Šis renginys Leliūnuose vyksta kas antri metai. Šiemet konkurse dalyvavo 40 Lietuvoje garsių ir gerai žinomų keramikų, kurie konkursui pristatė daugiau nei 40 autorinių, unikalių keramikos kūrinių. Septyni autoritetingi iš visos Lietuvos susirinkę komisijos nariai, kuriems vadovavo profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Aleksandra Aleksandravičiūtė, išrinko nugalėtoją, kuria tapo vilnietė keramikė Agnė Šemberaitė, konkursui pristačiusi sukurtą keraminį „Drugį“.

Po konkurso dalyvių ir nugalėtojos pristatymo buvo paminėtas ir Vytauto Valiušio keramikos muziejaus įkūrimo 25-metis.

Plačiau apie šį renginį skaitykite artimiausiuose laikraščio „Utenos diena“ numeriuose.

Laikraščio „Utenos dienos“ inf. Vytauto Ridiko nuotr.

The post Vėl aukšta nata suskambo „Unikalus indas“ appeared first on udiena.lt.

Daugiau apie tai skaitykite artimiausiuose laikraščio „Utenos diena“ numeriuose.

Autorės nuotr.

The post Lyg iš pasakų knygų nužengę personažai apsigyveno Vaikutėnuose appeared first on udiena.lt.

Parodos autorių pristatė ir kalbino dailės mokytoja Audronė Čeponienė, saksofono muzika visus džiugino muzikos mokytojas Tomas Kochanka. Pasakota, kad Gintaras Gesevičius gimė Kaune 1952 metais. Baigė Kauno dailės mokyklą, studijavo Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija) ir įgijo grafiko specialybę. Nuo 1980 m. – Lietuvos dalininkų sąjungos narys. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Kūrėjas  dalyvavo keliasdešimtyje grafikos, plakatų ir tapybos parodų (Lietuvoje, Belgijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Suomijoje, JAV, Rusijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Japonijoje… ). Daug dirbo kaip knygų iliustratorius. Jo kūryba buvo įvertinta diplomais ir premijomis (gavo GRAND PRIX Baltijos plakato parodoje 1992 m). G. Gesevičiaus paveikslų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, įvairios įstaigos bei privatūs kolekcininkai. 

Kaunietis, gyvenęs Vilniuje, jau daug metų didmiesčių ne itin pasiilgsta. Dailininkas labai šiltai pasakojo apie savo gyvenimą Kirdeikių kaime, buvimą bendruomenės dalimi, žmonių priėmimą ir supratimą, kad kiekvienas turi savo kelią, savo nuomonę ir tiesą. To nepakeisi. Kirdeikiuose Gintaras jau surengė šešis tapybos plenerus, taip dar labiau išgarsindamas šį gražų, meniška dvasia alsuojantį kaimą. Kai buvo atstatinėjama sudegusi Labanoro bažnyčia, dailininkas dovanojo nemažai paveikslų, buvo surengtas aukcionas ir už gautus pinigėlius nupirkti gana brangiai kainavę Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Restauruojant senus parapijos namus,  langai buvo prikelti naujam gyvenimui ir virto paveikslais.

G. Gesevičiaus paveiksluose neatrasime realistinių vaizdų ar jo taip mėgstamo kaimo peizažų. Kuriamas daugiaplanės erdvės ir įvairiais simboliais bei įvaizdžiais turtingas pasaulis, kurio spalvinis koloritas kinta nuo santūrių gelsvai pilkšvų iki ryškiai kontrastuojančių raudonai oranžinių ir melsvų atspalvių. Kiekvienas žiūrintis gali pamatyti vis kitaip ir vis kitus dalykų. Na, o paveiksluose juntama čiurlioniška dvasia yra tiesiog panašių sielų kalbėjimas: ,,Jei mes gyventume tuo pačiu laiku, turbūt būtume draugai. Man labai patinka Čiurlionio mintis, kurią  suradau viename laiške Sofijai. Jis rašo privalantis surasti savyje šviesos, kad kiti, esantys tamsoje, galėtų atrasti šviesą savyje ir eiti Dievo nurodytu keliu. Man irgi kūryba yra dalijimasis šviesa… „.  Gintarui patinka gyventi vienos dienos gyvenimą, kai gimsti ryte, o vakare užmigdamas miršti. Svarbu, kaip, su kokia nuotaika užbaigi dieną, ar sugebi ja pasidžiaugti ir už ją padėkoti, nes būtent ši diena ir yra pati geriausia ir svarbiausia gyvenime. 

