Kaip juokauja meteorologai, Lietuvoje pavasaris prasideda kovo 23-ą, Pasaulinę meteorologijos dieną. Savo profesinę šventę Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LHMT) darbuotojai šiandien pažymi kartu su pasaulio meteorologų bendruomene. Lietuva, kaip ir dar 184 valstybės ir 6 teritorijos, priklauso Pasaulinei meteorologijos organizacijai, veikiančiai kaip specializuota Jungtinių Tautų agentūra.

Nacionalinės hidrometeorologijos tarnybos kiekvieną paros akimirką visame pasaulyje renka ir analizuoja duomenis apie orus, klimatą, vandenis. Šie duomenys – vertinga ir gyvybiškai svarbi informacija, padedanti apsaugoti žmonių gyvybes, jų pragyvenimo šaltinius.

LHMT gimimo data laikomi 1921 metai, kai Kaune buvo įkurta Centrinė meteorologijos stotis. Mūsų hidrometeorologai gali pasigirti ilga ir turtinga stebėjimų istorija. Vilniaus universitete jau 1770 m. pradėta reguliariai matuoti oro temperatūrą, šiek tiek vėliau – kritulius. Prie upių pirmosios vandens matavimo stotys buvo įsteigtos 1810 m. Net didieji karai nenutraukdavo meteorologinių ir hidrologinių stebėjimų. Pradėjusi nuo meteorologijos ir hidrologijos, LHMT dabar naudojasi pažangiausiomis technologijomis, naujausiais mokslo laimėjimais, plėtoja biometeorologinių prognozių sritį.

Pasaulinės meteorologijos dienos devizu šiemet pasirinktas šūkis „Karščiau, sausiau, drėgniau. Ateities veidas”. Juo siekiama atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į klimato kaitos pasekmes ir būtinybę švelninti šią kaitą.

Aplinkos ministerijos inf.

The post Meteorologai skelbia pavasarį appeared first on udiena.lt.

Artėjant pavasariui, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sulaukia vis daugiau klausimų apie sulos rinkimą, gamybą ar pardavimą. Į klausimus apie tai atsako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vida Jarošienė.

Ar reikalingi leidimai, norint užsiimti sulos prekyba ar gamyba?
Norintys užsiimti šia veikla, turi kreiptis į teritorines valstybines maisto ir veterinarijos tarnybas, kuriose užregistruoti veiklą ir gauti Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus (kaip kiekvienu atveju, norint užsiimti maisto tvarkymu). Sulčių gamybos įmonės, norinčios sulą konservuoti ar pasterizuoti, turi parengti ir patvirtinti receptūras, o teikiamą rinkai sulą paženklinti suteikiant vartotojams visą būtiną informaciją apie produktą. Be to, pradedant šią veiklą, būtina nurodyti, iš kokių ir kur augančių medžių (nuosavame, nuomojamame ar kt. sklype) ji bus renkama.

Ar reikalingi papildomi leidimai iš aplinkos apsaugos institucijų? Kokie dokumentai reglamentuoja sulos tvarkymą?
Norint užsiimti sulos tvarkymu, visais atvejais reikia laikytis Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 173. Papildomų leidimų iš aplinkos apsaugos institucijų nereikia.

Kokie pagrindiniai šios tvarkos reikalavimai?
Valstybinėje žemėje sulą leisti galima iš ne plonesnių kaip 20 cm skersmens medžių, kuriuos planuojama kirsti ne vėliau kaip po 5 metų. Jeigu per metus medžiai nukertami, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių.
Skylės sulai turi būti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės, jų skersmuo neturi viršyti 2 cm, o gylis medienoje – 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, medžio žaizdą būtina užkimšti mediniu kaiščiu ir užtepti tirštu sodo tepalu, kad į pažeistą vietą nepatektų parazitinių grybų ar bakterijų ir medis nepradėtų pūti.

Ar taikomi vienodi reikalavimai norintiems prisileisti sulos savo reikmėms ir renkantiems ją dideliais kiekiais komerciniams tikslams?
Privačios žemės savininkams, norintiems prisileisti nedidelius kiekius sulos tik savo reikmėms, jokie apribojimai netaikomi. Asmenims, ketinantiems leisti sulą privačioje žemėje, reikia gauti žemės savininko sutikimą. Jei sulą planuojama leisti dideliais kiekiais ir naudoti komercijai, rekomenduojama suderinti su valstybinėmis miškų urėdijomis informaciją apie planuojamus kirsti medžius. Nepatariama sulos rinkti iš medžių, augančių įvairiais cheminiais teršalais užterštose pakelėse ar gausiai tręšiamų laukų pakraščiuose.

Į kokius indus rekomenduotina rinkti sulą?
Svarbu, kad leidžiant sulą, būtų naudojami švarūs įrankiai ir indai. Į rankiniu grąžtu medyje išgręžtą skylę rekomenduojama įstatyti medinį lataką, o sulą leisti į švarų stiklinį indą. Reikėtų pasirūpinti, kad į varvančią sulą nepatektų vabzdžių ir neprilytų. Todėl indą būtina uždengti.

Kiek laiko galima rinkti sulą ir kaip ji atsiranda?
Sulos išgavimo sezonas labai trumpas – tai 1–3 pavasario mėnesiai. Sula pradeda tekėti vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4–6 laipsnių šilumos, medžių šaknyse pradėjus cirkuliuoti sukauptoms skystosioms medžiagoms, kurios pavasarį kyla aukštyn kamienu į sprogstančius pumpurus. Pirmiausiai sula pradeda tekėti iš tamsiakamienių klevų, vėliau iš baltakamienių beržų. Beje, pagal sulos tekėjimo intensyvumą spėjama, kokia bus vasara, jei teka daug – bus lietinga, jei mažai – sausa.

