Tęsiame Romualdo Maciulevičiaus pasakojimą apie Plaučiškių kaimą (Saldutiškio sen.). Pasakotojo senelis Augustinas Maciulevičius, išsikėlęs į vienkiemį, gavo daugiau nei aštuonis hektarus žemės. Namas statytas 1938 ar 1939 metais iš naujos medienos, ūkiniams pastatams pritaikyti senosios sodybos sienojai. Kaime senasis Maciulevičių namas stovėjo prie dabar apleisto daktaro Juozo Maciulevičiaus namo – viename rėžyje buvo du namai.

Kermošautojai iki saulės laidos

Pasak R. Maciulevičiaus, jo tėvo brolis, Juozas Maciulevičius, prieš karą prie savo sodybos buvo pasistatęs akmeninį kryžių, tačiau sovietmečiu, kai platino kelią, jį nugriovė. Tiesa, nesunaikino – kažkas jį pasiėmė ir pastatė kažkur kitur. Neskaitant kapinių, tai buvo vienintelis kaimo kryžius.

Beje, galimai kaime buvo ir dar vienas kryžius. Kažkur prie kelio, vedančio į Kirdeikius, tarp Vedrickų ir Pumpučių sodybų, vietoje, kur dvarininko Zemblos (Uzemblos) tarnai nukankino baudžiauninką, ratu, gal penkių metrų atstumu vienas nuo kito augo keturi klevai, kurių viduryje galimai stovėjo medinis kryžius. Ne tik šiuos klevus, bet ir kito nelaimėlio mirties vietoje netoli Sarakalnio dvaro buvusius tokius pačius medžius atsimena R. Maciulevičius. Apie jų atsiradimo aplinkybes girdėjo iš senojo kaimo gyventojo Liudo Bikaus. Kryžiaus pašnekovas jau nebeatsimena, tačiau klevai dar ilgai ošė, kol sovietiniai melioratoriai kankinių atmino nepagailėjo.

R. Maciulevičius pasakojo Saldutiškyje vykus Šv. Antano, Atsimainymo ir Šv. Pranciškaus atlaidus. Daug žmonių susirinkdavo, visur buvo pilna vežimų. Po mišių žmonės kermošaudavo iki saulės laidos: „Būdavo, kermošauna žmonės iki saulės laidos. Spacyruoja, susirenka, ant vežimų valgo, posėdžiauja, bendrauja. Susirenka giminės, pažįstami. Būdavo ir šokiai. O dabar ir į atlaidus mažai žmonių susirenka. O kad ir susirenka, su mašinom suvažiuoja, pamaldos baigias – zirbt, zirbt, zirbt – išvažinėja ir po pusės valandos tuščia – nieko nelieka.“

Dvidešimt penki Plaučiškių šokėjai

R. Maciulevičius atsimena plaučiškiečius gegužinių pamaldų rinkdavusis pas Paukštę kamaroje, vėliau – svirne. Kryžavos dienos tęsdavosi tris dienas. Daug žmonių susirinkdavo daktaro (daktaras jau buvo miręs, bet gyveno daktarienė, jos netekėjusi sesuo) namuose ir giedodami traukdavo į kapines.

Pasak pašnekovo, anksčiau vasarą per išeigines nebūdavo tokios dienos, kad nesigirdėtų kur nors dainuojant: „Mano vaikystėje šeštadienį, sekmadienį iš visur sklisdavo dainos. Per išeigines dienas žiemą, žinoma, ne, bet vasarą viename ar kitame krašte jaunimas dainuodavo. Dabar jau šito nėra. Dabar iš viso žmonių nėra. Plaučiškėse buvo 24 sodybos. Buvo didelis kaimas. Kai mano tėvas bernavo, tai iš kaimo į šokius eidavo 25 bernai.“ Jei nešokdavo kaime, plaučiškiečiai traukdavo į Šiškinius (Ignalinos r.), Kirdeikius. Po Atsimainymo atlaidų Saldutiškyje poros visada susitikdavo gegužinės siautuly.