Už nuostabią parodą autoriui dėkojo Kultūros centro direktorė Asta Sieliūnienė. Paveikslais ir šiltu bendravimu, dailininko paprastumu, nuoširdumu džiaugėsi savivaldybės vicemeras Vaidotas Židanavičius. Gintarą sveikino jo bičiuliai. Ir niekas neskubėjo skirstytis. Skambant muzikai buvo gera pabūti šviesiame kūrybos pasaulyje, šioje dienoje ir akimirkoje. Dailininkas du savo paveikslus dovanojo Ignalinai ir Kultūros centrui.

Ignalinos r. savivaldybės administracijos inf.

The post Šviesi paroda – dovana miesto šventei appeared first on udiena.lt.

Parodos atidarymo metu renginio organizatorė, Dubingių mecenatė, menotyrininkė dr. Aurelija Rusteikienė užsiminė, kad šios akimirkos laukta penkerius metus. O Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė patvirtino, kad paslaptingasis kryžius su jame iškaltais ir šifruotėms nepasiduodančiais ženklais A. Rusteikienei nedavė ramybės jau seniai. Nekart buvę svarstyta, kokiomis aplinkybėmis ir kada būtų galima atgabenti eksponatą į Dubingius, istorinę jo radimosi vietą. Mažosios kultūros sostinės titulas miesteliui suteikė puikią progą idėjai įkūnyti – kryžius pagaliau eksponuojamas naujosios Šv. Jurgio bažnyčios prieigose, o šalia jo – ir puiki kilnojamoji metalinių Dubingių kryžių paroda. „Kai drąsiai svajojame, išsipildo tokie dalykai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti neįmanomi“ – kalbėjo J. Nalevaikienė.

„Ką žinome apie šį akmeninį kryžių – neabejotinai unikalų reliktą? Kiek tokių kryžių yra Lietuvoje? Ką galėtų reikšti jame iškalti ženklai? Kas tai – heraldiniai simboliai, asmens/valdos žymenys ar krikščioniškų abreviatūrų rašmenys?“ – atsakymų į šiuos klausimus ryžosi ieškoti dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, tyrinėjusi Dubingių bažnyčios istoriją. Pranešimo pradžioje ji persergėjo, klausytojus: kol eksponatas neatsidurs restauratorių rankose, galima kalbėti tik prielaidomis.

Prieš jas pateikdama, S. Smilingytė-Žeimienė supažindino su analogiškų nedidelių akmeninių kryžių pavyzdžiais Lietuvoje ir Europoje, taip pat – Gudijoje, Rusijoje, nes jų kilmė, tikėtina, galėtų būti sietina su stačiatikių tradicijomis. Vakarų ir Vidurio Europoje jie paplito maždaug nuo XV a., o Baltarusijoje jų pradžios ieškoma XIII a., o Rusijoje – XII a. Drąsiausios prognozės dėl Dubingių kryžiaus atsiradimo – XIV-XVI a. Mūsų kraštuose tokių kryžių turime vos keletą, platesniame areale skaičiuojama tūkstančiais. Analogijos, mokslininkės nuomone, leidžia kelti hipotezes: tai galėjęs būti kilmingam žmogui skirtas antkapinis paminklas arba – atgailos-atpirkimo už sunkius nusikaltimus simbolis, galbūt – valdų riboženklis, o gal – kryžius epidemijų (maro, choleros) ir kitoms nelaimėms permaldauti. Kiek mažiau tikėtinos, bet svarstytinos ir pirmųjų misijų-evangelizavimo pradžios Dubingiuose atminimo ženklo ar kontrreformacijos pergalėjimo simbolio, taip pat – sunykusios bažnyčios vietos žymėjimo ar net svarbios kelių kryžkelės objekto hipotezės.

