Ten, kur negali nebūti: Justinos MANDRIJAUSKAITĖS teatras

Vaidyba mano gyvenime atsirado dar mokykloje. Su drauge šeštoje klasėje sukūrėme humoristinius personažus – Banguolį ir Jazminų, kurie gyvuoja iki šiol. Sunku patikėti, kad šios dvi žvitrios senolės buvo sukurtos beveik prieš 30 metų, ir tikiu, kad jos gali gyvuoti dar tiek pat – amžiaus cenzo joms nėra.

Teatro scena mano gyvenime atsirado prieš 18 metų, kai „Žaliaduonių“ teatro režisierė Alma Eigerdienė ieškojo aktorės spektakliui „Sudiev, kvietkeli“. Patekusi į „Žaliaduonius“, susidūriau su realybe – kurti personažus ir būti teatro scenoje yra du skirtingi dalykai. Turėjau savotišką kolegų mokyklą: visi stengėsi padėti, parodyti, supažindinti su scenos pagrindais.

Tikroji mokykla prasidėjo į teatrą atėjus režisieriui Šarūnui Kunickui. Jis mane kartu su Alvydu Danausku pakvietė vaidinti spektaklyje „Už durų“. Buvome duetas – kiekvienas veikėme savo scenos pusėje, atskirti durų. Čia nebėra kur slėptis – esi tarsi nuogas prieš žiūrovą. Patirties turėjome nedaug, bet buvome labai nuoširdūs. Dirbome neskaičiuodami laiko, o tas spektaklis, ypač režisieriaus dėka, tapo lūžiu – daug išmokome ir, galima sakyti, „susirgome teatru“.

Kartą „užsikrėtus“, teatras lieka visam gyvenimui – jei tai iš tiesų tavo kelias. Tai patikrina laikas ir darbas. Šiuo metu teatre esu sukūrusi 18 vaidmenų, taip pat dirbu renginių ir gastrolių organizatore bei vaikų ir jaunimo teatro mokyklos mokytoja. Per septynerius metus suvaidinau daugiau kaip 200 spektaklių.

Išskirti mylimiausią personažą sunku. Šiuo metu labiausiai mėgaujuosi Liubos vaidmeniu spektaklyje „Patriotai“, o Agotą iš „Amerika pirtyje“ ar Nataliją iš „Piršlybų“ galėčiau suvaidinti net pažadinta iš miegų – tai dažniausiai rodyti Utenos kamerinio teatro spektakliai. „Amerika pirtyje“ parodyta 70 kartų.

Utenai turėti teatrą yra svarbu. Mano akimis, miestas, turintis teatrą, turi gyvą istoriją ir tam tikrą aristokratišką dvasią. Per šiuos septynerius metus nuo teatro įsikūrimo savo darbu stengiuosi prisidėti, kad teatras būtų tas miesto atspalvis, kuris traukia ir įkvepia.

Ar visada lengva? Tikrai ne, tačiau visada verta, nes aiškiai jaučiu – tai mano vieta po saule. Utenos žiūrovas išrankus, turi platų pasirinkimą, todėl mūsų tikslas – sužadinti smalsumą, o atėjusį žiūrovą šiltai pasitikti ir nusivesti ten, kur jis norės sugrįžti.

Teatras visuomet išlieka paslaptimi – užkulisiai lieka nematomi. Žiūrovas dažnai net neįtaria, kiek pastangų reikalauja kiekviena detalė kuriant personažą ar statant spektaklį. Todėl teatre išlieka tik tie, kurie čia nebūti tiesiog negali.

Alvydas DANAUSKAS Utenos kamerinio teatro prisistatymo visuomenei dienos nuotaiką (nors mastelis ir gerokai mažesnis) lygina su 1990-aisiais paskelbta Lietuvos laisve

Vietą po saule pamažu išsikovojome dirbdami nelengvai ir nesustodami. Turime savo

vardą. Ne suteiktą, o užtarnautą.

Sukūriau įvairiaplanių vaidmenų, tačiau išskirčiau spektaklius „Sudie, mano karaliau“ ir „Už durų“, kuriuose teko kurti tragiško plano personažus. „Spektaklio „Už durų“ finalinėje scenoje liejosi ašaros, kurių niekaip negalėjau sustabdyti.