Neatrastas piliakalnis?

Kaimo viduryje stūkso didelis kalnas, Jurkakalniu vadinamas. R. Maciulevičiaus įsitikinimu, tai niekur neužfiksuotas didžiulis piliakalnis. „Jeigu įsižiūri, tai iš trijų kalno pusių matosi piliakalnio forma“, – teigė pašnekovas, o kad toje vietoje žmonės gyveno labai seniai, jis sakė turįs įrodymų. Būdamas šeštokas už kluono su broliu rado visiškai sveikutėlį akmeninį kirvuką. Po kiek laiko Jurkakalnio kalno papėdėje aptiko kitą kirvuką, nudaužta pentimi. „Tai – įrodymas, kad akmens amžiuje čia gyveno žmonės. Grynas, šimtaprocentinis mano įsitikinimas, kad čia akmens amžiuje gyveno žmonės ir kad šitas kalnas (Jurkakalnis – aut. past.) yra piliakalnis“, – įsitikinęs plaučiškietis. Kai broliai mokykloje pasigyrė savo radiniu, buvo išprašyti jį, kaip eksponatą, padovanoti mokyklai (paskui padovanojo ir antrą kirvuką). Pašnekovas, tiesa, negali pasakyti, ar yra matęs savo mokykloje eksponuojant šiuos radinius.

Pats didžiausias – Jaurų kalnas. R. Maciulevičius teigė, kad su stipriais žiūronais nuo šio kalno matosi Vilniaus televizijos bokštas. Anksčiau, kol nebuvo taip apaugę medžiais, matėsi Vidiškių, Kazitiškio bažnyčios (Ignalinos r.). Karo metais vokiečiai ant kalno pastatė majoką (vokietis inžinierius gyveno daktaro name). Majokas stovėjo ant aštuonių žmogaus neapkabinamų medinių kojų, bokšto aukštį sudarė keturi durti medžiai. Išstūmę vokiečius, majoku, matyt, žvalgybiniais tikslais naudojosi rusų kariškiai. Aplink bokštą sovietai buvo iškasę griovį (jį kasė ir pašnekovo tėvas), jūros lygį žymėjo reperiai. 1956 m. į bokštą trenkė žaibas, viena koja nudegė, ir bokštas nugriuvo į vakarų pusę. Pašnekovas dar buvo atvažiavęs su tėvu pažiūrėti. Majoko viršūnėje buvo įtaisytas toks kryžokas, rodantis pasaulio šalis. R. Maciulevičiaus apytiksliai matavimai parodė bokštą į dangų stiebusis apie 75 metrus. „Aš užlipdavau tik iki antro aukšto – aukščiau bijodavau, o kiti vaikai, kur drąsesni, užlipdavo iki ketvirto – daugiau nebuvo kopėčių“, – sakė plaučiškietis. Nugriuvusį bokštą malkoms išsivežiojo aplinkiniai gyventojai.

Už numelioruotos Gėlainės stūkso Jokūbakalnis, kur stovėjo Gaižauskų namai, tapę mokykla.

Basakojai bėgliai

Pasak R. Maciulevičiaus, partizanų skrebai nuolat ieškodavo, tačiau šie, jei ateidavo, tai tik naktį (partizanai ateidavo retai, nes vietovė buvo nemiškinga, dėl pelkių nepatogi prieiti), o tėvai stengdavosi, kad vaikai miškinių nepamatytų. Pašnekovo žiniomis, bunkerių Plaučiškėse nebuvo, tik Kleviškio vienkiemyje, kur vyrai slapstėsi nuo sovietų armijos.

Tėvas Lietuvos kariuomenėje netarnavo, bet joje tarnavo du jo broliai. Kad išvengtų tarnybos svetimoje armijoje, beveik visi kaimo vyrai klastodavo dokumentus, pasisendindavo bent dešimčia metų.