Dar didesnė mįslė – akmenyje iškalti ženklai, galintys asocijuotis ir su runomis, ir su žydų rašmenimis, bet tai – nėra kelias tiesos link. Garbus būrys Lietuvos mokslininkų – paleografai, istorikai, archeologai, į kuriuos kreipėsi tyrėja ar jos kolegos tvirtino: „Nežinome, kas tie ženklai, ir vargu, ar Lietuvoje kas nors žino“. Taigi šis nelengvas uždavinys gulė ant dr. S. Smilingytės-Žeimienės pečių. Jį menotyrininkė sprendė pasitelkdama analogijas: paslaptingieji ženklai galėtų reikšti stačiatikių kryžiams būdingas santrumpas, taip pat – žymėti asmenis. Galima spėti ir taip: gal rašmenis iškalė neraštingas žmogus ir dėl to sunku juos iššifruoti? Buvo ieškoma atsakymų ir apie įrašų turinį. Pavyzdžiai rodo, kad įrašai galėtų reikšti pasitikėjimą Dievo galia, o galbūt – heraldinius, asmens žymenis ar atgailą, permaldavimą.

Akmeninis Dubingių kryžius šalia naujosios Šv. Jurgio bažnyčios bus eksponuojamas visus metus.

Antroji parodos dalis – kilnojamoji paroda, pristatanti kitus Dubingių bažnyčios istorijos reliktus – metalinius kryžius. Ekspoziciją komentavo ir kryžių istoriją atskleidė Utenos kraštotyros muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė. Čia irgi esama nemažos intrigos: kryžiai fonduose buvo saugomi nuo 1968 m., tačiau nei eksponuoti, nei tyrinėti nebuvo, taigi keliaujanti paroda – puiki galimybė pristatyti šias vertybes ne tik Dubingiams, bet ir Lietuvai. Paslapčių jie irgi turi daug, jas įminti ryžosi menotyrininkė dr. Jolanta Zabulytė, deja, negalėjusi atvykti į įvykį, jos pranešimas plačiajai visuomenei bus paviešintas šiek tiek vėliau.

B. Juknevičienė, komentuodama parodą, pasakojo: „Kaltinių viršūninių bažnyčios kryžių ir jų tyrinėjimų nėra daug. Utenos kraštotyros muziejus šiuo atžvilgiu yra išskirtinis – turi jų visą rinkinį ir visi jie yra iš Dubingių. Visi kryžiai yra kalvių darbo, tikėtina – juos dirbino du vietiniai meistrai, taigi, nors kryžių kompozicija, ornamentika, puošyba yra atsikartojanti kituose regionuose, galima atsekti ir tam tikrų kalvystės braižo savitumų. Gaila, kryždirbių pavardžių istorija neišsaugojo – galbūt ir jos kada nors bus atskleistos, kaip ir kitos laiko saugomos paslaptys“. Susidomėjusiems šiais istoriniais objektais ir norintiems juos pamatyti gyvai, B. Juknevičienė turi gerą žinią: nors patys kryžiai yra Utenos kraštotyros muziejaus saugyklose, juos apžiūrėti galima, iš anksto susitarus dėl apsilankymo.

Sugrįžę Dubingių kryžiai – unikalūs reliktai, neabejotinai reikšmingi ne tik šiai vietovei, bet ir plačiam kultūriniam-istoriniam kontekstui. Tikėtina, kad ši paroda pažadins ne tik visuomenės, bet ir šios srities žinovų dėmesį.