Repeticijose ir spektakliuose kiekvieną judesį, žvilgsnį reikia išgyventi, pajusti kiekvieną vaidmens niuansą, dirbti atiduodant visą save. Tik dabar supratau, kodėl kadaise Bažnyčia aktorių neleisdavo laidoti kapinėse – manyta, kad vaidindami jie išdalija savo sielą. Įsigyvenęs į personažus, dalį savęs palieku vaidmenyse. Tokie vaidmenys tampa ypač brangūs, o statant spektaklį „Už durų“ buvo nuolatiniai atradimai – tiek sau, tiek visiems trupės aktoriams. Iki šiol, išgirdęs spektaklio muziką, vėl pajuntu to vaidmens būseną.

Mano, kaip aktoriaus, kelias prasidėjo Tauragnų vidurinėje mokykloje – vaidinau auklėtojo Povilo Gasiulio, jau tada į lietuvių kalbą vertusio Selindžerio romanus, pastatytame spektaklyje „Ankstyvas pavasaris“, vėliau, studijuodamas Veterinarijos akademijoje, vaidinau akademijos dramos kolektyve, vadovaujamame Kauno dramos teatro aktoriaus Antano Tarasevičiaus.

Pagal J. Marcinkevičiaus poeziją pastatėme spektaklį, laimėjusį Kaune pirmą vietą. Skambėjo eilės, folkloro ansamblis dainavo patriotines dainas apie karą – tai buvo stiprus, patriotiškas darbas. Tačiau spektaklio likimas susiklostė taip, kaip kartais nutikdavo anuomet – dėl pernelyg ryškaus tautiškumo, buvo išvadintas nacionalistiniu ir jį rodyti buvo tyliai uždrausta.

Grįžęs į Tauragnus, kurį laiką vaidinau teatre „Mokas“. Vėliau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Utenos „Žaliaduonių“ teatre statant dramą „Daumantas“ iki premjeros likus vos pusantros savaitės vienas aktorius netikėtai pasitraukė. Man teko skubiai perimti karaimo vaidmenį. Kad spėčiau įsilieti į spektaklį, repeticijos vyko kone kasdien. Gėriau atmintį gerinančius vaistus ir mokiausi vaidmenį (šypsojosi). Pastangos atsipirko – po šio vaidmens buvau kviečiamas ir į kitus „Žaliaduonių“ teatro pastatymus.

Vaidindamas spektaklyje ,,Jasonas“ susipažinau su dabartiniu režisieriumi Š. Kunicku. Dabar jau septyneri metai, kai esu Utenos kamerinio teatro aktorius. Kartais pagalvoju: pažintys praverčia (juokėsi).

Algirdas BARČYS jaunesnysis: aktoriaus išpažintis – tarp savęs ir personažo

Į sceną pirmą kartą išėjau dar paauglys dabartiniuose Šaulių namuose, kur tuomet veikė Utenos kultūros namai. Režisierė Alma Eigerdienė statė spektaklį „Žaliaduonių gegužė“ ir ieškojo paauglio nedideliam piemenuko vaidmeniui. Teksto nedaug – kelios frazės, kelios scenos, pasisioti ant laužo, bet man tai buvo didžiulis įvykis. Mano tėvas būdamas keturiolikos irgi pirmą kartą pasirodė scenoje – suvaidino piratą. Tokio pat amžiaus buvo ir mano debiutas.

Vėliau laukė rimtesni vaidmenys: moksleiviškame spektaklyje pagal Kristinos Nöstlinger pjesę „Pirmadienį viskas kitaip“, karaliaus vaidmuo anglų pasakoje „Gražioji Anė“. Atrodė, kad scena pamažu tampa sava. Tačiau paskui – ilga pauzė.

Sugrįžimas į teatrą buvo netikėtas. Statant istorinę dramą „Utenis“, iki premjeros likus vos kelioms repeticijoms, vienas aktorius išvyko į Vokietiją. Manęs paprašė jį pakeisti. Per parą išmokau tekstą, repetavome kasdien, ir premjera įvyko laiku. Tiesa, scenoje neišvengėme smulkių netikslumų, bet spektaklis įvyko. O man tai tapo tikru sugrįžimu.

Man visada buvo įdomus balsas – mėgstu mėgdžioti, keisti intonacijas, ieškoti skirtingų skambesių. Vaidmens paieškas dažnai pradedu būtent nuo balso – bandau juo išgauti emociją. Kalba man yra vienas svarbiausių sceninių įrankių.