R. Maciulevičius pasakojo, kad toks mažažemis iš Plaučiškių tarnavo Saldutiškio dvare. Jį, baigusį keturis skyrius, sovietai per pirmąją okupaciją paskyrė valsčiaus viršaičiu. Jis esą prisidėjo prie tautiečių trėmimų. Pasakota, kad tremiamieji tėvai savo vaiką sugebėjo iš vagono iškelti ir liepė bėgti, bet viršaitis jį pagavęs ir atgal į traukinį grąžinęs. Užėję vokiečiai rusų statytinį suėmė ir už tokius darbus kartu su žydais sušaudė. Jo niekuo nekaltą žmoną sušaudė vietiniai rabauščykai, prisidengę partizanų vardu. Sūnaus ir bobutės nelietė.

Kleviškyje skrebai nušovė Juozapą Guobį. „Liaudies gynėjai“ gavo žinių, kad Kleviškyje, bunkeryje, slepiasi kažkokie žmonės. Atėję skrebai J. Guobiui į nugarą įrėmė šautuvą ir liepė vesti prie bunkerio, bet šis pasuko visai į kitą pusę. Skrebai buvo gana gerai informuoti, kur yra slėptuvė, todėl klaidintoją nušovė. „A bunkery sėdėja dviese, brolis ir švogrius. Užgirda, kad šava. Prasdare dangtį – agi va, stovi skrebas! A jie sėdėja gryn basi, išeina, kad tik rytas… Tai jie šoka iš bunkeria ir vienas vienon, kitas – kiton pusėn! Basi. A šitas skrebas, ar anas išsigunda, ar kas, bet anas nešovė. Ir vienas – vienuos krūmuos, kitas – kituos“, – pasakojo R. Mačiulevičius. Vėliau paaiškėjo, kad vieną iš bėglių jis su broliu šio įvykio metu matė. Abu „krapštinėjo kvietkus“ ir pro užšalusius langus pamatė kažką keliu lekiant zovada. Basas, be kepurės raitelis varė arklį, kiek galėjo. Tai buvo Jonas Gurkšnys, kuris bėgdamas nuo skrebų perbėgo per eglyną, Leleivos tvarte rado arklį, šoko ant jo (kariuomenėje tarnavo husaru) ir per raistus pabėgo. Pasisekė pasprukti ir kitam bėgliui.

„Neišsimt šitas versmes“

Du broliukai kunigai,

Du broliukai urėdai.

Tik aš viena vargo dieną

Grėbiau lankoj šienelį.

Man šienelį begrėbiant,

Kirtimėlį bekertant,

Ir nulūžo grėblelis,

Naujo grėblio kotelis.

Aš nubėgau tekina,

Pas brolelį verkdama,

Mesk, broliukai, rašyti,

Eik grėblelio taisyti.

Nei aš mesiu rašyti,

Nei grėblelio taisyti.

Tegul juodas debesėlis

Telyja lankos šienelį.

***

Burkuoja balandžiai palangėj,

Ir svyra jurginų žiedai.

Iš tolo, iš tolo atžvengia

Širmieji žirgai pas tave.

Išmindžios tau rūtų darželį,

Pravirkdys jaunutę tave,

Išveš tavo kraitį ir dalią,

Ir tave jaunutę kartu.

Teliks tik takai ašaroti,

Ir dienos, pragertos piršlių.

Mamyte, kam leidai, kam leidai

Išvežt mane vargo keliu?

O, Dieve, žvaigždėtoj padangėj,

Kiek žemėj daug vargo, kančių…

Kodėl gi pas mamą, pas brangią

Išėjus sugrįžt negaliu?

Parengė Daiva Čepėnienė

Iš Onos Ramankevičienės (Kazlauskaitės) surinktų dainų rinkinio

Autoriaus nuotr.

The post Kermošautojai iki saulės laidos, žaibo pargriautas milžinas, basakojai bėgliai ir kur dingo geradario išsaugotas kryžius appeared first on udiena.lt.