The post Dubingiuose atidarytoje parodoje „Istorijos ženklai Dubingių kryžiuose“ – unikalus, daug mįslių keliantis eksponatas appeared first on udiena.lt.

Prieš du dešimtmečius (2003 m. gegužės 10–11 d.) referendume lietuviai išreiškė vieningą norą tapti Europos šeimos dalimi ir tolesnį valstybės vystymąsi grįsti europietiškomis vertybėmis. Už Lietuvos narystę ES pasisakė net 91,07 proc. balsavusiųjų.

Kiek ir kokių sutarčių reikėjo pasirašyti, kad galėtume organizuoti referendumą? Kaip kvietėme gyventojus dalyvauti referendume ir palaikyti Lietuvos sprendimą prisijungti prie ES? Kaip šventėme pirmąją Europos dieną Lietuvoje? Šias Lietuvos istorijai itin svarbias akimirkas parodos lankytojai galės prisiminti apžvelgdami pirmą kartą Utenoje viešai eksponuojamas archyvines nuotraukas, dokumentus ir plakatus, primenančius, kaip atrodė Lietuvos kelias į ES: nuo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo iki pat referendumo 2003 m.

Kai kuriose nuotraukose – minios žmonių, susirinkusių į Lietuvos stojimui į ES paminėti skirtą koncertą Katedros aikštėje. Taip pat – gausiai į referendumą balsuoti besirenkantys gyventojai. Nuo balsavimo teisę tik gavusių jaunuolių iki gyvenimišką patirtį sukaupusių senjorų. Šios nuotraukos, kuriose nemažai pažįstamų veidų, – geriausia tuo metu Lietuvoje tvyrojusios vienybės iliustracija. Nuotraukų autoriai – garsūs Lietuvos fotografai Džoja Gunda Barysaitė, Vladimiras Gulevičius, Petras Malūkas, Andrius Petrulevičius, Romualdas Jurgaitis, Ramūnas Danisevičius, Zita Stankevičienė ir Jonas Staselis.

Parodos atidarymo metu gausiai susirinkusius uteniškius sveikino Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo pavaduotoja Agnė Kazlauskaitė ir Utenos rajono savivaldybės meras Marijus Kaukėnas. Renginį vedė LRT televizijos laidų vedėja žurnalistė, rašytoja Živilė Kropaitė-Basiulė, kuri kalbino kartu atvykusią žurnalistę, TV laidų vedėją, visuomenės veikėją Editą Mildažytę.

Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje ir „Utenos dienos“ inf.

Vytauto Ridiko nuotr.

The post Utenoje – neeilinė paroda appeared first on udiena.lt.

Trijose įspūdingo dydžio triptiko dalyse „Žygis“, „Kova“ ir „Žiauri pabaiga“ autorė nutapė 1410 m. liepos 15 d. vykusį Žalgirio mūšį.

Parodos pristatymo renginyje dalyvavo kūrinio „Diena, pakeitusi istoriją“ autorė, didelis būrys uteniškių, Seimo narių, menininkų. Triptiko autorę J. Gradauskaitę-Levčenkienę sveikino šios parodos iniciatorius LR Seimo narys Edmundas Pupinis. Renginyje dalyvavo ir savo mintimis apie autorės kūrybą pasidalijo šie Seimo nariai: Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, Užsienio reikalų komiteto narys Eugenijus Jovaiša, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė iš Utenos kilusi Paulė Kuzmickienė. Uteniškių vardu dailininkę pasveikino Utenos rajono savivaldybės vicemerė Daiva Pečionė ir savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Brasiūnienė. Gražiais žodžiais apie istorinį triptiką pasisakė Utenos krašto garbės pilietis dailininkas, Utenos kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas prof. Arvydas Šaltenis, dailininkas prof. Jonas Gudmonas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos vadovas Jonas Rudzinskas. Autorę pasveikino ir Lietuvos kariuomenės karininkas Donatas Mazurkevičius.