Tačiau svarbiausia – ne technika. Aš niekada nesistengiu vaidinti. Jeigu jaučiu, kad vaidinu, vadinasi, dar nesu atradęs personažo. Arba išgyvenu vaidmenį, arba ne. Ieškau, bandau įvairius variantus, kol atsiranda tikrumas. Jei jo nėra – lieka dirbtinumas, o jo scenoje netoleruoju.

Prieš spektaklį būnu ramus. Tarsi ateina momentas, kai savyje pasakau: „Algirdas dabar miega, tuoj atsikels personažas ir eis į sceną.“ Tą akimirką įvyksta vidinis lūžis.

Užkulisiuose visada seku veiksmą. Niekada nekartoju teksto – tai man reikštų išėjimą iš vaidmens. Atsipalaiduoju, pasitikiu procesu, nes žinau: scenoje viskas atsistos į savo vietas.

Vienas sudėtingiausių vaidmenų buvo Prano Daunio personažas spektaklyje „Tamsos švyturys“. Iš pradžių jam priešinausi – nenorėjau vaidinti aklo žmogaus, nenorėjau scenoje išgyventi tragedijos. Tai gąsdino. Repeticijų metu režisierius Š. Kunickas pakvietė į susitikimą regėjimo negalią turintį uteniškį, su kuriuo buvo sutarta atsivežti jį į teatrą, tačiau sutartu laiku jis pats pabeldė į duris. Jo pasakojimas apie pojūčius, garsus, orientaciją erdvėje, bendravimą su žmonėmis man padarė didžiulį įspūdį. Tai pakeitė mano požiūrį į vaidmenį – jis tapo tikresnis.

Šiame spektaklyje teko spręsti ir kalbos uždavinį: pradžioje personažas kalba tarmiškai, vėliau pereina į mišrią kalbą, o galiausiai – į literatūrinę. Šie perėjimai reikalavo daug darbo ir tikslumo.

Po spektaklių viskas priklauso nuo personažo ir atiduotos energijos – kartais reikia laiko sugrįžti į save.

Įdomu tai, kad ilgesnį laiką nevaidinant atrodo, jog viskas pasimiršta: žodžiai, spektaklio pradžia, pabaiga. Tačiau vos tik išeinu į sceną – viskas sugrįžta į savo vietas.

Rūta BAŠKAUSKAITĖ-LAUCIUVIENĖ: „Scena – tai gyvenimas, kuris tave įtraukia“

Scena – tai ypatingas reiškinys, kuris traukia, įtraukia ir stipriai jaudina. Išeini į sceną – prieš akis silpnai apšviesta pirmoji žiūrovų eilė. Lieki vienas su savo vaidmeniu, atsiranda atsakomybė: laiku išeiti, laiku sugrįžti, tiksliai ištarti žodžius. Spektaklis pradeda gyventi.

Vaidmenis, kurių charakteriai labai įvairūs, man parenka ir pasiūlo režisierius. Žinoma, yra buvę vaidmenų, kurie, mano pačios vertinimu, liko iki galo neįgyvendinti, tačiau jų nedaug.

Kiekvienas vaidmuo – tai naujas charakteris, kurį reikia sukurti įtikinamai. Tam būtinas didelis įdirbis, gebėjimas įsiklausyti į režisieriaus ir kolegų pastabas. Žiūrovui gali atrodyti, kad aktorius tiesiog išeina ir suvaidina, tačiau realybėje viskas kur kas sudėtingiau. Kartais pajunti personažą, bet kažkas vis tiek nesiklosto. Tuomet reikia laiko, užsispyrimo, vidinių resursų – kartais net ašarų.

Man artimesni komediniai personažai. Jie sudėtingesni. Prajuokinti žmogų gerokai sunkiau nei pravirkdyti. Gyvenime daug situacijų, kurios kelia juoką, tačiau ne kiekvienas geba tai perteikti scenoje.

Psichologiniai vaidmenys – taip pat labai sudėtingi, į juos reikia įvažiuoti, reikia juos perprasti – ilgas, bet man labai įdomus procesas.

Savo asmeninių išgyvenimų į vaidmenis neperkeliu – siekiu išryškinti situacijas taip, kad jos būtų įdomesnės žiūrovui.

Kai spektaklis pavyksta, viduje skleidžiasi tikra jausmų puokštė. Matau žiūrovų reakciją, jaučiu, kad atidaviau viską. Kolegos apkabina, o jei dar režisierius pasako: „Šiandien tu buvai vau“ – nepakartojama ir su niekuo nepalyginama.