Nedidelis Plaučiškių kaimas (Saldutiškio sen.) tarp Saldutiškio ir Kirdeikių nuolatinių gyventojų daug neturi, o vienas jų, Romualdas Maciulevičius, gimęs „pačiame vokiečių užėjime“ (1941 m. birželio 23 d.), turbūt pats seniausias iš visų. 46 metus darbo stažo sukaupęs miškininkas dirbo Ignalinos krašte, Vilniuje, paskui grįžo į tėviškę – eiguliaudamas Saldutiškio girininkijoje sulaukė pensijos.

Plautys, kirtęs ąžuolyną

Pasak R. Maciulevičiaus, Plaučiškių kaimas pavadinimą gavęs nuo Plaučio pavardės. Anksčiau kaimo vietoje augo ąžuolynas. Iš kažkur atsidanginęs toks ponas Plautys ant kalno pasistatė namus (kiek aukščiau į vakarus nuo Paukštės) ir liepė savo baudžiauninkams tą ąžuolyną kirsti. Kai medžius iškirto (reikia manyti, tai užtruko), ponas išsikraustė (beje, žmonės, ardami buvusių namų vietą, dar rasdavo plytų), o baudžiauninkai, parduoti Sarakalnio dvarui, liko. Kada tai buvo, pašnekovas nežino, tačiau tai – „senelių pasaka“. Toks Liudas Bikus, kuris, žmonės kalbėjo, nugyvenęs net apie 120 metų (vis dėlto pašnekovas mano, kad tai gerokai perdėtas skaičius, bet pripažino – vyro būta labai seno, tikrai gerokai per šimtą) ir pasimiręs 1953-iaisiais, minė dar baudžiavos laikus. R. Maciulevičius atsimena, kad senolis, jau būdamas senas, ateidavo baltomis drobinėmis kelnėmis prie Maciulevičių perkelti savo gyvulių. Čia susitikęs su pašnekovo seneliu Augustinu, dalydavosi prisiminimais.

Beje, iš senojo ąžuolyno dar buvo likę du ąžuolai. Vieną jų žydams pardavė R. Maciulevičiaus senelis, o kitas stovėjo Jaurų kalne – kalbėta, kad jis matydavosi net iš Švenčionėlių. Kadangi užėjo karas, žydai nespėjo pasiimti medžio, tad jis, supjaustytas gabalais, dar ilgai gulėjo. Anūkui senelis pasakojo, kad žydai iš kieto medžio gamindavo peilių kriaunas. Dar du seni ąžuolai veši netolimame Kleviškio vienkiemyje – tikėtina, kad jie priklausė tam pačiam ąžuolynui.

Sukilėlių kapas, virtęs kaimo kapinėmis

Pasak R. Maciulevičiaus, Plaučiškių kapinės prasidėjo nuo 1863 m. sukilimo. Sukilėliai, išspausti iš Minčios girios caro kariuomenės, buvo išžudyti Plaučiškių apylinkėse. Apie šiuos įvykius pašnekovas sužinojo iš senojo L. Bikaus, kuris, tuomet vienuolikmetis bekelnis, laistė berželius, pasodintus aplink sukilėlių kapą. Senus išlikusius beržus prieš kelerius metus nupjovė seniūnija. Plaučiškietis dar mažas buvo, bet atsimena prie sukilėlių kapo stovėjus medinius kryžius ir koplytstulpį su „labai gražiais raitūzais“, kuris nuvirto dar pašnekovo vaikystėje, kryžiai laikėsi ilgiau. Anot R. Maciulevičiaus, kadangi dvasininkija sukilimą rėmė, pašventino laidojimo vietą ir ten palaipsniui iškilo kaimo kapinės. Jos žmonėms buvo reikalingos, nes, dar nesant Saldutiškio bažnyčios, parapijos centras Labanore buvo gana toli.