Renginio metu skambėjo Utenos kultūros centro Sudeikių skyriaus liaudiškos muzikos kapelos „Seliavytė“ (vadovė Aušrelė Baltuškienė) atliekamos melodijos. Su autorės kūryba susipažino tą dieną LR Seimo rūmuose apsilankę Utenos trečiojo amžiaus universiteto lankytojai, Utenos krašto neįgaliųjų sąjungos bendruomenės nariai.

J. Gradauskaitė-Levčenkienė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, 2011 m. jai suteiktas Lietuvos Respublikos meno kūrėjo statusas. Kūrėja dalyvauja respublikinėse, tarptautinėse ir regioninėse bendrose menininkų parodose, yra surengusi 39 personalines parodas. Jos tapybos triptikas „Diena, pakeitusi istoriją“ nuo 2022 m. buvo eksponuotas Utenos kraštotyros muziejuje, Vievio kultūros centre, Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, Kauno įgulos karininkų ramovėje, Zarasų krašto muziejuje.

LR Seimo rūmuose ši paroda bus eksponuojama iki kovo 22 d.

Informaciją parengė

Regina SKOMSKIENĖ, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė

J. Gradauskaitės-Levčenkienės asm. archyvo ir Džojos Gundos Barysaitės nuotr.

The post Seimo rūmuose – J. Gradauskaitės-Levčenkienės triptiko paroda appeared first on udiena.lt.

Ši veikla kurti lėles uteniškės gyvenime neatsirado iš niekur: kūrybingos ir meniškos sielos moteris ir anksčiau mėgo siūti, atnaujinti namų interjerą. Savo mažyliui buvo sumąsčiusi pagaminti migduką, pavadintą lape snape. Ilgai naršiusiai interneto platybėse ir ieškojusiai informacijos, kaip tą migduką pasiūti, I. Baltuškienei į akis krito išskirtinės lėlės. Jos iškart pakerėjo moterį. „Mintį apie migduką nustūmiau į šalį, jis taip ir liko nepadarytas. Parduotuvėje prisipirkau siūlų, kitų priemonių ir sėdusi padariau pirmą lėlę: ji išėjo nevykusi, bet tapo visų pati mylimiausia“, – prisiminė pašnekovė.

Pradėjusi domėtis makramė technika, moteris sužinojo, kad ši technika naudota dar XIII amžiuje arabų šalyse. Tai dekoratyvinių mazgų rišimo technika, galbūt vienas iš seniausių išradimų žmonijos istorijoje. Išmokę surišti mazgus žmonės pradėjo gamintis tinklus, šis būdas buvo skirtas skaroms, diržams, rankšluosčiams užbaigti. Vėliau makramė technika paplito Anglijoje, ją naudojo jūreiviai, plaukiodami laivuose ir pindami hamakus, įvairius diržus, kuriuos uostuose išmainydavo į kitas prekes.

Kūrėjos teigimu, ši technika vėl pamažu atgimė, tik galbūt kažkiek pasikeitė ir sumodernėjo: tokiu būdu pagaminti puošybos elementai naudojami vestuvėse, taip pat namų interjerui puošti.

Lėlytėms gaminti I. Baltuškienė naudoja įvairius siūlus, juos derina tarpusavyje. „Mano sukurtos lėlytės nėra išskirtinės, bet kuomet jas užbaigiu, širdyje užgimsta malonus jausmas. „Kiekvienai suteikiu emociją, kiekviena kažką veikia ir t. t. Labai norėčiau, kad visos mano lėlės įkūnytų tam tikrus žmones“, – sakė parodos „Lapė snapė“ autorė, kurios darbais susidomėjo bibliotekos lankytojai, kelis jų nupirko.

