Senąjį Lėlių kaimą sudarė Gipiškių–Remeikių, Mickių–Bikų, Partinauskų–Kemeklių–Bučių, Šlapelių, Garunkščių sodybos. Šlapeliams numirus ir vaikams namus pardavus, juos įsigijo Vidos ir Antano Gudų šeima iš Vilniaus. Kitose sodybose įsikūrė jaunesnės tų šeimų kartos (vaikai, anūkai). Kaime nėra nė vienos apleistos ar negyvenamos, neprižiūrimos sodybos.

1969 m. melioracijai nukėlus sodybas, kaime pastatė Onos ir Jono Gipiškių, Alfonsos ir Jono Paunksnių namus. Vėliau ūkis pastatė sodybą jauniems specialistams, juose įsikūrė Audros ir Povilo Varatinskų jauna šeima. Vėliau Lėliuose iškilo dar trys namai. Juose apsigyveno Irenos ir Vyganto Bučių, tėvų Gaučių, vėliau – Editos ir Aido Gaučių, Irenos ir Vytauto Šukių daugiavaikės šeimos. Taip kaimas išaugo iki 11 sodybų. Kaimas iki šiandien gyvas, jaunas, nes vaikų ir anūkų bei proanūkių klegesio pilnas. Seniesiems gyventojams išmirus, kaime ūkininkauja jų anūkai – Donatas ir Modestas. Šalia įsikūręs dar vienas Lėlių anūkas – Gediminas.

Nakų šeima nusprendė, kad kaimo pavadinimas kilęs iš paukščio lėlio pavadinimo. Šių paukščių šiuose kraštuose gana nemažai matosi. O gal kiti žino ir kitokią kaimo pavadinimo kilmę?

Lėliai priklausė Norvaišių tarybinio ūkio Rimiškių skyriui. Buvo ir šioks toks centras, nes per kelis dešimtmečius Lėlių gyvenvietėje statė po vieną kitą namą. Dešimt metų veikė pradinė mokykla. Ją 1964 m. perkėlė iš Paškonių kaimo Paškonių namų į Lėlių kaimo Garunkščių namus. Pagarba Garunkščiams už tai, kad į savo namus įsileido mokyklą, priėmė gyventi mokytoją. Ne kiekvienas sutiktų ir norėtų netekti dalies savo namų, kasdien pakęsti nuolatinį vaikų klegesį, jų šėliones. Šių kraštų vaikams buvo didelis patogumas geru keliu pasiekti centre esančią mokyklą, o ne klampoti pažliugusiais keliokais į Paškonių kaimą,išmirkyti batus, privargti. O žiemą tėvai arkliais, rogėmis veždavo visi iš eilės. Išvirtus į pusnį vežikas už pakarpos susitraukdavo savo keleivius į roges ir visi važiuodavo iki kito išvirtimo. Ir taip kasdien. Taigi mokyklos perkėlimas iš Paškonių į Lėlius buvo didelis džiaugsmas ir vaikams, ir jų tėvams.

Apylinkėse pradinės mokyklos veikė Mažionyse, Žaibiškėse, Kaniūkuose, Norvaišių vienkiemyje Čerškų namuose. Vėliau Norvaišių kaime pastačius valdišką mūrinę mokyklą, o Lėliuose vaikų sumažėjus, Lėlių vaikai pradėjo lankyti Norvaišių, vėliau – Kaniūkų mokyklas, nes 1974 m. Garunkščių namuose esanti Paškonių pradinė mokykla buvo uždaryta.

Baigę pradines vaikai lankė Kišūnų, Vilučių, Duokiškio, Jūžintų, Ilčiukų ar Užpalių mokyklas.

Juozas Garunkštis buvo baigęs buhalterių kursus, tad daug metų dirbo Rimiškių ar kitų skyrių vedėju. Jo žmona Eleonora buvo siuvėja. Ir gana gera siuvėja. Dirbo Norvaišių buitiniame, siuvo namuose.