Pašnekovo teigimu, Plaučiškių kapinėse palaidota nemažai vaikų ir karo metu žuvusių žmonių.

Sovietmečiu platinant ir tiesiant kelią, jis buvo nutiestas šiaurvakarinėje kapinių pusėje (anksčiau ten buvo žmonių dirbama žemė), prieš tai jis supo kapines iš pietryčių. Prie senojo kelio visai šalia kapinių stovėjo ir kolchozo kuro bačkos (dabar likę tik talpų pagrindų griuvėsiai).

Sovietmečiu kapinėse buvo draudžiama laidoti, tačiau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kapinės vietinių gyventojų sprendimu vėl buvo atidarytos. Kunigas pasigedo kryžiaus, tad eiguliu dirbęs R. Maciulevičius nupjovė ąžuolus ir nuvežė Vytautui Ryliškiui į Saldutiškį, kad pagamintų kryžius.

Kapinėse yra palaidotas vos mėnesio Antano ir Eugenijos Jurgelevičių kūdikis Albertas, gimęs 1953 m., ir apie 1954–1955 m. negyva pasaulį išvydusi pašnekovo dėdės Jono Jurgelevičiaus dukrelė. Taip pat penkiolikmetis Jonas Ryliškis. Jis, kai vokiečių kareiviai traukė per kaimą, kalnelyje, rūsyje, lindėjo su kitais vaikais. Išvydę motociklą išlindo pasižiūrėti – nematytas daiktas! Kažkas turbūt vokiečiams sukėlė įtarimą – nušovė paauglį. Ilsisi kapinaitėse ir Saliutė (Salomėja) Gečienė (Gečiuvienė) ir įtariami jos budeliai.

Ketvirtokai pa ūsais

Pirmą skyrių R. Maciulevičius lankė Ryliškio namuose, o kad šie nuo Maciulevičių stovėjo tik už trijų šimtų metrų, tai mažasis plaučiškietis į mokyklą sekdavo paskui vyresnįjį brolį – taip mokslus pradėjo kur kas anksčiau. Pradinę baigė naujai pastatytuose Gimžausko namuose ant Jokūbakalnio. Tiesa, Gimžauskai buvo išbuožinti, o namą pabaigė įrengti sovietų valdžia. Deja, pastatas neišliko – jį „suėdė grybas“.

Devynias klases baigė Saldutiškyje, o vidurinę – Ignalinoje. Į mokyklą pėdindavo apie septynis kilometrus: penktoje klasėje gyveno „ant buto“, šeštą – visus metus vaikščiojo, o nuo septintos gyveno Šaulių namuose įrengtame mokinių bendrabutyje.

Pirmasis mokytojas – Justas Garbėnas, kuris pirmokus bei ketvirtokus mokė ir Gimžauskų namuose, o kadangi buvo daug vaikų, antrą–trečią skyrius mokslino Gelė Paukštytė. Vis dėlto tokia mokymo sistema tebuvo tik vienus metus (kai R. Maciulevičius buvo antrokas), o paskui visus mokinius mokė tik J. Garbėnas. Jį pašnekovas atsimena kaip nediduką, bet griežtą, kartais net piktą mokytoją – neklaužadas už kalnieriaus išmesdavo už durų. Kaip pastebėjo plaučiškietis, būta ne tik išdykusių vaikų – ir mokinių amžiaus skirtumas pokario metais buvo labai ryškus. Štai kai jo brolis, gimęs 1938 m., ėjo į ketvirtą skyrių, kiti bendraklasiai, gimę 1932 m., „buva gi bernai jau pa ūsais“.

Beje, pas Maciulevičius gyveno netekėjusi A. Maciulevičiaus sesuo Grasilė, kuriai teko tarnauti pas ponus, tad lenkiškai kalbėjo laisvai. Pašnekovas prisimena, kad karo metu vokiečių inžinierius, kilęs nuo Poznanės (Lenkija), ateidavo pas ją pasikalbėti, nes daugiau nebuvo su kuo. Duodavo jis iš pištalieto vaikams pašaudyti: vyresnėlis brolis šaudydavo pats, o mažamečio pašnekovo ranką prilaikydavo karininkas – mažasis šaulys tik gaiduką spausdavo.