Po spektaklio atsiskirti nuo personažo nėra paprasta – reikia laiko. Tik tuomet vėl gali grįžti į įprastą bendravimą. Jei scenoje esi tik su vienu partneriu, atsakomybė ir įtampa dar didesnė. Vis dėlto iš vaidmens išeiti pavyksta – tai nėra neįveikiama problema.

Utenos publika yra nuolat tobulėjanti, reikli ir jautri. Ji puikiai supranta spektaklius ir tampa svarbia mūsų vertintoja.

Vienas sudėtingiausių mano vaidmenų – Blanša Tenesio Viljamso spektaklyje „Geismų tramvajus“. Labai džiaugiuosi, kad žiūrovai vaidmenį šiltai priėmė – sulaukiau daug gėlių, žinučių net iš nepažįstamų žmonių.

Jauniems aktoriams patarčiau būti kantriems, nebijoti kritikos ir dėl jos neįsižeisti. Kritika – tai varomoji, padedanti augti jėga.

Saulius BUČINSKAS: kelias nuo kariuomenės iki teatro

Mano aktorinio kelio pradžia – „Žaliaduonių“ teatras ir pirmasis vaidmuo spektaklyje „Amerika pirtyje“. Su šiuo teatru dalyvauta net dviejose Dainų šventėse – Teatro dienose. Antras mano vaidmuo – „Raganiukėje“, dar vėliau proginiame spektaklyje „Amerika pirtyje“. Niekas netikėjo, kad ši komedija taps tokia populiari. Apvažiavome visas rajono seniūnijas, ją matė ir aplinkinių rajonų publika. Per daugelį pasirodymų iš komedijos liko tik Agotukas, Bekumpis ir pinigai, nes kiekvieną kartą mes pridedame savo ir improvizuojame. Rodyta dar viena gera komedija – „Ponia NIEKO nepriima“ pagal A. Čechovą. Žiūrovui reikia tokių spektaklių, jie labai gerai priimami.

Žengdamas į sceną aš turiu žinoti tekstą „nuo iki“, man labai svarbu tekstas, įsijautimas į vaidmenį, talentas. Improvizacija ne mano arkliukas. Scenos baimės nejaučiu, kaip ir nejaučiu skirtumo, kam vaidinti – miesto ar kaimo žiūrovui. Tenka pastebėti, kad mūsų krašte žiūrovai savo emocijomis skiriasi nuo žiūrovų kituose rajonuose.

Sunkiausias vaidmuo – spektaklyje „Piršlybos“. Ilgai buksavome, teko įtemptai padirbėti. O į vaidmenį spektaklyje „Amerika pirtyje“ pasisekė lengvai įsijausti. Žiūriu į Valdą Laurinavičių, Algirdą Barčį – jie tikri profesionalai. Aš tik mėgėjas, palyginti su jais, bet per septynerius metus daug ko išmokau. Septyneri metai žmogui yra daug, teatrui – labai nedaug. Per tuos metus nemažai spektaklių parodėm, pamatėm, kad teatras yra reikalingas, lankomas ir mėgstamas žiūrovų. Manau, kad teatras gyvuos dar daug metų su mumis, su jaunąja aktorių karta. O kiek vaidmenų laukia manęs – ateitis parodys. Jei atsiras vaidmuo, atitinkantis mano būdą, charakterį, manau, režisierius pakvies.

Ar prisidedu prie scenografijos? Režisieriaus Š. Kunicko ir mano matymai skiriasi. Aš nematau visos scenos, galiu padaryti tik detalę, todėl ir nedalyvauju tame procese. Visi mūsų spektakliai trunka valandą ir 15–20 min. Išlaikyti dėmesį ilgiau kaip valandą yra sunku, turi būti labai intensyvus veiksmas. Režisieriaus nuomone, spektaklis turi baigtis tada, kai žiūrovas dar kažko tikisi. Pastebiu, kad spektaklio antroje pusėje jau daugelio rankose būna telefonai: skaito, rašo, fotografuoja.

Ar svarbu aplodismentai, gėlės? Taip, kažkiek pamalonina, jaudina, bet nebūtinai asmeniškai man.

Tai gali būti skirta pagrindiniams to spektaklio aktoriams, visam kolektyvui.

The post Septyneri teatro metai: aktoriai apie savo išgyvenimus appeared first on udiena.lt.