Šeima turėjo savo verslą – greito maisto užkandinę Utenoje. Tačiau neseniai uždarius šią veiklą moteris liko be darbo. „Šiandien galiu pasakyti atvirai: tai ne man skirtas darbas, tikrai neteikė džiugesio nei jokie skaičiavimai, nei buhalterijos… O tai, ką aš šiandien kuriu, teikia visišką ramybę ir malonumą. Juk ir ateityje galima susikurti svetainę, ne tik patobulinti savo darbus, bet ir sukurti daugiau, juos pritaikyti interjerui“, – kalbėjo pašnekovė, kuri kone kasdien atradusi laisvą minutę ir pabėgusi nuo kasdienių šeimos rūpesčių sėda pinti lėlyčių. Kartais ši veikla užtrunka kelias valandas, tačiau į laikrodį kūrėja nesidairo: ją šis malonumas taip pakeri, kad tiesiog pamiršta laiką.

Moteris sakė pastebėjusi, kad Utenoje makramė technika sukurtų darbų nėra mačiusi, daugiau pavyzdžių yra užsienio svetainėse: iš čia ir semiasi sumanymų.

Ji norėtų, kad jos kuriamos lėlytės įkūnytų atskiras šeimas, kurios savo atvaizdą matytų ne nuotraukoje ar tapybos paveiksle, o šia technika sukurtuose darbuose. „Esu sukūrusi ir savo šeimą: ją įrėminau ir dabar puošia mūsų namus“, – šypsojosi talentinga kūrėja. Neretai šį grožį pamatę to paties užsinori ir šeimos draugai, artimieji. Štai jos vyro sesuo, gyvenanti Danijoje, taip pat panoro turėti tokį paveikslą. „Vos įdedu paveikslėlio nuotrauką, jau rašo vieni ir kiti. Ir visi pageidauja tokio darbo“, – sakė I. Baltuškienė, kuri jau žino, ką šiemet dovanos savo geriausiems draugams ar giminaičiams.

Vienatvę ir tylą dievinanti uteniškė laiką kūrybai mieliau renkasi tuomet, kai lieka viena ir vaikus išleidžia į ugdymo įstaigas. „Man šis užsiėmimas kaip joga, kaip hipnozė. Sėdžiu, gaminu lėlytes ir labiausiai laukiu to momento, kuomet jas suklijuosiu ir gėrėsiuosi rezultatu, kuris man teikia patį didžiausią džiaugsmą“, – šypsojosi moteris, kuri dažnai sulaukia artimųjų, pažįstamų ar visai nepažįstamų žmonių susižavėjimo, kuris menininkę dar labiau užburia ir motyvuoja. Savo vyrą Donatą didžiuoju kritiku vadinanti lėlių kūrėja džiaugiasi, kad jis geranoriškai talkina: nuperka medinių rėmelių, pats pagamina vieną ar kitą smulkią detalę.

Tuomet, kai moteris pradėjo kurti, ji nė nemąstė, kad šis užsiėmimas taip užkariaus jos širdį. „Pabandžiau ir maniau, kad viskas tuo užsibaigs. Sulaukus padrąsinimų nesustoti mane užvaldė azartas. Labai nenorėčiau, kad ši veikla neužgestų, o galbūt ateityje turėčiau galimybę atsidaryti internetinę parduotuvę“, – apie savo svajones užsiminė pašnekovė, kuri norėtų savo kūrybą plėsti ir sukurti dar daugiau darbų, skirtų ir namų interjerui puošti.

Vytauto Ridiko vaizdo medžiaga ir nuotr.

The post Uteniškės noras pasiūti migduką vaikui atvedė į platesnius kūrybos vandenis appeared first on udiena.lt.

Anot menininkės, parodą Utenoje buvo planuota atidaryti gerokai anksčiau, pavasarį, tačiau taip jau susiklostė, kad J. D. Kaunienės darbai uteniškiams pristatyti vėlų rudenį. Kaip pastebėjo kūrėjos draugė mokytoja Algima Markavičienė, nėra to bloga, kas neišeitų į gera. „Kai medžiai liko be lapų ir pro langus stebime niūrų rudenišką vaizdą, parodoje susirinkusiuosius sušildo vasaros žydėjimai“, – sveikindama savo draugę pasidžiaugė A. Markavičienė ir pakvietė susirinkusiuosius prisiminti savo vaikystę, jaunystės metus, prabėgusius tuometėje Utenos II vidurinėje mokykloje.