Beje, Grasilė Maciulevičiūtė savu laiku buvo vienintelė kaime gramatna, tad ji ir buvo pirmoji mokytoja – kaimo vaikus mokė pažinti raides, skaityti. Ji mokė po Pirmojo pasaulinio karo, kol dar nebuvo įsteigtos pradžios mokyklos, paskui vaikai ėjo mokytis į Saldutiškį. Palaidota ji Saldutiškyje.

Skurdus maistas ir vargšai pyliavininkai

Iš vaikystės R. Maciulevičius atsimena sunkius pokario laikus, tuo metu kūrėsi kolchozai, tad maistas buvo labai paprastas: ryte – blynai, per pietus – batviniai (burokų sriuba), o vakare – zacirka. O Maciulevičių šeimyna vienu metu buvo nemaža: senelis, senelio sesuo, tėvas, du tėvo broliai, mama ir du vaikai.

Anot R. Maciulevičiaus, žmonės labai nenorėjo stoti į kolūkį, bijojo jo ir netgi boikotavo. Vis dėlto nestojantieji buvo apkrauti didelėmis pyliavomis: nuo tiek vištų – tiek kiaušinių, nuo karvių – tiek sviesto, nuo kiaulių – tiek mėsos… Pyliavininkams už pristatytas prievoles išduodavo kvitus, kuriuos ūkininkai turėjo parodyti į namus atėjusiems inspektoriams. Iš Saldutiškio atvykdavo tokia „boba Jokubėnienė“, kurią su šautuvu lydėdavo skrebas.

Plaučiškės iš pradžių priklausė Kemešio kolūkiui, paskui – Kirdeikių tarybiniam ūkiui.

„Neišsimt šitas versmes“

Čiulba, ulba paukšteliai

Žaliam vyšnių sodely,

Gailiai verkia jauna mergužėlė.

Mergužėle, ko verki,

Ašarėles kam lieji,

Ko blaškais kaip pašautas paukštelis?

Ar tėvelis tave barė,

Linų rauti išvarė,

Ar lankelėj šienelį sulijo?

Nei tėvelis mane barė,

Nei linelių raut išvarė,

Nei laukely šienelį sulijo.

Bernužėlis mylėjo,

Mane vesti žadėjo,

O dabar kitą pamylėjo.

***

Ak, neklausk, kam aš nešioju

Gėlę švarko atlape,

Kieno vardą aš išpjoviau

Ant žilvičio ties upe.

Naktis buvo švento Jono,

Lyg iš pasakų senų,

Žaros švietė visuos šonuos,

Ugnys degė ant kalvų.

Ūžė jaunas vasarojus,

Šniokštė upė plaukdama,

Ir armonika raudojo,

Stiprių rankų traukoma.

Ir būrin bernai sustoję

Ant piliakalnio kriaunos,

Krūtines atsilapoję

Plėšė dainą po dainos.

Mergos šelmės, pasalūnės

Vis kugždėjo čia, čia, čion

Ir baltais žiedais ramunių

Bernus mėtė paslapčiom.

Viena jų sukandus laikė

Smilgą tarp dantų dailių.

Gelsvus plaukus vėjas draikė,

Jos pamiršt aš negaliu.

Ak, neklausk, kam aš nešioju

Gėlę švarko atlape,

Kieno vardą aš išpjoviau

Ant žilvičio ties upe.

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ

Iš Onos Ramankevičienės (Kazlauskaitės) surinktų dainų rinkinio

Autoriaus nuotr.

The post Plaučiškės – kaimas, atsiradęs pono iškirsto ąžuolyno vietoje appeared first on udiena.lt.