebų nuo sienos nuplėštus bei uždegtus „abicus” (tapetus) užgesino.

Nuskendęs žydas ir kalne paslėpti pinigai
V. Stundžienė sakė, kad vaikystėje prie Mirėlio ir uogaudavo, ir vaikščiodavo, ir gyvulius ganydavo. Tuo metu ežeriukas nebuvo taip apipelkėjęs ir užaugęs mišku. Buvo gana didelės tarpumiškės, kurių egzistavimą užtikrindavo žmonių ganomi gyvuliai.
J. Stundžia iš savo sesers vyro Broniaus Šimkūno, gimusio apie 1930 m., yra girdėjęs pasakojimą, kad Mirėlio ežere nuskendęs žydas, pavarde Elis. Taip pamažu prigijęs naujas vardas, sudarytas iš žodžių junginio „mirė Elis”.
Anot V. Stundžienės, anksčiau kiekvienas kalnelis turėjo savo pavadinimą. Vienas jų buvo vadinamas Starkalniu gal todėl, kad ant jo pušyje gandrai buvo susinešę lizdą. Kitas kalnelis visai netoli Sėlos piliakalnio buvo vadinamas Pinigine. Šeimininkai juokavo, kad gal toje vietoje iš tiesų kažkas pinigus užkasė, o gal ir atkasė. Netoli J. Stasiulionienės sodybos apaugęs pušimis stūkso Sidabrakalnis, kurio vardo kilmės vietiniai gyventojai nežino lygiai taip pat, kaip ir ne per toliausiai esančio Piliakalnėlio.

Tauragno pakrančių skambesiai
Anot V. ir J. Stundžių, kiekviena Tauragno pakrantė ir šalia esantis plotas turėjo savo pavadinimą: Gumbė, Atabradai, Murutė, Gila, Skaistula, Atavarų ragas, Praciūškės. V. Stundžienė prisimena kaimyną Antaną Šimkūną sakydavus: „Jei jaunimas vaikščioja pro Pračiūškes, tai jau ženysis.” Į ežerą išsišovęs ilgas nendrėmis apaugęs pusiasalis buvo vadinamas Žųsino ragu, užliejama paežerės pieva – Liūline, molio kasimo vieta – Bestine, o duobė krante Skaistula. Krantą, kuriame augo didelė puslaukinė obelis, žvejai atpažindavo Paobelės vardu. Yra Katiliuko įlanka ir labai gili įlanka, praminta Varlynu, o pietinio Tauragno dalis lyg atskiras ežeriukas su sąsmauka į pagrindinį ežerą žinomas Gubos vardu.
Pašnekovė, gimusi ir augusi prie ežero, sakė, kad maudydavosi jame, bet prisipažino, jog vandens telkinys dėl kažkokios sunkiai nusakomos priežasties jai nebuvo mielas. „Kažin, jei toliau būčiau nuo ežero gyvenusi, ar būčiau ėjusi maudytis jame?” – juokdamasi spėliojo moteris.

Veronikų kaimas
Anot J. Stundžios, vietinis Antanas Gaidelis teigęs, kad apie 1933 m. Sėlos kaime gyveno apie 180 žmonių, o dabar Stundžios sakė kaime priskaičiuojantys tik per 20 nuolatinių gyventojų. „Kaime – dyka, dyka, dyka, – vardijo tuščius namus V. Stundžienė. – Kad ne ūkininkai, tai kaimą Raudonojon knygon rašyk!”
J. Stundžia sakė, kad jo vardas – Julijonas, tačiau visi jį vadina trumpiau – Juliumi. Negana, kad turi tokį ilgą vardą, dar ir „birmavotinį” (Sutvirtinimo sakramento) vardą gavo gana sudėtingą – Baltramiejus. „O koks man skirtumas… Vis tiek niekas taip nevadins”, – šypsojosi dėl tokio kunigo vardo parinkimo vyras.
V. Stundžienė atskleidė, kad nebuvo patenkinta savo vardu, net mokykloje būdavo „sarmata” pasisakyti. Kita vertus, moteris sakė, kad jų šeimos aplinkoje Veronikos vardas buvo labai įprastas: Veronika vadinosi ir jos mama, ir anyta, ir moša (vyro sesuo). Be to, ir Sėlės kaime anksčiau bent 20 Veronikų suskaičiuodavo.