Ar suloje daug naudingų medžiagų, ir kaip geriausia ją vartoti?
Tai puikiai gaivinantis, mažai kaloringas gėrimas. Manoma, kad jame yra nemažai organinių rūgščių, taip pat kalio, kalcio, magnio, geležies, taninų, vitaminų C ir PP, kitų vertingų mineralinių medžiagų. Vis dėlto, moksliniai tyrimai nepatvirtino, kad sula turi gydomųjų savybių. Didžiausia šio gėrimo nauda, kad jis puikiai malšina troškulį. Sulą geriausiai gerti šviežią. Jeigu neišgeriama iš karto, reikėtų ją laikyti šaldytuve, uždarame stiklainyje ir suvartoti per 2-3 dienas, nes ji greitai rūgsta. Konservuota sula gali būti vartojama keletą mėnesių.

VMVT inf.

The post Sula – pavasario gamtos dovana žmonėms appeared first on udiena.lt.

Baltieji gandrai – tolimieji migrantai, per 2-3 mėnesius įveikiantys kelis tūkstančius kilometrų bei pasiekiantys tolimiausius Pietų Afrikos kraštus. Tačiau, anot ornitologų, ne visi paukščiai išskrenda – pasitaiko išimčių, kuomet baltieji gandrai žiemoti pasilieka ir Lietuvoje.

Keli gandrai žiemoti pasiliko ir Joneliškyje (Utenos r.) esančiame žirgyne. Specialiai įkurtuose aptvaruose gandrai sėkmingai peržiemojo ir po kelių savaičių iškeliaus į kitus jiems skirtus namus Vyžuonėlių kaime. Kasmet gandrais rūpinasi paukščių mylėtoja Stasė Davniukienė.
Ornitologai teigia, kad šie metai taip pat buvo ne išimtis: šaltuoju metu gandrai buvo stebimi net keliose skirtingose Lietuvos vietose. Dėl nuolatinio mitybos šaltinio šie paukščiai neretai pasilieka būriais. Būrys gandrų žiemoti pasiliko greta Klaipėdos esančiame Dumpių sąvartyne. Jau rudenį šioje vietoje stoviniavo būrelis gandrų, kurie niekur nesiruošė skristi, vaikštinėjo sąvartyno šlaitais, kartu su kirais ieškojo maisto šviežiai išverstose atliekose. Taip gandrai čia išgyveno visą rudenį, tačiau žiemoti liko tik trys drąsiausi. Nakvoti gandrai skrisdavo į greta sąvartyno esančius gandralizdžius. Taip trejetukas čia išgyveno iki sausio pabaigos. Vasario pradžioje beliko tik du, o atšilus orams ir nutirpus sniegui, pasitraukė ir pastarieji.
Jau daugelį metų Utenoje taip pat rūpinamasi gandrais, kurie buvo sužaloti, netekę vieno ar abiejų sparnų, negali skraidyti. Tokiais nuskriaustais laukiniais paukščiais nuo ankstyvo pavasario iki žiemos rūpinasi Vyžuonėlių kaime gyvenanti Stasė Davniukienė. Tačiau čia žiemoti jiems nėra sąlygų, tad praėjusių metų gruodžio pradžioje 14 sparnuotų gyventojų buvo išvežti į Joneliškio kaimą. Žirgyne įrengus specialų aptvarą, žiemą išgyveno visas pulkas gandrų. Kaip teigė Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos vadovė Jolanta Guobaitė, kasmet laikomų gandrų skaičius nemažėja, jis išlieka daugmaž panašus. Vieni sustiprėja, pakelia sparnus skristi, o jų vietą užima kiti susižeidę gandrai.
Dar vienas šalyje sėkmingai peržiemojęs gandras – Nidos gyventojas, kuris šiltuoju metų laiku dienas leidžia šiame kurorte, o žiemą priglaudžiamas žmonių ūkiniuose pastatuose. Šis paukštis yra itin draugiškas, nesikuklina iš žvejų žuvies paprašyti, todėl turistai jam davė kelis vardus – Petras, Juozas, Grantas.
Praėjusią savaitę Alytaus rajone buvo stebimas dar vienas raudonkojis gandras. Aukštai sklandantį paukštį alytiškė pastebėjo važiuodama automobiliu. Sunku spėti, ar tai buvo pirmasis grįžęs migrantas, ar žmonių priglaustas paukštis, kuris atšilus orams buvo paleistas paskraidyti.
Šiuo metu gandrai jau keliauja į Lietuvą, tačiau jie pakankamai punktualūs ir įprastai pasirodo tik apie kovo vidurį. Gandro diena arba Gandrinės (Blovieščiai) Lietuvoje minima kovo 25 dieną. Žmonės sakydavo, jog jeigu gandras atskrido ir ant uodegos atnešė kielę – nebelieka žiemos ledų.
Neįvardydamas priežasties, kodėl šaltuoju metu gandrai vis dažniau pasilieka Lietuvoje, Lietuvos ornitologų draugijos projektų koordinatorius Gediminas Petkus Gediminas pavasarį ragina kelti naujus gandralizdžius ir laukti sugrįžtančių gandrų.

„Utenos dienos” inf.

The post Ankstyvas pavasaris budina Lietuvoje peržiemojusius gandrus appeared first on udiena.lt.