Prieš 63 metus J. D. Kaunienė baigė šią mokyklą – su ja į platųjį pasaulį išėjo būrys motyvuotų ir darbščių jaunų žmonių. „Mūsų klasė buvo labai didelė ir tuomet niekas nedejavo, kad klasėje daug vaikų. Deja, didelės dalies klasės draugų jau nebėra. Meilę žmogui visuomet skiepijo šviesios atminties mokytojai Vytautas Petronis, Rapolas Šaltenis, mumyse ugdę ir kūrybiškumą. Mūsų klasėje Julija buvo pati gabiausia piešėja – daugiau menininkų nebuvo“, – prisiminimais dalijosi parodos dalyvė, kūrybą pavadinusi didele laime tarp šiuo metu pasaulyje tvyrančio blogio, karo šešėlių ir kitų baisių dalykų.

„Mano kelias į kūrybą prasidėjo nuo pasikalbėjimų su medžiu“, – kalbėjo parodos autorė. Šeimoje netekusi brangaus vyro moteris ėmė drožinėti – taip nuramindavo save, vydavo šalin blogas mintis. Vėliau norėjosi išbandyti ir tapybą, kuri ją lydi iki šiol. Tiesa, kai kuriuos savo kūrinius buvusi pedagogė padovanojo artimiesiems, draugams.

Išbandžiusi daugybę technikų J. D. Kaunienė yra nutapiusi nemažai skirtingo žanro paveikslų: vienuose tarsi persipynusios žmogaus gyvenimo ir amžinybės gijos – šie kūriniai alsuoja gilia paslaptimi. Kai kuriuose darbuose technikas derino tarpusavyje, todėl tokius kūrinius pavadino autoriniais.

Taip pat parodos lankytojai gali išvysti ir paveikslų, skirtų išėjusiems į amžinybę. Juose pavaizduotos gėlės. Anot menininkės, tai itin sudėtingi kūriniai, kuriuos tapyti buvo sunku.

Prancūzų kalbą baigusi J. D. Kaunienė buvo ilgametė mokytoja, Vilniuje mokiniams dėstė dailę, vadovavo „Jaunojo keramiko“ studijai, tad ilgus metus pedagogė buvo arti kūrybos, kuri ir įkvepia imti teptuką ir savo išgyvenimus, emocijas išlieti ant balto popieriaus lapo.

Vytauto Ridiko vaizdo medžiaga ir nuotr.

The post Niūrų rudenišką vaizdą sušildė vasaros žydėjimai appeared first on udiena.lt.

Daugiau apie tai skaitykite artimiausiuose laikraščio „Utenos diena“ numeriuose.

Autorės nuotr.

The post Dailininkė Laima Tubelytė-Kriukelienė kviečia pasinerti į jausmų ir emocijų sūkurį appeared first on udiena.lt.

Parodos atidarymas pradėtas nuo Juliaus Žėko suprojektuotos instaliacijos „Tautiška giesmė“. Visi susirinkusieji pakilo giedoti Lietuvos himno. Parodų salėje tvyrojo iškilminga nuotaika.

„Man atrodo, kad tokios parodos ir tokios moterys keičia istoriją“, – kalbėjo Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė, kuri pakvietė tapybos darbų autorę pasidalyti kūrybos procesu.

J. Levčenkienė teigė, kad tapybos darbai Žalgirio mūšio tema gimė tarsi savaime. „Kartais pajuokauju, kad galbūt aš prieš 600 metų ten buvau. Pati kartais netikiu, kad tai padariau“, – juokėsi dailininkė.