Janės Stasiulionienės asmeninio archyvo ir autoriaus nuotr.

The post Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno (II) appeared first on udiena.lt.

Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

Šokdavo ant svetimo piliakalnio

Kaimo senbuvis Antanas Pošiūnas Sėlėje gimė ir augo. Čia baigė ir mokyklą. Pasak senolio, buvo mokslo įstaigų ir gretimuose Gaidelių, Šimkūnų kaimuose, bet vėliau, dar „prie ruskia”, visas jas uždarė, nes Tauragnuose atsirado septynmetė, paskui tapusi vidurine mokykla.
A. Pošiūnas prisiminė, kad taurapiliečiai ant Pyliaus (Taurapilio piliakalnio) dažnai šokius rengdavo, į kuriuos neretai ir Sėlės jaunimas eidavo. Ant kalno vykdavo ir Joninės, o žiemą Sėlės bernai nuo stataus piliakalnio čiuožinėdavo slidėmis. Vietiniai ant Sėlės piliakalnio vengdavo eiti, sako, ten buvo kapai. Nelankomas kalnas buvo apaugęs mišku. Kultūros namų Sėlėje nebuvo, tad jaunimas šokius ir kitus renginius žiemą organizuodavo mokykloje, o vasarą pas kurį nors žmogų. Pašnekovas atsiminė, kad per Užgavėnes, įsisodinę į roges muzikantą, persirengėliai dundėdavo per kaimą.

Vaikų kapinaitės ir žuvingasis Tauragnas

Devintą dešimtį einantis A. Pošiūnas dar pamena, kad senosiose Sėlės kapinaitėse „kavodavo vaikus” arba „kokį seniokų inkišdava”. Anksčiau miškelio pakraštyje prisiglaudusiose kapinėse kryžių būdavo daugiau, žmonės eidavo ten giedoti. Dabar mirusieji laidojami Tauragnuose.
Visai netoli Sėlės yra nedidelis ežeriukas Mirėlis. Kodėl vandens telkinys pavadintas tokiu vardu, A. Pošiūnas negalėjo pasakyti, bet atsiminė, kad jame būdavo daug karosų, kuriuos vaikai traukdavo su malonumu. Beje, mažieji sėliškiai prie Mirėlio eidavo ir grybų ieškoti.
Anot A. Pošiūno, Tauragnas anksčiau buvo žuvingas ežeras, žmonės tinklus traukdavo, bučių, „sietkų” vandenin primesdavo. Arklius maudydavo, ganydavo plačioje paežerėje, o žiemą rogėmis net palenktyniaudami ledu skriedavo į Tauragnus.
A. Pošiūnui, dirbusiam Sėlės fermose traktorininku, pasiūlė keltis arčiau darbo vietos iš kaimo „pakumpės”. Pašnekovas prisipažino labai nesispyriojęs, nes mažametes dukras nuolat reikėdavo per pusnynus į mokyklą lydėti. Iš dabartinių namų, norint pasiekti mokymo įstaigą, tereikėdavo perbėgti gatvę ir užkopti į kalniuką.

„Žebravotojais” apsimetę šnipai

A. Pošiūnas atsiminė, kad užėjus rusams, 1940 metais, kartu su kitais žmonėmis bėgdavo slėptis į krūmus. Bijojo, kad neišvežtų. Tuos, kuriuos ištrėmė, paleido tik po 10 metų.
Pasak pašnekovo, pasirodžius okupantams visos linksmybės baigėsi. Persirengę elgetomis rusai (stribai) šnipaudavo: klausinėdavo, ar kas nors naktį ateina, ar visai niekas nepasirodo, kur gyvena „banditai” ir pan. Žmonės šiuos „žebravotojus” vadindavo driskiais ir būdavo su jais atsargūs.
A. Pošiūnas sakė, kad vieną pokario žiemą į šokius važiuojančius partizanus kaime pasaloje nušovė stribai. Žuvo penki vyrai, nugaišo arklys.