Atidarius mokyklą jų namuose, Eleonora tapo šios mokyklos valytoja ir virėja. Eleonora buvo ir gana gera šeimininkė. Mokytojos ne tik gyvendavo Garunkščių namuose – joms šalia klasės buvo skirtas kambarys. Eleonora joms gamindavo ir valgyti. Jei į mokyklą atvykdavo tikrintojai, čia ir pasireikšdavo Eleonoros šeimininkės talentas. Ji greitai nusukdavo kokiai vištai galvą ir netrukus ant stalo garuodavo skaniausia vištienos sriuba. Neprasčiau būdavo patiektas ir antrasis paukštienos patiekalas. Gero anų laikų restorano vertas. Svečiai buvo pavaišinami ir desertu, o stalas puošniai padengtas. Kai šios moky

Dar vienas gražus prisiminimas – mes, vaikai, nemažai dirbdavome tvarkydami mokyklos teritoriją, įrengdami gražius, tam laikui neįprastus gėlynus. Sodindavome pakelės medžius nuo Lėlių sankryžos vos ne iki Pladiškių kaimo. Aišku, didesni vasarą dirbdavome ūkyje: rinkdavome kolorado vabalus, veždavome šieną, ravėdavome, nudarinėdavome burokus, melždavome karves.

Mes, Lėlių mokiniai, ne visada buvome geri, kartais ir gana padykę. Dažnai prisimenu smagų, mano galva, įvykį. Vieną žiemos dieną buvo gražus atodrėkis. Pradėjom prašyti savo mokytojos Irenos Martinėnaitės leisti mums ilgiau pabūti lauke – gal fizinio pamoka buvo. Toji nesutiko, neleido. Nutarėm nepasiduoti ir mokytoją pamokyti, nubausti. Greit susiorganizavom – statom sniego tvirtovę. Prisikalbinom mokytoją – išėjo vargšė tik su pirštinėm ir šaliku, be kepurės, be striukės. Mokytoją pastatėm tvirtovės vidury, kad ji mūrytų iš vidaus. Mes mokytojai padavinėjom kuo didesnes sniego gniūžtes į tvirtovės vidų, o patys lipdėme iš išorės. Greitai, organizuotai kaip kregždės žvirblį užmūrijome mokytoją – įkalinome tvirtovės viduje. O ta išėjo ir gana aukšta, ir tvirtomis sienomis. Atsitokėjusi mokytoja pradėjo prašyti ją išleisti. Mes nė už ką nesutinkame. Pamačius, kad su mumis nesusitars, pradėjo šauktis Garunkščių pagalbos. Tie išgirdo. Žiūrim, eina Juozapėlis, nešasi kopėčias ir barasi: „Palauk, Irena, vaikeli, tuoj aš tave išvaduosiu. Ot varliokai, ką sumislijo!“ Išvadavo. O mes buvome laimingi – planas pavyko: ir mokytoją nubaudėm, ir ilgiau lauke pabuvom. Nebuvom labai už tai nubausti. Nepamenu, matyt, mūsų mokytoja Irena buvo gero būdo ir netikėlius suprato.

Nuo seno sakoma: kaimas nemirs, jeigu jame kuriasi gandrai. O jų kaime kasmet vis daugėja. Matyt, vaikai grįžta į gimtas vietas ir rengiasi sau gandralizdžius. Aišku, daugėja ir gervių, nemažėja ir lėlių.

Kartais kaime girdisi ne tik gandrų kleketavimas. Girdisi ir fejerverkai, jeigu šeimos švenčia. Kartais užsigirsta gražus Vytauto Šukio balsas, jo traukiama daina. Užsigirsta ir stiprus Irenos Bučienės balsas – ji irgi daininga, ne tik pamaldi. Ne taip seniai dar kartais (paskui vis rečiau) girdėdavome ir Remeikių žento Mindaugo Bertašiaus kokį dainos posmą ar grojamą melodiją. Gaila, kad nebegirdėsime to niekados – per anksti Mindaugas paliko Lėlių kaimą. Tesiilsi jis ramybėje.

O kaimas karta iš kartos gyvena. Vienose sodybose gyvenama, trijose tik vasarojama. Visose veisiami sodai, sodinami daržai, gėlės, tvarkomos teritorijos, remontuojami pastatai. Svarbiausia, kad nė viena sodyba neišnyko. Nėra apleistos, užmirštos ar neprižiūrimos. Kai matai išnykusius kaimus ar iš buvusio kaimo telikusią apleistą kokią sodybą, Lėliais galima didžiuotis. To reikėtų palinkėti ir kitiems Lietuvos kaimams. Neužmirškime protėvių šaknų – tegyvena Lietuva, tegražėja!

Reginos Nakienės asm. archyvo nuotr. ir Jono Bučelio nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Lėliai – kaimas be apleistų sodybų appeared first on udiena.lt.