Pradėti tapyti Žalgirio mūšį ją įkvėpė vieno darbo užsakymas. „Vienas istorikas manęs paprašė nutapyti Vytautą Didįjį. Išėjo taip, kad po truputį po truputį išsiplėčiau. Pirmas darbas, kurį nutapiau, yra „Kova“. Paskui kilo mintis paveikslą pratęsti“, – pasakojo J. Levčenkienė.

Ekspoziciją sudaro šie trys paveikslai: „Žygis“, „Kova“ ir „Žiauri pabaiga“. Kiekvienas iš jų yra keturių metrų ilgio.

„Kova“ eksponuojama jau ne pirmą kartą, o kiti du triptiką sudarantys paveikslai, anot autorės, gyvenimą išvydo visai neseniai.

Pasak dailininkės, triptiką vainikuojanti „Žiauri pabaiga“ pareikalavo daugiausia jėgų ir emocijų. „Aš planavau tuos kūnus, veidus uždengti šalmais, bet vėlgi norisi emocijos, judesio“, – atskleidė J. Levčenkienė.

Prieš trejus metus karo tematika pradėjusi tapyti dailininkė teigė, kad tapydama visiškai pasineria į Žalgirio mūšį. „Nueinu kambarin į savo dirbtuves ir išeinu iš savęs. Aš ne dirbu, o medituoju. Man laikas dingsta. Net ir pavalgyti kartais užmirštu“, – pasakojo ji.

J. Levčenkienė renkasi sluoksninės tapybos techniką. Jos darbai kurti aliejiniais dažais, trimis etapais.

Tiesa, kūrėja savo darbų neįsivaizduoja be žirgų. Štai kodėl greta pagrindinės parodų salės eksponuojami ir šiuos gyvūnus vaizduojantys paveikslai.

Ši tapybos paroda – jubiliejinė. Darbų autorei šįmet sukanka 50 metų. Be to, sueina ir 20 metų nuo tada, kai ji ėmėsi darbo, susijusio su tautodaile.

Paklausta apie tapybos proceso metu iškilusius sunkumus, J. Levčenkienė sakė, kad didžiausia problema tapo literatūra. „Susikerta istorikų nuomonės, kiekvienas autorius vis kitaip apibūdina“, – aiškino dailininkė.

Drobė tapo vieta improvizacijai. Pačios J. Levčenkienės pasirinktos istorikų versijos apie Žalgirio mūšį ir tapo paveikslų dalimi.

„Įeisite į istoriją su šiais darbais“, – į darbų autorę kreipėsi Utenos rajono savivaldybės meras M. Kaukėnas.

Dailininkę sveikino ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas.

„Toks darbas, toks sumanymas – elitas“, – nurodė jis.

Renginyje dalyvavusi uteniškė Aldona teigė, kad per gyvenimą matė įvairių parodų, tačiau šioji – išskirtinė. „Labai domėjausi Lietuvos istorija, ypač patiko Žalgirio mūšis. Kiek per gyvenimą teko matyti, tai visos parodos įdomios, bet čia jau parodų paroda“, – komentavo Aldona.

Paroda maloniai nustebino ir dailininką Eugenijų Nalevaiką. „Tikrai labai netikėta. Viena ausim buvau girdėjęs, kad rekordinio dydžio tie darbai, bet nesitikėjau, kad bus taip kruopščiai nutapytos detalės“, – sakė jis.

Kūrėjos kruopštumas išties stebina. Ji savo darbus nutapė pirmo numerio teptuku, kuris yra plonesnis už degtuką. Triptiko tapybos procesas truko dvejus metus.

„Lietuviai nelabai pripažįsta Žalgirio mūšio. Norėčiau šį mūšį garsinti savo darbais. Galbūt pavyks“, – renginio pabaigoje viltį išreiškė J. Levčenkienė.

The post Utenoje pristatytas J. Levčenkienės tapytas Žalgirio mūšio triptikas appeared first on udiena.lt.