Neeiliniai senelio gabumai

Savo senelio sodyboje sutikta Stasė Jurelienė (Bivainytė) papasakojo, kad prie Bivainių namų betoninis kryžius yra pastatytas vietoje anksčiau buvusio medinio kryžiaus, kurį kartu su pavojų kėlusia liepa nupjovė jos tėvai Juozas ir Adelė Bivainiai. Pašnekovė labai gerai atsiminė, kaip gimdytojai ėjo nakčia kryžiaus pjauti ir kaip prisiekė jį atstatyti. Pagrindinės betoninio kryžiaus dalys buvo padarytos S. Jurelienės senelio Jono Bivainio.
Senelis, anot anūkės, buvo gabus žmogus. Jis ne tik 1937 metais pastatė Sėlės kaime šv. Jono Nepomuko koplytstulpį, bet ir iš savo rankomis degtų plytų gyvenamąjį namą susimūrijo. 1910 metais akmeninis tvartas taip pat iškilo nagingo vyro dėka. „Sako, jis ir kailinius mokėjo ant kaladės kirviu susikirpęs pasisiūti”, – šypsojosi moteris kalbėdama apie neeilinius senelio sugebėjimus. Anot pašnekovės, Bivainių giminės pradžia – Šeimatyje (Tauragnų sen.). Kai Bivainiai kėlėsi per Tauragno ežerą, savo pėdsakų paliko ne tik Sėlėje, bet ir iki pat Saldutiškio.

Pilnas kaimas jaunimo

„Sėlė buvo didelis gražus kaimas su daug jaunimo”, – atsiminė S. Jurelienė. Mokykloje vykdavo šokiai, į kuriuos jų, dar „pacankių”, neleisdavo. Pašnekovė atsiminė prie Bivainių namų buvus autobusų stotelę. Vaikai, belaukdami autobuso, nuolat sugužėdavo į Bivainių gryčią.
Ilgametė Sėlės mokyklos mokytoja J. Bivainienė, anot moters, buvo kaimo šviesulys. Zniebų klojime ji rengdavo vaidinimus su dekoracijomis ir kostiumais.

Velnias liepė kryžių pastatyti

S. Jurelienė pasakojo, kad gretimame Žiezdrių kaime, Grašių sodyboje, vaidendavosi. Jos mama su dar viena moteriške eidavo pas Grašius pasižiūrėti. „Akmuo tik švilpt pro langą, – pasakojo pašnekovė. – Namiškiai paima, pažymi šitą akmenį kryželiu ir padeda. Po kurio laiko tas akmuo vėl švilpt.” Apie stebuklus Grašių sodyboje, anot pašnekovės, pasakodavo ir Bivainių namuose besilankydavę žmonės: „Skraido skraido kopūstas, kažkas iš susirinkusiųjų kažką pasako, kopūstas tik terkšt į puodą.” Ypač nuo bilduko kentėdavo senoji šeimininkė, kurią, labai besimelsdavusią, dvasios labiausiai skriausdavo. „Grašių kamarėlę užantspauduodavo, tačiau praeidavo kiek laiko, žiūri – iš niekur kryžius atsiranda, deganti žvakė”, – porino S. Jurelienė. Paskutiniais vaidenimosi metais, pasak pašnekovės, žmonės matė kampe kažkokį šešėlį, kuris suklupdytai šeimynai liepė du kryžius pastatyti: vieną prie namų, kitą – jaunimui. Anot moters, Tauragnų kunigas Bronius Šlapelis apie vaidenimąsi Grašių namuose netgi yra išleidęs knygelę.
Beje, Tauragnų milicijos įgaliotinį Rudėną, kuris ėmėsi tirti paslaptingus reiškinius Grašių namuose, pasak S. Jurelienės, iš pareigų atleido, kai šis ėmė teigti, kad čia tikrai vaidenasi.

Linksmiausi šokiai – mokykloje

Sėlėje gimusi Stefanija Jauniškienė (Bagdonaitė) iš vaikystės atsiminė, kad jos gimtasis kaimas buvo didelis, turėjo 120 sodybų, kiekvienoje šeimoje po 4–6 vaikus augo. Jaunimas mėgdavo ne tik Sėlės mokykloje ar ant Taurapilio piliakalnio, bet ir Bagdonų namuose šokius rengti. Kai pašnekovė pana buvo, visus kaimų šokius apeidavo. Į Sėlės mokyklą prieidavo daug jaunimo, kuris šokdavo dviejose didelėse klasėse, o koridoriuje grodavo muzikantas. Ypač moteriai įsiminė mokytoja Konstancija Maciulevičienė, visų vadinama Latviene, kuri ne tik grodavo, bet ir dainuodavo. Baigusi vietos septynmetę mokyklą pašnekovė mokslus tęsė Tauragnuose.
Gana griežta mama vaikų neleisdavo taip toli – ant Taurapilio – čiuožinėti, tačiau kalvotoje kaimo vietovėje kalniukų netrūko, tik vaikams važelio niekas labai dažnai duoti nenorėdavo – tekdavo pasitenkinti tokia pramoga daugiausia per Užgavėnes.
S. Jauniškienė atsimena jau ėjusi į mokyklą, kai Grašių namuose visus gyventojus dvasios gąsdino. Jos brolis buvo nuėjęs ir patvirtino, jog iš niekur kad duos kažkas akmenimis, adatomis ims badyti, miltais barstyti. Dvasios duris iškeldavo, moteris iš pirties išvarydavo. „Sako, ant kapų namai pastatyti, – atsiduso moteris. – Todėl vėlės ir vaidendavosi.”

Kariškiai kulinarai

S. Jauniškienė pasakojo, kad tėvui anksti mirus mama liko viena su keturiais vaikais. Sunku buvo, vaikai nuo mažumės buvo prie darbų pristatyti. „Grįžti iš mokyklos, tai pirmiausia ne pamokas eini ruošti, o darbai surikiuoti – reikia juos nudirbti”, – prisiminė sunkią vaikystę pašnekovė. Pasak moters, kai „užėjo” karas, buvo baisu. Mama vaikus (du iš vienos, du iš kitos pusės), įsikibusius į jos šonus, vesdavosi pas kaimyną slėptis. Akmeniniame „sklepe” kartu su aplinkinių kaimų gyventojais S. Jauniškienės šeima „skersai išilgai, vieni ant kitų” ir miegodavo, nes išlįsti būdavo nesaugu – aplinkui vyko susišaudymai, skraidė lėktuvai, stovėjo priešlėktuvinė ginkluotė. Tuo neramiu metu sudegė ir Tauragnų bažnyčia.
Pašnekovė atsiminė jų namuose apsistojus rusų kariškius. Šeima susimetė virtuvėn, o didįjį kambarį užleido jiems. „Geri rusai buvo, – pasakojo S. Jauniškienė. – Valgyti būdavo priruošia visokiausių žuvų, ikrų prikrauna pilną lėkštę, o aš taip jų nemėgstu!” – juokėsi iš savo vaikiško nepasitenkinimo jau į devintą dešimtį įkopusi moteris.

Rupi naminė duona

Pašnekovė minėjo pokarį irgi buvus sunkų. „Dabar vaikams duoda pinigų, – sakė moteris. – O mes tada keturi maži vaikai augom, niekas nė kapeikos nedavė. Iš kur nori, mamyte, iš ten paimk ir vaikus maitink. Mokyklon eini, tai būdavo mama į butelį pieno įpila, įdeda naminės duonos”, – nelengvus laikus prisiminė S. Jauniškienė. Nors karvę turėjo, sviesto vaikams paskanauti netekdavo – šį pieno gaminį reikėdavo valstybei atiduoti. Tik vėliau jų šeima prasigyveno.
„Buvo didelis kaimas, 120 sodybų! – tikino S. Jauniškienė. – Kai kuriose sodybose net po 13 žmonių gyveno. Ir visi tilpo, nesipykdavo, buvo patenkinti. O dabar visi išmirė… Nieko nebėra. Nuobodu.”
Ir vis dėlto miškų apsuptyje gyvenanti besišypsanti moteris pripažino: „Ramiau nei tėviškė nerandu.” Aplink pilna šernų, stirnų, briedžių, kiškių, lapių, o netoliese statomame name kaimynė tikino šią žiemą gyvenus net ir lūšis.

Autoriaus nuotr.

The post Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno appeared first on udiena.lt.